Papolatrija [perdėtas popiežiaus garbinimas] yra plačiai paplitęs reiškinys Katalikų Bažnyčioje. Daugelis katalikų viską, ką popiežius sako, laiko neklaidinga, nesuprasdami, kad Petro įpėdinis neklysta tik tam tikromis nustatytomis sąlygomis ir kai kalba ex cathedra, o tai praktiškai retai pasitaiko. Konservatyvios grupės kartu su daugeliu Bažnyčios narių puoselėja ypatingą pagarbą Vatikano II Susirinkimui ir jo dokumentams. Tiesą sakant, pastoracinį susirinkimą jie iškelia iki neklaidingos dogmos lygio. Remdamiesi Benedikto XVI tęstinumo hermeneutikos teze, jie stengiasi aiškinti Vatikano II Susirinkimą Tradicijos šviesoje, nematydami jame jokio pertrūkio, jokios, net menkiausios, klaidos, pritardami viskam. Taip negalima.
Javiero Navascuéso interviu su Jose Maria Permuy
José María Permuy, švietimo srities specialistas, lektorius ir daugelio straipsnių apie tradicinį Bažnyčios mokymą autorius, šia proga aiškina, kodėl negalima kalbėti apie tęstinumo hermeneutiką tikrąja to žodžio prasme.
Javier Navascués: Kodėl negalima priimti šios koncepcijos?
José María Permuy: Nes tai tik pusinė tiesa, kad ir kokie geri būtų ketinimai. Iš tiesų, kai kuriuos Susirinkimo tekstus galima aiškinti dvejopai ar net kelias būdais. Kaip tik čia ir slypi problema. Jei tie tekstai būtų aiškūs, juose nebūtų vietos įvairioms interpretacijoms. Todėl esminė problema yra ne subjektyvūs aiškinimai, bet dviprasmybės ir objektyvūs kai kurių Vatikano II Susirinkimo teiginių prieštaravimai visų laikų Bažnyčios magisteriumui.
Tiesa, metams bėgant popiežiai stengėsi išaiškinti doktrininius klausimus, tokius kaip popiežiaus primatas ar Kristaus ir Jo tikrosios Bažnyčios būtinumas išganymui. Ne mažiau tikra ir tai, kad kitomis progomis popiežiai, tarp jų ir Benediktas XVI, teoriškai ir praktiškai skleidė Bažnyčios Tradicijai priešiškas ar svetimas Susirinkimo idėjas, tokias kaip Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, ekumeniniai ir tarpreliginiai sutikimai, eretikų ir schizmatikų „kankinystės“ pripažinimas, Šventųjų Mišių vertimas į liaudies kalbas, šv. Komunijos dalijimas į rankas, Eucharistijos dalintojai pasauliečiai, Mišių patarnautojos ir t. t. Popiežius Pranciškus viso labo plėtoja šias klaidingas idėjas iki jų loginės baigties.
Jeigu net patys popiežiai heterodoksiškai aiškina kai kuriuos svarbius klausimus, taip yra todėl, kad tai leidžia Susirinkimo dokumentai! Akivaizdu, jog laikantis tokių enciklikų, kaip „Mortalium Animos“, „Mediator Dei“, „Quas primas“, „Vehementer nos“ ir „Immortale Dei“, heterodoksiški aiškinimai būtų neįmanomi.
Ką Bažnyčiai reiškė Vatikano II Susirinkimas?
Po Vatikano II Susirinkimo daug ryškiau pasimatė, kad egzistuoja netikra „bažnyčia“, parazituojanti tikrojoje Kristaus Bažnyčioje, Katalikų Bažnyčioje. Laimei, Bažnyčia yra viena ir nedaloma, jos mokymas nesikeičia. Jos vadovybės vienybė, vadovaujant Kristaus Vikarui, nesikeičia, net jeigu kartais, kaip moko šv. Tomas Akvinietis, sekdamas apaštalu šv. Pauliumi, tikintieji turi teisę ir net pareigą pasipriešinti Šventajam Tėvui ir jį pataisyti, jeigu jis priima sprendimus, keliančius pavojų tikėjimo doktrinos vientisumui ar sielų išganymui.
