2 skyrius
Angelų sargų mums teikiamos paslaugos
Kokie dėkingi turime būti Angelams sargams! Be galo maloningas Dievas, naudodamasis jų tarpininkavimu, teikia silpniems ir vargstantiems žmonių vaikams gausybę materialių ir dvasinių malonių. Angelai yra pirmagimiai dangiškojo Tėvo „vaikai“, taigi ir mūsų „vyresnieji“ broliai, sudarantys su mumis vieną didelę Dievo šeimą. Kaip tėvai kartais patiki jaunesniuosius šeimos narius jų vyresniems broliams ir seserims, taip mūsų dangiškasis Tėvas paveda mus šventųjų angelų globai. Tačiau angelų meilė jų globotiniams žemėje savo stiprumu ir švelnumu gerokai viršija brolio ar sesers, ar net tėvų meilę.
Jeigu žinotume visas malones, kurias nuolatos gauname iš šventųjų angelų, tik turėdami kietesnes už akmenį širdis galėtume nepajusti dėkingumo. Reikėtų suskaičiuoti visas mus galinčias ištikti blogybes – mūsų dvasiai ar kūnui, amžinosioms ar laikinosioms gėrybėms, asmeniniuose ar visuomeniniuose reikaluose, per karus, epidemijas ar badmečius – kad įvertintume, kiek įvairiausios pagalbos gauname iš angelų. Nuolatos galvodami apie mus ir nenuilstamai rūpindamiesi, jie siekia apsaugoti mus nuo nuodėmės arba išlaisvinti iš jos, mums nusidėjus. Dėl Dievo gailestingumo jie gauna mums galingų malonių, apramina mūsų aistras, pašalina kliūtis malonei panaudoti ir padeda mums laimėti kovą prieš piktosios dvasios gundymus. Jie atskleidžia mums mūsų ydas bei kaltes ir skatina nuoširdžiai atgailauti.
Tėvas Faberis jaudinančiai aprašo šį angelų sargų rūpinimąsi: „Šalia mūsų nuolatos vyksta nuostabus gyvenimas. Šalia manęs yra didinga dvasia, kuri mato Dievą ir gėrisi stulbinančia jo Veido puikybe – čia pat, arčiau nei ištiestos rankos atstumu nuo manęs! Aplink mus verda nematoma kova, tačiau toji nuostabioji dvasia neleidžia net kovos garsams trikdyti mūsų klausos. Kovodama dėl mūsų, ji neprašo padėkos, bet slepia savo tylias pergales ir nesiliauja žvelgusi į Dievą. Neįmanoma žodžiais išreikšti jos meilingo rūpinimosi mumis. Jos tarnystė tęsis ir po mirties, kol galiausiai virs dar švelnesniu ryšiu, tam tikra dangiška lygybe, kai vieną prisikėlimo rytą, jau pirmą jo akimirką duosime abipusės palaimingos meilės įžadus. Iki tol negalime žinoti, nuo kiek pavojų ji mus išvadavo, nei kaip turime būti jai dėkingi už savo išganymą. O jai toji rūpestinga veikla neduoda jokios naudos. Jai nebereikia siekti nuopelnų, nes ji yra gavusi Dievo regėjimo dovaną. Jos darbas – meilės darbas, nes ji žino, kad jos mielas buvimas šalia mūsų yra amžinosios kūrybiškos Dievo meilės mūsų sielai dalis“.
„Kad ir kur eitume, – rašo kardinolas OʼKonelis (OʼConnell) savo puikiame ganytojiškame laiške apie angelus, – ši angelų draugystė niekada nenutrūksta. Dangiškosios dvasios saugoja mus nuo kūno pavojų ir padeda žemiškuose reikaluose... Atkakliai siekdamos mūsų sielų išgelbėjimo, jos mus moko, gina, užtaria pas Dievą. Jos atremia pagundas, įveikia kliūtis – fizines ir dvasines – ir, nurodydamos doros kelią, veda mus, kad neišklystume iš jo. Prie mūsų maldų jos prijungia savąsias, įkvepia šventų minčių arba pakužda naudingų įkvėpimų, o kartais paskiria gydančių ir pamokančių bausmių. Visą gyvenimą jos pagelbėja žmogaus sielai, siekdamos padėti jai saugiai pasiekti galutinį žemiškosios kelionės tikslą. Visa tai jos daro dėl mūsų, jeigu joms leidžiame, viską, kuo jos gali mums padėti, gauname, jei tik nuoširdžiai jas sutinkame ir dėkingai su jomis bendradarbiaujame.
