„Netikėčiau pačia Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas nepaskatintų manęs to daryti.“
Šv. Augustinas (354–430) “Contra Epist. Fundam. I, 6”
„Kur apie tai rašoma Biblijoje? Mes tikime tik Biblija, ji yra vienintelis tikėjimo šaltinis krikščioniui!“
Galbūt ne kartą girdėjote šiuos žodžius iš sekmininko ar kito evangelinio protestanto lūpų. Taip trumpai nusakomas esminis protestantizmo mokymas – „Sola Scriptura“, „vien tik [Šventasis] Raštas“. Anot jo, Biblija – taip kaip ją supranta kiekvienas atskiras tikintysis – yra vienintelis religinio autoriteto ir krikščionių tikėjimo šaltinis arba kriterijus, nurodantis, kuo reikia tikėti kaip dievišku Apreiškimu.
Katalikai laikosi nuostatos, kad betarpiška arba tiesioginė tikėjimo taisyklė yra Bažnyčios mokymas. Bažnyčia gauna savo doktriną iš dviejų Dievo Apreiškimo šaltinių – tiek rašytinio Žodžio, vadinamo Šventuoju Raštu, tiek sakytinio, arba nerašytinio, Žodžio, žinomo kaip „Tradicija“. Popiežiaus vadovaujamos Katalikų Bažnyčios mokomasis autoritetas arba „magisteriumas“ turi Dievo duotą misiją mokyti ir interpretuoti tiek Šventąjį Raštą, tiek Tradiciją. Todėl Šventasis Raštas ir Tradicija yra netiesioginė krikščionių tikėjimo taisyklė, nes ja remiamės tik per Bažnyčios mokymą.
Šie du požiūriai – protestantiškas ir tradicinis krikščioniškas – prieštarauja vienas kitam. Bet juk kiekvienas, kuris nuoširdžiai trokšta sekti Kristumi, turi būti tikras, kad eina teisingu keliu!
„Sola Scriptura“ doktriną pirmasis įvedė Martynas Liuteris, XVI a. vokiečių vienuolis, kuris nutraukė ryšius su Katalikų Bažnyčia ir pradėjo protestantišką „reformaciją“[1]. Liuteris savo kalbose ėmė smerkti kai kuriuos piktnaudžiavimus, iš tiesų buvusius Katalikų Bažnyčioje, todėl jo reakcija buvo pateisinama. Tačiau, kai prasidėjo virtinė konfliktų tarp jo ir katalikų hierarchijos, dėmesio centre atsidūrė Bažnyčios autoriteto klausimas ir – žvelgiant iš Liuterio perspektyvos – klausimas, ar Katalikų Bažnyčios mokymas yra teisėta krikščionių tikėjimo taisyklė.
Įtampai augant, Liuteris apkaltino Katalikų Bažnyčią tuo, kad ji sugadino krikščionišką mokymą ir iškraipė biblines tiesas. Jis ėmė vis labiau tikėti, kad Biblija, aiškinama kiekvieno atskiro tikinčiojo, yra vienintelis tikras religinis autoritetas krikščioniui. Dėl to jis laikui bėgant atmetė Tradiciją ir mokomąją valdžią, priklausančią Katalikų Bažnyčiai – teisėtam religiniam autoritetui.
Tuomet sąžiningas Biblijos tyrinėtojas turėtų paklausti, ar Liuterio doktrina „vien tik Raštas“ buvo tikras biblinės tiesos atstatymas, ar vieno žmogaus asmeninio požiūrio į krikščionišką autoritetą paskelbimas. Liuteris buvo užsidegęs dėl savo asmeninio tikėjimo supratimo ir sėkmingai jį skleidė, bet tie faktai savaime negarantuoja, kad tai, ko jis mokė, yra teisinga. Kadangi nuo to priklauso kiekvieno žmogaus dvasinis gėris ir net amžinasis sielos likimas, krikščionis turi žinoti tikrą atsakymą šiuo esminiu klausimu.
Toliau pateikiame priežastis, kurios padės skaitytojui išnagrinėti Liuterio „Sola Scriptura“ mokymą bibliniu, istoriniu ir loginiu pagrindu ir kurios parodys, kad faktiškai tai nėra Biblijos tiesa, o veikiau žmogaus išgalvota doktrina.
„Sola Scriptura“ mokymo nėra pačioje Biblijoje
Turbūt įspūdingiausia priežastis atmesti šią doktriną yra tai, kad niekur pačioje Biblijoje nėra nei vienos eilutės, kurioje to mokoma. Tai yra pats save paneigiantis mokymas.
Protestantai, gindami „Sola Scriptura“, dažnai nurodo tokias Biblijos eilutes kaip 2 laiško Timotiejui 3, 16-17 arba Apokalipsės (Apreiškimo šv. Jonui) 22, 18–19, bet atidus šių dviejų pastraipų ištyrimas aiškiai parodo, kad jos nei kiek nepagrindžia tokio mokymo.
2 laiške Timotiejui 3, 16-17 skaitome: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.“
Yra penki argumentai, kurie neleidžia šios pastraipos aiškinti pagal „Sola Scriptura“ mokymą:
1. Graikiškas žodis ophelimos reiškia „naudingas“, bet ne „pakankamas“. Šio skirtumo pavyzdys galėtų būti pasakymas, kad vanduo yra naudingas – net būtinas – mūsų gyvybei, bet jis ne vienintelis dalykas, kurio mums reikia, kad išgyventume. Taip pat ir Šv. Raštas yra naudingas tikinčiojo gyvenimui, bet niekada nebuvo turima omenyje, kad jis yra vienintelis krikščioniškojo mokymo šaltinis, vienintelis dalykas, kurio reikia tikintiesiems.
2. Graikiškas žodis pasa, kuris dažnai verčiamas kaip „visas/visi“, pirmiausiai reiškia „kiekvienas“ ir pažymi kiekvieną daiktą ar asmenį iš grupės, nusakytos daiktavardžiu, susietu su juo.[2] Kitaip tariant, graikiškai tekstas sako, kad kiekvienas „Raštas“ yra naudingas. Jei „Sola Scriptura“ mokymas būtų teisingas, tai, pagal graikišką tekstą, kiekviena atskira Biblijos knyga galėtų būti vienintelis tikėjimo šaltinis, bet toks teiginys akivaizdžiai absurdiškas.
3. „Raštas“, apie kurį čia kalba šv. Paulius, yra Senasis Testamentas. Tai aišku iš nuorodos į Raštus, kuriuos Timotiejus pažinojo nuo „vaikystės“ (15 eilutė). Naujasis Testamentas, toks, kokį pažįstame dabar, dar neegzistavo, arba buvo neužbaigtas. Paraidžiui suprantant šv. Pauliaus žodžius, „Sola Scriptura“ reikštų, kad Senasis Testamentas yra vienintelis krikščionio tikėjimo šaltinis. Šią prielaidą atmestų kiekvienas krikščionis.
