Dievas (I). Amžinoji būtis ir tikslingumas

Adomo sukūrimas

Michelangelo. Adomo sukūrimas.

Iš knygos „Trumpa apologetika“

1. Amžinoji Būtis

Esančius daiktus vadiname būtimi. Nebūtis reiškia tą pat, ką ir niekas. Niekas negali savaime tapti būtim, nes tada nebūtis virstų būtim, tada turėtų griūti skirtumas tarp būti ir nebūti. Jam sugriuvus, žmogus apie nieką negalėtų mintyti, nes vieno daikto negalėtų atskirti nuo kito. Skirtumas tarp būti ir nebūti yra žymiausias už visus skirtumus.

Tačiau ne visa, kas yra, gali vadintis būtim. Žodį yra žmonės dažnai taria kaipo gramatikos sąjungą, neduodami tam žodžiui būties reikšmės. Taip sakome, kad tilte yra skylė. Bet skylė nėra būtis. Tat aiškiai pasirodytų, jei mes pašalintume tai visa, kas nėra skylė. Nors jos visai neužkabintume, bet jos neliktų. Skylė yra nebūtis, pasidariusi ten, iš kur lenta ištrūko. Lenta yra būtis.

Lygia dalimi nebūtis yra tamsa ir šaltis. Iš kur išnyksta šiluma, ten pasidaro šaltis taip, kaip pasidaro tilte skylė, lentai ištrūkus. Taip pat tamsa yra šviesos nebūtis. Negalima to dalyko išversti atžagariai, būk šviesa yra tamsos nebūtis ir šiluma šalčio nebūtis, nes šviesa ir šiluma susidaro iš viskėjimo [virpesių]. Viskėti gali tik esantis daiktas, arba būtis, o neviskėti gal ir nebūtis. Ji nė negali viskėti. Todėl ji negali padaryti nei šviesos, nei šilumos. Ji tik yra tamsa ir šaltis.

Mes gana dažnai matome nebuvusius daiktus atsirandant, bet niekuomet šis tas neatsirado savaime iš nebūties, tik visuomet iš kito, pirmiau buvusio daikto. Paukštis išsiperi iš kiaušinio. Kiaušinį padeda senesnis paukštis. Žolė išdygsta iš sėklos. Pirmesnioji būtis, iš kurios atsiranda kita naujesnė, vadinasi priežastim. Būtis, atsiradusi iš kitos, vadinasi padarinys.

Kadangi nebūtis negali savaime virsti būtim, todėl nei viena naujai pasidaranti būtis negali būti be priežasties. Šita tiesa yra taip pat stipri, kaip ir anoji, kad yra skirtumas tarp būti ir nebūti. Abidvi tiesi beveik tą patį reiškia, nors ne tais pačiais žodžiais. Abidvi vadinasi aksiomomis, t. y. nepajudinamomis, aiškiomis, sveiko proto neužginamomis tiesomis. Nors buvo sveikapročių, ginčijusių abi tiedvi aksiomi, tačiau tai buvo filosofijos smukimo laikais.

Tą tiesą, kad nė viena nauja būtis neatsiranda be priežasties, mokslininkai išreiškė lotynišku sakiniu: ex nihilo nihil (iš nieko niekas).

Nors milijonus metų krautume prie milijonų metų, tai iš jų nepasidarytų nė viena dulkelė, nes krūvoje tik tai būva, ką į ją įdedi. Nors milijoną akmenų sukrautume, iš jų nepasidarytų nė vieno kiaušinio. Lygiai taip pat iš metų be skaičiaus neatsiranda nė viena dulkė. Nors milijonus metų laikytume tuščią puodynę, tai betgi joje neatsirastų nė vieno lašo pieno. Pilant į puodynę metus, neatsiranda joje pieno. Taip pat kraujant nebūties milijonus prie milijonų, negali atsirasti būties. Tat aišku kiekvienam, kas yra mokęsis nors truputį aritmetikos. Nebūtis reiškia 0. Dauginant nulius iš milijonų visgi tebelieka tik vienas nulius. Kitaip sakant, nebūtis nevirsta būtim.

Aš esu būtis. Pasaulis apie mane taipgi yra būtis. Aš negalėjau atsirasti iš nebūties. Mane pagimdė mano tėvai, tai yra senesnė už mane priežastis. Tėvai taip pat neatsirado iš nieko. Juos pagimdė senesnė už juos priežastis. Pirmas žmogus buvo būtis. Jis negalėjo atsirasti iš nebūties. Jis turėjo atsirasti iš senesnės už save būties, arba priežasties.