Tokį nuolatinį rūpinimąsi mūsų reikalais skatina daugelis motyvų. Šie dangiškieji globėjai, kaip žinome, yra arti gailestingosios Atpirkėjo Širdies, todėl jie supranta Jo nepailstamą rūpinimąsi mūsų gerove ir iš šio neišsenkamo meilės Šaltinio perima švelniausios meilės jausmą mūsų atžvilgiu. Jie taip pat žino, kad mums, jų giminaičiams – ne kūnu, bet mūsų prigimtyje esančiu dvasiniu pradu – lemta drauge su jais pasiekti šlovę, būti dangaus gyventojais ir vieną dieną amžiams įsijungti į jų draugiją. Iš savo meilės nesavanaudiškumo jie trokšta, kad mūsų bandomasis laikotarpis baigtųsi pergalingai.
Tačiau labiausiai jų meilės stiprumą didina tai, kad jie Dievo įgalioti mus sergėti ir būti mums žemėje Dievo malonių teikimo įrankiais. Būtent tai juos skatina atskrieti iš puikiųjų dangaus aukštybių, pralėkti blankų šio žemesniojo pasaulio orą, kad galėtų parodyti mums savo meilę ir būti čia pat visose mūsų baimėse ir varguose.
O su kokiu pasigėrėtinu rūpestingumu ir nepaliaujamu budrumu šie globojantys angelai atlieka savo dieviškąją misiją mūsų atžvilgiu! Kiekvienu momentu, nors nematomi, jie – šalia mūsų. Jie niekada mūsų nepalieka – nuo pat gimimo iki perėjimo į mums lemtą amžinybės būvį. Jie budi ties lovelėje miegančiu kūdikiu; padeda žengti nedrąsius žingsnius, kuriais nepatyrusi vaikystė ir jaunystė pradeda gyvenimą, iš pradžių tokį keistą, o kartais ir pilną pavojų. Jie ištiesia pagalbos ranką stipriam ir griežtam vyriškumui, užgrūdintam kovų su blogio jėgomis ir, galbūt, turinčiam randų nuo žaizdų, kurias padarė nuodėmės. O kai gyvenimo šviesa virsta senatvės prietema ir liūdesiu, su neįgyvendintomis svajonėmis ir bergždžiai puoselėtomis viltimis, Angelai sargai būna arti, kad padėtų sulinkusiai nugarai ir netvirtiems žingsniams, kad nuvytų vienišumo bei liūdesio šešėlius“.
Šventųjų angelų sargų mums teikiamas nuostabias paslaugas trumpai galima apibendrinti taip:
1. Jie mus apsaugo nuo daugelio nežinomų pavojų, gręsiančių sielai ir kūnui.
2. Jie gina nuo piktųjų dvasių pagundų.
3. Jie įkvepia mums šventų minčių ir skatina atlikti dorus darbus tarnaujant Dievui.
4. Jie įspėja apie dvasinius pavojus ir papeikia, kai nusidedame.
5. Jie susivienija su mumis maldoje ir aukoja mūsų maldas Dievui.
6. Mirties valandą jie gina mus nuo dvasinių priešų paskutinio puolimo.
7. Jie guodžia skaistykloje kenčiančias vėles ir nuveda jas į dangų, kai jų kaltės iki galo išperkamos.
1. Jie apsaugo mus pavojuose
Nesuskaičiuojamą daugybę atvejų, kai angelai apsaugo fiziniuose pavojuose, galima pateikti iš Šventojo Rašto, šventųjų gyvenimų ir paprastų žmonių kasdienės patirties. Vieni ryškiausių Šventajame Rašte minimų atvejų: Loto su šeima išgelbėjimas iš Sodomos miesto, trijų hebrajų jaunuolių apsaugojimas ugnimi plieskiančioje Babilono krosnyje, Judui Makabiejui ir jo kariuomenei suteikta pagalba ir šv. Petro išgelbėjimas iš kalėjimo.
