Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia - mormonai (I)

 

Antroji dalis

Ilgaamžės sektos

4 skyrius. „Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia“ (mormonai)

 

„Dievas padarė Aaroną Savo lūpomis Izraelio vaikams, ir Jis padarė mane jūsų Dievu vietoj Jo, o Vyresnieji bus mano lūpomis.“

Džozefas Smitas[1]

 

„Mormonizmas – religija mėgėjams.“

Iš aukštas pareigas užimančio mormono privataus laiško, paskelbto diakono Andrejaus Kurajevo internetiniame forume[2]

 

1. Mormonai – ne protestantai, o pagoniška sekta

Šiame skyriuje kalbėsime apie mormonus – pačią „seniausią“ iš naujųjų sektų. Iš teologinio taško žiūrint, ją galima apibūdinti kaip sinkretinę neopagonišką okultinę sektą su milenaristiniais (chiliastiniais) polinkiais, aktyviai užsiimančią prozelitine veikla. [...]

Mormonų misionieriai atrodo visuomet vienodai: juodos kelnės, balti marškiniai, paprastas kaklaraištis, ant krūtinės – juoda lentelė, kurioje parašyta, pavyzdžiui, „vyresnysis Džonsonas“ arba „vyresnysis Stivensas“. Jie visuomet vaikšto poromis, dažnai su tamsiomis kuprinėmis ant nugaros. Dažniausiai tai labai jauni vaikinai, 19-20 metų amžiaus, trumpai apsikirpę, kariškai ar sportiškai pasitempę. [...]

Visas mormonų gyvenimas labai griežtai reglamentuotas: sekmadieniais pamaldos, komunija ir bažnytinė mokykla; pirmadieniais – šeimos diena: visi turi tą dieną praleisti šeimos rate bei žaisti sportinius žaidimus, dažniausiai tinklinį (ir visi žaidžia!); trečiadieniais – susirinkimas maldai. Specialiai tam skirti prižiūrėtojai (Rusijoje juos vadina „namų mokytojais“) kas mėnesį aplanko kiekvieno tikinčiojo namus ir tikrina, ar tasai gyvena, kaip dera tikram mormonui.

Įdomu, kad kiekvienas mormonas privalo namuose turėti neliečiamas maisto produktų atsargas metams. Kasmet šios atsargos atnaujinamos. Maisto produktų (taip pat rūbų ir visko, kas reikalinga ūkyje) atsargos saugomos kiekviename mormonų kaime ar mieste. Visa tai skirta sunkiems laikams prieš Antrąjį atėjimą, kai likę žmonės mirs iš bado. Šių atsargų dėka mormonai be vargo pragyvens paskutinius laikus ir galės tarp išmirštančių badu „pagonių“ (tai yra nemormonų)[3] ramiai laukti Antrojo atėjimo ir Paskutiniojo teismo, kuris padoriam mormonui neturi atrodyti baisus. [...]

Oficialusis šios sektos pavadinimas yra „Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia“ (The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints). Jos steigėjas yra Džozefas Smitas (Joseph Smith). Jis gimė 1805 m. JAV Vermonto valstijos Šarono (Sharon) miestelyje. 1816 m. kartu su tėvais persikėlė į Palmiros (Palmira) miestelį (Niujorko valstija), kur ir prabėgo būsimojo mormonų „pranašo“ jaunystė.

Štai taip amerikiečių tyrinėtojas aprašo tą laikotarpį:

„Pirmojoje XIX a. pusėje atsirado nemažai naujų religinių sąjūdžių ir sparčiai plėtėsi įvairios protestantų denominacijos. 1817 metais Dženima Vilkinson (Jenima Wilkinson), laikanti save Kristumi, įkūrė religinę koloniją Jeruzalės bendruomenėje vos dvidešimt penkių mylių atstumu į pietus nuo Palmiros miestelio (Niujorko valstija). Dženimos grupė išgarsėjo pavadinimu „Bendrieji visų draugai“. Baptistai įsikūrė Niujorko valstijoje ir pradėjo steigti mažesnes grupes. 1814-1830 m. buvo įsteigtos baptistų grupės „Reformuotieji baptistai“, „Kietašarviai baptistai“, „Laisvosios valios baptistai“, „Septintosios dienos baptistai“, „Kojų plovėjai“ ir daugelis kitų.

1830 metų pabaigoje skaitlingiausia JAV denominacija tapo metodistai. Jų skaičius išaugo nuo mažiau kaip 15 tūkst. (1785 m.) iki beveik 900 tūkst. (1839 m.). XIX a. pradžioje presbiterionai kompaktiškai gyveno Rytinėje pakrantėje, būta tik keleto jų bažnyčių Kentukyje ir Pensilvanijoje. Iki 1820 metų jų atliekamas evangelizavimas išplito taip toli į vakarus nuo Alegenio kalnų, kad jiems buvo leista įsteigti Pitsburgo Sinodą. Steigimo metu Sinodui priklausė 216 bendruomenių ir 94 pastoriai.“[4]

Džozefas Smitas augo šiame religiniame sambrūzdyje. Jų šeima buvo tokia neturtinga, kad kaimynystėje gyvenantys ūkininkai privengdavo su ja bendrauti, nors ir patys buvo gana neturtingi. Tai suprantama, prisiminus, kad Amerikoje, ypač jos šiaurinėse valstijose, vyravo nuomonė, jog Dievas atlygina už tikrą pamaldumą ir neturtingi žmonės yra nevykėliai, Dievo nubausti už savo nuodėmes. Gal būt, šiuo konkrečiu atveju tokia nuomonė buvo pagrįsta, kadangi Smitai, nors formaliai ir buvo krikščionys, bažnyčios nelankydavo, manydami, kad nei viena bažnyčia neskleidžia tikros tiesos: ją galima rasti tik asmeniškai bendraujant su anuo pasauliu. Jie buvo savaip religingi žmonės: visa šeimyna buvo linkusi į egzaltaciją ir įvairias „vizijas“. „Regėjimus“ matydavo jau tėvas – gal sapne, gal nemiegant; apie tai pasakojo Džozefo Smito motina.

Smitai turėjo septynis vaikus. Kadangi šeima gyveno labai skurdžiai, joje dažnai būdavo kalbama apie indėnų lobius, kurie kažkur yra užkasti ir kuriuos tereikia surasti bei atkasti – ir tada jie pagaliau praturtės. XIX a. pirmojoje pusėje Amerikoje vyko lobių ieškojimo bumas: visi ieškojo indėnų lobių (prisiminkime kad ir Tomo Sojerio, pagaliau radusio indėno Džo lobį, istoriją), tad ir Džozefas nuo vaikystės ieškojo lobių. Jis netgi turėjo „magiškąjį akmenį“ (kažkokį neapdorotą vietinės kilmės kristalinės medžiagos gabalą), kuris turėjo jam parodyti, kur yra užkastas lobis. Negavęs jokio išsilavinimo ir visą gyvenimą likęs mažaraščiu, jaunasis Smitas turėjo neeilinę įtikinėjimo galią, tad jam pavyko įtikinti aplinkinius, kad šis akmuo gali rasti lobius. Vienas ūkininkas netgi buvo atvykęs iš toli, prašydamas Džozefo rasti mineralines iškasenas jam priklausančioje žemėje.