Jei pasaulis būtų amžinas, tai būtų viena amžina būtis. Jei pasaulis būtų kilęs iš senesnės už save priežasties, tai ta priežastis arba būtų amžina, arba kilus iš senesnių už save priežasčių, kurių pirmutinė turėtų būti amžina, nes niekuomet nebūtis negalėjo virsti būtimi. Tuo keliu prieiname prie tiesos, kad nors viena būtis yra amžina.

Šitą tiesą vienaip pripažįsta visi mintijantieji žmonės: ir tikintieji katalikai, ir visokie ateistai. Visas skirtumas yra tokis, kad vieni tvirtina, būk pasaulis yra amžinas, kiti sako, jog pasaulis yra būtis, kilusi iš kitos senesnės ir tobulesnės už save būties, kurios ypatybė yra amžinumas.

Būties rūšys. Čia labai naudinga yra įsižiūrėti į įvairias būties rūšis, nes lengva matyti, kad jos ne visos vienokios. Jau matėme nebūtį, kurią mūs mintis taip vadina esančia, kaip ir kitus daiktus, pvz., skylę, šaltį, tamsą. Bet esama tikros būties, kuri viena nepastovi, pvz., baltumas, ilgis, sunkumas. Jie yra, todėl juos gali vadinti būtim, bet jų būtis nesavaiminga, todėl tą būties rūšį vadiname ypatybėmis [t. y. akcidencijomis]. Už ją tobulesnė ir pilnesnė būties rūšis yra savaimingi daiktai, kaip ana: akmuo, žolė, gyvulys, žmogus. Tos būties rūšis vadiname substancijomis. Paminėtieji pavyzdžiai parodo, kad substancijos daug kuo skiriasi vienos nuo kitų: akmuo netur gyvybės, žolė netur jausmų, gyvulys netur išminties. Žmoguje susieina ankščiau jo minėtųjų substancijų būtys. Bet žmogus yra tokis, kad gali būti ir nebūti. Būtis, galinčioji nebūti, nėra pilna. Tik ta būtis yra pilna, kuri buvo, yra ir bus. Tokia būtis turi būti amžina. Ją dar galima pavadinti būtinąja būtim. Būties negalėjimas atsirasti iš nebūties išvien su faktu, kad dabar būties yra, aiškiai parodo, kad amžinoji būtis yra ne vien proto sąvoka, bet esantis daiktas. Čia nekeliame klausimo, ar ta amžinoji, pilnoji būtis keičiasi, ar ne.

Amžinoji būtis nėra materija. Žmogus yra kūnas ir tarp kūnų gyvena. Jis taipgi nejučiomis linksta mintyti, būk kūnai yra vienatinė, arba nors pati svarbiausioji, taip sakant, centrinė būties rūšis. Būties daugybė kūnuose matuojama sunkumu ir kietumu. Bet šiek tiek giliau pamintijus, aiškiai pasirodo, kad tas matas ne visai būties platybei tinka. Žmogaus galva yra lengvesnė už to paties didumo kaladę, ir kaladė yra lengvesnė už to paties didumo akmenį. Taip pat eina ir kietumas. Tačiau kaladėje yra daugiau būties, negu akmenyje, galvoje daugiau, negu kaladėje.

Mes darome skirtumą tarp kokybės ir kiekybės. Kiekybė pasako, kiek daug būties yra daiktuose; kokybė pažymi būties gerumą. Bet geresnioji kokybė yra aukštesnė už blogesnę kokybę tik dėl to, kad turi savyje būties, nesančios blogesnėje. Dėl to ir galva geresnė už kaladę, kad turi jausmų. Dėl to ir medis už akmenį, kad turi nors buvusios gyvybės organizaciją.

Taigi mes neturime sakyti, kad visa būtis yra pasveriama ir pasirodo kietumu. Kaip niekas neturi teisės sakyti, kad jo tėvų namas yra pasaulio viduryje, nors dangus rodosi visuose kraštuose lygiai toli nuo to namo susieinąs su žeme, taip ir mes neturime teisės sakyti, kad vieni kūnai tėra būtis.

Žinodami, kad viena būtis yra amžina ir kad neturime teisės sakyti, jog vien tik kūnai esą tikrąja būtim, įsižiūrėkime į gamtą aplink mus.

2. Tikslingumas

Dviejų ar daugelio veiksmų suderinimas taip, kad iš jų išeitų vienas padarinys, vadinasi tikslingu veikimu.

Šiame pasaulyje tiktai žmogus moka, be abejo, tikslingai veikti. Todėl mokinti geologai, radę žemėje titnago paplokščią ir pailgą atšaižėlę, priskaito ją prie žmogaus padarų. Todėl ir mes, jei nukeliavę į tuščią salą rastume nudegusį degtuką, tai be abejo žinotume, jog toje saloje būta žmogaus pirma mūs.

