Šv. Alfonso Rodrigeso statula Fuensislos Švč. Dievo Motinos bažnyčioje (Segovija, Ispanija) / Wikipedia
Straipsnis pirmą kartą paskelbtas žurnale „Pulkim ant kelių“ Nr. 23., 2006 m. lapkričio mėnesį.
Brolis Alfonsas Rodrigesas (Alonso Rodríguez), jėzuitų šventasis, nugyveno ilgą ir, pasaulio akimis žiūrint, labai paprastą bei monotonišką gyvenimą. Tačiau tie 86 jo nugyventi metai buvo stebėtinai turiningi Dievo akyse, kiekviena jų diena pasižymėjo ypatingais dorybių aktais ir pelnė nuolankiam broliui daugybę malonių. Šv. Alfonsas savo gyvenimu parodė, kad ir amatininkas, ir tarnas, ir paprastas darbininkas gali tapti šventuoju, jei tik jis tobulai, vadovaudamasis Dievo meile, atlieka savo pareigas.
Vaikystė
Alfonsas Rodrigesas gimė 1531 m. liepos 25 d. Segovijoje (Ispanija), šeimoje, kuri pasižymėjo ne tiek aukšta kilme ar turtais, kiek darbštumu ir pavyzdingu gyvenimu, už ką ir buvo aplinkinių gerbiama. Jis buvo antras iš 11 vaikų. Berniukas augo ir brendo gilaus pamaldumo atmosferoje. Jau ankstyvoje vaikystėje gavo ypatingą dangaus dovaną – nepaprastą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, išlikusį ir augusį visą vėlesnį jo gyvenimą. Alfonsas pats apie save trečiuoju asmeniu rašo: „Nuo pat kūdikystės, dar net neatėjęs į protą, jis buvo labai pasišventęs Švč. Mergelei.“ Su nuoširdžiu paprastumu, būdingu visiems jo raštams, brolis priduria: „Ši meilė Marijai taip augo, kad vieną dieną jis jai pasakė, kad myli ją labiau, negu ji jį. Tačiau Švč. Mergelė atsakė: „Netiesa, aš tave myliu labiau“.“
Yra žinoma, kad pirmųjų mokytojų įtaka vaikui paveikia visą tolimesnį jo gyvenimą. Ši tiesa dar labiau pasitvirtina, kai kalbama apie dvasinius dalykus. Apvaizdos sprendimu jaunajam Alfonsui teko artimai bendrauti su dviem labai dvasingais žmonėmis: pal. Petru Faberiu SJ – kontempliacijos ir intymaus bendravimo su Dievu meistru, bei tėvu Vilanueva – savęs nugalėjimo ir didžiadvasiško apsimarinimo pavyzdžiu. Mūsų šventasis vėliau tobulai sujungs šių šventų vyrų pagrindines dorybes. Jam einant dešimtuosius metus, pal. Petras Faberis praleido keletą dienų jo šeimos vasarnamyje. Ta proga palaimintasis paaiškino pamaldžiam vaikui, kaip reikia gerai kalbėti Rožančių, kaip priimti Atgailos sakramentą, kaip patarnauti kunigui per Mišias. To apsilankymo metu mažasis Alfonsas pirmą kartą pajuto palinkimą prie Jėzaus draugijos. Dar daugiau jis pažino ir pamilo ordiną 1543 m., pradėjęs lankyti Alkalos jėzuitų gimnaziją. Ten jis buvo pavestas kitam didelio šventumo vyrui – Pranciškui Vilanuevai. Šis nepaprastas žmogus, tik prieš dvejus metus priimtas į jėzuitų ordiną, atkeliavo į Alkalą tam, kad kartu su jaunuoliais garsiajame universitete studijuotų gramatiką, nors jau buvo sulaukęs 34 metų. Jam trūko elementaraus išsilavinimo pasaulio moksluose, bet jis turėjo tokią antgamtinę įžvalgą į dieviškus dalykus ir tokį sugebėjimą dvasiškai vadovauti kitiems, kad greitai net teologijos daktarai tapo jo mokiniais. Šis neraštingas brolis buvo paties šv. Ignaco Lojolos paskirtas naujai įkurtos jėzuitų kolegijos Alkaloje rektoriumi, nes šventasis įvertino jo privalumus, pasislėpusius po šiurkščia ir kaimietiška išvaizda. Vilanuevos įtaka kolegijoje buvo milžiniška.
Pas šį žmogų Diegas Rodrigesas ir nutarė pasiųsti du savo sūnus. Tuo metu Alfonsui buvo keturiolika metų. Nieko nuostabaus, kad jaunuoliui kolegijos rektorius padarė didelį įspūdį, išlikusį visą gyvenimą. Vėliau savo kilniaširdišku šventumu, nepripažįstančiu jokio saiko santykiuose su Dievu, jis visiems priminė šventąjį Alkalos rektorių ir jo bekompromisį tobulumo siekimą.
Tačiau netrukus Rodrigesų šeimoje įvyko pasikeitimai, palaidoję visas jų viltis ir planus. Staigi Diego Rodrigeso mirtis paliko jo žmoną vieną rūpintis didele vienuolikos vaikų šeima bei visu šeimos verslu. Kadangi vyresnysis brolis norėjo tęsti teisės mokslus, jaunajam Alfonsui teko grįžti į Segoviją padėti motinai.
Jaunystė ir verslas
Grįžęs namo, penkiolikmetis Alfonsas turėjo imtis verslo ir šeimos tėvo pareigų. Ištisus dvylika metų jis vadovavo drobės parduotuvei, nors tas darbas ir jam, ir jo motinai nelabai tiko. Alfonsui trūko patirties, komercijos sugebėjimų bei apsukrumo. Suktesni ir mažiau sąžiningi klientai jį lengvai apgaudavo. Kita vertus, jo sąžiningumas ir teisingumas greitai išgarsėjo visoje Segovijoje, todėl net vaikai būdavo siunčiami pas jį apsipirkti, visiškai nebijant, kad bus apgauti. Visą tą laikotarpį Alfonsas neapleido savo dvasinių pratybų. Vis dėlto parduotuvės pelnas vis menko, ir motina nebematė kitos išeities, kaip apvesti sūnų su turtinga mergina. Alfonsas paklausė savo motinos ir, būdamas 27 metų, vedė dorą jauną merginą, su kuria netrukus susilaukė dviejų vaikų. Jis perkėlė visą verslą į savo naujuosius namus ir pamažu darbavosi toliau, siekdamas pagerinti šeimos padėtį.
