Kaip kalbėti Rožančių (II)

Keturiasdešimt ketvirtoji rožė. Geras metodas

Paprašę Šventosios Dvasios padėti gerai melstis, stokite akimirkai Dievo akivaizdon ir paaukokite Jam dešimtukus taip, kaip jums vėliau nurodysiu [žr. 50 skyrių].

Prieš pradėdami kiekvieną dešimtuką, stabtelėkite akimirką ar dvi, priklausomai nuo to, kiek turite laiko, ir apmąstykite paslaptį, kurią ruošiatės pagerbti. Visada prašykite visagalio Dievo per šią paslaptį ir per Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimą vienos iš dorybių, kuri labiausiai išryškėja šioje paslaptyje, arba tos, kurios jums labiausiai reikia.

Ypač stenkitės išvengti dvejopų spąstų, į kuriuos daugelis žmonių papuola kalbėdami Rožančių. Pirmiausia kyla pavojus neprašyti jokių malonių: kai kurie žmonės, paklausti, kokia intencija jie kalba Rožančių, nežinotų, ką atsakyti. Todėl kalbėdami Rožančių visada prašykite kokios nors ypatingos malonės. Prašykite Dievą padėti išsiugdyti vieną iš didžiųjų krikščioniškų dorybių ar nugalėti vieną iš savo ydų.

Antroji daugelio žmonių daroma didelė klaida yra kalbant Rožančių neturėti jokios kitos intencijos, kaip tik kuo greičiau jį užbaigti! Taip yra todėl, kad daugelis iš mūsų į Rožančių žiūri kaip į naštą, kurios reikia kuo sparčiau atsikratyti, ypač jeigu jis slegia mūsų sąžinę – nes pažadėjome jį reguliariai kalbėti arba mums buvo liepta jį sukalbėti kaip atgailą daugiau ar mažiau prieš mūsų valią.

Iš tiesų skaudu matyti, kaip dauguma žmonių kalba Rožančių – jie kalba jį neįtikėtinai greitai ir murma taip, kad net žodžių aiškiai neištaria. Vargu ar kam nors, net pačiam nereikšmingiausiam žmogui, patiktų toks skubotas kreipimasis, tačiau mes norime, kad tuo pasitenkintų Jėzus ir Marija! Tad nenuostabu, kad švenčiausios mūsų religijos maldos neduoda vaisių ir kad sukalbėję tūkstančius Rožančių esame ne geresni, negu buvome! Brangūs Brolijos nariai, meldžiu, sulėtinkite savo natūralų tempą ir kalbėdami „Tėve mūsų“ bei „Sveika, Marija“ keletą kartų trumpam stabtelėkite. Aš padėjau kryželį, kur turėtų būti pauzė:

„Tėve mūsų, kuris esi danguje! † Teesie šventas Tavo vardas, † teateinie Tavo karalystė, † teesie Tavo valia, † kaip danguje, taip ir žemėje. † Kasdienės mūsų duonos † duok mums šiandien † ir atleisk mums mūsų kaltes, † kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. † Ir neleisk mūsų gundyti, † bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.“

„Sveika, Marija, malonės pilnoji! † Viešpats su Tavimi! † Tu pagirta tarp moterų † ir pagirtas Tavo įsčių vaisius Jėzus. † Šventoji Marija, Dievo Motina, † melsk už mus, nusidėjėlius, dabar † ir mūsų mirties valandą. Amen.“

Iš pradžių jums gali būti sunku daryti šias pauzes dėl nelemto įpročio melstis paskubomis; bet vienas dešimtukas, sukalbėtas atidžiai ir susikaupus, bus vertesnis už tūkstančius Rožančių, sukalbėtų paskubomis, be jokių pauzių ir apmąstymų.

Palaimintasis Alanas de la Rošas ir kiti rašytojai (tarp jų šv. Robertas Belarminas) pasakoja istoriją, kaip vienas geras nuodėmklausys patarė trims vienuolėms ištisus metus kasdien kalbėti Rožančių. Jam dangaus buvo apreikšta, kad jos savo sukalbėtais Rožančiais galės išausti gražius garbės apdarus Švč. Mergelei.

