| 2007 04 30 | |||||||||||
|
Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. M. Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į šv. Žemę atvykę maldininkai. Nuo viduramžių stotis prižiūri vienuoliai pranciškonai. Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias. Norint gauti visuotinius atlaidus, užteka eiti kelią ir apmąstyti atskiras stotis. Pateiktos maldos kalbamos einant grupėje. Jei grupė didelė, nuo stoties ligi stoties gali eiti tik jos vadovas.
Įžanga
Visi klaupiasi prieš didįjį altorių. Vadovas kalba: Viešpatie Jėzau Kristau, drauge su Tavo Sopulingąja Motina mes norime sekti Tave, einantį šiuo Kryžiaus keliu. Iš meilės mums, nusidėjėliams, ir dėl mūsų išganymo Tu nešei sunkų kryžių nuo Piloto namų ligi Kalvarijos, laistydamas kelio akmenis savo Brangiausiuoju Krauju. Tu esi mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Šio kelio stočių apmąstymas testiprina mūsų meilę Tau, tesužadina gailestį dėl mūsų nuodėmių ir tegul moko mus kantriai nešti Tavo paskirtą kryžių, kol pasieksime Tavo karalystę danguje. Amen.
Einant prie pirmosios stoties, giedama
1. Stabat Mater dolorósa * Iuxta Crucem lacrimósa, * Dum pendébat Fílius. arba: 1. Dangaus šventieji angelai, pravirkit, * ašaros graudžios, iš uolų pabirkit, * nes žmonių širdys didžiai nedėkingos, * negailestingos.
Atėjus prie stoties, vadovas skelbia jos numerį ir pavadinimą. Visi klaupiasi ir kalba:
Visi stoja, vadovas skaito paslaptį. Po to tylus apmąstymas, trumpa maldelė ir pabaiga:
Pirmoji stotis
Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti
Pasaulio Teisėjas stovi prieš žmonių teismą. Savosios tautos išduotas, mokinių apleistas, žiauriai nuplaktas ir erškėčiais vainikuotas, Viešpats Jėzus tylėdamas priima neteisingą Piloto nuosprendį. Žydų minia, o kartu ir mūsų kasdienės nuodėmės šaukia: „Ant kryžiaus jį!“, ir Jėzus sutinka mirti dėl pasaulio išganymo. Tyliam apmąstymui:
Patykokime teisaus žmogaus, nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams, prikaišioja nusižengimus Įstatymui... Jis skelbiasi pažįstąs Dievą ir vadina save Viešpaties vaiku... Ištikime jį užgaule ir kančia,... pasmerkime jį gėdingai mirčiai (Išm 2, 12–20). Šmeižiamas jis nesiginčijo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui (1 Pt 2, 23). Kaip avis jis buvo vedamas į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų (Apd 8, 32).
Gailestingasis Viešpatie, išmokyk mus nekęsti nuodėmės, kuri Tave pasmerkė mirčiai, ir iš meilės Tau atleisti artimui, kai mes patys patiriam neteisybę.
2. Cuius ánimam geméntem, * Contristátam et doléntem, * Pertransívit gládius. Imi Tu kryžių, o mes nuo jo bėgam: * ne Dievo valią, – smagumus pamėgom. * Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo * nešt kryžių savo.
Antroji stotis Viešpats Jėzus paima nešti kryžių
Viešpaties lauktoji valanda atėjo. Jėzus džiaugsminga širdimi paima sunkų kryžiaus medį, lyg ne kankintojai, o pats dangiškasis Tėvas jį duotų. Iš meilės mums jis kelia ant pečių kryžiaus naštą ir pradeda savo kančios kelią. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepaima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24), – sako Viešpats. Su meile neškime kryžių, ir pats kryžius mus neš. Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus (Iz 53, 4). Virš galvos esu apsemtas nuodėmių, jos slegia mane lyg sunkiausia našta (Ps 38, 5). Meilė kantri, meilė maloninga... Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4–7).
Brangiausiasis Jėzau, leisk mums nesiskundžiant priimti tokį kryžių, kokį Tu pats mums paskyrei, ir suteik jėgų jį ligi galo nešti.
3. O quam tristis et afflícta * Fuit illa benedícta * Mater Unigéniti! Širdie, pažvelki ir susigraudinki, * skubėk apverkti Jėzų iškankintą. * Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į kietą uolą.
