Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju apie pop. Pranciškaus pontifikatą.
DICI: Gerbiamas tėve, nuo tada, kai pop. Pranciškus užėmė šv. Petro Sostą, praėjo jau aštuoneri metai, ir esame dėkingi, kad šia proga jūs mielai sutikote duoti mums interviu. Kai kuriems Pranciškaus pontifikato stebėtojams, ypač tiems, kuriems brangi katalikų Tradicija, atrodo, kad idėjų kova jau baigėsi. Anot jų, dabar vyrauja praktika, t. y. pragmatiškas konkretus veikimas. Ką apie tai manote?
Kun. Pagliarani: Nesu visai tikras, kad reikėtų šitaip supriešinti veiksmus ir idėjas. Be abejo, pop. Pranciškus yra labai pragmatiškas, tačiau, būdamas vadovas, jis puikiai žino, ką daro. Bet kuri plačios apimties veikla būna įkvėpta teorinių principų, idėjų visumos, dažnai pavaldžios vienai centrinei idėjai.
Reikia pripažinti, jog nėra lengva suprasti popiežiaus Pranciškaus pragmatizmo principus. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės manė, kad Šventojo Tėvo veiksmus įkvepia teologia del pueblo, tam tikra argentinietiška, nuosaikesnė išlaisvinimo teologijos atmaina. Tačiau man atrodo, kad popiežiaus Pranciškaus negalima įsprausti į šią sistemą. Tiesą sakant, jo negalima įsprausti į jokią žinomą sistemą. Manau, jog tinkamai nesuprasime jo veiksmus įkvepiančių idėjų, jeigu jas vertinsime tradiciniais teologiniais kriterijais.
DICI: Ką turite galvoje?
Kun. Pagliarani: Pavyzdžiui, kalbant apie Joną Paulių II, nors per jo pontifikatą vyko daug apgailėtinų dalykų, tam tikros katalikų mokymo tiesos liko nepaliestos. Į Petro sostą įžengus Benediktui XVI mes susidūrėme su žmogumi, prisirišusiu prie Bažnyčios šaknų. Jo nuolatinės pastangos iš apskritimo padaryti kvadratą, t. y. sutaikyti Tradiciją su susirinkiminiu ar posusirinkiminiu mokymu, nors ir pasmerktos žlugti, vis dėlto rodė rūpestį ištikimybe Tradicijai. Tačiau Pranciškui tai jau neberūpi. Šis pontifikatas Katalikų Bažnyčiai reiškia istorinį lūžį: buvo visam laikui sugriauti, žmogiškai kalbant, paskutiniai stovintys bastionai, o Bažnyčia iš naujo apibrėžė savo misiją sielų ir pasaulio atžvilgiu.
Nuodėmė ir gailestingumas
DICI: Apie kokius bastionus kalbate?
Kun. Pagliarani: Turiu omeny ypač paskutinius moralinius pamatus, ant kurių pastatyta ne tik krikščioniška, tačiau ir bet kuri prigimtinė visuomenė. Tai turėjo anksčiau ar vėliau nutikti, tai buvo tik laiko klausimas. Iki šiol Bažnyčia, neskaitant kai kurių nuolaidų, gana tvirtai laikėsi moralinių reikalavimų, pavyzdžiui, katalikiškos santuokos klausimu, ir aiškiai smerkė visus seksualinius iškrypimus... Tačiau, nelaimei, šie reikalavimai buvo pagrįsti nuo savo tikslo nuklydusia dogmatine teologija ir todėl netvirti. Buvo neišvengiama, kad vieną dieną susvyruos ir jie. Neįmanoma ilgai laikytis tvirtų doro veikimo principų, jeigu supratimas apie jų dieviškąjį Autorių yra susilpnėjęs arba iškrypęs. Šie moraliniai principai galėjo kurį laiką, netgi dešimtmečius, dar gyvuoti, bet, praradę savo stuburą, vieną dieną jie turėjo būti pavadinti „pasenusiais“ ir išmesti į sąvartyną. Būtent tai ir vyksta valdant popiežiui Pranciškui, ypač po jo apaštalinio paraginimo „Amoris laetitia“. Šis dokumentas ne tik kupinas rimtų klaidų, jame atsispindi visiškai naujas, istoricistinis požiūris.
