Dievas (I). Amžinoji būtis ir tikslingumas
Iš knygos „Trumpa apologetika“
Gyvybės pradžia
Erelis, kaip kiekvienas paukštis, tegema tik iš kiaušinio, o tas kiaušinis vėl neatsiranda kitaip, kaip erelio pataitės padėtas. Kas buvo pirma, ar erelis, ar jo kiaušiniai? Jei imsime liūtą, nededantį kiaušinių, arba žmogų, dalykas nė kiek nepersimainys: vis liks klausimas, kas buvo pirmutinis, ar užaugęs gyvas daiktas, galįs gimdyti mažus, ar mažas, tegalįs atsirasti tik iš užaugusio. Vienaip atsakius, priešinasi aiškiai žinomas ir pripažintas gamtos dėsnis, kad nė vienas gyvas daiktas nepradeda būti užaugęs, o pirma būva mažas. Antraip atsakius, priešinasi gamtos dėsnis, kad visi maži gyvi daiktai neatsiranda kitaip, kaip iš tėvų, o tėvai negimdo, kol neužauga.
Būtų labai paranku, jei galėtume pasakyti, kad žemė yra amžina ir amžinai ant jos buvo ir didelių ir mažų gyvų daiktų. Didieji gimdė ir gimdo mažus, o mažieji užauga ir tampa dideli. Bet kaip tik to negalime sakyti. Žemė kitados, nors labai senai, visa buvo taip karšta, kad visi daiktai joje buvo skysti, kaip vanduo, o platina netampa skysta be 1772 Celsijaus, arba 3220 Farenheito laipsniu karščio. Grafitas ir daug uolų rūšių netirpsta be dar didesnio karščio. Mokslininkai spėja, kad žemė, kol buvo jauna, turėjusi apie 10 tūkstančių arba daugiau laipsnių karščio.
Tokio didelio karščio nepakelia nė vienas gyvas daiktas. Iki šiol dar nesurasta gyvo daikto: pinties ar grybelio, galinčio atkelti karštį 200 laipsnių Celsijaus, arba 392 Farenheito. Tarp 200 ir 10 000 laipsnių skirtumas taip didelis, jog aišku, kad jokia gyvybės sėkla negalėjo iškentėti pirmykščio žemės karštumo, ypač kad jis truko ilgiau negu dešimtimis tūkstančių metų, ir kad žemės paviršiui taip karštam esant, vidurys turėjo būti dar karštesnis.
Vidurinių amžių mokslininkai pripažindavo, kad didieji gyviai tegalį gimti tiktai iš tėvų, bet manydavo, jog kai kurie vabalai atsirandą savaime iš puvėsių. Tą savo nuomonę vidurinių amžių gamtininkai patvirtindavo tam tikru prityrimu, arba eksperimentu. Jie gražiai nuvalydavo vietą, ant jos pastatydavo vabalams neprieinamą stalą, ant to papjaudavo gyvulį ir palikdavo maitą gulėti saulėje. Netrukus maitoje atsirasdavo vabalų, kurių niekur apylinkėje nebūdavo. Kada žmonės išrado padidinančius stiklus ir patyrė, jog visokių mažyčių gyvybės užmazgų pilna yra vandenyje ir ore, tada viduramžio prirodymas neteko vertės. Gamtininkai, tiesa, ne patys rimtieji, šaipėsi viduramžiu.
Tačiau dar liko klausimas, iš kur atsiranda žmonių ir gyvulių žarnose sliekai. Tie sliekai negali kitur gyventi, kaip tik žarnose, o žmonės gi nevalgo tai, kas iš kito žarnų išeina. Kunigas Spalanzano[1] aštuonioliktame amžiuje įrodė, kad ir sliekai, gyvenantieji žmogaus viduriuose, taipgi užauga iš mažų kiaušinukų, patenkančių į burną su mėsa ir su vandenim. Tai buvo didelis vidurinių amžių pažiūrai smūgis, bet ne paskutinis.
