Šv. Antanas Paduvietis

Birželio 13 d. Bažnyčia garbina Dievą užtariant šv. Antanui, apie kurį italai sako, kad jis kilęs iš Paduvos, o portugalai – kad iš Lisabonos. Šv. Antanas, kurį popiežius Leonas XIII pavadino „viso pasaulio šventuoju“, gimė Portugalijoje, Lisabonoje, 1195 m. rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmės dieną. Per krikštą gavo Ferdinando vardą. Jo tėvas Martynas buvo riteris; motina, vardu Marija, taip pat kilusi iš kilmingos šeimos. Ferdinandas vaikystėje lankė mokyklą prie Lisabonos katedros, o sulaukęs 15-os metų, įstojo į šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną šv. Vincento vienuolyne netoli Lisabonos. Po dviejų metų perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Šiame vienuolyne jis galėjo naudotis turtinga biblioteka ir klausytis garsių Paryžiaus ir Lisabonos profesorių paskaitų. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-ių buvo įšventintas kunigu.

Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 mažesnieji broliai misionieriai (1220 m. sausio 16 d.). Kai kankinių relikvijos buvo atvežtos į Koimbrą, Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai pasipriešino jo troškimui pereiti į mažesniųjų brolių ordiną, bet visgi gavęs vyresniųjų sutikimą, Ferdinandas įstojo į šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir neužilgo, tų pačių metų rudenį, jam prašant, gavo leidimą išvykti į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija.

Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus kviečiamą kapitulą Asyžiuje, kur jis su kitais broliais ir iškeliavo. Dėl savo kuklumo Antanas minioje liko nepastebėtas, ir pasibaigus kapitulai buvo pakviestas Valachijos provincijolo, tėvo Gracijano, į mažą Monte San Paolo vienuolyną netoli Forli miesto Romanoje. Apeninų miškų tylos apsuptas, Antanas gyveno malda ir atgaila, atsiduodamas Dievo kontempliacijai ir nuolankiai atlikdamas kuklias vienuolio pareigas virtuvėje ir lauke.

1223 m. rugsėjo mėn. kartu su broliais jis nuėjo į kunigų šventimų iškilmę Forli miesto arkikatedroje. Ten dalyvavę pranciškonai ir dominikonai nusprendė eiti lažybų, kurio ordino pamokslininkai geresni. Pirmenybė sakyti pamokslą atiteko pranciškonams, bet niekas nedrįso rungtis su pamokslininkų ordinu. Tuomet tėvas Gracijanas, šventos Dvasios įkvėptas, pasiūlė Antanui pasakyti pamokslą. Visų nuostabai jis pasirodė esąs talentingas oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir Dievo išmintimi. Broliai įvertino jo sugebėjimus, ir šv. Antanas buvo paskirtas teologijos profesoriumi. Jis dėstė Bolonijoje, Tulūzoje, Montpeljė ir Paduvoje, prieš tai dar kurį laiką pasimokęs pas Tomą Gallo, augustijonų priorą Verčelio mieste.

Yra žinomas šv. Pranciškaus laiškas šv. Antanui, kuriame Serafiškasis mokytojas paveda pastarajam mokyti brolius teologijos. Laiškas buvo parašytas 1224 m. pradžioje, šv. Antanui bepradedant savo didžią veiklą pietinėje Prancūzijoje.

,,Broliui Antanui, mano vyskupui, brolis Pranciškus siunčia sveikinimus. Man priimtina, kad tu mokytum brolius šventosios teologijos tiek, kad per šias studijas neišblėstų jų maldos dvasia ir atsidavimas, kaip nurodyta Reguloje. Sudie.“

Kronika pažymi, kad Antanas, būdamas šventas žmogus, nesutiko mokyti, pirmiau negavęs palaimintojo Pranciškaus leidimo. Galbūt nesuprantama, kodėl Pranciškus pavadino Antaną ,,mano vyskupu”. Pagal Laterano IV susirinkimo statutus (1215 m.) vyskupai buvo įpareigoti skelbti pamokslus asmeniškai arba deleguoti savo vardu tam tinkamus pamokslininkus. Vyskupai taip pat privalėjo apmokyti kandidatus į pamokslininkus. Vienuolynuose kažkas irgi turėjo atlikti šią vyskupo pareigą. O kadangi Antanas dėstė teologiją, todėl Pranciškus ir pavadino jį vyskupu. Šis laiškas vertingas dar ir tuo, kad liudija apie šių dviejų didžių viduramžių šventųjų tarpusavio ryšį bei aiškiai išreikštą šv. Pranciškaus teigiamą požiūrį į teologijos studijas.