DICI: Koks šis naujas požiūris? Kas galėjo lemti tokį Popiežiaus pasirinkimą?
Kun. Pagliarani: Pop. Pranciškus turi labai konkrečią šiuolaikinės visuomenės ir šiandieninės Bažnyčios – netgi visos istorijos – viziją. Man regis, jis yra persiėmęs tam tikru „pastoraciniu“ hiperrealizmu. Pasak jo, Bažnyčia turinti atsižvelgti į faktus – ji nebegalinti toliau skelbti ankstesnį moralinį mokymą. Ji turinti savanoriškai pasiduoti šiuolaikinio žmogaus reikalavimams ir permąstyti savo, kaip motinos, vaidmenį.
Žinoma, Bažnyčia turi išlikti motina. Tačiau užuot perdavusi savo gyvenimą ir auklėjusi savo vaikus, dabar ji tenori išklausyti, suprasti, palydėti... Šiaip šie dalykai nėra savaime blogi, tačiau čia jie suprantami visiškai nauja ir labai konkrečia prasme: Katalikų Bažnyčia nebegali – ir todėl nebeturėtų – niekam nurodinėti. Ji privalo būti pasyvi ir prisitaikyti. Šiandieninis gyvenimas turi sąlygoti bei lemti Bažnyčios misiją ir net jos egzistavimo priežastį. Pavyzdžiui, sakoma, kad Bažnyčia nebegali priversti laikytis tokių pačių šv. Komunijos priėmimo sąlygų kaip anksčiau, nes šiuolaikinis žmogus jas neva laiko nepakeliamomis ir netolerantiškomis. Vadinasi, remiantis šia logika, vienintelė realistiška krikščioniška reakcija būtų prisitaikyti prie tokios situacijos ir pakeisti savo reikalavimus. Nuo šiol tikrovė keičia moralę; amžinieji įstatymai evoliucionuoja, paklusdami istorinėms aplinkybėms ir klaidingai suprastos meilės reikalavimams.
DICI: Kaip manote, ar Popiežius nerimauja dėl tokios Bažnyčios krypties? Ar jaučia poreikį ją teisinti?
Kun. Pagliarani: Be abejo, Popiežius iš pat pradžių turėjo suvokti, kad toks procesas Bažnyčioje iššauks tam tikrą reakciją. Turbūt jis suprato ir tai, jog atveria duris, kurios daugiau nei du tūkstančius metų buvo tvirtai uždarytos. Tačiau jam istoriniai reikalavimai nusveria visus kitus motyvus.
Šioje perspektyvoje „gailestingumo“ sąvoka, skambanti beveik visose jo kalbose, įgauna visiškai naują prasmę. Tai nebėra mylinčio Dievo atsakas, kai Jis atviromis rankomis priima atgailaujantį nusidėjėlį ir grąžina jam malonės gyvenimą. Dabar tai fatališkas, neišvengiamas gailestingumas, tapęs būtinybe tam, kad patenkintų neatidėliotinus žmonijos poreikius. Laikoma, kad žmonės nebepajėgia laikytis netgi prigimtinio įstatymo ir todėl turi neatimamą teisę į šį gailestingumą, į tam tikrą maloningą visuotinę amnestiją iš Dievo, kuris prisitaiko prie istorijos ir jos nebevaldo.
Šitaip išsižadama ne tik tikėjimo ir antgamtinės tvarkos, bet ir doram gyvenimui būtinų moralinių principų. Tai baugina, nes tai reiškia, jog galutinai atsisakoma papročių sukrikščioninimo. Priešingai, katalikai turį priimti pasaulio papročius ar bent jau pritaikyti moralinį įstatymą prie dabartinių elgesio įpročių, įskaitant antras civilines santuokas ir netgi tos pačios lyties poras.
