Paskaita Monrealyje (Kanada) 1982 gegužės 17 d., dalyvaujant 140 tikinčiųjų. Publikuota: „Fideliter“, 1992-01-02, Nr. 85.
Trumpa istorija
Džiaugiuosi matydamas, kaip visame katalikiškame pasaulyje apie katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai ištikimus kunigus buriasi drąsūs žmonės, norintys išlaikyti Tradiciją – tą mūsų tikėjimą saugančią tvirtovę. Jeigu tai virto tokiu visuotiniu judėjimu, tai tik todėl, kad Bažnyčios padėtis tikrai rimta. Jeigu katalikų kunigai sutinka būti laikomi maištininkais, atskalūnais, nepaklusniaisiais ‒ nors jie yra tikrai geri dvasininkai, nors kai kurie iš jų beveik trisdešimt metų yra pradirbę savo parapijose ir jų parapijiečiai buvo jais labai patenkinti, ‒ jie tai daro norėdami išlaikyti katalikų tikėjimą. Jie taip elgiasi sąmoningai, sekdami kankinystės dvasia.
Būti persekiojamiems dėl noro išsaugoti tikėjimą reiškia priimti kankinystę, nesvarbu, kas muša – broliai ar Bažnyčios priešai. Tie kunigai ir tikintieji yra katalikų tikėjimo liudytojai. Jie verčiau sutinka būti laikomi maištininkais ir atskalūnais negu prarasti tikėjimą.
Visame pasaulyje matome tragišką, neįtikėtiną padėtį, kokios dar, regis, nėra buvę Bažnyčios istorijoje. Vis dėlto turime mėginti paaiškinti šį nepaprastą reiškinį. Kaip galėjo atsitikti, kad geri tikintieji ir kunigai turi stengtis išsaugoti katalikų tikėjimą katalikiškame pasaulyje, o šis baigia sunykti? Pats popiežius Paulius VI minėjo Bažnyčios savigriovą. Ką reiškia „savigriova“, jei ne tai, kad Bažnyčia griauna pati save, savo rankomis, tai yra, savo pačios nariais? Apie tai kalbėjo ir šventasis popiežius Pijus X, savo pirmojoje enciklikoje rašęs: „Nuo šiol Bažnyčios priešas yra nebe už Bažnyčios ribų, o jos viduje“. Ir popiežius nedvejoja nurodyti vietą, kur jį galima rasti: „Priešas yra seminarijose“. Taigi, jau šimtmečio pradžioje šventasis popiežius Pijus X savo pirmojoje enciklikoje nurodo, kad Bažnyčios priešai yra seminarijose.
Akivaizdu, jog kai kurie iš tų seminaristų, persiėmusių modernizmu, silonizmu ir progresizmu, tapo kunigais. Akivaizdu, kad kai kurie tapo vyskupais, o šie – kardinolais. Galima būtų paminėti vardus tų, kurie šio amžiaus pradžioje lankė seminarijas ‒ dabar jie jau mirę ‒ ir kurių dvasia buvo modernistinė bei progresistinė.
Taigi, jau popiežius Pijus X kalbėjo apie pasidalijimą Bažnyčioje, tam tikrą skilimą Bažnyčios ir klero viduje.
Esu nebejaunas ir per visą savo ‒ seminaristo, kunigo ir vyskupo ‒ gyvenimą galėjau matyti tą pasidalijimą. Jo būta jau prancūzų seminarijoje Romoje, kur iš gerojo Dievo malonės mokiausi. Prisipažįstu, kad studijos Romoje manęs pernelyg netraukė. Asmeniškai labiau norėjau mokytis Lilio (Lille) seminarijoje su kitais savo diecezijos seminaristais, tapti paprastu vikaru, po to ‒ eiliniu kaimo klebonu. Norėjau stiprinti tikėjimą kokioje nors parapijoje, jau įsivaizdavau save man artimų žmonių dvasiniu tėvu, besistengiančiu jiems įdiegti tikėjimą ir krikščioniškus papročius. Toks buvo mano idealas. Bet taip susiklostė, kad tuomet, po 1914–1918 metų karo, mano brolis jau buvo Romoje, nes dėl karo padėties Šiaurės Prancūzijoje buvo atskirtas nuo šeimos, todėl mano tėvai primygtinai prašė, kad aš paprasčiausiai vykčiau pas savo brolį. „Kadangi tavo brolis jau yra Romoje, prancūzų seminarijoje, keliauk pas jį ir studijuok kartu su juo!“ Ir aš išvykau į Romą. Nuo 1923 iki 1930 metų studijavau Gigališkajame universitete. 1929 buvau įšventintas ir dar vienus metus likau seminarijoje kaip kunigas.
Pirmosios modernizmo aukos
Tais metais seminarijoje dėjosi tragiški dalykai, kurie man labai primena tai, ką išgyvenau po Susirinkimo. Praktiškai esu tokioje pačioje situacijoje, kaip ir mūsų seminarijos rektorius tais laikais – kunigas Le Flokas (Le Floch), trisdešimt metų vadovavęs prancūzų seminarijai Romoje. Jis buvo labai garbingas žmogus, bretonas, stiprus ir tvirtas savo tikėjimu kaip Bretanės granitas. Jis dėstė mums popiežių enciklikas ir paaiškino, kas yra šv. Pijaus X pasmerktas modernizmas, Leono XIII pasmerktos moderniosios klaidos, Pijaus IX pasmerktas liberalizmas. Mes mylėjome mūsų tėvą Le Floką ir buvome prie jo labai prisirišę.
Tačiau jo tvirtas laikymasis katalikų mokymo ir Tradicijos aiškiai nepatiko progresistams. Jau tais laikais būta progresistų, kuriuos smerkė popiežiai. Rektorius neįtiko ne tik progresistams, bet ir prancūzų vyriausybei. Prancūzijos valdžia bijojo, kad dėl kunigo Le Floko ir jo įtakos seminaristams Prancūzijoje įsigalės vyskupai tradicionalistai, sukursią Prancūzijos Bažnyčioje tradicinį ir, aišku, antiliberalų klimatą. Prancūzų vyriausybė buvo masoniška, taigi iš pagrindų liberali, todėl ji bijojo net pagalvoti, kad neliberalūs vyskupai užims svarbiausius postus. Dėl to buvo mėginama spausti popiežių, kad jis pašalintų tėvą Le Flochą. Ši operacija buvo pavesta Franciskui Gi (Francisque Gay), būsimam MRP [Mouvement républicain populaire ‒ Liaudies respublikonų judėjimo] lyderiui. Jis nuvyko į Romą ir ėmė mygti popiežių Pijų XI, skųsdamas tėvą Le Floką, esą jis priklauso Action française [Prancūzų veikimui], kišasi į politiką ir skatina savo seminaristus tapti Action française nariais.
Tai buvo grynas melas. Trejus metus klausiausi tėvo Le Floko dvasinių paskaitų. Jis mums niekados nekalbėjo apie Action française. O šiandien man sakoma: „Jūs kadaise buvote Action française narys“. Aš niekada nebuvau Action française narys!
Žinoma, mus vadina Action française nariais, naciais, fašistais, mums klijuojamos visokios niekinančios etiketės todėl, kad esame antirevoliucionieriai ir antiliberalai.
Tuomet buvo atliktas tyrimas. Į seminariją atsiuntė Milano kardinolą arkivyskupą. Jis buvo ne šiaip sau kardinolas ‒ jis buvo benediktinas, šventas ir labai protingas vyras. Popiežius Pijus XI liepė jam ištirti prancūzų seminariją, ar tai, ką sakė Franciskas Gi, yra tiesa ar ne. Tyrimas įvyko ir jo rezultatas buvo toks: „Tėvo Le Floko vadovaujama prancūzų seminarija veikiai puikiai. Seminarijos rektoriui mes negalime nieko prikišti“.
Tačiau to neužteko! Po trijų mėnesių – naujas tyrimas, šį kartą nurodžius tėvą Le Floką pašalinti. Naują tyrimą vedė vienas Romos kongregacijos narys, ir jis padarė išvadą, jog tėvas Le Flokas yra Action française draugas ir kelia pavojų seminarijai, todėl reikia priversti jį atsistatydinti. Taip ir įvyko. 1926 m. Šventasis Sostas liepė tėvui Le Flokui savo valia atsisakyti vadovavimo prancūzų seminarijai. Mes buvome sukrėsti. Tėvas Le Flokas niekada nebuvo politikos žmogus. Jis buvo Tradicijos žmogus, prisirišęs prie Bažnyčios ir popiežių mokymo, geras Pijaus X draugas, pelnęs didžiulį šventojo popiežiaus pasitikėjimą. Kaip tik todėl jis ir buvo progresistų priešas.
