Dvi eschatologijos – katalikiška ir posusirinkiminė

Žmogus yra sukurtas tam, kad garbintų, šlovintų ir tarnautų Dievui, mūsų Viešpačiui, ir taip išgelbėtų savo sielą.

 

Šv. Ignacas Lojola, „Dvasinės pratybos“, Principas ir fundamentas

 

Gyvenk žemėje kaip keleivis ir svetimšalis, kuriam pasaulio dalykai visai neįdomūs. Išlaikyk savo širdį laisvą ir pakeltą į Dievą, nes čia neturi nuolatinės buveinės (Žyd 13, 14). Tegul tavo dejavimai, tavo ašaros ir tavo maldos nuolat kyla į dangų, kad tavo siela po mirties būtų verta laimingai nueiti pas Dievą.

 

„Kristaus sekimas“, I, 23 nr. 9

 

 

Tie žodžiai, dažnai iškalti ant misijų kryžių ir antkapių, nuolatos kartojami Bažnyčios Tėvų ir šventųjų, aiškiausiai parodo svarbiausią rūpestį Bažnyčios, kurios galutinis tikslas yra amžinoji laimė, kurios uždavinys – vesti žmones į tą tikslą. Mokslas apie paskutiniuosius dalykus (eschatologija) yra taip pat svarbus katalikui, kaip vairuotojui – tikslios žinios apie jo kelionės tikslą. Vienas iš svarbiausių visos kūrinijos principų yra šis: Omne agens agit propter finem – kiekvienas veikiantysis veikia dėl savo tikslo, kurio siekia. Jeigu koks nors fondas ar draugija pakeičia savo įstatuose numatytus tikslus, ji pasikeičia iš esmės ir tampa de facto nauja institucija, netgi jeigu išsaugo senąjį pavadinimą.

Stebint gilius pasikeitimus, jau daugelį metų vykstančius Bažnyčioje, galima teigti, kad jie kyla iš visiškai naujo jos tikslo, iškelto Bažnyčiai jos hierarchų. Iš čia ir nauja eschatologija, kurios pristatymas vyksta įvairiuose lygmenyse:

a) Klaidatikiams leista užimti esminius postus Bažnyčioje, pvz., Hansas Ursas von Balthasaras, kuris neigė pragaro amžinumą, paskirtas kardinolu. Mūsų pačių kieme [Lenkijoje] t. Hryniewiczius yra hierarchų (ir žinisklaidos!) numylėtinis KUL‘o (Liublino katalikų universiteto) profesorius ir t. t.

b) Mokymas apie paskutinius dalykus yra neaiškiai išdėstomas vaikų katechezėje. Pvz., vengiama kalbėti apie pragarą, esą nenorint gąsdinti vaikų arba sukelti jiems „kerštingo Dievo įspūdžio“.

c) Tas mokymas beveik visiškai ignoruojamas oficialiuosiuose dokumentuose, tikriausiai dėl to, kad po keliolikos metų tikintieji visiškai juos pamirštų.

d) Propaguojama naujoji teologija, kurios centrinis punktas yra žmogaus padėtis žemėje.

Taip sukuriama nauja – „horizontalioji“ orientacija, priešinga ilgaamžei katalikiškai „vertikaliajai“ orientacijai. Bažnyčia savo tradiciniame mokyme ir šventieji savo dvasingume žvelgia į viršų, iš žemės į dangų, iš laikinumo į amžinybę, o žmogų mato tik kaip klajūną (homo viator), piligrimą šiame ašarų slėnyje, „laukiantį amžinosios tėvynės“. Naujoji orientacija susitelkia ties tuo, kas vyksta čia ir dabar, užsiimdama tiktai žmogaus likimu žemėje: „Visi esame pašaukti būti broliais. Tad būdami pašaukti tuo pačiu žmogiškuoju ir dieviškuoju pašaukimu, mes galime ir privalome be prievartos ir be klastos išvien darbuotis, kurdami geresnį pasaulį tikroje taikoje“[1].

Katalikų Bažnyčios Katekizmas (turintis 738 puslapius), paskyrė visam mokymui apie paskutinius dalykus tik 15 puslapių, kurie – nepaisant to, kad primena daug tradicinio mokymo punktų – patvirtina ir „sucementuoja“ naująją orientaciją. Tai įrodys žemiau pateikta analizė[2].

 

 

Katalikų Bažnyčia visada mokė, kad „žmogus yra tvarinys, susidedantis iš protingos sielos ir organinio kūno“[3], o mirties akimirką siela atsiskiria nuo kūno ir „stoja prieš Kristaus tribunolą asmeniniame teisme“[4]. Magisteriumas [Bažnyčios mokymas] neklystamai tvirtino, kad žmogaus siela yra nemirtinga[5]. O Benediktas XII apibrėžė, kad sielos tų, kurie „mirties akimirką neturėjo nieko, už ką reikėtų daryti atgailą (...) dar prieš atgaudami savo kūnus ir prieš Paskutinįjį teismą (...) buvo, yra ir bus danguje dangiškojoje karalystėje ir rojuje su Kristumi, prisijungę prie angelų ir šventųjų bendravimo“[6].

Kadangi po Vatikano II Susirinkimo tos tikėjimo tiesos skelbiamos vis rečiau, Tikėjimo mokslo kongregacija 1979 m. parašė laišką vyskupams[7], „norėdama perspėti dėl fantastiškų ir pernelyg laisvų įvaizdžių“ bei patvirtino katalikišką mokymą apie eschatologiją. Tačiau būtent tas dokumentas tapo proga daug reiškiančiam įvykiui: vokiškame ir prancūziškame vertime pritrūko būtent tų žodžių, kurie preciziškai tiksliai išreiškia faktą, kad siela, atsiskyrusi nuo kūno, toliau egzistuoja![8]

 

Sielos problema tampa ypač aktuali, kai žmogus miršta. Kas vyksta su siela mirties akimirką? 21 Mišių už mirusiuosius formuliare[9] tradicinė liturgija kalba apie sielą 78 kartus, o lotyniškame Novus Ordo Misae [Naujosios Mišių tvarkos] tekste – tik 5 kartus. Vokiškame Naujojo mišiolo leidime žodžio „siela“ apskritai nėra. Pavyzdžiui, jeigu lotyniškajame Kanono tekste buvo parašyta „už jų sielų atpirkimą“, vokiškas vertimas meldžiasi „už jų atpirkimą“.

