Tobulumui pasiekti yra būtina palaikyti savyje tą dvasios uolumą, kuri turėjome vos tik įstoję į vienuolyną

Vienas senas vienuolis paklausė kartą abatą Agatoną, kaip jis turįs gyventi. Agatonas atsakė: „Atsimink, koks buvai tą dieną, kada palikęs pa­saulį įstojai į vienuolyną – toks pasilik visada“[1]. Taigi, jei norime žinoti, kaip galima tapti gerais vienuoliais, kaip turime gyventi, kad kiltume tobulumo keliu – prisiminkime, kokių kilnių troškimų vedami įstojome į vienuolyną ir su kokiu dvasios uolumu pradėjome jame gyventi. Kokių pasiry­žimų kupini palikome tėvus, brolius, seseris, draugus, turtus ir pasaulio džiaugsmus. Jei vi­suomet išlaikysime širdyse tą pasaulio tuštybių niekinimą ir aukštesnių dalykų troškimą, tai tik­rai būsime geri vienuoliai. Atsiminkime tik, kaip karštai ir nuolankiai prašėme vyresniuosius, kad mus priimtų į vienuolyną, ir kaip didžiai džiau­gėmės, išgirdę pageidaujamą atsakymą. Tą die­ną mums rodėsi, kad dangus atsidarė, ir jautė­mės labai laimingi, įsipareigodami tar­nauti Dievui ir vienuolijai. Taip nuolankūs ir dėkingi turime visados būti. Visuomet jauskime pareigą, kad Dievui ir vienuolijai taip turime tarnauti, kaip buvome pasiryžę į ją įstodami. Tik palaikydami savyje tą dvasios uolumą, galėsime sėkmingai siekti tobulumo. Pagaliau prisiminkime, kokie savo vienuoliško gyvenimo pačioje pra­džioje buvome pamaldūs ir kuklūs, kokie buvome paklusnūs ir nuolankūs, kaip buvome pasiryžę visa, kas bus tiesiogiai ar netiesiogiai įsakyta, greitai ir gerai vykdyti. Tebūna mūsų dvasia ir dabar tokia pat karšta ir uoli – tik taip elgdamiesi kasdien vis labiau ir labiau tobulėsime.

Šios priemonės, kaip tuojau pamatysime, pa­taria imtis visi dvasios gyvenimo mokytojai, todėl ir mums ji labai reikalinga. Bet pirmiausia reikia pastebėti, kad čia visai nenorima pasakyti, jog nesą mums reikalo įsigyti aukštesnio tobulumo laipsnio ir sužadinti didesnį tobulumo troš­kimą už tą, kokį turėjome įstodami į vienuoly­ną, arba kad senas vienuolis galįs pasitenkinti naujai įstojusio dorybėmis. Visai ne! Senas vie­nuolis už novicijų turi būti daug tobulesnis, nes pirmasis jau seniai siekia tobulumo, o pastarasis dar tik pradėjo. Ilgesnį laiką, pavyzdžiui, dešimt metų mokęsis turi, be abejo, daugiau žinoti už vos bepradedantį mokytis. Vienuolija – tobulumo mokykla, todėl kas joje ilgesnį laiką mokėsi, tas turi daugiau ir žinoti – jis turi būti tobulesnis.