Bet Dievas Alfonsui buvo skyręs kitą kelią. Jis norėjo, kad ši kilni siela gyventų tik Jam vienam, ir ši Dievo valia pasireiškė, žmogaus akimis žiūrint, nesuprantamais sprendimais. Alfonsą staiga viena po kitos užklupo nelaimės. Pradžioje dėl nenumatytų aplinkybių jis prarado didelę dalį savo turto. Vėliau mirė jo mylima dukrelė, tėvelio „akių šviesa“. Netrukus po ilgos ligos ja pasekė ir Alfonso žmona. Rodrigeso verslas žlugo, jis uždarė parduotuvę ir persikėlė pas motiną. Čia vieną naktį jis susapnavo mažą vaikelį, gulintį karste. Po mėnesio mirtinai susirgo jo sūnelis ir po kelių dienų atsisveikino su gyvenimu. Dar po kiek laiko amžinybėn iškeliavo ir Alfonso motina. Rodrigesui tuo metu buvo 34 metai. Jo žmogiškojo gyvenimo drama pasiekė kulminaciją, ir atrodė, kad Dievas jį visai apleido. Tačiau jo dvasinio gyvenimo drama tik prasidėjo.
Atsivertimas ir pašaukimas
Alfonsas gerai suprato tikrą išbandymų vertę ir buvo imlus Dievo įkvėpimams. Kaip rašė vėliau, tik po šių įvykių prasidėjo jo „atsivertimas“ iš „blogo gyvenimo“. Šis pasakymas gali truputį klaidinti. Kad teisingiau jį suprastume, leiskime kalbėti pačiam šventajam:
„...Einant 33-ius metus, kai jis buvo užsiėmęs pasaulio rūpesčiais, Dievas jį aplankė tam tikrais išbandymais, taip paskatindamas jį pažinti savo blogą gyvenimą ir pajusti panieką pasauliui. Jis suprato, kad iki tol buvo abejingas Dievui ir savo sielos išganymui. Šį savo menkumo pažinimą lydėjo Dievo pažinimas. Prieš jo akis atsivėrė begalinė Dievo didybė, kontrastuojanti su jo menkumu. Tai sukėlė jo širdyje didelį gailestį dėl įžeidimų Dievui, ir jis ištisas dienas bei naktis praleido graudžiai verkdamas lyg antrasis Dovydas“[1].
Galima sakyti, Alfonsas atsivertė iš per didelio rūpinimosi pasaulio reikalais ir tam tikro dvasinio letargo. Jo gailestis dėl savo nuodėmių buvo nuoširdus ir tikras, nes kilo iš dvejopo Dievo ir savęs pažinimo. Šis gailestis buvo lydimas išorinių darbų bei atgailos pratimų. Savo naują gyvenimą Alfonsas pradėjo visuotine išpažintimi, kuriai ruošėsi šešias dienas ir kurią atliko gausiai ašarodamas. Nuo dabar pasninkas, plakimasis, dažna šv. Komunija ir Rožančius sudarė nuolatinį jo gyvenimo ritmą. Atsilygindamas už šį Alfonso uolumą, Dievas jį aplankė daugybe paguodų, tarp kurių pasitaikydavo ir regėjimų. Kartą beverkiant dėl savo nuodėmių, jam pasirodė Kristus, apsuptas šventųjų, tarp kurių buvo ir Alfonso labai mėgstamas šv. Pranciškus Asyžietis. Šis paklausė, kodėl jis taip verkiąs. Alfonsas atsakė: „Mano šventasis globėjau! Juk net viena lengvoji nuodėmė nebūtų užtektinai apverkta, nors žmogus verktų visą gyvenimą“.
Kartu su visišku atsivertimu, Dievas jam suteikė ir kitą malonę: pašaukimą į religinį luomą. Šį pašaukimą Alfonsas galutinai suprato po vieno atsitikimo. Kartą jam prisisapnavo daug juodvarnių. Jie aršiai puolė baltą karvelį, ant kurio krūtinės sidabrinėmis raidėmis buvo užrašytas Jėzaus vardas ir inicialai IHS. Karvelis apsigynė ir išvaikė juodvarnius. Jie puolė dar du kartus, tačiau karvelis nugalėjo, ir juodvarniai pradingo. Šį sapną šventojo dvasinis vadovas t. Martinesas interpretavo kaip ženklą, kad Alfonsas taps jėzuitu ir patirs daug pagundų prieš skaistybę, kurias jis galų gale pergalingai įveiks. Šis spėjimas išsipildė paraidžiui.
Po artimųjų mirties Alfonsas tapo visiškai laisvas įgyvendinti savo pašaukimą. Jis paliko visą savo turtą seserims ir kreipėsi į Valensijos kolegijos rektorių, prašydamas priimti jį į Draugiją. Šis abejojo dėl kandidato amžiaus bei žinių trūkumo ir patarė jam pirmiau išmokti lotynų kalbos. Alfonsas visu uolumu kibo į mokslus. Jie truko dvejus metus, per kuriuos šventajam teko daug iškentėti, ypač jaunesnių studentų patyčias. Po mokslų jis vėl kreipėsi į provincijolą, prašydamas priimti bent broliuku. Taip pat ir šiam luomui jis pasirodė nelabai tinkamas dėl silpnos sveikatos. Provincijolo patarėjai labai priešinosi jo priėmimui. Atrodė, liko maža vilčių, bet provincijolas Kardesas, lyg Dievo apšviestas, tarė: „Aš esu tikras, kad jis savo malda ir šventu pavyzdžiu bus ordinui naudingas“. Taip Alfonsas, būdamas 40 metų amžiaus, buvo priimtas į noviciatą Valensijoje. Jis labai bijojo, kad pasirodys netinkamas Draugijai ir jį pašalins, tačiau jam apsireiškė pats Viešpats Jėzus ir suramino tokiais žodžiais: „Užtenka, kad Aš to noriu“.