Už vidurinių amžių pažiūrą yra užstojęs šitokis prityrimas. Imdavo vandens, kaitindavo jį ilgai ir smarkiai taip, kad išnyktų visi gyvių kiaušinėliai ar sėklos, ir tokį karštą vandenį supildavo į stiklinį indą, kurį užkimšdavo visai sandariai. Nė oras negalėdavo įeiti į tą indą. Jį pastatydavo į saulę, o po kelių dienų ant dugno inde pasirodydavo žalių maurų. Maurai yra gyvi augalai. Bet 1861 m. Liudvikas Pasteur[2] pastebėjo, kad maurų sėklų esama ore. Gali virinti vandenį kiek nori, jei oro neišvirinsi, tai sėklų vis prikris į vandenį ir maurų atsiras.
Pasteur‘as išrado, kaip virinti oras ir prileisti jo ant išvirinto vandens į ištyrimų indą; ir [maurų] neatsirasdavo vandenyj. Ilgainiui Pesteur‘as vieton vandens pildavo gerai išvirtą riebią sriubą (buljoną), ant jo virintą orą. Nei sriuboje neatsirasdavo gyvybės ženklų. Pasteur‘as net nesandariai užkimšdavo ištyrimų indą. Vieton kamščio jis vartojo higroskopinę vatą, kad oras galėtų mainytis ant vandens arba ant sriubos, nes žinia, kad gyvų daiktų sėklos, kurios lekioja ore, įstringa į vatą ir lieka. 1862 m. pastatytasis Paryžiuje indas su skystimu iki šiol tebėra tyras. Nuo Pasteur‘o laikų jau nebeliko įrodymų posakiui, kad gyvas daiktas galįs atsirasti iš negyvo. Tas posakis yra priešingas visam gamtos mokslų prityrimui.
Taigi turime du gamtos dėsniu: 1-mas – kad gyvi daiktai neatsiranda iš negyvų ir 2-ras – kad didelis karštis užmuša visokią gyvybės sėklą. Prie tų dviejų dėsnių turime dar faktą, kad pradžioje žemė buvo įkaitusi iki kelių tūkstančių laipsnių karščio. Suėmus tuos tris dėsnius į krūvą, pasidaro labai opus klausimas, iš kur gi yra gyvybė ant žemės?
Garsusis vokiečių mokslininkas, kurs nemaža yra pasidarbavęs ir Amerikoje, Humbold’tas[3] spėjo, kad gyvybės sėklas turėjęs atnešti žemėn iš kitur, kokis nors meteoras, arba, kaip žmonės sako, iš dangaus nukritęs akmuo, kuris buvo atskilęs nuo kitos kokios planetos. Humboldt‘o pažiūra moksle nėra prigijusi, nes ji turėjo per daug silpnybių. Meteoras negalėjo atplyšti nuo sveikos planetos, kaip negali akmuo purptelti į orą. Jeigu jis buvo tik numirusios ir suskilusios planetos atšaiža, tai iš kur jis būtų ėmęs gyvybės sėklų? O kad ir būtų jis jų kur gavęs, tai benešdamas iki čionai per absoliutinio šalčio erdves, būtų jas mirtinai sušaldęs. Meteorai, belėkdami per žemės orą, smarkiai įkaista. Ta kaitra sudegintų gyvybės sėklas, jei kokios būtų prie meteorų. Reikėtų visos eilės stebuklų, kad kokia nors gyvybės sėkla galėtų atlėkti su meteoru į žemę.
1910 metais švedų mokslininkas Swante-Arhenius[4] taip yra pataisęs Humboldt’o spėjimą, kad išėjo visai naujas daiktas. Arhenius pripažįsta, kad gyvybės sėkla negalėjusi atlėkti žemėn nė nuo vienos iš planetų, kurios sukasi apie saulę. Galima tik spėti, sako, kad sėkla yra atlėkusi nuo tokios planetos, kuri sukasi apie kitą kokią nors saulę. Juk žinia, kad yra milijonai žvaigždžių taip didelių, kaip mūsų saulutė. Apie mūsiškę sukasi keli šimtai planetų, taip pat ir apie kitas.