Protestantai į tai galėtų atsakyti, kad šv. Paulius čia kalba ne apie Biblijos kanoną (autoritetingą knygų sąrašą, nurodantį, kurios knygos turi sudaryti Bibliją), bet Šv. Rašto prigimtį. Bet kanono klausimas taip pat yra susijęs su šia tema: prieš kalbėdami apie Šv. Rašto kaip Dievo įkvėptos knygos prigimtį, mes privalome tiksliai apibrėžti, kurias knygas turime omenyje, sakydami „Šventasis Raštas“. Kaip mes galime būti tikri, kad visi raštai Šventajame Rašte yra teisingi? Aišku, kad mes galime sužinoti atsakymą tik tada, jei žinosime, kas yra Biblijos kanonas. Toks klausimas sukelia problemą protestantui, bet ne katalikui, nes šis turi neklaidingą autoritetą, kuris į tai atsakys.
4. Graikiškas žodis artios čia verčiamas kaip „tobulas“, tad galime paklausti: Juk jei Raštai padaro Dievo žmogų tobulu, tai ko gi daugiau reikia? Ar pats žodis „tobulas“ nenurodo, kad nieko daugiau netrūksta? Taip aiškinant iškyla sunkumų. Tekstas čia nesako, kad Dievo žmogus padaromas tobulu vien tik Raštais. Tekstas sako priešingą dalyką, būtent, kad Raštai čia veikia žmogų kartu su kitais dalykais. Pastebėkime, kad čia tobulu padaromas ne bet kas, o „Dievo žmogus“ – tai reiškia Kristaus kunigą (plg. 1 Tim 6, 11), dvasininką, kuriuo ir buvo Timotiejus. Faktas, kad tas žmogus yra Kristaus kunigas, duoda suprasti, kad jis jau buvo lavinamas ir mokomas, kas ir paruošė jį priimti tas pareigas. Dėl to Raštai yra tik viena iš gausybės priemonių, kurios daro Dievo žmogų „tobulu“, bet jie tikrai nėra viskas, ko jam reikia.
Pavyzdžiui, gydytojo parankinė knyga padaro gydytoją tobulą, pasiruošusį spręsti bet kokią medicininę situaciją. Bet tai nereiškia, kad viskas, ko gydytojui reikia, yra ta knyga. Jam reikia įrankių, išsilavinimo ir t. t. Taip pat jei manysime, kad žodis „tobulas“ reiškia „vienintelis būtinas dalykas“, tai susidursime su prieštaravimu Biblijoje, nes Jokūbo laiške 1, 4 skaitome, kad ištvermė – o ne Raštai – padaro žmogų tobulu. Jei sutinkame, jog ištvermė tikrai nėra vienintelis dalykas, kurio reikia krikščioniui, kad jis taptų tobulas, tada nuosekliai turime pripažinti, kad Raštai lygiai taip pat nėra vienintelis dalykas, kurio reikia „Dievo žmogui“, siekiant tobulybės.
5. Graikiškas žodis exartizo 17 eilutėje čia verčiamas „pasiruošęs“ (kitose Biblijos versijose rašoma „pilnai aprūpintas“, „gerai paruoštas“). Šiuo žodžiu protestantai remiasi, kaip „Sola Scriptura“ „įrodymu“, nes vėl galima aiškinti, jog „Dievo žmogui“ nieko daugiau nereikia.
Dar kartą pasitelkime medicininį pavyzdį. Pradedantis medicinos studentas, nors jis yra „paruoštas“ daryti operaciją ir „pilnai aprūpintas“ visais reikalingais instrumentais, nors jis stebi patyrusių daktarų darbą operuojant ir mokosi jų meno paslapčių, bet visi tie instrumentai jo rankose visiškai nenaudingi. Jei jis neišmoks, kaip naudoti tuos instrumentus teisingai, jie gali tapti net pavojingi jo rankose.
Taip pat yra ir su „Dievo žmogumi“ bei Raštais. Tiek Šventasis Raštas, tiek chirurginiai instrumentai, yra teikiantys gyvybę tik tada, kai jie teisingai naudojami. Naudojant juos neteisingai, vienu atveju jie gali sukelti fizinį sužalojimą ar net mirtį, kitu atveju tai gali atnešti dvasinę žalą ar net dvasinę mirtį. Kadangi Biblija ragina mus skelbti tiesos žodį be iškraipymų (plg. Tim 2, 15), tai reiškia, kad tiesos žodį galima skelbti ir su iškraipymais arba neteisingai – kaip studentas neteisingai vartoja instrumentus.
Dėl Apreiškimo šv. Jonui 22, 18–19 iškyla du prieštaravimai, kurie paneigia galimybę tas eilutes aiškinti „Sola Scriptura“ būdu. Ta pastraipa skamba taip: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šioje knygoje“.
1. Kai šios eilutės sako, kad nieko negalima atimti ar pridėti prie „šios pranašysčių knygos žodžių“, jie nekalba apie Šventąją Tradiciją kaip „pridėtą“ prie Šv. Rašto. Iš konteksto akivaizdu, kad „knyga“, apie kurią kalbama, yra Apokalipsė, bet ne visa Biblija. Sakyti priešingai, reikštų iškreipti aiškią teksto reikšmę, ypač kai žinome, jog Biblija dabartine forma dar neegzistavo tada, kai ši pastraipa buvo parašyta, ir dėl to ji negalėjo to reikšti[3].
Gindami savo aiškinimą, protestantai sako, kad Dievas iš anksto žinojo, koks bus Šv. Rašto kanonas, kuriame Apreiškimo knyga bus paskutinė. Dėl to Jis esą „užantspaudavo“ kanoną 18–19 eilučių žodžiais. Bet tai jau papildomos reikšmės primetimas tekstui. Kad Apreiškimas yra paskutinė kanono knyga mes žinome tik iš Bažnyčios, kuri kanoną patvirtino.
2. Pakartoto Įstatymo knygoje 4, 2 Dievas sako: „Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko“. Tai gal ir šie žodžiai „užantspauduoja“ Bibliją? Tada visas Naujasis Testamentas nebepriklausytų kanonui!
Biblija nurodo, kad šalia rašytinio Žodžio mes turime priimti ir žodinę Tradiciją
Šv. Paulius ne vienoje vietoje įsako laikytis žodinės Tradicijos ir giria už jos laikymąsi. 1 Kor 11, 2 skaitome: „Aš jus giriu, kad jūs... tvirtai laikotės nurodymų, kokius esu jums davęs“.[4] Ir mūsų Viešpats pažadėjo, kad žodinis apaštalų mokymas bus išlaikytas, padedant Šventajai Dvasiai (plg. Jn 16, 13).
Turbūt aiškiausias Biblijos pritarimas žodinei Tradicijai randamas 2 laiške Tesalonikiečiams 2, 15: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.“ Lotyniškame Vulgatos tekste skaitome: „tenete traditiones“ – „laikykitės tradicijų“! Ši pastraipa yra reikšminga, nes a) ji parodo gyvų tradicijų egzistavimą apaštaliniame mokyme, b) ji mums nedviprasmiškai pasako, kad, laikydamiesi tų tradicijų, tikintieji tvirtai įsišaknija tikėjime, c) ji aiškiai teigia, kad tos tradicijos yra tiek rašytinės, tiek žodinės. Kadangi Biblija tiksliai nurodo, kad žodinių tradicijų – autentiškų ir apaštalinių savo kilme – reikia „laikytis“ kaip teisėtos tikėjimo lobio dalies, kokiu pagrindu ar autoritetu protestantai jas atmeta?