Štai svarbus liudijimas apie Smitų šeimą, pasirašytas šešiasdešimties juos asmeniškai pažinojusių Palmiros (Niujorko valstija) gyventojų:

„Mes, žemiau pasirašiusieji, pažinojome Smitų šeimą daugelį metų, kai ji gyveno netoli mūsų, ir nedvejodami pareiškiame, kad šios šeimos nariai neturi moralinių savybių, kurios sąlygotų visuomenės pasitikėjimą jais. Jie ypač pagarsėjo savo iliuziniais projektais, daug laiko gaišindavo ieškodami neva užkastų lobių ir iki šiol už jų namo išliko šio užsiėmimo pėdsakų. Džozefas Smitas vyresnysis ir jo sūnus Džozefas yra ypač žemos moralės ir pasižymi polinkiu žalingiems įpročiams.“[5]

Remiantis neseniai rastais dokumentais (mormonai, žinoma, neigia jų autentiškumą), galima teigti, kad Džozefas nuo vaikystės užsiiminėjo okultizmu, tai yra iškviesdavo dvasias, tikėdamasis, kad jos jam padės surasti lobį. Tiesa, jam prastai sekėsi, nes 1826 jis buvo patrauktas atsakomybėn už šarlatanizmą, kuriuo „užsidirbdavo“ pinigų. Žinant šiuos Džozefo Smito biografijos faktus, tampa aišku, kokiame fone atsirasdavo jo garsieji „apreiškimai“.

Anot jo, „apreiškimus“ jis matydavęs jau ankstyvojoje vaikystėje. Pirmą kartą Džozefas pasipasakojo apie juos 1832 metais, būdamas jau brandus 27 metų vyras, tačiau pirmąjį „apreiškimą“ jis neva matęs 1820 metais, kuomet neturėjo nė penkiolikos metų. Tik kažkodėl visus tuos metus jis tylėjęs.

Šiandien mormonai pasakoja apie jo pirmąją viziją taip: Kartą keturiolikmetis berniukas Džo nuėjo į mišką pasimelsti. Staiga ant jo nusileido baisus tamsus debesis, jį apėmė siaubas ir panika. „Kažkokia jėga pagavo ir visiškai prislėgė mane, ji taip mane paveikė, kad mano liežuvis sustingo ir nebegalėjau kalbėti“[6]. Tačiau kai berniukas jau neteko vilties ir ruošėsi neišvengiamai mirčiai, debesies viduryje atsirado šviesos stulpas, o jame – du „asmenys“ blizgančiais baltais apdarais. Ypač įspūdingai atrodė pirmasis iš jų. Jis parodė į antrąjį ir tarė: „Tai mano mylimasis sūnus, klausyk jo“. Iš to Džozefas padarė išvadą, kad tai buvo Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus.

Iš Naujojo Testamento mums yra žinoma, kad žmogui tikrai susitikus su Dievu, jam pirmiausiai kyla noras kristi veidu žemyn, uždengti galvą rankomis ir sakyti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus!“ (Lk 5, 8) – juk baisu pamatyti Gyvąjį Dievą. Tačiau Džozefas buvo kitoks: jam net į galvą neatėjo, kad jis yra nevertas, jis nesumišo ir nesivaržydamas pradėjo pokalbį su „dievybe“. Pirmasis jo pateiktas klausimas buvo toks: kokia iš egzistuojančių bažnyčių galėtų būti laikoma tikra? Stebėtina, kad atsakymas visiškai sutapo su jo nuo vaikystės girdėta tėvų nuomone: jokia iš egzistuojančių krikščionių bažnyčių neskleidžia tikros tiesos. Be to, pasirodęs „asmuo“ neva jam sakęs: „Visos krikščionių bažnyčios, mano nuomone, yra šlykščios. Nestok nei į vieną iš jų!“ Tai ir buvo pagrindinis vizijos turinys. Džozefas negavo jokių pavedimų, ir ši grandiozinė vizija neturėjo jokių pasekmių jo gyvenimui.

Tik 1823 metais, kai Džozefas jau buvo aštuoniolikmetis, jis pamatė antrąjį apreiškimą[7] miegamajame, kur jis prieš miegą meldėsi, prašydamas Dievo atleisti jo „menkas“ nuodėmes – gašlumą ir pramogavimą linksmose kompanijose. Įdomu pažymėti, kad šių „menkų“ nuodėmių jam nepavyko atsikratyti visą gyvenimą.

Jam besimeldžiant, pasirodė kažkas panašaus į šviesos debesį, kurio viduje kabojo, nesiekdamas kojomis žemės, kažkoks „asmuo“, vadinęs Džozefą vardu, o save – „angelu Moroniu“. Keistu vardu[8] pasivadinęs „angelas“ papasakojo Džozefui daugybę įdomių dalykų. Šį apreiškimą galima laikyti tikruoju mormonų sąjūdžio gimimu, nes pirmasis iš esmės nieko nebuvo nulėmęs.

„Angelas Moronis“, kuris tą naktį, lyg katinas iš „Alisos Stebuklų šalyje“, tai dingdavęs, tai vėl pasirodydavęs, papasakojo lovoje gulinčiam Džozefui apie knygą, parašytą aukso plokštelėse ir užkastą slaptoje vietoje (įsidėmėkite: vėl lobio tema). Šią knygą jis turi iškasti ir išversti, tačiau jam bus leista tai atlikti tik po to, kai jis susiras panelę, kurią privalės vesti. Keistas sutapimas, bet ši panelė pasirodė esanti Ema Heil (Emma Hale), kuriai Džozefas jau kartą piršosi, tačiau jos tėvas, kurio nuomone Džozefas buvo nepatikimas vaikinas ir netgi avantiūristas, išgrūdo jį lauk. Tačiau „angelas“ Džozefui griežtai tarė, kad jam reikalinga būtent Ema Heil, ir Džozefas išsivedė panelę prieš jos tėvo valią. 1827 metų sausį jie susituokė ir sugrįžo į Pensilvaniją, kur tuo metu buvo įsikūręs Džozefas.

Netrukus jam vėl apsireiškė Moronis ir leido pasiimti aukso plokšteles iš jų saugojimo vietos – Niujorko valstijoje esančio Kumoro kalno (Cumorah Hill). Džozefas iškasė aukso plokšteles, parsinešė jas namo ir dvejus metus vertė jose surašytą tekstą. Vėliau ši knyga buvo pavadinta „Mormono knyga“ („The Book of Mormon“) (iš jos kilo ir sektos pavadinimas). Knyga yra gana stora, dabartinis jos leidinys yra 616 puslapių, surinktu labai smulkiu šriftu, be to, šiandien yra žinoma, kad „Mormono knyga“, anot Smito, tėra minėtose plokštelėse esančio teksto dalies vertimas. Prisiminus, kad tos plokštelės buvo auksinės, kyla pagrįstas klausimas: ar vienas žmogus fiziškai sugebėtų pakelti tiek aukso? Čia esama akivaizdaus nesusipratimo – vieno iš daugybės nesusipratimų šioje fantastiškoje istorijoje.