Nuo pat noviciato pradžios Alfonsas parodė tokį uolumą ir per trumpą laiką padarė tokią pažangą, kad jau po šešių mėnesių buvo pasiųstas į Palmos jėzuitų kolegiją Maljorkos saloje. Ten jis ir išbuvo visą likusį savo gyvenimą, dirbdamas paprastu durininku. Jo išorinis gyvenimas nebuvo niekuo ypatingas, jo aprašymas sutilptų į kelis puslapius. Tačiau apie nepaprastas malones ir stebuklus galima būtų prirašyti storą knygą.
Gyvenimas kolegijoje
Kolegijoje Alfonsas dar uoliau vykdė savo pareigas, kurios pasaulio akyse atrodė menkos vertės. Tačiau jis viską darė tobuliausiu būdu, iš grynos Dievo meilės. Tai ir yra šventųjų gyvenimo didybė bei genialumas – mažiausius ir menkiausius kasdienos darbelius paversti tobulais Dievo meilės aktais. Be bendrų vienuoliškų regulos įsakytų pratybų, jis atliko dar ir durininko pareigas. Jis visą laiką turėjo būti prie durų, atidaryti išeinantiems, ateinančių su reikalais paklausti, ko jie nori, įleisti juos į svečių kambarį, pašaukti kunigus, atlikti visokius reikalus namuose, priimti atneštus laiškus ir siuntinius, nunešti juos vyresniajam, išdalyti elgetoms išmaldą arba valgį ir t. t. Tai labai paprastas, bet ir labai išblaškantis gyvenimas, kuris buvo sunkiai suderinamas su brolio Alfonso palinkimu į kontempliaciją ir vienumą. Nė vienas brolis neturėjo daugiau santykių su žmonėmis kaip jis, nes į tėvus jėzuitus kreipdavosi daug miesto gyventojų. Vicekaralius, vyskupas, teisėjai, didikai, įvairūs turtingi bei įtakingi piliečiai, vargšai ir paprasti žmonės – visi jie buvo jėzuitams palankūs ir kreidavosi į juos įvairiausiais reikalais. Dažnai brolis turėdavo lydėti kunigus į miestą. Visa tai nemažai jį vargindavo ir trukdydavo vidiniam susitelkimui. Tačiau šventasis turėjo ypatingą dovaną – jis sugebėdavo visada vaikščioti Dievo akivaizdoje. Jis galėdavo susitelkti ir melstis bet kuriuo metu: „Kur tik man pasitaiko būti, aš galiu be įtempimo ir be didelių pastangų kalbėtis su Dievu. Tai įvyksta vienu akimirksniu. Kiekvienas žvilgsnis į Dievą atneša man ramybės ir saldžios paguodos“. Laikui bėgant, jis taip įprato vienytis su Dievu, kad buvo nuolat paskendęs Jame. Kartą vienas brolis Alfonso paklausė, kiek laiko per dieną jis būna išsiblaškęs ir negalvoja apie Dievą. Šventasis trumpai pagalvojęs atsakė su jam būdingu paprastumu: „Turbūt tiek, kiek užtrunka sukalbėti vieną „Tikiu Dievą Tėvą“.
Apkrautas įvairiais rūpesčiais, Alfonsas per tikėjimą ir meilę mokėjo sudvasinti visus savo darbus. Išgirdęs skambutį, jis nedelsdamas eidavo atidaryti, sakydamas sau, kad pats Dievas jį šaukia. Savo užrašuose jis pats sau pasižymėjo: „Kai suskamba skambutis, aš trumpai susitelkiu ir iš širdies gilumos meldžiuosi: „Viešpatie, aš Tau atidarysiu duris, nes Tave labai myliu.“ Po to einu atidaryti, galvodamas: „Štai aš, Viešpatie“. Jei kas per smarkiai skambintų, nepasiduosiu jokiam nekantrumui. Įsivaizduosiu, kad tai Viešpats stovi, laukdamas lauke... Pagalvojęs, kad atėjo Išganytojas su savo Motina, pamirštu, kad tarnauju žmonėms, ir mano siela prisipildo džiaugsmo.“[2]
Po kiekvienos valandos jis klausdavo savęs, ar nepadarė kokios klaidos, ir nuoširdžia malda kreipdavosi į Švč. Mergelę Mariją arba į šventąjį globėją, kuriam tą valandą buvo pavedęs. Jei reikėdavo išeiti iš namų, jis pirmiausia aplankydavo Švč. Sakramentą, prašydamas, kad Dievas leistų jam greičiau mirti, nei nusidėti. Visa, ką tik Alfonsas darė, jis pašventindavo gera intencija. Apie tai jis rašė: „Ką tik darai, viską reikia aukoti Dievui darbo pradžioje, jo viduryje ir jo pabaigoje. Pradžioje prisiimk darbą su mintimi patikti Viešpačiui, iš švento paklusnumo. Viduryje jį sujunk su Jėzaus Kristaus gyvenimu, Jo kančia, mirtimi ir nuopelnais. Gale paaukok jį Dievui savo sielos išganymui.“ Tokiu būdu šventasis brolis beveik kiekvieną akimirką būdavo susivienijęs su Dievu. Dievui priklausė visas jo laikas. Nors jis žinojo, kad ir miegas iš paklusnumo yra Dievui malonus laiko panaudojimas, tačiau jis džiaugdavosi, jei negalėdavo užmigti ir tuo būdu turėdavo progą kalbėtis su Dievu.
Šventas gyvenimas
Apsigyvenęs kolegijoje, Alfonsas greitai patraukė kitų dėmesį savo šventu gyvenimu. Bėgant metams, jo dorybės vis tobulėjo, kol pasiekė tiesiog herojišką laipsnį. Galbūt labiausiai jį charakterizuojanti dorybė buvo nuolankumas. Gavęs iš Dievo šviesos pamatyti savo nuodėmingumą ir silpnumą, jis nelaikė nė vieno žmogaus pasaulyje tiek verto paniekos, kiek jis pats. Kitus, ypač kunigus jis labai gerbė. Jis stengėsi kituose žmonėse matyti tik geras savybes. Puslapiuose, pilnuose švelnios meilės bei gilaus nusižeminimo, jis apie kitus brolius rašo: „Kiekviename vienuolyno gyventojuje surask jam būdingą dorybę ir suteik jai vardą. Taip sutikdamas vieną ar kitą brolį, kalbėk sau: „Štai ateina nuolankus žmogus; štai žmogus, degantis Dievo meile; štai, kuris vaikščioja visada su Dievu; štai apsimarinęs žmogus; štai, kuris nugalėjo savo prigimtį. Pažvelk į kantrų žmogų, į paklusnų, į tą, kuris kuklus visuose dalykuose. Pažvelk į šį kunigą, paprastą ir išmintingą; arba į šį, paklusnų Dievo valiai ir visiškai negalvojantį apie save“. O pamatęs vyresnįjį, kalbėk sau: „Štai ateina tas, kuris dega šventa Dievo meile, serafimas, kuris myli kitus serafiška meile““[3].
