„Amoris laetitia“ ir subjektyvizmo triumfas

Balandžio 8 d. popiežius Pranciškus paskelbė ilgai lauktą posinodinį apaštalinį paraginimą. Jame Popiežius nei davė visuotinį leidimą teikti Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems, nei suteikė vyskupų konferencijoms įgaliojimą apibrėžti kokias nors išimtis. Taip pat jis pakartojo praėjusio vyskupų sinodo žodžius, kad „nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti panašiomis į dievišką planą santuokai ir šeimai ar bent iš tolo jam analogiškomis“ (§ 251). Galiausiai jis aiškiai pasisakė prieš gender ideologiją, teigdamas, kad ji prieštarauja kūrinijos tvarkai. (§ 56.) Visa tai nuvylė daugelį nominalių katalikų ir liberalųjį pasaulį.

Nepaisant to, „Amoris laetitia“ pramuša pavojingą plyšį katalikų moralinio mokymo užtvankoje. Aštuntajame skyriuje „Trapumo palydėjimas, atpažinimas ir įtraukimas“ Pranciškus atveria kelius, kurie ateityje leistų apeiti katalikų moralę remiantis Popiežiaus direktyvomis. Pranciškus ne tik pakartoja abejotinus paskutinio vyskupų sinodo teiginius, neva išsiskyrę ir antrą kartą civiliškai susituokę krikščionys yra „gyvi Bažnyčios nariai“, į kurių širdis „Šventoji Dvasia išlieja dovanas ir charizmas visų gėriui“ (§ 299), tačiau eina dar toliau. Nors katalikų mokymas apie santuoką ir visos ankstesnės normos (pavyzdžiui tai, kad gyvenantys ne santuokoje arba tik civiliškai susituokę negali gauti nuodėmių atleidimo ir priimti Komuniją) lieka galioti, bet įvedamos tam tikros išimtys!

Būtina, sako Popiežius, vengti „sprendimų, kuriais neatsižvelgiama į įvairių situacijų sudėtingumą“ (§ 296). Nors bendrosios taisyklės yra gėris, „jos negali apimti visų atskirų situacijų“ (304). Galbūt tai pasakytina apie daugelį žmogiškų normų, bet Dievo įstatymai, sakantys, kad lytiniai santykiai leidžiami tik galiojančioje santuokoje tarp vyro ir moters ir kad sakramentinės ir įgyvendintos santuokos negali nutraukti jokia pasaulio galia  – taigi net ir popiežius, – nenumato jokių išimčių ir galioja nepriklausomai nuo aplinkybių.

Be to, Bažnyčia kartu su daugeliu nekrikščioniškų filosofų iki šiol visada mokė, kad be moraliai neutralių veiksmų esama ir savaime gerų ar savaime blogų poelgių, kitaip tariant, veiksmo moralumas priklauso ir nuo objektyvių principų, o ne tik nuo aplinkybių ar asmeninės intencijos.[1] Nužudyti nekaltą, seksualiai išnaudoti vaiką ar apšmeižti kitą žmogų visada ir visomis aplinkybėmis yra nedora, todėl šių veiksmų moraliais padaryti negali jokia, kad ir pati geriausia, asmeninė intencija. Jei kas dėl nežinojimo ir klystančios sąžinės mano, jog leidžiama nužudyti nekaltą siekiant išgelbėti kitą žmogų arba apšmeižti priešą siekiant pasitarnauti geram reikalui, galbūt subjektyviai nepadarys nuodėmės, bet objektyviai jo veiksmas bus blogas. Antra vertus, padėti vargstančiam arba saugoti santuokinę ištikimybę visada yra dora. Jei kas nors elgsis dorai tik dėl pagyrimo arba materialinės naudos, sumažins arba visai praras savo nuopelnus, tačiau jo veiksmas objektyviai liks geras. Taigi, prigimtinis moralinis įstatymas nėra tik „įkvėpimo šaltinis giliai asmeniniam apsisprendimo procesui“ (§ 305), iš tikrųjų jis kategoriškai įsako arba draudžia daugelį veiksmų.