Tuo laiku, kai mokiausi prancūzų seminarijoje, buvo užpultas ne tik tėvas Le Flokas, bet ir kardinolas Bijo (Billot), aukščiausio lygio teologas, dar ir šiandien žinomas ir studijuojamas mūsų seminarijose. Monsinjoras Bijo, šventosios Bažnyčios kardinolas, atstatydintas! Iš jo atėmė purpurą ir už bausmę perkėlė į jėzuitų namus Kastelgandolfe, visai netoli Albano, su draudimu išvykti – jis esą turėjo ryšių su Action française. Iš tiesų kardinolas Bijo niekada nepriklausė Action française, tiktai vertino Moraso (Maurras) asmenybę ir citavo jį savo teologiniuose veikaluose. Pavyzdžiui, savo antrojoje veikalo apie Bažnyčią „De Ecclesia“ knygoje kardinolas Bijo parašė puikią studiją apie liberalizmą, kurioje kaip išnašą panaudojo kelias Moraso citatas. Tai buvo „mirtina nuodėmė“. Jie tai aptiko, kad galėtų kardinolą Bijo pašalinti. Tai ne smulkmena – vieną didžiausių savo meto teologų pašalinti iš kardinolų ir grąžinti į paprasto kunigo rangą. (Mat jis nebuvo vyskupas. Tais laikais dar būta netgi kardinolų diakonų.) Tai jau buvo panašu į persekiojimą.
Popiežius Pijus XI patyrė progresistų įtaką
Popiežiui Pijui XI darė įtaką progresistai, jau tada veikę Romoje. Būtent čia matome skirtumą tarp jo ir šv. Pijaus X. Vis dėlto savo laikais Pijus XI parašė puikių enciklikų. Jis nebuvo liberalas. Jo enciklika prieš komunizmą „Divini Redemptoris“, enciklika apie Kristų Karalių ir socialinį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumą, įvedanti Kristaus Karaliaus šventę, yra nuostabios. Jo enciklika apie krikščioniškąjį auklėjimą yra tiesiog puiki, dar ir šiandien ji lieka pagrindinis dokumentas tiems, kurie nori apginti katalikišką mokyklą.
Taigi, doktrinos atžvilgiu popiežius Pijus XI buvo nepriekaištingas, tačiau silpnas praktinės veiklos srityje. Jis lengvai pasiduodavo kitų įtakai. Būtent taip atsitiko Meksikos karo metu: jis pasidavė liberalų poveikiui ir liepė Cristeros – tiems, kurie gynė katalikų religiją ir kovojo už Kristų Karalių ‒ pasitikėti vyriausybe ir sudėti ginklus. Vos tik sudėję ginklus jie visi buvo išžudyti. Dar ir dabar Meksikoje atsimenamos šios baisios skerdynės. Popiežius Pijus XI pasitikėjo vyriausybe, o ši jį apgavo. Po šių įvykių jis atrodė susisielojęs. Šventasis Tėvas neįsivaizdavo, kad vyriausybė, pažadėjusi jam garbingai elgtis su tais, kurie gynė savo tikėjimą, po to juos visus išžudys. Tūkstančiai meksikiečių tikrai buvo išžudyti dėl savo tikėjimo.
Jau šio amžiaus pradžioje tam tikri įvykiai pranašavo Bažnyčios susiskaldymą. Visa tai lėtai, bet nesulaikomai artėjo prie Vatikano II Susirinkimo išvakarių.
Pijus XII buvo didis popiežius, tiek savo raštais, tiek sugebėjimu vadovauti Bažnyčiai. Pijaus XII laikais tikėjimas buvo labai tvirtai saugomas ir, suprantama, progresistai jo nemėgo, nes jis priminė pagrindinius teologijos ir Tiesos principus.
Ir štai atėjo Jonas XXIII, kuris anaiptol neturėjo Pijaus XII temperamento. Jonas XXIII buvo labai paprastas, labai familiarus žmogus. Jis niekur nematė problemų.
Kai jis ketino surengti Romoje sinodą, jam buvo sakoma: „Bet, Šventasis Tėve, sinodui reikia pasiruošti, reikia mažiausiai metų, o gal ir dvejų pasirengti tokiam susibūrimui, kad jo vaisiai būtų gausūs, kad tos reformos galėtų būti gerai išstudijuotos ir po to įgyvendintos, kad Jūsų Romos vyskupija iš to turėtų naudos. To negalima padaryti per du tris mėnesius, po to dvi savaitės posėdžių ir viskas tvarkoje. Tai neįmanoma!“
„Gerai, gerai, suprantu. Surengsime nedidelį sinodą, pasirengsime per keletą mėnesių ir viskas bus gerai!“
Sinodui ruoštasi paskubomis: sudarytos kelios komisijos Romoje, visi sujudo, po to dvi savaites vyko susirinkimai ir viskas pasibaigė. Popiežius Jonas XXIII buvo patenkintas, jog mažasis sinodas įvyko, bet rezultatas – nulinis. Romos vyskupijoje niekas nepasikeitė. Padėtis liko visiškai tokia pati.
Susirinkimo klystkeliai
Tas pats vyko ir prieš Susirinkimą. „Aš ketinu surengti Susirinkimą!“ Jau Pijaus XII kai kurie kardinolai labai prašė sušaukti Susirinkimą. Bet jis atsisakė, manydamas, kad tai neįmanoma. Negalima, sakė jis, mūsų laikais sukviesti į Susirinkimą 2500 vyskupų. Dėl galimo masinės informacijos priemonių spaudimo šaukti Susirinkimą būtų pernelyg pavojinga. Padėtis gali tapti nevaldoma. Todėl Susirinkimo jis nešaukė.
O popiežius Jonas XXIII pasakė: „Ne, nebūkim pesimistai, reikia turėti pasitikėjimo! Susirinksim trims mėnesiams su visais pasaulio vyskupais. Pradėsime spalio 13 d., o maždaug tarp gruodžio 8 d. ir sausio 25 d. viskas bus baigta ‒ visi išsiskirstysime į namus, ir Susirinkimas bus įvykęs!“
Taigi popiežius pradėjo Susirinkimą! Vis dėlto jam reikėjo pasiruošti, juk Susirinkimas – ne sinodas. Tam prireikė dvejų metų. Aš, kaip Dakaro arkivyskupas ir Vakarų Afrikos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvau paskirtas Centrinės parengiamosios komisijos nariu. Tad per tuos dvejus metus buvau atvykęs į Romą mažiausiai dvylika kartų, dalyvavau šios komisijos posėdžiuose. Centrinė parengiamoji komisija buvo iš tiesų labai svarbi, nes kaip tik į ją patekdavo visi dokumentai iš žemesnių komisijų. Čia jie būdavo išstudijuojami ir pateikiami Susirinkimui. Šioje komisijoje buvo septyniasdešimt kardinolų ir apie dvidešimt arkivyskupų bei vyskupų, taip pat ekspertai. Bet pastarieji nebuvo komisijos nariai. Jie buvo ten tik tam, kad esant reikalui nariai galėtų su jais pasikonsultuoti.
Išryškėja skilimas
Taigi, per šiuos dvejus metus vyko posėdžiai, ir visiems komisijos nariams tapo visiškai aišku, kad Bažnyčios viduje įvykęs gilus skilimas. Ne atsitiktinis ar paviršinis, bet gilus skilimas, dar ryškesnis tarp kardinolų nei tarp arkivyskupų ir vyskupų. Tai buvo matyti balsuojant: konservatyvūs kardinolai balsavo vienaip, o progresyvūs kardinolai – kitaip. Tai kartojosi per visus balsavimus. Buvo aišku, kad kardinolai tikrai pasidaliję.
Štai nedidelis atsitikimas, kurį jau esu aprašęs savo knygoje „Un evéque parle“ („Vyskupas kalba“). Aš jį dažnai prisimenu, nes jis tiksliai apibūdina Centrinės komisijos darbo pabaigą ir Susirinkimo pradžią. Tai įvyko paskutinio posėdžio metu. Prieš tai mes buvome gavę du dokumentus tuo pačiu klausimu. Kardinolas Bea buvo parengęs tekstą „De libertate religiosa“ („Apie religinę laisvę“). Kardinolas Otavianis (Ottaviani) buvo parengęs kitą: „De tolerantia religiosa“ („Apie religinę toleranciją“).
Jau skirtingi tuo pačiu klausimu parašytų tekstų pavadinimai rodo dvi skirtingas koncepcijas. Kardinolas Bea kalbėjo apie visų religijų laisvę, o kardinolas Otavianis – apie katalikų religijos laisvę ir klaidos toleranciją, klaidingų religijų toleravimą. Kaip komisijai tai suderinti?
