4. Pasaulio Judėjimas[1]
Entropija reiškia pasaulio ėjimą ramybėn. Dabar viskas ant žemės juda. Žemė, kaip šūvis, greitai lekia apie saulę, pati sukdamos apie save, lyg vaikų paleistas medinis urkas[2]. Mėnulis sukasi apie žemę. Vandenys amžinai juda, oras nepastovi ramus nė valandėlės. Kietieji akmeniniai kalnai riogso nuo senai, bet ir jų keteras vėjai nuolat brūžuoja, o šonus skalbia lietūs.
Tie kalnai, rodosi, amžini, tačiau ne taip yra. Į jų plyšius įsispraudžia vanduo, kuris šaldamas tampa ledu ir besiskėsdamas nuplėšia nuo kalno krašto akmens dalelę. Bekrisdamas žemyn, nuplėštasis akmuo daug kartų susiduoda į kietus kalno šonus ir įskyla. Todėl aplink kiekvieną akmeninį kalną, pas jo apačią, vis būva gana didelė krūva visokių nuotrupų ir dulkelių. Kalno viršūnė nuolat eina bukyn ir žemyn, o nuotrupų krūva – didyn, iki susilygins su kalnu.
Rygos miestas 1200 metais buvo pastatytas prie pat jūros, o dabar jau apie dešimt kilometrų jis yra nuo kranto. Jūra pasitraukia, žemė eina pirmyn. Kitur žemė pasitraukia, jūra užima jos vietą. Vandenys skverbiasi į sausumą, sausuma – į vandenis. Lietus pamažėl nešioja vandenį ant sausumos, upeliai neša smiltis iš sausumos į jūras. Vieni kitiems gamtoje duoda iš savęs ką turi ir gauna iš kito ko buvo neturėję. Tuo būdu pasaulyje mažinasi skirtumai.
Nėra abejonės, kad pasaulis yra sudėtas iš medžiagos ir jėgos. Medžiaga kitaip vadinama materija, o jėga vadinama energija. Kai kam gali atrodyti, kad akmuo neturįs jėgos, nes nepajėgiąs nė pasijudinti. Bet paimk storą trumpą stiklo gabalėlį ir pabandyk jį perlaužti. Nepajėgsi. Paleisk tą stiklą į akmenį. Stiklas truks. Tat reiškia, kad akmenyje buvo jėgos daugiau negu tavo rankose. Ji perskėlė stiklą, o tu tai padaryti negalėjai.
Imkime kitą pavyzdį. Štai, tarp kalnų ežeras! Jo vanduo telkšo, nieko neveikdamas. Rodos, jis neturi jėgos. Bet viename ežero krašte krantai žemi ir siauri, o anapus jų daug žemesnė vieta. Prakask tą krantą ir perkasu paleisk ežero vandenį. Vanduo, bekrisdamas žemyn, bėgs šniokšdamas ir putodamas. Pritaisyk prie to kritimo mašiną. Vanduo ją suks, dirbs daug elektros, kurią galėsi naudoti visokiems tikslams.
Ką gi tat reiškia? Ar kranto perkasimas yra davęs vandeniui jėgos, kurios vandenyje nėra buvę? Anaiptol! Perkasas esančiai vandenyje jėgai davė progos išeiti aikštėn. Iš to pavyzdžio matome, kad jėgos esama dvejopos: glūdančios ir veikiančios... Glūdančioji jėga iš lotyniško yra vadinama potencialia; veikiančioji iš graikiško yra vadinama kinetine energija, nes žodis kinesis graikiškai reiškia judėjimą.
Gamtos mokslininkai yra pastebėję, kad pasaulyje nesama medžiagos be jėgos, kitaip sakant, nesama materijos be energijos. Jei kuri nors medžiagos dalis atrodo bejėge, tai tik dėl to, kad esanti joje jėga nejuda. Reikia tik išrasti būdas, kaip ją iš glūdančios padaryti veikiančią, tai ji ir pasirodys. Mes neturime nei laiko, nei vietos visokeriopoms medžiagos rūšims peržiūrinėti ir išdėstinėti, kokiu būdu randama jose veikiančioji jėga. Užteks ir dviejų minėtų pavyzdžių: akmens ir vandens.