Nepaisant garbingų profesoriaus pareigų, Antanas visgi troško skelbti Evangeliją varganai liaudžiai ir labai apsidžiaugė, kai kitų metų kapituloje šv. Pranciškus leido jam pasišvęsti vien tik pamokslavimui ir nukreipė jį į šiaurinę Italiją, kur plito eretikų albigiečių mokymas.

1224–1227 m. Antanas apkeliavo šiaurinę Italiją ir pietinę Prancūziją, o jo mokymą Viešpats paremdavo ypatingais ženklais ir atsitikimais.

Rimini mieste, kur jis kalbėjo apie tikrą Jėzaus buvimą Švenčiausiojoje Eucharistijoje, klausytojai patikėjo jo žodžiais tik dėl garsaus stebuklo: tris dienas nešertas asilas nepalietė pašaro, bet prieš tai atsiklaupė prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

Kitas garsus atsitikimas, taip pat Rimini mieste: šv. Antanas sutriuškino jo nenorėjusių klausyti eretikų puikybę, sakydamas pamokslą žuvims, kurios gausiai suplaukė prie kranto ir įdėmiai jo klausėsi.

Antanui buvo suteikta ir reta bilokacijos dovana – jis galėjo išsyk būti dviejose vietose. Taip atsitiko Montpeljė mieste. Vyskupo pakviestas Antanas sakė Velyknakčio pamokslą miesto katedroje, bet staiga prisiminė, kad jam vienuolyne buvo pavesta užgiedoti per pamaldas ,,Aleliuja“, – apie tai jis buvo užmiršęs dėl rūpesčių gausos. Antanas keliom minutėm nutilo ir sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į tolį. Visi pamanė, kad jis mato regėjimą. Tuo pat metu vienuolyno koplyčioje visi matė Antaną su puošniais liturginiais rūbais; jis priėjo prie altoriaus ir triskart skambiai užgiedojo ,,Aleliuja“. Po to tęsė pamokslą miesto katedroje…

Antanui esant Prancūzijoje atsitiko reikšmingas ir iki šiol neužmirštas įvykis, liudijantis apie šv. Pranciškaus meilę savo išrinktajam sūnui. Kai Antanas, dalyvaudamas Arlio mieste brolių kapituloje sakė pamokslą apie švento Kryžiaus galią ir vertę, pasirodė laiminantis jį šv. Pranciškus. Šį atsitikimą aprašė ten buvęs br. Monaldas.

Savo mokymą šv. Antanas paliudydavo savo paties gyvenimo tyrumu ir skelbiamų idealų įkūnijimu – tai buvo pirmutinė puikiausia dovana jo klausytojams, kurie atsiverdavo šv. Dvasios malonių veikimui. Gilus šv. Rašto pažinimas harmoningai jungėsi su Dievo apreiškimu, kurį šventasis patirdavo ilgų maldų metu, todėl jo Evangelijos skelbimas tapo labai veiksmingas. Broliai ir pasauliečiai – visi vertino jo žinias, bet dar labiau vertino jo dorybingą ir šventą gyvenimo būdą. Jam buvo patikėtos vyresniojo, o vėliau ir provincijolo pareigos, kurias Antanas uoliai vykdė, stengdamasis įvesti griežtesnę tvarką jaunose pranciškonų bendruomenėse, ir drąsiai pasipriešino 1221 m. naujai išrinktam ordino generolui – garsiajam br. Elijui, kuris norėjo sušvelninti regulą.

Būdamas brolių vadovu ir mokytoju, Antanas neapleido pamokslavimo. Jam labai rūpėjo dvasinis liaudies atgimimas. Nepailsdamas jis keliavo per miestus ir kaimus, taikindamas besivaidijančius ir susipriešinusius, drąsiai diskutavo tikėjimo klausimais, savo tiksliais ir išmintingais argumentais griaudamas klaidingus mokslus. Bet labiausiai jis buvo linkęs prie kontempliacijos, kuriai visuomet surasdavo laiko – nežiūrint didelio sielovadinio ir apaštalavimo krūvio.

1230 m. Antanas buvo Asyžiuje ir iš ten buvo pasiųstas kartu su kitais ordino Generalinės Kapitulos atstovais į Popiežiaus Kuriją, kur turėjo pateikti informaciją apie Mažesniųjų brolių ordino problemas. Nepaisant jauno amžiaus, Antanas jau buvo tapęs vienu iš iškiliausių ordino asmenybių. Būdamas Romoje jis susipažino su popiežiumi Grigaliumi IX ir kai kuriais kardinolais. Popiežiui didelį įspūdį padarė Antano asmenyje slypinti Dievo išmintis ir žinių gausa, todėl jį pavadino „Testamento skrynia“.