Jau pačioje pradžioje kardinolas Otavianis parodė pirštu į kardinolą Bea ir tarė: „Eminencija, jūs neturite teisės pateikti šį dokumentą“. Kardinolas Bea atsakė: „Atsiprašau, bet aš, kaip Komisijos krikščionių vienybei skatinti pirmininkas, turėjau pilną teisę rašyti šį dokumentą. Vadinasi, aš parašiau šį dokumentą sąmoningai. Be to, aš radikaliai prieštarauju jūsų tezėms.“
Taigi, du žymūs kardinolai – kardinolas Otavianis, Šventosios Oficijos prefektas, ir kardinolas Bea, popiežiaus Pijaus XII nuodėmklausys, jėzuitas, turintis didelę įtaką visiems kardinolams, gerai žinomas Biblijos institute, parašęs puikias Biblijos studijas – dvi svarbios asmenybės nesutaria vienu iš esminiu Bažnyčiai klausimu. Vienas dalykas yra visų religijų laisvė, kai į tą patį lygmenį pastatoma tiesa ir klaida, ir visai kitas, kai duodama laisvė katalikų religijai, o klaida tik toleruojama. Tai visai kas kita! Tradiciškai Bažnyčia visada laikėsi kardinolo Otavianio tezės, o ne kardinolo Bea, kurio požiūris buvo visiškai liberalus.
Tada kardinolas Rufinis (Ruffini) iš Palermo atsistojo ir pasakė: „Mes matome du brolius, nesutariančius labai svarbiu Bažnyčiai klausimu. Privalome kreiptis į aukštesnį autoritetą“.
Popiežius labai dažnai ateidavo pirmininkauti mūsų posėdžiams, bet tame paskutiniame posėdyje jo nebuvo. Taigi, kardinolai pareiškė norą balsuoti: „Mes nenorime laukti, kol bus kreiptasi į Šventąjį Tėvą, mes balsuosime“. Įvyko balsavimas. Maždaug pusė kardinolų balsavo už kardinolo Bea tezę, o kita pusė – už kardinolo Otavianio. Ir ką gi, visi tie, kurie balsavo už kardinolą Bea, buvo kardinolai iš Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos – daugiausia iš Europos ir Šiaurės Amerikos. O tradiciniai kardinolai buvo iš Romos Kurijos, Pietų Amerikos ir kalbantys ispaniškai.
Tai buvo tikras skilimas Bažnyčioje. Nuo tos akimirkos dažnai savęs klausdavau, kaip vyks Susirinkimas šitaip nesutariant tokiais svarbiais klausimais? Kas paims viršų? Ar kardinolas Otavianis su ispaniškai ir lotyniškai kalbančiais kardinolais, ar kardinolai iš Europos ir Šiaurės Amerikos?
Iš tiesų kova prasidėjo nuo pat Susirinkimo pradžios, nuo pirmųjų jo dienų. Kardinolas Ottavianis pristatė parengiamųjų komisijų narių sąrašą, bet kiekvienam paliko visišką laisvę pasirinkti tuos, kuriuos nori. Paaiškėjo, kad mes vieni kitų nepažįstame. Mes atvykome kiekvienas iš savo vyskupijos, kaip galime pažinoti 2 500 vyskupų iš viso pasaulio? Mes turime balsuoti ir išrinkti Susirinkimo komisijų narius. Ką pasirinkti? Mes nepažįstame vyskupų iš Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Indijos... Todėl kardinolas Ottavianis pagalvojo: Roma jau parinko narius visoms parengiamosioms komisijoms, tai galėtų būti kaip nuoroda, padėsianti Susirinkimo tėvams pasirinkti. Tai buvo visiškai normalu.
Tuomet atsistojo kardinolas Ljenaras (Liénart) ir tarė: „Šis būdas mums nepriimtinas. Mes prašome 48 valandų pagalvoti, kad galėtume geriau susipažinti su tais, kurie dirbs įvairiose komisijose. Tai spaudimas, siekiant paveikti tėvų sprendimą. Mes su tuo nesutinkame“.
Buvo praėjusios dar tik dvi dienos nuo Susirinkimo pradžios, o jau toks smarkus susikirtimas tarp kardinolų. Ir kas atsitiko?
Liberalūs kardinolai jau turėjo parengę sąrašus su kandidatais iš visų pasaulio šalių ir per tas 48 valandas juos išsiuntinėjo į visų Susirinkimo tėvų pašto dėžutes. Tad mes visi gavome sąrašą, siūlantį tokios ir tokios komisijos nariais tą ir tą iš įvairių šalių. Daug kas pagalvojo: „Kodėl gi ne, galų gale? Aš jų nepažįstu. Kadangi sąrašas jau paruoštas, nelieka nieko kito, kaip tik juo pasinaudoti“. Praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms, daugeliui į galvą atėjo būtent liberalų sąrašas. Bet jis nesurinko dviejų trečdalių balsų, kaip reikalavo Susirinkimo reglamentas.
Ką dabar darys popiežius? Ar Jonas XXIII laikysis Susirinkimo reglamento, ar padarys išimtį? Aišku, liberalūs kardinolai sunerimę nuskubėjo pas popiežių ir jį įkalbinėjo: „Paklausykite, surinkome daugiau kaip pusę balsų, beveik 60 procentų. Jūs negalite to atmesti. Neberengsim pakartotinių rinkimų, nes tai niekad nesibaigs. Susirinkimo daugumos valia išreikšta, belieka tai priimti“. Ir popiežius Jonas XXIII priėmė. Nuo pat pradžių visi Susirinkimo komisijų nariai buvo parinkti liberalų frakcijos. Galima įsivaizduoti, kokią didžiulę įtaką tai padarė Susirinkimui.
Esu įsitikinęs, kad popiežiaus Jono XXIII staigios mirties priežastis buvo tai, ką jis regėjo ir numatė įvyksiant Susirinkime. O jis manė, kad po kelių mėnesių viskas bus baigta. Trijų mėnesių Susirinkimas! Visi apsikabina ir grįžta į namus, laimingi ir patenkinti, kad susitiko Romoje ir kad surengė mažutį gražų Susirinkimą.
Jis pamatė, kad Susirinkimas yra savas pasaulis ir kad jis tapo peštynių vieta. Pirmoji Susirinkimo sesija nepaskelbė nei vieno teksto. Tai sukrėtė popiežių Joną XXIII, ir aš esu įsitikinęs, kad tai pagreitino jo mirtį. Netgi pasakojama, kad savo mirties patale jis prašė: „Sustabdykite Susirinkimą, sustabdykite Susirinkimą!“
Paulius VI paremia liberalus
Po to atėjo popiežius Paulius VI. Akivaizdu, kad jis parėmė liberalų frakciją. Kokiu būdu?
Nuo pat savo pontifikato pradžios, antroje Susirinkimo sesijoje, jis pats paskyrė keturis moderatorius. Bet jau buvo dešimt pirmininkų, kurie pirmosios sesijos metu vadovavo Susirinkimo darbams. Kiekvienas iš jų pirmininkavo vienam posėdžiui, paskui kitas, po to trečias. Jie sėdėjo prie stalo, iškelto aukščiau negu kiti, ir vedė Susirinkimą.
Popiežius Paulius VI pats paskyrė keturis moderatorius ir pirmininkai tapo garbės pirmininkais. Keturi moderatoriai tapo tikraisiais Susirinkimo pirmininkaujančiais.
Kas gi buvo tie moderatoriai? Kardinolas Diopfneris (Döpfner) iš Miuncheno, labai, labai progresyvus, labai ekumeniškas. Kardinolas Suenensas – visiems žinomas dėl savo palankumo charizmatikams ir rengęs paskaitas, propaguojančias kunigų santuoką. Kardinolas Lerkaro (Lercaro), žinomas savo palankumu komunizmui, turėjęs generalvikarą, priklausantį komunistų partijai. Ir pagaliau kardinolas Agagianianis. Jis šiek tiek atstovavo tradicinę frakciją, jeigu taip galima pasakyti. Tai buvo labai santūrus, labai kuklus žmogus, todėl neturėjo apčiuopiamos įtakos Susirinkimui. Bet kiti trys veikė labai atvirai. Jie nuolat suburdavo liberalius kardinolus, taip gerokai sustiprindami Susirinkimo liberalų frakciją.
Tradicionalistai kardinolai ir vyskupai jau nuo tada buvo nustumti į šalį ir niekinami.
Kai vargšas kardinolas Otavianis, beveik aklas žmogus, norėdavo pasisakyti ir nebaigdavo savo kalbos per dešimt skirtų minučių, tarp jaunų vyskupų pasigirsdavo šurmulys, kad jis nutiltų, kad suprastų, jog jau pakankamai jo prisiklausyta. Tai buvo bjauru. Jis buvo garbingas kardinolas, jį gerbė visa Roma, jis turėjo Bažnyčioje didžiulę įtaką, buvo Šventosios Oficijos prefektas, o tai nėra menkos pareigos! Šitoks elgesys su tais, kurie išliko tradicionalistai, buvo papiktinantis.
Moderatoriai taip pat nutildė monsinjorą Stafą (Staffa), labai energingą žmogų, vėliau paskirtą kardinolu. Neįsivaizduojami dalykai!