Dideliuose medžiagos gabaluose yra daug jėgos, mažuose – maža. Pasauliui judant, suskyla ir didieji medžiagos gabalai, ir didžiosios jėgos. 1908 m. visas pasaulis nusigando baisaus žemės drebėjimo, kurs yra sugriovęs Messinos miestą, užmušdamas apie 200 000 žmonių. 1923 m. nuliūdome, išgirdę dar didesnę nelaimę Japonų sostinėje – Tokio.[3] Bet mokslininkai žino, kad visi tie žemės drebėjimai grynai nieko nereikštų, jei palygintume juos su tomis baisenybėmis, kurios darėsi, kada Alpų arba Kaukazo kalnai dygo. Žemės gyvavimo pradžioje būta daug didelės medžiagos ir didelės glūdinčios (potencialios) joje jėgos. Pirmieji jųdviejų skilimai buvo baisūs ir suskilusios dalys buvo dar labai didelės.
Šventame Rašte aprašytasis Nojaus tvanas buvo didelis perversmas. Bet ant žemės plutos jo ženklų beveik nėra likę, nes jis buvo tik mažmožis palyginti su tais baisiais perversmais, kurie darėsi ant žemės, kol žmonių visai nebuvo ant jos. Lygindami senųjų ir naujųjų perversmų didumą, gamtos mokslininkai aiškiai mato, kad ir medžiaga, ir jėga nuolat skyla kas kartas į mažesnes daleles. Judėjimas darosi kas kartas platesnis, nes kiekviena suskilusioji dalis skyla dar toliau į dalis; bet jo krustelėjimai darosi vis mažesni. Iš to mokslininkai spėja, kad ateis laikas, kada visa medžiaga suskils į taip mažas daleles, jog toliau skilti jau nebegalės. Tada ir jėga bus taipgi mažytė, mažyčiuose medžiagos trupinėliuose.
Visai medžiagai suskilus į mažiausius trupinėlius ir visai susmulkėjus, nebus nei skirtumų, nei judėjimo, bus tik smulkiausių vienokių dulkelių daugybė.
Pasaulyje yra priežasčių ne vien skaldančių medžiagą su energija, bet ir jungiančių jas. Juk žmogus iš plytų sukrauja namus. Bet tų jungiančių priežasčių yra mažiau, nei ardančiųjų, todėl ardymas ima viršų ir galutinai entropija turės sueiti į amžiną nejudėjimą.
Gamtininkai jau senai pastebėjo, kad pasaulio judėjimas eina į tai, kad kada nors sustos. Šita nuomonė sustiprėjo itin tada, kada ant saulės atrasta juodulių. Prancūzas Flammarion[4], remdamasis savo tautiečio Laplace’o[5] teorijomis, neabejoja, kad saulė užges, nes išsibaigs jos šviečiančioji ir šildančioji jėga.
Flammariono žodžiuose yra tiek tiesos, kad pasaulio judėjimas tikrai artinasi prie visiško sustojimo. Naujo mokslo faktais ir metodais tą įrodinėjo vokiečių gamtininkas – Klausius[6].
Pasaulio judėjimo pabaiga turės dvi žymi: medžiagos ir jėgos į mažiausias daleles sutrupėjimas ir pusiausvirai užėjus visokio judėjimo sustojimas. To judėjimo pradžia turi priešingą žymę: kuo didžiausi medžiagos gabalai su kuo didžiausia jėga. Jėga yra pradėjus veikti tada, kada buvo pasidaręs pirmas medžiagos skilimas.
Visas laikotarpis nuo pirmutinio sujudimo iki paskutiniam pasaulyje krustelėjimui yra vadinamas entropijos periodu.[7] To laikotarpio ilgis yra taip didelis, kad užsimanius jis įsivaizduoti, ima galva suktis. Tačiau tas laikas turi pradžią ir pabaigą. Algebriškai galima jį apskaičiuoti, o aritmetiškai negalima vien dėl to, kad stinga poros faktinių žinių.
Visas pasaulis yra sudėtas iš dalelių, tuo abejoti negalima. Nors mes nežinome, kokia yra mažiausia atomo dalis, tačiau galime ją išreikšti aritmetikos skaitmenimi – 1. Tokiu pat būdu pažymėjus visas mažiausias medžiagos daleles, susidaro skaičius, reiškiąs pasaulio dalelių kiekį. Tas skaičius yra aktualus, nes jis reiškia aktualiai esančias pasaulio daleles. Nė vienas aktualus skaičius negali būti begalinis, todėl nei skaičius, reiškiantis medžiagos daleles, negali būti begalinis.
Pasaulio medžiagos kiekiui atsako jėgos kiekis. Kiekvieną jėgos dalelę, telpančią mažiausioje medžiagos dalelėje, pažymėkime taipgi skaitmenimi – 1. Tokiu būdu skaičius, išreiškiąs viso pasaulio jėgos daleles, bus lygus skaičiui, reiškiančiam medžiagos daleles.