Trečioji stotis Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi
Ne tiek medinis kryžius, kiek mūsų nuodėmių kalnas vis labiau slegia Viešpaties pečius. Kareiviai tyčiojasi iš jo, stumdo jį ir muša, o nuvargusios kojos kliūva už grindinio akmenų. Išsekęs Jėzus skaudžiai suklumpa, bet dieviškoji meilė jam suteikia jėgų pakilti ir eiti toliau. Jei Viešpats būtų miręs kelyje, vis tiek būtų mus išganęs, tačiau jo meilė nežino saiko. Tavo Įstatymo keliu žingsniavau, nuo jo mano kojos niekada nenuklydo (Ps 17, 5). Viešpats veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi. Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes Viešpats padės jam atsikelti (Ps 37, 23–24). Mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes (Iz 53, 4-5).
Gerasis Jėzau, ištiesk savo gelbstinčią ranką ir tuoj pakelk mus, vos puolusius, kad mūsų nuodėmė nevirstų įpročiu ir netrukdytų Tave sekti.
4. Quæ mærébat et dolébat * Pia Mater, dum vidébat * Nati pœnas ínclyti. Lyg saulė, mėnuo – du dangaus žibintai, * draugėn suėjo, abu iškankinti. * Nuo didžio skausmo liovės jau spindėję, * šviesybę lieję.
Ketvirtoji stotis Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną
Švenčiausioji Dievo Motina išeina į kelią, kuriuo vedamas Jėzus. Ji pamato savo nežmoniškai kenčiantį Sūnų, o Jėzaus akys pagauna jos žvilgsnį. Sopulingoji Marijos širdis alpsta, kančios surakinta, bet jos lūpos kartoja: „Teesie!“ Savo kentėjimais Marija amžinajam gyvenimui gimdo mus, Kristaus Kūno – Bažnyčios – narius. Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji iš moterų? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi? (Giesm 6, 1). Tu sužeidei mano širdį, seserie sužadėtine, sužeidei mano širdį vienu savo akių žvilgsniu (Giesm 4, 9). Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip skausmas, kuris mane ištiko (Raud 1, 12).
Gailestingumo Motina, atleisk mums, kad mūsų nuodėmės taip skaudino Tavo širdį ir mokyk mus vienytis su Tavo Sūnaus išganinga kančia. SVEIKA, MARIJA
5. Quis est homo, qui non fleret, * Matrem Christi si vidéret * In tanto supplício. Kai jau galiausiai jėgų nebeliko * ir Kirėnietį Simoną sutiko, * liepė pagelbėt Jėzui iškankintam * kryžių paimti.
Penktoji stotis Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių
Kankintojai ėmė bijoti, kad išsekęs Jėzus nepajėgs nunešti kryžiaus ligi bausmės vietos. Todėl sulaikė praeivį Simoną iš Kirėnės ir privertė jį nešti kryžiaus naštą. Iš pradžių jis nešė nenoriai, bet Viešpaties malonės apšviestas įtikėjo ir džiaugėsi, kad gali palengvinti savo Išganytojo kančią. Mes žinome, kad be kančios nėra išganymo, bet retai sutinkame laisvu noru pakentėti. Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų (Iz 63, 5). Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą (Gal 6, 2). Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24).
Viešpatie, duok, kad mes savo nedideles kančias įlietume lyg vandens lašelį į Tavosios aukos taurę ir kasdien paaukotume šventosiose Mišiose.
6. Quis non posset contristári, * Christi Matrem contemplári, * Doléntem cum Fílio? Krauju aptekęs, prakaitu pasruvęs, * niekad toks liūdnas Viešpats nėra buvęs, – * šluosto jo veidą Veronika meiliai, * nes Jėzaus gaili.
Šeštoji stotis Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
Nugalėjusi žmonių baimę, gailestinga moteris Veronika prieina prie Jėzaus ir savo skara nušluosto jo krauju pasruvusį veidą. Viešpats dėkodamas jai palieka drobulėje savo dieviškojo veido atvaizdą. Visiems gera darantiems Jėzus parodo save kaip begalinės meilės Dievą ir duoda viltį per amžius gyventi jo šlovės akivaizdoje. Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido, neatstumk supykęs savo tarno! (Ps 27, 8) Palaimintas, kas nepasipiktins manimi (Mt 11, 6). Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą (Mt 5, 8). Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (2 Kor 4, 6).