Aukščiau minėtas Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentas primena: „Bažnyčia atmeta bet kokią minties ar žodžio formą, kuri padarytų nesuprantamomis ar beprasmiškomis laidotuvių maldas ar apeigas bei mirusiųjų kultą, tai yra tuos dalykus, kurie savo esme juk yra teologinės vietos[10]“. Tačiau koks gi tikėjimas gali kilti iš tų „laidotuvių maldų ar apeigų“, jeigu jose nėra išreikštas sielos egzistavimas ir nemirtingumas? Žodžio „siela“ pašalinimas iš liturginių tekstų tampa priežastimi to, kad tikintieji pamiršta savo sielą ir net nebežino, jog ką nors panašaus į „nemirtingą sielą“. Taigi summa summarum katalikai nustoja tikėti ir „amžinąjį gyvenimą“.

Posusirinkiminiai pakeitimai mokyme

Pakanka atsiversti kokį nors šiuolaikinį katekizmą, skirtą vaikams, kad įsitikintume naujųjų laikų katalikų priešiškumu sielos sąvokai. „Olandų katekizmas“, kuris tapo katekizmų suaugusiems pavyzdžiu visame pasaulyje, skelbia: „Mirtis reiškia viso žmogaus, tokio, kokį pažinojome, pabaigą“ ir: „Biblinė kalba nežino nekūniškos žmogaus sielos“[11]. Nors KBK [„Katalikų Bažnyčios katekizmas“] priminė tikėjimo tiesą apie sielos nemirtingumą, vis dėlto jis neužkirto kelio visuotiniam pasikeitimui religiniame gyvenime, kurį sukėlė pabrėžtinas nemirtingos sielos likimo ignoravimas.

 

 

Amžinojo gyvenimo laimėjimas yra nenuilstamos ir sunkios kovos vaisius. Bažnyčia visada mokė, kad žmogaus išganymui nuolatos gresia įvairiausios pagundos iš pasaulio bei velnio pusės, o taip pat pagundos, kylančios dėl netvarkingų jo paties polinkių. Ji mokė, kad jeigu žmogus numirs, būdamas nors vienos mirtinos nuodėmės būklėje, jis bus amžinai pasmerktas. Katalikų katekizmas taip apibendrino kovą dėl išganymo: „Krikščioni! Būk pasiruošęs prarasti visas žemiškas gėrybes, pakelti visas nelaimes ir net numirti, bet nesusitepti mirtinąja nuodėme, kuri yra vienintelė tikra ir didžiulė nelaimė žmogui. Ji yra begalinis Dievo įžeidimas, bjaurus nedėkingumas, negirdėtas įžūlumas ir tavo sielos nuosmukis, kuris pats savaime yra neatitaisomas. O jeigu tave kada nors užpuls pagunda, prisimink apie pragaro bedugnę, į kurią prasmegsi, jei padarysi mirtiną nuodėmę. Atsimink nukryžiuotąjį Jėzų, kurio Kraują ir žaizdas tu trypi. Tegul niekada iš tavo atminties neišsitrina Viešpaties išminčiaus žodžiai (Išm 21, 2): „Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės““.

Tradicinė liturgija savo maldose nuolatos meldžia malonės ištverti, atsiversti, jėgos kovoje su pagundomis. Širdingo gailesčio apimtas jos dalyvis išpažįsta, kad daugelį kartų užsitarnavo amžinojo pasmerkimo ir prašo Dievo gailestingumo. Liturginiai tekstai ir Evangelijos ištraukos dažnai primena žmogui, kokia didelė grėsmė kyla jo išganymui, ir kad jis turi užsiimti išganymu kaip unum necessarium – vieninteliu tikrai jam svarbiu dalyku.

 

Naujoji Mišių tvarka kruopščiai pašalino iš liturgijos užuominas apie amžinosios pražūties pavojų – dėl to buvo visiškai pakeistos laidotuvių apeigos ir liturgija už mirusiuosius. Pašalinta sekvencija Dies irae („Diena rūstybės“), o taip pat maldos, kurios prašo išgelbėjimo nuo amžinosios ugnies, nuo Dievo rūstybės, nuo atidavimo velniškojo liūto ir pragaro grobiui. Juoda liturginių rūbų spalva, liūdesio ir teismo simbolis, buvo pakeista į violetinę, o kai kuriais atvejais netgi į baltą: „Taip išganingi mirties, teismo ir pragaro baimės jausmai bei rimtumas mirties akivaizdoje buvo pakeisti įsitikinimu savo išganymu ir „begaliniu gerojo Dievo gailestingumu“, kuris juk neleis, kad kas nors galėtų būti pasmerktas.

Baisias pasekmes sukėlė ir neteisingas žodžių pro multis („už daugelį“), sakomų perkeitimo metu, vertimas: dabar Kristaus Kraujas išliejamas už visus! Tai yra ne tik apreikšto ir įkvėpto Šventojo Rašto teksto iškraipymas, bet ir ištrynimas iš tikinčiųjų protų skirtumo tarp to, kas atpirkime yra objektyvu ir subjektyvu. Objektyviai Kristus mirė ant kryžiaus už visų išganymą, tačiau subjektyviai, asmeniškai ne visi pasinaudoja Kristaus nuopelnais. Ta tiesa būdavo aiškiai pabrėžiama žodžiais „už daugelį“. Kai naudojami žodžiai „už visus“, peršasi mintis, kad faktiškai visi bus išganyti.