Šis gailestingumas tapo tam tikra panacėja, naujos evangelizacijos pagrindu, skirtu pasauliui, kurio nebeįmanoma atversti, ir krikščionims, kuriems nebegalima užkrauti įsakymų naštos. Šitaip užuot padrąsinus ir sustiprinus pavojuje atsidūrusias sielas, jos guodžiamos ir skatinamos likti nuodėmėje. Taip darydamas, Tikėjimo Sargas panaikina netgi prigimtinę tvarką, o tai reiškia, kad neliks nieko pastovaus.
Šioms klaidoms būdingas visiškas transendentinio, arba vertikalaus, žvilgsnio nebuvimas. Nebegirdime nė žodžio, nė užuominos apie antgamtinę tvarką, apie pomirtinį gyvenimą, apie žmonių atpirkimą mūsų Viešpaties krauju, apie tai, kad Jis aprūpino visus žmones būtinomis išganymo priemonėmis. Nebeskelbiamas ir nebepažįstamas šių priemonių veiksmingumas. Jomis nebetikima! Dėl to viskas sumenksta iki horizontalaus ir istoricistinio požiūrio, pagal kurį kintančios aplinkybės laimi prieš principus ir kur svarbi tik žemiška gerovė.
DICI: Ar šis jūsų minėtas lūžis vis dar suderinamas su Vatikano II Susirinkimu, ar tai jau priklauso galbūt dar tik įvyksiančiam „Vatikano III Susirinkimui“?
Kun. Pagliarani: Tai ir tęsia Susirinkime pasėtas prielaidas, ir jas peržengia. Vatikano II Susirinkime Bažnyčia norėjo prisitaikyti prie pasaulio, „modernizuotis“ per Jono XXIII ir Pauliaus VI skatintą „aggiornamento“ [atsinaujinimą]. Pop. Pranciškus tęsia šį prisitaikymą prie pasaulio, bet nauja, radikalia prasme: dabar Bažnyčia turinti prisiderinti net prie pasaulio nuodėmių – bent jau prie tokių, kurios laikomos „politkorektiškomis“. Šios pristatomos kaip autentiška meilės išraiška ir todėl leidžiamos gailestingojo Dievo. Pradžioje kalbama tik apie atskirus atvejus, bet šie išimtiniai atvejai neišvengiamai taps norma, kaip jau tai matome vykstant Vokietijoje.
Pop. Pranciškaus utopija
DICI: Ar be tradicinės moralės panaikinimo pop. Pranciškus skelbia kokias nors vertybes? Kitaip tariant, ant kokio pagrindo jis nori statyti?
Kun. Pagliarani: Tai labai aktualus klausimas, ir pop. Pranciškus pats davė į jį atsakymą savo paskutinėje enciklikoje „Fratelli tutti“ (127), teigdamas, kad „visa tai reikalauja alternatyvus mąstymo“, ir kviesdamas „išdrįsti įsivaizduoti naują žmoniją“. Tai esąs „tikras kelias į taiką“. Iš tikrųjų toks mąstymas vadinamas utopija, ir taip atsitinka visiems, kurie nukerta savo šaknis. Šventasis Tėvas, atsiskyręs nuo dieviškosios Tradicijos, siekia abstrakčios, idealios, visiškai nuo tikrovės atitrūkusios tobulybės.
Tiesa, toje pačioje pastraipoje jis pripažįsta, kad jo žodžiai „gali skambėti fantastiškai“. Tačiau čia pat nurodo pagrindą, kuriuo teisina savo požiūrį – „esminį principą, kad visos šios teisės kyla iš neatimamo žmogaus orumo“. Tačiau tiek dieviškasis Apreiškimas, tiek katalikų Tradicija mus moko, kad žmogaus prigimtis ir orumas nėra savipakankami. Kaip yra pasakęs G. K. Chestertonas, „atimkite iš žmogaus tai, kas antgamtiška [supernatural], ir jame liks tik tai, kas nežmoniška [unnatural]“ („Eretikai“). Be Dievo viena prigimtis praktikoje linksta virsti „nenatūralia“. Pašaukęs ir iškėlęs žmogų į antgamtinę tvarką, Dievas palenkė žmogaus prigimtį malonei. Todėl prigimtis negali atmesti antgamtinės tvarkos, netapdama netvarkinga pati. Pop. Pranciškaus svajonė yra iš esmės natūralistinė.