Žinoma, reikia skirti Tradiciją (didžiąja raide), kuri yra dieviškojo Apreiškimo dalis, nuo bažnytinių tradicijų (mažąja raide), kurios, nors ir būdamos geros, išsivystė Bažnyčioje vėliau ir kurios nėra tikėjimo lobio (depositum fidei) dalis. Tradicijos pavyzdys galėtų būti kūdikių Krikštas, o bažnytinių tradicijų – Bažnyčios liturginis kalendorius. Visa, kas yra Tradicijos dalis, yra dieviškos kilmės ir dėl to negali būti keičiama, o bažnytinės tradicijos yra Bažnyčios keičiamos. Šventoji Tradicija tarnauja kaip tikėjimo šaltinis, parodydama, ką Bažnyčia tikėjo per amžius ir kaip ji suprato Bibliją. Vienas iš pagrindinių kelių, kuriais Tradicija buvo perduota mums, buvo mokymas, glūdintis senoviniuose liturgijos tekstuose.
Reikia pažymėti, kad protestantai kaltina katalikus įvedinėjant „nebiblines“ ar „naujas“ doktrinas, paremtas Tradicija, teigdami, kad Tradicijoje yra mokymų, kurie svetimi Biblijai. Deja, toks tvirtinimas yra visiškai neteisingas. Katalikų Bažnyčia moko, kad šventojoje Tradicijoje nėra nieko, kas prieštarautų Biblijai. Kai kurie katalikų mąstytojai netgi sako, kad šv. Tradicijoje nėra nieko, kas nebūtų randama Biblijoje, bent jau užuomazgos forma. Tarp šių dviejų šaltinių yra tobula harmonija ir jie visada paremia viena kitą. Kai kuriuos mokymus Bažnyčia išveda labiau iš Tradicijos, nei iš Šv. Rašto, bet net ir šie mokymai dažnai glūdi ar yra nurodomi Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, šventąja Tradicija stipriai remiasi kūdikių Krikštas, Šv. Rašto kanonas, Švč. M. Marijos amžinoji nekaltybė, sekmadienis (vietoje šeštadienio) kaip Viešpaties diena, Dievo Motinos Ėmimas į dangų ir t. t.
Taigi Tradicija neprieštarauja Biblijai. Ji yra Bažnyčios gyvoji atmintis, tarsi sakanti Biblijos skaitytojui: „Tu skaitai labai svarbią knygą, kurioje glūdi Dievo Apreiškimas žmogui. Dabar leisk man tau teisingai paaiškinti, kaip tikintieji nekintamai ją suprato, tikėjo bei praktikavo nuo pat pradžių“.
Biblija vadina Bažnyčią, o ne Bibliją „tiesos šulu ir atrama“
Labai įdomu pažymėti, kad 1 laiške Timotiejui 3, 15 mes matome ne Bibliją, bet Bažnyčią – t. y. gyvą tikinčiųjų bendruomenę, įsteigtą ant Petro ir apaštalų pamato ir vadovaujamą jų įpėdinių – vadinamą „tiesos šulu ir atrama“. Žinoma, ši pastraipa nesumažina Biblijos reikšmės, bet ji turi tikslą parodyti, kad Jėzus Kristus įsteigė autoritetu paremtą mokančią Bažnyčią, kuri buvo įgaliota mokyti „visas tautas“ (Mt 28, 19). Kitur ta pati Bažnyčia gavo Kristaus pažadą, kad pragaro vartai jos nenugalės (Mt 28, 20) ir kad Jis duos jai Šventąją Dvasią, kad išmokytų visos tiesos (Jn 16, 13). Tos Bažnyčios regimajai galvai, šv. Petrui, mūsų Viešpats pasakė: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Iš šių pastraipų akivaizdu, kad mūsų Viešpats pabrėžė savo Bažnyčios autoritetą ir vaidmenį, kurį ji turės saugant bei apibrėžiant tikėjimo lobį.
Taip pat aišku, kad ta pati Bažnyčia bus neklaidinga, kadangi jei kokiame nors istorijos laikotarpyje tikėjimo ir moralės klausimais ji įsakmiai mokytų klaidos, ji nustotų būti „tiesos šulu ir atrama“. Vienintelė tikėtina išvada: mūsų Viešpats labai apgalvotai bei tikslingai įsteigė savo Bažnyčią ir suteikė jai neklystamumą, savo apaštalo lūpomis pavadindamas ją „tiesos šulu ir atrama“.
Protestantui čia iškyla dilema: kokia galia Bažnyčia yra „tiesos šulas ir atrama“, jei ji nėra neklystamas autoritetas, įsteigtas Kristaus, jei ji neturi apčiuopiamos, praktinės galimybės būti autoritetu krikščionio gyvenime? Be to protestantai supranta terminą „Bažnyčia“ skirtingai nei katalikai. Protestantų „bažnyčia“ yra neregima visų pasaulio krikščionių visuma, vienijama tikėjimo į Kristų, nepaisant didžiulių doktrinos skirtumų ir priklausymo skirtingoms pakraipoms. Katalikai supranta Bažnyčią ne tik kaip Kristaus mistinį kūną, sudarytą iš tikrojo tikėjimo išpažinėjų, bet kartu ir kaip matomą, istorinę visumą, tą organizaciją, kurios kunigai nenutrūkstama įpėdinystės linija gavo kunigystę iš pačių apaštalų rankų.
Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Bažnyčia, įsteigta paties Kristaus, vienintelė, išlaikiusi absoliutų savo mokymo vientisumą per visą savo egzistavimą, todėl tik ji gali skelbtis „tiesos šulu ir atrama“. O protestantizmas patyrė ištisą virtinę doktrinos pasikeitimų ir protestantų atšakos nepasiekia visiško sutarimo net esminiais mokymo klausimais. Toks kintamas religijos pagrindas negali būti „tiesos atrama“. Kai pats namo pamatas yra netvirtas (plg. Mt 7, 26, 27), tai visas pastatas yra nepatikimas. Mūsų Viešpats tikrai nenorėjo, kad Jo sekėjai statytų savo dvasios namus ant tokių nepatikimų pamatų.
Kristus liepia mums paklusti Bažnyčios valdžiai
Mt 18, 15–18 mes matome Kristų mokantį savo mokinius, kaip sudrausti savo tikėjimo brolį. Čia Viešpats nurodo Bažnyčią, o ne Šventąjį Raštą kaip paskutinį autoritetą, į kurį reikia kreiptis. Jis pats sako, kad, jei nusikaltęs brolis „nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17). Dar daugiau, mūsų Viešpats iškart po to dar kartą iškilmingai pabrėžia Bažnyčios mokomąjį autoritetą, pakartodamas – šį kartą ne tik Petrui, o visiems apaštalams kaip grupei: „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 18).