 

Prof. Johannesas Dörmannas, analizuodamas pirmąsias Jono Pauliaus II enciklikas, įrodė, kad jo pagrindinę teologinę mintį galima apibendrinti kaip eretišką visuotinio išganymo tezę. Ši tezė nėra svetima Vatikano II „Susirinkimo dvasiai“, kuri „atvėrė“ eretikams ir pagonims plačias išganymo galimybes[12] be būtinybės atsiversti į katalikų tikėjimą. KBK taip pat perša tą idėją: „Nors tiesa, kad niekas negali pats išsigelbėti, bet taip pat tiesa, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jam „viskas galima“ (Mt 19, 26)“[13]. Pastaroji citata yra visiškai išplėšta nuo konteksto, nes į Petro klausimą, ar kas nors apskritai gali būti išganytas, Viešpats Jėzus atsako, kad žmonėms tai nėra įmanoma, bet Dievui – taip.

Taip pat ir paskutiniuosius laikus KBK pristato vien tik teigiamai: „Laikų pabaigoje Dievo Karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas. Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame““[14].

Prof. Hackeris komentuoja: „Klaidingas išganymo optimizmas yra labiausiai „diskretiška“ ir todėl veiksmingiausia anga atkritimui nuo tikėjimo Bažnyčioje“[15].

 

 

„Po mirties jau nebus laiko nuopelnams. „Į kurią pusę medis nuvirs, ten ir liks gulėti“ (Pam 1, 3), t. y. kokioje būklėje mirtis užklups žmogų, tokioje žmogus ir liks per amžius. Dėl to Viešpats Jėzus mus įspėja, kad siektume nuopelnų, kol dar diena (kol gyvename), nes kai ateis naktis (mirtis), niekas nebegalės dirbti (siekti nuopelnų) (Jn 9, 4)“[16].

 

KBK moko: „Mirtis yra žmogaus žemiškos kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo“[17]. Tai primena „naujosios teologijos“ apie mirtį, ypač išvystytos Boroso[18], Rahnerio ir Schoonenbergo[19], teorijas. Naujoji mirties koncepcija prieštarauja katalikiškam mokymui dviejuose punktuose: 

1) Mirtis yra malonės ir gailestingumo laikas ne visiems, bet tiktai tiems, kurie deramu būdu jai pasiruošė. Tokio svarbaus atskyrimo trūkumas sąlygoja visiškai klaidingą supratimą mirties, prieš kurią vyksta sunkiausia sielos vidinė kova su paskutiniais velnio gundymais.

2) Siela po atsiskyrimo nuo kūno jau nebesprendžia apie savo amžinąjį likimą, kadangi sprendimas jau buvo priimtas prieš mirtį. Sprendimas yra aktyvus veiksmas, o mirtis – tik pasyvus kentėjimas.

Idėjos, kad egzistuoja galimybė mirties akimirką priimti paskutinį sprendimą už Dievą arba prieš Dievą, šaltinis yra apokatastazės erezija. Ji skelbia, kad ir labiausiai užkietėjęs nusidėjėlis nebus pasmerktas, nes mirties akimirką, matydamas Dievą, jis gali dar kartą laisva valia apsispręsti, o Dievo akivaizdoje tikrai apsispręs priimti amžinosios laimės pasiūlymą.

Ši tezė taip pat prieštarauja šventųjų dvasingumui, išreikštam patarle: „Kaip gyvensi, taip ir numirsi!“ Ši tezė yra didžiausia nuodėmė prieš artimo meilę, kadangi artimo akyse sumenkina ir nureikšmina jam svarbiausią valandą, kuriai jis turi be paliovos ruoštis, kaip moko Viešpats Jėzus (žr., pvz., pasakojimą apie išmintingas ir kvailas nuotakas, Mt 25, 1–12). Mirties valandos pamiršimas reiškia, kad žmogus vis labiau atsigręžia į laikinąjį gyvenimą ir patenka į pavojų tą svarbiausią valandą nebūti deramai pasiruošęs: „To tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais“ (Mt 24, 50–51).

 

Tuoj po mirties žmogaus sielą teisia Kristus. Jis taip apšviečia jos protą, kad siela toje šviesoje prisimena visas savo geras bei blogas mintis, žodžius ir darbus per visą savo gyvenimą ir kartu sužino jai skirtą nuosprendį. Tas nuosprendis bus nedelsiant įvykdytas. Nuteistoji siela eina arba į skaistyklą, arba į dangų, arba į pragarą. Remdamasi Šventuoju Raštu, Bažnyčia visada kalbėjo apie šio teismo paslaptį su didžiausiu rimtumu. Laiške žydams (10, 26–31) yra kalbama apie „teismo laukimą“ ir „naikinančią ugnį“. Ta pastraipa baigiasi žodžiais: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“

 

Naujoji liturgija žymiai sumažina teismo rimtumą, kruopščiai vengdama užuominų apie „Dievo teismą“, apie „amžinąjį Teisėją“ ir t. t. Pavyzdžiui, buvo išmesta sekvencija Dies irae, kadaise kalbėta kiekvienose gedulingose Mišiose, kuri pasakoja apie teismo grėsmingumą ir baisumą. Naujoji Mišių tvarka iš visų skaitinių apie šventosios Eucharistijos įsteigimą pašalino šv. Pauliaus žodžius, kuriuos apaštalas parašė tuoj po pasakojimo apie šventosios Eucharistijos įsteigimą: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. (...) Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29).

