Keturiasdešimt pirmoji rožė: Su tyra intencija
Visagaliui Dievui labiau patinka ir Jo širdį sujaudina ne tiek maldos ilgumas, kiek jos nuoširdumas. Viena tinkamai sukalbėta „Sveika Marija“ vertesnė už šimtą penkiasdešimt blogai sukalbėtų. Dauguma katalikų kalba Rožančių: visas penkiolika paslapčių arba penkias, ar bent keletą dešimtukų. Tačiau kodėl tik nedaugelis iš jų atsižada savo nuodėmių ir daro pažangą dvasiniame gyvenime? Tikriausiai todėl, kad jie netinkamai meldžiasi. Tad verta apmąstyti, kaip mums derėtų melstis, kad iš tiesų patiktume Dievui ir taptume šventesni.
Norėdami gauti naudos iš Šventojo Rožančiaus, turime būti malonės būklėje arba, mažų mažiausiai, būti tvirtai pasiryžę atsižadėti mirtinos nuodėmės. Mes tai žinome, nes visa mūsų teologija moko, kad geri darbai ir maldos yra bergždi, jeigu juos atliekame mirtinos nuodėmės būklėje. Jie negali nei patikti Dievui, nei padėti mums pasiekti amžinąjį gyvenimą. Štai kodėl Šv. Raštas sako: „Gyrius nėra gražus nusidėjėlio lūpose.“ (Sir 15, 9) Dievo šlovinimas, Angelo pasveikinimas ir net paties Jėzaus Kristaus malda nepatinka Viešpačiui, kai jas kalba neatgailaujantys nusidėjėliai.
Mūsų Viešpats sakė: „Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs“. (Mk 7, 6) Jis tarsi sakytų: „Tie, kurie įstoja į Mano broliją ir kalba Rožančių kiekvieną dieną (tikriausiai net penkiolika paslapčių), bet nesigaili dėl savo nuodėmių, tarnauja Man tik lūpomis, o jų širdys toli nuo Manęs.“
Sakiau, jog norint gauti naudos iš Rožančiaus maldos reikia būti arba malonės būklėje, arba bent tvirtai pasiryžus atsisakyti mirtinos nuodėmės. Nes, pirma, jei Dievas išklausytų tik malonės būklėje esančių žmonių maldas, iš to plauktų, kad žmonės, esantys mirtinos nuodėmės būklėje, apskritai neturėtų melstis. Tai klaidingas mokymas, pasmerktas šventosios Motinos Bažnyčios. Priešingai, nusidėjėliams reikia melstis žymiai daugiau nei geriems žmonėms. Jei šis baisus mokymas būtų teisingas, būtų nenaudinga ir tuščia liepti nusidėjėliui kalbėti visą Rožančių ar jo dalį, nes tai jam nepadėtų.
Antra, jei žmonės įstoja į Švč. Mergelės brolijas ir kalba Rožančių arba kurią nors kitą maldą neturėdami nė menkiausio ketinimo atsižadėti nuodėmės, jie įsijungia į netikrų Marijos maldininkų gretas. Šie arogantiški ir neatgailaujantys maldininkai, besislepiantys po Jos apsiaustu, ant kaklo nešiojantys škaplierių, o rankose – rožančių, garsiai šaukia: „Švenčiausioji Mergele, geroji Motina; Sveika, Marija!...“, bet tuo pačiu metu savo nuodėmėmis kryžiuoja mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir iš naujo plėšo Jo kūną. Tai didžiulė tragedija, bet sielos į pragaro ugnį krenta net iš pačių švenčiausių mūsų Motinos brolijų gretų.