Pats Alfonsas tiesiog nusigąsdavo, jeigu jam kas nors parodydavo pagarbą. Kai aukšti asmenys kreipdavosi į jį, prašydami jo patarimo dvasiniame gyvenime, jis jų laiškus tuojau sunaikindavo, kad niekas nesužinotų, su kuo jis bendrauja. Jis garbingai išlaikė visus bandymus, kuriais vyresnieji visaip bandė jo nuolankumą. Kartą tėvas vizitatorius netikėtai jam įsakė, kitiems valgant prie stalo, viešai kalbėti apie vieną dorybę. Alfonsas pakluso ir pusę valandos apie tą dorybę taip gražiai kalbėjo, kad ir teologas nebūtų geriau sugebėjęs. Po to vizitatorius jam tarė: „Man rodosi, kad tai buvo tik keli nuvalkioti posakiai, kuriuos mėgstate dažnai kartoti tiems, kurie jūsų klausosi“, ir, norėdamas dar geriau ištirti jo nuolankumą, įsakė jam bučiuoti vienuoliams kojas. Šventasis brolis nė kiek nesumišo, priešingai – su šventu džiaugsmu veide tą įsakymą išpildė. Vyresniųjų liepiamas parašyti apie savo nepaprastas malones, jis tai padarė pavartodamas trečiąjį asmenį, kad niekas nesuprastų, jog čia rašoma apie jį patį. Išskyrus Alfonso dvasinį vadovą, apie 30 metų niekas nežinojo apie jo mistines dovanas. Savo raštuose jis pataria: „Reikia tylėti iš Dievo meilės, jei kas nors nekaltai tave apskųstų, įtartų, apšmeižtų. Tu būsi tada laikomas kvailu. Tačiau tavo rūpestis tebūna patikti Dievui, nors tuo ir visam pasauliui nepatiktumei.“
Vyresnieji, norėdami ištirti, ar Alfonso šventumas tikras, kartais bandydavo ne tik jo nuolankumą, bet ir paklusnumą. Vieną kartą kolegijos vyresnysis jam pasakė: „Jūs esate tik našta kolegijai. Mes nebegalime ilgiau čia jūsų laikyti.“ Brolis Alfonsas nuolankiai nusilenkė, paėmė savo apsiaustą ir norėjo išeiti iš namų. Bet durininkas, vyresniojo įspėtas, jį sulaikė. Kita proga vyresnysis liepė jam vykti į Indiją. Alfonsas tuojau susirengė eiti į uostą. Durininkas jo vėl neišleido ir pasiuntė atgal pas tėvą rektorių. Šis paklausė: „Ką būtumėte daręs Indijai pasiekti?“ Šventasis brolis atsakė: „Jei būčiau radęs uoste laivą, būčiau sėdęs į laivą. Jei ne, – būčiau mėginęs eiti vandeniu. Jei tai nebūtų pasisekę, būčiau grįžęs, viską iš savo pusės padaręs įsakymui įvykdyti.“ Alfonso paklusnumo paslaptis glūdėjo Dievo meilėje, dėl kurios siela mato, kad visi teisėti įsakymai eina iš paties Dievo. Įkvėpta tikėjimo, ji džiaugsmingai priima iš Dievo rankų bet kokius įsakymus, kad ir kokie pavojingi ar sunkiai įvykdomi jie būtų. Meilė ir tikėjimas viską palengvina, nes siela, žvelgdama ne į žmogų, o į Dievą, nekreipia dėmesio į sunkumus. Tobulai nusižeminęs ir paklusnus žmogus bus laikomas kvailu, neišmintingu ar net išprotėjusiu, ir iš tikrųjų – Alfonsas dažnai susilaukdavo priekaištų bei nesupratimo dėl per griežtų apsimarinimo praktikų, dėl per didelio tikėjimo Dievo apvaizda ir ypač dėl pernelyg pažodinio paklusnumo. Pasakojama, kad jis neįsileidęs į kolegiją paties vicekaraliaus, nes jis atėjo ne rektoriaus nustatytą valandą, arba kad jis pasilikdavo stovėti kelias valandas vienoje vietoje, nes vyresnysis liepdavo jam truputį palaukti.
Šventasis mažai kreipdavo dėmesio, ką apie jį mano žmonės, tačiau savo raštuose atkakliai gindavo šį dorybių praktikavimo būdą. Savo traktate „Apie tobuliausių sielos dorybių paslaptį“ jis teigia, kad kai kurie veiksmai, kylantys iš tam tikrų dorybių ir atrodantys kvaili bei nepateisinami, kartais atskleidžia labai aukštą tobulumą. Jis rašo: „Įmanoma išugdyti dorybes tokiu aukštu laipsniu, kad jų įkvėpti išoriniai veiksmai žmonėms, neapšviestiems Dievo malonės, gali atrodyti beprotybe, kvailyste ar beatodairiškumu. Kuo aukštesnė, kuo grynesnė ir tobulesnė dorybė, tuo malonesnis jos praktikavimas Dievui, bet ne visada žmonėms, ypač tiems, kurie negali suprasti tokios dorybės paslapties.“ Kad kas nors galėtų eiti tokiu nepaprasto šventumo keliu, būtinai reikalinga Dievo siųsta ypatinga šviesa ir stiprybė, taip pat tikras nusižeminimas. Šventas žmogus aiškiai pastebi, kad kai kurie jo veiksmai stebina ar net įžeidžia kitus, tačiau jis mato, sako Alfonsas, „ne tik dabartį, bet ir ateitį bei visas savo veiksmų pasekmes, ir dėl šio aiškaus regėjimo lieka absoliučiai ramus, žvelgdamas į ateitį taip, lyg ji jau būtų praėjusi“[4].