„Naujojoje teologijoje“ teismas yra aprašomas kaip susitikimas su Dievu visiems laikams, kuriame „patiriame Dievą ne vien kaip mūsų teisėją, bet visuomet ir kaip gailestingumo ir meilės Dievą“[20]. 

 

 

Šv. Tomas Akvinietis paskyrė net du klausimus (Teologijos suma, Suppl., 73 ir 74) „ženklams, būsiantiems prieš paskutinį teismą“. Išvardinęs kosminius ženklus, aprašytus Šventajame Rašte, jis komentuoja: „Nors žmonės bus apimti baimės, matydami ženklus, pranašaujančius teismą, bet kai tie ženklai pradės rodytis, bedieviai jausis saugiai ir ramiai, po Antikristo sunaikinimo nematydami staigaus pasaulio sunaikinimo, kurio tikėjosi“. Jis taip pat moko, kad „pasaulio elementai turi būti apvalyti nuo priešingumų (nykimo ir suteptumo nuodėme) prieš juos įvedant į šlovės naujumą, atitinkamai tam, kas pasakyta apie žmogų“. Tą apvalymą įvykdys ugnis, kuri apibrėžiama kaip fizinė ir tikra, o ne tik simbolinė. Šv. Tomas čia apibendrina tiek Šventojo Rašto[21], tiek Bažnyčios tėvų, ypač šv. Augustino, mokymą, kuris rašė: „Tai yra ženklai, kurie lydės Viešpaties teismą: Elijo atėjimas, žydų atsivertimas, persekiojimai iš Antikristo, Kristaus teismas, mirusiųjų prisikėlimas, gerųjų atskyrimas nuo blogųjų, pasaulio sudeginimas ir jo atnaujinimas“[22].

 

KBK susumuoja naująją pasaulio pabaigos viziją šitaip: „Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas“[23].

Vatikano II Susirinkimas moko: „Bažnyčia (…) bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai ateis visų dalykų atnaujinimo metas (…), o drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“[24]. „Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei. Tiesa, esame perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų. Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei“[25].

Tokia vizija įneša dvi naujoves, visiškai priešingas tradiciniam katalikų mokymui:

1) Per mažai pabrėžiamas skirtumas tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos: „žmonių giminė ir visas pasaulis bus atnaujintas“, „naujojo amžiaus bruožus“. Apie kurį pasaulį čia kalbama? Apie pasaulį kaip Dievo atvaizdą ir pėdsaką, kuris turi būti perkeistas, kad atitiktų savo antgamtinę paskirtį, ar apie pasaulį ta prasme, kuria kalba šv. Jonas, sakydamas, kad „pasaulis nekenčia“ Kristaus: nuodėmės ir klastingumo pasaulį? Panašiai ir „žmonių giminė“ yra prigimtinė sąvoka, ir kaip tokia ji nebus atnaujinta. Tik ta žmonijos dalis, kuri to užsitarnaus ir ištvers Dievo malonėje, bus perkeista šlovėje.

2) Išgalvojamas tęstinumas tarp tos dviprasmiškos „Dievo karalystės žemėje“ vystymosi ir jos pilnatvės, pasiekiamos laikų pabaigoje. Katalikiškas mokymas, o taip pat ir Šventasis Raštas kalba apie didį pasaulio apvalymą jo pabaigoje. Dar daugiau, „žmonių giminė“ ir „visas pasaulis“ paskutiniais laikais turės būti beveik visiškai šėtono tironijoje[26], o galų gale valdomas Antikristo[27]. Dievo karalystė, t. y. Bažnyčia, veda nepaliaujamą karą su „visu pasauliu“, ir pasaulio istorija baigsis didžiuliu ir lemiamu mūšiu tarp tų, ant kurių kaktos bus žvėries ženklas ir tų, kurių kaktose įrašytas Dievo Avinėlio ženklas[28].

Aukščiau pristatytos naujovės iš tiesų primena pasmerktą Teilhardo de Chardino mokymą, kuris mato visą pasaulio istoriją kaip nuolatinę evoliuciją iki viršūnės, kuri yra „Kristus-Omega“ – įsivaizduotas Kristus, kaip visų geresnio pasaulio ir rojaus žemėje statybos pastangų visuma. Tai yra erezija, kuri praktiškai neigia gimtosios nuodėmės pasekmes ir iš jos kylančią nuodėmingą žmonijos būklę, o dėl jos – besąlygišką žmonijos apvalymo ir atsivertimo į antgamtinę tvarką būtinybę. Šis mokymas neigia ir šėtono bei jo žmogiškųjų vergų – mirtinų ir nepermaldaujamų Kristaus ir Bažnyčios priešų – įtaką. Galų gale jis neigia dievišką Bažnyčios instituciją, kuri žemėje yra vadinama Kariaujančia Bažnyčia dėl nesutaikomo ir nenutrūkstamo karo, kuris vyksta tarp jos (civitas Dei – Dievo miesto) ir blogio imperijos (civitas diaboli – velnio miesto).

Jei kalbėtume apie teisingą „žmonių giminės“ supratimą, tai jau šv. Tomas moko, kuo turi būti grįstas „žmonių giminės atnaujinimas“: „Taigi žmonių giminės apvalymas įvyks, kai ateis gerųjų atskyrimas nuo blogųjų, pagal šv. Luko žodžius: „Jis turi rankose vėtyklę grūdams vėtyti: kviečius, t. y. išrinktuosius jis surinks į kluoną, o pelus, t. y. atmestuosius sudegins neužgesinama ugnimi“. Būtent tai atsitiks pasaulio sudeginimo metu. Visa, kas bjauru ir nedora bus kartu su atstumtaisiais įmesta į pragarą, o visa, kas gražu ir kilnu, bus išsaugota dangaus aukštumose išrinktųjų šlovei“[29].