Iki pat Vatikano II Susirinkimo eretikai apleisdavo Bažnyčią arba būdavo iš jos pašalinami. Nukrypstantys nuo Bažnyčios mokymo būdavo įspėjami ir baudžiami. Šiandien jie gyvena pačiame Bažnyčios centre. Jie yra kardinolai, vyskupai, kunigai, teologai. Jie nepasitraukia. Jie nenori palikti Bažnyčios. Jie nori joje pasilikti ir siekia įtvirtinti savo klaidas teorijoje ar bent jau praktikoje. Lyg to būtų negana, popiežiai žiūri į tai pro pirštus. Kartais popiežiams ne tik nepavyksta pasipriešinti šioms naujoms, heterodoksiškoms mąstymo kryptims, bet neretai ir jie patys tampa jų sekėjais ar net autoriais.
Pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tai mūsų Dieviškojo Išganytojo pažadas. Bet tai nereiškia, kaip įspėjo Paulius VI, kad šėtono dūmai neįsiskverbė į Bažnyčią ir neveda jos savigriovos keliu. Ar šėtonas ir jo destruktyvūs pakalikai sunaikins Bažnyčią? Ne. Ar jie galėtų padaryti Jai rimtos žalos? Be abejo. Tokia yra dabartinė situacija.
Ar reikia išskirti, kurios Susirinkimo dokumentų dalys yra klaidingos, dviprasmiškos ir neutralios?
Kalbant atvirai ir nešališkai, pirmiausia reikia pripažinti, kad Susirinkime esama ne tik klaidingų, dviprasmiškų ar neutralių dalių – priešingai, beveik visas Vatikano II Susirinkimo mokymas yra visiškai ortodoksiškas ir pamokantis, besivadovaujantis ekstraordinariniu Bažnyčios mokymu ir ordinariniu universaliu Bažnyčios mokymu, vadinasi, paremtas Katalikų Tradicija.
Tačiau, kaip gerai žinoma, užtenka neigti vieną tikėjimo tiesą, kad taptum eretiku, net jeigu būtum karštas visų kitų tiesų gynėjas.
Ne kiekviena teologinė klaida yra erezija. Vis dėlto ji lieka klaida ir, kaip tokia, yra pavojinga bei nepriimtina. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose yra teiginių, kurie yra neutralūs, pavyzdžiui, skyriai, nagrinėjantys komunikacijos metodus ir kitus panašius dalykus, tiesiogiai nesusijusius su tikėjimu ir morale.
Jame yra dviprasmiškų dokumentų, tokių kaip „Dignitatis humanae“, kuris, viena vertus, tvirtina nekeičiąs tradicinio katalikiško mokymo apie visuomenės pareigą Kristui ir tikrajai religijai, bet, antra vertus, prieštarauja Bažnyčios magisteriumui, teigdamas, kad valstybė privalo gerbti teisę viešai skleisti netikras religijas.
Susirinkimo tekstuose yra ir akivaizdžių klaidų, pavyzdžiui, kai be tolesnio paaiškinimo ir prieštaraujant Florencijos Visuotiniam Susirinkimui tvirtinama, jog eretikai ir schizmatikai gali tapti kankiniais, jeigu pralieja kraują išpažindami Kristų.
Be to, nepamirškime sąmoningų nutylėjimų, pavyzdžiui, jokioje Susirinkimo dokumentų vietoje aiškiai nepasmerkiamas komunizmas.
Šiame interviu neturime laiko išsamiai išvardyti visų Susirinkimo dviprasmybių ir klaidų. Jeigu norite išsamiau pastudijuoti šią temą, rekomenduoju tris veikalus: : Romano Amerio „Iota unum“, Brunero Gherardini „The Ecumenical Vatican Council II: A Much Needed Discussion“ ir „Si Si No No“ serija „The Errors of Vatican II“.
Vadinasi, ne viskas, ko moko šis Susirinkimas, yra Tradicijos dalis…
Žinoma, ne. Tokiais klausimais, kaip religinė laisvė, santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės, netikrų religijų, eretiškų ir schizmatiškų grupių vaidmuo žmonijos išganymui (tai tik keletas pavyzdžių), jo mokymas yra naujoviškas ir nesuderinamas su Tradicija.