Nei geologai, nei mes minėtais atvejais neklystume, nes reikia keletą kartų skelti titnagas, kol iš jo pasidaro paplokščia, pailga atšaižėlė tokia, kad su ja galima pjauti ar durti. Taipgi keleto veiksmų reikia, kad pasidarytų degtukas. Kiek yra žemė tirta, tiek kartų pastebėta, kad tiktai žmogus be abejo sumaningai moka keletą veiksmų suderinti, kad iš jų išeitų bendras padarinys.

Reikia tas padarinys pirma turėti mintyje, kad dėl jo padarius tuos veiksmus, iš kurių jis išeina. Žmogus pirma turi galvoje degtuko išvaizdą, paskui skelia iš medžio pailgą šipulį ir, sukapojęs į trumpesnius gabalėlius, dažo į sieros tešlą vieną to šipulio galą. Taip pat mezgėja turi pirma savo galvoje pirštinės mintį, o paskui tą pirštinę padaro iš vilnonių ar kitokių verpalų. Taip pat ir siuvėjas pirma turi rūbą mintyje, o paskui ima kirpti audeklą ir siūti sukirptąsias dalis krūvon. Taip pat ir troba pirma buvo architekto mintyje, negu atsistojo ant žemės.

Nepridėjus minties, negali pasidaryti tikslingumas. Jis netyčia neatsiranda, nors kažin kaip daug sykių veiksmas pasikartotų. Tikslingai yra sudėtos raidės dainoje: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Jei tą dainą parašę sukarpytume kiekvieną raidę skyrium ir paskui bertume milijonus kartų, tai raidės, krisdamos žemyn, niekuomet nesudarytų tautos himno, nes sukarpytose raidėse yra tik raidės, bet nėra minties, o giesmėje yra mintis. Kol minties nepridedi, tol giesmė neišeina.

Septynioliktame šimtmetyje Prancūzijos karalaičio mokytojas buvo išmintingasis Fénelon[1]. Vieną kartą jisai su savo mokiniu vaikščiojo gražiais tėvynės laukais. Karalaitis pasižiūrėjo į laikrodėlį. Fénelon išreiškė pasistebėjimą, kad tokie daiktai, kaip kišeninis laikrodėlis, gali atsirasti savaime netyčia. Karalaitis ginčijosi, kad niekuomet laikrodis savaime neatsirado ir negali atsirasti, nes reikią išminties, suderinančios ratukus. Mokytojas pripažino, kad taip yra. Jis tyčia buvo išreiškęs klaidingą mintį, kad mokinys aiškiau pažintų tiesą. Prie to Fenelionas pastebėjo, kad pasaulio gamtoje yra daugiau ir didesnių dalių, negu laikrodyje ratukų, ir kad jos yra geriau sutaikytos, negu jie. Iš to pasirodo, kad pasaulio gamtą yra sutvarkiusi išmintis.

Tikslingumo gamtoje yra tiek daug, kad tik labai mažą jo dalelę galima paminėti šitoje knygutėje. Kad aiškiau tai padarytume, padalysime gamtą į tris sritis: astronominę, negyvąją ant žemės ir gyvąją ant žemės.

Astronomine gamtos sritim vadinsim tuos didžiausius kūnus, iš kurių susideda materijos pasaulis. Jame pirmiausia minėtinos stovinčios ir šviesios žvaigždės. Prie jų skaičiaus priklauso ir mūsų saulė. Tokio pat didumo yra ir šiaurinė žvaigždė ir septynios Grižračio[2] žvaigždės. Tik jos yra labai toli nuo mūsų, dėl to atrodo mažesnės už saulę. Paukščių take tokių su mūs saule lygių žvaigždžių yra suskaityta daugiau negu 75 milijonai.

Prie astronominės srities priklauso ir planetos. Jos sukinėjasi suplotais ratais apie stovinčias žvaigždes, savo šviesos neturi, bet žiba nuo saulės spindulių, atsimušančių lyg žiburys veidrodyje. Apie mūsiškę saulę sukinėjasi aštuonios didelės planetos ir daugiau per šešis šimtus mažesniųjų. Žemė yra tarpe aštuonių stambiųjų saulės planetų, bet keturios už ją yra didesnės. Apie kitas stovinčiąsias žvaigždes sukinėjasi šimtai planetų, bėgančių savo takais, panašiais į ratus. Tuos takus vadiname orbitomis.

Kaip žemė apie saulę, taip mėnulis sukasi apie žemę. Apie Saturną sukasi 10 mėnulių ir žiedas. Apie kitas planetas sukinėjasi daugiau ar mažiau mėnulių. Jie vadinasi satelitais.