Revoliucija Bažnyčioje
Štai kaip vyko šis Susirinkimas. Akivaizdu, kad visi Susirinkimo teiginiai, visi tekstai buvo paveikti liberalių kardinolų ir liberalių komisijų. Tad nieko nuostabaus, kad turime dviprasmiškus tekstus, palankius Bažnyčios permainoms, tikrai revoliucijai Bažnyčioje.
Ar mes, kurie atstovavome tradicinei vyskupų ir kardinolų frakcijai, būtume galėję ką nors padaryti? Tiesą sakant, labai mažai. Mūsų, kurie pritarė Tradicijos išsaugojimui ir priešinosi tokiems dideliems pasikeitimams Bažnyčioje, kaip klaidingas atsinaujinimas, klaidingas ekumenizmas, klaidingas kolegializmas, buvo apie 250. Šie 250 vyskupų, žinoma, turėjo šiokį tokį svorį ir keletą kartų privertė šiek tiek pakeisti tekstus. Taigi blogis buvo kiek apribotas. Bet mums nepavyko sukliudyti Susirinkimui priimti kai kurių klaidingų idėjų, ypač schemos apie religinę laisvę. Jos tekstas buvo perrašytas penkis kartus, ir visus penkis kartus grįždavo ta pati idėja. Mes kiekvieną kartą priešinomės. Visuomet atsirasdavo 250 balsų prieš. Tad popiežius Paulius VI pasirūpino, kad prie šio teksto būtų pridėti du trumpi sakiniai, teigiantys, kad šiame tekste nėra nieko, kas būtų priešinga tradiciniam Bažnyčios mokymui, ir kad Bažnyčia ir toliau liekanti tikroji bei vienintelė Kristaus Bažnyčia.
Tuomet ispaniškai kalbantys vyskupai nutarė: „Ką gi, jei popiežius taip nusprendė, vadinasi, problemos nebėra, nes nėra nieko, kas prieštarautų Tradicijai“. Tačiau jei šio teksto teiginiai prieštaringi, tai ši trumpa frazė prieštauja viskam, kas yra tekste. Tai prieštaringa schema. Mes negalėjome jos priimti. Galiausiai, jei gerai pamenu, liko tik 74 vyskupai prieš. Tai vienintelė schema, susilaukusi tokio pasipriešinimo, bet 74 vyskupai iš 2 500 yra iš tiesų nedaug!
Šitaip baigėsi Susirinkimas, ir mes neturėtume stebėtis po jo kilusiomis reformomis. Visos jos atspindėjo liberalizmo triumfą. Liberalai pasiekė pergalę Susirinkimo metu, maža to, jie išsireikalavo iš popiežiaus Pauliaus VI suteikti jiems atsakingas pareigas Romos kongregacijose. Ir iš tiesų, svarbūs postai buvo atiduoti progresistams. Mirus kuriam nors kardinolui ar atsiradus progai, Pauliui VI tuoj pat pašalindavo Tradicijai palankų kardinolą ir į jo vietą paskirdavo liberalų. Taip Romą okupavo liberalai. Šio fakto negalima nuneigti. Negalima paneigti ir to, kad Susirinkimo reformos dvelkia ekumenizmo dvasia ir yra paprasčiausiai protestantiškos – nei daugiau, nei mažiau.
Liturginė reforma
Didžiausia bėda buvo liturginė reforma. Ją atliko, kaip žinoma, garsusis kunigas Buninis (Bugnini), kuris ją buvo parengęs žymiai anksčiau. Jau 1955 m. kun. Buninis paprašė mons. Pintonelo (Pintonello), italų armijos generalinio kapeliono, okupacijos metu daug laiko praleidusio Vokietijoje, išversti protestantų tekstus, nes pats nemokėjo vokiškai. Mons. Pintonelo pats man sakė, kad yra išvertęs liturgines protestantų knygas kun. Buniniui, kuris tuo metu tebuvo paprastas liturginės komisijos narys. Jis buvo niekas. Paskui jis tapo liturgijos profesoriumi Laterane. Popiežius Jonas XXIII jį iš ten atleido dėl jo modernistinių ir progresistinių pažiūrų. Ir ką gi, po keleto metų šis žmogus tampa Liturgijos reformos komisijos pirmininku. Tai tiesiog neįtikėtina!
Aš pats turėjau progą stebėti, kokią įtaką turėjo kun. Buninis. Kyla klausimas, kaip Romoje galėjo dėtis tokie dalykai? Iš karto po Susirinkimo, aš, kaip Šv. Dvasios Tėvų kongregacijos generalinis vyresnysis, nuvykau į Romą dalyvauti visų generalinių vyresniųjų susitikime. Mes paprašėme kun. Bugninio paaiškinti, kas yra tos naujosios Mišios, nes juk, galų gale, tai buvo nemenkas įvykis. Tuoj pat po Susirinkimo buvo imta kalbėti apie „normatyvines Mišias“, „naująsias Mišias“, „Novus ordo“ („Naująją tvarką“). Kas tai per daiktas? Apie tai Susirinkime nebuvo kalbėta! Kas gi vyksta? Tad mes paprašėme kun. Buninį geranoriškai tai paaiškinti aštuoniasdešimt keturiems susirinkusiems generaliniams vyresniesiems, tarp kurių buvau ir aš.
Kun. Buninis nedvejodamas mums paaiškino, kas yra „normatyvinės Mišios“: pakeisim tą, pakeisim aną, įdėsim kitą ofertoriumą, bus galima pasirinkti kanoną, bus galima sutrumpinti komunijos maldas, bus galima naudoti keletą Mišių pradžios formų, bus galima laikyti Mišias liaudies kalba. Mes žvalgėmės tarpusavyje, mintyse sakydami: tai neįmanoma!
Jis kalbėjo taip, tarsi iki jo Bažnyčioje niekad nėra buvę Mišių! Jis kalbėjo apie savo normatyvines Mišias kaip apie naują išradimą.
Aš asmeniškai buvau taip sukrėstas, kad nors visada noriai pasakau, su kuo nesutinku, šį kartą netekau žado. Negalėjau ištarti nė žodžio. Neįmanoma, kad štai šiam žmogui, kuris dabar stovi prieš mane, yra patikėta visa katalikų liturgijos, šv. Mišių aukos, sakramentų, brevijoriaus, visų mūsų maldų reforma! Kur mes einame? Kur eina Bažnyčia?
Du generaliniai vyresnieji išdrįso atsistoti. Vienas iš jų paklausė kun. Buninio: „Ar aktyvus dalyvavimas – tai vien fizinis dalyvavimas, t. y. garsiai kalbamos maldos, o gal tai ir dvasinis dalyvavimas? Šiaip ar taip, jūs tiek kalbėjote apie tikinčiųjų dalyvavimą, kad atrodo, jog nebepateisinate Mišių be tikinčiųjų, nes visos jūsų Mišios paremtos tikinčiųjų dalyvavimu. Mes, benediktinai, aukojame Mišias be tikinčiųjų. Ar tai reiškia, kad turėsime nutraukti privačias Mišias, nes pas mus nėra tikinčiųjų, kurie jose dalyvautų?“
Pakartosiu visiškai tiksliai, ką pasakė kun. Buninis. Mane tie žodžiai taip pritrenkė, kad iki šiol tebeskamba ausyse: „Tiesą pasakius, mes apie tai nepagalvojome“, – pasakė jis!
Po to atsistojo kitas generalinis vyresnysis ir tarė: „Gerbiamas tėve, jūs kalbėjote: išbrauksim tą, išbrauksim aną, pakeisim šitą tuo, ir vis trumpesnėmis maldomis... Man susidarė įspūdis, kad jūsų naująsias Mišias bus galima atlaikyti per dešimt, dvylika ar penkiolika minučių. Tai nerimta, tai nepagarba tokiam Bažnyčios aktui“. O jis atsakė štai ką: „Visada bus galima ką nors pridėti“. Ar jis kalbėjo rimtai? Aš pats tai girdėjau! Jeigu man būtų papasakojęs kas nors kitas, aš suabejočiau, bet girdėjau tai pats.
Vėliau, kai tos normatyvinės Mišios buvo pradėtos laikyti, aš taip pasibaisėjau, kad mes, keli kunigai ir teologai susirinkome ir parašėme „Trumpą kritinę studiją“, kuri buvo nunešta kardinolui Otavianiui. Aš pirmininkavau šiam mažam susibūrimui. Mes nutarėme: „Reikia kreiptis į kardinolus. Negalima leisti to daryti, negalima nereaguoti.“
Taigi aš pats susiradau Valstybės sekretorių kardinolą Čikonjanį (Cicognani) ir jam pasakiau: „Eminencija, jūs to neleisite. Tai neįmanoma! Kas čia per naujos Mišios? Tai revoliucija Bažnyčioje, revoliucija liturgijoje“.
