| 2007 04 30 | |
|
Įžanga
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu pirmas ėjai erškėčiuotu kryžiaus keliu. Žinau, koks nelygus, kietas ir sunkus buvo tas Tavo kryžiaus kelias. Žiūrėdamas į tą erškėčiuotą kelią, aš pamatau ir savųjų vargų prasmę.
Išmokyk mane, Viešpatie, sekti Tave kenčiantį, leisk pažinti kančios skonį, kad galėčiau pajusti Tavo meilės šilumą.
(Einant į I stotį:)
DANGAUS ŠVENTIEJI angelai, pravirkit, * ašaros graudžios, iš uolų pabirkit, * nes žmonių širdys didžiai nedėkingos, * negailestingos.
Pirmoji stotis – Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti
V. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, R. kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. (Taip ir prie kiekvienos stoties, priklaupiant)
Viešpatie, Tu stovi prieš žmogų – savo teisėją. Ir už ką Tu teisiamas? Juk Tu norėjai mums gero: pamokyti, gydyti, gelbėti. Mes nepanorėjome būti taisomi.
Viešpatie, išmokyk mus savo gerumo ir teisybės.
V. PASIGAILĖK MŪSŲ, Viešpatie! R. Pasigailėk mūsų! (Taip ir po kiekvienos stoties, priklaupiant)
IMI TU KRYŽIŲ, o mes nuo jo bėgam: * ne Dievo valią – smagumus pamėgom. * Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo * nešt kryžių savo.
Antroji stotis – Viešpats Jėzus paima nešti kryžių
GARBINAME TAVE...
Ar mūsų rankos galėtų kryžių Tau uždėti, Viešpatie? Tavo paties vien tik geriems darbams sukurtos mūsų rankos?
Viešpatie! Mes nebenorime daugiau taip daryti! Nebenorime daryti skausmo ne tik Tau, bet ir niekam kitam. Geriau mes patys prisiimsime kitų vargus ir padėsime juos nešti.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
ŠIRDIE, PAŽVELKI ir susigraudinki, * skubėk apverkti Jėzų iškankintą. * Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į kietą uolą.
Trečioji stotis – Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi
GARBINAME TAVE...
Nuplaktas ir sumuštas, o dabar stumdomas ir tąsomas, pradedi Tu, Viešpatie, savo baisią kelionę Jeruzalės gatvėmis. Kaip maža beliko Tau jėgų, o kaip labai slegia Tavo pečius šis paniekos medis! Tu už mus ėjai su sunkiu kryžiumi, netekęs jėgų svyravai ir griuvai ant kietų grindinio akmenų. Mes nustebome, kad Tu toks silpnas. Bet tai buvo silpnumas iš meilės mums, o mūsų kietos širdys to nesuprato.
Viešpatie, duok, kad mes tai suprastume nors šiandien, kada iš naujo regime Tave parpuolusį.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
LYG SAULE, MĖNUO – du dangaus žibintai * draugėn suėjo, abu iškankinti. * Nuo didžio skausmo liovės jau spindėję, * šviesybę lieję.
Ketvirtoji stotis – Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną
GARBINAME TAVE...
Lyg spindulys sušvito Tau Motinos veidas tamsioje baisios kančios naktyje. Ji atėjo Tavęs sekti, atėjo gerti drauge su Tavimi iš Tavo skausmo taurės, būti Tavo kančios Motina.
Ir mes su Marija norime Tavimi sekti, Viešpatie; mes, už kuriuos Tu eini atsilyginti.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
KAI JAU GALIAUSIAI jėgų nebeliko * ir Kirenietį Simoną sutiko, * liepė pagelbėt Jėzui iškankintam, * kryžių paimti.
Penktoji stotis – Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių
GARBINAME TAVE...
Seka paskui Tave, Viešpatie, didelės minios, kurios nori dangaus, bet Tavo kryžiaus iš tolo bijo. Visi jie seka Tave, bet nė vienas nenori prieiti arčiau ir Tau padėti, kad jį išganytum. Bet vien Tavo už mus nešamas kryžius mūsų neišgano. Jis turi paliesti ir mūsų pečius.