Arkivyskupas Lefebvre‘as priešinosi Susirinkimo klaidoms ir ištikimai gynė Tradiciją…
Nežinau, ar arkivyskupas Lefebvre‘as buvo pirmasis, bet tikrai pats iškiliausias Bažnyčios ganytojas, kuris nuo pat pradžios iki mirties atkakliai smerkė Vatikano II Susirinkimo klaidas, prieštaravimus, nutylėjimus ir dviprasmybes.
Šiandien, kada apstulbę stebime, kaip vos ne kasdien pop. Pranciškus visa, kas blogiausia Vatikano II Susirinkime, įgyvendina iki pačių kraštutiniausių ir blogiausių pasekmių, arkivyskupo Lefebvre‘o, kaip pranašišką nuojautą turėjusio žmogaus, asmenybė šviečia dar ryškiau.
Kodėl konservatyvios grupės aklai gina Susirinkimą?
Nelengva rasti paaiškinimą. Tiesą sakant, esama daug skirtingų motyvų, ir ne visi jie kyla iš klaidingo tikėjimo ar blogos valios. Galimas daiktas, jog kai kurie vyskupai ir kunigai, nors ir mėgina save įtikinti, kad taip elgiasi iš paklusnumo, iš tiesų yra slegiami represijų baimės, baimės netekti pareigų arba net pragyvenimo šaltinio. Religiniai ordinai ir kongregacijos bijo Šventojo Sosto sankcijų ir įsikišimo…
Kitas motyvas yra tai, ką daugelis vadina papolatrija. Tai įsitikinimas, kad popiežius niekada neklysta kalbėdamas apie tikėjimą ir moralę. Tačiau Vatikano I Susirinkimas apibrėžė popiežiaus neklystamumo sąlygas: tarkime, viena iš jų yra tai, kad jis turi aiškiai ir galutinai nustatyti kokią nors tiesą, susijusią su tikėjimu ar morale.
Tai reiškia, kad nesant tų sąlygų, Šventoji Dvasia nebūtinai teikia popiežiams neklystamumo charizmą; jie gali klysti taip pat ir tikėjimo bei moralės dalykuose. Antraip Vatikano I Susirinkimas būtų paskelbęs, kad popiežius negali klysti kalbėdamas apie tikėjimą bei moralę, ir taškas; nebūtų reikėję jokių sąlygų, skirtumų, niuansų ir paaiškinimų.
Be to, popiežiai, net jei ir neskleidžia erezijų, gali nusidėti jas palaikydami – veiksmais arba nutylėjimu – kaip tai rodo ekskomunikuoto popiežiaus Honorijaus I atvejis.
Kita priežastis, kodėl konservatyvūs katalikai gina Vatikano II Susirinkimą, yra ta, kad jie, kaip ir Benediktas XVI, tiki, jog neaiškūs ir dviprasmiški Susirinkimo tekstų fragmentai gali būti interpretuojami Tradicijos šviesoje.
Jų manymu, susidūrus su neaiškia pastraipa reikėtų pasitelkti tradicinio mokymo šviesą, ir viskas taps aišku. Jie nesupranta, jog savaime bloga yra tai, kad ši pastraipa yra iš esmės neaiški. Be to, ne kiekvienas išmano tradicinį Bažnyčios mokymą, kad galėtų teisingai interpretuoti tas neaiškias pastraipas. Vatikano II Susirinkimas tapo, de facto, beveik vieninteliu magisteriniu tekstu visiems katalikams. Ar mes dar girdime apie Tridento Susirinkimą arba iki Vatikano II Susirinkimo gyvenusių popiežių mokymą?
Dėl to reikia ne mėginti nušviesti neaiškias pastraipas, bet jas pakeisti, kad jos taptų savaime aiškios visiems skaitantiesiems.
Taip pat esama žmonių, kurie, pasinaudodami tuo, jog Vatikano II Susirinkimo dokumentuose šalia neaiškių posakių ar teiginių tam tikromis temomis yra visiškai aiškių ir neprieštaraujančių Tradicijai, pabrėžia pastarąjį faktą, bet nutyli pirmąjį. Jie daro tą patį, ką ir progresistai, tik priešinga linkme.
ŠALTINIS: Rorate Cæli