Ar neturėtume sekti popiežiumi?

Klausimas apie mūsų poziciją popiežiaus atžvilgiu yra keblus, ypač dėl to, kad šiuo klausimu daugelio katalikų protuose vyrauja painiava.

Per paskutinius penkiasdešimt metų šis klausimas tapo dar svarbesnis nei paprastai, nes matėme, kaip į Bažnyčią buvo įvestos dažnai pačių popiežių įvairios teorijos ir praktikos, prieštaraujančias amžinajam Katalikų Bažnyčios mokymui.

Todėl dera pažvelgti į šioje situacijoje galiojančius principus:

Pirmiausia, mes neabejotinai tikime visomis Bažnyčios dogmomis, ypač susijusiomis su popiežyste:

A) Kad ji buvo dieviškai įsteigta:

„Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 18-19)

B) Kad Romos vyskupas turi primatą, kokio neturi joks kitas vyskupas:

„Mes remiamės tradicija tos labai didžios, labai senos ir visuotinai žinomos Bažnyčios, įkurtos ir įsteigtos Romoje dviejų garsiausių apaštalų, Petro ir Pauliaus; mes remiamės, kartoju, tradicija, kurią ši Bažnyčia gavo iš apaštalų, ir žmonėms skelbiamu jos tikėjimu, ateinančiu iki mūsų laikų per jos vyskupų įpėdinystę; taigi mes sugėdiname... visus, kurie renkasi neteisėtuose susirinkimuose. Nes su šia Bažnyčia dėl jos aukštesnio autoriteto privalo sutikti kiekviena Bažnyčia, tai yra viso pasaulio tikintieji; dėl bendrystės su šia Bažnyčia apaštalų tradicija buvo išsaugota visur.“ (Šv. Ireniejus, Prieš erezijas, III, 3:2)

C) Kad popiežius neklysta esant tam tikroms sąlygoms:

Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią; ir todėl tokie Romos vyskupo sprendimai yra nekeistini dėl savo prigimties, o ne dėl Bažnyčios sutikimo. (Vatikano I Susirinkimas, Dz. 1839)

Atrodo, kad šiais neramiais laikais yra paplitusios dvi klaidos. Pirmoji pagunda yra drįsti laikyti Šventąjį Tėvą formaliu eretiku – tokia situacija, pasak taip teigiančių, tikrąjį popiežių paverstų antipopiežiumi, neturinčiu jokios tikros jurisdikcijos. Nors istorijos bėgyje kai kurie teologai[1] tai pateikė kaip teorinę galimybę, šitokia teorija negali paaiškinti, kas atsitinka su tokiomis doktrinomis, kaip Bažnyčios regimumas arba Kristaus pažadas būti su savo Bažnyčia iki laikų pabaigos. Šitoks supaprastintas požiūris iš tiesų yra pagrįstas ta pačia prielaida kaip ir priešinga pagunda: kad popiežių nuo klaidos apsaugo „absoliutus“ neklystamumas, niekada negalintis suklaidinti.

Antroji klaida yra žymiai labiau paplitusi ir teigia, kad visa, ką popiežius daro ar moko, yra teisinga. Tai suprantamas požiūris, nes normaliais laikais paprastai taip ir būna. Tačiau čia reikia skirti: istorijoje būta daug pavyzdžių, kai popiežiai mokė arba darė netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, popiežius Liberijus pasirašė pusiau arijonišką dokumentą, o popiežius Jonas XXII kurį laiką mokė, kad išgelbėtųjų sielos nemato Dievo iki Paskutiniojo Teismo pabaigos. Kai kurie Renesanso popiežiai gyveno nemoralų gyvenimą. Visi šie atvejai yra nesusiję su popiežiaus neklystamumu.

Visų pirma, popiežius neklysta tikėjimo ir moralės klausimais, taip pat disciplinos reikaluose (visuotinės Bažnyčios įstatymų leidimas, kanonizacijos, ir t. t.) tiek, kiek šie apima tikėjimą ir moralę, ir tik tada, kai visam laikui nustato apibrėžtą mokymą. Iš tikrųjų, jeigu įprastiniam popiežiaus mokymui būtų būdingas tam tikras asmeninis neklaidingumas, nebūtų buvę reikalo apibrėžti popiežiaus neklystamumo ribas.

„Neklystantis“ reiškia nekintantis ir nekeičiamas, bet susirinkiminių popiežių, panašiai, kaip ir modernistų, bruožas yra evoliucijos dvasia. Kiek šie žmonės gali norėti nereformuojamai apibrėžti arba absoliučiai nustatyti?

Tad kaip turėtume vertinti popiežių?

  • Pirma, reikia suprasti, kad privalome melstis už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas. Kaip sakė šv. Klemensas Marija Hofbaueris: „Krikščionis, nesimeldžiantis už popiežių, yra kaip vaikas, nesimeldžiantis už savo tėvą.“
  • Ne mums spręsti apie jo kaltumą griaunant Bažnyčią. Tik Dievas gali jį teisti.
  • Taip pat ne mums jį teisti juridiškai – popiežius žemėje neturi vyresniojo – arba visus jo aktus neginčytinai paskelbti negaliojančiais.
  • Tačiau privalome įvertinti jo žodžius ir veiksmus tiek, kiek jie liečia mūsų amžinąjį išganymą, kaip sakė mūsų Išganytojas:

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 15)

Neturime aklai prisidėti prie Bažnyčios griovimo, pakęsdami naujos religijos įvedimą arba nedarydami to, ką galime katalikiškam tikėjimui ginti. Arkivyskupas Lefebvre‘as davė mums pavyzdį:

„Joks autoritetas, net aukščiausias hierarchijoje, negali priversti mūsų atmesti arba sumažinti mūsų katalikišką tikėjimą, ištisus devyniolika amžių taip aiškiai išreikštą ir išpažintą Bažnyčios Magisteriumo.“

Šv. Paulius sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8)

Štai kodėl be jokio maištingumo, pykčio ar pagiežos mes tęsiame kunigų ugdymo darbą, laikydamiesi nekintamo Bažnyčios mokymo ir būdami įsitikinę, kad negalėtume padaryti didesnės paslaugos Šventajai Katalikų Bažnyčiai, popiežiui ir palikuonims.

 

 

[1] Pavyzdžiui, Kajetanas, Šv. Robertas Belarminas ir Šv. Tomo Jonas.