Įsižiūrėjus į astronominę gamtos sritį, susyk puola į mintį, kad pasaulis yra sudėtas iš daugiau ir didesnių tobuliau veikiančių ratų negu geriausias laikrodėlis. Jei sakome, kad laikrodžiui sustatyti reikia išminties, tai dar didesnės išminties reikėjo astronominei gamtai sutvarkyti.

Negyvoji gamta.[3] Rugių kertamoji mašina negyva, bet kaip tikslingai ji dirba! Ji nukerta rugius, sugriebia juos, suriša į pėdus ir gražiai padeda, kad grūdai nebirtų iš varpų. Viena mašina nudirba kelių kirtikų ir kelių griebikių darbą. Yra mašinų, dirbančių dar painesnius ir protingesnius darbus negu rugių kirtimas.

Mašinos yra žmonių padarytos. Lietus ne žmonių padaromas, bet jis nė kiek neapsileidžia mašinoms. Saulė įkaitina vandenų viršų ir padaro garus. Šiltesni už orą garai kyla aukštyn. Užeina naktis, vanduo greičiau atvėsta už sausąją žemę, todėl nakties metu vėjas pučia nuo vandens ant žemės. Jis nuneša ant jos ir iškilusius į orą vandens garus. Tie ilgainiui ataušta ne visi susyk, o mažomis dalelėmis, ir vėl virsta vandenim. Ore pasidaro sunkesni už jį lašai. Jie turi kristi žemyn. Tai yra lietus. Jis priduoda žolėms, medžiams, vabalams, gyvuliams ir žmonėms reikalingo drėgnumo, be kurio gyvybė išnyktų nuo sausumos. Tokie įvairūs daiktai, kaip saulė, vanduo, oras, sausuma ir sukimasis žemės aplink save susideda savo įvairiomis ypatybėmis, ir iš to susidėjimo pasidaro gyvybę gaivinąs lietus.

Gyvybė yra mylimasis gamtos kūdikėlis. Ne vienas lietus ją šelpia. Vandenyje gyvenantiems daiktams: žuvims, vėžiams, minkštuoliams ir kitiems lietaus nereikia. Vanduo duoda jiems gyvybę, bet vandens prigimtis jiems pavojinga. Visi daiktai šilumoje skečiasi ir eina lengvyn, o šaltyje darosi tirštesni ir sunkesni. Vanduo tampa garu, kada įšyla iki 100 laipsnių. Jis tampa ledu, kada atvėsta iki 0 sulig Celsijaus termometru.

Iš taisyklės viešpataujančios visoje gamtoje ledas turėtų būt tirštesnis už vandenį. Taip ir yra. Ledas tirštesnis ir sunkesnis už vandenį, turintį 30 laipsnių šilumos. Bet tas pats ledas, nors kietas, yra skystesnis ir lengvesnis už 3 laipsnių vandenį. Kadangi vanduo užšąlančiame ežere arba upėje apie ledą yra šaltas ir turi maždaug nuo 3 iki 4 laipsnių Celsijaus, dėl to ledas ne grimzta, o plūduriuoja viršum. Ledas grimztų, jei jis nebūtų lengvesnis už aplink esantį vandenį. Juo ilgesni ir smarkesni šalčiai, juo greičiau ledas apima visą vandens viršų ir užkloja jį. Ant ledo krinta purus sniegas, kurs neperleidžia nei šilumos iš apačios, nei šalčio iš viršaus. Todėl užšalusiame vandenyje žuvys ir kiti gyviai perkenčia žiemą.

Už tą savo gyvybę jie turi sakyti ačiū vandens nepaklusnybei. Mat vanduo tarp 0 ir 4 laipsnių neklauso gamtos dėsnio, liepiančio kiekvienam daiktui juo jis šaltesnis būti tirštesniam ir smarkesniam.

Jei vanduo prieš užšaldamas ir tapdamas ledu, klausytų minėtojo dėsnio, tai kiekvienas žymus ledo grumulėlis, plūduriavęs kiek viršuje, grimztų žemyn. Per žiemą ežero dugne pasidarytų storas ledo sluoksnis. Vandens gelmė nuolat darytųsi mažesnė. Ant šalto ledo žuvims nebūtų pasilsio. Kur žiemos ilgos ir šaltos, tenai visas ežero vanduo pavirstų vienu ledo gabalu. Visi vandens gyviai būtų įšalę jame. Vasaros šiluma, atkaitindama ledo viršų, aptirpintų jį šiek tiek. Ant ledo pasidarytų vanduo, per kurį kaskart sunkiau eiti saulės spinduliams į gelmę. Nors vasara būtų ilgesnė už žiemą ir šilumos duotų daugiau, negu žiema buvo davusi šalčio, tai betgi dalis ledo liktų neištirpusi, nes šilumai sunkiau prisiekti ledas, kad iš jo pasidarytų vanduo, negu šalčiui pasiekti vanduo, kad iš jo pasidarytų ledas. Taigi ta vandens ypatybė, kad jis prieš pat tapdamas ledu tampa lengvesnis, leidžia gyvybei plėtotis vandenyje.