Kardinolas Čikonjanis, Vatikano valstybės sekretorius prie Pauliaus VI, susiėmė už galvos ir tarė: „O, monsinjore, aš tai žinau. Sutinku su jumis, bet ką aš galiu padaryti? Kun. Buninis gali įeiti į Šventojo Tėvo darbo kabinetą ir duoti jam pasirašyti ką tik nori“. Ir tai man pasakė kardinolas valstybės sekretorius! Taigi Vatikano valstybės sekretorius, antras asmuo Bažnyčioje po popiežiaus, buvo priverstas paklusti kunigui Buniniui. Šis galėjo įeiti pas popiežių kada panorėjęs ir duoti jam pasirašyti ką panorėjęs.
Tai paaiškina, kodėl popiežius Paulius VI pasirašė tekstus, kurių nebuvo skaitęs. Jis apie tai prisipažino kardinolui Žurne (Journet), labai protingam žmogui, Fribūro universiteto Šveicarijoje profesoriui, žymiam teologui. Kai kardinolas Žurne pamatė Mišių apibrėžimą, esantį Instrukcijoje, einančioje prieš Novus ordo tekstą, jis pasakė: „Šis Mišių apibrėžimas yra nepriimtinas. Aš privalau nuvažiuoti į Romą ir susitikti su popiežiumi“. Jis nuvažiavo ir pasakė: „Šventasis Tėve, jūs negalite leisti šio apibrėžimo, jis yra eretiškas. Jūs negalite pasirašyti tokio dokumento“. Šventasis Tėvas jam atsakė (kardinolas Žurne tai pasakojo ne man, bet kitam asmeniui, kuris man atpasakojo): „Na, teisybę pasakius, aš jo net neskaičiau. Aš pasirašiau neskaitęs“. Žinoma, jei kun. Buninis turėjo jam tokią įtaką, tai visai įmanoma. Jis sakydavo Šventajam Tėvui: „Jūs galite pasirašyti“. „Bet ar jūs atidžiai peržiūrėjote?“ „Taip, jūs galite ramiai pasirašyti“. Ir popiežius pasirašydavo.
Šio dokumento nesvarstė nė Šventoji Oficija. Žinau tai, nes kardinolas Seperis pats man sakė, jog jis nedalyvavo rengiant Novus ordo ir kad šis reikalas buvo tvarkomas ne per Oficiją. Taigi būtent kun. Buninis išgavo šį parašą, galbūt jis privertė popiežių pasirašyti, mes to nežinome, bet be jokios abejonės, jis turėjo Šventajam Tėvui nepaprastą įtaką.
Trečias su kun. Buniniu susijęs faktas, kurio liudininku aš pats buvau, iš tiesų stulbinantis. Davus leidimą dalyti Komuniją į rankas (dar vienas pasibaisėtinas dalykas!) aš nutariau, kad negaliu to leisti. Turiu susitikti su kardinolu Gutu (Guth), šveicaru, Kulto kongregacijos prefektu. Todėl nuvažiavau Romą, ten kardinolas Gutas mane maloniai priėmė ir tuoj pat tarė: „Aš pakviesiu savo padėjėją arkivyskupą Antoninį, kad jis galėtų išgirsti, ką jūs pasakysite“. Pokalbio metu aš pasakiau: „Klausykite, jūs esate atsakingas už Kulto kongregaciją, juk jūs neketinate patvirtinti šio dekreto, įteisinančio Komunijos dalijimą į rankas! Įsivaizduokite visas šventvagystes, kurias tai paskatins. Pagalvokite apie nepagarbą šv. Eucharistijai, išplisiančią visoje Bažnyčioje. Negalite leisti įvykti tokiam dalykui! Kai kurie kunigai jau pradeda taip dalinti Komuniją. Reikia nedelsiant tai sustabdyti. Be to, laikydami šias naujas Mišias, kunigai visada renkasi trumpiausią kanoną, antrąjį, kuris yra labai sutrauktas“. Tada kardinolas Gutas tarė mons. Antoniniui: „Matote, aš sakiau, kad taip bus ‒ kunigai rinksis trumpiausią kanoną, kad greičiau apsisuktų ir baigtų Mišias“.
Po to kardinolas Gutas man pasakė: „Monsinjore, jei kas nors paklaustų mano nuomonės (sakydamas „kas nors“, jis turėjo omenyje popiežių, nes juk už jį viršesnis buvo tik popiežius), bet aš nesu įsitikinęs, kad manęs jos klaus (jo, Kulto kongregacijos prefekto, kuriam pavesta visa, kas susiję su kultu, liturgija!), aš pulčiau ant kelių prieš popiežių, monsinjore, ir jam pasakyčiau: „Šventasis Tėve, nedarykite to, nepasirašykite šio dekreto!“ Aš klaupčiausi ant kelių, monsinjore. Bet aš nežinau, ar manęs bus atsiklausta, nes ne aš čia įsakinėju“. Tai aš girdėjau savo ausimis. Tai buvo užuomina į Buninį, kuris buvo trečias pagal svarbą asmuo Kulto kongregacijoje. Pirmasis buvo kardinolas Gutas, tada arkivyskupas Antoninis ir galiausiai kun. Buninis, Liturgijos komisijos vadovas. Reikėjo tai girdėti! Deja, turbūt suprantate mano nuostatą kai girdžiu: „Jūs esate atskalūnas, jūs nepaklusnus, jūs maištininkas“.
Įsiskverbę į Bažnyčią, kad ją sugriautų
Taip, aš esu maištininkas! Taip, aš atskalūnas! Taip, aš nepaklusnus tiems žmonėms, buniniams! Nes tai žmonės, kurie įsiskverbė į Bažnyčią, kad ją sugriautų. Kitaip ir negali būti.
Ar prisidėsime prie Bažnyčios griovimo? Ar sakysime: „Taip taip, amen!“, net jeigu priešas prisibrovė prie pat Šventojo Tėvo ir gali Šventąjį Tėvą priversti pasirašyti ką panorėjęs? Kokį spaudimą jis panaudojo? Mes apie tai nieko nežinome. Matyt, yra mums paslėptų dalykų. Kai kas sako, kad tai masonų darbas. Gali būti, aš apie tai nieko nežinau. Šiaip ar taip, tai kažkokia paslaptis.
Kaip gali kunigas, kuris nėra kardinolas ir netgi ne vyskupas, kuris tuo metu buvo dar labai jaunas ir kuris iškilo prieš popiežiaus Jono XXIII (išvariusio jį iš Laterano universiteto) valią, kaip gali toks kunigas įgyti tokią valdžią, jog nepaisytų nei kardinolo Valstybės sekretoriaus, nei kardinolo Kulto kongregacijos prefekto? Kaip jis gali eiti tiesiai pas Šventąjį Tėvą ir duoti jam pasirašyti ką panorėjęs? Niekada šventojoje Bažnyčioje nebuvo panašių dalykų. Visada viskas vykdoma per pareigūnus, sudaromos komisijos, peržiūrima daugybė dokumentų. Tačiau šis žmogus buvo visagalis!
Tai jis pakvietė protestantų pastorius, kad su jais pakeistų mūsų Mišias. Tai padarė ne kardinolas Gutas. Ne kardinolas Valstybės sekretorius. Galbūt netgi ne popiežius. Tai jis! Ir kas gi per žmogus buvo tasai Buninis?
Vieną dieną jo pirmtakas, buvęs Liturgijos komisijos vadovas, senasis Šventojo Pauliaus už mūrų bazilikos abatas, benediktinas, man pasakė: „Monsinjore, nekalbėkite man apie kun. Buninį, aš apie jį žinau pernelyg daug. Ir neklauskite manęs, kas jis yra“. Bet aš jam paprieštaravau: „Tačiau pasakykite man, tai turi būti žinoma, tie dalykai turi būti atskleisti“. „Aš negaliu su jumis kalbėtis apie Buninį“. Tačiau jis gerai jį pažinojo. Gali būti, kad kaip tik jis paprašė Jono XXIII atleisti Buninį iš Laterano universiteto.
Visa tai rodo, kad priešas įsiskverbė į Bažnyčios vidų, kaip sakė jau šv. Pijus X. Jis užima pačius aukščiausius postus, kaip La Salete apreiškė Švč. Mergelė ir kaip, be abejo, kalbama trečioje Fatimos paslaptyje.
O jeigu priešas iš tiesų yra Bažnyčios viduje, ar turime jam paklusti? „Taip, nes jis atstovauja popiežių“, ‒ dažniausiai girdime. Visų pirma, mes apie tai nieko nežinome, nes tiksliai nežinome, ką galvoja popiežius.
Šiaip ar taip, aš turiu įrodymų, kad popiežius Paulius VI patyrė stiprią kardinolo Vijo (Villot) įtaką. Buvo kalbama, kad kardinolas Vijo yra masonas. Aš apie tai nieko nežinau. Esama tam tikrų keistų faktų. Kažkas nukopijavo masonų laiškus, adresuotus kardinolui Vijo. Aš negaliu to įrodyti. Bet kuriuo atveju, kardinolas Vijo darė popiežiui pastebimą įtaką. Savo rankose jis laikė visą Romos valdžią. Jis tapo didesniu ponu už patį popiežių. Visi reikalai ėjo per jo rankas, šitai aš žinau.
