Graudūs verksmai

Pro graudžius verksmus giedokim, * Jėzaus kančią apraudokim. 

2 Kaip upeliai sidabriniai, * bėkit, ašarų šaltiniai.

3 Jau ant saulės skaistaus veido * juodos naktys nusileido.

4 Dievo angelai negieda – * gailios ašaros jiems rieda.

5 Dreba žemė, uolos skyla, * iš kapų numirę kyla.

6 Jėzaus kančią visi jaučia, * iš širdies gelmių užjaučia.

7 Viešpaties kančių didybė * temdo saulę ir linksmybę.

8 Jėzau, širdis sugraudinki, * draug kentėti išmokinki.

9 Kelk iš kalčių mūsų sielas, * išganyk mus, Jėzau mielas.

10 Teikis, Jėzau, mums padėti * nuoširdžiau Tave mylėti.

 

 

 

Pirmoje Graudžių verksmų dalyje prisiminsime, ką Jėzus yra iškentėjęs nuo savo maldos Alyvų sode ligi neteisingo įskundimo teisme.

Visus dieviškojo Mokytojo pajuokimus, šmeižtus ir niekinimus, visas jo sielos ir kūno kančias aukokime dangaus Tėvui už Katalikų Bažnyčią, už jos vyriausiąjį ganytoją Šventąjį Tėvą, už visus vyskupus ir kunigus. Melskimės, kad grįžtų prie Dievo netikintieji, atšalusieji, ypač mūsų artimieji.

Viešpatie, teateinie Tavo karalystė!

 

Nuliūdo siela, skausmas širdį supa: * Alyvų kalne mielas Jėzus klūpo – * ant veido puola, net krauju rasoja, * sunkiai alsuoja.

2 Mūsų kaltybės, Tėvo apleidimas, * sielos liūdnumas, kūno nusilpimas * ištiko Jėzų ten, sode Alyvų, * vieną, vos gyvą.

3 Nakčia nuvargę mokiniai užsnūdo, * tik vienas Jėzus meldžiasi ir budi; * bet štai į sodą priešai atžygiuoja, * Judas bučiuoja.

4 Ir pats vyriausias mokinys palieka, * prisiekia, ginas, jog nežino nieko; * pasaulio baimė jį meluoti verčia * valandą karčią.

5 Piktieji priešai muša ir grūmoja, * išblyškęs veidas vėl krauju rasoja. * Už mus tos kančios, kraujas nekalčiausias, * Jėzau mieliausias.

 

Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.

 

Jėzau, didžiūnų ieškotas žiauriai nužudyti, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!

2 Jėzau, Alyvų sode krauju prakaitavęs ir alpęs, * Tu džiaugsme pasaulio didžiausias, * o Dieve mieliausias!

3 Jėzau, apaštalo kaip vergas priešams parduotas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!

4 Jėzau, virve suvaržytas ir vestas į teismą, * visatos Valdove aukščiausias, * o Dieve mieliausias!

5 Jėzau, neteisiai melagių įskųstas ir šmeižtas, * teisybės Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!

6 Jėzau, aukščiausios tarybos klastingai tardytas, * žmonių Atpirkėjau geriausias, * o Dieve mieliausias!

7 Jėzau, šarvuota ranka Tu į veidą užgautas, * silpnųjų gynėjau jautriausias, * o Dieve mieliausias!

 

Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!

Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!

 

 

Širdį gelia, liūdi siela, * nėr ramybės, nieks nemiela: * plėšo, drasko sopuliai.

2 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?

3 Štai regiu sode Alyvų * Sūnų klūpantį vos gyvą, * vieną, paliktą visų.

4 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?

5 Naktį baisią, naktį juodą * Jėzų mokinys išduoda, * priešai suima pikti.

6 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?

7 Ant galvos, ant veido švento * kumščių smūgiai, spjūviai krenta: * juokias, tyčiojas visi.

8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?

9 Gęsta viltis paskutinė, * kančios spaudžia man krūtinę, * surakintą sopulių.

 

O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!

 

Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!

 

 

 

Antroje Graudžių verksmų dalyje mąstysime, ką Jėzus yra iškentėjęs plakamas, erškėčiais vainikuojamas ir pasmerkiamas mirti.

Visas dieviškojo Mokytojo žaizdas, visus jo niekinimus, šmeižtus ir pajuokimus, visas jo sielos ir kūno kančias aukokime dangaus Tėvui už savo kraštą ir visą žmoniją. Melskime, kad pasaulio tautos, valstybės ir luomai gyventų santaikoje, kad gerasis Dievas atleistų mums ir visiems žmonėms nuodėmes bei bausmes už jas.

Dieve, būk mums gailestingas!

 

 

Prie stulpo riša, žiauriai rykštėm plaka, * iš viso kūno šventas kraujas teka. * Galybių Viešpats už mus pasišvenčia, *tyli ir kenčia.

2 Už mūsų kaltę Viešpats lieja kraują, * žmonijai neša atgimimą naują: * lašai tie kraujo – tas vanduo gyvybės – * nuplaus kaltybę.

3 Rožes sau segas žmonės prie krūtinių, * o Jėzaus galvą erškėčiai dabina... * „Valdove, sveikas!“ – niekšai juokias, šaukia * ir tyčia klaupia.

4 „Barabą duoki – šito mums nereikia!“ – * minia apsvaigus Jėzų plūsta, keikia. * Meilingas Viešpats viską dovanoja, * meile liepsnoja.

5 Meluoja, šmeižia, skundžia Atpirkėją – * pasaulio Viešpats stovi prieš teisėją. * Pilotas rašo ištarmę jam baisią – * mirti nuteisia.

 

Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė.

 

 

Jėzau, prie stulpo botagais kapotas ir plaktas, * skaistybės nešėjau švenčiausias, * o Dieve mieliausias!