Viešpatie Jėzau, apvalyk savąjį atvaizdą, Krikšto sakramentu įspaustą mūsų sieloje, kad visi žmonės galėtų atpažinti Tavo meilę mūsų geruose darbuose.
7. Pro peccátis suæ gentis * Vidit Iesum in torméntis, * Et flagéllis súbditum. Vis puola, drasko jį beširdžiai žmonės, * kojomis spardo, stumdo be malonės, * prie miesto vartų antrą kartą virto * nuo smūgio tvirto.
Septintoji stotis
Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą
Jėzų išveda iš miesto. Kaitros išsekintas ir daugybės kraujo netekęs, Viešpats alpdamas vėl sukniumba. Jo veidas panyra į kelio dulkes, o kryžiaus medis pramuša gilią žaizdą jo petyje. Kareivių spardomas ir plūstamas, Jėzus vėl pakyla, kad užbaigtų savo auką ir įvykdytų visą Tėvo valią. Kasdien jis neša mūsų naštas, Dievas – mūsų išganymas (Ps 68, 20). Žiūrėkime į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis... iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! (Žyd 12, 2–4).
Gailestingasis Išganytojau, nusidėjėlių išvestas iš Jeruzalės, nepalik mūsų sielų, neleisk mums pražūti, nors mes ir nuolat atkrentame į senąsias nuodėmes.
8. Vidit suum dulcem Natum * Moriéndo desolátum, * Dum emísit spíritum. Sutikęs būrį moterų graudingų, * Jėzus ramina verkiančias gailingai, * liūdinčias guodžia, surakintas skausmo, * iš meilės jausmo.
Aštuntoji stotis
Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
Jėzus, matydamas jo kentėjimų sukrėstas moteris, taria: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ Jeruzalės laukia apgultis ir sunaikinimas, nes ji „nepažino savo aplankymo meto“. Neužtenka mąstyti apie Kristaus kančią, reikia kovoti su nuodėme, kuri šią kančią sukėlė, ir verkti nuoširdžios atgailos ašaromis. Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus; jie tapo joms maistu, kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta (Raud 4, 10). Jis buvo nei patrauklus, nei gražus... Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą (Iz 53, 2).
Gerasis Jėzau, išmokyk mus užmiršti save ir savo vargus, kai galime suteikti artimui pagalbą ir parodyti jam savo gailestingumą.
9. Eia, Mater, fons amóris, * Me sentíre vim dolóris * Fac, ut tecum lúgeam. Mielasis Jėzus puola trečią kartą, * puola tyriausias už mane nevertą, * bet ir vėl kelias, ima savo kryžių, * mirt pasiryžęs.
Devintoji stotis
Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą
Kareiviai nekantraudami ragina Jėzų lipti į Kalvarijos kalną. Viešpaties kojos kliūva už krauju permirkusio rūbo, kryžiaus svoris trečiąkart parverčia jį ant žemės. Jo kūnas nebeturi jėgų, bet dieviškoji Širdis trokšta atlikti išganymo darbą ligi galo. Aukos vieta nebetoli, ir Atpirkėjas pakyla, kad ją pasiektų. Paimk savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu... Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose (Pr 22, 2–6). Pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ir vaikščiokite, palikdami tiesius takus (Žyd 12, 12). Daugelis juo baisėjosi, nes jis atrodė nežmoniškai sudarkytas ir buvo nebepanašus į žmogų (Iz 52, 14).
Kantrusis Jėzau, neleisk net didžiausiam nusidėjėliui pulti į neviltį, padėk jam bent prieš mirtį atsiversti, nes nėra tokios baisios nuodėmės, už kurią Tavo Krauju nebūtų užmokėta.
10. Fac, ut árdeat cor meum, * In amándo Christum Deum, * Ut sibi compláceam. Švenčiausią kūną nuogina gėdingai, * nuplėšia rūbą ranka nemeilinga; * vėl naujos kančios, kraujo srovės teka, * vėl žaizdos dega.