Vieną dieną nuėjau pas kardinolą Raitą (Wright) pasikalbėti apie Kanados katekizmą. Aš jam pasakiau: „Pasižiūrėkite į šį katekizmą. Ar jūs susipažinęs su šiomis knygutėmis, pavadintomis „Rupture“ („Lūžis“)? Tai baisu. Vaikai mokomi laužyti: reikia nutraukti ryšius su šeima, su visuomene, su tradicija... Štai kokio katekizmo mokomi Kanados vaikai, su mons. Kudero (Couderc) imprimatur. Jūs esate atsakingas už viso pasaulio katekizmus, ar šis katekizmas jums priimtinas?“ „Ne ne“, – atsakė jis, – „šis katekizmas nekatalikiškas“. „Nekatalikiškas? Tuoj pat praneškite tai Kanados vyskupų konferencijai. Liepkite jiems, kad grąžintų šį katekizmą iš prekybos, sudegintų ir perleistų tikrus katekizmus“. „Nejaugi jūs norite, kad aš pasipriešinčiau vyskupų konferencijai?“
Tada aš pasakiau: baigta. Bažnyčioje nebėra valdžios. Viskas baigta. Jeigu Roma nebegali nieko pasakyti vyskupų konferencijai, netgi kai ji griauna vaikų tikėjimą, tai reiškia Bažnyčios pabaigą.
Štai prie ko priėjome: Roma bijo vyskupų konferencijų. Šios konferencijos kelia siaubą. Prancūzijoje vyksta vyskupų vedama kampanija už kontracepciją. Aš manau, kad juos tam paskatino socialistų vyriausybė, nuolat per televiziją transliuojanti šūkį: „Geriau piliulė, negu abortas“. Jie nesugalvojo nieko geresnio ir veda beprotišką propagandą už piliulę. Piliulės kompensuojamos jau dvylikos metų mergaitėms, kad būtų išvengta aborto! Ir vyskupai tam pritaria! Tiulio (Tulle) vyskupijos, mano buvusios vyskupijos, biuletenyje, kurį aš vis dar gaunu, galima rasti oficialių dokumentų, pritariančių kontracepcijai. Juos parašė vyskupas mons. Briuno (Bruneau), buvęs sulpicijonų generalinis vyresnysis. Jis laikomas vienu geriausių Prancūzijos vyskupų. Štai taip!
Kodėl aš nepaklūstu?
Ką daryti? Man sako: „Jūs privalote paklusti, jūs esate nepaklusnus, jūs neturite teisės tęsti to, ką dabar darote, jūs skaldote Bažnyčią!“
Kas yra įstatymas? Kas yra dekretas? Kas mus įpareigoja paklusti? Įstatymas, mokė Leonas XIII, yra protingas potvarkis, kreipiantis į bendrąjį gėrį – ne į bendrąjį blogį, bet į gėrį! Jei yra aišku, kad jis kreipia į blogį, tai jau nebe įstatymas. Leonas XIII tai aiškiai nurodė savo enciklikoje „Libertas“. Įstatymas, nevedantis į bendrąjį gėrį, nebėra įstatymas ir jam nėra privaloma paklusti.
Daug kanonistų Romoje sako, kad Buninio Mišios nėra įstatymas. Nebuvo išleista jokio įstatymo dėl naujųjų Mišių. Tai tik patvirtinimas, leidimas. Tarkime, tai būtų Romos išleistas įstatymas, protingas potvarkis, vedantis į bendrąjį gėrį, o ne į bendrąjį blogį... Tačiau naujosios Mišios griauna Bažnyčią, griauna tikėjimą. Tai akivaizdu. Monrealio arkivyskupas mons. Greguaras (Grégoire) parašė drąsų laišką, šis buvo publikuotas spaudoje. Savo laiške jis nurodė negeroves, nuo kurių kenčia Bažnyčia Monrealyje. „Mums skaudu matyti parapijas, kurias palieka didelis tikinčiųjų skaičius. Mes tai didžia dalimi priskiriame liturginei reformai“. Jis yra vienas iš tų retų vyskupų, išdrįsusių tai pasakyti.
Mes susiduriame su tikru sąmokslu Bažnyčioje, su dabartinių kardinolų sąmokslu. Pavyzdžiui, kardinolas Noksas (Nox) atliko garsiąją apklausą visame pasaulyje apie lotyniškas Tridento Mišias. Tai aiškus ir akivaizdus melas, skleidžiamas siekiant paveikti popiežių Joną Paulių II, kad jis pasakytų: „Jeigu tik nedaug žmonių yra už Tradiciją, tai ji žlugs savaime. Ji neturi vertės.“ Tačiau popiežius, priėmęs mane audiencijoje 1978 m. lapkritį, buvo linkęs pasirašyti aktą, leidžiantį kunigams laikyti Mišias pagal jų pasirinkimą. Jis buvo pasirengęs tai padaryti.
Tačiau Romoje yra grupė kardinolų, nesutaikomai priešiškų Tradicijai. Kardinolas Kazarolis (Casaroli), Vienuolių kongregacijos prefektas, kardinolas Badžio (Baggio), Vyskupų kongregacijos prefektas – tai labai svarbus postas, jis patvirtina vyskupų paskyrimą. Garsusis Virdžinio Levis (Virginio Levi), antrasis asmuo Kulto kongregacijoje, turbūt blogesnis už Buninį. Pagaliau kardinolas Hameris, belgas arkivyskupas, antras žmogus Šventojoje Oficijoje, kilęs iš Liuveno regiono, persiėmęs visomis modernistinėmis Liuveno [universiteto] idėjomis. Jie yra nesutaikomai priešiški Tradicijai. Jie nenori nieko apie ją girdėti. Aš manau, kad jeigu jie galėtų mane pasmaugti, tai padarytų.
Kad nors duotų mums laisvę...
Jie susivienija prieš mane kiekvieną kartą, kai tik sužino, kad vėl mėginu iš Šventojo Tėvo gauti laisvę Tradicijai. Kad nors paliktų mus ramybėje, kad nors leistų mums melstis taip, kaip žmonės meldėsi per amžius, kad mums leistų tęsti tai, ko išmokome seminarijoje, kad mums leistų tęsti tai, ko jūs išmokote vaikystėje ir jaunystėje, o tai yra geriausias būdas siekti šventumo. To mus mokė seminarijoje. Aš to laikiausi būdamas kunigu. Būdamas vyskupu, aš pats sakydavau visiems savo kunigams, visiems savo klierikams: štai ką reikia daryti, kad taptume šventi. Mylėkite šventąją Mišių auką, tą, kuri jums duota Bažnyčios, sakramentus, katekizmą! Jokiu būdu nieko nekeiskite. Saugokite Tradiciją, kuri tęsiasi štai jau dvidešimt amžių. Ji mus pašventina, ji pašventino šventuosius. Tačiau dabar viską imta keisti. Tai neįmanoma! Kad nors duotų mums laisvę!
Žinoma, kai jie tai išgirsta, tuoj pat nueina pas Šventąjį Tėvą ir sako: „Jokių nuolaidų mons. Lefebrui. Jokių nuolaidų Tradicijai. Jokiu būdu nenusileiskite!“
Kadangi tai yra labai svarbūs kardinolai – kardinolas Kasarolis, Valstybės sekretorius bei kiti – popiežius nedrįsta. Yra keletas kardinolų, linkstančių viską sureguliuoti mums palankia kryptimi, pavyzdžiui, kardinolas Racingeris (Ratzinger). Jis pakeitė kardinolą Seperį, mirusį per 1981 m. Kalėdas. Tačiau Susirinkimo metu kardinolas Racingeris buvo labai liberalus. Jis buvo Ranerio (Karl Rahner), Hanso Kiungo (Küng), Šilebikso (Schillebeeckx) šalininkas. Bet po paskyrimo į Miuncheną, tapęs dieceziniu arkivyskupu, jis truputį praregėjo. Dabar jis tikrai daug geriau supranta reformų pavojingumą ir labiau trokšta grįžti prie tradicinių normų, kaip ir kardinolas Palacinis (Palazzini), kuris yra atsakingas už Beatifikacijų kongregaciją, taip pat kardinolas Odis (Oddi), atsakingas už Dvasininkų kongregaciją. Šie trys kardinolai norėtų palikti laisvę Tradicijai. Bet kiti turi dar daug įtakos Šventajam Tėvui...
Prieš penkias savaites aš buvau Romoje ir susitikau su kardinolu Racingeriu. Jį popiežius paskyrė vietoj kardinolo Seperio Brolijos reikalams, kaip asmeninį popiežiaus tarpininką. Kardinolas Seperis buvo tam reikalui paskirtas per audienciją, kurią man buvo suteikęs popiežius Jonas Paulius II. Jis pakvietė kardinolą Seperį ir jam pasakė: „Eminencija, jūs tvarkysite santykius tarp mons. Lefebro ir manęs. Jūs būsite mano tarpininkas.“ O dabar jis paskyrė kardinolą Racingerį.