2 Jėzau, spygliuotais erškėčiais juokams vainikuotas, * stebuklų Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!

3 Jėzau, per galvą ir veidą su nendre daužytas, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!

4 Jėzau, žemiau už plėšiką Barabą statytas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!

5 Jėzau, gėdingai beširdės minios išsigintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!

6 Jėzau, Piloto ant kryžiaus numirti paskirtas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!

7 Jėzau, beširdžiams žmonėms nukankint atiduotas, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!

 

Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!

Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!

 

 

Siela liūdi, širdį sopa, – * apsakyti nebemoku, * koks ją varsto sopulys.

2 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * Kas taip žeidžia širdį Tau?

3 Štai prie stulpo riša Sūnų, * rykštėmis kapoja kūną, * stovi nuogas prieš visus.

4 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?

5 Mano siela jau išseko, * matant, kaip jie rykštėm plaka * mano Sūnų taip nuožmiai.

6 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?

7 Jėzų štai matau, kankina – * jam vainiką baisų pina. * Štai užspaudžia ant galvos...

8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda širdį Tau?

9 Štai Pilotas miniai rodo - * nukryžiuoti atiduoda * Jėzų į minios rankas.

 

O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!

 

 

Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!

 

 

 

Trečioje Graudžių verksmų dalyje prisiminsime, ką Jėzus yra iškentėjęs baisioje savo kelionėje į Kalvarijos kalną ir prikaltas prie kryžiaus.

Visas dieviškojo Mokytojo žaizdas, visus jo išniekinimus ir pajuokimus, visas jo sielos ir kūno kančias aukokime dangaus Tėvui už savo geradarius, taip pat už visus liūdinčius ir kenčiančius žmones. Melskime, kad jiems gyvenant vadovautų išmintis, kantrybė, meilė ir pasiaukojimas, o numirus – brangiausias Išganytojo kraujas užgesintų jų skaistyklos kančias ir nuvestų į amžinąsias dangaus buveines.

Viešpatie, teįvyksta Tavo valia!

 

 

Sunkiausią kryžių nuodėmės jam deda, * pečius jam slegia ir numirti veda. * Dangaus Kūrėjas sau meilingai ima * mūs pasmerkimą.

2 Išjuokia, stumdo jį minia beširdė, * užgauna, žeidžia pačią Jėzaus širdį. * Galybių Dievas vos eina, svyruoja, * sunkiai alsuoja.

3 Štai jau už miesto kalnas Kalvarijos, * ten kenčia Viešpats už kaltes žmonijos, * aukštai ant kryžiaus kybo jis prikaltas, * miršta nekaltas.

4 „Atleiski, Tėve, jų nusikaltimą“ – * maldauja Jėzus kalčių atleidimo. * „Aš savo kraują už juos paaukoju. * Vesk juos į rojų!“

5 Žmogau, kaip skaudžiai Dievui atmokėjai, * jam už gerumą tu mirties norėjai. * Štai jis jau miręs – ar tu vis dar klysi, * bloga darysi?

 

Ir mes, o Jėzau, norim draug kentėti, – * drauge keliauti, kryžių nešt padėti. * Oi, gaila, gaila: už mūsų kaltybę – * Tavo gyvybė

 

 

Jėzau, mūs nuodėmių naštą mielai prisiėmęs, * šventumo paveiksle tyriausias, * o Dieve mieliausias!

2 Jėzau, prie kryžiaus prikalti Kalvarijon vestas, * pasaulio Teisėjau aukščiausias, * o Dieve mieliausias!

3 Jėzau, už mus triskart alpęs ir puolęs po kryžium, * galybių Karaliau kilniausias, * o Dieve mieliausias!

4 Jėzau, ant kryžiaus ištiestas ir žiauriai prikaltas, * varguolių bičiuli tikriausias, * o Dieve mieliausias!

5 Jėzau, savosios tautos draug su latrais marintas, * Tu žiede žmonijos brangiausias, * o Dieve mieliausias!

6 Jėzau, tulžim baisų troškulį gavęs malšinti, * maitintojau žemės dosniausias, * o Dieve mieliausias!

7 Jėzau, už mus mirties siaubą tris valandas kentėjęs, * gyvybės davėjau tvirčiausias, * o Dieve mieliausias!

 

Garbė Tau, Jėzau, * šlovė Tau, Kristau, * Dieve Kūrėjau * ir Atpirkėjau!

Tu garbingiausias, * Tu šlovingiausias, * Tu mylimiausias!

 

 

Kur paguodos man belaukti? * Kaip dangaus pagalbos šaukti? – * Jėzų nuteistą regiu.

2 Dievo Motina šventoji, * ko dejuoji, ko vaitoji? * Ko taip verkia Tau širdis?

3 Mano Sūnui kryžių deda, – * su plėšikais mirti veda; * mano širdžiai taip sunku.

4 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus, ko dejuoji? * Ašaros ko rieda Tau?

5 Jau plaktukų dūžiai girdis, * peiliai varsto mano širdį, * Jėzų alpstantį regiu.

6 Dievo Motina šventoji, * ko graudingai aimanuoji? * kas taip žeidžia širdį Tau?

7 Gęsta žvilgsnis paskutinis, * stingsta sąnariai sutinę – * miršta mylimas Sūnus.

8 Dievo Motina šventoji, * ko nuliūdus aimanuoji? * Ko taip skauda Tau širdis?

9 Jau Sūnus man mirė mielas, – * skausmo jūroj skęsta siela: * mirštu aš drauge su juo.

 

O Marija sopulinga, * mums tvirtumo tenestinga * eit su Jėzum ir Tavim!

 

 

Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, būk mums gailestingas! (3 kartus) * Būk mums gailestingas!