Pamaldumas
Reikia pažymėti, kad, nepaisant intensyvaus vidinio gyvenimo ir antgamtinės šviesos, brolis Alfonsas niekada neįsivaizdavo, kad šventumo reikia siekti neįprastu ir ypatingu gyvenimo būdu. Atvirkščiai, jis pašventė save tobuliausiam kasdienių pareigų vykdymui, kovodamas prieš rutinos dvasią, kuri, jei įsigali, paralyžiuoja visą antgamtinį sielos gyvenimą. Alfonso kasdieniai darbai, taip tobulai atlikti, negalėjo teigiamai neveikti kitų brolių. Visi, kurie kartu su juo gyveno ir turėjo galimybę jį stebėti, semdavosi iš jo įkvėpimo bei uolumo. Iš jo paties ir kitų brolių liudijimų galime šiek tiek sužinoti apie jo dienotvarkę.
Kas rytą Alfonsas keldavosi 2 valandomis anksčiau nei kiti broliai, kad galėtų ilgiau pasimelsti. Pabudęs nustatytu laiku, jis tuoj šokdavo iš lovos, lyg jį šauktų pats Dievas. Atsiklaupęs pagarbindavo Švč. Trejybę, dėkodavo už naują dieną ir melsdavosi: „Teikis, Viešpatie, mus šiandien saugoti nuo kiekvienos nuodėmės.“ Po to sukalbėdavo Švč. Mergelės Marijos litaniją, kurią mokėjo atmintinai. Atlikęs valandos trukmės apmąstymą, eidavo klausyti šv. Mišių ar joms tarnauti. Tarnauti Mišioms jam buvo mėgstamiausias dienos užsiėmimas. Jų metu jis gaudavo įvairiausių apšvietimų bei įkvėpimų. Kartais, jam einant prie altoriaus, jo veidas tiesiog švytėdavo nežemiška šviesa. Visi kunigai labai troško ir varžėsi, kad šventasis brolis jiems tarnautų, ypač jeigu jie patys turėdavo kokį nors ypatingą prašymą pas Dievą. Tėvas Kolinas rašo: „Daugelis stengdavosi sužinoti laiką, kai jis turėdavo tarnauti Mišioms, o tie, kurie jau Mišias būdavo baigę, bet sutikdavo jį įeinantį į zakristiją, pasilikdavo dar vienas Mišias – taip juos įkvėpdavo jo pamaldumas ir uolumas tarnaujant.“[5] Kai vyresnieji leisdavo, jis priimdavo šv. Komuniją, pasiruošęs jai iš vakaro. Po Komunijos jis „pasitraukia į save su savo Dievu, ir ten jie būna kartu. Jis dėkoja už neišmatuojamą malonę, kurią Viešpats jam suteikė ateidamas į jo širdį. (...) Jėzaus ir Marijos buvimas jo sieloje būna toks akivaizdus ir apčiuopiamas, kad jis tai žino labiau iš aiškaus tikrumo, nei iš tikėjimo“[6].
Taip pat uoliai šv. Alfonsas priimdavo ir Atgailos sakramentą, nes šis visada yra labai susijęs su Švč. Sakramentu. Tėvas Kolinas pažymi Alfonso uolumą ir punktualumą išpažinties dienomis: „Kai tik nuskambėdavo skambutis, jis jau stovėdavo nejudėdamas prie klausyklos durų. Pastebėjau, kad kai kuriomis dienomis jis ieškodavo tėvo Marimono, savo nuodėmklausio, laukdamas prie jo durų valandas, jei šis būdavo išėjęs.“[7]
Laiką tarp įvairių darbų Alfonsas panaudodavo įvairioms pamaldžioms praktikoms. Jei nieko šalia jo nebūdavo, įvairias maldas bei rožančių kalbėdavo garsiai. Tėvai, kurie miegodavo šalia jo kambario, pasakodavo, kad naktį nubudę girdėdavo Alfonsą garsiai kalbant kokias nors maldas. Iš visų pamaldumo praktikų pagrindinę vietą jo širdyje užimdavo pamaldumas Dievo Motinai. Tais laikais buvo daug ginčijamasi dėl Nekaltojo Švč. Mergelės Prasidėjimo, ir Alfonsas visada žodžiu bei raštais šią tiesą gynė. Jos garbei jis kasdien kalbėdavo Loreto Dievo Motinos litaniją, Marijos mažąsias valandas (Officium parvum), kurias mokėjo atmintinai, bei daugybę kitų maldų. O rožančiaus maldą jis kalbėdavo taip dažnai, kad dešinės rankos nykščio ir smiliaus oda buvo sukietėjusi nuo rožančiaus karoliukų varstymo. „Sveika, Marija“ tapo tiesiog nuolatiniu jo sielos kvėpavimu. Pasakojama, kad jis susitarė su savo angelu sargu, kad šis toliau kalbės šią maldą, kai Alfonsas miegos.