Žemė sukasi apie save iš vakarų į rytus. Vandenynų plotai ant jos didesni negu sausuma, bet ta sausuma išdėstyta išilgai žemės, o ne skersai. Europos, Azijos ir Afrikos sausuma atskiria Atlanto vandenyną nuo Didžiojo. Amerika atskiria Didįjį nuo Atlanto. Tuo būdu vandenynai suimti, lyg į rėmus. Tik žemėgaliai[4] be rėmų. Ten ir žemė sukasi ne taip greitai.

Jeigu tas pats sausumos plotas būtų visas viename daikte, arba jei jis būtų išsitiesęs skersai žemės viena ar keliomis juostomis, tada ir gyvenimas ant mūs žemės eitų kitaip. Žemė, besisukdama išilgai linijų, skiriančių vandenis nuo sausumos, įsuktų vandenis. Įsisukę jie išsilaisvintų nuo žemės pritraukimo ir pakiltų nuo jos. Iš pradžių jie pavirstų vandeniniu žiedu apie žemę, o paskui tas žiedas sutrūktų ir nulėktų nuo jos.

Dabar tai nesidaro – žemė sukasi skersai linijos, skiriančios vandenis nuo sausumos. Sunkumo skirtumą tarp žemės ir vandens užpildo sausumos rėmai.

Jau aukščiau minėjome, kad gamta kartais su gyvybe elgiasi kaip su mylimuoju savo vaiku. Įsižiūrint į negyvos gamtos padėtį, tat dar labiau sutvirtėja. Ir sausumos susiskirstymai tarp vandenų, ir ledo lengvumas, ir lietui pasidaryti priruošimas eina išvien, kad gyvybei lengvintų kovą su negyvąja gamta, duotų kaskart labiau gyvybei didėti, plėtotis ir, negyvus mažinant, gyvybę platinti.

Išmintis gyvoje gamtoje.[5] Žmogus yra gamtos dalis. Visi žino, kad jis turi proto. Apie tai nėra reikalo plačiai kalbėti. Įdomiau, kad išminties matyti ir ant kitų visai nemintijančių gamtos padarų.

Paukščiai yra priskaitomi prie paikiausių gyvųjų gamtos padarų. Jų galvos mažos ir smegenys menkučiai. Taigi skaudus įžeidimas žmogui, jei kas jo protą lygintų su paukščio protu. Didžiausias paukštis – strutis (strausas). Vienu pažiūrėjimu matyti jo paikumas.

Tačiau ir paukščio prigimtyje matyti didelės išminties žymių. Skirtumas tarp paukščių kaulų ir gyvulių kaulų yra tas, kad paukščio kaulo vidurys yra tuščias. Todėl paukščiai yra lengvi. Mechanikos mokslas žino, kad kiauras apvalus vamzdis yra ne vien lengvas, bet ir stiprus. Taigi paukščiakauliai, kur tik galima, turi vamzdžių pavidalą, jų viduje oras yra šiltas. Jis padeda paukščiui pakilti nuo žemės.

Paukščio kūnas apdengtas plunksnomis. Nėra lengvesnio rūbo už jas. Jų kiautai taipgi yra vamzdeliai, pilni šilto oro ir gali palengvinti lėkimą.

Nuo plunksnų lengvai nusirita vanduo. Vandeninių paukščių plunksnos apsiglieja nematomu plonučiu taukų sluoksneliu, todėl tie paukščiai nė vandenyje nesušlampa.

Priekyje paukščio kūnas baigiasi kietu smailu snapu. Negalima norėti geresnio prietaiso orui skirti. Todėl paukštis lėkdamas lengvai skrieja, nes snapu lengvai skiria orą, sumažina trukdančią jo jėgą. Užtat plati, lengvai judinama paukščio užpakalyje uodega lengvai pakreipia lekiantį paukštį aukštyn ir žemyn, į vieną pusę ir į kitą.

Raumenys po paukščio sparnų petimis neapsakomai galingi. Per porą šimtų metų su viršum mokyčiausi žmonės, turėdami paukščio pavyzdį, laužė sau galvas, norėdami išrasti lekimąją mašiną. Visas pasaulio mokslas ir galingiausi protai buvo sunaudoti tam tikslui, bet ilgą laiką nepavykdavo. Tik apie 1910 m. galutinai tapo išrasti aeroplanai. Bet jie lekia avižės[6] būdu, tai yra, judindami savo ūsus, o ne paukščio būdu. Paukštį neša sparnai. Aeroplanai dar iki šiol negali judinti sparnų, nes dar nėra išrasta taip galinga jėga, kaip paukščio raumenys, judinantieji jo sparnus.