Antra vertus, karštai ir uoliai pradėjusiam mokytis, o vėliau apsileidusiam patariama sugrįžti į senąjį uolumą. Taip elgiamasi ir su vienuoliu: karštai pradėjusiam siekti tobulumo, o paskui apsileidu­siam patariama vėl pradėti lavintis taip, kaip pradžioje buvo lavinęsis. Apsvarstykime, kaip drąsiai, uoliai ir patvariai tarnavome Dievui pir­momis savo gyvenimo vienuolijoje dienomis. Jokios kliūtys tada negalėjo mūsų nuo to tarna­vimo sulaikyti. Taip darykime ir dabar. Kartą, kai šv. Antano mokiniai prašė jo nurodymų, kaip reikia siekti tobulumo, šis jiems, kaip rašo šv. Atanazas jo biografijoje, atsakė taip: „Yra viena svarbiausia ir geriausia taisyklė: visuomet uoliai ir patvariai vykdyti anksčiau pasiryžtus dalykus – kiekvienam savo darbą dirb­ti taip rūpestingai ir uoliai, kad atrodytų, tik da­bar būtų pradėjęs“[2]. Pasakojama, kad šv. Antanas prieš mirtį dažnai tai primindavęs, o mirdamas, kad to­ji mintis jo mokiniams padarytų didesnį įspū­dį, kaip testamentą parašė saviesiems šiuos žodžius: „Aš, mano vaikeliai, kaip sako Šv. Raš­tas, einu jau tėvų keliu (baigiu savo žemišką gy­venimą). Viešpats mane jau pas Save šaukia. Tuoj pamatysiu dangaus grožį ir jo gėrybes. Bet jūs, mano vaikeliai, saugokitės, kad tiek metų dirbę, greitai nepasijustumėte nieko neturį savo rankose. Teatrodo jums visuomet, kad dar tik šiandien įstojote į vienuolyną. Taip elgdamiesi, nuolat gaivinsite ir palaikysite savyje tą pirmykš­tį dvasios uolumą ir taip ištesėsite ligi galo“[3]. Vadinasi, jei norime tobulėti, visuomet atsiminki­me šį patarimą: kasdien iš naujo pradėti Dievui tarnauti ir elgtis taip, kaip elgiasi tie, kurie nei pašaukimo, nei pareigų vykdymu dar nėra patenkinti. Taip elgdamiesi visuomet būsime uolūs vienuoliai.

Tokią pat priemonę nurodo mums ir šv. Augustinas sakydamas: „Užmiršk visa, ką ligi šiol padarei, ir kiekvieną dieną pradėk vis su nauju uolumu“[4]. Šv. Antanas tą patį dalyką paaiškina taip. „Geri tarnai, – sako jis, – nors ir ilgai savo ponams yra tarnavę ir daug dirbę, ta­čiau nežiūrėdami to, jie ir dabar, kaip ir pirmiau, uoliai eina savo pareigas; jie pasiryžę visus paliepimus kuo greičiausiai įvykdyti, tartum jie dar tik dabar būtų tą tarnybą gavę ir nieko dar joje nenudirbę. Taip ir mes turime tarnauti Dievui, savo Viešpačiui ir Sutvėrėjui“[5].

Šv. Bernardas visa tai paaiškindamas duoda gražų pavyz­dį[6]. Jis, anot Surijaus, kitus laikė tobulais ir daug užsitarnavusiais vienuoliais. Jam atrodė, kad jie, padarę daug nuopelningų darbų ir gerai pasitobulinę, jau galėtų naudotis ir šiokiomis tokiomis privilegijomis ir per daug neįtempti savo jėgų, atlikdami dvasios lavinimus. Didelis dalykas yra kitų nesmerkti, matant juos besinaudojančius tam tikromis privilegi­jomis. Šv. Bernardas visuomet save laikė prade­dančiu vienuolių gyvenimą novicijumi, kuriam jokie palengvinimai visiškai netinka. Dėl to Šventasis per visą savo gyvenimą kuo geriausiai vykdė re­gulą, dirbo paprasčiausius darbus, lavinosi būti nuo­lankiu. Jis pirmas vykdydavo visus įsakymus, pirmas imdavo į rankas šluotą, šiūruoklę ar kurį ki­tą namams tvarkyti reikalingą įrankį, kitaip sakant, niekuo nenorėjo skirtis nuo novicijų. Jei matydavo kitus kokį nors rankų dar­bą dirbant, o pats to darbo negaudavo, tai, nenorėdamas likti be nuopelno, tuoj susirasdavo dar labiau pažeminantį darbą. Kartais imdavo kastu­vą ir kasdavo dirvą, kirsdavo malkas ar jas už­sidėjęs ant pečių nešdavo į virtuvę. Ir labai džiaug­davosi panašių darbų gavęs. Tai darydavo ne norėdamas būti pavyzdžiu kitiems, bet įsitikinęs, kad tokie darbai labai naudingi norint pasiekti šventumą. Jo nuomonė, šiuo atžvilgiu, griežtai sky­rėsi nuo tų, kurie panašių darbų imdavosi norė­dami duoti gerą pavyzdį kitiems, o patys visai negalvodami, kad tokie darbai jų pačių tobulėji­mui yra būtini. Žinoma, gerai, kad tokius darbus dirba­me norėdami duoti kitiems pavyzdį, bet daug ge­riau ir naudingiau, jei juos darytume mūsų pačių labui, turėdami galvoje tai, ką turėjo ir šv. Bernardas, būtent: didesnį savęs ištobulinimą.