Mes primygtinai raginame visus kalbėti Šventąjį Rožančių: ir teisiuosius, kad jie ištvertų ir augtų Dievo malonėje; ir nusidėjėlius, kad jie keltųsi iš savo nuodėmių. Bet neduok Dieve, kad mes kada nors skatintume nusidėjėlį manyti, jog Švč. Mergelė apgins jį Savo apsiaustu, jeigu jis nesiliaus mylėjęs nuodėmės. Atvirkščiai, tuomet šis apsiaustas virs prakeikimo apsiaustu, slepiančiu jo nuodėmes tik nuo aplinkinių, o Rožančius, šis vaistas nuo visų ligų, taps jam mirtinais nuodais. „Geriausio sugedimas būna pats blogiausias.“
Mokytasis kardinolas Hugonas sako: „Reikia būti tyram kaip angelui norint artintis prie Švenčiausiosios Mergelės ir kalbėti Angelo pasveikinimą.“ Vieną dieną Švenčiausioji Mergelė pasirodė nedoram žmogui, kuris kiekvieną dieną kalbėjo Rožančių. Ji parodė jam indą, pilną gražių vaisių, bet pats indas buvo nešvarus. Žmogus buvo sukrėstas, tai pamatęs, o Dievo Motina pasakė: „Štai kaip tu pagerbi mane! Tu duodi man gražias rožes nešvariame inde. Ar manai, kad galiu priimti tokias dovanas?“
Keturiasdešimt antroji rožė: Dėmesingai
Norint melstis gerai nepakanka savo prašymus išreikšti šia visų puikiausia malda, Rožančiumi. Turime melstis susikaupę, nes Dievas labiau klausosi ne lūpų, o širdies balso. Jei sąmoningai pasiduosime išsiblaškymams maldos metu, parodysime didžiulę pagarbos ir nuolankumo stoką; mūsų malda taps bevaisė, o mes užsitrauksime kaltę.
Kaip galime tikėtis, kad Dievas mus išklausys, jei patys nekreipiame dėmesio į tai, ką sakome? Kaip galime tikėtis Jam patikti, jeigu Jo begalinės Didybės akivaizdoje pasiduodame išsiblaškymams lyg vaikai, besivaikantys drugelius? Taip besielgiantys netenka Visagalio Dievo palaiminimų, ir šie virsta prakeikimais. „Prakeiktas, kas klastingai dirba Viešpaties darbą!“ (Jer 48, 10)
Tiesą sakant, melsdamiesi Rožančių greičiausiai neišvengsite keleto nevalingų išsiblaškymų, ir sunku sukalbėti net vieną „Sveika, Marija“ nejaučiant vaizduotės trikdžių (nes, deja, mūsų vaizduotė niekada nenurimsta). Tačiau galite kalbėti Rožančių nepasiduodami išsiblaškymams sąmoningai, taip pat galite imtis įvairiausių atsargumo priemonių, padedančių suvaldyti vaizduotę ir sumažinti nesąmoningų išsiblaškymų skaičių. Tai galite padaryti šitaip: stokite Dievo akivaizdon ir įsivaizduokite, kad į jus žiūri Visagalis Dievas ir Jo Švenčiausioji Motina, kad jūsų dešinėje stovi jūsų angelas sargas, imantis visas jūsų gerai sukalbėtas „Sveika Marija“ ir pinantis iš jų rožių vainiką Jėzui ir Marijai; o kairėje slankioja velnias, pasiruošęs pagriebti kiekvieną „Sveika Marija“, kuri buvo sukalbėta neatidžiai, nepamaldžiai ar nepagarbiai, ir užrašyti ją į savo baisią užrašų knygutę. Be to, nepamirškite paaukoti kiekvieną dešimtuką vienos iš paslapčių garbei ir ją kalbėdami stenkitės susidaryti savo galvoje Jėzaus ir Marijos paveikslą, kaip nors susijusį su šia paslaptimi.
Palaimintojo Hermano iš Premonstratiečių ordino gyvenimo aprašyme pasakojama, kad kai jis atidžiai ir pamaldžiai kalbėdavo Rožančių, apmąstydamas jo paslaptis, jam pasirodydavo Švč. Mergelė, spinduliuojanti didybe ir grožiu. Tačiau laikui bėgant jo uolumas atvėso, ir jis įprato kalbėti Rožančių paskubomis, neskirdamas jam viso dėmesio. Vieną dieną jam vėl pasirodė Dievo Motina – tik šį kartą visai negraži, raukšlėtu ir liūdnu veidu. Toks jos pasikeitimas pribloškė palaimintąjį Hermaną, o ji paaiškino: „Aš taip atrodau, Hermanai, nes savo sieloje tu taip su manimi elgiesi – kaip su moterimi, kurią niekini ir kuri tau visai nereikšminga. Kodėl tu nebesielgi su manimi pagarbiai ir atidžiai, apmąstydamas mano paslaptis ir aukštindamas mano privilegijas?“
Keturiasdešimt trečioji rožė: Kovojant su išsiblaškymais
Gerai sukalbėtas Rožančius teikia daugiau garbės Jėzui ir Marijai ir yra nuopelningesnis sielai nei bet kuri kita malda. Bet jį taip pat sunkiausia gerai ir ištvermingai melstis, ypač dėl beveik neišvengiamų išsiblaškymų, kylančių nuolat kartojant tuos pačius žodžius.