 

 

Laikų pabaigoje visi žmonės, tiek gerieji, tiek blogieji, bus prikelti. Tiesa apie kūnų prisikėlimą yra viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų (žr., pvz., Jn 5, 28 ir 6, 55). „Visi žmonės prisikels iš numirusiųjų, tačiau ne visų kūnai atsidurs vienodoje būklėje. Pasmerktųjų kūnai bus atgrasūs, bjaurūs, keliantys pasišlykštėjimą – teisingas jų bjaurios sielos paveikslas ir atspindys. Išganytųjų kūnai bus gražūs, be trūkumų, tobulybės būklėje“[30].

 

KBK skiria Credo [Tikėjimo išpažinimo] straipsniui „Tikiu į kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ tris puslapius, kuriuose lygina tą įvykį su Viešpaties Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų, o apie pasmerktųjų likimą kalbama tik viename sakinyje – citatoje: „Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29)[31]. Likę tekstai kalba tiktai apie jų pranašumus ir nuostabumą. Ir čia trūksta visos žmonijos ir žmonių, mirusių malonės būklėje, atskyrimo: „Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada susijungs su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzus prisikėlimo galia mūsų kūnams galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs juos su mūsų sielomis... Tie kūnai bus pakeisti į „garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21), tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44)“[32] (išskirta K. S.).

Toks pasakojimas yra mažų mažiausiai dviprasmiškas. Kadangi niekas nedaro vien blogų darbų, tai aukščiau pateiktą citatą galima aiškinti, kad praktiškai visi prisikels gyvenimui. Katalikas, skaitydamas tuos žodžius, jau mato save laimėje, prisikėlusiojo kūno šlovėje, ir nėra raginamas atkreipti dėmesį į faktą, kad lengvai gali atsidurti priešingoje pusėje – o jau be abejonės visiškai neįsivaizduoja, kaip jo kūnas tada atrodys (žr. aukščiau pateiktą pastraipą, išdėstančią Bažnyčios mokymą).

 

 

„Skaistykla vadinama vieta, kur mirusiųjų su lengvosiomis nuodėmėmis arba žemėje neatsiteisusiųjų už atleistas nuodėmes sielos kenčia, kol visiškai atsilygina Dievo teisingumui. Bausmė skaistykloje yra dvejopa:

a) skaistyklos sielos negali matyti Dievo; b) jos kenčia dideles fizines ir moralines kančias“[33].

 

Vatikano II Susirinkimas nemini žodžio „skaistykla“, tiktai Konstitucijoje apie Bažnyčią (Nr. 49) užsimena: „kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami“, bei Nr. 50: „Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi „šventą ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti“. Tikėjimo mokymo kongregacijos 1966–94 m. dokumentuose, įtrauktuose į knygą Besirūpinant tikėjimo pilnybe, apie skaistyklą kalbama tik vieną vienintelį kartą: Bažnyčia „tiki – jei kalbama apie išrinktuosius – jų galutiniu apvalymu, kuris būna prieš tobulą Dievo regėjimą, ir kad šis apvalymas, nepaisant visko, yra visiškai kitokia nei bausmė pasmerktiesiems“[34]. KBK užsimena apie skaistyklą kaip apie galutinį žmogaus apvalymą ir apibrėžia ją kaip „apvalančią ugnį“ be tolesnių paaiškinimų.

Lengva pastebėti polinkį nutylėti tai, kas mokyme apie skaistyklą yra esmingiausia, o būtent jos apibrėžimą kaip baisių kančių, skirtų kaip bausmė už padarytas nuodėmes, vietą[35]. Nekalbama apie atskiras bausmes, nei apie faktą, kad „už kiekvieną nuodėmę, turi būti atlikta atgaila, o tas, kas neatlieka visiškos atgailos už nuodėmes jau žemėje, turi atlikti atgailą už jas skaistykloje“[36]. Bažnyčios tėvų ir mokytojų kalba yra visiškai svetima reformatoriams po Vatikano II Susirinkimo: „Skaistyklos kančios yra didesnės, nei baisiausi kankinių kentėjimai“ (šv. Augustinas); „Mažiausios kančios skaistykloje yra didesnės už didžiausias kančias žemėje“ (šv. Tomas Akvinietis); „Visos kančios, kurias pasaulis gali išgalvoti, yra balzamas, palyginus su mažiausiu kentėjimu skaistykloje“ (šv. Kirilas Aleksandrietis); „Žemiškoji ugnis, palyginus su skaistyklos ugnimi, yra malonus sodas“ (šv. Magdalena de Pazzi)[37].

Apie sielų buvimą skaistykloje ir apie ypatingą pagalbą mirusiesiems, gaunant jiems atlaidus, posusirinkiminiai dokumentai taip pat tyli.

Tad posusirinkiminiai atnaujintojai nutyli ir sumažina tą aspektą, kuris labiausiai verstų tikinčiuosius stengtis išvengti skaistyklos bausmių, bei iškreipia skaistyklos sampratą, todėl Bažnyčios maldų už mirusiųjų tikinčiųjų atilsį labai sumažėja.

 

 

„Paskutinis teismas yra reikalingas: 1) kad pasirodytų Dievo išmintis ir teisingumas; 2) kad būtų pašlovintas Kristus. Kristus paskutiniame teisme parodys pasauliui savo galybę ir didybę, parodys geradarybes, kurias pasauliui padarė, iš visos žmonijos gaus už jas jam priklausantį pagarbinimą, o savo priešų akyse pelnys visišką triumfą. 3) Kad gerieji gautų garbę viso pasaulio akivaizdoje, o blogieji – negarbę ir sugėdinimą. Dievas paskutiniame teisme nuplėš veidmainystės kaukę nuo blogųjų žmonių ir jų sugėdinimui ir pažeminimui atskleis pasauliui visą jų moralinį skurdą bei jų kvailumą, nedorumą ir niekšingumą. Jis vėl atskleis teisiųjų gerus darbus, jų kilnumą ir sielos didybę, jų begalinį pasišventimą“[38].