Kaip jau minėjome, Džozefas buvo kilęs iš labai neturtingos šeimos ir neturėjo jokio išsilavinimo. Jis sunkiai skaitė, o rašyti tesugebėjo primityviausias frazes, ir tai su daugybe klaidų. O versti plokštelėse esantį tekstą jam teko, kaip jis pats buvo paskelbęs, iš „reformuotos“ senovės egiptiečių kalbos. Žinoma, tos kalbos jis nemokėjo, bet jam buvo per apreiškimą „paaiškinta“, kaip reikia versti. Jam reikėjo raštininko ir pradžioje juo tapo Ema Smit. Plokštelių niekas nebuvo matęs, buvo paskelbta, kad jos yra sudėtos skrynioje po lova. Džozefas turėjo du magiškuosius akmenis „Urimą“ ir „Tumimą“[9], kuriuos jis neva buvo iškasęs kartu su plokštelėmis (kaip matome, magiškojo akmens tema taip pat buvo tęsiama), – atseit, jie buvo pritvirtinti prie šarvo, dengusio plokšteles. Akmenys buvo apraizgyti metaliniu rėmu, panašiu į akinius. Džozefas, užsimaukšlinęs šiuos „akinius“ ant nosies ir pridengęs veidą skrybėle, diktuodavo, o Ema visa tai surašydavo.

Netrukus po darbo pradžios Džozefas Smitas susipažino su kaimynystėje gyvenusiu turtingu ūkininku Martinu Hariu (Martin Harris), kuris patikėjo jo pasakojimais ir tapo jo raštininku vietoje Emos. Iki 1828 m. birželio 14 d. Haris, diktuojant Džozefui, jau buvo prirašęs 116 puslapių. Pradžioje Džozefas į šį darbą žiūrėjo gana aplaidžiai: Hariui surašius jau gana daug medžiagos, jis jam leido išsinešti rankraštį namo ir parodyti žmonai. Haris kažkokiu būdu pametė rankraštį. Kopijos nebuvo, ir teko pradėti darbą iš pradžių. Tačiau Moronis pasirodė esąs įžvalgus: jis apsireiškė Džozefui ir liepė nebeversti anksčiau versto teksto, bet versti naujus teksto fragmentus. Tai buvo labai paranku, nes jeigu būtų atsiradęs pamestas rankraštis, galėjo paaiškėti, kad vertimai nesutampa, ir vėl įvyktų nesusipratimas.

Džozefas, žiūrėdamas į skrybėlę, kurioje dabar gulėjo tiktai vienas nedidelis magiškasis akmuo, ėmėsi darbo. Tuo metu jis jau buvo susipažinęs su tikrai raštingu žmogumi Oliveriu Kauderiu (Oliver Cowder), kurį galima laikyti antruoju mormonų bažnyčios įkūrėju. Oliveris Kauderis tapo Džozefo Smito sekretoriumi ir raštininku, taigi jo pagalba kuriant antrąją „Mormonų knygos“ versiją tikrai yra didžiulė. Įdomu, kad prieš susitikdamas su Smitu, Kauderis turėjo asmeninės okultinės patirties ir manė esąs pranašas. Jis niekuomet nesiskirdavo su savo strypu, kuris, juo nuomone, turėjęs dvasios galią, ir vadino jį „gamtos skeptru“[10].

Daugelis mormonų ir šiandien tiki dieviškąja „Mormono knygos“ kilme; jie teigia, kad Džozefas Smitas buvo paprastas bemokslis žmogus, taigi vertėju buvo „pats Dievas“: jis vertė per „Urimo“ ir „Tumimo“ akmenis, o Džozefas tebuvo įrankis. Todėl pats procesas tampa nepaprastai svarbus. Tam tikslui pateikiu dviejų liudininkų pastabas apie vertimo atlikimą.

Šeštasis mormonų bažnyčios prezidentas Džozefas F. Smitas (Joseph F. Smith), remdamasis mormonų „bažnyčios“ steigėjo amžininkų liudijimas, pasakojo:

„Džozefas nevertė aukso plokštelėse esančio teksto į anglų kalbą jam būdingu kalbos stiliumi, kaip mano daugelis žmonių, bet kiekvienas žodis ir kiekviena raidė jam buvo padovanoti Dievo valia... Viešpats padarė taip, kad kiekvienas knygoje parašytas žodis tokiu pat pavidalu atsirastu priešais jo akis ant akmenų (Urimo ir Tumimo – A. D.) trumpomis frazėmis ar žodžiais, o Džozefui ištarus tą frazę ar žodį ir raštininkui juos tiksliai užrašius, jie dingdavo ir atsirasdavo nauji. Neteisingai užrašius bent vieną žodį, net vieną raidę, jie nedingdavo tol, kol nebūdavo randama klaida. Tuomet Džozefas reikalaudavo iš raštininko tarti paraidžiui paskutinę frazę, kol nebūdavo aptinkama klaida. Įvedus pataisą, frazė ar žodis dingdavo nuo akmens.“[11]

Vienas pirmųjų Džozefo Smito bendradarbių Deividas Vitmeris (David Whitmer) savo „Kreipimesi į visus tikinčius Kristų“ taip aprašo „vertimo“ procesą:

„Dabar aš jums aprašysiu, kaip buvo verčiama „Mormonų knyga“. Džozefas Smitas įdėdavo pranašišką akmenį į skrybėlę, po to priglausdavo prie jos veidą, prispaudęs iš visų pusių jos kraštus, kad neprasiskverbtų šviesa, ir tuomet tamsoje įsižiebdavo dvasios šviesa. Prieš jo akis atsirasdavo kažkas panašaus į pergamentą su rašmenimis. Po kiekvienu hieroglifu buvo pateikiamas jo vertimas į anglų kalbą. Brolis Džozefas balsiai perskaitydavo anglišką frazę Oliveriui Kauderiui, kuris buvo jo vyriausiasis raštininkas, o pastarajam užrašius frazę, jis ją perskaitydavo Džozefui. Jeigu frazė buvo užrašyta teisingai, ji dingdavo ir pasirodydavo naujasis hieroglifas su vertimu. Tokiu būdu, Mormonų knygos vertimas buvo padovanotas Dievo valia ir atsirado ne žmogaus valia.“[12]

Įdomu, kad bedirbant Smitui buvo pasirodęs apreiškimas, jog ir Oliveris gali gauti magiškuosius akmenis, žiūrėti į skrybėlę ir versti. Tačiau kiek Kauderis besistengė, jam taip ir nepavyko išgirsti diktuojamų „iš aukštybių“ žodžių ir pamatyti „kažką panašaus į pergamentą“ tuščioje skrybėlėje. Po kelių bergždžių savo padėjėjo bandymų Smitas pamatė antrąjį apreiškimą apie tai, kad iš tikrųjų tik jis pats gali tai atlikti[13]. Visai tolesnei Džozefo Smito istorijai būdingi tokie dažni ir labai parankūs bei savalaikiai „dieviškieji“ apreiškimai.

Įdomi dar viena tuometinio Smito gyvenimo detalė: 1826-1828 m., jam atliekant naująjį vertimą (praėjus daugeliui metų po didžiojo apreiškimo apie tai, kad visos krikščionių bažnyčios Dievo akyse yra šlykštynė), Smitas įstojo į metodistų bažnyčią ir kelis mėnesius buvo jos nariu, kol jo neišvarė už okultizmą. Oficialaus Džozefo Smito ir jo žmonos Emos atskyrimo nuo metodistų bažnyčios dokumentas yra saugomas bažnyčios archyve. Kodėl Džozefas ignoravo aiškų ir nedviprasmišką „Dievo Tėvo“ patarimą, išgirstą per pirmąjį „apreiškimą“? Ir apskritai – ar būta tokio apreiškimo?

1829 metais Smitas ir Kauderis kartą nuėjo į mišką – įdomu, kad daugelis ankstyvųjų mormonų apreiškimų įvykdavo miške. Šį kartą jie pamatė naują apreiškimą – „Joną Krikštytoją“ Angelo pavidalu, kuris juos įšventino į Aarono kunigystę ir liepė vienam kitą apkrikštyti[14].