Kiekvienas jėgos dalelės su medžiagos dalele kibimas arba skyrimasis sudaro mažytį laiko momentą, nes laikas yra judėjimo dalelių skaičiavimas. Tuo būdu laikas nuo pirmo pasaulyje krustelėjimo iki paskutiniam yra lygus medžiagos dalelių skaičiui, padaugintam iš jėgos dalelių skaičiaus. Kadangi medžiagos skaičius nėra begalinis, tai nė jo kvadratas negali būti begalinis. Negali būti begalinis nei laikotarpis nuo pirmutinio entropijos proceso krustelėjimo iki paskutiniam.
Amžinybė yra begalinė, todėl ji neapsakomai ilgesnė už kiekvieną patį ilgiausią apribotą laiką. Entropijos periodas, tiesa, yra neapsakomai ilgas, bet visgi apribotas laikas. Jo galai – pirmutinis ir paskutinis pasaulyje krustelėjimas.
Negalime sakyti, kad entropijos periodas yra prasidėjęs kartu su amžinybe, nes amžinybė neturi pradžios, o entropijos procesas ją turi. Taigi turėjo būti laikų prieš prasidedant tam periodui, kuriame gyvename.
Norėdami suprantamai tą mintį išreikšti, sakykime, kad šį momentą nuo amžinybės pradžios skiria begalinė laiko ilgybė, o entropijos periodo pradžią skiria nuo šio momento trumpesnė už aną, apribota laiko dalis. Nuo šio momento iki entropijos pabaigai likosi taipogi apribota laiko dalis. Sudėjus abi apribotąsias laiko dalis į krūvą, gaunama laikas trumpesnis už amžinybę. Jeigu norėtume entropijos periodo pradžią ir amžinybę padaryti vienmetėmis, tai tą pradžią reiktų pastūmėti į praeitį daugiau, negu liko tarp mūsų momento ir entropijos pabaigos. Kitaip sakant: jeigu entropijos periodas būtų prasidėjęs kartu su amžinybe, jis jau būtų ir užsibaigęs, o mes matome, kad jis dar nėra užsibaigęs. Iš to turime suprasti, kad jis prasidėjęs ne su amžinybe, tik apribotame laike.
Prieš prasidedant judėjimui visaip galėjo būti. Galėjo nebūti nei medžiagos, nei jėgos; tada nebuvo kam nei judėti. Bet galėjo būti amžina medžiaga ir amžina glūdinčioji jėga. Judėjimo nebuvo dėl to, kad buvo pusiausvyra. Pasaulio medžiaga ir jėga panešėjo į minėtąjį aukščiau ežerą. Jis telkšojo dėl to, kad nebuvo kas prakasa jo krantą ir praleidžia vandenį žemyn. Taip ir pasaulis nuo pat amžinybės buvo didelė medžiaga su didele glūdančia jėga, kuri nejudėjo dėl to, kad nebuvo kas ją judina.
Iš šito protavimo išeina, kad medžiaga, jei ji buvo amžina, tai jos jėga nuo amžių iki entropijos periodo pradžiai turėjo glūdėti neveikdama, kitaip sakant, turėjo būti potenciali.
Kad glūdinčioji, arba potenciali jėga imtų veikti, kas nors turi ją pastūmėti, nes jos pačios prigimtis yra inercija, t. y. kol nejuda, negali iš savęs įsijudinti, jei kas iš šalies nepastūmėja; o pastūmėta negali sustoti, jei kas iš šalies nesulaiko. Tiktai gyvieji daiktai turi galybės sulaikyti savo jėgas be veiksmo potencialiame stovyje arba sulig noru jas pastūmėti į darbą. Tas galėjimas naudotis arba nesinaudoti jėgomis yra vadinamas valia. Medžiaga jos neturi.
Aukščiau matėme, kad amžina medžiaga su veikiančia iš pradžių jėga yra negalima, nes pasaulis jau būtų išmiręs. Mes ėmėme kitą spėjimą, būtent, kad amžinoji medžiaga turėjusi tik glūdinčią jėgą, ir priėjome tai, kad ir dabar ji turėtų glūdėti, nes glūdinčioji jėga savaime nevirsta veikiančia. Mažos kibirkštėlės tereikia, kad parako sandėlis išlėktų į padanges, bet reikia: be jos nedega. Taip pat ir pasaulio judėjimas negalėjo prasidėti iš tuščio nieko. To judėjimo priežastis turėjo būti valia, galinti palikti medžiagos energiją glūdinčia jėga, arba pastūmėti ją darban. Šalia pasaulio medžiagos ir jėgos buvo Valia, kuri savo paskirtu laiku davė pirmutinį krustelėjimą pasauliui, pradėdama tuo ilgą judėjimą periodą. Tik ta viena galimybė teišaiškina pasaulio judėjimo pradžią.