Žinoma Biblijoje yra vietų, kur Viešpats nurodo į Šventąjį Raštą, bet tais atvejais Jis, kaip turintis valdžią, mokė Raštų. Jis neleido Raštams mokyti patiems. Tarkime, Jis dažnai atsakydavo Rašto aiškintojams ir fariziejams, remdamasis Raštu, nes jie bandydavo įvilioti Jį į pinkles, taip pat remdamiesi Raštu. Tais atvejais mūsų Viešpats parodydavo, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai neteisingai aiškindavo Šv. Raštą, ir dėl to Jis pataisydavo juos aiškindamas teisingai.
Katalikų Bažnyčia pripažįsta Šv. Rašto autoritetą, tačiau Bažnyčios mokymas sako, kad tiesioginis tikėjimo aiškintojas yra Bažnyčios mokomasis autoritetas – valdžia, duodanti teisę mokyti ir interpretuoti tiek Šventąjį Raštą, tiek Tradiciją, kaip rodo Mt 18, 17.
Reikia pažymėti ir tai, kad pagal šią Mato pastraipą „Bažnyčia“ turi būti regima, apčiuopiama, hierarchiškai sutvarkyta visuma. Priešingu atveju, iš kur žinotume, kam įduoti pažeidėją? Jei protestantų „bažnyčios“ apibrėžimas būtų teisingas, tai tvarkos pažeidėjas turėtų „klausyti“ kiekvieno žemėje egzistuojančio tikinčiojo, tikėdamasis, kad jie visi sutars tuo klausimu. Šio scenarijaus absurdiškumas akivaizdus. Mūsų Viešpaties posakis tampa prasmingas tik tada, jei pripažinsime kad Bažnyčia yra konkreti organizacija su tiksliai apibrėžtomis valdžios institucijomis, į kurias galima apeliuoti ir kurios gali priimti lemiamą sprendimą.
Pats Šv. Raštas teigia, kad jis pats savaime nėra pakankamas mokytojas ir jam reikia aiškintojo
Kaip jau minėta, 2 Tim 3, 17 eilutė apie „Dievo žmogų“, kurį Raštas padaro tobulu, nėra garantija, kad jis automatiškai žino, kaip teisingai interpretuoti Šventąjį Raštą. Ši pastraipa kalba tik apie materialų Šv. Rašto pakankamumą.
„Materialus pakankamumas“ reiškia, kad Biblija turi visas tiesas, būtinas tikinčiajam žinoti. „Formalus pakankamumas“ reikštų, kad Biblija ne tik turi visa, kas būtina, bet ir pateikia visa tai tobulai aiškiai ir suprantamai. Kitaip tariant, tos tiesos turi įgyti lengvai panaudojamą „formą“. Tada nereikėtų nei šventosios Tradicijos, kuri jas paaiškintų ir atbaigtų, nei neklystamos mokomosios valdžios, kuri teisingai, „be iškraipymų“ aiškintų Dievo žodį.
Kadangi Katalikų Bažnyčia laiko, jog vien Biblijos nepakanka, natūralu, kad ji moko, jog Biblijai reikia aiškintojo. To priežastis yra dvejopa: pirmiausia, Kristus įsteigė gyvą Bažnyčią, kad ji mokytų remdamasi Jo autoritetu; antra, Biblija pati teigia, kad jai reikia aiškintojo.
Mes skaitome 2 Petro laiške 3, 16, kad šv. Pauliaus laiškuose „yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“.
Šioje trumpoje eilutėje mes galime įžvelgti tris labai svarbius dalykus apie Bibliją ir jos aiškinimą: a) Biblijoje yra vietų, kurios nėra lengvai suprantamos ar aiškios – tai faktas, kuris parodo kad reikia autoritetingo ir neklystamo mokytojo, kuris padarytų tas vietas aiškiomis ir suprantamomis[5]; b) ne tik yra įmanoma, kad žmonės gali „iškraipyti“ Rašto reikšmę, bet tai faktiškai vyko nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų; c) Šventojo Rašto iškraipymas gali baigtis žmogaus „pražūtimi“.
Apd 8, 26-40 skaitome apie eunuchą, kuris Pilypo paklaustas, ar supranta Izaiją, sako: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?“ Pilypas imasi jam aiškinti, nes yra įgaliotas apaštalų (Apd 6, 6), kad autoritetingai skelbtų Evangeliją (Apd 8, 4–8).
Galiausiai šv. Petras 2 laiške (1, 20) rašo: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama.“ Prieš tai (1, 12–18) kalbama apie apaštalų liudijimą, po to (2, 1–10) – apie klaidingus mokytojus, taigi pabrėžiama autoritetingo aiškinimo būtinybė, norint teisingai suprasti Bibliją.
Pirmieji krikščionys neturėjo užbaigtos Biblijos
Biblijos tyrinėtojai sako, kad paskutinė Naujojo Testamento knyga nebuvo parašyta iki I a. po Kr. pabaigos, t. y. apie 100-sius metus. Šis faktas palieka apie 65 metų spragą tarp Viešpaties įžengimo į dangų ir Biblijos užbaigimo. Peršasi klausimas: kas tuo laiku buvo galutinis neklystamas autoritetas?
Jei protestantų „Sola Scriptura“ doktrina būtų teisinga, tai nesant užbaigto rašytinio Dievo žodžio, būtų kilę doktrinos klausimų, kurie liktų neišsprendžiami tol, kol Naujojo Testamento knygos bus užbaigtos. Laivas būtų, taip sakant, paliktas be vairininko, bent jau laikinai. Bet tai prieštarauja pažadams, kuriuos mūsų Viešpats davė Bažnyčiai: „Ir štai aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) ir „nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 18).
Bažnyčia sukūrė Bibliją, o ne atvirkščiai
„Sola Scriptura“ doktrina žiūri pro pirštus ar labai sumenkina faktą, kad Bažnyčia atėjo į pasaulį prieš Bibliją, o ne atvirkščiai. Būtent Bažnyčia parašė Bibliją, įkvėpta visagalio Dievo: izraelitai kaip Senojo Testamento Bažnyčia (arba „katalikų protėviai“) ir ankstyvieji katalikai kaip Naujojo Testamento Bažnyčia.
Naujojo Testamento puslapiuose matome, kad mūsų Viešpats teikia pirmenybę Bažnyčios mokomajam autoritetui, įsakydamas apaštalams mokyti Jo vardu visas tautas (Mt 28, 20) skelbti Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15) ir t. t. Lk 10, 16 mes matome, kad kas klauso septyniasdešimt dviejų Jėzaus paskirtų mokinių, klauso Viešpaties. Visa tai aiškiai rodo, kad Bažnyčios vadovybė ir mokomoji valdžia yra nepakeičiama priemonė tam, kad Evangelija pasiektų visus pasaulio pakraščius.