Tai absoliučiai neturi nieko bendra su „manymu, kad viskas yra balta arba juoda“ (§ 305). Galima nesunkiai suprasti padėtį to, kuris dėl sutuoktinio neištikimybės ar šaltumo buvo paskatintas užmegzti naujus santykius; galima sutikti, kad tokiu atveju jo kaltė sumažėja – vis dėlto santuokos sulaužymo faktas lieka nedoras.

Tačiau pop. Pranciškus teigia, kad „nebegalima sakyti, jog visi tie, kurie gyvena vadinamosiose „nereguliariose situacijose“, gyvena darydami mirtiną nuodėmę ir yra netekę pašvenčiamosios malonės“ ir kad taip yra ne tik dėl dieviškos normos nežinojimo: „Asmuo gali puikiai žinoti taisyklę, tačiau jam gali būti itin sunku suvokti vidinę tos taisyklės vertę.“ (§ 301.) Maža to, jis „gali atsidurti konkrečioje situacijoje, kuri jam neleidžia veikti kitaip ir priimti kito sprendimo neužsitraukiant naujos kaltės.“ (Ten pat.) Taigi Popiežius visiškai rimtai tvirtina, jog gali atsitikti taip, kad kas nors privalo išlaikyti objektyviai nuodėmingus santykius, kitaip užsitrauks naują kaltę. Vienintelis toks įsivaizduojamas atvejis yra tada, kai vyras ir moteris lieka gyventi kartu dėl savo nepilnamečių vaikų. Tokį atvejį Bažnyčia jau anksčiau yra leidusi su sąlyga, kad pora gyvens kaip brolis ir sesuo, t. y. susilaikydama nuo lytinių santykių.

Tarkime, vyras ir moteris gyvena kartu nesusituokę, bet jiems „itin sunku“ įžvelgti čia ką nors nuodėminga. Tarkime, ši pora nori mylėti Dievą, nori Jam tarnauti, ir jų sąžinė subjektyviai yra švari. Galbūt toks atvejis įmanomas dėl moralinės sumaišties, kurią kelia žiniasklaida, viešoji nuomonė ir Bažnyčios mokymo nepaisantys kunigai. Galbūt tokia pora subjektyviai ir nepadaro nuodėmės, bet jų elgesys objektyviai prieštarauja Dievo valiai. Todėl tikras ganytojas, kuriam patikėta atvesti klystančius į Dievo kelią, negali pritarti tokiai situacijai ir teikti sakramentus šiems žmonėms, tarsi jie sudarytų krikščionišką porą. Tačiau būtent tai plaukia iš Popiežiaus išvedžiojimų. „Įmanoma, – rašo jis, – kad asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, subjektyviai gali būti visiškai ar bent jau dalinai nekaltas, gali gyventi Dievo malonėje, gali mylėti, taip pat gali augti meilėje ir malonėje, šiam tikslui gaudamas Bažnyčios pagalbą.“ (§ 305.) Atitinkamoje (351) išnašoje aiškiai priduriama, jog „kai kuriais atvejais“ ši Bažnyčios pagalba „galėtų reikšti sakramentų pagalbą“, nes „Eucharistija yra ne atlygis tobuliesiems, o galingas vaistas ir maistas silpniesiems“. Šitaip Popiežius nutolsta nuo katalikų moralės mokymo, maža to, įžūliai grindžia šiuos sofizmus šv. Tomo Akviniečio mokymu.

Pop. Pranciškus gali dievagotis, kad „siekiant išvengti nesusipratimų Bažnyčia jokiu būdu neturėtų liautis siūliusi santuokos idealą“ ir kad tai darant reikią „vengti bet kokio reliatyvizmo“ (§ 307), ir kad kunigai turi „atsakingai, asmeniškai ir sielovadiškai įsižiūrėti į atskirus atvejus“ (§ 300), bet faktiškai sprendimas, ar tokiais atvejais teikti sakramentus, paliekamas asmeniniam atskiro ganytojo įvertinimui. Tarp kitko, kuris ganytojas išdrįs vienai nesusituokusiai porai teikti sakramentus, atsižvelgdamas į ypatingą jos situaciją, o kitai nesusituokusiai porai – ne?