Teisingu nuosprendžiu Kristus amžiams atskirs bloguosius nuo gerųjų. Šv. Tomas Akvinietis pabrėžia, kad tai yra tikras teismas žmonėms: „Kiekvienas žmogus yra ne tik atskiras asmuo, bet ir visos žmonių giminės dalis. Dėl to jis bus ir teisiamas dvejopame teisme. Pirmasis – asmeninis. Jis vyks po mirties, kai „kiekvienas atsiims, ką jis gyvendamas kūne yra padaręs“, tačiau ne visiškai, kadangi jo negaus jo kūnas, o tiktai siela. Antrasis teismas įvyks žmogui kaip visos žmonių giminės daliai. Panašiai yra ir su žmonių teisingumu: sakome, kad kas nors yra teisiamas, jei yra teisiamas kartu su bendruomene, kurios dalis yra. Taip ir tada, kai vyks visuotinis teismas visai žmonijai, viešai atskiriant visus geruosius nuo blogųjų, kiekvienas bus nuteistas asmeniškai. Juk Dievas „neteisia to paties du kartus“, kadangi neskiria dviejų bausmių už vieną nuodėmę, bet bausmė, kuri prieš paskutinį teismą nebuvo visiškai įvykdyta, bus papildyta tame pačiame teisme, po kurio bedieviai patirs kančias tiek kūne, tiek sieloje“[39].

 

Vatikano II Susirinkimas užsimena apie Paskutinį teismą tokiais žodžiais: „Juk iki karaliaudami su garbinguoju Kristumi, visi turėsime pasirodyti „prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Pasaulio pabaigoje tie, „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29; plg. Mt 25, 46)“[40]. KBK labiausiai pabrėžia, kad tas teismas „atidengs ligi galutinių pasekmių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime. (…) Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą“[41].

Modernistinis paskutinio teismo vaizdavimas prieštarauja katalikiškam mokymui dėl trijų priežasčių:

1) Trūkumas tikrojo teismo pobūdžio – teismo, kuris yra visagalinčios Dievo valios nuosprendis žmonėms. Teismas yra ne tik visko „atskleidimas“ visų akyse – tai priklauso prie pažinimo aktų. Atskleidimas yra būtina sąlyga ir paruošimas tikrajam Teismo aktui, Dievo tribunolo, paskelbiančio paskutinįjį nuosprendį visiems žmonėms, veikimui. Šio esminio veiksmo nepaisymas veda į Paskutinio teismo sukarikatūrinimą ir atėmimą iš jo viso jo rimtumo: amžino padalinimo tarp gerųjų ir blogųjų.

2) Centrinę vietą Paskutiniame teisme užima žmogus, jo istorija, jo ryšys su Dievu. Bet tradicinis mokymas apie Teismą pabrėžia, kad centre stovi Dievas ir teisingumo įvykdymas. Teismas yra paskutinis tvėrimo aktas, kuris galutinai atiduoda Dievui tai, kas jam priklauso. Tai yra galutinio Kristaus karaliaus triumfo valanda ir jo pašlovinimas[42]. Visiškas to triumfo nutylėjimas iškreipia visą krikščionišką pasaulio ir išganymo istorijos prasmę, istorijos, kurios pradžia, vidurys ir pabaiga yra Kristaus viešpatavimas bei triumfas prieš nuodėmę ir šėtoną.

3) Nekalbama apie Paskutiniojo teismo pasekmes blogiesiems. Tuo būdu šis mokymas sudaro įspūdį, kad blogųjų nuteisiamas arba jų amžinas pasmerkimas, jeigu apskritai įvyks, bus kažkoks visiškai šalutinis ir nesvarbus dalykas.

 

 

Skaitant dangaus aprašymą KBK, susidaro įspūdis, kad negalima geriau išreikšti katalikiško mokymo apie amžinąjį gyvenimą: „Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra visiškai nusiskaistinę, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12)“. Čia cituojama Benedikto XII konstitucija Benedictus Deus: „Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinami „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būsena“[43].

Tačiau po palyginimo su tradiciniu Bažnyčios mokymu apie dangų reikia ir čia patvirtinti, kad posusirinkiminis mokymas nusižengia, nes nutyli esminius amžinosios laimės aspektus – būtent tuos, kurie žmogui, šios žemės piligrimui, yra svarbiausi:

1) Dangus yra apdovanojimas: „Esminis žmogaus atlyginimas yra jo laimė. Ji glūdi tame, kad mūsų siela tobulai jungiasi su Dievu ir pilnatvėje mėgaujasi tuo, kuris yra tobulai matomas ir mylimas. Būtent šis atlygis perkeltine prasme vadinamas „šlovės vainiku“ tiek žvelgiant į nuopelnus, kurie gaunami tik kovojant, tiek į patį atlygį, kurio dėka žmogus tampa dalyviu dievystėje ir karališkos valdžios pavelde“[44].

Dangaus kaip apdovanojimo supratimas parodo glaudų santykį tarp mūsų gyvenimo ir amžinybės, kitaip tariant, kad „dangus įgyjamas ne turtu, o kentėjimais ir savęs atsižadėjimu. Šventasis Paulius sako: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 21). Dangaus karalystė yra panaši į brangų perlą, kurį norėdamas gauti žmogus turi viską už jį atiduoti (Plg. Mt 13, 44), t. y. turi atsižadėti prisirišimo prie laikinųjų dalykų. „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ (Mt 7, 14). Kas nori pasiekti dangų, turi tapti bent jau nekruvinu kankiniu, apmarindamas savąjį kūną“[45].