Idėja, kad Rašto autoritetas egzistuoja atskirai nuo mokančios Bažnyčios autoriteto svetima ankstyvajai Bažnyčiai, o eretiniai judėjimai grindė savo mokymus Šventuoju Raštu, aiškindami jį be sąsajos su Tradicija ir Bažnyčios magisteriumu. Jei pažvelgsite į ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų raštus, pamatysite nuorodas į apaštalinę įpėdinystę[6], į vyskupus kaip į tikėjimo lobio saugotojus[7] ir į Romos autoritetą bei pirmenybę[8]. Visos šios citatos svariai įrodo, kad ankstyvoji Bažnyčia save suvokė kaip turinčią hierarchiją, kuri vaidino svarbiausią vaidmenį saugojant tikėjimą. Niekur nesutinkame, kad ankstyvieji Kristaus sekėjai nepripažintų tų autoritetų ir laikytų juos neteisėtais tikėjimo aiškintojais.
Kita vertus, nuo pat pirmųjų amžių Katalikų Bažnyčia kovojo prieš eretinius judėjimus, sušaukdama Susirinkimus ar kreipdamasi į Romą išspręsti ginčus tikėjimo ir disciplinos klausimais. Pvz., II a. popiežius Viktoras grasino ekskomunikuoti didelę Rytų Bažnyčios dalį dėl ginčo apie tai, ar derėtų švęsti Velykas. III a. pr. popiežius Kalikstas pasmerkė Sabelijaus ereziją. Žmonės, sukėlę šias erezijas ar disciplinos konfliktus, grindė savo klaidingus mokymus interpretuodami Šventąjį Raštą savaip, o ne remdamiesi šventąja Tradicija ir Bažnyčios mokymu. Lygiai tą patį pakartojo ir protestantizmas, išrasdamas „Sola Scriptura“ mokymą.
Biblijos kanonas nebuvo nustatytas iki IV amžiaus, o jį nustatė „nebiblinis“ autoritetas
Vienas istorinis faktas ypač neparankus protestantams: Biblijos kanonas – autoritetingas sąrašas, kurios tiksliai knygos sudaro Dievo įkvėptą Šventąjį Raštą – nebuvo nustatytas iki pat IV amžiaus pabaigos. Iki to meto buvo daug nesutarimų dėl to, kokius biblinius raštus laikyti Dievo įkvėptais ir apaštališkais savo kilme. Biblijos kanonas skyrėsi įvairiose vietose: kai kuriuose sąrašuose buvo knygų, kurios vėliau buvo apibrėžtos kaip nekanoninės, pvz. „Pastor Hermas“, „Didache“, „Barnabo laiškas“ ir kitos. Kokias knygas įtraukti į kanoną, Susirinkimuose[9] nusprendė Bažnyčios hierarchai. Vėl peršasi klausimai, kas buvo aukščiausias autoritetas Bažnyčioje 400 metų, kol kanonas nebuvo nustatytas, ir kodėl tas autoritetas nestojo savo galios po kanono nustatymo?
Kadangi Biblija neatėjo pas mus su Dievo įkvėptu lapu, kuriame surašytas jos turinys, „Sola Scriptura“ mokymas sukuria kitą dilemą. Kaip galime tikrai žinoti, kurios knygos priklauso Biblijai, ypač Naujajam Testamentui? Nepaneigiama, kad niekas negali to žinoti, jei nebus kito autoriteto šalia Biblijos, kuris jam tai pasakytų. Be to, tas autoritetas būtinai turi būti neklystamas, nes galimybė suklysti nustatant Biblijos kanoną reikštų, kad visi tikintieji rizikuoja turėti Biblijoje neteisingas knygas, o tai pakirstų „Sola Scriptura“ šaknis. Juk pats Liuteris abejojo, ar Apreiškimas Jonui ir Jokūbo laiškas priklauso Naujajam Testamentui. Jokūbo laišką jis vadino „šiaudine epistola“, „kurioje nėra nieko evangeliško“, nes ji aiškiai nesutinka su jo mokymu apie „sola gratia“, „vien tik malonę“ be gerų darbų.
Bažnyčia ne savavališkai nusprendžia, kurios knygos yra kanoninės, o tik neklystamai patvirtina, jog būtent jose yra Dievo žodis.
Kokiu autoritetu remiantis protestantai atmeta taip vadinamas „deuterokanonines“ Senojo Testamento knygas (Tob, Jud, 1 Mak, 2 Mak, Išm, Sir ir Bar), nors jos yra pirmųjų krikščionių vartotame graikiškame vertime Septuagintoje? Kodėl Renesanso laikais išpopuliarėjęs judaizmo rabinų kanonas, perimtas iš fariziejų sektos, jiems labiau autoritetingas nei pirmykštė Bažnyčia? Naujajame Testamente yra apie 150 citatų ir nuorodų į deuterokanonines knygas,[10] visos Senojo Testamento citatos yra iš Septuagintos. Taigi pats Jėzus ir apaštalai ją naudojo.
Pats M. Liuteris „Komentare Jono Evangelijai“ (16 sk.) rašo: „Mes esame priversti daug dalykų pripažinti katalikams, – [pavyzdžiui] kad jie turi Dievo Žodį, kurį mes iš jų gavome; kitaip mes visai nieko apie jį nežinotume“.
Tikėjimas, kad Šv. Raštas pats „įrodo savo autentiškumą“, neatlaiko kritikos
Neturėdami tinkamo atsakymo į klausimą, kaip Biblijos kanonas buvo nustatytas, protestantai dažnai griebiasi sąvokos, kad Šventasis Raštas pats „įrodo savo autentiškumą“ – t. y. Biblijos knygos pačios už save liudija, kad jos yra Dievo įkvėptos. Cituojamas 2 Tim 3, 16: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti“.
Tačiau net paviršutiniškas susipažinimas su Bažnyčios istorija visiškai paneigia tokį tvirtinimą. Pvz., dėl kelių Naujojo Testamento knygų (Jok, Jud, 2 Pt, 2 ir 3 Jn, Apr) buvo ilgai diskutuojama, ar jos turi įeiti į Biblijos kanoną. Net tokie dvasios milžinai kaip šv. Atanazas, šv. Jeronimas ir šv. Augustinas sudarė sąrašus Naujojo Testamento knygų, kurios buvo bendrai pripažįstamos ir Dievo įkvėptos, bet joks iš šitų sąrašų nesutampa su Naujojo Testamento kanonu, kuris buvo Katalikų Bažnyčios nustatytas IV a. pabaigoje ir kurį katalikai turi dabar[11]. Jei Šventasis Raštas būtų „įrodantis savo autentiškumą“, tai kodėl tiek nesutarimo ir netikrumo dėl tų knygų? Kodėl Biblijos kanonas nebuvo apibrėžtas daug anksčiau, jei jos knygų įkvėptumas taip lengvai nustatomas? Dar įdomesnis faktas, kad kai kurios Biblijos knygos (pvz. šv. Mato Evangelija) nenurodo savo autorių. Jei nežinome, ar konkretaus Rašto kilmė apaštališka, neaišku, ar jis iš tiesų Dievo įkvėptas. Norint tai sužinoti ir nustatyti autorystę, mums lieka tik dvi galimybės: 1) žiūrėti, ką sako Tradicija ir 2) tirti Bibliją moksliškai. Abiem atvejais šaltinis yra už Biblijos ribų. Bet tai pasmerktų „Sola Scriptura“ šalininkai.
