Tiek Nikėjos, tiek Konstantinopolio tikėjimo išpažinimus sudaro trys dalys, ir kiekviena iš jų išreiškia tikėjimą vienu iš Švč. Trejybės asmenų. Kas jose seka po žodžių „tikiu Šventąją Dvasią“? – „Tikiu į vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią. Tikiu vieną... krikštą.“ Tai reiškia, kad išpažinę tikėjimą į Šventąją Dvasią, kaip į trečią dieviškąjį Asmenį, mes išpažįstame tikėjimą į Šventosios Dvasios darbą, į vietą, kurioje Ji įprastai veikia, į priemones, kuriomis Ji veikia, ir į galutinį Jos veikimo tikslą. Vieta, kurioje Šventoji Dvasia veikia, kuriai Ji įkvepia gyvybę, yra Bažnyčia, ir ne bet kokia bažnyčia, o viena, šventa, visuotinė (katalikiška) ir apaštališka Bažnyčia. Priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia paprastai veikia, yra sakramentai, iš kurių pirmas yra Krikštas nuodėmėms atleisti. O galutinis Jos veikimo tikslas yra amžinasis gyvenimas būsimajame pasaulyje. Daug modernizmui pasidavusių kunigų kartoja kvailą teiginį, kad Šventoji Dvasia katalikams buvo nežinoma ilgą laiką, netgi šimtmečius, ir kad katalikai ėmė patirti Jos veikimą tik XX a. dėl charizminių ir sekmininkų judėjimų. Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja patiems mūsų religijos šaltiniams. Perfrazuojant Jėzaus pasakymą apaštalui Pilypui: „Kas mato mane, mato ir tėvą“, galime sakyti, jog tas, kas mato, kaip Bažnyčia veikia ir teikia sakramentus, mato ir patiria pačią veikiančią Šventąją Dvasią. Jei to nemato, vadinasi, jam trūksta Šventosios Dvasios gyvenimo, antgamtinio tikėjimo ir meilės.
Pažvelkime atidžiau į vietą, kurioje veikia Šventoji Dvasia, t. y. į Bažnyčią, taip pat į šio veikimo priemones, t. y. sakramentus, ir į šio veikimo būdus bei padarinius.
Prieš Kristaus įsikūnijimą Dievas veikė ir savo valią žmonėms apreiškė per pranašus ir angelus, visų pirmiausia užtikrindamas, kad žmonės Jį pažintų kaip vienintelį tikrą Dievą. Jis dar neapreiškė jiems savo dieviškosios prigimties vidinio gyvenimo. Jis žmogui buvo tolimas, neprieinamas, nepažįstamas. Tiesa, Jis per Šventąją Dvasią jau veikė teisių žmonių širdyse, siųsdamas jiems tiesos šviesą ir malonę, kitaip tie žmonės nebūtų galėję tikėti ir išsigelbėti. Tačiau net patiems teisiausiems Senojo Testamento žmonėms tai buvo labai toli nuo to meilės ir draugystės ryšio, kuris užsimezgė tarp žmogaus ir Dievo po Įsikūnijimo, Atpirkimo ir Sekminių.
Įsikūnijus Dievo Sūnui viskas pasikeitė. Dievas leido mums Jį pažinti asmeniškai, trijuose asmenyse. Leisdamas matyti Dievą Sūnų, Jis leido žmonėms matyti ir kitus dieviškuosius asmenis. „Kas mato mane, mato ir tėvą“, pasakė Pilypui Jėzus, o kur yra Tėvas ir Sūnus, ten yra ir iš jų kylanti Šventoji Dvasia. Per Jėzaus Kristaus įvykdytą atpirkimą ir per Krikštą Šventojoje Dvasioje, Dievas, taip sakant, įsivaikino pakrikštytus žmones, priėmė juos į savo šeimą, ir ne tik. Ši Dievo įsūnytų vaikų bendruomenė, Bažnyčia, išganymo plane yra taip glaudžiai susijusi su Dievo Sūnaus asmeniu, kad šį ryšį Jis lygina su ryšiu tarp vynmedžio ir jo šakų. Apaštalas Paulius Bažnyčią vadina mistiniu Kristaus kūnu, o Jį patį – šio kūno galva. Šventosios Dvasios buvimas ir veikimas šiame mistiniame Kristaus Kūne Bažnyčios tėvų ir daktarų yra lyginimas su sielos buvimu žmogaus kūne: krikščionis visą antgamtinį gyvenimą gauna iš šios antgamtinės Bažnyčios sielos, Šventosios Dvasios, esančios Bažnyčios Kūne.