Šv. Grigaliaus Tūriečio gyvenime pasakojama, kad, jam dar visai mažam esant, sunkiai susirgo jo tėvas. Mylintis sūnus karštai pasimeldė už savo tėvelį. Tą naktį per miegą jam pasirodė angelas sargas ir tarė: „Kelkis, ant medžio atplaišėlės parašyk Jėzaus vardą ir padėk ant tėvo pagalvės“. Rytą Grigalius papasakojo savo viziją motinai, ji liepė jam įvykdyti angelo nurodymą. Jis pakluso, ir tėvas tuoj pat pasveiko. Po dvejų metų tėvas vėl susirgo. Grigalius dar kartą ėmė melstis, ir vėl, jam miegant, pasirodė angelas sargas ir nurodė, kad panaudotų žuvies kepenis, kaip buvo padaryta Tobijo atveju. Grigalius išpildė šį patarimą, ir tėvas vėl pagijo.
Nuostabus skęstančio berniuko išgelbėjimas neseniai įvyko vienoje JAV pietų valstijoje. Giedrą, saulėtą gegužės dieną sesuo M. nusivedė savo mokinius į mišką uogauti. Linksmai praleidę dieną, pripildę savo kraiteles uogų, visi patenkinti patraukė namo. Pakeliui teko pereiti upelį, ir keli vyresnieji berniukai paprašė leidimo perbristi, užuot ėję per tiltą. Kadangi, žvelgiant nuo kranto, upelis atrodė seklus, sesuo M. mielai sutiko. Vienas tvirčiausių berniukų ėjo priekyje, tačiau, visų nuostabai ir siaubui, staiga dingo po vandeniu! Matyt, įžengė į gilią duobę ir, nemokėdamas plaukti, beviltiškai kepurnėjosi, nerasdamas atramos kojoms. Sesuo M. liepė visiems kitiems berniukams grįžti į krantą ir, karšta malda šaukdamasi savo angelo sargo – kurio pagalbą ji dažnai patirdavo, –pati buvo bepuolanti gelbėti berniuką, jau antrą kartą panirusį po vandeniu. Staiga iš automobilio, atsiradusio tarsi iš niekur, išlipo du augaloti jaunuoliai ir nuskubėjo prie upelio. Vienas atsistojo šalia sesers, o kitas, netaręs nė žodžio nusileido į vandenį, siekusį jam iki galvos, sugriebė berniuką ir saugiai parnešė mokytojai. Sesuo iš visos širdies padėkojo jaunuoliui ir paklausė jo vardo. Jis tik nusišypsojo ir atsakė: „Argi tai svarbu? Berniukas juk sveikas“. Nors sunku įsivaizduoti, bet jo drabužiai atrodė visiškai sausi, kai jis su bendrakeleiviu ėjo prie mašinos. Tuomet jie taip greitai nuvažiavo, kad po akimirkos jų neliko nė ženklo. Sesuo M. tyliai sukalbėjo padėkos maldą savo gerajam angelui sargui, nes buvo tvirtai įsitikinusi, kad būtent jis dar kartą atskubėjęs jai į pagalbą.
Nors šventieji angelai labai rūpinasi mūsų kūniškąja gerove, bet dar daugiau jiems rūpi mūsų nemirtingų sielų gerovė. Ypač kai puolama šventoji skaistybė, angelai sargai suteikia savo globotiniams galingą pagalbą, kaip matyti iš šv. Agnietės, šv. Agotos, šv. Cecilijos, šv. Liucijos, šv. Teofilės ir kitų šventųjų gyvenimo.