Mary Baker Eddy („Krikščioniškojo mokslo“ sektos kūrėja), Josephas Smithas, įkūręs mormonų sektą, savo raštus irgi laiko įkvėptais. Kad taip nėra, galima įrodyti tik turint išorinį kriterijų, pvz., Šv. Raštą, kuriam tie tekstai prieštarauja. Tokio išorinio kriterijaus reikia ir skiriant kanonines Šv. Rašto knygas nuo taip vadinamų apokrifų, nors visi šie tekstai pretenduoja į įkvėptumą. Šiuo išoriniu kriterijumi yra Dievo įgaliotos Bažnyčios sprendimas.
Nei vienas iš originalių Biblijos rankraščių neišliko
Mes neturime nei vieno originalaus kurios nors Biblijos knygos rankraščio. Kadangi tūkstančiai išlikusių rankraščių tėra originalų kopijų kopijos, be originalų negalime iš tiesų žinoti, kad turime tikrą ir visą Bibliją[12]. Originalūs raštai buvo tiesiogiai Dievo įkvėpti, o kopijos – ne.
Protestantai gali teigti, kad Dievas, pasinaudodamas perrašinėtojais, užtikrino Biblijos perdavimą amžių bėgyje[13]. Bet sakyti, kad Dievo Apvaizda užtikrino perrašinėjimą, reiškia skelbti tai, kas neparašyta Biblijoje, o tai prieštarauja „Sola Scriptura“ mokymui.
Be to, jei pats Dievas užtikrino rašytinį savo Žodžio perdavimą, tai kodėl gi negalima teigti, kad Jis užtikrino sakytinį to žodžio perdavimą (kuris ir yra šventoji Tradicija)? Juk iš pradžių Dievo Žodis buvo perduodamas tiktai žodiniu skelbimu, ir tik paskui buvo užrašytas. Jei sutiksite su tuo, tai jau pradėsite remti Katalikų Bažnyčios poziciją!
Biblijos rankraščiai bei vertimai turi tūkstančius skirtumų
Minėtuose tūkstančiuose Biblijos rankraščių randame tūkstančius teksto skirtumų – vienas rašytojas apytikriai priskaičiuoja apie 200 000 skirtumų[14]. Nors dauguma jų neesminiai (gramatiniai ir pan.), tačiau yra ir daug svarbesnių skirtumų. Yra ištisos eilutės, kurios rankraščiuose skamba skirtingai, pvz. Jn 7, 39, Apd 6, 8, Kol 2, 2, 1 Tes 3, 2. Kaipgi protestantas gali grįsti savo tikėjimą vien Biblija, jei jis nėra tikras dėl Biblijos teksto tikrumo?[15] Yra ir ne vienas dar svarbesnių skirtumų, kaip pvz. šv. Morkaus Evangelijos pabaiga: egzistuoja keturi skirtingi tos pabaigos variantai[16] – kuris iš jų yra „tikras“? Nesugebėjimas neklystamai nustatyti tikro Biblijos teksto pakerta „Sola Scriptura“ doktriną.
Yra ne tik tūkstančiai Biblijos rankraščių, bet ir daugybė jos versijų, vertimų ir t. t. Pažanga Biblijos tyrinėjimuose (pvz., atradus Negyvosios jūros rankraščius) per paskutinius šimtmečius davė mums galimybę turėti tikslesnes Biblijos versijas nei mūsų protėviai. Kita vertus, šv. Jeronimo Vulgata (IV a.) remiasi originaliais tekstais, kurie vėliau neišliko – todėl ji apsaugota nuo teksto iškraipymų. Protestantai Senąjį Testamentą stengiasi versti iš hebrajiškų rankraščių, bet jie yra daug vėlesni už Vulgatą.
Taigi protestantai negali nustatyti, kuri Biblija „geresnė“. Be to, Biblijos vertimai gali būti subjektyvūs, pvz., dalis protestantų graikišką žodį paradoseis verčia „papročiai“ ar „mokymai“, o ne „tradicijos“ – mat pastarasis vertimas būtų „per daug katalikiškas“. Liuteris esminėje vietoje Rom 3, 28: „Žmogus nuteisinamas tikėjimu“ savavališkai įterpė žodelį: „vien tikėjimu“. O ką jau kalbėti apie Jehovos liudytojus, kurie „verčia“ Bibliją visai iškraipydami jos pastraipas taip, kad jos pagrįstų jų klaidingus mokymus![17] Kaip įrodyti jų vertimo klaidingumą? Protestantas atsakys: remiantis Biblijos tyrinėjimais. Bet juk jehovistai savo Biblijos vertimus grindžia būtent Biblijos tyrinėjimais!
Klausimo neišspręsime, supriešindami du žmogiškus autoritetus. Čia padėti gali tik neklystamo autoriteto, kalbančio Kristaus įgaliojimu, įsikišimas. Katalikas žino, kad toks mokymo autoritetas priklauso Katalikų Bažnyčiai, kurios vyskupai suteikia leidimą Imprimatur („tebūnie spausdinamas“), skirtą parodyti, jog leidinys neprieštarauja tam, ko mokė Kristus ir apaštalai.
Biblija nebuvo prieinama eiliniams tikintiesiems iki XV amžiaus, o „Sola Scriptura“ mokymas neegzistavo iki XIV amžiaus
Esminė „Sola Scriptura“ mokymo nuostata yra tai, kad Šventoji Dvasia apšviečia kiekvieną tikintįjį, kaip aiškinti bet kurią Biblijos pastraipą. Tai būtų įmanoma tik tada, jei kiekvienas turėtų Bibliją ar bent lengvą priėjimą prie jos. Bet mes žinome, kad iki XV amžiaus – spaudos išradimo ir masinės knygų gamybos pradžios – dauguma žmonių negalėjo skaityti Biblijos[18]. Jei Biblija būtų vienintelis tikėjimo autoritetas, ar tai reiškia, kad milijonai krikščionių buvo palikti be šios vienintelės šviesos? Tada jie visi būtų lengvai patekę į klaidas ir praradę tikėjimą, be kurio nėra išganymo – ar Dievas būtų toks žiaurus? Bet mes žinome, kad Dievas yra mūsų mylintis Tėvas. Jo Sūnus įsteigė Bažnyčią, kuriai liepė skleisti Jo mokymą žodžiu tiek raštingiems, tiek beraščiams. „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17).
Kai kam sunku priimti tiesą, kad į protestantizmą panašaus mokymo nebuvo iki pat XIV a. ir jis neišplito iki XVI a. – pusantro tūkstančio metų nuo Kristaus ir Jo apaštalų laikų! Vien šio fakto užtenka sugriauti „Sola Scriptura“ doktrinai. Mokymas, kad vien tik Biblija yra tikėjimo šaltinis, neegzistavo iki Johno Wycliffe‘o (protestantizmo pirmtako XIV a.) ir neišplito, kol XVI a. neatėjo Liuteris, vietoj tikro šventąja Tradicija grįsto krikščioniško mokymo įvedęs „žmonių tradicijas“. Protestantizmas neturi istorinio tęstinumo, būdingo apaštalų mokymui ir yra radikalus ryšių su krikščioniška praeitimi nutraukimas.