Įsižiūrėdami tad į pasaulio judėjimą, prieiname prie tiesos, jog prieš atsirandant judėjimui jau būta Valios, kuri glūdinčią jėgą yra pastūmėjusi, kad imtų veikti. Ta valia taipgi turėjo būti būtis, nes nebūtis neturi galybės ant būties ir negali padaryti joje permainų. Kaipo būtis, valia turėjo arba pati būti amžina, arba iš amžino kilti šaltinio. Tik ji buvo nematerialia, nes materija laisvės arba valios neturi.
5. Yra Dievas
Pirmame šio skyriaus straipsnyje esame matę, kad bent viena būtis yra amžina ir kad kiekviena būtis, jei ji nėra amžina, iš amžino turi kilti šaltinio. Antrame straipsnyje išvydome, kad didė išmintis sutvarkė pasaulį, ir kad jiji nėra medžiaginė ir yra ne pačiame pasaulyje, tik anapus jo. Trečias straipsnis parodė, kad gyvosios būties šaltinis taipgi yra anapus pasaulio. Ketvirtame straipsnyje susekta, jog pasaulio judėjimo pradžią yra padariusi nemedžiaginė būtis – valia.
Dabar lieka klausimas, ar amžinybė, išmintis, gyvybė ir valia yra vienos būties ypatybės, ar yra keturios atskiros būtys?
Jeigu jos būtų atskiros, tai turėtų būti visos amžinos, nes visos yra būtys ir dėl to iš nebūties atsirasti negalėjo. Šitas taip svarbios ypatybės bendrumas kviečia mus mintyti, kad ir kituose daiktuose jos yra bendros.
Mes pažinome jas iš jų darinių. Jei tie dariniai būtų atskiri, tai ir priežastis galėtume skaityti atskiromis būtimis, bet dabar mes matome, jog pasaulio judėjimas ir jo gyvybė yra labai susijungę. Ne mažiau yra susijungusi gyvybė su tikslingumu. Jos visos yra būtys. Išminčius visuomet tik vieną priežastį spėja ten, kame padariniai galima yra išvesti iš vieno daikto. Šiuo atveju ne tik galima, bet ir lengva iš vienos bendros priežasties įvesti keturi apsvarstytieji gamtos dalykai. Pasaulio vienybė rodo jo šaltinio vienybę.
Todėl mes ir sakome, kad yra viena amžina, išmintinga, gyva, turinti valią būtis. Visi žmonės ir mes ją vadiname vienu žodžiu – Dievas.
Prof. A. Dambrauskas[8] žodžiu ir C. Isenkrahe[9] spausdintu raštu sako, kad entropijos įrodymas neįrodąs Dievo esimo. Imdamas iš dabartinių gamtamokslių vieną ar daugiau žinių pasaulėžvalgai sudaryti, aš nesakau, kad tos žinios yra nepakeičiamos. Kai kurie Bažnyčios Tėvai ir vėlesnieji mokslininkai, pasinaudoję savo laikų gamtamoksliais, suklydo. Kam brangi tiesa, tas ieško jos ir gamtamoksliuose, nors šiems ir teko kartais suklysti.
Dievo esimą įrodinėdamas iš gamtamokslių ėmiau tris dalykus: tikslingumą, gyvybės pradžią ir entropiją. Jei vienas ilgainiui ir pasirodytų klaidingas buvęs, tai liktų dar kitu du. Iš entropijos išvedžiau, kad Būties Šaltinis turi valią. Jei entropijos įrodymas pasirodytų nebetinkamas, tai turėtume liautis kalbėję apie Būties Šaltinio valią, bet visgi žinotume, kad Jis yra amžinas, išmintingas ir gyvas. Tokiu būdu liktų mums pilna teisė Jį pavadinti Dievu ir tą pagrindą turint, eiti gvildenti tolesnių pasaulėžiūros klausimų.[10]
[1] Ši dalis paimta iš: „Entropija“, Draugas, 1917.05.07, Nr. 108, p. 2; 1917.05.08, Nr. 109, p. 3.
[2] Vilkelis.
[3] Sakinys įterptas III laidoje.
[4] Camille Flammarion (1842–1925).
[5] Pierre-Simon de Laplace (1749–1827).
[6] Rudolf Clausius (1822–1888).
[7] Iš graikų žodžio, kurs reiškia keitimosi liovimą. – Aut. past.
[8] Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) (1860–1938).
[9] Caspar Isenkrahe (1844–1921).
[10] Dvi paskutinės pastraipos pridėtos III laidoje.