Taigi trys seserys ištisus metus kasdien kalbėjo Rožančių, kol per Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo šventę, naktį, kai jos ilsėjosi, joms pasirodė Dievo Motina. Su ja buvo šv. Kotryna ir šv. Agnietė. Marija vilkėjo gražius spindinčius rūbus, ant kurių aukso raidėmis buvo išrašyta „Sveika, Marija, malonės pilnoji“. Švč. Mergelė priėjo prie vyriausios sesers ir tarė: „Sveikinu tave, mano dukra, nes tu mane taip dažnai ir taip gražiai sveikindavai. Aš noriu tau padėkoti už gražius apdarus, kuriuos man išaudei.“ Dvi šventos mergelės, buvusios kartu su Dievo Motina, taip pat jai padėkojo, ir visos trys pranyko.

Po valandos Švč. Mergelė vėl joms pasirodė su tomis pačiomis šventosiomis, tik šį kartą ji vilkėjo žaliai, rūbas neturėjo aukso raidžių ir nespindėjo. Ji priėjo prie antrosios sesers ir padėkojo jai už apdarus, kuriuos ji išaudė kalbėdama „Sveika, Marija“. Kadangi ši sesuo matė, kad Švč. Mergelė pasirodė vyriausiajai daug puikiau apsirengusi, ji paklausė, kokia yra tokio pasikeitimo priežastis. Švenčiausioji Motina atsakė: „Tavo sesuo išaudė man gražesnius rūbus, nes ji kalbėjo Rožančių geriau už tave.“

Dar po valandos Ji pasirodė jauniausiajai seseriai, vilkėdama nuskurusius ir nešvarius skudurus. „Mano dukra, – tarė ji, – aš noriu tau padėkoti už šiuos rūbus, kuriuos tu man išaudei.“ Jaunoji mergina, labai susigėdusi, sušuko: „O mano Karaliene, kaip aš galėjau tave taip blogai aprengti! Maldauju man atleisti. Prašau duok man truputį daugiau laiko, aš išausiu tau gražius apdarus geriau kalbėdama Rožančių.“ Švč. Mergelė ir dvi šventosios išnyko, palikusios susisielojusią mergaitę. Ji papasakojo savo nuodėmklausiui visa, kas įvyko, ir jis paragino ją kalbėti Rožančių dar vienerius metus, bet daug pamaldžiau negu anksčiau.

Antrųjų metų pabaigoje tą pačią Apsivalymo šventės dieną Švč. Mergelė, vilkėdama puošnius apdarus ir lydima šv. Kotrynos bei šv. Agnietės su karūnomis, vėl joms pasirodė vakare. Ji tarė: „Mano dukros, aš atėjau jums pasakyti, kad pagaliau jūs laimėjote dangų ir patirsite didelį džiaugsmą, kai rytoj ten nueisite.“ Visos trys sušuko:

„Mūsų širdys pasiruošusios, brangioji Karaliene, mūsų širdys pasiruošusios.“ Tada vizija pranyko. Tą pačią naktį jos susirgo, buvo pakviestas nuodėmklausys, jis atnešė viatiką, ir jos padėkojo už išmokytą šventą Rožančiaus praktiką. Po Kompletos Dievo Motina pasirodė su daugybe mergaičių ir aprengė tris seseris baltomis suknelėmis. Angelams giedant „Ateikite, Jėzaus Kristaus sužadėtinės, priimkite karūnas, jums paruoštas visai amžinybei“, jos išsiskyrė su šiuo gyvenimu.

Iš šios istorijos galima išmokti keleto labai svarbių tiesų:

1. Kaip svarbu turėti gerą vadovą, kuris patars, kaip gerai atlikti šventas praktikas, ypač švenčiausiojo Rožančiaus.
2. Kaip svarbu rūpestingai ir pamaldžiai kalbėti Rožančių.
3. Kokia gera ir gailestinga Švč. Mergelė tiems, kurie gailisi dėl praeities ir tvirtai pasiryžta pasitaisyti.
4. Ir, galiausiai, kokia ji dosni apdovanodama mus gyvenime, mirtyje ir amžinybėje už nedidelius patarnavimus, kuriuos mes jai nuoširdžiai atliekame.