„Sola Scriptura“ mokymas neša blogus vaisius – nesantarvę ir susiskaldymą
Jei „Sola Scriptura“ būtų teisingas mokymas, tai protestantai visi sutartų dėl doktrinos, nes Biblija negalėtų mokyti prieštaringų tikėjimų. Deja, tikrovėje yra tūkstančiai protestantų sektų ir denominacijų, kurių daugelis skelbia Bibliją vieninteliu kelrodžiu. Kiekviena „bažnyčia“ skelbiasi, kad moko tiesos, bet kiekviena moko kažko skirtingo nuo kitų. Jos net negali sutarti tokiais esminiais klausimais kaip Eucharistija, išganymas ir nuteisinimas.
Pvz., vieni protestantai moko, kad jei vieną kartą esi išganytas, tai jau niekada negali to išganymo prarasti. Kiti mano, kad tikras krikščionis gali sunkiai nusidėti ir nebebūti „išganytas“ ir t. t.
Mūsų Viešpats niekada nenorėjo, kad Jo Bažnyčia būtų tokia susiskaldžiusi kaip protestantizmas nuo pat jo pradžios[19]. Priešingai, Jis meldėsi, už savo sekėjus: „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21). O šv. Paulius ragina, kad būtų „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). Kaip protestantų sektos gali skelbtis tikrąja Bažnyčia, jei pats jų egzistavimas tai paneigia? Jos neišpažįsta „vieno tikėjimo“, už kurį meldėsi mūsų Viešpats, o skelbia prieštaringas doktrinas.
Čia galime prisiminti Viešpaties žodžius: „Medį pažinsite iš jo vaisių“ (Mt 12, 33).
„Sola Scriptura“ doktrina neleidžia prieiti galutinio, tikslaus aiškinimo nė vienoje Šv. Rašto pastraipoje
Kaip mes aukščiau matėme, „Sola Scriptura“ mokymas teigia, jog Biblija yra vienintelis tikėjimo šaltinis ir kad bet kas gali ją teisingai interpretuoti, palygindamas vieną jos dalį su kitomis. Tačiau kas bus, jei trys protestantai palygins vieną Biblijos dalį su kitomis ir gaus tris skirtingus rezultatus? Čia gali būti tik du atsakymai: a) nei vienas iš jų nėra teisingas; b) teisingas tik vienas, bet nežinia kuris. Kiekvienas protestantas paliekamas savo asmeniniam aiškinimui ir Šv. Rašto tyrinėjimui – galima sakyti, jis pats sau „popiežius“, o pas sekmininkus – net „pranašas“. Čia iškyla gausybė problemų. Pvz., moralės įstatymuose nei vienas protestantas negali tiksliai žinoti, ko Dievas nori ir todėl susidaro nuosavą moralinių įstatymų „krepšelį“.
Žinoma, kiekviena protestantų pakraipa manys, kad jos aiškinimas yra teisingas ir iškels jį virš kitų pakraipų aiškinimų, tačiau tada ji iškels save kaip galutinį autoritetą šalia ir virš paties Šv. Rašto. Tai pažeidžia protestantų principą „Vien tik Raštas“. Jei kuri nors pakraipa darys priešingai – ims teigti, kad jos Šv. Rašto aiškinimas nėra geresnis nei kitų pakraipų, tai vėl sugrįš prie pradinės abejonės – niekada nežinos absoliučios tiesos. Bet juk mūsų Viešpats pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kaip tada žmonėms tą kelią, tiesą ir gyvenimą rasti?
„Sola Scriptura“ mokymas kilo iš paties Liuterio emocinių problemų[20]
Jei ką nors galima tiksliai pasakyti apie Liuterį, tai tiek, kad jis buvo kankinamas baimės, nusivylimo bei kaltės jausmo dėl savo nuodėmingumo ir nesugebėjimo atsispirti pagundoms. Pats Liuteris pripažino: „Mano dvasia buvo visiškai palaužta ir aš nuolatos buvau melancholijos būklėje, nes kad ir ką darydavau, mano „teisumas“ [Dievo akyse] ir mano „geri darbai“ neatnešė man pagalbos ar paguodos“[21].
Atrodo, galime daryti išvadą, kad Liuteris kentėjo nuo dvasinio skrupulingumo ligos – perdėto susirūpinimo savo nuodėmingumu ir pasitikėjimo Dievu trūkumo. Tai pažymi net ir liuteronų mokslininkai[22]. Liuteris turbūt niekada neturėjo dvasinės ramybės, „sąžinė“ jam vis primindavo jo nuodėmingumą, o geri darbai nenuramindavo, todėl natūralu, kad Liuteris ieškojo prieglobsčio nuo šio balso ir rado jį mokyme „Sola Fides“ – išganymas yra „vien tik tikėjimu“.
Bet nuodėmės vengimas ir pastangos daryti gerus darbus būtini mūsų išganymui ir tų tiesų visada mokė Katalikų Bažnyčia. Liuteris, jausdamas negalįs įvykdyti to, ko Bažnyčia reikalavo, padarė drastišką žingsnį, „išsprendusį“ jo skrupulingumo problemą – atmetė Dievo įsteigtos ir popiežiaus vadovaujamos Bažnyčios mokomąjį autoritetą bei paskelbė, kad jis prieštarauja Biblijai. Kitaip tariant, skelbdamas, kad mokymas „Vien tik Raštas“ yra tikroji krikščionybės doktrina, Liuteris atmetė autoritetą, kuris vertė jį pripažinti, jog jo paties dvasingumas buvo nesveikas.
Išvados
Dėl visų minėtų priežasčių yra akivaizdu, kad protestantizmo skelbiamas „Sola Scriptura“ mokymas yra visiškai nebiblinis, žmogaus išgalvotas, klaidingas tikėjimas, kuris turi būti visiškai atmestas. Tie, kurie nori būti tikrais krikščionimis – o to reikia tam, kad jie būtų išganyti – turi priimti tokį Kristaus mokymą, kokio Jis pats mokė. Jie turi matyti vidinius šio mokymo dėsnius, kurie tampa akivaizdūs remiantis Šventuoju Raštu, logika ir istorija. Pilna religinė tiesa, nesumaišyta su klaida, randama tik Katalikų Bažnyčioje, Bažnyčioje, kurią vienintelę įsteigė Kristus. Pagal šios Bažnyčios mokymą, „Sola Scriptura“ yra iškreiptas požiūris į krikščioniškąjį autoritetą.
„Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“ (Lk 10, 16).
(Sutrumpintas vertimas iš Peters, J., Scripture alone? 21 Reasons to reject „Sola Scriptura“, TAN Books and Publishers, Inc., Rocford Ill., 1999. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius).