Vėliau tarp Kauderio ir Smito atsirado nesutarimų: Kauderis sakydavo, kad jis turi pamatyti plokšteles ir įsitikinti jų tikrumu. Atseit, jeigu Džozefas juo pasitiki, tai kodėl nerodo jam plokštelių? Ir tuomet Džozefas atvedė Kauderį bei du savo ankstyvojo etapo bendradarbius (anksčiau minėtus Martiną Harį ir Deividą Vitmerį) į mišką, kur įvyko naujas „apreiškimas“ ir angelas parodė jiems plokšteles. Jų liudijimas (vadinamasis „Trijų liudijimas“) yra pateikiamas „Mormono knygos“ pradžioje. Tačiau įdomu tai, kad Džozefas Smitas savo plokštelių jiems taip ir neparodė, o jie matė jas tiktai miške vykusiame „apreiškime“, t. y. plokštelių buvimo Džozefo dispozicijoje faktas nebuvo patvirtintas. Be to, visi trys asmenys, pasirašę minėtą liudijimą, vėliau paliko mormonų bažnyčią ir pasisakydavo prieš Smitą.

Štai ką rašo Markas Tvenas (Mark Twain) apie šį liudijimą:

„Esama žmonių, kuriems reikalingi kalnai įrodymų, kol jie bent priartės prie patikėjimo kuo nors. Tačiau aš, kai man žmogus sako matęs „rašmenis ant lentelių“, maža to, šalia stovėjęs angelas, kuris matė tai, ką matė jis, ir tas žmogus, tikriausiai, davė atitinkamą raštišką liudijimą – jaučiuosi jau toli nuėjęs patikėjimo keliu, net jeigu nieko nebuvau girdėjęs apie tą žmogų ir nežinau nei to angelo vardo, nei jo tautybės.“[15]

Be to, „Mormonų knygos“ pradžioje pateikiamas ir „Aštuonių liudijimas“ – jie teigia, jog Džozefas Smitas jiems asmeniškai parodė plokšteles. Beje, trys iš šių aštuonių asmenų buvo paties Džozefo tėvas ir du jo broliai (kurie buvo asmeniškai suinteresuoti plokštelių egzistavimu), o keturi priklausė Vitmerių šeimai ir kartu su aštuntuoju liudytoju Hairamu Peidžu (Hyram Page) po kurio laiko išstojo iš mormonų bažnyčios. Tačiau iki šiol jų liudijimu naudojamasi naujiems nariams privilioti.

Kaip Smitui pavyko įtikinti juos, kad jie kažką matė, liks paslaptimi visiems laikams. Tačiau kai kas paaiškėja, perskaičius jų prisiminimus. Vienas iš trijų liudytojų Deividas Vitmeris vėliau rašė, kad angelo su plokštelėmis reginys buvo panašus į kažkokį „įspūdį“. Kitas liudytojas Martinas Haris sakė, kad jis matęs plokšteles „dvasios akimis“, bet „niekad jų nematęs kūno akimis, t. y. matęs tiktai vizijoje ar vaizduotėje... kaip, pavyzdžiui, galima matyti miestą anapus kalno“[16].

Kai kurie tyrinėtojai pasakoja apie Džozefo asmenybės magnetizmą ir jo ypatingą talentą priversti žmones „matyti apreiškimus“. Tai liudija kai kurių iš aštuonių liudytojų prisiminimai, kaip Džozefas rodė jiems plokšteles:

„Liudytojams buvo liepta nepertraukiamai melstis ir atlikti kitus dvasinius pratimus. Po kurio laiko jis [Džozefas] pagaliau sukvietė visus į kambarį ir ištraukė dėžę, kurioje, anot jo, buvo saugomas tasai neįkainojamas lobis. Po to buvo nukeltas dangtis; liudytojai, pažvelgę po juo ir nieko neradę, pradėjo šūkauti: „Broli Džozefai, mes nematome jokių plokštelių!“ Pranašas jiems atsakė: „Ak jūs, mažatikiai! Kiek dar Dievas kentės šią gudrią ir gašlią giminę! Klaupkitės! Melskite Dievo, kad suteiktų jums šventą ir gyvą tikėjimą!“… [Po dviejų valandų maldos] jiems pažiūrėjus į dėžę, jie leidosi įtikinami, jog matė plokšteles.“[17]

Labai panašu į „nuogojo karaliaus“ efektą iš Anderseno pasakos.

1831 metais įvyko antrasis Smito ir Kauderio įšventinimas į aukščiausią kunigystės laipsnį – Melchizedeko kunigystę. Šį kartą jiems apsireiškė „apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas“, kurie juos ir „įšventino“. Tokiu būdu buvo „atstatytas“ ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje prarastas šventumas. Jo nebūta aštuoniolika šimtmečių, bet dabar, kaip buvo pasakyta, jis galios visiems laikams.

Deividas Vitmeris (vienas iš trijų liudytojų) pasipriešino šiai naujovei, apkaltinęs Džozefą Smitą, kad jis pats ją išrado, patarus jo naujajam įtakingam pasekėjui Sidniui Rigdonui (Sidney Rigdon). Iki Rigdono naujajai bažnyčiai visiškai pakako seniūnų. Vitmeris papasakojo, kad būtent Rigdonas atkreipė Džozefo dėmesį į Melchizedeko vaidmenį Senajame Testamente bei į vyriausiojo dvasininko vaidmens svarbą ir įkalbėjo jį prašyti Dievo šio įšventinimo. Dievas paklusniai ir nedelsdamas atsiuntė Smitui „žinią“, kad Rigdonas buvo teisus. Nuo tol, Rigdono dėka, mormonų bažnyčioje egzistuoja du įšventinimo laipsniai[18].

Sidnis Rigdonas buvo vienos iš „atgimusiųjų“ (revivalist) sektų narys. Susipykęs su jos vadovu ir atkakliai tikėdamas, kad Izraeliui lemta vėl susivienyti, Rigdonas buvo įsitikinęs ankstyvosios Bažnyčios komunų struktūros teisingumu. Jis buvo pasirengęs priimti naujuosius mormonų „apreiškimus“. Per trumpesnį nei trijų savaičių laikotarpį Sidnis Rigdonas ir visa jo komuna Kirtlande (Ohajo valstija) buvo pakrikštyti mormonų misionierių, o po to Rigdonas kartu su jais nuvyko į Niujorko valstiją, kur buvo su džiaugsmu priimtas Smito. Netrukus jis įkalbėjo „pranašą“ ir 60 jo pasekėjų grupę persikelti į Kirtlandą – beveik 300 mylių į vakarus nuo Niujorko valstijos: toliau nuo „persekiotojų“ ir „ištvirkusios spaudos“.

Tokia yra Smito „ankstyvųjų apreiškimų“ istorija, kuriuos galima traktuoti įvairiai. Pats Džozefas pasakojo apie juos daug vėliau ir kaskart skirtingai. Jis painiojo laiką, kada jie buvo įvykę, savo amžių tuo metu (pasakodamas pirmą kartą apie savo pirmąjį „apreiškimą“ 1832 metais, Smitas sakė, kad tuomet jau buvo 16-tieji metai), o svarbiausia – pačių apreiškimų turinį. Pavyzdžiui, pasakodamas apie savo pirmąjį apreiškimą, jis pradžioje yra sakęs, kad jam buvo apsireiškęs Jėzus, vėliau – kad kažkoks angelas, o pagaliau išdėstė versiją, kuri dabar yra pateikiama mormonų knygose ir buvo perpasakota šiame leidinyje.