Keturiasdešimt penktoji rožė. Pagarbiai

Norėčiau pridurti, kad Rožančių reikėtų kalbėti pagarbiai – tai yra jis turėtų būti kalbamas, jei įmanoma, klūpint, sudėtomis rankomis, sugniaužus rožančių. Tačiau sergant Rožančių galima kalbėti lovoje, kelionėje jį galima kalbėti einant, o jeigu silpnumas trukdo klūpėti – sėdint ar stovint. Rožančių galima kalbėti ir dirbant, jei kasdienės pareigos verčia dirbti, nes rankų darbas jokiu būdu nėra nesuderinamas su lūpų malda.

Žinoma, kadangi sielos galios yra ribotos, sutelkę dėmesį į rankų darbą mes negalime skirti viso dėmesio tokiems dvasiniams užsiėmimams, kaip malda. Tačiau kada kitaip neįmanoma, šitokia malda nėra bevertė Švč. Mergelės Marijos akyse, ir ji mums atlygina labiau už gerą valią nei už išorinius mūsų veiksmus.

Patarčiau padalyti Rožančiaus maldą į tris dalis ir sukalbėti kiekvieną jos dalį (5 dešimtukus) skirtingu dienos metu. Tai daug geriau, negu sukalbėti visas penkiolika paslapčių iš karto.

Jeigu jums trūksta laiko iš karto sukalbėti visą trečiąją Rožančiaus dalį, kalbėkite ją dalimis, tai vieną, tai kitą dešimtuką. Tikiu, kad tai įmanoma; tada nors ir dirbdami, ir neturėdami daug laiko, būsite sukalbėję visą Rožančių prieš eidami miegoti.

Šv. Pranciškus Salezas duoda mums labai gerą maldingumo pavyzdį: kartą, kai jis buvo labai nuvargęs po dienos lankymų ir artėjant vidurnakčiui prisiminė, jog liko nesukalbėti dar keli dešimtukai, tol nenuėjo miegoti, kol nepabaigė jų klūpėdamas, nepaisydamas savo sekretoriaus, kuris, matydamas, koks jis pavargęs, primygtinai prašė atidėti likusias maldas rytojui.

Tad leiskite dar kartą jus paraginti sekti šv. Pranciškaus kronikose minimu šventu broliu, kuris prieš pietus visada labai pamaldžiai, pagarbiai ir ištikimai kalbėdavo Rožančių. (Šią istoriją papasakojau septintojoje šios knygos rožėje.)

Keturiasdešimt šeštoji rožė. Grupinė (bendra) malda

Šventąjį Rožančių galima kalbėti keliais būdais, bet visagaliam Dievui didžiausią garbę teikia ir daugiausia gero sieloms padaro viešasis Rožančiaus kalbėjimas pasidalijus į dvi grupes. Šio būdo velnias labiausiai bijo.

Visagaliam Dievui labai patinka, kai žmonės renkasi melstis kartu; juk angelai ir palaimintieji be paliovos drauge Jį šlovina. Taip pat ir žemės teisieji skirtingomis grupėmis jungiasi į bendrą maldą, kuri nesustoja nei dieną, nei naktį. Mūsų palaimintasis Viešpats ypač rekomendavo bendrą maldą savo apaštalams bei mokiniams ir pažadėjo, kad kur du ar trys susirinks Jo vardu, ten Jis bus tarp jų [plg. Mt 18, 20].

Kaip nuostabu turėti Kristų savo tarpe! Vienintelis dalykas, kurį turime padaryti, kad Jis ateitų, tai kalbėti Rožančių grupėje. Todėl pirmieji krikščionys, nepaisydami visų Romos imperatoriaus persekiojimų ir draudimų, dažnai rinkdavosi kartu melstis. Jie sutiko verčiau rizikuoti gyvybe, negu praleisti susirinkimus, kuriuose būdavo mūsų Viešpats.

