1. Posinodinis paraginimas „Amoris laetitia“ jau sulaukė daugybės atsiliepimų, paaiškinimų ir komentarų, tarp kurių neseniai pasirodė ir trys mūsų Brolijos kunigų atliktos studijos: tai kun. Matthiaso Gaudrono „Amoris laetitia ir subjektyvizmo triumfas“, kun. Jeano Michelio Gleize‘o „Trumpa Apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia 8-ojo skyriaus apžvalga“ ir kun. Christiano Thouvenot „Po Sinodo: suabejota santuokos neišardomumu“. Brolijos Generaliniai namai patvirtina visas šias tris studijas ir visiškai joms pritaria. Harmoningai viena kitą papildydamos, jos pateikia bendrą popiežiaus dokumento apžvalgą.
2. Daugybę klausimų sukėlė jau paskutinių dviejų sinodų darbo eiga ir aplinkybės. 2014 m. vasarį vykusioje neeilinėje kardinolų konsistorijoje vieninteliu pranešėju, turėjusiu apibrėžti artėjančių sinodų temą, buvo pakviestas kard. Kasperis, nors jau daugybę metų jis buvo žinomas kaip uolus kovotojas už dieviškojo įstatymo draudimo teikti Kristaus Kūną viešiems nusidėjėliams panaikinimą. 2014 m. spalį paskelbta preliminari Neeilinio vyskupų sinodo ataskaita (Relatio post disceptationem) pateikia informaciją, neatitinkančią Sinode vykusių diskusijų rezultatų. Be to, į galutinę ataskaitą buvo įtrauktos kai kurios Sinodo tėvų nepatvirtintos temos. Prieš pat įvykstant Eiliniam vyskupų sinodui Popiežius paskelbė du laiškus motu proprio, susijusius kaip tik su Sinodo tema ir palengvinančius santuokos paskelbimo negaliojančia kanoninę procedūrą. O konfidencialus trylikos kardinolų laiškas popiežiui, išreiškiantis jų nuogastavimus dėl Sinodo rezultatų, buvo viešai apibūdintas kaip „konspiracija“.
3. Bažnyčia jau ne kartą yra nagrinėjusi Šventosios Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ asmenims klausimą. Savo aiškų atsakymą ji yra pateikusi netgi visai neseniai[1]. Todėl nauja diskusija apie nuolatinį Bažnyčios mokymą bei praktiką, užuot įliejusi daugiau aiškumo, gali tik dar labiau viską supainioti ir šitaip pakenkti Bažnyčiai. Kaip tik tai ir atsitiko.
4. Popiežiaus dokumente paprastai tikimasi rasti aiškų ir autoritetingą Bažnyčios mokymo ir krikščioniško gyvenimo išdėstymą. Tačiau „Amoris laetitia“, kaip teisingai pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, labiau panašus į „psichologijos, pedagogikos, sielovados, dvasingumo ir moralinės teologijos traktatą“. Bažnyčios misija – nepaliaujamai skelbti Jėzaus Kristaus mokymą ir daryti iš to reikalingas išvadas, už viską labiausiai siekiant sielų išganymo. Jos pareiga yra priminti žmonėms Dievo įstatymą, o ne menkinti jį arba aiškinti, kaip jo galima netaikyti kai kuriais atvejais. Bažnyčia privalo skelbti principus, jų konkretų pritaikymą palikdama sielų ganytojams, nuodėmklausiams ir tikėjimo apšviestai sąžinei, artimiausiai žmogaus elgesio normai.
5. Siekdamas įtvirtinti gailestingumu pagrįstą sielovadą, dokumentas kai kuriose vietose pasiduoda subjektyvizmui ir moraliniam reliatyvizmui. Objektyvios normos, sekant protestantizmu, pakeičiamos individualia sąžine. Ši nuodinga doktrina dalinai kyla iš personalizmo, kuris šeimų sielovadoje svarbiausiu dalyku laiko ne gyvybės dovaną ir šeimos gėrį, o sutuoktinių asmeninį pasitenkinimą ir dvasinį vystymąsi. Galime tik vėl apgailestauti, kad santuokos tikslų apvertimas, pirmą kartą nubrėžtas Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Gaudium et Spes“, naujai pasirodo ir Paraginime „Amoris laetitia“. O vadinamasis „laipsniškumo dėsnis“ aukštyn kojomis apverčia visą katalikų moralę.
6. „Amoris laetitia“ padariniai tampa vis labiau matomi Bažnyčioje. Vieni kunigai, paklusdami pareigai, atsisako duoti Kristaus Kūną viešiems nusidėjėliams, kiti prie Šventojo Stalo kviečia visus. Filipinų vyskupų konferencijos pirmininkas pareiškė, kad jo šalyje „Amoris laetitia“ bus įgyvendinama nedelsiant ir kad tam tikrais atvejais išsiskyrusieji ir antrą kartą „susituokusieji“ galės priimti Šventąją Komuniją.[2] Tarp vyskupų ir kardinolų ryškėja gilus pasidalijimas. Tikintieji jaučiasi išmušti iš vėžių; visa Bažnyčia kenčia nuo šio susiskaldymo. Abejoti pareiga visais atvejais laikytis Dievo įsakymų, ypač santuokinės ištikimybės įsakymo, reiškia pasiduoti faktinei padėčiai ir laiko dvasiai. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje, jau ilgą laiką yra nesilaikoma dieviškojo įstatymo. Užuot iškėlę tai, kas yra, iki to, kas turi būti, jie nuleidžia tai, kas turi būti, iki to, kas yra, kitaip tariant, iki liberalios modernistų ir progesistų moralės. Katalikai, kurių santuoka sužlugo, bet kurie dorybingai ir kartais didvyriškai liko ištikimi prie altoriaus duotam pažadui, jaučiasi išduoti. To užtenka, kad imtum verkti.
7. Mes nuolankiai, bet primygtinai meldžiame Šventąjį Tėvą pataisyti apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“, o ypač 8-ąjį jo skyrių. Kaip Vatikano II Susirinkimo dokumentų, dvipasmiškos vietos turi būti išaiškintos, o tai, kas prieštarauja nuolatiniam Bažnyčios mokymui ir praktikai, turi būti atšaukta, didesnei Dievo garbei, visos Bažnyčios gėriui ir sielų išganymui, ypač tų sielų, kurioms kyla pavojus būti apgautoms prisidengiant klaidingu gailestingumu.
Mencingenas, 2016 m. gegužės 2 d., Šv. Atanazo šventę.
[1] Apaštalinis paraginimas „Familiaris Consortio“ (n. 84); „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ (n. 1650); Tikėjimo doktrinos kongregacijos laiškas, 1994 m. rugsėjo 14 d.; Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos deklaracija, 2000 m. birželio 24 d.
[2] Filipinų vyskupų konferencijos pareiškimas „AMORIS LAETITIA jubiliejiniais metais“: „Šiai gailestingumo nuostatai, šiam širdies ir dvasios atvirumui nereikia įstatymo, nurodymų ar raginimo. Ji gali ir turi būti įgyvendinta nedelsiant.“ Šaltinis: http://www.cbcpwebsite.com/Messages/amoris.html.