Keturiasdešimt aštuntoji rožė. Ištvermingai
Kaip penktą punktą turiu pridėti ištvermingumą maldoje. Tik tas gaus, ras ir įeis, kuris ištvermingai prašys, ieškos ir belsis. Nepakanka prašyti visagalio Dievo tam tikrų malonių mėnesį, dešimt ar net dvidešimt metų; turime prašyti ir niekada nepavargti. Turime nesiliaudami prašyti iki pat savo mirties valandos. Ir netgi šioje maldoje, rodančioje mūsų pasitikėjimą Dievu, ištvermę turėtume sieti su mintimi apie mirtį ir sakyti: „Nors Jis ir užmuštų mane, juo pasitikėsiu“ (Job 13, 15) ir vilsiuosi, kad Jis duos visa, ko man reikia.
Pasaulio įtakingieji ir turtingieji parodo savo dosnumą numatydami kitų žmonių poreikius ir padėdami jiems neprašomi. Tačiau Dievo dosnumas pasireiškia tuo, kad Jis verčia mus ilgai prašyti ir siekti malonės, kurią nori mums duoti, ir dažnai būna taip, kad kuo malonė brangesnė, kuo ilgiau jos tenka prašyti. Viešpats taip elgiasi dėl trijų priežasčių:
1. Norėdamas dar labiau padidinti šią malonę.
2. Kad malonės gavėjas labiau ją brangintų.
3. Kad malonę gavusi siela būtų labai atsargi ir stengtųsi jos neprarasti, nes žmonės nevertina dalykų, kuriuos gauna lengvai, be jokio vargo.
Taigi, brangūs Rožančiaus brolijos nariai, kalbėdami šią maldą nesiliaukite prašę visagalio Dievo visko, ko reikia tiek dvasiai, tiek kūnui. Labiau už viską turėtumėte prašyti dieviškos išminties, kuri yra begalinis turtas, „neišsemiamas lobis“ [Išm 7, 14], ir, jei be paliovos prašysite ir pusiaukelėje neprarasite drąsos, be abejonės, anksčiau ar vėliau ją gausite. „Tau lieka dar tolimas kelias.“ [1 Kar 19, 7] Vadinasi, jums reikia nueiti dar ilgą kelią, bus blogų laikų, reikės nugalėti daug sunkumų ir įveikti daug priešų, kol sukaupsite pakankamai amžinybės lobių, pakankamai „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, kuriais nusipirksite kelią į dangų ir laimėsite gražų vainiką, teksiantį kiekvienam ištikimam Brolijos nariui.
„Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko“ [Apr 3, 11], rūpinkis, kad tavo vainiko nepavogtų kitas, rūpestingiau už tave kalbėjęs šventąjį Rožančių. Tai „tavo vainikas“, visagalis Dievas išrinko jį tau ir tu jau beveik laimėjai jį gerai sukalbėtais Rožančiais. Deja, kitas gali aplenkti tave lenktynėse; kitas, kuris sunkiau triūsė ir buvo pamaldesnis, gali laimėti vainiką, galėjusį atitekti tau, mokėdamas už jį Rožančiais ir gerais darbais. Taip tikrai gali atsitikti, jei ramiai stovėsi ant gražaus kelio, kur taip gerai bėgai: „Jūs taip gražiai bėgote. Kas gi jums sukliudė?“ [Gal 5, 7]. Kas sukliudė tau gauti Rožančiaus vainiką? Niekas kitas, tik šventojo Rožančiaus priešai, kurių yra daug.
Tikėk manimi, tik „smarkieji jį sau grobia“ [Mt 11, 12]. Šie vainikai neskirti baikščioms sieloms, bijančioms pasaulio patyčių ir grasinimų, jie taip pat ne tinginiams ir ištižėliams, kurie kalba Rožančių nerūpestingai ar paskubomis, kad greičiau jį baigtų. Taip pat jie ne tiems, kurie jį kalba retkarčiais, tik tada, kai jaučia įkvėpimą. Šie vainikai taip pat ne bailiams, netenkantiems drąsos ir sudedantiems ginklus, vos tik išvysta pragarą sukylant prieš šventąjį Rožančių.
Brangūs Brolijos nariai, jeigu norite tarnauti Jėzui ir Marijai kasdien melsdamiesi Rožančių, būkite pasiruošę gundymui: „Jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui.“ [Sir 2, 1] Eretikai ir pasileidėliai, „garbūs“ pasaulio veikėjai, paviršutiniško pamaldumo žmonės, taip pat netikri pranašai, veikiantys išvien su jūsų puolusia prigimtimi ir pačiu pragaru, sukels baisų karą prieš jus, kad tik atsisakytumėte šios šventos praktikos.
Norėdamas padėti jums geriau apsiginkluoti prieš jų puolimus, atskleisiu, ką šie žmonės visada galvoja ir kalba, kad būtumėte budrūs su jais bendraudami – ne tiek su eretikais ir visiškais palaidūnais, kiek ypač su tais, kurie yra „garbingi“ pasaulio akyse, kurie yra pamaldūs, bet, kad ir kaip būtų keista, nesimeldžia Rožančiaus.