Kitas jo utopijos bruožas – universalizmas. Ji turi būti primesta visiems ir ne bet kaip, o autoritariškai ir absoliučiai. Jei svajonė sukuriama dirbtinai, ji ir gali būti primesta tik dirbtinai...
DICI: O kokia konkrečiai yra Popiežiaus utopija?
Kun. Pagliarani: Ji visiškai atitinka savo teises puikiai žinančio, bet nuo savo šaknų atitrūkusio šiuolaikinio žmogaus siekius. Pranciškaus utopiją galima sutraukti į dvi pagrindines idėjas: integralią ekologiją ir visuotinę brolybę. Neatsitiktinai Popiežius šioms temoms skyrė dvi svarbias enciklikas, kurios, jo paties teigimu, atspindi dvi pagrindines jo pontifikato dalis.
Enciklikoje „Laudato si“ propaguojama integrali ekologija yra ne kas kita, kaip visai žmonijai siūloma naujoji moralė be dieviškojo Apreiškimo, be Evangelijos. Jos principai yra nepagrįsti ir natūralistiški. Jie visiškai dera su ateistiniais prie šios žemės aistringai prisirišusios ir vien materialiais dalykais besirūpinančios žmonijos siekiais.
O enciklikoje „Fratelli tutti“ bei Abu Dabio deklaracijoje Popiežiaus iškilmingai skelbiama visuotinė brolybė yra natūralistinė krikščioniškosios brolybės karikatūra, pagrįsta idėja, kad visi žmonės yra automatiškai atpirkti Jėzaus Kristaus krauju ir todėl visi yra Dievo vaikai. Ši brolybė faktiškai nesiskiria nuo tos brolybės, kurią skelbia laisvoji masonerija, paskutinius du šimtmečius sėjusi tik neapykantą, ypač prieš Katalikų Bažnyčią, karštai trokšdama užimti vienintelės tikrai įmanomos žmonių brolybės vietą.
Šitaip ne tik paneigiama antgamtinė tvarka, Katalikų Bažnyčią sumenkinant iki filantropinės NVO, bet ir užmirštama prigimtinės nuodėmės padaryta žala ir malonės poreikis norint atstatyti puolusią prigimtį ir išlaikyti taiką tarp žmonių.
DICI: Tuomet kuo Bažnyčios vaidmuo dar skiriasi nuo civilinės visuomenės vaidmens?
Kun. Pagliarani: Šiandien Katalikų Bažnyčia sudaro šiuolaikiniam pasauliui bei jo sociopolitinėms reikmėms tarnaujančios kunigystės paveikslą. Deja, ši kunigystė daugiau nebepasišventusi institucijų sukrikščioninimui ar supagonėjusių papročių reformavimui. Tai vien žmogiška kunigystė, be jokio antgamtinio matmens. Paradoksalu, bet šiandien civilinė visuomenė ir Bažnyčia, kaip ir krikščionybės suklestėjimo laikais, ranka rankon kovoja dėl bendrų tikslų,.. tik šį kartą sekuliari visuomenė siūlo ir primeta savo nuomonę bei idealus Bažnyčiai. Tai iš tiesų baisu: sekuliarus humanitarizmas tapo Bažnyčios šviesa ir jai skonį suteikiančia druska. Paskutinių metų doktrininė ir moralinė sumaištis puikiai atspindi nevisavertiškumo kompleksą, kurį Bažnyčios vyrai jaučia santykyje su šiuolaikiniu pasauliu.