Jaudinantį pasakojimą, kaip angelas globėjas apsaugojo nekaltą jaunuolį, pasakoja įžymus jėzuitas tėvas Koretas. Kartą 1638 m. vienuolyne pasirodė jaunas didikas ir paprašė pasimatymo su vienu kunigu. Kunigas atėjo ir, išvydęs atvykėlį, tuojau pat pajuto, kad tai angelas. Nuostabi jaunojo vyro išvaizda, išdidi laikysena ir angeliškas elgesys darė stulbinantį įspūdį. Jo veidas buvo šviesus, akys be galo romios, plaukai gelsvi, veido bruožai švelnūs ir subtilūs. Kilnusis lankytojas atsiprašė atėjęs tokiu nepatogiu metu, tačiau pridūrė: „Uolumas, su kuriuo jūs dirbate Dievo garbei ir jaunimo išganymui, reikalauja, kad padaryčiau visa, kas įmanoma, nes vieno iš jūsų mokinių nekaltybė ir galbūt amžinasis išganymas atsidūrė pavojuje. Juk pažįstate jaunuolį N.?“ Minimasis jaunuolis buvo didiko sūnus, apie šešiolikos metų amžiaus, labai gražus, didžiai dorybingas ir visų mylimas. „Ak, kaip jūs jį mėgtumėte, jeigu pažinotumėte taip gerai, kaip aš! – tęsė nepažįstamasis. – Jis tiesiog angelas, tačiau, deja, į kokią pagundą jis šiandien gali patekti! Jis pakviestas į puotą. Jeigu ten nueis, jam teks užmokėti savo nekaltybe. Jis patirs nepataisomą nuostolį!“
Be abejo, tokia žinia kunigą labai nustebino. Jis klausinėjo nepažįstamąjį, kas jis toks ir kaip sužinojo apie jaunuoliui paspęstus spąstus, tačiau nesulaukė kito atsakymo, tik kad jaunuolis yra tyras kaip angelas, labai brangus Dievui ir kad jo angelui sargui labai rūpi išsaugoti jo nekaltybę. Paskui nepažįstamasis pridūrė: „Dažnai būnu tarp tų, kurie gali išvesti jį iš doros kelio. Atėjau čia Dievo vardu ir maldauju jus užkirsti kelią tokiam blogiui. Būkite tikras, kad, kaip demonai daro viską, kad sugadintų jaunimą, taip pat ir angelai sargai daro viską, kas įmanoma, kad jį apsaugotų“.
Ateivis pradingo, o kunigas nuskubėjo pranešti motinai ir sūnui apie tai, kas atsitiko. Paskui pamėgino surasti savo garbingąjį svečią, tačiau jo daugiau nebebuvo matyti, ir kunigas visiškai neabejojo, kad tai buvo to jaunuolio angelas sargas.
2. Jie gina mus nuo demonų
Gundymo valandą, kai mus užpuola priešai iš pragaro, šventieji angelai įsikiša ir padeda mums įveikti priešo klastą. Jie sustiprina mus kovoje, perspėja apie gundytojo siūlymus, atskleidžia jo pinkles ir verčia mus bijoti blogio. Puolusieji angelai, išlaikydami atmintyje puikias žinias ir įžvalgumą, būdingą jų dvasinei prigimčiai, nuolatos įnirtingai kariauja prieš tuos kūrinius, kuriems Dievo įsakymu jie turėjo tarnauti. Apimti baisios nevilties ir pavydo, jie iš visų jėgų, viršijančių didžiausias žmogaus galias, siekia mus sunaikinti. „Mes grumiamės, – sako šv. Paulius, – ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Tačiau tėviškas Dievo rūpestis apsaugo mus nuo jų piktavališkų puolimų, apsupdamas mus gerųjų angelų globa. „Dievas, – sako šv. Augustinas, – padarė bloguosius angelus pavaldžius gėriui: jie negali pakenkti kiek nori, bet tik tiek, kiek jiems leidžiama mums išmėginti ir nubausti“.
Šv. Meinradas, uolus dvasinis šv. Benedikto sūnus, pasitraukė į nuošalią vietą kalnuose, norėdamas pasišvęsti kontempliatyviam gyvenimui. Čia jį dažnai apnikdavo piktosios dvasios, besistengiančios sugriauti jo dorą. Tačiau šventasis kreipėsi pagalbos į savo angelą, ir kaskart, kai buvo puolamas, jam atrodė, kad šalia jo stovi šventasis angelas, meilingai jį drąsindamas ir padėdamas atlaikyti susidūrimą su blogiu.
Šv. Margaritai vieną dieną pasirodė piktoji dvasia, siekdama ją įbauginti. Tačiau tuo pat momentu pasirodė jos angelas sargas ir tarė: „Nebijok, dukterie, ir neprarask drąsos. Demonas turi mažiau galios tau pakenkti, negu tas, kuris pamintas po jo nugalėtojo kojomis. Aš su tavimi – tavo sielos, kilnios Dievo buveinės, angelas sargas“.