„Ką šis plepys nori pasakyti?“ [Apd 17, 18] „Nagi prispauskime jį, nes jis yra prieš mus.“ Kitaip tariant, „Ką jis sau mano, kalbėdamas tiek daug Rožančių? Ką jis ten nuolat bamba? Kokia tinginystė! Ir koks laiko švaistymas vis varstyti tuos senus karoliukus... jau geriau eitų dirbti ir neužsiimtų tokiomis kvailystėmis. Žinau, ką sakau...“
Arba: „Manai, kad tereikia sukalbėti Rožančių ir lobis nukris tau iš dangaus! Rožančius duos viską, ko tau reikia, nepajudinus nė piršto?! Argi nėra pasakyta: „Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau“? Todėl nereikia tiek daug maldų. „Trumpa malda išgirstama danguje“ – užtenka gerai sukalbėti vieną „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“.“
Arba: „Dievas niekada neliepė mums kalbėti Rožančiaus. Žinoma, jis nekenkia, turint laiko tai visai nebloga maldos praktika. Tačiau nemanyk, jog žmonės, kalbantys Rožančių, yra labiau užtikrinti, kad laimės dangų. Tik pažvelk į šventuosius, kurie niekada nesimeldė Rožančiaus! Deja, pernelyg daug žmonių nori įpiršti kitiems savo nuomonę: tokie asmenys puola į kraštutinumus, yra smulkmeniški, beveik visur įžvelgia nuodėmę ir kategoriškai teigia, kad nekalbantys Rožančiaus eis į pragarą.“
Arba: „Na taip, Rožančius yra geras dalykas senoms, nemokančioms skaityti moterims. Bet argi Marijos valandos nėra daug vertingesnės? Arba Septynios atgailos psalmės? O kas gali būti gražesnio už Šventosios Dvasios įkvėptas Psalmes? Sakai, kad pasižadėjai kalbėti Rožančių kiekvieną dieną; tai niekas kita, kaip trumpalaikis užsidegimas – gerai žinai, kad tai ilgai nesitęs! Ar ne geriau būtų atlikti mažiau, bet kruopščiau?“
Arba: „Nagi, mano drauge, patikėk mano žodžiais: sukalbėk ryto ir vakaro maldas, visą dieną uoliai dirbk ir paaukok tai Dievui – Jis nieko daugiau iš tavęs nereikalauja. Juk tau, be abejo, reikia užsidirbti pragyvenimui; jei turėtum laiko, nieko nesakyčiau, galėtum sukalbėti tiek Rožančių, kiek panorėjęs. Bet dabar pasimelsk Rožančių sekmadieniais ir švenčių dienomis, kai turi marias laiko, jei jau tikrai privalai jį kalbėti.“
Arba: „Nagi išties, ką čia veiki su tokia daugybe karoliukų? Atrodai kaip sena moteris, ne vyras! Esu matęs mažą rožantėlį iš dešimties karoliukų – jis toks pat geras kaip ir penkiolikos dešimtukų rožančius. Kam tu jį nešioji prie diržo, fanatike? Gal dar nešiok jį ant kaklo, kaip ispanai? Jie yra dideli Rožančiaus mėgėjai: vienoje rankoje jie laiko didžiulį rožančių, o kitoje – kinžalą.“
Arba: „Dėl Dievo meilės, mesk tą išorinį maldingumą, tikrasis maldingumas yra širdyje...“ ir t. t. ir pan.
Tai pat nemažai protingų žmonių ir mokslo vyrų gali kartais mėginti atkalbėti jus nuo Rožančiaus maldos (bet, žinoma, jie yra išdidūs ir savavaliai). Jie jus ragins verčiau kalbėti Septynias atgailos psalmes ar kokias nors kitas maldas. Jei geras nuodėmklausys uždavė jums Rožančių kaip atgailą ir liepė melstis jį kasdien dvi savaites ar mėnesį, tai jie patars nueiti pas kitą nuodėmklausį, kuri tokią atgailą pakeistų į maldas, pasninkus, Mišias ar išmaldas.
Jei pasitarsite su tam tikrais pasaulio žmonėmis, gyvenančiais maldos gyvenimą, bet niekada nemėginusiais melstis Rožančiaus, jie ne tik nepaskatins jo kalbėti, bet nukreips nuo jo, kad išmokytų kontempliacijos – tarsi šventasis Rožančius ir kontempliacija būtų nesuderinami dalykai, tarsi visi šventieji, kurie buvo atsidavę Rožančiui, nesimėgavo didingos kontempliacijos aukštumomis.
Dar žiauriau jus puls jūsų artimiausi priešai, nes esate taip arti jų. Kalbu apie jūsų sielos galias ir kūno pojūčius: proto išsiblaškymą, valios silpnumą ir nepastovumą, širdies sausrą, kūno nuovargį ir ligas – jie visi susivienys su velniu, kad jums pasakytų: „Liaukis kalbėti Rožančių, tai jis sukelia tau šitokį galvos skausmą! Atsisakyk jo; nėra nuodėmės neįvykdyti šio įsipareigojimo. Jei privalai jį kalbėti, sukalbėk tik dalį; sunkumai, kurie tau kyla per jį, yra ženklas, kad visagalis Dievas nenori, jog jį kalbėtum. Tu gali jį pabaigti rytoj, kai būsi geriau nusiteikęs“ ir t. t. ir pan.
Galiausiai, mano brangus broli, kasdienis Rožančius turi tiek daug priešų, kad malonę ištvermingai jį kalbėti iki mirties aš laikau viena didžiausių dovanų, kokias tik gali duoti visagalis Dievas.
Ištvermingai jį kalbėk ir, jei būsi ištikimas, galų gale gausi nuostabų vainiką, kuris laukia tavęs danguje: „Būk ištikimas iki mirties ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ [Apr 2, 10]