Šv. Antanas duoda dar vieną labai gerą pa­stabą, paaiškinančią ir patvirtinančią tai, kas jau buvo anksčiau pasakyta. Šventasis nesitenki­na tuo, kad mes palaikytume savyje tą dvasios uolumą, su kuriuo pradėjome savo darbą, bet dar trokšta, kad diena iš dienos vis labiau ir labiau tobulėtume. Jis nori, kad kasdien vis iš naujo pradėtume Dievui tarnauti ir rūpintumės kokią nors meilės auką Jam paaukoti, jausdamiesi, kad ligi šiol kasdien Jį terūstinome, ir suprasdami, kad reikia atgailauti už buvusius nusikaltimus. Taigi turime visuomet taip elgtis, tar­tum ligi šiol nieko gera nebūtume padarę ir lyg tik dabar pradėtume siekti tobulumo. Ši priemonė, kaip sako šv. Grigalius[7], tin­ka visiems, net ir labai tobuliems, nes Dovydas, būdamas šventas, vis tik kalbėjo: „Aš tariau: dabar aš pradedu“ (Ps 76, 11). Jis taip karštai ir uo­liai tarnavo Dievui savo senatvėje, kad atrodė, vos tik dabar tepradėjęs Jam tarnauti. Tokia jau yra šventų žmonių ypatybė, anot Šv. Rašto žo­džių: „Kuomet žmogus yra baigiąs, tuomet jis tik pradeda“ (Sir 18, 6). Tikri Dievo tarnai juo tobulesni ir arčiau savo tikslo būdavo, tuo uoliau ir karščiau lavindavo dorybes, lyg tie kasantieji iš žemės brangenybes. Šv. Grigalius sako: „Kasantieji iš žemės brangenybes juo gi­liau ir arčiau prie jų prisikasa, tuo smarkiau dirba ir linksmiau meta žemes aukštyn“[8]. Jie žino, kad jau netrukus iškas brangų turtą, kurio taip uoliai ieško. Tai žinodami, jie sustiprėja dvasia, tampa patvaresni ir pasiryžta iš­kasti brangenybę. Taip daro ir tikrai nuoširdžiai trokštantieji tobulumo: juo daugiau jie jo įsigy­ja ir arčiau prie jo prieina, juo uoliau ir patvariau jo siekia. Turtas jau arti. Dirbk uoliai, skubėk ir tuoj jį pasieksi!

„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai ku­rie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žyd 10, 25), sako šv. Povilas Apaštalas. Šv. Grigalius kalba tą patį: „Juo smarkesnis darbas, juo artimes­nis turi būti užmokestis“. Kaip akmuo, paleistas žemyn, juo arčiau žemės, tuo greičiau krenta, taip ir žmogus – juo tobulesnis ir arčiau Dievo, tuo labiau sku­ba Jo siekti. Tie, anot šv. Bazilijaus, turi labai karštą dvasią. O Apaštalas sako: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“ (Rom 12, 11).

Kai kurie savo vienuoliško gyvenimo pradžioje labai karštai ima siekti šventumo, bet pabaigę novicijatą, greitai apsileidžia, lyg būtų jau nuvargę ar pasenę. Jie jau nebepalaiko savyje pirmykščio dvasios uolumo; jie – tinginiai, apsileidėliai ir atšalėliai. Karštos dvasios yra tie, sako šv. Bazilijus, kurių uolumas niekuomet nesumažėja. Tartum dvasios bado apimti, jie vis karščiau lavina dorybes, ieško ir panaudoja tam visas progas ir priemones, niekuo nepasisotina, bet vis ieško nau­jų progų. Jie kaskart vis labiau ir labiau trokš­ta kuo ištikimiausiai tarnauti Dievui ir Jam įtikti, sekdami Šv. Rašto žodžiais: „Palaimintas žmogus, kurs bijo Viešpaties, kurs labai mėgsta jo įsakymus“ (Ps 111, 1).

 

[1] Vit. Patr. De Abb. Agath.

[2] Athan. Vita S.Antonii.

[3] Ten pat, cap. 58.

[4] Epist. ad Demetr. c. 27.

[5] Athan. Vit. S. Antonii.

[6] Surius VIII, Vita S. Bernardi I. 1, c. 4.

[7] Moral. 1. 22, c. 4.

[8] Moral. 1. 5, cap. 3.