2) Ne visi danguje patirs vienodą laimę – didesnę patirs tie, kurie turės daugiau nuopelnų. Viešpats Dievas duoda didesnę laimę tam, kas yra padaręs daugiau gerų darbų. „Dangaus šventieji skirtingu laipsniu pažįsta ir myli Dievą, skirtingas yra ir jų džiaugsmas. Dangiškosios laimės laipsnis priklauso nuo pašvenčiamosios malonės, puošiančios sielą mirties akimirką, laipsnio, nuo meilės Dievui, kurią turėjo mirštančiojo žmogaus siela, didumo“[46].

Šis mokymas mus paragina, kad nuolatos augtume Dievo meilėje ir tuo būdu pasiektume kuo didesnę garbę danguje.

3) Šalia esminio apdovanojimo, kuris yra amžinojo tikslo pasiekimas, egzistuoja vadinamoji aureolė, papildomas apdovanojimas, „tam tikras džiaugsmas dėl savo padarytų darbų, kurie turi tobulos pergalės bruožus“[47]. „Aureolė yra tam tikras privilegijuotas apdovanojimas, atitinkantis privilegijuotą pergalę. Dėl to, atitinkamai trims privilegijuotoms pergalėms trijose kovose, gresiančiose kiekvienam žmogui, išskiriame tris aureoles. Taigi kovoje su kūnu puikiausią pergalę pasiekia tas, kas visiškai susilaiko nuo lyties malonumų, kurie iš visų malonumų yra stipriausi. Dėl to aureolė pridera mergystei. Kovoje su pasauliu, ypatinga laikoma toji pergalė, kurioje atlaikome pasaulio persekiojimą net patirdami mirtį. Todėl kankiniams, kurie toje kovoje tampa nugalėtojais, priklauso antroji aureolė. Galiausiai kovoje, kuri vyksta su velniu, pergalė laikoma žymia, kai kas nors atmuša priešą ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų žmonių širdžių, o tai daroma per tikėjimo mokymą ir jo skelbimą. Dėl to tikėjimo mokytojams ir jo skelbėjams priklauso trečioji aureolė“[48].

Ypatingas atlygis ir ypatinga garbė danguje už pergalę, pasiektą žemėje sužadina tikinčiųjų nuostabą tais žmonėmis, kurie išsirinko tokį gyvenimo būdą. Daugeliui gimsta noras jais sekti, o tai yra naujų pašaukimų šaltinis. Dar kiti yra paskatinami labiau prisiartinti prie to didžiausio idealo, geriau laikantis VI Dievo įsakymo [„Nepaleistuvauk“], ryžtingiau kovoti prieš velnią arba giliau studijuoti bei uoliau perduoti tikėjimo tiesas. Jeigu tie, kurie gavo aureolę, atnešė šimteriopų vaisių savo kovose, tai kiti – trokšdami nors dalyvauti jų atlygyje – stengiasi atnešti bent jau trisdešimteriopą vaisių (žr. Mt 13, 23).

Posusirinkiminis mokymas, ignoruodamas tuos aspektus, užtemdo vieną iš esminių tikslų, dėl kurių buvo apreikštas mokymas apie dangų: jis turi skatinti žmogų labiau trokšti amžinosios laimės ir naudoti tinkamas priemones, kad kovoje už dangų nugalėtų ir iškovotų sau kuo didesnį apdovanojimą. Priešingai, formuluotės, naudojamos KBK, perša mintį apie lengvą įėjimą į dangaus karalystę, kuris yra tarsi natūralus žmogiškų pastangų dėl taikos ir teisingumo vaisius[49]. Jeigu dangus pasiekiamas tik sunkiu darbu (šv. Grigalius Didysis), o posusirinkiminis mokymas „pamiršta“ tą darbą arba tyčia jį nutyli, tuomet galima suabejoti, ar visa posusirinkiminė eschatologija atveria tikintiesiems vartus į dangų, ar veikiau juos uždaro.

 

(Ks. Karl Stehlin, Dwie eschatologie: katolicka i posoborova // „Zawsze wierni“, 2001, Nr. 6 (43), p. 6. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius)

 

 

Keliauk, krikščionio siela, iš šio pasaulio, vardan Dievo Tėvo visagalio, kuris tave sutvėrė, vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo, vardan Šventosios Dvasios, kuri buvo tau išlieta, vardan garbingosios ir šventosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, vardan palaimintojo Juozapo, kilniojo tos Mergelės Sužadėtinio, vardan angelų ir arkangelų, vardan sostų ir viešpatysčių, vardan kunigaikštysčių ir valdžių, vardan galybių, kerubinų ir serafinų, vardan patriarchų ir pranašų, vardan šventųjų apaštalų ir evangelistų, vardan šventųjų kankinių ir išpažinėjų, vardan šventųjų vienuolių ir atsiskyrėlių, vardan šventųjų mergelių ir visų Dievo šventųjų. Tegul šiandien būsi ramybės vietoje, o tavo būstas tebus šventame Sione. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

 