Esama rimtų neatitikimų ir antrojo „apreiškimo“ aprašymuose: pirmuosiuose Džozefo pasakojimo apie šį įvykį leidiniuose (dar jam gyvam esant) jam pasirodęs angelas pasivadinęs Nefiu (Nephi)[19]. Tik po 1851 metų Nefis tapo Moroniu. Toks stebėtinas vienintelio įvykio liudytojo nenuoseklumas sukelia abejonių tiek jo pasakojimo teisingumu, tiek paties apreiškimo egzistavimu.

Galima padaryti prielaidą, kad pradžioje Džozefas nutarė pradėti savotišką žaidimą su savo šeima, bet juo patikėjo, jam pačiam to nesitikint. Ką darysi – teko tęsti žaidimą, o paskui jis jam patiko.

Antra vertus, šių apreiškimų aprašymai yra gana charakteringi. Jie gerokai primena iš krikščioniškos asketikos žinomus tamsiųjų jėgų apreiškimus, taigi, galimas daiktas, jam kažkas iš tikrųjų buvo apsireiškęs. Šiaip ar taip, jeigu šioje istorijoje ir figūravo velniški apreiškimai, tai nereiškia, kad joje nebūta šarlatanizmo. Tačiau mes niekada nesužinosime, koks buvo procentinis santykis tarp tos velniavos ir šarlataniškumo.

 

2. Skaityti „Mormonų knygą“ yra labai nuobodu: Markas Tvenas ją pavadino „chloroformu, o ne knyga“

1830 metais „Mormonų knygos“ „vertimas“ buvo baigtas. Moronis vėl apsireiškė Džozefui ir pasiėmė iš jo aukso plokšteles: ateis laikas, kai jos bus pateiktos kitam pranašui, kuris vers kitas knygos dalis, kurias kol kas Moronis uždraudė versti. Knyga buvo išleista Smito pasekėjų 5 tūkstančių egz. tiražu ir parduodama po 1 dolerį 20 centų – tai laikais tai buvo gana didelė kaina. Savo išore „Mormonų knyga“ primena Bibliją – storas tomas, paprastai tamsiai mėlynu viršeliu su auksiniais įspaudais. Atspausdinta dviem stulpeliais, kas taip pat primena Bibliją. Stilius – pseudobiblinis, „nukopijuotas“ iš karaliaus Jokūbo verstos Biblijos („King James Bible“), – vienintelės Džozefui Smitui žinomos Biblijos versijos. Šį veikalą skaityti labai nuobodu: Markas Tvenas pavadino jį „chloroformu, bet ne knyga“ ir pridūrė, kad galima laikyti stebuklu vien tai, kad Džozefas Smitas ją kurdamas neužmigo[20].

To pseudobiblinio pasakojimo pagrindu buvo tuo metu Amerikoje populiarios spekuliacijos dešimties dingusių Izraelio giminių tolesnio likimo tema. Būtent tada atsirado ir buvo plėtojamos „britų izraelizmo“ teorijos, pagal kurias šios giminės, pasirodo, ne visiškai dingo, bet jų geriausi atstovai laivais nuvyko į Britanijos salas (arba net į Ameriką) ir tapo didžiosios anglosaksų rasės pradininkais.

Tos pačios idėjos įkvėpė ir Džozefą Smitą, bet jo kūriniuose buvo savotiškai interpretuojamos. „Mormono knygoje“ pasakojama apie dviejų žmonių grupių iš Artimųjų Rytų migraciją į Amerikos žemyną. Pirmoji migracija neva buvo įvykusi iš karto po kalbų susimaišymo statant Babelio bokštą. Tūlas Jaredas su savo broliu pradėjo melstis Dievui, prašydami, kad Jis nesumaišytų jų kalbos. Dievui įvykdžius jų prašymą, Jaredo giminaičių klanas (jarediečiai)[21] su visa savo manta ir naminiais gyvuliais atvyko į Ameriką aštuoniais laivais, iš dalies primenančiais Nojaus laivą. Jų ainiai sukūrė naujoje pakrantėje klestinčią civilizaciją:

„Ir jie dirbo su visokiomis rūdomis ir išgaudavo auksą ir sidabrą, ir geležį, ir skaistvarį, ir visokius metalus… Ir jie turėjo šilkų ir plonų suktų siūlų drobės; ir gamino visokiausius audinius… Ir jie gamino įvairius įrankius žemei dirbti – arti ir sėti, pjauti ir kaupti, ir taip pat kulti… Ir jie gamino įvairius įrankius, kuriais jie panaudodavo savo žvėris. Ir jie gamino įvairius karo ginklus“ (Eteras 10:23-27).[22]

Pažymėtina, kad Džozefas buvo gana nerūpestingas, išvardydamas naminius gyvulius: anot jo, persikėlėliai atsivežė su savimi į Ameriką arklių, kiaulių, karvių, asilų ir dramblių. Tačiau yra žinoma, kad Naujajame pasaulyje prieš Kolumbą tokių gyvūnų nebuvo.

„[Jarediečiai turėjo] visokiausių vaisių ir grūdų, ir šilkų, ir plonos drobės, ir aukso, ir sidabro, ir brangių daiktų; ir taip pat visokių galvijų: jaučių ir karvių, ir avių, ir kiaulių, ir ožkų, ir taip pat daugelio kitų rūšių gyvulių, kurie buvo naudingi žmogaus maistui. Ir jie taip pat turėjo arklių ir asilų, ir ten buvo dramblių ir kurelomų, ir kumomų“[23] (Eferas 9:17-19).

Tačiau jarediečiai kartu su „ypač naudingais kurelomais ir kumomais“ galiausiai išmirė, ir visa ši istorija tolesniems įvykiams nebeturėjo jokios įtakos.

Didesnėje knygos dalyje yra aprašoma kitos tautos istorija. Apie 600 m. pr. Kr. Jeruzalės gyventojo Legijo (Lehy) šeimyna (apie pora tuzinų asmenų) prieš pat miesto sugriovimą išvyko laivu į nežinomus kraštus. Naujieji migrantai perplaukė Indijos ir Ramųjį vandenynus ir įsikūrė tuo metu negyvenamoje Amerikoje. Jie iš naujo pastatė Saliamono šventyklą, ėmė daugintis ir apgyvendino visą kraštą.

Vėliau tarp Legijo ainių prasidėjo skilimas: vieni (lamaniečiai, t. y. blogojo Legijo sūnaus Lamano palikuonys) už sukilimą prieš Nefijo (gerojo Legijo sūnaus) valdžią buvo Dievo nubausti ir tapo tamsiaodžiais, kiti liko balti. Toliau „Mormono knygoje“ tuo pačiu pseudobibliniu stiliumi pasakojama apie vėlesnį „Izraelio likučio“ gyvenimą Amerikoje. Ši įdomi istorija baigėsi liūdnai: gausūs indėnai lamaniečiai („prakeiktoji gentis“) sunaikino baltuosius nefiečius.