3. Jie įkvepia šventas mintis
„Tavo šventasis angelas yra meilingas, rūpestingas ir švelnus, – sako dvasinis rašytojas Hermas. – Kai jis ima valdyti tavo širdį, jis kalba apie teisingumą, kuklumą ir gerumą, apie tikrąją meilę ir pamaldumą. Kai savo širdyje pradedi jausti tokius dalykus, žinok, kad šventasis angelas su tavimi“.
Geriesiems angelams būdinga apšviesti ir pamokyti žmogaus sielą, įkvėpti jai jėgos ir tvirtybės, taip pat dvasine paguoda, švelniu įtikinėjimu, šaltakraujiškumu bei gaivinančia ramybe palengvinti kiekvienos užduoties įvykdymą ir pašalinti visas kliūtis dvasinio tobulėjimo kelyje. „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos rankai“ (Pr 16, 9), – pasakė angelas Hagarai, Abraomo ir Saros tarnaitei, taip primindamas jai jos pareigą. Šv. Rapolas mokė jaunąjį Tobiją, kaip jis turėtų, dievobaimingai gyvendamas, vesti moterį, ir drauge su tėvais dėkoti Dievui bei jį garbinti (plg. Tob 11–12). Panašiai angelas paragino ir romėną šimtininką Kornelijų ieškoti šv. Petro, kad gautų iš jo tikrojo tikėjimo pamokų (plg. Apd 10, 30).
4. Jie mus perspėja ir pabara
Prieš romėnams užimant Jeruzalės miestą, virš šventyklos pasigirdo perspėjantys balsai: „Pasišalinkime iš čia!“ Taip ir mūsų šventasis angelas sargas dažnai mus ragina palikti tas vietas, draugijas, pokalbius, knygas ir pramogas, kur gresia pavojus mūsų sielai ir kur, dėl savo angeliško tyrumo bei švelnumo, jis negali su mumis bendrauti. Jo balsas į mus kreipiasi įvairiais būdais – per draugo patarimą, per knygos skaitymą, per sąžinės balsą ir t. t. Kaip dažnai, kaip meiliai, kaip švelniai jis mus moko, įspėja, maldauja ir kviečia! Jis trokšta būti mūsų gynėju prie Dievo sosto, tačiau, jei nepaisome jo balso, jis bus priverstas būti mūsų kaltintoju, nes savo taurią užduotį gali išpildyti tik tuomet, jei gera valia su juo bendradarbiaujame. Jeigu užkietinsime savo širdį ir atsisakysime paisyti jo perspėjimų, jis vieną dieną bus priverstas atskleisti mūsų nuodėmes prieš visą pasaulį. Taigi mūsų nepaklusnumas būtų ne tik niekingiausias nedėkingumas, bet ir didžiausia kvailystė, nes angelas mus perspėja tik mūsų amžinajam labui.
Angelas sargas mus perspėja iš meilės. Priekaištas – labai deramas meilės veiksmas, nes meilėje slypi gėrio mylimajam troškimas, paprastai išreiškiamas veiksmu, todėl priekaištu siekiama nukreipti nuo mylimojo blogį. Priekaištavimas – viena iš priemonių siekiant šio tikslo, ir angelas jos griebiasi sukeldamas sąžinės graužimą. Vos mums padarius nuodėmę, šventasis angelas liaujasi mus guodęs ir perveria sielą skausmu. Jis stengiasi sužadinti mūsų širdyje stiprų sąžinės graužimą ir pastūmėti mus tikrai atgailai bei nuodėmių išpirkimui. Taigi kokią didelę pareigą turime jausti šiam tikram draugui, kuris įspėja mus apie blogį, išbara ir priverčia susirūpinti, kai suklystame!
5. Jie meldžiasi su mumis ir už mus
Šventasis Raštas aiškiai moko, kad angelai meldžiasi už mus. Pranašas Zacharijas kalba apie Jeruzalę saugančius ir ją užtariančius angelus: „Tuomet Viešpaties angelas ištarė: „O Galybių Viešpatie, kiek dar ilgai nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų...?““ (Zch 1, 12). O arkangelas Rapolas Tobitui sako: „...Kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau jūsų maldą Viešpaties Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12, 12). Šv. Augustinas aiškina: „Angelai už mus meldžiasi ne todėl, kad Dievas nežinotų mūsų reikmių, bet kad išprašytų mums jo pasigailėjimo ir gautų mums jo malonės palaiminimų“.