Todėl mes glaudžiamės prie Tavęs šiandien, Viešpatie, ir norime drauge su Tavimi panėšėti kryžių.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
KRAUJU APTEKĘS, prakaitu pasruvęs, * niekad toks liūdnas Viešpats nėra buvęs, – * šluosto jo veidą Veronika meiliai, * nes Jėzaus gaili.
Šeštoji stotis – Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
GARBINAME TAVE...
Iš priešiškos Tau minios išsiskiria Veronika. Ji prieina ir ištiesia Tau drobulę, kad nusivalytum sau veidą. Tavo supurvintas ir išniekintas veidas spindėjo gražiausia meile, papuoštas didžios aukos. Ir Tu panorėjai Jį mums įamžinti Veronikos drobėje, kad visi žinotume, jog gera darantiems visada Tu save parodai kaip begalinės meilės Dievą.
Norime, Viešpatie, daryti gera kitiems, kad ir patys išvystume Tavo veidą.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
VIS PUOLA, DRASKO jį beširdžiai žmonės, * kojomis spardo, stumdo be malonės, * prie miesto vartų antrą kartą virto * nuo smūgio tvirto.
Septintoji stotis – Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą
GARBINAME TAVE...
Tavo žaizdos, Viešpatie, vis labiau aštrėja, vis labiau išsekina Tavo jėgas. Tu vėl visiškai netenki jėgų, vėl griūvi ant akmenų, vėl juos nudažai krauju. Niekas nenori palikti Tavęs kančios pusiaukelėje, visi trokšta, kad pasiektum Golgotos viršūnę ir ten numirtum.
Viešpatie, neleisk mums būti žiauriems ir negailestingiems.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
SUTIKĘS BŪRĮ moterų graudingų, * Jėzus ramina verkiančias gailingai, * liūdinčias guodžia, surakintas skausmo * iš meilės jausmo.
Aštuntoji stotis – Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
GARBINAME TAVE...
Jeruzalės moterys stovėjo pakelėje, sekė Tave akimis ir liejo ašaras, pamačiusios Tave baisiai iškankintą. Joms buvo gaila Tavęs, nekaltojo. Bet jos negalvojo, kad jų vaikai, jų broliai ir vyrai Tave plakė, Tau kryžių uždėjo ir vedė tuo kruvinu keliu.
Dabar mes žinome, Viešpatie, kad reikia kitokių ašarų, kurios mūsų pačių kaltes plautų.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
MIELASIS JĖZUS puola trečią kartą, * puola tyriausias už mane nevertą, * bet ir vėl kelias, ima savo kryžių, * mirt pasiryžęs.
Devintoji stotis – Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą
GARBINAME TAVE...
Vos keletas žingsnių iki kalno viršūnės, bet jie patys sunkiausi. Kryžiaus sunkybė ir žmonių žiaurumas vėl Tave parmeta ant žemės. Ne po kryžium, o ant kryžiaus jie laukia Tavo agonijos. Ir vėl pakyli, pasiryžęs išpildyti mūsų valią, numirti taip, kaip mes reikalaujame.
Viešpatie, atleisk mums, nes mes nebežinome kartais, ką darome.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
ŠVENČIAUSIĄ KŪNĄ nuogina gėdingai, * nuplėšia rūbą ranka nemeilinga; * vėl naujos kančios, kraujo srovės teka, * vėl žaizdos dega.
Dešimtoji stotis – Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius
GARBINAME TAVE...
Pagaliau Tavo ir mūsų norai, Viešpatie, išsipildė. Dabar jau visi esame Golgotos viršūnėje. Mes nuplėšiame Tau rūbus. Tave apnuoginame ir nežinome, jog tuo priartiname valandą, kada Tu mus apvilksi nauju malonės drabužiu.
O begaline Meile, kuo mes beatsilyginsime už Tavąjį gerumą!
PASIGAILĖK MŪSŲ...
PLĖŠO LYG ŽVĖRYS Avinėlį šventą, * tempia prie kryžiaus Jėzų iškankintą. * Vinimis kala, tampo šventą kūną: * greičiau težūna!