Dešimtoji stotis
Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius
Užbaigęs savo žemiškąją kelionę, Viešpats pasiekia Golgotos viršūnę. Kankintojai nuvelka Jėzaus drabužius, apnuogindami jį minios akivaizdoje. Nuplėšiamas rūbas vėl atveria žiauraus plakimo paliktas žaizdas. Jėzui duoda gerti acto ir tulžies, kad jis nejaustų jo laukiančių kančių, bet Jėzus tik paragauja ir atsisako. Jis nori išgerti visą kartybės ir pažeminimo taurę, kad jos netektų gerti mums. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro (Ps 22, 18). Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;... Užgaulės drasko širdį,... laukiu užuojautos, bet jos nėra, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto (Ps 69, 20–22). Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą (Kol 3, 10).
Švenčiausiasis Jėzau, neleisk, kad savo kūno šventovę suterštume netyrumo nuodėme; pridenk mūsų dvasios nuogumą savo malone ir duok vilkėti baltą išganymo rūbą Tavo karalystėje.
11. Sancta Mater, istud agas, * Crucifíxi fige plagas * Cordi meo válide. Plėšo lyg žvėrys Avinėlį šventą, * tempia prie kryžiaus Jėzų iškankintą. * Vinimis kala, tampo šventą kūną: * greičiau težūna! &nbnbsp; Vienuoliktoji stotis
Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
Kareiviai, paguldę Viešpatį ant kryžiaus, prikala jo šventąsias rankas, po to, ištempę visą kūną, perveria ir jo kojas. Pastačius kryžių, Jėzaus kūnas pakimba tarp dangaus ir žemės, jo išganingasis Kraujas aplaisto Adomo ir Ievos kapą. Dar tris valandas Viešpats kenčia begalinį skausmą, atleidžia savo kankintojams ir atgailaujančiam plėšikui, meldžiasi už mus Tėvui ir dovanoja Bažnyčiai savo Motiną. Jie pervėrė man rankas ir kojas, galiu suskaičiuoti visus savo kaulus (Ps 22, 17). Švenčiausios Trejybės vidury, vidury tarp Mozės ir Elijo, vidury tarp plėšikų! (šv. Jonas Auksaburnis). O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti (Jn 12, 32). Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis (1 Pt 2, 24). Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 14).
Dievo Avinėli, kuris savo auka sunaikinai pasaulio nuodėmes, pažvelk į kryžiaus ženklą, kuriuo per Krikštą pažymėti esame, ir atleisk mums, kai savo nuodėme vėl Tave kryžiuojame, nes mes dažnai nežinome, ką darome.
12. Tui Nati vulneráti, * Tam dignáti pro me pati, * Pœnas mecum dívide. Kelia į aukštį Viešpatį prikaltą, * už mus kaltuosius jį, visai nekaltą. * Tarp piktadarių stato ir palieka, * visi išjuokia.
Dvyliktoji stotis
Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus
Išgėręs kančių taurę ligi dugno, Jėzus – Vyriausiasis Kunigas – sušunka galingu balsu: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“, ir savo mirtimi užbaigia išganymo auką. Kareivis ietimi perduria jo Švenčiausiąją Širdį, iš kurios išteka kraujo ir vandens. Regėdama Tvėrėjo mirtį, sudreba žemė, plyšta uolos, o saulė nebeduoda savo šviesos. Mano tauta, ką aš tau padariau? Ar kuo tave užgavau? Atsakyk man! Ar už tai, kad išvedžiau tave iš Egipto žemės, paruošei savo Išganytojui kryžių? Aš atvėriau prieš tave jūrą, o tu ietimi atvėrei man šoną. Aš išaukštinau tave didele galybe, o tu pakabinai mane ant kryžiaus (Didž. penktadienio Priekaištai). Jėzus... parodė jiems savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Jis mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes (Apr 1, 5). Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų (Fil 2, 8).
Švenčiausioji Jėzaus Širdie, Tavo kraujas tekrinta ant mūsų galvų ir tenuplauna mūsų kaltes, o žaizda Tavo šone tepriglaudžia mus, kurie pasitikim Tavo gailestingumu. TĖVE MŪSŲ
13. Fac me tecum pie flere, * Crucifíxo condolére, * Donec ego víxero. Širdis mylėjus plakti jau nustojo, * Jėzus ant kryžiaus save paaukojo. * Kaip didi auka, kiek Dievo malonės, * vaduojant žmones.