Vieną kartą šv. Gertrūda, su ypatingu užsidegimu dalyvaudama šventosiose Mišiose, patyrė ekstazę. Šioje būsenoje ji pamatė savo Angelą sargą, nešantį jos maldas prie Dievo didybės sosto, pateikiantį jas trims dieviškiesiems Asmenims ir maldaujantį juos išklausyti jos prašymus. Angelo sargo meldimas buvo priimtas, ir kiekvienas Dievystės Asmuo Gertrūdą palaimino.
Šv. Bernardas dažnai perspėdavo savo mokinius deramai elgtis atliekant religines pratybas, kad jose dalyvaujantys angelai sargai nepasitrauktų. „Kokie laimingi būtumėte, – sušukdavo jis, – jei galėtumėte matyti, kaip jie skuba prisijungti prie giedančiųjų psalmes ir kaip pagarbiai pasilieka tarp jų! Jie padeda tiems, kurie meldžiasi ir medituoja. Kupini rūpesčio, jie skrieja tarp Dievo ir mūsų, pirmyn ir atgal, nešdami mūsų atodūsius prie Dievo sosto. Todėl nuoširdžiai siekime paversti jų džiaugsmą pilnutiniu“.
Apie šv. Grigalių Tūrietį pasakojama, kad kartą jis maldos metu užmigo ir tuoj pat gavo savo angelo sargo niuksą. Įvairių vienuolinių ordinų istorijose užfiksuota daug atvejų, kai jų šventųjų įkūrėjų angelai pažadindavo juos rytinei maldai ir nubausdavo už mažus nusižengimus, pavyzdžiui, iš karto neatsikėlusius arba nepakankamai uoliai atsidėjusius meditacijai.
6. Jie mums pagelbėja mirties valandą
Ypač mirties valandą, kai piktieji priešai sustiprins savo puolimą, norėdami laimėti lemiamą kovą dėl mūsų sielos, mūsų angelas sargas padės mums, jei buvome jam ištikimi savo gyvenime. Daugelio šventųjų gyvenimo aprašymuose skaitome, kad paskutinę valandą šalia jų buvo matyti angelai sargai, raminantys juos toje paskutinėje kovoje, padedantys atlaikyti sustiprėjusius pragaro puolimus, pranešantys jų mirties valandą ir patikinantys, kad jie paveldės dangaus karalystę. Nemaža atvejų, kai džiūgaujantys angelai liudininkų akivaizdoje nunešė šventąjį į dangiškąjį rojų. Be to, angelai sargai dažnai pasirūpina laiminga savo globotinių mirtimi, pakvietę kunigą, kad suteiktų Paskutinio patepimo sakramentą.
Šv. Jono Aviliečio darbuose aprašytas toks atsitikimas, kurio tikrumą patvirtina pats šventasis. 1585 m. tėvas Sentenaresas, šv. Jono bendruomenės narys, vieną audringą naktį buvo pažadintas ir paprašytas suteikti mirštančiam asmeniui Paskutinį patepimą. Iš pradžių kunigas dvejojo ir manė palaukti iki ryto, nes nežinojo kelio, o naktis buvo labai tamsi. Tačiau Dievo meilė pergalėjo baimę, ir jis iškeliavo, pasiėmęs dvi konsekruotas Ostijas. Ir štai, vos išėjus iš bažnyčios, jam iš dešinės ir kairės atsirado du dangiškos išvaizdos jaunuoliai. Jie laikė degančias žvakes, kurių negesino nesiliaujantis lietus, ir nulydėjo kunigą pas ligonį bei atgal į bažnyčią. Jam padėjus šventąją Ostiją į tabernakulį, jie išnyko taip pat staiga, kaip buvo pasirodę. Gerasis kunigas labai stebėjosi tuo nutikimu, o iš šv. Jono gavo žinią su tokiais žodžiais: „Visiškai aišku, kad tiedu jaunuoliai, kuriuos matei, buvo angelai, Dievo pasiųsti atlyginti už tavo uolumą...“
7. Jie guodžia vargšes vėles
Vienas iš gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Bažnyčios mokymo apie angelus sargus tiesų yra tai, kad šventųjų angelų misija nesibaigia žemiškuoju jų globotinių gyvenimu, o tik tuo momentu, kai jų globai pavestos vėlės įeina į rojų. Jeigu atsitinka, kad tą palaimą gaunančiai žmogaus sielai mirties momentu dar neverta regėti Aukščiausiojo veido, Angelas sargas nuveda ją į skaistyklą – jos nuskaistinimo ir atpirkimo vietą, – o paskui uoliai siekia suteikti jai visą įmanomą paramą ir paguodą.