Kryžiaus kelias
Kaip ir maldoje, jo uolumas pasireiškė ir apsimarinimuose, ir nieko nuostabaus, nes pamaldumas ir apsimarinimas visada turi eiti kartu. Šią dorybę šventasis labai vertino ir vadino ją „didžiuoju apsimarinimu“ (La gran mortificacion). Jis sako, kad būtent „ant šių dviejų sparnų: maldos ir apsimarinimo, siela, padedama Dievo malonės, kyla link tobulumo aukštumų“[8], nes malda sujungia žmogų su Dievu, o apsimarinimas išlaisvina nuo visų kūniškų ir pasaulietiškų prisirišimų, kurie šiam susivienijimui trukdo. Anot Alfonso, pirmasis apsimarinimo laipsnis yra visiškai nesirūpinti kūnu, paliekant tai vyresniesiems ir regulai. Sekdamas neturtėlį Viešpatį, šventasis džiaugėsi, kad jo kambarys buvo menkas, nepatogus ir drėgnas. Savo kambaryje be lovos jis dar turėjo kėdę. Kažkas ir ją atsitiktinai išnešė. Tuomet brolis Alfonsas nieko nesakė ir ištisus metus sėdėdavo ant lovos krašto. Jis vaikščiodavo taip pat apsirengęs ir žiemą, ir vasarą. Niekada nebaidydavo nuo savęs įkyrių musių. Savo seną, sulopytą rūbą nešiojo taip ilgai, kad tik iš paklusnumo sutiko apsivilkti geresnį. Jis niekada nesidairydavo gražių vaizdų ir neuostydavo skanių kvapų. Sėdėdamas ant kėdės, nesiremdavo į atlošą. Pasninkaudavo prieš visas Švč. Mergelės šventes ir kitas iškilmes. Infirmarijus, sužinojęs, kaip stipriai Alfonsas plaka save, jautė pareigą apie tai pranešti vyresniajam. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti tokią discipliną, ir jam nejučia gali ateiti mintys apie neapykantą kūnui, mazochizmą ar psichikos sutrikimus. Tačiau šventasis buvo žiaurus sau dėl tokios Dievo meilės, kokia šiandieniniais laikais beveik nebepasitaiko. Jis niekino savo kūną būtent todėl, kad šis yra nuodėmės, žeidžiančios jo mylimąjį Dievą, įrankis. Ta mirtina neapykanta sau, persmelkusi visą jo gyvenimą, kilo ne iš kokios nors pesimistinės ar mizantropinės dvasios, o iš troškimo panaikinti visas kliūtis ir atverti kelią į tobulą Meilę.
Apie Alfonso apsimarinimą prie stalo liudija jo paties bendraamžiai. Tėvas Ramohis, tiesioginis liudininkas, rašo: „Iškalbingas nuolatinio apsimarinimo, kurį turėdavome progos stebėti, ženklas buvo tai, kad jis visada ką nors palikdavo ant stalo iš to, kas jam būdavo patiekta, ir dažniausiai tai, kas geriausia. Žinodami šį įprotį, vyresnieji kartais jam liepdavo suvalgyti viską, kas būdavo padėta. Tokiu atveju paklusnumas turėdavo imti viršų.“ Alfonsas pats paliudijo, kad per 20 metų niekada nebuvo į savo maistą įsidėjęs druskos. Kai pamatydavo ant stalo ką nors neskanaus, trokšdavo šio dalyko gauti taip, kaip besočiai trokšta patenkinti savo godumą.
Tokio apsimarinimo paslaptis yra ta, kad Alfonsas buvo maitinamas maistu, kuris buvo ne iš šio pasaulio. Jis pats rašo: „Prie stalo šis asmuo sulaukia iš Dievo ir Jo Motinos įvairių apsilankymų bei malonių, per daug nuostabių, kad jas būtų įmanoma aprašyti. Jis valgo kaip žmogus, kuris ką tik išėjo iš savęs ir susijungė su Dievu. Jis jau nebejaučia jokio skonio, jokio potraukio maistui. Jis valgo vien tiktai iš būtinybės, o ne iš malonumo, kurį valgis teikia.“[9]
Brolis Alfonsas uoliai praktikavo visas šias ir dar kitas atgailas, nepaisydamas to, kad jį ir šiaip dažnai kamuodavo įvairios ligos bei skausmai. Kartą, vyresniojo klausiamas, jis prisipažino, kad dėl akmenligės jaučiąs tokius skausmus viduriuose bei kojose, lyg kas peiliu pjaustytų visą kūną. Apie šią ligą jis niekada nepasakojęs, nes tai esanti įprasta jo sveikatos būklė, o regula reikalauja vyresniajam pranešti tik apie ypatingus negalavimus.
Tačiau visa tai buvo niekai, palyginti su dvasinėmis kančiomis, kuriomis jis buvo dažnai bandomas. Nors savo atsivertimo pradžioje gaudavo daug paguodos ir malonių, įstojus į vienuolyną jį užklupo gundymai prieš skaistybę, prisiminus savo ankstesnį gyvenimą. Apie šiuos vidinius kentėjimus galime sužinoti iš pačio šv. Alfonso užrašų: „Dievas suteikė piktosioms dvasioms leidimą mane nepaprastai gundyti ir kankinti ištisus septynerius metus. Kovų smarkumas ir priešo priemonių bjaurumas buvo toks baisus, kad nerandu žodžių tam išreikšti. Giliausio pragaro šlykštumas puolė mane taip smarkiai, kad jau maniau mirsiąs, jei Dievas nebūtų manęs stiprinęs“[10]. Visus tuos metus šventasis kentė didžiausias kūniškas pagundas. Piktoji dvasia jam kliudė apie ką nors kita galvoti ir nuolat kėlė jo vaizduotėje šlykščius bei nepadorius vaizdus. Tik tie, kurie myli Dievą panašiai, kaip mylėjo jis, gali įsivaizduoti, kaip baisu gyventi nuolatiniame pavojuje prarasti savo mylimąjį. Prie to dar prisidėjo keistas negalavimas, pasireiškęs tik mąstymo maldos metu. Kai tik šventasis atsiklaupdavo melstis, jį iškart užplūsdavo toks liūdesys, sielos suspaudimas, silpnumas bei fizinė kančia, jog atrodė, kad tuoj mirs. Kartais iš nuovargio bei agonijos jis krisdavo kniūbsčias ant žemės ir taip pragulėdavo, kovodamas iki pat apmąstymo pabaigos. Tačiau maldos laikui pasibaigus, jis atsikeldavo žvalus ir visiškai nejausdamas tik ką patirtos kančios. Visą likusią dieną jis būdavo gausiai lankomas Dievo, iš kurio sulaukdavo gausių malonių kaip atlygio už ištvermę maldos metu. Teisingai mokė jėzuitų įkūrėjas šv. Ignacas, kad malda nuopelningesnė ne tada, kai patiriama daug paguodų, o kai dedamos valios pastangos kovojant su išsiblaškymais.