Tryliktoji stotis
Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
Mokiniai Juozapas ir Nikodemas nuima Viešpaties kūną nuo kryžiaus ir perduoda jį Motinai Marijai. Ta, kurios įsčios davė pasauliui Išganytoją, dabar jį pasiima pasaulio atmestą ir nužudytą, ir jos širdį perveria kančios kalavijas. Mano liūdesys nepagydomas, mano širdis pasiligojusi... Nejau Viešpaties nėra Sione? Argi nebėra ten jo karaliaus? (Jer 8, 18) Ką galiu tau pasakyti? Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale? Su kuo galiu tave lyginti, kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai, kas gali tave išgydyti? (Raud 2, 13) Jis atidavė save mirčiai ir buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius (Iz 53, 12).
Sopulingoji Dievo Motina, priimk mus, nuodėmėse mirusius, į savo skausmingąją širdį, kad Tavo Sūnaus mirtis mums taptų gyvybės versme. SVEIKA, MARIJA
14. Iuxta Crucem tecum stare * Et me tibi sociáre * In planctu desídero. Eikim prie kapo Viešpaties mieliausio, * verkim, raudokim širdimi karščiausia. * Štai kape guli, viską atidavęs, * mus išvadavęs.
Keturioliktoji stotis
Viešpatį Jėzų laidoja
Netoli vietos, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, yra naujas kapas, iškaltas uoloje. Juozapas ir Nikodemas paguldo jame Viešpaties kūną ir užrita dideliu akmeniu. Jėzaus siela nusileidžia į pragarus, kad išvaduotų iš ten protėvių vėles. Motina Marija eidama laisto ašaromis Sūnaus kančios vietas, bet jos širdyje jau brėkšta prisikėlimo rytas. Aš bejėgis kaip paliktas tarp mirusiųjų, kaip kape gulintys užmuštieji... Įstūmei mane į patį kapo dugną, į tamsią jo gelmių prarają (Ps 88, 6). Viešpats parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną. Ir žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis... Nužengiau į kraštą, kurio velkės užsklendė mane amžinai. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, iškėlei mano gyvastį iš kapo (Jon 2, 1.7). Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame... Juk Kristus numirė ir atgijo, idant būtų ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats (Rom 14, 8).
Viešpatie Jėzau, gyvasis Dieve, savo mirtimi Tu nugalėjai mirtį, tamsus kapas tapo Tavo prisikėlimo liudininku. Leisk mums, šventajame Krikšte su Tavimi palaidotiems, kartu su Tavimi prisikelti amžinajam gyvenimui.
15. Virgo vírginum præclára, * Mihi iam non sis amára: * Fac me tecum plángere. 16. Fac ut portem Christi mortem, * Passiónis fac consórtem, * Et plagas recólere. 17. Fac me plagis vulnerári, * Fac me cruce inebriári, * Et cruóre Fílii. 18. Flammis ne urar succénsus, * Per te, Virgo, sim defénsus * In die iudícii. 19. Christe, cum sit hinc exíre, * Da per Matrem me veníre * Ad palmam victóriæ. 20. Quando corpus moriétur, * Fac, ut ánimæ donétur * Paradísi glória. Amen.
15. Vardan kentėtų sopulių baisiausių * maldauk, Marija, už mumis Aukščiausią. * Išprašyk ramios sąžinės malonę, * pasaulio Ponia. 16. O kai sulauksim valandos mirimo, * išmelsk laimingą čia atsiskyrimą, * išprašyk geros atgailos malonę, * pasaulio Ponia. 17. Visoms gi sieloms, kurios, kaina brangia * atpirktos Jėzaus, į skaistyklą žengia, * maldauk amžino atilsio malonės, * pasaulio Ponia.
Grįžus prie didžiojo altoriaus visi klaupiasi, vadovas kalba:
Giedama „Parce Domine“.
Pabaigoje kunigas kalba, suteikdamas palaiminimą, jei įmanoma, šv. Kryžiaus relikvija:
Kalbama „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ šv. Tėvo intencija visuotinių atlaidų gavimui.
Penkių Jėzaus žaizdų pagarbinimas
Žvelgiant į kiekvieną iš penkių Nukryžiuotojo žaizdų, kalbama po „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“, pabaigoje:
Ir persižegnojama. |
|||||||||||