Ne tuo vienu aeroplanas yra menkesnis už paukštį. Paukščiai lesa. Sulestas maistas jų gūžyje ir skilvyje persidirba į jų kūno dalis. Aeroplanas tesinaudoja tik benziną, kuris duoda jam galybės lėkti, bet jo kūno dalių neatnaujina. Aeroplanai nededa nei kiaušinių, kad iš jų išsiperėtų mažų aeroplanukų. Aeroplanas neturi jausmų. Žmogus, sėdįs aeroplane, regi, girdi ir jaučia, bet pats aeroplanas yra aklas, kurčias ir bejausmis.

Taigi visas dabarties mokslas, nors yra galingas ir didelis, betgi dar nemokėjo taip sutaikinti gamtos jėgų, kad iš jų išeitų lakstytojas lygus su paukščiu.

Gamtos jėgos pačios savaime į paukštį nesubėgo. Jas turėjo sutaikinti išmintis didesnė negu gausingų mokslininkų suderintos pastangos. Pats paukštis taipgi nesuderins visų daiktų, iš kurių susideda jo kūnas. Juk paukštis, be abejo, kvailesnis už aeroplanų išradėjus, todėl negalėjo jų pralenkti išmintingumu. Galop prieš atsirandant pirmam, paukščių dar nė nebuvo.

Taipgi paukščio prigimtyje matyt didelė išmintis, bet ji ne paukščiui priklauso. Paukštis nei nežino dėl ko, nei kam, nei kaip lakiojąs.

Žmogus daug protingesnis už paukštį, bet dar toli nesuseka visos išminties, kuri dirbo sustatydama jo kūną. Vienoje tik akyje susitaria šimtai tūkstančių įvairiausių dalelių, kad iš jų sutarimo pasidarytų vienas padarinys – regėjimas.

Puikus prietaisas yra fotografijos aparatas, bet žmogaus akis geriau atvaizduoja daiktus, negu fotografija. Ta akis yra įstatyta į tarpą kaulinių antakių ir skruostų. Jei kokis smūgis tenka žmogui ties akimi, tai atsimuša pirmiau į tuodu kaulu ir akis išlieka sveika. Vokai, nuolatos mirksėdami, nuplauja akį. Blakstienai numeta dulkes ir kitas regėjimą trukdančias smulkias kliūtis.

Labiausiai įstabus yra gyvulių instinktas, kitaip sakant įprotis, daryti protingų veiksmų, nesuprantant jų reikšmės. Kūdikis žinda krūtį, nežinodamas kam to reikia. Dažnai jis žinda ir tuščią čiulpoką, parodydamas savo prigimtyje įdiegtą įprotį traukti pieną iš motinos. – Bitės niekieno nemokomos padaro puikius šešiakampius korius, kad be mašinos nei geometras ar architektas negalėtų padaryti tokių tikslingų šeškampių. – Vorai taip sumaningai kabina savo tinklus, kad iš jų ir elektrinių tramvajų inžinieriai mokėsi, kaip kabinėti vielos gatvėse.

Bet vorai savo tinklus tęsia ir ten, kame nėra ką gaudyti, savo darbą darydami, kaip kūdikis žindimą, iš prigimties be supratimo. Taip pat daro ir bitės. Jos užlipina korių galelius, nors žmogus buvo medų ištraukęs ir užlipinimo reikalą panaikinęs. Jos tiktai veikia taip pat tikslingai, kaip mašinos, būtent, nesuprasdamos tikslo.

Taigi išmintis tikslingai veikiančiuose daiktuose yra dvejopa: viena yra pačiame veikėjuje, kita kame nors kitame. Žmogus, turėdamas išminties savyje, paliauja daręs tikslingą veikimą, kaip tik pamato, kad jis nebetinka tikslui. Todėl šienpjovys paliauja pjovęs žolę, kaip tik išeina iš pievos. Bet pjaujamoji mašina neliauja brūžinus savo dalgių per šukas ir gatvėje, nes mašina savo veikimo tikslo neišmano.

Išmintis esanti pačiame veikiančiame daikte, kaip žmoguje, vadinasi imanentinė. Išmintis esanti ne pačiame veikiančiame daikte, kaip mašinoje, o asmenyje darančiame ją, vadinasi transcendentinė. Iš minėtųjų tikslingų pavyzdžių aiškiai matyt, kad gamtos išmintis yra tos pačios rūšies, kaip ir mašinos; kitaip sakant, yra ne pačioje gamtoje, o padariusiame ją asmenyje.