Šis maldos būdas naudingiausias mūsų sielai, nes:

1. Paprastai mūsų protas per bendrą maldą būna daug budresnis nei meldžiantis pavieniui.

2. Kai meldžiamės bendrai, kiekvieno iš mūsų malda priklauso visiems – taip susidaro viena galinga malda, ir jei kuris nors vienas asmuo nesimeldžia gerai, kitas iš to paties būrio gerai besimelsdamas gali kompensuoti jo trūkumus. Taip stiprūs remia silpnus, karšti įkvepia drungnus, turtingi praturtina vargšus, blogi palaikomi gerais. Kaip galima parduoti saiką piktžolių? Ogi labai lengvai – tereikia jį sumaišyti su keturiomis ar penkiomis statinėmis gerų kviečių.

3. Tas, kuris kalba Rožančių vienas, gauna tik vieno Rožančiaus nuopelną, o kalbėdamas drauge su trisdešimt žmonių gauna trisdešimties Rožančių nuopelną. Tokia yra viešosios maldos taisyklė.

4. Popiežius Urbonas VIII, kuriam buvo malonu matyti, kad pamaldumas šv. Rožančiui pasklido Romoje ir kad Rožančius kalbamas dviem grupėm arba chorais, ypač Šv. Marijos virš Minervos (Santa Maria Sopra Minerva) vienuolyne, suteikė šimto dienų dalinius atlaidus, toties quoties [liet. pakartotinai, t. y. tiek kartų, kiek darbas yra atliekamas], kai Rožančius būdavo kalbamas dviem chorais. Tai buvo nustatyta 1626 metais parašytoje jo brevėje „Ad perpetuam rei memoriam“. Taigi kiekvieną kartą, kai kalbate Rožančių dviem grupėmis, jūs gaunate šimto dienų dalinius atlaidus.[1]

5. Viešoji malda yra daug galingesnė priemonė Dievo rūstybei numaldyti ir Jo gailestingumui sužadinti už asmeninę maldą, ir Šventoji Motina Bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, visada ragino bendrai melstis visuotinės tragedijos ir kentėjimų laikais.

Savo bulėje apie Rožančių popiežius Grigalius XII labai aiškiai sako, kad mes turime tikėti (pamaldžiu tikėjimu), jog Šventojo Rožančiaus brolijos viešosios maldos ir procesijos didžia dalimi nulėmė garsiąją pergalę prieš turkų laivyną Lepante, kurią visagalis Dievas dovanojo krikščionims 1571 m. pirmąjį spalio mėnesio sekmadienį.

Kai palaimintos atminties karalius Liudvikas Teisingasis apsiautė La Rošelę, kurioje buvo įsikūrę revoliucionieriai eretikai, jis parašė savo motinai, melsdamas ją surengti viešąsias pamaldas prašant pergalės. Karalienė motina nusprendė surengti viešą Rožančiaus kalbėjimą Paryžiuje, Šv. Honorijaus domininkonų bažnyčioje. Maldoms vadovavo pats Paryžiaus arkivyskupas. Tai prasidėjo 1628 m. gegužės 20 d.

Rožančiaus maldoje drauge su Orleano kunigaikščiu kardinolu La Rochefoucault, kardinolu de Berulle‘iu, taip pat su kitais prelatais dalyvavo ir karalienė motina, ir karalienė valdovė. Susirinko visi dvaro galingieji ir didelė dalis gyventojų. Arkivyskupas garsiai skaitydavo paslapčių apmąstymus, po to pradėdavo kalbėti kiekvienos paslapties „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, o kongregacija, susidedanti iš vienuolių ir pasauliečių, jam atsakinėdavo. Rožančiaus pabaigoje Švč. Mergelės Marijos statula būdavo iškilmingai nešama procesijoje, giedant Švč. Mergelės Marijos litaniją.

Šios pamaldos vykdavo su nuostabiu užsidegimu kiekvieną šeštadienį ir susilaukė akivaizdaus dangaus palaiminimo: tų pačių metų Visų Šventųjų šventės dieną karalius sutriuškino anglus Rė saloje ir triumfuodamas įžengė į La Rošelę. Tai parodo didelę viešosios maldos galybę.