Jėzuitų metraščiuose aprašytas jaudinantis nutikimas, parodantis šventųjų angelų uolumą renkant maldas dėl skaistykloje vargstančių vėlių. Vienas šventas to ordino kunigas turėjo įprotį kiekvieną dieną kalbėti šv. Rožančių už skaistykloje kenčiančias vėles. Vieną dieną per nerūpestingumą jis atsigulė nesukalbėjęs rožančiaus, tačiau, vos užmigus, jį pažadino angelas sargas, sakydamas: „Mano sūnau, skaistykloje vargstančios vėlės laukia įprastinio tavo geraširdiškumo akto“.
Šventųjų Tėvų raštuose atskleidžiama, kad dangiškieji gailestingumo pasiuntiniai daro dar daugiau. Kas dieną aukojamų tūkstančių šventųjų Mišių metu jie nusileidžia prie žemės altorių ir, semdami Jėzaus Kristaus Brangiausiąjį Kraują iš auksinių taurių, lieja jį kaip vėsią rasą virš skaistyklos.
Šv. Margarita Marija Alakok vieną dieną buvo dvasioje perkelta į skaistyklą. Ten, tarp kitų dalykų, ji pamatė milžinišką lauką, pilną žėruojančių žarijų ir besiplaikstančių liepsnų, o tarp jų – daugybę vargšių vėlių žmonių pavidalu, keliančių į dangų rankas ir maldaujančių pasigailėjimo. Tačiau visą laiką šalia jų buvo angelai sargai, įkvėpdami joms drąsos ir švelniai jas ramindami bei guosdami. Angelai sargai ypač padeda toms skaistykloje atsidūrusioms vėlėms, kurios gyvenime buvo jiems labai ištikimos.
Kai kurie dvasinių raštų autoriai moko, kad angelai praneša kenčiančioms vėlėms šio pasaulio įvykius, kurie toms vėlėms galėtų rūpėti. Šv. Augustinas pasakoja, kad „mirusieji gali būti angelų informuojami apie pasaulyje vykstančius dalykus tiek, kiek leidžia Tasai, nuo kurio sprendimo viskas priklauso“. Panašiai tikima, kad angelai atskleidžia vargšėms vėlėms geradarius, kurie joms pagelbėja savo maldomis, ir tuo pat metu ragina kenčiančias vėles melstis už šiuos geruosius draugus.
Kai tik išmuša vienos iš tokių kenčiančių vėlių išlaisvinimo valanda, Dievas pasiunčia tos laimingos vėlės angelą sargą, kad nusileistų į skaistyklą, atvertų jos kalėjimo duris ir nedelsdamas nuvestų išvaduotą vėlę į amžinąją rojaus buveinę. Gerasis angelas žaibo greitumu nusileidžia į niūrųjį kalėjimą kaip išlaisvintojas, nes jo meilė globotiniui skatina jį išlaisvinti vargšę vėlę ir nuvesti ją Dievo akivaizdon bei nuosavybėn. Dažnai angelą sargą palydi kiti angelai arba visas jų pulkas, ir tada išvaduotos sielos įžengimas būna tikrai pergalingas ir džiugus. Nors pagalba, kurią angelai teikia vėlėms skaistykloje, yra labai guodžianti, tačiau yra pagrindo baimintis, kad kai kurie asmenys, pasiųsti į skaistinančias liepsnas, gali negauti angelų pagalbos, nes gyvenime jie nebuvo atsidavę savo angelui sargui arba nesirūpino padėti vargšėms sieloms.