Mokslininkai nurodo, kad „Mormono knygoje“ yra daugybė Biblijos fragmentų. Pavyzdžiui, Jaredo duktė, kaip ir Salomėja, šoko priešais karalių ir už tai, tėvui patarus, pareikalavo jo priešo galvos. Aminadis, kaip ir Danielius, iššifravo užrašus ant sienos, o Alma atsivertė tokiomis pat aplinkybėmis, kaip apaštalas Paulius. Lamaniečių dukterys buvo pagrobtos lygiai taip pat, kaip ratelį šokusios Siloamo mergelės. Amonas – amerikietiškas Dovydo antrininkas – nesant Galijotui, nužudė akmenimis iš svaidyklės šešis savo tėvo kaimenių pagrobėjus. Kristus po Prisikėlimo taip pat buvęs Amerikoje, ten apsireiškė baltiesiems izraeliečiams, paskyrė iš jų 12 apaštalų, pakartojo Kalno pamokslą ir pasakė, kad atvyks antrą kartą. Apie 25 tūkstančiai „Mormono knygos“ žodžių yra paimti iš Senojo Testamento vadinamojo „Karaliaus Jokūbo vertimo“ ir dar apie 2 tūkstančius žodžių – iš Naujojo Testamento to paties vertimo. Kartais buvo įvedami nežymūs pakeitimai, siekiant išvengti kritinių klausimų apie tai, kaip senovės pranašas Amerikoje galėjo nuspėti angliškojo vertimo, atlikto praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų po jo mirties, tekstą.

Tyrinėtojai aptiko daugiau kaip 400 „Mormono knygos“ panašumų vien su Naujuoju Testamentu. Vienoje iš jos dalių – „Moronio knygoje“ (7:45-47) esama kelių pažodinių skolinių iš Pirmojo laiško Korintiečiams 13 skyriaus. Ta tema mormonas Sidnis Speris (Sidney Sperry) pateikė įdomų paaiškinimą:

„Nemanau, kad Paulius buvo pirmasis teksto sudarytojas. Pirminis šaltinis – tai pats Išganytojas. Paulius naudojosi Jo žodžiais, rašydamas korintiečiams, ir net nebuvo kaltinamas plagiatu. Kai mūsų prisikėlęs ir pagarsėjęs Viešpats atvyko į Ameriką, jis atsinešė tą patį tikėjimo, vilties ir meilės pamokslą. Mormonui šis pamokslas buvo žinomas, tik jis nežinojo, kad kitame žemyne gerokai anksčiau juo naudojosi ir Paulius.“[24]

Anot Smito, didesnė dalis jo išverstos knygos buvo parašyta nefiečio, kurio vardas Mormonas[25]. Jos dalys buvo parašytos protėvio Nefio – imigranto iš Palestinos, atvykusio į Ameriką 600 m. pr. Kr. kartu su savo tėvu Legiju ir Mormono sūnumi Moroniu (paskutiniuoju nefiečiu). Mormonas buvo nefiečių karvedys beveik šešiasdešimt metų IV a. po Kr., kuomet jo tauta buvo beišnykstanti. Jis buvo Dievo išrinktas būdamas vos penkiolikos metų amžiaus ir vadovavo tautai iki pat savo žūties mūšyje, kada buvo septyniasdešimt penkerių. Moronis užbaigė savo tėvo literatūrinį darbą, o 421 m. po Kr., prieš pat savo mirtį, užkasė šį masyvų aukso lobį; būtent jis tinkamu laiku buvo to paties Moronio (prisikėlusio angelo pavidalu) nurodytas Džozefui Smitui.

Knygoje, kuri buvo Smito paskelbta „labiausiai neklaidinga knyga žemėje“[26], gausu vidinių prieštaravimų ir paprasčiausių stilistinių klaidų. Pirmieji jos leidimai buvo rimtai redaguojami, šalinant tiek kalbinius netaisyklingumus, sąlygotus Smito nemokšiškumo, tiek chronologinius nesutapimus ir akivaizdžius prasminius liapsusus. Pavyzdžiui, 1898 metų leidime būta 2000 taisymų, lyginant jį su pirmuoju leidimu, 1981 metų leidime – jau 4113 taisymų[27]. Tikrai keistas požiūris į „šventąjį raštą“, kurio kiekvienas žodis skelbiamas Dievo apreiškimu ir kurį Džozefas Smitas buvo pavadinęs „labiausiai neklaidinga knyga žemėje“. Jeigu tikėti, kaip dera mormonams, dieviškąja vertimo kilme, belieka padaryti prielaidą, kad mormonų dievas prastai moka anglų kalbos gramatiką, todėl labiau raštingiems jo gerbėjams tenka slapta taisyti jo klaidas.

Tačiau vienas dalykas – taisyti Dievo rašybą bei sintaksę, o visai kas kita – keisti Dievo žodžių prasmę. Bet mormonai ir ją keitė. Džozefo Smito pažiūroms vis labiau evoliucionuojant pagonybės link, teko atitinkamai koreguoti monoteistines „senovės pranašų“ kalbas. Beje, nepaisant visų valymų, „Mormono knygoje“ liko daugybė vietų, kurių prasmė principingai prieštarauja įtrauktiems į vėlesnes teologines mormonų knygas Džozefo Smito ir kitų pranašų „dieviškiems“ apreiškimams.

Liko knygoje ir daugybė keistų kuriozų. Papasakosime apie kai kuriuos iš jų.

Kaip rašoma „Mormono knygoje“, praėjus vos keliems metams po jų atvykimo į Naująjį Pasaulį, naujakuriai pradėjo statyti Saliamono šventyklos kopiją. Savo darbą jie baigė per devyniolika metų. Tai yra įdomus faktas, prisiminus, kad, pasak Biblijos, Jeruzalėje tokią šventyklą statė daugiau kaip 150 tūkstančių žmonių septynis metus. Kaip saujelei naujakurių, kurių dauguma tikriausiai buvo ne aukštos kvalifikacijos statybininkai ir medžio drožėjai, bet moterys ir vaikai, pavyko įgyvendinti tokį sudėtingą statybos projektą, tebelieka mįslė, lygiai taip pat ir tai, kaip jiems pavyko nepažįstamoje šalyje rasti Saliamono šventyklos kopijos statybai reikalingų medžiagų – marmuro, aukso, sidabro, vario, bronzos ir kt.

Trečiojoje Nefio knygoje (9:18) Kristus sako nefiečiams: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“. Tai yra skolinys iš Apreiškimo Jonui knygos (Apr 21, 6). Tačiau kur galėjo nefiečiai, išvykę iš Jeruzalės apie 600 m. pr. Kr., susipažinti su graikų kalba bent tiek, kad galėtų atpažinti pirmąją ir paskutiniąją jos abėcėlės raides? Pažymėtina, kad Džozefas Smitas savo 1843 m. gegužės 15 d. laiške mini: „Lapuose, kuriuos aš Dievo malone verčiau, nebuvo nei vieno graikiško ar lotyniško žodžio“[28].

„Mormono knygoje“ teigiama, kad „Kristaus mokiniai“ vadino save „kristčionimis“ („krikščionimis“) jau 73 metais prieš Kristaus gimimą! „Ir tie, kurie priklausė bažnyčiai, buvo ištikimi; taip, visi tie, kurie buvo tikrai tikintys Kristų, su džiaugsmu priėmė Kristaus vardą, arba kristčionių, kaip jie buvo vadinami, dėl savo tikėjimo Kristumi, kuris ateis“ (Almas 46:15). Tačiau Biblijoje yra teigiama, kad žodis „krikščionis“ buvo pirmą kartą panaudotas Antiochijoje (Apd 11, 26).