Pasak Arhenijaus, mažytis grybelio diegelis, turįs pločio ir ilgio ne daugiau per 15 tūkstantųjų milimetro dalių, galėjęs iškilti iki pačiam viršui oro, esančio apie jo planetą. Ten tą grybelio diegą pagriebę saulės spinduliai ir nešę kelis tūkstančius metų per dangaus erdves artyn prie žemės. Pasiekęs žemės orą grybelis ėmęs grimzti jame ir pasiekęs žemę. Jis pataikęs kaip tik į geriausią laiką, nes žemė jau buvus ganėtinai ataušusi, kad grybelis galėtų joje atšilti ir dygti. Iš jo dygę visi kiti grybai ir išsivysčiusi visa augalų grožybė; paskui augalus iš jų pačių atsiradę gyvuliai.
Arhenijaus spėjime yra silpnybių, kurių minėsime tik dvi. Pirma silpnybė yra ta, kad saulės spinduliai, atsimušdami į žemę ir neatsimušdami, ne vienaip yra naudingi gyviems daiktams. Kol saulės šviesa yra į nieką neatsimušusi, tol joje yra labai daug užvioletinių[5] spindulių, o tie spinduliai kenkia gyviems daiktams. Arhenijus į tai atsako, kad tai darąsi tik ten, kame yra drėgnumo, kaip žemėje, o ne ten, kame visai sausa. Dangaus erdvėse sausuma yra kuo pilniausia, ten nė didžiausiuose plotuose nėra vandens lašelio.
Norėdamas sužinoti Arhenijaus nuomonės vertę, prancūzų mokslininkas Bekerel (Becquerel)[6] 1912 m. sudarė indą moksliškai sausą, sudarė šaltį beveik siekiantį iki to šalčio, kokis yra tarpplanetinėje erdvėje, ir įdėjo į tą indą gajausių grybelių sveikus diegus. Indo langutis buvo taip įtaisytas, kad per jį įeitų užvioletiniai spinduliai, bet neįeitų drėgnumas. Tas ištyrimas parodė, kad nė vienas grybelis neiškentė šešių dienų. Taigi buvo aišku, kad jokie grybeliai nebūtų iškentę kelionės nuo vienos planetos iki kitos per užvioletinius spindulius.
Antra Arhenijaus spėjimo silpnybė yra ta, kad švedų mokslininko pažiūra, nors būtų teisinga, dar liktų klausimas, iš kur yra atsiradusi gyvybė toje planetoje, nuo kurios atlėkė pas mus. Juk ne viena mūsų žemė, o visos planetos kitados buvo neapsakomai karštos. Žvaigždės dar ir dabar tebežėri ugnimi.
Negalint gyvybei atlėkti iš kitur ir esant gamtos dėsniui, kad gyvybė negali atsirasti iš negyvos medžiagos, telieka vienas galimas atsakymas klausimui apie gyvybės pradžią ant žemės, kad ją yra leidęs kokis nors gyvas Asmuo, nesąs ant žemės, bet žinąs, kas darosi ant jos ir turįs tiek galybės, kiek jos reikia gyvybei leisti. Tai žinant, mums nesvarbu patirti, ką jis pirma yra leidęs: ar tobulą organizmą, galintį iš pirmos dienos veistis ir daugintis, ar mažesnį už kiaušinį gyvybės gemalą, kurs paskui išsišakojo ir sudarė stebėtinai gausią gyvijos įvairybę.
[1] Lazzaro Spallanzani (1729–1799).
[2] Louis Pasteur (1822–1895).
[3] Alexander von Humboldt (1769–1859).
[4] Svante August Arrhenius (1859–1927).
[5] Ultravioletinių.
[6] Henri Becquerel (1852–1908). I ir II laidose klaidingai: „Le Bašelet (Le Bachelet)“.
BUS DAUGIAU