6. Galiausiai, kai žmonės kalba Rožančių drauge, ši malda daug baisesnė velniui už asmeninę maldą, nes viešoji malda – tai jį puolanti armija. Jis dažnai gali nugalėti pavienio asmens maldą, bet jeigu ji sujungiama su kitų krikščionių malda, velniui daug sunkiau ją įveikti. Labai lengva perlaužti vieną šakelę, bet jei ją sudedame drauge su kitomis į ryšulėlį, jos nebegalima perlaužti. „Vienybėje glūdi jėga“. Kareiviai kartu kovoja armijoje, kad nugalėtų priešą. Nedori žmonės dažnai renkasi į vakarėlius girtauti ir šokti, o piktosios dvasios suvienija savo jėgas, kad galėtų pagrobti mūsų sielas. Tad kodėl gi krikščionys neturėtų suvienyti savo jėgų, kad jiems meldžiantis Jėzus Kristus būtų su jais ir numaldytų visagalio Dievo rūstybę, išmelstų mums Jo malonių, paerzintų velnią su jo angelais ir nugalėtų juos su didesne jėga?

Brangūs Rožančiaus brolijos nariai, ar gyvenate mieste, ar kaime, prie savo parapijos bažnyčios ar koplyčios, eikite ten kiekvieną vakarą (žinoma, parapijos kunigui leidus) kartu su tais, kurie nori kalbėti Rožančių dviem chorais. Jei Bažnyčia užimta, kalbėkite Rožančių savo ar kaimynų namuose. Tai yra šventa praktika, kurią visagalis Dievas, būdamas gailestingas, nustatė tose vietose, kur aš, kaip misionierius, sakiau pamokslus, kad būtų išsaugotas ir padaugintas šių misijų nešamas gėris ir užkirstas kelias toliau plisti nuodėmei.

Kol šventasis Rožančius dar nebuvo paplitęs šiuose mažuose miesteliuose ir kaimuose, juose visą laiką vykdavo šokiai ir girtavimo vakarėliai; klestėjo ištvirkavimas, šėlimas, piktžodžiavimai, vaidai ir nesantaika. Nieko kita nesigirdėjo, tik nepadorios dainos ir dviprasmiškos kalbos. Bet dabar nieko nebesigirdi, vien himnai ir „Tėve mūsų“ bei „Sveika, Marija“ giesmės. Vieninteliai čia vykstantys susirinkimai – dvidešimties, trisdešimties ar šimto žmonių susibūrimai, nustatytą valandą giedantys visagaliam Dievui šlovės giesmes taip pat, kaip ir vienuoliai. Yra net tokių vietų, kur Rožančius kalbamas bendrai – penkios paslaptys vienu metu – tris kartus per dieną nustatytu laiku. Tai tokia dangaus palaima!

Kadangi blogų žmonių yra visur, nesitikėkite, kad jūsų gyvenamojoje vietoje jų nebus; bus tokių, kurie tikrai vengs eiti į Bažnyčią kalbėti Rožančių, kurie gali net iš to pasijuokti ir kurie turbūt darys viską, ką tik gali, kad tik jūs ten nenueitumėte, skleisdami savo įtaką blogu pavyzdžiu ar blogomis kalbomis. Bet nepasiduokite. Kadangi šios niekam tikusios sielos turės būti atskirtos nuo Dievo ir dangaus visai amžinybei, nes jų vieta bus pragare, jau čia, žemėje, jos turi būti atskirtos nuo Jėzaus Kristaus ir Jo tarnų bei tarnaičių draugijos.

Keturiasdešimt septintoji rožė. Tinkamai nusiteikus

Dievui priklausančios IŠRINKTOSIOS SIELOS, nutraukite ryšius su tais, kurie užsitraukia prakeiksmą bedievišku gyvenimu, tingumu bei maldingumo stoka, ir neatidėliodamos, dažnai, su tikėjimu, nusižeminimu, pasitikėjimu ir ištvermingumu kalbėkite Rožančių.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisakė mums sekti Jo pavyzdžiu ir be paliovos melstis, nes mums labai reikia maldos dėl mūsų proto tamsumo, nežinojimo, silpnumo ir dėl stiprių bei gausių mūsų priešų. Kiekvienas, kuris iš tikrųjų paiso mūsų Mokytojo įsakymų, nesitenkins sukalbėjęs Rožančių kartą per metus (kaip tai daro nuolatiniai Rožančiaus brolijos nariai) arba kartą per savaitę (kaip tai daro paprastieji nariai), bet kalbės jį kasdien (kaip kasdienio Rožančiaus nariai) ir niekada jo neapleis, net jei vienintelė jo priedermė būtų išgelbėti savo sielą.

1. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ [Lk 18, 1] Tai amžinieji mūsų Palaimintojo Viešpaties žodžiai. Mes turime tikėti Jo žodžiais ir tvirtai jų laikytis, jei nenorime būti pasmerkti. Galite suprasti juos kaip norite, jei tik neinterpretuojate ir nesilaikote jų taip, kaip pasaulis.

Mūsų Viešpats savo žodžių prasmę paaiškino savo pavyzdžiu. „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ [Jn 13, 15] „Jis praleido visą naktį melsdamasis Dievui.“ [Lk 6, 12] Jis nuolat kartojo apaštalams: „Budėkite ir melskitės“ [Mt 26, 41]; kūnas silpnas, visur ir visada jus supa pagundos. Jei nesimelsite, nupulsite... Kai kurie iš jų akivaizdžiai pagalvojo, kad šie mūsų Viešpaties žodžiai yra tik patarimas, ir visiškai nesuprato jų esmės. Todėl neatsispyrė pagundai ir nusidėjo, nors ir buvo kartu su Jėzumi Kristumi.

Brangūs Rožančiaus brolijos nariai, jeigu norite gyventi taip, kaip visi, ir priklausyti pasauliui, t. y. jeigu jums atrodo nieko bloga retkarčiais padaryti mirtiną nuodėmę ir po to prieiti išpažinties; jei norite išvengti tik į akis krintančių nuodėmių, kuriomis bjaurisi pasaulis, bet tuo pačiu metu daryti „padorias nuodėmes“ – tada, žinoma, jums nereikia kalbėti tokios daugybės maldų ir Rožančių. Kad būtumėte „padorūs“, jums tereikia labai nedaug: trumpos maldos ryte ir vakare, retkarčiais sukalbėto Rožančiaus, kuris buvo paskirtas atgailai, keleto dešimtukų „Sveika, Marija“, sukalbėtų bet kaip ir nesusikaupus, kada užsigeidžiate – to visiškai pakanka. Jei melstumėtės dar mažiau, jus galėtų palaikyti laisvamaniu ar pasileidėliu; jei melstumėtės daugiau, būtumėte keistuolis ir fanatikas. Bet jeigu tikrai norite gyventi krikščioniškai, išgelbėti savo sielą, sekti šventaisiais ir niekada neįpulti į mirtiną nuodėmę – jei norite išardyti šėtono pinkles ir apsiginti nuo jo ugningų strėlių, jūs visada turite melstis, kaip mokė ir prisakė mūsų Viešpats.

Jei jūs tikrai nuoširdžiai to trokštate, turite kasdien sukalbėti nors vieną Rožančių arba lygiavertę maldą. Aš sakau „nors“, nes kalbėdami tik vieną Rožančių jūs turbūt nepasieksite nieko daugiau, tik išvengsite mirtinų nuodėmių ir nugalėsite pagundas. Taip yra todėl, kad jūs nesate apsaugoti nuo galingos pasaulio sugedimo srovės, nusinešančios daug stiprių sielų; jūs esate neperregimoje tamsoje, kuri dažnai užtemdo net šviesiausias sielas; jus supa piktosios dvasios, kurios, turėdamos dar daugiau patirties nei anksčiau ir žinodamos, kad jų laikas trumpas, yra gudresnės ir daug lengviau jus sugundo.