Toliau 3 Nefio knygoje (11:21) kalbama apie tai, kad Nefiui apsireiškęs Kristus suteikė jam galią krikštyti save ir visus savo palikuonis. Tačiau autorius pamiršta, kad tokia galia jau buvo suteikta „Viešpaties Šventosios Dvasios“ Nefio proproseneliui Almui (Mozijas 18:12-18), taigi Nefis, kaip ir visa jo tauta, jau buvo oficialiai apkrikštyti. Pažymėtina, kad Almo ir jo pasekėjų „krikštas“ įvyko dar anksčiau – 147 m. pr. Kr. Apkrikštytieji pasivadino „Dievo bažnyčia“ arba „Kristaus bažnyčia“ (Mozijas 18:16, 17).

Laive, atgabenusiame į Naująjį Pasaulį Legiją su jo šeimyna (1 Nefis 16:10 ir toliau), buvo naudojamas kompasas, išrastas tiktai po daugelio šimtmečių.

Apie „Labano kardą“ (1 Nefis 4:9) sakoma, kad jis pagamintas iš „brangiausio plieno“ – ir tai 592 m. pr. Kr.!

Arba štai dar toks tekstas: „Ir buvo taip, kad Koriantumras, pasirėmęs ant savo kalavijo, šiek tiek pailsėjo ir nukirto Šizui galvą. Ir buvo taip, jog kada jis nukirto Šizui galvą, Šizas pasikėlė ant savo rankų ir krito; ir stengdamasis gauti oro mirė“ (Eteras 15:30-31). Kaip žmogus nukirsta galva galėjo uždusti – lieka Džozefo Smito paslaptis.

Beje, ir pats Smitas pripažino, kad knygoje esama daugybės prieštaravimų ir bandė juos pateisinti vėlesniuose leidimuose, išleistuose jam gyvam esant. Pavyzdžiui, antrajame „Mormono knygos“ leidime atsirado vieta, kur Mormonas atsiprašo už tai, kad rašo „reformuota egiptiečių“, bet ne hebrajų kalba, nes pirmoji yra daug „taupesnė“ už antrąją. Tai, anot Mormono, sąlygoja knygos netikslumus (Mormonas 9:32-34). Dviejuose kituose papildymuose teigiama, kad jeigu knygoje esama trūkumų, jie buvo į ją įvesti žmonių (Mormonas 8:17, 9:31; Eteras 12:22-28).

Smito aprašyta civilizacija egzistavo maždaug nuo 600 m. pr. Kr. iki beveik 400 m. po Kr. Tautos „gerokai pagausėjo ir išplito visoje žemėje“ (Jaromas 8), „ir nuėjo iš žemės pietuose į žemę šiaurėje, ir pasklido tiek, kad jie pradėjo dengti visos žemės veidą – nuo jūros pietuose iki jūros šiaurėje, nuo jūros vakaruose iki jūros rytuose“ (Helamanas 3:8). Knygoje minimi ne mažiau kaip 37 miestai ir užsimenama, kad mūšyje tarp lamaniečių ir nefiečių prie Kumoro kalno žuvo daugiau kaip du šimtai trisdešimt tūkstančių nefiečių (Mormonas 6:10-15).

Amerikos žemyne būta tikro demografinio sprogimo: „Visas žemės veidas buvo padengtas pastatais, ir žmonių buvo beveik taip pat gausu kaip jūros smilčių“ (Mormonas 1:7). Žmonės statė ne tik būstus, bet ir laivus, šventyklas, sinagogas ir „šventąsias slėptuves“ (Gelamanas 3:14), kaldino sidabro ir aukso monetas (Almas 11:14) ir kalė iš geležies, vario, bronzos ir plieno įvairius ginklus, pavyzdžiui, kardus, ietis, krūtinšarvius, „rankų skydus“, „skydelius galvoms apsaugoti“, lankus, strėles ir kt. (Almas 43:18-20). Anot Džozefo Smito, indėnai lamaniečiai, gyvenę prieš susitikimą su baltaisiais atvykus Kolumbui, augino neegzistavusius Naujajame pasaulyje kviečius ir miežius, o ne kukurūzus ir bulves, kuriuos ten aptiko pirmieji europiečiai.

Pagaliau reikia paminėti, kad nei vienas „Mormono knygoje“ aprašytas faktas nėra patvirtintas jokių archeologinių duomenų. Nepaisant to, kad Smitas, apeliuodamas į apreiškimus, tvirtino, jog jo aprašyti žydų migrantai atvyko laivu prie Čilės krantų, ir „buvo sužinojęs“, jog Indianos ir Ilinojaus valstijose esantys griuvėsiai yra nefiečių gyvenvietės, nei viena „Mormono knygoje“ aprašyta vietovė nėra žinoma geografijos mokslui, todėl neįmanoma atlikti tikslingų kasinėjimų.

Vienintelė tiksliai mormonų nurodyta vieta yra pati Kumoro kalva, kur Džozefas iškasė savo lobį. Pasak „Mormono knygos“ (Mormonas 6-8), ten vyko ir paskutinis mūšis, kuriame, kaip jau buvo minėta, žuvo daugiau kaip 230 tūkstančių nefiečių – visa jų kariuomenė. Nebuvo kam jų laidoti, tad jų kūnai turėjo ten ir likti. Reikia manyti, kad tame mūšyje turėjo žūti ir nemažai lamaniečių – bent panašus skaičius. Prisiminkime, kad prieš kelis šimtmečius toje pačioje vietoje būta lemiamo mūšio tarp suskilusių jarediečių, kuriame žuvo keli milijonai žmonių, kuomet ir pasibaigė nežinoma pasauliui šios tautos istorija (Eferas 15). Taigi žemė aplink tą lemtingą kalvą turėtų būti sklidina žmonių kaulų ir geležies. Jeigu mormonai būtų radę ką nors arti šios vietos, galima būtų visiems laikams išsklaidyti abejones dėl „Mormono knygos“ autentiškumo. Kasinėjimai buvo gana intensyvūs. Tačiau jokių šių dviejų kruvinų mūšių pėdsakų nebuvo rasta, nors po pirmojo mūšio lauke turėjo likti keli milijonai lavonų, o po antrojo – beveik pusė milijono lavonų su visa amunicija (šarvais, kardais, šalmais, ietimis, lankais, strėlėmis ir kt.). Mormonams pagaliau teko pareikšti, kad jie nėra visiškai tikri, ar tai buvo ta kalva, ar kuri nors kita. Atseit, tikriausiai ta, bet gal ir ne ta[29]. Iškyla pagrįstas klausimas: ar iš viso egzistavo tokia kalva kartu su aukso plokštelėmis ir su visais milijonais lamaniečių, nefiečių ir jarediečių?

Mormonų misionieriai dažnai teigia, kad garsiausias ir autoritetingiausias archeologijos srityje JAV valstybinis Smitsono institutas naudojasi „Mormono knyga“ kaip archeologinių tyrimų šaltiniu. Tačiau Smitsono institutas paskelbė oficialų paneigimą, kategoriškai tvirtindamas, kad tokie pareiškimai neatitinka tikrovės ir kad mokslininkai archeologai nemato jokio ryšio tarp Naujojo Pasaulio archeologijos ir minėtos knygos tematikos.

Archeologai nerado nei vieno Smito aprašyto daikto, nei klestėjusios pramonės pėdsakų, nei miestų griuvėsių. Nebuvo rasta nei Smito minėtų gyvulių kaulų, nei kultivuojamų augalų liekanų. Hebrajiškoji indėnų kilmė Amerikos žemyne nebuvo patvirtinta jokių užrašų nei ivrito kalba, nei „reformuota“ ar kitokia egiptiečių kalba. Pagaliau, antropologai yra įsitikinę, kad indėnai yra kilę iš mongoloidų rasės, giminingos eskimams, aleutams ir šiaurės Sibiro tautoms, ir neturi nieko bendra su semitais. Amerikos apgyvendinimo iš Sibiro teoriją šiandien galima laikyti įrodyta.