Vėliau kūniškos pagundos liovėsi, tačiau šventajam teko patirti dar baisesnių pagundų prieš išganymo viltį. Piktoji dvasia kankindavo Alfonsą net fiziškai, ir jo užrašų skaitytojui tenka stebėtis, kaip Dievas galėjo tai leisti. Visas tas kančias šventasis ištvermingai pakėlė ir net ieškojo naujų. Kartą vienas brolis jam pasakė, kad geriausias dalykas esąs nuolat mąstyti apie Dievą. Alfonsas atsakė: „Yra dar geresnių dalykų, būtent – kentėti dėl Dievo.“ Savo užrašuose jis įsirašė patarimą tylomis kentėti, niekam nesiskųsti ir tik pas Dievą ieškoti paguodos. Jis pažymėjo: „O, kad žmonės žinotų, kaip patinka Dievui siela, kuri dėl Jo kenčia... Visas pasaulis tuomet nieko daugiau netrokštų, kaip tik daugiau kentėti dėl Kristaus!“
Kančių laikotarpiu Alfonsas greitai sulaukdavo paguodos iš Švč. Mergelės Marijos. Ji buvo geriausia jo Motina, sutramdydavusi gundymų audras, kai tik jis į ją meiliai ir su tvirtu pasitikėjimu kreipdavosi. Yra išlikę daug nuostabių istorijų apie Alfonso ir Švč. Mergelės artimą bendravimą. Kartą, būdamas jau garbaus amžiaus, jis turėjo lydėti vieną kunigą į koplyčią ant kalno. Kelias buvo status, diena pasitaikė karšta, o kunigas ėjo sparčiai, tad senas brolis nuvargo ir apsipylė prakaitu. Tada jam pasirodė Švč. Mergelė Marija, kuri meiliai savo drabužio kraštu jam nuo kaktos nušluostė prakaitą.
Uolumas dėl sielų išganymo
Visas savo kančias Alfonsas aukodavo Dievo garbei ir už sielas – jų išganymas bei amžinoji laimė buvo didžiausias jo troškimas. „Šis asmuo taip gailėdavosi sielų ir taip stipriai trokšdavo jų išganymo, kad jei Dievas nenukreiptų jo minčių prie kitų gerų dalykų, šis troškimas ir kančia taip išaugtų, kad jis tiesiog to neištvertų ir numirtų.“[11] Alfonsas troško, kiek tai įmanoma, visiems žmonėms pasaulyje rašyti paraginimus geriau tarnauti Dievui. Už tokį jo uolumą ir meilę Dievas atsilygino, suteikdamas Alfonsui išskirtinę malonę, kurios turbūt nepamatysime jokio kito šventojo gyvenime. Alfonsas pasakoja apie ją paprastais žodžiais: „Šis asmuo taip trokšta visų sielų išganymo, jog jam atsitinka taip, kad jis dvasiškai lyg susivienija su tiek žmonių, kiek yra pasaulyje, ir tai įvyksta vienu metu ir su kiekvienu atskirai. Tokiu momentu jis asmeniškai kalba kiekvienam atskirai ir tuo pačiu metu visiems kartu, primindamas jiems gyvenimo trumpumą, pragaro kančias, Dievo didybę ir begalinį Jo gerumą, rodydamas jiems, kaip Dievas nusipelno, kad jie Jam tarnautų“[12]. Jo dvasinis vadovas paklausė, kaip toks patyrimas yra įmanomas, tačiau Alfonsas negalėjo to paaiškinti, tik tvirtino, kad taip iš tiesų jam atsitikdavo.
Sielos būna pašvenčiamos ir atverčiamos tikru pamaldumu bei dorybių praktikavimu, todėl pagrindiniai Alfonso ginklai atverčiant žmones buvo malda ir auka. Šiomis priemonėmis jis pasiekdavo nuostabių rezultatų. Jis visada melsdavosi už kunigų apaštalavimo sėkmę, kai jam tekdavo juos lydėti. Jis prašydavo Dievo, kad pamokslininkų darbai atneštų daug dvasinės naudos sieloms. Kai jo kolegijos nariai grįždavo iš misijų, jie prisipažindavo, kad, skelbdami Dievo žodį, stipriai jautė Alfonso pagalbą.
Šventasis brolis visus patraukdavo prie gėrio savo pavyzdžiu ir net pačiu savo buvimu. Jo šventumo įtaka buvo tokia didelė, jog užtekdavo tiktai praeiti pro jo kambarį, kad pajustum kokios nors ypatingos malonės poveikį. Vien dėl šio poveikio visi troško jį pamatyti ir su juo pasikalbėti apie dvasinius dalykus ar bent gauti iš jo kokių patarimų laišku. Į jį kreipdavosi paprasti žmonės, dvasininkai, Bažnyčios hierarchai bei aukštuomenė. Alfonsas buvo jėzuitas, regula jam leido aktyvai apaštalauti, todėl tokiomis progomis jis galėdavo pilnai išreikšti savo uolumą bei meilę. Galima sakyti, kad per tokius pasikalbėjimus jis tiesiog kvėpuodavo Dievo meilės ugnimi. Vienas jo amžininkų prisimena: „Galiu pasakyti, kad su juo turėjau daug privačių pokalbių ir kad visada išeidavau iš jo kambario jausdamas savyje žymų pasikeitimą. Jei pas jį ateidavau nepamaldus, išeidavau jausdamas ypatingą pamaldumą; jei prieš tai būdavau atšalęs, išeidavau nepaprastai uolus ir pasiryžęs atlikti didžius darbus dėl Dievo.“ Tėvas Toresas, kartu su Alfonsu gyvenęs 14 metų, rašo: „Kokia Dievo meilės ugnis degė šio brolio krūtinėje! Jo paprasti žodžiai uždegdavo širdis. Niekas negalėjo tam pasipriešinti. Turiu prisipažinti, kad nei viena dvasinė knyga man nedavė tiek, kiek pasikalbėjimai su juo.“ Pats Maljorkos vicekaralius Kolomas liudijo, kad šventojo brolio žodžiai ne kartą jį sujaudindavo iki ašarų. Kai mieste sužinodavo, kad šventasis viešai kalbėsiąs, jo pasiklausyti ateidavo aukščiausi asmenys. Vyresnieji liepdavo, priešingai įpročiams, jam kalbėti net valgomajame, klausant visiems broliams.