Tai tikrai bus šventojo Rožančiaus malonės stebuklas, jei sugebėsite nepatekti į pasaulio, velnio bei kūno gniaužtus, išvengti mirtinos nuodėmės ir laimėti dangų! Jeigu nenorite tikėti manimi, patys tuo įsitikinkite. Norėčiau jūsų paklausti: ar tada, kai buvote įpratę sukalbėti ne daugiau maldų, nei pasaulyje paprastai kalba žmonės, ir kai kalbėjote jas kaip jie, galėjote išvengti rimtų klaidų ir nuodėmių, kurios buvo sunkios, bet jums atrodė nesvarbios dėl jūsų aklumo? Bent jau dabar turite pabusti ir jei norite gyventi ir mirti be nuodėmės, bent jau be mirtinos nuodėmės, melskitės be paliovos; kalbėkite Rožančių kasdieną, kaip visada darydavo Rožančiaus brolijos nariai jai tik susikūrus.

Kai Palaimintoji Mergelė davė šventąjį Rožančių šv. Dominykui, ji prisakė jam kasdien jį kalbėti ir raginti taip daryti kitus. Šv. Dominykas niekada į Broliją nepriimdavo nė vieno, kuris nebuvo tvirtai pasiryžęs kasdien melstis Rožančių. Jei šiandien į paprastus narius priimami žmonės, kurie sutinka kalbėti Rožančių kartą per savaitę, taip yra todėl, kad uolumas išblėso, o meilė atšalo. Gaunate tik tiek, kiek gali gauti prastai besimeldžiantis. „Pradžioje taip nebuvo.“ (Mt 19, 8)

Čia reikėtų pabrėžti tris dalykus; pirma, jeigu norite įstoti į Kasdienio Rožančiaus broliją ir naudotis visų jos narių maldomis bei nuopelnais, nepakanka užsirašyti į Paprastojo Rožančiaus broliją ar vien tik apsispręsti kasdien melstis Rožančių. Jūs turite pasakyti savo pavardę tiems, kurie turi teisę jus į ją įtraukti. Taip pat labai patartina šia intencija atlikti išpažintį ir priimti šventąją Komuniją. Taip yra todėl, kad narystė Paprastojo Rožančiaus brolijoje nereikalauja kasdienio Rožančiaus, bet kasdienis Rožančius reikalauja narystės.

Antras absoliučiai aiškus dalykas, kurį norėčiau pasakyti: jūs nepadarysite net lengvosios nuodėmės, jei negalėsite sukalbėti Rožančiaus kiekvieną dieną, kartą per savaitę ar net kartą metuose.

Trečias dalykas: kai liga ar darbas, atliktas iš klusnumo teisėtam vyresniajam, ar koks nors tikrai būtinas reikalas ar net nevalingas užmiršimas sutrukdo jums sukalbėti Rožančių, jūs neprarandate savo dalies kitų Brolijos narių nuopelnuose ir dalyvaujate jų Rožančiaus maldose. Taigi, jūs neprivalote sukalbėti dviejų Rožančių kitą dieną, kad atsiteistumėte už tuos, kuriuos praleidote ne dėl savo kaltės. Tačiau jeigu sergate ir jūsų liga netrukdo sukalbėti Rožančiaus dalies, jūs turite sukalbėti tą dalį.

„Laimingi, kurie visada stovi tavo akivaizdoje.“ (3 Kar 10, 8) „Palaiminti, kurie gyvena tavo namuose, visada šlovindami tave giesme!“ (Ps 84, 5) O brangusis Viešpatie Jėzau, palaiminti Kasdienio Rožančiaus brolijos broliai ir seserys, kurie kiekvieną dieną yra Tavo akivaizdoje – Tavo mažame namelyje Nazarete, kryžiaus papėdėje Kalvarijoje ir aplink Tavo sostą danguje, kad galėtų medituoti ir kontempliuoti Tavo Džiaugsmingąsias, Skausmingąsias ir Garbingąsias paslaptis. Kokie laimingi jie yra žemėje dėl nuostabių malonių, kurias Tu išliejai ant jų, ir palaiminti jie bus danguje, kur šlovins Tave ypatingu būdu – amžinai!“

2. Rožančius turi būti kalbamas tikint, nes mūsų Viešpats sakė: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.“ (Mk 11, 24) Jeigu tikite, kad iš visagalio Dievo rankų gausite, ko prašote, Jis išklausys jūsų prašymus. Jis jums pasakys: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai.“ (Mt 8, 13) „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties... teprašo Dievą tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas.“ (Jok 1, 5–6) Jei kam nors reikia išminties, tegul prašo Dievą tikėdamas ir per Jo Rožančių – ir ko jis prašys, jam bus duota.