Užbaigdamas šią temą, pateikiu garsaus JAV antropologo prof. Rėjaus Matenio (Ray Matheny) nuomonę, išsakytą 1984 metais vienoje konferencijoje:

„Bet kuriam specialistui yra akivaizdu, kad „Mormono knygai“ nėra vietos Naujojo Pasaulio kontekste... Ji niekur nedera... nei antropologijoje, nei istorijoje... Ji atrodo kaip nesusipratimas... Jei tikėtume „Mormono knyga“, Amerikoje prieš Kolumbą egzistavo metalurgijos pramonė, gaminusi plieną ir geležį, būta ratuotų vežimų; buvo kultivuojamos tokios Senajam Pasauliui būdingos žemės ūkio produkcijos kaip kviečiai ir miežiai, būta arklių ir karvių... Archeologija vienareikšmiškai tvirtina, kad visų minėtų elementų Naujajame pasaulyje nebuvo. Bet koks jų paminėjimas tėra anachronizmas.“[30]

Palyginimui vertėtų pridurti, kad skirtingai nei neegzistuojanti mormonų archeologija, Biblijos archeologija randa vis daugiau iškasenų, patvirtinančių Biblijoje aprašomų įvykių, realijų bei asmenų egzistavimą. Be to, patvirtinamos net smulkiausios jų detalės. Prisiminkime ir tai, kad praktiškai visi minimi Biblijoje geografiniai pavadinimai (skirtingai nei mitinė mormonų Zarahemla, „Gausybės žemė“ ir kt.) atitinka realius miestus, gyvenvietes ir vietoves, žinomas šiuolaikiniams mokslininkams.

 

3. „Mormonų biblija tėra prasta išmonė, suregzta pagal Senojo Testamento pavyzdį ir papildyta nuobodžiu Evangelijos perpasakojimu“

Kokia yra reali „Mormono knygos“ kilmė? Šiuo klausimu esama kelių hipotezių. Vienoje jų minimas menkai žinomas amerikiečių rašytojas Solomonas Spouldingas (Solomon Spaulding) – buvęs protestantų pastorius, parašęs du fantastinius romanus apie senovės Amerikos gyventojus. Jo pažįstami prisimena, kaip jis linksmino žmones, pasakodamas jiems apie Nefio ir Legijo nuotykius. Apie tai jis neva buvo parašęs knygą „Rastas rankraštis“, bet mirė nespėjęs jos išleisti. Pagal šią hipotezę Džozefo Smito padėjėjas Sidnis Rigdonas pavogė rankraštį iš spaustuvės ir atnešė jį savo bičiuliui. O Smitas jį išleido savo vardu. Apie tai pasakius šiuolaikiniams mormonams, jie tikriausiai atsakytų, kad rankraštis nėra išlikęs, todėl nieko įrodyti nebeįmanoma ir tegalima daryti prielaidas. Tačiau jie pasakytų, kad buvo rastas kitas Spouldingo rankraštis „Rankraštinė istorija“, kuris nelabai primena „Mormono knygą“, o dviejų romanų Spouldingas, atseit, niekaip negalėjo parašyti. Tačiau tam tikrų panašumų tarp rasto Spouldingo romano ir „Mormono knygos“ vis dėlto esama, taigi, daugeliui šis klausimas lieka atviras. Be rastojo romano, kaip teigia Spouldingo hipotezės šalininkai, galėjo egzistuoti ir kitas romanas, juo labiau, kad rastojo romano pavadinimas ne visiškai sutampa su dingusiojo pavadinimu.

Tačiau jeigu taip ir nėra, problemos esmė nuo to nesikeičia. Kaip jau buvo pasakota anksčiau, dingusiųjų Izraelio kartų gyvenimas bei veikla buvo plačiai aptariami tuometinėje Amerikoje. Smitas apie tai girdėjo ir, netgi jeigu minėtas dingęs romanas ir neegzistavo, jis galėjo pasisemti gausių žinių iš literatūros ta tema, juo labiau, kad esama daugybės panašumų tarp „Mormono knygos“ ir kelių to laikotarpio autorių knygų. Beje, esama daugelio paralelių, nepaaiškinamų paprastu sutapimu, tarp „Mormono knygos“ ir 1823 metais išleistos Etano Smito (Ethan Smith) (Džozefo Smito bendrapavardžio) knygos „Žydų požiūris, arba dešimt Izraelio kartų Amerikoje“.

Pavyzdžiui, abiejose knygose kalbama apie žydišką indėnų kilmę, apie užkastas į žemę senoviškas knygas, apie pranašus ir aiškiaregius, apie Urimą ir Tumimą, pritvirtintus prie šarvo, apie senus egiptiečių rašmenis, civilizuotą ir barbarišką gyventojų dalis, Jeruzalės sugriovimą, „paskutiniųjų dienų“ Izraelio suvienijimą. Abiejose plačiai cituojamas pranašas Izaijas, kalbama apie didžiąją tautą, kuri paskutinėmis dienomis išvyks į Ameriką, siekdama išgelbėti Izraelį, apie poligamijos praktiką tarp senovės tautų, apie senąją civilizaciją, plačiai paplitusią Amerikos žemyne, apie baltojo Dievo atvykimą į jį ir t. t.[31].

Tačiau net šie „sutapimai“ nepaaiškina viso „Mormono knygos“ teksto kilmės. Sprendžiant iš Džozefo motinos prisiminimų, jis nuo vaikystės turėjo nepaprastai lakią vaizduotę ir dažnai pasakodavo namiškiams įvairias istorijas apie buvusius šio krašto gyventojus. Todėl visiškai įmanoma, kad nepaisant visų skolinių (iš Spouldingo, Etano Smito ir t. t.), didesnė „Mormono knygos“ dalis yra paties Džozefo Smito fantazijos vaisius, literatūriškai apdorotas jo „raštininkų“.

Tokios pat nuomonės buvo ir Markas Tvenas. Štai trumpas, bet taiklus jo pateiktas „Mormono knygos“ apibūdinimas:

„Kiek aš galiu vertinti, Mormonų biblija tėra prasta išmonė, suregzta pagal Senojo Testamento pavyzdį ir papildyta nuobodžiu Evangelijos perpasakojimu. Autorius bando suteikti savo žodžiams bei posakiams tą neįprastą senovės skambesį, kuriuo pasižymi Šventojo Rašto vertimas į anglų kalbą, atliktas karaliaus Jokūbo įsakymu. Galiausiai išėjo tikra košė – tai šiuolaikinė gyva kalba, tai senovės paprastumas ir iškilmingumas. Pastarosios dalys atrodo sunkios ir įtemptos, pirmosios atrodytų natūralios, tačiau šalia archaiškų kalbų skamba beprasmiškai ir juokingai. Kai autorius pajunta, kad koks nors fragmentas išėjo per daug šiuolaikiškai – o tai pasitaiko kiekviename žingsnyje, – jis įterpia kokį nors biblinį posakį, pvz., „labai užsirūstino“, „ir buvo taip“ ar kitą panašų, ir vėl viskas gerai. „Ir buvo taip...“[32] – jo mėgstamiausias žodelis. Jeigu jo nebūtų, visa biblija būtų ne storesnė už brošiūrą“.[33]