Pavedu tave visagaliam Dievui, brangus broli, palieku tave tam, kurio kūrinys esi, kad atėjus mirčiai, atidavęs žmogiškos prigimties skolą, sugrįžtum pas savo Tvėrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių. Iš kūno išeinančią tavo sielą tegul pasitinka švytintis angelų būrys, tegul sutinka apaštalų teismo taryba, triumfuojanti baltai apsirengusių kankinių armija, tegul apsupa lyg aušra žėrinti išpažinėjų minia, tepriima tave giedančių mergelių choras, tegul palaimintoje ramybėje tave apkabina patriarchai, tegul šventasis Juozapas, gerasis mirštančiųjų globėjas, gausiai išpildo tavo viltį, tegul šventoji Dievo Gimdytoja Mergelė Marija į tave meilingai atgręžia akis, tegul Jėzus Kristus tau parodo savo švelnų ir džiaugsmingą veidą ir nusprendžia tave priimti į savo palydą. Tegul tau neteks pažinti siaubingos tamsos, dantų griežimo liepsnose ir kankinančių skausmų. Tegul traukiasi nuo tavęs baisusis šėtonas su savo palydovais, tau atėjus, teišsigąsta tave lydinčių angelų ir skubiai tepradingsta amžinos nakties chaose. Pakyla Dievas ir išblaško savo priešus, ir bėga nuo jo veido visi, kas jo nekenčia. Išsisklaido lyg dūmai, kaip vaškas nuo ugnies sutirpsta – taip pražūsta nusidėjėliai nuo Dievo žvilgsnio. Todėl tesusigėsta ir tegu parausta visi pragaro legionai, tavo kelionės šėtono tarnai tenedrįsta trukdyti. Teišgelbsti tave nuo kančių Kristus, kuris buvo dėl tavęs nukryžiuotas. Tegelbsti tave nuo amžinosios mirties Kristus, kuris teikėsi už tave numirti. Tegul Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, tave apgyvendina amžinai žaliuojančiame rojaus sode, tegul tikrasis Ganytojas tave įskaito tarp savo avių. Tegul jis tave išriša iš visų nuodėmių ir pasodina tave savo dešinėje kartu su savo išrinktaisiais. Tegul regėsi savo Atpirkėją veidu į veidą, ir nuolat su juo būdamas, tematysi palaimintomis akimis giliausią tiesą. Šventųjų būriui priskirtas, teragausi Dievo regėjimo saldybę per amžių amžius. Amen.

---

[1] Vatikano II Susirinkimas, Gaudium et spes, 92.

[2] Kadangi kitas straipsnis šiame numeryje (Zawsze Wierni, Nr. 6 (43), p. 38) aprašo posusirinkiminius pakeitimus mokyme apie pragarą, ši tema čia nebus liečiama.

[3] Katechizm katolicki kard. Gasparriego, Nr. 59, Warszawa, 1999, p. 26.

[4] Ten pat, Nr. 583, p. 140.

[5] Pvz., Laterano V Susirinkimas, VIII sesija // Mansi XXXII, 842 iš: Katechizm..., ten pat, p. 175.

[6] Konstitucija Benedictus Deus // DS 1000, Breviarium Fidei, p. 598.

[7] AAS 71 (1979), 939–943.

[8] Prof. Georg May, Una Voce Korrespondenz, 1979, p. 332–327.

[9] Kalbama apie formuliarus Mišioms, aukojamoms už mirusįjį jo mirties dieną, sekančią dieną, per mirties metines, Mišioms už mirusius kardinolus, už celebranto tėvus ir t. t.

[10] Locus theologicus – teologinė vieta: šaltinis, kuriuo galima remtis įrodant tikėjimo tiesą. – red. past.

[11] P. 521 ir 525 (vokiškas leidimas).

[12] Pvz. Lumen gentium Nr. 15 ir 16, Ad gentes, Nr. 7.

[13] KKK Nr. 1058, p. 257.

[14] Ten pat, Nr. 1060

[15] „Teologisches“, kol. 1290.

[16] Ks. M. Sieniatycki, Dogmatyka katolicka, Kraków, 1927, p. 226.

[17] KKK Nr. 1013, p. 248.

[18] L. Boros, Mysterium Mortis. Der Mesch in der Letzten Entscheidung, Freiburg, 1962.

[19] G. Greshake, G. Lohfink, Naherwartung, Auferstehung, Unsterblichkeit, Freiburg, 1978, p. 121–130.

[20] Pvz., G. Lohfink, Der Tod ist nich der letzte Wort, Freiburg, 1976, p. 36.

[21] 2 Pt 3, 10–12, Ps 49, 3.

[22] De civitate Dei, 20, 30 // PL 41, 708.

[23] Nr. 1060, p. 257.

[24] Lumen gentium, Nr. 48, p. 152.

[25] Gaudium et spes, Nr. 39, p. 565–566.

[26] Žr. pvz. Apr. 13, 3–4; 13, 11–17; 18, 3.

[27] 1 Jn 2, 18.

[28] Apr. 19, 20; 20, 7–10.

[29] Teologijos suma, Suppl., 74, 9.

[30] Ks. M. Sieniatycki, Dogmatyka katolicka... p. 233–234.

[31] KKK Nr. 998.

[32] KKK Nr. 997–999.

[33] Ks. M. Sieniatycki, Dogmatyka katolicka... p. 229.

[34] W trosce o pełnię wiary, p. 131.

[35] Teologijos suma, Suppl. 100 ir komentaras, skirtas 4 Sent. d. 21. q 1.

[36] Tridento susirinkimas, VI sesija, kan. 30 // DS 1580, Breviarium Fidei, p. 130.

[37] Iš: ks. F. Spirago, Katolicki katechizm ludowy, I, p. 392–393.

[38] Ks. M. Sieniatycki, Dogmatyka katolicka... p. 227.

[39] Teologijos suma, Suppl. 88, a. 2 ad 2.

[40] Lumen gentium 7, 48 (p. 153).

[41] KKK Nr. 1039–1040, p. 254.

[42] Graži to mokymo išraiška yra meno darbai, sukurti Paskutiniojo teismo tema (pvz., Siksto koplyčioje).

[43] KKK Nr. 1023–1024, p. 250.

[44] Teologijos suma, Suppl. 96, 1.

[45] Ks. F. Spirago, Katolicki katechizm ludowy, I, p. 383.

[46] Ten pat, p. 382.

[47] Teologijos suma, Suppl. 96, 1.

[48] Teologijos suma, Suppl. 96, 11.

[49] Žr. Gaudium et spes, Nr. 39.