Aš nuvykau pas jį ir kalbėjausi beveik dvi valandas. Iš tiesų, kardinolas Racingeris atrodė palankesnis ir labiau nusiteikęs priimti palankų sprendimą. Dabar lieka vienintelė rimta kliūtis – Mišios. Galų gale, visą laiką tai buvo pagrindinė problema, nuo pat pradžių. Juk jie labai gerai žino, kad aš nesu prieš Susirinkimą. Yra dalykų Susirinkime, kurie man nepriimtini. Aš nepasirašiau schemos apie religinę laisvę, nepasirašiau schemos apie Bažnyčią pasaulyje. Negalima sakyti, kad aš esu prieš Susirinkimą, bet yra dalykų, kurių negalima priimti, nes jie prieštarauja Tradicijai. Tai neturėtų pernelyg trikdyti, nes pats popiežius yra pasakęs: „Į Susirinkimą reikia žiūrėti Tradicijos šviesoje“. Jeigu į Susirinkimą žiūrima Tradicijos šviesoje, tada man niekas nekliūva. Po šia fraze aš mielai pasirašyčiau, nes visa, kas prieštarauja Tradicijai, be abejo, reikia atmesti. Man suteiktos audiencijos metu popiežius paklausė: „Ar esate pasirengęs pasirašyti po šia formule?“ Aš atsakiau: „Jūs pats ją pavartojote, aš esu pasiryžęs po ja pasirašyti“. „Taigi,“ – tarė jis, – „tarp mūsų nėra dogmatinių nesutarimų?“ Aš atsakiau: „Labai to tikiuosi“. „Kas dar belieka? Jūs pripažįstate popiežių?“. „Žinoma, mes pripažįstame popiežių ir meldžiamės už jį visose mūsų seminarijose. Mes esame turbūt vienintelės seminarijos pasaulyje, kuriose meldžiamasi už popiežių. Be to, mes popiežių labai gerbiame. Kai popiežius manęs prašydavo atvykti, aš tučtuojau atvykdavau. Tačiau lieka liturgijos klausimas, kuris iš tiesų labai sudėtingas. Liturgija griauna Bažnyčią, griauna seminarijas. Tai labai svarbus klausimas“. „O ne, tai disciplinarinis klausimas, ‒ atsakė Šventasis Tėvas. ‒ Tai nėra taip jau rimta. Jeigu tik tiek, aš tikiu, kad viską galima sutvarkyti“.
Po to popiežius pašaukė kardinolą Seperį, kuris tuoj pat atėjo. Jeigu jis nebūtų atėjęs, aš tikiu, kad popiežius būtų linkęs pasirašyti susitarimą. Kardinolas Seperis atėjo, ir popiežius jam tarė: „Aš manau, kad čia viskas nėra taip sudėtinga, ir su mons. Lefebru galima susitarti. Manau, kad galima būtų rasti sprendimą. Keblumų kyla tik dėl liturgijos“. „Tik nedarykite jokių nuolaidų mons. Lefebrui“, – sušuko kardinolas. ‒ Jie šv. Pijaus V Mišias paverčia vėliava.“ „Vėliava?“ – tariau aš. – „Žinoma, šios šventosios Mišios yra mūsų tikėjimo vėliava, Mysterium fidei. Tai didžioji mūsų tikėjimo paslaptis. Žinoma, tai mūsų vėliava! Jos išreiškia mūsų tikėjimą!“
Tai padarė tokį didžiulį įspūdį Šventajam Tėvui, kad jis pasikeitė beveik akimirksniu. Mano nuomone, tai rodo, kad popiežius nėra labai stiprus žmogus. Jeigu jis būtų stiprus žmogus, būtų pasakęs: „Tai nuspręsiu aš. Mes viską sutvarkysime“. Bet ne. Jis atrodė tarsi kažko išsigandęs. Jis tapo baikštus ir išeidamas iš savo darbo kabineto tarė kardinolui Seperiui: „Dabar jūs galite viską aptarti. Pabandykite susitarti su mons. Lefebru. Galite pasilikti čia. O aš privalau eiti susitikti su kardinolu Badžio (Baggio). Jis atnešė man daugybę bylų dėl vyskupų. Turiu eiti“. O man jis pasakė: „Liaukitės, monsinjore, liaukitės!“ Jis buvo pasikeitęs. Per keletą minučių jis visiškai persimainė.
Kaip tik šios audiencijos metu aš jam parodžiau laišką, kurį buvau gavęs iš vieno lenkų vyskupo. Tas vyskupas man buvo parašęs prieš metus, norėdamas pasveikinti mane už seminariją, kurią įkūriau Ekone (Ecône), ir kunigus, kuriuos ten rengiu. Jis linkėjo, kad išsaugočiau senąsias Mišias ir visą Tradiciją. Jis rašė: „Aš nesu vienintelis. Daug čionykščių vyskupų žavisi jumis, jūsų seminarija, formacija, kurią duodate savo kunigams, Tradicija, kurią išlaikote Bažnyčioje. Mat mes priversti priimti naująją liturgiją, kuri pražudys mūsų tikinčiųjų tikėjimą“.
Štai ką rašė tas lenkų vyskupas. Tad eidamas pas Šventąjį Tėvą, įsidėjau šį laišką į kišenę, nes maniau: jis man tikrai užsimins apie Lenkiją. Taip ir buvo. Popiežius man pasakė: „Bet žinote, Lenkijoje viskas sekasi labai gerai. Kodėl jūs nepriimate reformų? Lenkijoje nėra jokių problemų. Žmonės apgailestauja tik dėl lotynų kalbos. Mes buvome labai prisirišę prie lotynų kalbos, nes ji mus siejo su Roma ir mes esame tikri romiečiai. Tai liūdna, bet ką aš galiu padaryti, nebėra lotynų kalbos nei seminarijose, nei brevijoriuje, nei Mišiose. Nebėra lotynų kalbos. Tai tikrai liūdna, bet taip jau yra. Pažiūrėkite, Lenkijoje žmonės priėmė reformas, jokių problemų nekyla, mūsų seminarijos ir bažnyčios pilnos“.
Aš pasakiau Šventajam Tėvui: „Leiskite Jums parodyti laišką, kurį aš gavau iš Lenkijos“. Pamatęs to vyskupo pavardę, jis tarė: „O! Tai didžiausias komunistų priešas“. „Na, tai gera rekomendacija“. Popiežius atidžiai perskaitė laišką. Aš stebėjau jo veidą, norėdamas pamatyti jo reakciją į žodžius, pakartotus tame laiške du kartus: „Mus verčia priimti liturginę reformą, kad pražudytų mūsų tikinčiųjų tikėjimą“. Buvo matyti, kad tai skaityti jam buvo nelengva. Perskaitęs jis paklausė: „Ar jūs gavote šį laišką štai tokį?“ „Taip, aš Jums atnešiau fotokopiją.“ „O, tai turbūt klastotė“.
Ką aš galėjau pasakyti? Neturėjau kaip paprieštarauti. Popiežius man tarė: „Žinote, komunistai labai išradingi, jie mėgina išprovokuoti nesantaiką tarp vyskupų“. Taigi, anot jo, tai buvo komunistų sufabrikuotas laiškas, esą jie man jį ir atsiuntė. Bet aš tuo labai abejoju, nes šis laiškas buvo išsiųstas iš Austrijos, ir aš manau, kad jo autorius bijojo, jog laiškas gali pakliūti komunistams į rankas ir nepasiekti adresato. Todėl jis ir buvo išsiųstas Austrijoje. Aš atrašiau tam vyskupui, bet daugiau nieko iš jo negavau.
Taigi manau, kad ir Lenkijoje yra rimtų nesutarimų. Kita vertus, jų visada buvo tarp „Taikos kunigų“ ir tų, kurie nori išsaugoti Tradiciją. Tai tikra tragedija esantiems už geležinės uždangos.
Komunistų įtaka Romai
Turėtumėte perskaityti knygą „Maskva ir Vatikanas“, parašytą tėvo jėzuito Lepidi. Tai puiki knyga. Ji parodo, kokią įtaką komunistai turi Romoje, ir tai, kad jiems pavyko pasiekti kai kurių vyskupų ir net dviejų kardinolų paskyrimo: tai kardinolas Lekai, kardinolo Mindsenčio (Mindszenty) įpėdinis, ir kardinolas Tomasekas (Tomaseck), kardinolo Berano įpėdinis. Ir kardinolas Mindsentis, ir kardinolas Beranas buvo didvyriai ir tikėjimo kankiniai. Į jų vietą buvo paskirti „taikos kunigai“ – žmonės, nusprendę, kad jiems svarbiausia gerai sutarti su komunistine valdžia, ir persekioję tradicinius kunigus. Šie kunigai slapčia vykdavo į kaimus, kad ką nors pakrikštytų ar pamokytų tikėjimo, taip tęsdami Katalikų Bažnyčios ganytojišką darbą. Tačiau juos persekiojo jų pačių vyskupai, sakydami: „Jūs neturite teisės negerbti komunistinės valdžios nurodymų. Taip elgdamiesi, jūs mums darote žalą“.