Taip pat ir gamta panėši į mašiną, ne į žmogų, nes tikslingų savo veikimų nepaliauja dariusi, nors jie nebereikalingi. Taip gamta lyja ant ežero, kame vandens yra užtektinai, ir ant kelio, kame jo visai nereikia, ir ant džiovinamų kviečių, kame lietus yra kenksmingas jos globojamai gyvybei.

Ta išmintis, kuri gamtą sutvarkė, yra taip didelė, kad apėmė neapsakomose erdvėse milijonus medžiaginių saulių. Ji yra taip šviesi, kad sutvarkė ir musių sparnelius, ir mažyčius grybelių gemalėlius, ir dulkių atomus. Ta išmintis yra nekūninė. Nes visos kūninės išmintys veikia per smegenis. Pasaulio Tvarkytoja Išmintis buvo pirma, negu atsirado smegenų ant žemės. Patys smegenys yra labai tikslingas padaras. Prieš jiems atsirandant, turėjo būti ta išmintis, kuri juos sugalvojo. Bet ta pasaulio išmintis buvo ne pasaulyje pirma, negu žolės išdygo ant žemės, negu vandenys atsiskyrė nuo sausumų, negu planetos ėmė suktis apie saulę.

Ta išmintis yra būtis. Kadangi nė viena būtis negali atsirasti iš nebūties, todėl ir didžioji pasaulio tvarkytoja išmintis turėjo būti arba pati amžina, arba iš amžino kilti šaltinio.

Disteleologija.[7] Teleologija iš graikiško vadinasi mokslas apie tikslą, o disteleologijos vardu vadinama tie faktai, kuriais bandoma įrodyti, kad pasaulyje nesą tikslingumo.

Sako, betikslių daiktų pasaulyje esą gana daug. Moterims krūtys reikią turėti, kad būtų kuomi vaikai žindyti, bet vyrams spuogai[8] ant krūtinės visai nereikalingi, tačiau jie užauga. Ir ūsai su barzda reikalingi vien tik barzdaskučiams, kad tie galėtų iš kirpimo ir skutimo duoną valgyti. Akloji žarna tėra tik pavojus žmogaus gyvybei, kad užsidegtų, sukeltų apendicito ligą ir stipriam žmogui padarytų mirtį.

Kiekvieno grūdo, ikro ir kiaušinio tikslas yra tapti užaugusiu javu, žuvimi ir paukščiu. Tačiau daug daugiau kiaušinių sunyksta, negu tampa paukščiais, sėklų tik mažytė dalelė tampa pilnais augalais, o kiek ikrų žūva neišsiperėję žuvimis!

Kirmėlės, musės su daugybe nešvariųjų sparnuočių ir daugybė kandančių vabalų jokios naudos niekam neatneša.

Todėl sakoma, kad Išmintis nebūtų galėjusi sudaryti tų visų kenksmingų šlykštybių, jei Ji būtų tvarkiusi pasaulį.

Tačiau čia paduotasis protavimas yra klaidingas. Juk iš to, kad viename daikte nėra tikslo, neišeina, kad jo nebūtų kitame. Mes nesakėme, kad kiekvienas daiktas visame pasaulyje yra tikslingas, nes mes tik rašėme, kad pasaulyje yra tikslingų daiktų. Kas nori mūsų protavimą susilpninti, tas turi įrodyti, kad mūsų minėtieji faktai yra neteisingi. Juk kas sako, kad žmogus veikia tikslingai, tas dar neteigia, kad visi žmogaus veiksmai yra tikslingi. Mes patys gamtos veiksmuose, ypač instinktuose, rodėme pavyzdžių netikslingo jų veikimo.

Daug nesusipratimų kyla iš to, kad kai kurie nori pasaulio tikslingumu įrodyti Dievo neklaidingumą. Mes to noro neturime. Mes tik sakome, kad pasaulio tikslingumas įrodo, jog esama nematerialios Išminties. Tos Išminties neklaidingumas įrodomas daiktais, neturinčiais nieko bendra su pasaulio tikslingumu.

Nereikia skubintis su minėtaisiais disteleologijos įrodymais. Kada žmonės suprato, jog aklosios žarnos uždegimas gali būti pavojingas, kai kurie tėvai davė savo mažiems kūdikiams tą žarnagalį išpjauti, nes tam amžiuje operacija ir nepavojinga, ir neskaudi. Tačiau dabar rimti gydytojai tos operacijos nedaro kūdikiams, nes prityrimas parodė, kad kūdikiai, kuriems buvo išpjautas pavojingasis žarnos galelis, užaugdavo su kokiu nors nenormališkumu. Taigi, nors nėra žinios, kam yra reikalingas tas aklosios žarnos galelis, tačiau jis reikalingas.