Kalbant Švč. Mergelės Marijos Valandas arba septynias atgailos psalmes, arba kitas maldas, daugybė skirtingų žodžių padeda išlaikyti budrumą, apsaugo vaizduotę nuo klaidžiojimo ir palengvina mums gerai jas melstis. O meldžiantis Šv. Rožančių – nuolat kartojant tuos pačius „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ – sunku nepavargti, nepasiduoti mieguistumui ar nepereiti prie kitų, ne tokių nuobodžių ir labiau sielą gaivinančių maldų. Tuo noriu pasakyti, kad reikia daug didesnio pamaldumo norint ištverti kalbant Šventąjį Rožančių, negu kalbant bet kurią kitą maldą, netgi Dovydo psalmes.
Mūsų uždavinį apsunkina ir nė minutei nenurimstanti mūsų vaizduotė, taip pat velnias, kuris niekada nepavargsta mūsų blaškyti ir atitraukinėti nuo maldos. Ko tik nesiima piktasis prieš mus, kol mes prieš jį kalbame Rožančių! Jis išnaudoja mūsų prigimtinį silpnumą ir aplaidumą, juos padidindamas. Dar prieš pradedant melstis jis sukelia mums nuobodulio, išsiblaškymo ar nuovargio jausmus; o maldos metu puola mus iš visų pusių. Ir kai ištvėrę daugelį sunkumų ir išsiblaškymų jau būname bebaigią, jis mums kužda: „Ką čia kalbėjai, neturi jokios vertės. Tau nėra jokios naudos iš Rožančiaus. Geriau užsiimtum kitais dalykais. Melstis nekreipiant dėmesio į tai, ką sakai, yra tik laiko gaišimas; pusvalandžio apmąstymas ar truputis dvasinio skaitymo būtų daug geriau. Rytoj, kai nebūsi toks vangus, melsiesi geriau; atidėk likusį Rožančių iki rytojaus.“ Tokiais triukais velnias priverčia mus neužbaigti Rožančiaus arba apleisti jį visai; mes imame jį atidėlioti arba pakeičiame kitomis maldomis.
Brangūs Rožančiaus Brolijos nariai, neklausykite velnio ir neišsigąskite, net jeigu vaizduotė trukdo jums viso Rožančiaus metu, pripildydama jūsų protą visokiausiomis blaškančiomis mintimis. Kol ryžtingai jas atmetate, jums nėra ko bijoti. Visada atminkite, kad geriausia Rožančiaus malda yra ta, kuri yra nuopelningiausia, o daugiau nuopelnų gauname tada, kai sunku, o ne kai lengva. Malda yra sunkesnė, kai ji (natūraliai kalbant) yra nemaloni sielai ir pilna tų erzinančių skruzdėlyčių bei musyčių, kirbančių vaizduotėje prieš jūsų valią ir neleidžiančių jums džiaugtis nė menkiausia ramybe ar įvertinti tariamų žodžių grožį.
Net jei viso Rožančiaus metu turite kovoti su išsiblaškymais, kovokite drąsiai, nepaleisdami ginklų iš rankų: nenustokite kalbėti Rožančiaus, net jei būna sunku ir nejaučiate jokio pamaldumo. Tai baisi kova, bet labai naudinga ištikimai sielai. Jei sudėsite ginklus, t. y. jei atsisakysite Rožančiaus, pripažinsite savo pralaimėjimą, ir velnias, jus nugalėjęs, paliks jus ramybėje, bet Paskutinio Teismo dieną prikiš jums jūsų neištikimybę ir bailumą. „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose“ (Lk 16, 10). Tas, kuris ištikimai kovoja net su menkiausiais išsiblaškymais, kalbėdamas net trumpiausią maldą, bus ištikimas dideliuose dalykuose. Mes galime būti tuo visiškai tikri, nes taip mums pasakė Šventoji Dvasia.
Taigi drąsos, mieli Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės tarnai ir tarnaitės, kurie apsisprendėte kasdien kalbėti Rožančių! Neleiskite musėms (taip aš vadinu išsiblaškymus, su kuriais kariaujate maldos metu) priversti jus bailiai atsisakyti Jėzaus ir Marijos, kurių šventoje akivaizdoje visada būnate kalbėdami Rožančių, draugijos. Kitame skyrelyje duosiu patarimų kaip atsikratyti išsiblaškymų.