Dievo Sūnus taip pat mums apreiškė Dievo valią, Jo planą ir tikslus žmonijos atžvilgiu, ir visą, ką mes turėtume žinoti apie Dievą. Visą šį mokymą jis perdavė apaštalams, šie paliko jį Bažnyčiai, o Bažnyčios magisteriumas, vedamas Šventosios Dvasios, jį ištikimai saugo ir perduoda mums. Todėl Jėzus apaštalams sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ (Jn 15, 15)
Prieš grįždamas pas Tėvą, Jėzus apaštalams taip pat kalbėjo: „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ (Jn 16, 7) Regimas Dievas, Jėzus Kristus, paliko juos, kad atsiųstų jiems neregimą Dievą, Šventąją Dvasią, idant ji gyventų juose. Šventosios Dvasios buvimas sieloje sukuria pilnesnį ir gilesnį ryšį tarp Dievo ir žmogaus, nes pati Šventoji Dvasia pagimdo, gaivina ir stiprina mūsų, mistinio Kristaus Kūno narių, gyvenimą. Šventoji Dvasia taip pat išmokys mus ir viską primins, ką Jėzus buvo sakęs. Tačiau ši Šventoji Dvasia yra nematoma, nepagaunama ir nesuvaldoma, mes jos nematome ir negalime tiesiai ko nors paklausti, kaip tai buvo įmanoma paklausti Jėzaus. Kur ir kuriomis aplinkybėmis mes galime matyti ir girdėti neregimą Šventąją Dvasią mokant mus Jėzaus mokymo? Kur galime rasti Jos malonę, kad galėtume sekti Kristaus mokymu?
Tai randama tik tame pačiame mistiniame Kristaus Kūne, ir tai randa ištikimi šio Kūno nariai. Tik apaštališkoji tradicija ir nuolatinis magisteriumo vykdomas jos mokymo išaiškinimas suteikia mums patikimą vadovą į dangų, apsaugą nuo dvasinių iliuzijų, nuolatinių asmeninių apreiškimų pseudomistizimo ir iškreipto pseudopranašų mokymo. Įsteigdamas 7 sakramentus, mūsų Viešpats suteikė savo mistiniam Kūnui regimas pašventinimo priemones, kurios patikimai perduoda mums Jo duodamą išgydymą ir išganymą. Tai ir yra įprastinis, tobuliausias ir pilniausias Šventosios Dvasios veikimas mistiniame Kristaus Kūne. Jei taip nebūtų, mes, kaip sako apaštalas Paulius laiške efeziečiams, būtume „kaip maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius.“ Kai Šventoji Dvasia stato Kristaus Kūną, Ji valdo per hierarchiją, moko tikinčiuosius per magisteriumą ir pašvenčia juos sakramentais. Kaip sako apaštalas Paulius, „Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.“ (Ef 4, 11–13)
Šis rimtas, taikus ir racionalus įprastinis Šventosios Dvasios veikimas be galo skiriasi nuo charizmininkų subjektyvių įsivaizdavimų ir emocinio susijaudinimo. Kad įsitikintume Šventosios Dvasios veikimu, mums nereikia ypatingų ženklų, dvasinių pakilimų, juslinių religinių potyrių. Visa, ko mums reikia – tai apšviestas tikėjimas, blaivus sprendimas, proto nuolankumas, paklusnumas magisteriumo mokymui ir reguliarus stiprinimasis sakramentų teikiama malone. Tuomet mes žinosime, kad Šventoji Dvasia mus apšviečia, gaivina ir veda. Ar yra aiškių sąlygų, pagal kurias galėtume atskirti, kada ji mus iš tiesų veda? Žinoma, joks kunigas, vyskupas ar net popiežius neturi teisės mokyti mus kitokio tikėjimo, nei moko apaštališkoji Tradicija, ir negali teikti malonės kitaip, nei per Kristaus įsteigtus sakramentus. „Nes, kaip moko Vatikano I Susirinkimas, Šventoji Dvasia buvo pažadėta Petro įpėdiniams ne tam, kad jie mokytų naujo mokymo, o tam, kad Jos padedami jie galėtų šventai saugoti ir perteikti apaštalų perduotą Apreiškimą ir tikėjimo lobį.“ (Pastor aeternus, cap. 4, DS 3070.)
Toliau tas pats Susirinkimas mus drąsina šiais žodžiais: „Todėl ištikimai laikykitės Tradicijos, gautos dar pačioje krikščionių tikėjimo pradžioje, didesnei mūsų Dievo ir Išganytojo garbei, katalikų religijos išaukštinimui ir krikščioniškų tautų išganymui.“
Taip darydami, laikydamiesi nekintamo, neklaidingo visų popiežių mokymo ir dalyvaudami visų laikų Mišiose, jūs, brangūs tikintieji, galėsite būti tikri, kad Šventoji Dvasia tikrai veikia jumyse Šventosios Trejybės garbei ir jūsų sielų išganymui.