Vis dėlto Bažnyčia yra šventa, dieviška, amžina – tai mūsų tikėjimo paslaptis ir mūsų viltis! Nepaisant dabartinių sielvartų, jos vidinis gyvenimas – viskuo, kas jame yra tauriausia – neabejotinai pasižymi grožiu, džiuginančiu Dievą ir Jo angelus. Šiandien, kaip ir visada, Katalikų Bažnyčia turi visas sieloms vesti ir pašventinti reikalingas priemones.
Kristaus Karaliaus būtinybė
DICI: Kaip, jūsų nuomone, Bažnyčia galėtų atsikratyti šių klaidų ir atgimti?
Kun. Pagliarani: Pirmiausia privalome atmesti visas utopijas ir grįžti į tikrovę, prie Katalikų Bažnyčios šaknų. Galime įvardyti tris esmines tiesas, kurias Bažnyčia turi susigrąžinti ir vėl pradėti atvirai, be nuolaidų ir kompleksų, skelbti, būtent: prigimtinės nuodėmės ir jos padarinių (t. y. trejopo pageidimo, apie kurį kalba apaštalas Jonas savo pirmajame laiške) egzistavimą – priešingai naiviam natūralizmui; malonės – Atpirkimo vaisiaus, vienintelio, tačiau visagalio vaisto – būtinybę siekiant laimėti prieš šiuos padarinius; ir mūsų galutinio tikslo, esančio ne šioje žemėje, o danguje, transcendeniškumą.
Prabilti apie tai reikštų vėl pradėti „stiprinti brolius“ (Lk 22, 32), vėl pradėti skelbti katalikų tikėjimą. Tai būtina bet kokio antgamtinio gyvenimo sąlyga. Tai taip pat reikštų ginti prigimtinį įstatymą, savo kilme dievišką, amžiną ir nekintamą.
Šias tris tiesas išreiškia vienas idealas: Kristus karalius. Jis yra mūsų tikėjimo objektas. Jis yra visų malonių autorius. Jis yra prigimtinio įstatymo, kurį įrašė į visų žmonių širdis juos sukurdamas, autorius. Dieviškasis įstatymdavys nesikeičia. Jis neišsižada savo valdžios. Kaip neįmanoma pakeisti šio įstatymo nepakeičiant paties tikėjimo, taip neįmanoma jo atkurti nesugrąžinant jo dieviškajam autoriui jam deramos garbės.
Kalbant paprastai, turime ne kapituliuoti prieš pasaulį, o „visa suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Kristuje Karaliuje ir per Kristų Karalių Katalikų Bažnyčia turi visas priemones nugalėti pasaulį, kurio valdovas yra melo tėvas (Jn 14, 30). Per savo kryžių Jis jau nugalėjo pasaulį kartą ir visiems laikams. „Aš nugalėjau pasaulį.“ (Jn 16, 33)
DICI: Ar Švč. Mergelė Marija turės ypatingą vaidmenį šioje pergalėje?
Kun. Pagliarani: Kadangi ši pergalė bus Kristaus Karaliaus, ji neišvengiamai bus ir jo švenčiausiosios Motinos. Švč. Mergelė visada yra susijusi su savo Sūnaus kovomis ir pergalėmis. Be abejo, ji bus susijusi su šia pergale ypatingu būdu, nes dar niekada pasaulyje nėra triumfavusios tokios pražūtingos ir klastingos klaidos, padariusios katalikų gyvenimui tokią didžiulę ir gilią žalą. Tarp gražiausių titulų, kuriais Bažnyčia kreipiasi į Dievo Motiną, yra „Visų erezijų nugalėtoja“ ir „Krikščionių pagalba“. Kuo akivaizdžiau triumfuoja kokia nors klaida, tuo šlovingesnė bus Švč. Mergelės pergalė.
Interviu buvo duotas Mencingene (Šveicarija), 2021 m. kovo 12 d., Šv. Grigaliaus Didžiojo šventę.