3. Trečia, turime melstis nusižeminę kaip muitininkas; jis klūpėjo ant žemės, ant abiejų kelių, ne išdidžiai ant vieno kelio kaip pasaulietiški žmonės arba vieną kelį padėjęs ant suolelio prieš save. Jis buvo bažnyčios gale, ne prie altoriaus kaip fariziejus; jo akys buvo nudurtos į žemę, jis nedrįso jų pakelti į dangų; jis nebuvo kaip fariziejus išdidžiai iškėlęs galvos aukštyn ir nesidairė. Jis mušėsi į krūtinę, išpažindamas savo nuodėmes ir prašydamas atleidimo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ [Lk 18, 13] ir nė kiek nebuvo panašus į fariziejų, kuris gyrėsi gerais darbais ir melsdamasis niekino kitus. Nesekite fariziejaus išdidumu; jo malda tik užkietino jo širdį ir didino jo kaltę; verčiau sekite muitininko nusižeminimu; jo malda išprašė jam nuodėmių atleidimą.

Jūs turite būti labai atsargūs ir nedaryti nieko nepaprasta, ir nei prašyti, nei trokšti nepaprastų dalykų pažinimo, vizijų, apreiškimų ar kitų stebuklingų malonių, kurių visagalis Dievas retkarčiais suteikdavo kai kuriems šventiesiems per Rožančiaus maldą. „Vien tikėjimo gana“: vien tikėjimo mums pakanka dabar, kai šventoji Evangelija ir visos maldos bei maldingos praktikos yra tvirtai nustatytos.

Net jeigu kenčiate sielos sausrą, nuobodulį ar vidinį nusivylimą, niekada nepraleiskite nė mažiausios Rožančiaus dalelės, nes tai būtų tikras išdidumo ir nerūpestingumo ženklas. Priešingai, kaip tikri Jėzaus ir Marijos kovotojai jūs turite kalbėti „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ sausai, jeigu jums taip duota, nematydami, negirdėdami ir visiškai nejausdami paguodos ir kuo labiau įsigilindami į paslaptis. Jums nederėtų ieškoti saldainių ar uogienės prie kasdienės duonos, kaip tai daro vaikai, priešingai – turėtumėte kartais kalbėti Rožančių netgi dar lėčiau, ypač kai būna sunku melstis. Tai darykite, kad tobuliau sektumėte mūsų Viešpatį Jo agonijoje Alyvų sode: „Mirtino sielvarto apimtas, Jis dar karščiau meldėsi.“ (Lk 22, 44) Kas buvo pasakyta apie mūsų Viešpatį (kai Jis buvo maldos agonijoje), tebūna pasakyta ir apie jus: Jis meldėsi dar karščiau.

4. Melskitės didžiai pasitikėdami Dievo gerumu, Jo begaliniu dosnumu ir Jėzaus Kristaus pažadais. Dievas yra gyvojo vandens šaltinis, be paliovos tekantis į besimeldžiančiųjų širdis. Amžinasis Tėvas nieko taip netrokšta, kaip pasidalyti su mumis savo gaivinančiais malonės ir gailestingumo vandenimis. Jis maldauja: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens.“ (Iz 55, 1) Tai reiškia: „Ateikite ir gerkite iš mano šaltinio per maldą“, ir kai mes Jam nesimeldžiame, Jis liūdnai priekaištauja, kad mes Jį apleidome: „Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko.“ (Jer 2, 13)

Dievas būna laimingas, kai prašome Jį malonių, ir jeigu mes neprašome, Jis meilingai skundžiasi: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu... prašykite ir jums bus duota... ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta.“ (Jn 16, 24; Mt 7, 7)

Be to, norėdamas suteikti mums daugiau pasitikėjimo meldžiantis, Jis susisaistė pažadu, kad Jo Amžinasis Tėvas duos mums visa, ko tik prašysime Jo vardu.