Vienuoliktoji stotis – Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
GARBINAME TAVE...
Rankos, kurios laimino, glostė ir gydė – perkalamos; kojos, kurios tiek privargo, bekeliaujant ir gera bedarant, – paplūsta kraujais. Viešpatie, tai šitaip mes Tau atsilyginame už meilę, už gera...
PASIGAILĖK MŪSŲ...
KELIA Į AUKŠTĮ Viešpatį prikaltą, * už mus kaltuosius jį, visai nekaltą. * Tarp piktadarių stato ir palieka, * visi išjuokia.
Dvyliktoji stotis – Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus
GARBINAME TAVE...
Viešpatie, Tu jau soste, kryžiaus paaukštinime, apie kurį buvo rašę pranašai ir Tu pats kalbėjai. Bet Tu ir dabar nė vieno nepasmerki. Tu atėjai mūsų išganyti ir vykdai savo žodį, net ant kryžiaus mums atleisdamas.
Viešpatie, Tu įvykdei Tėvo valią ir mus atpirkai; mes norime vykdyti Tavo valią, kad būtume išganyti.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
ŠIRDIS MYLĖJUS plakti jau nustojo, * Jėzus ant kryžiaus save paaukojo. * Kaip didi auka, kiek Dievo malonės, * vaduojant žmones.
Tryliktoji stotis – Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
GARBINAME TAVE...
Visiems atvėrei dangų, visus atpirkai, Viešpatie! Pagaliau tikrai nebegyvą mes matome Tave ant Motinos kelių. Tavo kančia ir meilė panorėjo iš naujo atgyti sopulingosios Tavo Gimdytojos širdyje.
Viešpatie, tegul ji atgyja ir mūsų širdyse!
PASIGAILĖK MŪSŲ...
EIKIM PRIE KAPO Viešpaties mieliausio, * verkim, raudokim širdimi karščiausia. * Štai kape guli, viską atidavęs, * mus išvadavęs.
Keturioliktoji stotis Viešpati Jėzų laidoja
GARBINAME TAVE...
Nunešė Tave, Viešpatie, ir padėjo į šaltą žemę, kaip ir visus. Niekas nemanė, kad Tu vėl kelsies. Tu kėleisi ir sunaikinai priešų ramybę, bičiulių nerimą.
Padaryk, Viešpatie, kad mes su Tavo prisikėlimu keltumės ir gyventume.
PASIGAILĖK MŪSŲ...
VARDAN KENTĖTŲ sopulių baisiausių * maldauk, Marija, su mumis Aukščiausią. * Išprašyk ramios sąžinės malonę, * pasaulio Ponia.
2 O kai sulauksim valandos mirimo, * išmelsk laimingą mums atsiskyrimą, * išprašyk geros atgailos malonę, * pasaulio Ponia.
3 Visoms toms sieloms, kurios, kaina brangia * atpirktos Jėzaus, į skaistyklą žengia, * maldauk amžino atilsio malonės, * pasaulio Ponia.
Pabaiga
Peržvelgėme kryžiaus kelią, kuriuo žengei Tu, Jėzau, mūsų Meile, mūsų Vade. Dabar šį Tavo kelią turime pakartoti savo gyvenimu. Tai nelengvas kelias – jame apstu ir akmenų, ir erškėčių, bet jis veda į tikrą džiaugsmą, į tobulą meilę, į gražiausią vienybę su Dievu ir žmonėmis.
Jėzau, būk su mumis ir vadovauk mums! Amen.
KURS UŽ MUS KALTUS kentėjai, * Jėzau Kristau, Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, * būk mums gailestingas! (3 kartus nuo pradžios.) * Būk mums gailestingas!
Pagerbiant šv. Kryžiaus relikvijas, giedama viena iš šių giesmių: KRYŽIAU ŠVENTAS, JĖZAU KRISTAU, MALONIAUSIAS, O DIEVE TĖVE, KUR AUGAI TU, SIAURAS KELIAS, GERIAUSIAS JĖZAU.
Kalėdų laiku (iki Grabnyčių) galima giedoti UŽMIK, o Velykų laiku – ŽMONIJOS GELBĖTOJAU.
|