Spuogai vyrams ant krūtinės lieka dėl to, kad visi vyrai moterų vaikai. Vyrams tie spuogai nereikalingi, bet ta jėga, kuri motinos viduriuose veikia, dirbdama vaisiui krūtinę, yra reikalinga ir tikslinga. Toji jėga smarkiau veikia į mergaitės krūtinę, dėl to savu laiku jos krūtys užauga pilnos. Ta pati jėga silpniau veikia į bernaičio krūtinę, dėl to jam krūčių vietoje tepasidaro tik spuogučiai. Kai kurios jėgos gamtoje dirba vieną bendrą darbą augalams, gyvuliams ir žmonėms. Tos jėgos, tikslingos visoje savo samplotoje[9], gali viename kokiame nors daikte padaryti tam daiktui nereikalingą padarinį. Bet būtų neprotinga iš mažo vietinio nenaudingumo daryti išvados, kad visa jėga nenaudinga.

Ūsai su barzda ir žemesnis balsas pačiam vyrui nei naudos neatneša, nei nuostolio nepadaro, bet tie daiktai nėra be reikšmės žmonių lyčių santykiuose, todėl jie šį tą reiškia mūsų veislei plintant.

Materializmo istorikas Lang[10] tyčiojosi gamtos tikslingumu, kad ji žuvų veislei prilaikyti priperinti neapsakomas ikrų daugybes. Tačiau negalima užginti, kad ta priemonė iš tiesų tikslo pasiekia. Didieji žvėrys turi daug būdų savo gyvybei nuo pavojų apginti. Mažieji ginasi nuo išnykimo nors savo veislingumu.

Veislingumu, kaipo priemone veislei išlaikyti, negalima juoktis. Jis pasiekia dar ir kito tikslo. Gyvybės tikslas, matomai, yra eiti prie kaskart tobulesnių gyvybės formų. Žemosios veislės yra labai veislingos. Jųjų perais minta aukštesniųjų veislių gyviai. Todėl gyvybės ėjimas tobulyn susitrumpina sau kelią ir eina sparčiau. Grūdai, uogos, ikrai, kiaušiniai ir kitos gyvosios užmazgos nejaučia mirties kentėjimų, tapdamos aukštesniųjų gyvių maistu.

Kirmėlės, musės ir kita Duonelaičio išvardytoji jų kaimenė išrodo nenaudingos, žiūrint į ją žmogaus akimis. Bet gamta turi plačią ir didelę dirbtuvę, kurioje kietoji medžiaga daug kartų perdirbama, kad galutinai taptų tinkančiu pagrindu jausmams ir mintims. Nėra nė mažiausios abejonės, kad visiems vabalams ir gyviams toje didelėje gamtos dirbtuvėje paskirta darbo dalelė, kurią jie kiekvienas sąžiningai nudirba.

Kai kuriems vabalams teko uždavinys sunaudoti žmogaus prakaitas, priskretęs prie kūno. Tą darbą bedirbdami tie paniekintieji vabalėliai pristygsta uždaro[11] savo maistui ir pasiima jo iš apskretusio žmogaus kraujo. Besiekdami to kraujo, anie gyvulėliai verčia žmogų greičiau apvalyti savo kūną ir suteikti jam sveikesnių gyvenimo sąlygų.

Šiandien mums sunku pasakyti, kam reikalingi kai kurie ligų vibrijonai[12], ypač maro grybeliai. Taip ir prisipažįstame, kad mes jų tikslo nežinome. Dėl to savo teorija nelaužome faktų, nei nesakome, kad viskas gamtoje tikslinga.

Pripažinti žmogaus buvimą neapgyventoje saloje dėl to, kad ant jos rasta nudegęs degtukas, ir nepripažinti tikslingumo gamtoje, yra didelė neteisybė proto srityje.

[1] François Fénelon (1651–1715), prancūzų arkivyskupas, teologas.

[2] Grįžulo Ratų.

[3] Ši dalis paimta iš: „Tikslingumai negyvoje gamtoje“, Draugas, 1917.05.01, Nr. 103, p. 2.

[4] Ašigaliai.

[5] Ši dalis paimta iš: „Išmintis Gyvoje Gamtoje“, Draugas, 1917.04.28, Nr. 101, p. 2; 1917.04.30, Nr. 102, p. 3.

[6] Laumžirgis. Pavyzdys nelabai vykęs, nes ir šis vabzdys skrenda judindamas sparnus.

[7] Ši dalis paimta iš: „Disteleologija“, Draugas, 1917.05.03, Nr. 105, p. 3.

[8] Speneliai.

[9] Srityje.

[10] Friedrich Albert Lange (1828–1875).

[11] Riebalai valgiui pagerinti.

[12] Virusai.

BUS DAUGIAU