Malda už eretikų ir schizmatikų atsivertimą
Marija, Gailestingumo Motina, nusidėjėlių Prieglobsti, mes meldžiame Tave, meilingai pažvelk į vargšus eretikus ir schizmatikus! Tu esi Išminties Sostas, apšviesk jų protą, kurį vis dar gaubia nežinojimo ir nuodėmių tamsa. Padėk, kad jie aiškiai suprastų, jog šventoji visuotinė ir apaštalinė Romos Bažnyčia yra vienintelė tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia, už kurios ribų negalima rasti nei šventumo, nei išganymo. Pakviesk juos į vieną kaimenę ir duok jiems malonę, kad jie tikrai atsiverstų, priimtų visas mūsų šventojo tikėjimo tiesas ir paklustų Romos popiežiui, Jėzaus Kristaus vietininkui žemėje. Duok, kad jie netrukus su mumis susivienytų šventais dieviškos meilės ryšiais, kad būtų viena kaimenė ir vienas Ganytojas ir kad visi džiugiomis širdimis per amžius Tavo garbei, šlovingoji Karaliene, galėtų giedoti: džiaukis Mergele Marija, Tu viena sunaikinai visas erezijas visame pasaulyje. Amen.
500 dienų atlaidų (Šv. Tikėjimo skleidimo kongregacija 1868 12 30, S. Paenitentiaria Apostolica, 1936 03 18)
________________________________________
[1] Protestantų reformacija nebuvo Bažnyčios reforma tikrąja to žodžio prasme, bet greičiau revoliucija, sukilimas prieš bažnytinę ir civilinę valdžią.
[2] W. E. Vine [protestantų autorius], Vine‘s Expository Dictionary of New Testament Words, McLean, VA, p. 387. Plg. Šv. Alfonsas Liguoris, Visų Tikėjimo punktų, aptartų ir apibrėžtų Šventojo Tridento Susirinkimo, išdėstymas ir gynyba; kartu su tariamųjų reformuotojų [skelbiamų] klaidų paneigimu, Dublin, 1846, p. 50
[3] Nors laikoma, kad visos Naujojo Testamento knygos buvo parašytos tada, kai šv. Jonas baigė Apokalipsę, jos dar kurį laiką nebuvo formaliai laikomos Biblija. Kurios knygos sudaro Bibliją, vėliau aiškiai apibrėžė Šv. Petro Sostas.
[4] Vietoj „nurodymų“ galima versti ir „mokymų“, „tradicijų“.
[5] Protestantų aiškinimas, kad Biblija interpretuoja pati save, yra bergždžias. Jie skelbia, kad žmogus gali teisingai interpretuoti Raštą, lygindamas vienas vietas su kitomis. Tačiau paprašykime dešimtį žmonių, kad jie paaiškintų vieną Šv. Rašto pastraipą. Net ilgai studijavę Bibliją, jie greičiausiai pateiks dešimt skirtingų aiškinimų. O kas būtų, jei tokį eksperimentą pakartotume su milijonais žmonių? Istorija jau matė to rezultatą, jo vardas – protestantizmas.
[6] Žr. Ireniejaus Prieš erezijas 3 kn., 3 sk.; Tertulijono Perspėjimą prieš eretikus, 32 sk.; Origeno Pirmuosius principus, 1 kn. įvadą.
[7] Žr. šv. Ignoto Laišką smirniečiams, 8-9 sk., Laiško filadelfiečiams įvadą ir 1-4 sk. ir Laiško magneziečiams 7 sk.
[8] Žr. šv. Klemenso I laišką, 1, 56, 58, 59 sk.; šv. Ignoto Laiško romiečiams įvadą ir 3 sk.; Ireniejaus Prieš erezijas 3 kn., 3 sk. nr.2; Tertulijono Perspėjimo prieš eretikus 22 sk. ir Euzebijaus Bažnyčios istorijos 5 kn., 24 sk., nr. 9.
[9] Romos sinodas 382 m., Hipono susirinkimas 393 m. ir Kartaginos susirinkimas 397 m. Galutinis neklystamas 73 knygų sąrašas paskelbtas Tridento Susirinkimo IV sesijoje 1546 m.
[10] Plg. Mt 6, 14-15 ir Sir 28, 2; Mt 7, 12 ir Tob 4, 16; Apd 10, 26 ir Išm 7, 1 ir t. t.
[11] Henry H. Graham, Where We Got the Bible: Our Debt to the Catholic Church, Rockford, Ill, 1911, p. 34-35.
[12] Abi ankstyviausios Biblijos kopijos Codex Vaticanus ir Codex Sinaiticus datuojamos IV a. po Kr. Nei vienoje iš jų nėra visos Biblijos, kadangi dalis rankraščių dingusi ar sunaikinta.
[13] Likimo ironija – rašytinis Dievo žodis išliko būtent dėl katalikų vienuolių perrašinėtojų pastangų. Sakyti, kad Katalikų Bažnyčia slopino Bibliją, yra akivaizdus melas. Priešingai – Katalikų Bažnyčia išsaugojo Bibliją neiškraipytą, drausdama falsifikuotas ir neteisingas jos kopijas.
[14] Raymond F. Collins, Introduction to the New Testament, Garden City, NY, 1983, p. 77.
[15] Protestantai teigia, kad visi Biblijos rankraščių skirtumai nesusiję su esminiais tikėjimo punktais. Nors šis teiginys neteisingas, bet jis parodo, kad protestantai čia patys netiesiogiai sutinka, jog leidžiama priimti kažką, kas skiriasi nuo „tikros“ Biblijos. Jei tai tiesa, tai patys protestantai pradeda kasti duobę „Sola Scriptura“ mokymui.
[16] Bruce M. Metzger (protestantų autorius), The Text of the New Testament: Its Transmission, Corruption and Restoration, Oxford University Press, 1922, p. 221-225, 234-242.
[17] Jehovistų „New World Translation“ Jn 1, 1 skaitome: „...ir Žodis buvo dievu“, o ne „ir Žodis buvo Dievas“, nes Jehovos liudytojai neigia Jėzaus dievystę. Kol 1, 15-20 NWT keturiskart įterpia žodelį „kitas“, nes manoma, kad Kristus buvo paprastas kūrinys. Mt 26, 26: „Tai reiškia mano kūną“ vietoj „Tai yra mano kūnas“, nes netikima į Eucharistiją.
[18] Pirmasis spaustuvininkas Johannesas Gutenbergas buvo katalikas, jo 1455 m. atspausdinta Biblija buvo katalikiška, su 73 knygomis.
[19] Net pirmieji „reformatoriai“ – M. Liuteris, J. Kalvinas ir U. Zwinglis nesutarė doktrinos klausimais ir vadino vienas kito mokymus eretiškais.
[20] Plačiau apie Liuterio emocines ir psichologines problemas žr. „Pulkim ant kelių“ Nr. 8, www.fsspx.lt.
[21] Jansen, III T., p. 84.
[22] Plg. Fr. William Most, „Are We Saved by Faith Alone?“, kasetinė garso juosta iš Catholic Answers, P. O. Box 17490, San Diego, CA 92177.