Panašiai vaisingi buvo ne tik jo žodžiai, bet ir laiškai, kuriuos jis rašydavo įvairiems asmenims, trokštantiems dvasinio maisto bei jo patarimo. Alfonso atsiminimuose, kuriuos jis parašė paliepus vyresniesiems, nepaisant kalbos paprastumo atsiskleidžia tokia gili išmintis ir aiškumas, kad daugelis teologų neįstengtų parašyti geriau. Dėl šio nepaprasto sugebėjimo vesti kitus dvasiniu keliu vyresnieji jam pavedė auklėti jaunus brolius bei įvesti juos į savo luomo pareigas. Alfonsas pasirodė esąs geriausias mokytojas. Jis turėjo milžinišką įtaką savo auklėtiniams ir išugdė ištisą šventų jėzuitų kartą, tarp kurių žymiausias yra šv. Petras Klaveras – garsusis Pietų Amerikos negrų apaštalas. Nuo pat savo atvykimo į Maljorką jaunasis Petras gaudydavo kiekvieną šventojo durininko žodį, jo veikiamas sparčiai augo Dievo meilėje ir iš jo persiėmė kryžiaus bei apsimarinimų meile. Vėliau, dirbdamas Kartagenos uoste tarp vergų, jis visada prie savęs nešiojosi ant popieriaus surašytus šv. Alfonso pamokymus.
Galima dar paminėti, kad šv. Alfonsas savo maldomis pagydė daug ligonių, daugelį apsaugojo nuo tuo metu siautėjusio maro, išgelbėjo Maljorką nuo bado, apsaugojo kolegiją nuo didelės audros, atvertė daugybę užkietėjusių nusidėjėlių. Tikrai galima nuolankųjį brolį vadinti savo krašto ir visos Bažnyčios apaštalu.
Mirtis ir triumfas
Brolis Alfonsas buvo šventasis, o jo mirtis buvo verta šventojo. Jam einant 86-uosius metus, kančios bei gundymai, lygiai kaip ir ypatingos Dievo paguodos, padažnėjo. Prie nuolatinių ligų prisidėjo tokie dideli skausmai, jog jis nebegalėjo pasikelti iš lovos ir turėjo joje sėdėti tiesiai, kad neuždustų. Alfonsas turėjo tik vieną mintį – kuo daugiau kentėti. Jis meldėsi: „Duok man, Viešpatie, dar daugiau kentėti, bet kartu duok man ir didesnės meilės bei didesnės kantrybės šiems kentėjimams nešti.“ Visi suprato, kad jo žemiškojo gyvenimo galas, kurio momentą jis pats buvo tiksliai išpranašavęs, jau artinasi. Šventasis ramiai ir pamaldžiai priėmė paskutinius sakramentus. Po penkių dienų Alfonsas užmerkė akis ir tris dienas gulėjo nejudėdamas. Visi jautė, kad jis buvo ekstazėje. Jo veidas pasidarė žymiai gražesnis, kilnesnis bei linksmesnis ir žadino pamaldumą visiems, kurie jį stebėjo. Jo akys, kai jas atverdavo, žibėdavo. Trečios dienos pabaigoje jis nubudo, šaukdamasis Jėzaus vardo. Tuoj grįžo visi skausmai, ir jis apalpo. Prie jo lovos susirinko visi vienuolyno gyventojai. Po pusvalandžio merdėjimo jis atvėrė akis ir peržvelgė visus meilės pilnu žvilgsniu. Paskui nukreipė paskutinį žvilgsnį į Nukryžiuotąjį ir, nuolat minėdamas Jėzaus vardą, mirė. Tai įvyko 1617 m. spalio 31 d., apie vidurnaktį, prieš pat prasidedant Visų Šventųjų šventei. Vienu šventuoju danguje tapo daugiau.
Kai tik miestas sužinojo apie šventojo durininko mirtį, didžiausia minia susigrūdo į jėzuitų bažnyčią, kur buvo paguldytas jo kūnas. Ryte atvyko pats vicekaralius, svarbūs miestiečiai ir didžiūnai, teisėjai, karališkosios tarybos nariai, visų luomų atstovai, trokštantys dar kartą pažvelgti į mirusio brolio veidą. Visi norėjo paliesti jį rožančiais arba gauti kokių nors relikvijų. Amžininkai rašo, kad šventojo kūną per vieną dieną palietė apie 8 tūkstančiai rožančių. Kunigai bei daktarai nesvyruodami bučiavo jo rankas ir dėjo medalikėlius ant jo kūno. Ligoniai ėjo prie jo prašyti užtarimo.
Tėvas Marimonas pasakoja, kad vienas kunigas, laikydamas tokį žmonių entuziazmą perdėtu, nusprendė bučiuoti ne šventojo ranką, o kryželį ant jo krūtinės. Kai jis pasilenkė, Dievas pasiuntė jam vidinę šviesą apie gulinčio kūno kilnumą ir šventumą. Jis pamatė brolį Alfonsą jam besišypsantį, ir šis žvilgsnis jį išmokė tiek daug, kad jo jausmai staiga visiškai pasikeitė. Šioje trumpoje vizijoje brolis buvo apsivilkęs labai brangiu auksiniu drabužiu, išpuoštu perlais, iš kurių ėjo šviesos spinduliai, o jo veido išraiška buvo nuostabi ir švytinti. Kunigą užplūdo toks pamaldumas, kad jis nedelsdamas pabučiavo ne tik šventojo rankas, bet ir jo kojas. Vėliau jis dažnai ateidavo prie jo kapo pasimelsti.
Šventojo durininko laidotuvėse dalyvavo visas miestas, prie kapo įvyko daug stebuklų. Jau tada daug kas jį garbino kaip didį šventąjį. Tačiau jo beatifikacijos byla užsitęsė iki pat 1825 m., o šventuoju jis buvo paskelbtas 1888 m. kartu su dviem kitais garsiais jėzuitais: šv. Petru Klaveru ir šv. Jonu Berchmansu.
[1] Memorial, p. 1.
[2] Memorial, p. 159.
[3] Obras, t. I, p. 448.
[4] Obras, t. III, p. 790.
[5] Vida, Lib. I, Cap. 19.
[6] Memorial, p. 55.
[7] T. Colino laiškas.
[8] Memorial, 18.
[9] Memorial, p. 121.
[10] Memorial, p. 18.
[11] Memorial, p. 148.
[12] Ten pat.