Be to, Popiežiaus argumentaciją galima nesunkiai pritaikyti ir kitiems atvejams. Jei homoseksualų pora iš tiesų myli vienas kitą ir paprasčiausiai negali suprasti, kad jų gyvenimo būdas yra nuodėmingas – ar jiems taip pat galima teikti Komuniją?

O kaip reikia suprasti pasakymą „niekas negali būti pasmerktas amžiams, nes tai nėra Evangelijos logika“ (§ 297)? Evangelijoje Žmogaus Sūnus piktadariams taria: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41.) Kas nenori atsisakyti nuodėmingos situacijos ir iki pat mirties gyvena nuodėmėje, bus amžiams pasmerktas Dievo. Tačiau Popiežius, regis, sako, kad nuodėmėje gyvenančiai porai negalima amžinai atsakyti Komunijos. Tuomet ar plėšiko, kuris nenori atiduoti savo grobio, taip pat negalima nuolatos smerkti? Ar jo neteisėtai įsigytas turtas laikui bėgant tampa teisėtas? Kaip tik tokia išvada peršasi pagal Popiežiaus logiką.

Reikia pripažinti, kad apaštaliniame paraginime „Amoris laetitia“ esama ir labai gražių vietų. Popiežius iš tiesų stengiasi skelbti krikščioniškosios santuokos idealą, jis pagrindžia, kodėl vyro ir moters santuokinis ryšys yra iš esmės neišardomas, jis piešia gražų krikščioniškosios šeimos paveikslą, kalba apie didžiulę vaikų dovaną, duoda patarimų, kaip įveikti krizes ir auklėti vaikus. Prieštaraudamas paplitusiai gender ideologijai, jis rašo: „Kiekvienas vaikas turi teisę gauti tėvo ir motinos meilę; abu yra reikalingi visapusiškam ir harmoningam vaiko brendimui. (§ 172.) Jis pabrėžia, kad vaikams ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais reikia motinos artumo (§ 173), taip pat parodo svarbų tėvo vaidmenį ir „betėvės visuomenės“ pavojus (§ 175). Toliau Pranciškus primena, kad vaikų auklėjimas yra „pagrindinė tėvų teisė“ ir valstybė šioje srityje atlieka tik pagalbinį vaidmenį. (§ 84.)

Tačiau net ir skaitant šiuos skyrius kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar dera popiežiaus dokumente apie santuoką ir šeimą pateikti ilgą protestantų pastoriaus Martino Lutherio Kingo, kaltinto svetimoteriavimu ir plagijavimu, citatą?[2]

Beje, vienoje vietoje Popiežius, regis, netgi pasidavė kristologinei klaidai, teigdamas, kad Jėzus „pažino savo protėvių tikėjimą, kol galiausiai padarė jį vaisingą skelbdamas Karalystės paslaptį“ (§ 65). Kaip tikras Dievo Sūnus, Jėzus aiškiai regėjo savo Tėvą ir dieviškus dalykus, todėl jam nereikėjo pažinti tikėjimo, Jam apskritai tikėjimo nereikėjo.

Taip pat daugelyje dokumento vietų painiojama prigimtinė ir antprigimtinė tvarka, kai koks nors natūralus gėris pernelyg lengvai priskiriamas Šventosios Dvasios veikimui. Pavyzdžiui, Pranciškus tvirtina, kad kiekvienoje šeimoje, auklėjančioje vaikus dorai, gyvena Šventoji Dvasia, nepriklausomai nuo to, kokią religiją ta šeima išpažintų. (§§ 77, 47, 54.)

Apibendrinant tenka pasakyti, kad „Amoris laetitia“, ypač 8 skyrius, priskirtinas prie labiausiai apgailėtinų popiežiaus dokumentų naujojoje Bažnyčios istorijoje. Lieka tik tikėtis, kad tie kardinolai, vyskupai ir teologai, kurie paskutinius dvejus metus gynė Bažnyčios mokymą apie santuoką nuo mėginimų jį atskiesti, nenustos priešinęsi ir dabar.