Šie kunigai yra pasiryžę atiduoti gyvybę, kad išsaugotų vaikų tikėjimą, kad išsaugotų tikėjimą šeimose, kad suteiktų sakramentus tiems, kuriems jų reikia. Tose šalyse reikia visuomet prašyti leidimo norint nunešti Švč. Sakramentą į ligoninę ar atlikti kokį veiksmą. Jeigu tik jie išeina iš zakristijos, privalo atsiklausti Komunistų partijos, ar ji leidžia daryti tą ar aną. Tai nepakenčiama. Žmonės miršta be sakramentų. Vaikai nebeauklėjami krikščioniškai. Žinoma, jie tai daro slapta. Bet jeigu viskas išaiškėja, patys vyskupai juos persekioja. Tai baisu!
Nei kardinolas Višinskis (Wyszynski), nei kardinolas Slipijus (Slipyi), nei kardinolas Mindsentis, nei kardinolas Beranas taip nesielgė. Priešingai, jie ragino gerus kunigus, sakydami: „Veikite, veikite! Jei pateksite į kalėjimą, būsite atlikę savo kunigišką pareigą. Jeigu jums lemta tapti kankiniais, tapkite jais.“
Visa tai parodo, kokia įtaka daroma Romai, tai sunku ir įsivaizduoti. Tai neįtikėtina!
Aš niekada nebuvau prieš popiežių. Niekada nesu sakęs, kad popiežius nėra popiežius. Aš esu visiškai už popiežių, už šv. Petro įpėdinį. Aš nenoriu atsiskirti nuo Romos. Bet aš esu prieš modernizmą, prieš progresizmą, prieš visą šią blogą, kenksmingą protestantizmo įtaką, pasireiškiančią reformomis. Aš esu prieš visas šias reformas, nuodijančias mus ir tikinčiųjų gyvenimą. Man sako: „Jūs esate prieš popiežių.“ Ne, aš nesu prieš popiežių. Priešingai, aš ateinu popiežiui į pagalbą. Juk popiežius negali būti modernistas, negali būti progresistas. Net jeigu jis to nesustabdo, kaltas jo silpnumas. Taip gali atsitikti. Šv. Petras žydų akivaizdoje taip pat buvo silpnas, ir šv. Paulius tai matė. Šv. Paulius jam dėl to griežtai papriekaištavo: „Tu nukrypsti nuo Evangelijos“, – kalbėjo šv. Paulius šv. Petrui. Šv. Petras buvo popiežius, bet šv. Paulius jam papriekaištavo. Jis tai sako tvirtai: „Aš pasipriešinau Bažnyčios vadovui, kad jis nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“. Buvo ne juokai pasakyti tai popiežiui. Taip pat ir šv. Kotryna Sienietė išsakė popiežiams rimtų priekaištų. Mes elgiamės taip pat. Mes sakome: „Šventasis Tėve, jūs nevykdote savo pareigos. Jūs turėtumėte grįžti prie Tradicijos, jei norite, kad Bažnyčia vėl suklestėtų. Jeigu jūs leisite visiems modernistiniams kardinolams ir vyskupams persekioti Tradiciją, jūs sužlugdysite Bažnyčią“.
Esu įsitikinęs, kad širdyje popiežius yra iš tiesų sunerimęs ir kad jis ieško priemonių atnaujinti Bažnyčią. Aš tikiuosi, kad su mūsų maldomis ir aukomis, su maldomis tų, kurie myli šventąją Bažnyčią ir popiežių, aš esu įsitikinęs, kad tikslą pasieksime.
Ypač tai pasieksime būdami pamaldūs Švč. Mergelei. Jeigu mes meldžiamės į Švč. Mergelę, ji negali apleisti savo Sūnaus, negali apleisti jo įsteigtos Bažnyčios, jos Sūnaus mistinės sužadėtinės. Tai bus sunku, tai bus stebuklas, bet mums pavyks.
Tačiau aš nenoriu būti verčiamas sakyti, kad naujosios Mišios yra geros, kad jos ne tokios geros kaip anos, bet geros. Aš negaliu to sakyti. Negaliu sakyti, kad šie sakramentai yra geri. Juos sugalvojo protestantai. Juos sugalvojo Buninis. Pats Buninis 1965 m. kovo 19 d. pasakė (tai galime perskaityti „L‘Osservatore Romano“ ir „Documentation catholique“, kur išspausdintas Buninio kalbos vertimas): „Mes privalome pašalinti iš mūsų katalikiškų maldų ir katalikiškos liturgijos visa, kas gali būti nors mažiausia kliūtis mūsų atsiskyrusiems broliams, t. y. protestantams“. 1965 m. kovo 19 d., taigi dar iki visų reformų! Ar gali būti, kad dabar mes turėsime atsiklausti protestantų dėl šv. Mišių aukos, dėl mūsų sakramentų, dėl visų mūsų maldų, dėl mūsų katekizmo: „Kas jums čia nepriimtina? Jums nepatinka tai, nepatinka tai... Gerai, mes tai išbrauksime“. Tai neįmanoma! Tai galbūt dar nebus erezija, bet katalikiškas tikėjimas bus susilpnintas. Jau nebetikima limbu, skaistykla, pragaru. Nebetikima gimtąja nuodėme, angelais, malone. Nebekalbama apie antgamtiškumą. Tai mūsų tikėjimo pabaiga!
Todėl mes privalome išsaugoti savo tikėjimą ir melstis Švč. Mergelei, nes tai, ko ėmėmės, yra milžiniškas darbas ir mes patys be gerojo Dievo pagalbos jo neįveiksime. Aš matau savo silpnumą, savo vienišumą. Ką aš galiu padaryti vienas prieš popiežių? Prieš kardinolus? Nežinau. Einu kaip maldininkas, pasiėmęs piligrimo lazdą. Einu raginti: „Saugokite tikėjimą, saugokite savo tikėjimą! Verčiau būkite kankiniais, tik nepraraskite savo tikėjimo! Reikia išsaugoti sakramentus ir šv. Mišių auką“.
Negalime sakyti: „Žinote, jei kas ir pasikeitė, tai nėra taip jau blogai, aš vis tiek turiu tvirtą tikėjimą, aš nerizikuoju jį prarasti“. Pastebima, kad tie, kurie įpranta vaikščioti į šias naująsias Mišias ir priimti naujus sakramentus, palengva pakeičia mąstyseną. Po kelerių metų konstatuosime, kad tas, kuris vaikščiojo į šias naująsias Mišias, į šias ekumeniškas Mišias, perėmė ekumenišką dvasią, todėl galiausiai jam visos religijos atrodys lygios. Jeigu jo kas nors paklaus: „Ar žmogų gali išganyti protestantizmas, budizmas, islamas?“, – jis atsakys: „Žinoma, visos religijos yra geros“. Na štai! Jis tapo liberalu, protestantu, jis jau nebe katalikas.
Yra tik viena religija, nėra dviejų. Jeigu mūsų Viešpats yra Dievas ir jei Dievas įsteigė religiją, katalikų religiją, negali būti kitų religijų, tai neįmanoma. Kitos religijos yra klaidingos. Štai kodėl kardinolas Otavianis parašė: „Apie religinę toleranciją“. Toleruojame klaidas, nes negalime sutrukdyti joms plisti. Bet nestatome jų į vieną lygmenį su Tiesa. Juk tada nebeliktų misionieriškos dvasios. Jeigu visos šios klaidingos religijos veda į išganymą, tai ko važiuoti į misijas? Ką ten veiksime? „Palikite juos jų religijose ir jie visi bus išganyti“. Tai neįmanoma! Ką tada darė Bažnyčia dvidešimt amžių? Kam visi tie kankiniai? Dėl ko žmonės žuvo misijose? Misionieriai tik sugaišo laiką. Veltui išliejo savo kraują, prarado gyvybę! Mes negalime su tuo sutikti.
Turime išlikti katalikais. Pritarti ekumenizmui yra labai pavojinga. Taip galima lengvai nuklysti į religiją, kuri jau nebėra katalikų religija.
Aš karštai trokštu, kad visi būtume mūsų Viešpaties, Katalikų Bažnyčios liudytojai, popiežiaus, katalikiškumo liudytojai, net jeigu būsime niekinami, įžeidinėjami laikraščiuose, parapijose, bažnyčiose. Nesvarbu! Mes esame Katalikų Bažnyčios liudytojai, tikri Katalikų Bažnyčios sūnūs ir tikri Švč. Mergelės Marijos sūnūs.
+ Arkiv. Marsel Lefebvre