1229–1230 m. didesnę laiko dalį Antanas praleido Paduvoje. Tarp jo ir gyventojų užsimezgė pagarbūs ir nuoširdūs ryšiai – tai lėmė šv. Antano sprendimą nutraukti darbą, užrašinėjant ,,Sekmadienio pamokslus“ ir pasišvęsti tik pamokslavimui. 1230 m. gavėnios metu pirmą kartą Vakarų Bažnyčioje pamokslai buvo skelbiami kiekvieną dieną. Tai buvo naujo dvasinio atgimimo pradžia. Šv. Antano mokymas buvo toks įtaigus ir sėkmingas, kad per kitų metų gavėnią, t. y. 1231 m. kovo 15 d. Paduvos miesto savivaldybė pakeitė įstatymus dėl duoklės rinkimo, aiškiai patenkinant šv. Antano pageidavimą; apie tai išliko užrašas miesto archyvuose.

Kartu su kasdieniniais gavėnios pamokslais, Antanas savo pavyzdžiu ir žodžiu prisidėjo prie sakramentinės išpažinties praktikos išplitimo. 1231 m. gavėnios pamoksluose jis įrodo, kad yra betarpiškas ryšys tarp pamokslų klausymo ir sakramentinės išpažinties. Pagal jį, pamokslai – tai sėja, o išpažintis – pjūtis. Pamokslas – tai beasmenis ir šiek tiek apibendrintas tam tikro turinio perteikimas, o išpažintis yra betarpiškas dviejų asmenų pokalbis ir bandymas suderinti kiekvieną sielą su Evangelijos reikalavimais, atsižvelgiant į ypatingus ir nepakartojamus kiekvieno asmens bruožus. Išpažintis – tai nuolatinė, o ne atsitiktinė tikinčiųjų apsivalymo priemonė, krikščioniško atgimimo ir dvasinio sutvirtinimo priemonė.

1231 m. pavasarį, prasidedant gavėniai, šv. Antanas baigė rašyti pagrindinį savo gyvenimo darbą – pamokslų rinkinį ,,Sermones dominicales et in festivitate sanctorum“ Tai pamokslų forma surašyti moksliniai traktatai iš dogmatinės, moralinės ir asketinės-mistinės teologijos. Pagal Antano mokymą, žmogus privalo darbuotis, kad jo vidiniame gyvenime atsinaujintų ir išsivystytų Dieviškoji gyvybė iki pat tobulumo viršūnių. Tam pirmiausia trukdo puikybė, geidulingumas ir godumas. Šias ydas reikia nugalėti joms priešingomis dorybėmis. Tikro tobulumo pilnatvę galima pasiekti tik bendradarbiaujant su Dievo malone meilėje, maldoje ir nuolatinėje kovoje, kuri palaipsniui veda nuo blogio ir nuodėmės į gėrį, šventumą ir mistinį susijungimą su Dievu kontempliacijoje.

Taigi 1231 m. pavasarį, prieš tai atsisakęs Romanijos provincijolo pareigų, Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką visiškai susikaupęs ir susijungęs su Dievu. Jausdamas, kad mirtis artėja, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą, į mažytį Dievo Motinos vienuolyną. Dėl karščių ir silpnumo jis sustojo mažame Arčelo vienuolyne Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13 d. vidudienį. ,,Matau savo Viešpatį,“ – tokie buvo paskutiniai šv. Antano žodžiai šioje žemėje.

Tuo pat metu, Verčelio mieste, augustijonų prioras ir šv. Antano draugas, tėvas Tomas Galo, kuris ilgai sirgo gerklės liga, pamatė, kaip Antanas įėjo į jo celę ir pasakė: ,,Štai, tėve, aš palikau savo asiliuką Paduvoje ir dabar skubiai vykstu į tėvynę.“ Po to jis palietė ranka prioro gerklę ir dingo. Iš pradžių prioras pamanė, kad Antanas atvyko į vienuolyną, bet, pradėjęs ieškoti, jo nerado. Be to, staigiai praėjo gerklės liga. Tada prioras suprato, kad Antanas mirė ir taip įvykdė jam duotą pažadą pranešti apie savo mirtį.

O Paduvoje pradėjo skambėti varpai. Grupė vaikų miesto aikštėje šaukė: ,,Šventasis mirė, šventasis mirė!“ Gyventojai suskubo į Arčelo vienuolyną, norėdami dar sykį pamatyti šventąjį. Dėl jo kūno kilo ginčas, nes Mažesnieji broliai ir seserys iš šv. Klaros vienuolyno norėjo, kad Antanas būtų palaidotas jų koplyčioje, tačiau turėjo nusileisti Paduvos gyventojų prašymams ir vyskupo nurodymui. Po kelių dienų iškilminga procesija išlydėjo Dievo tarno palaikus iš Arčelo į Mergelės Marijos bažnyčią, kur jis buvo palaidotas.

Prie Antano kapo nuolat vyko stebuklai, jo garbinimas vis augo, ir jau po metų, 1232 m. gegužės 30 d., Šv. Dvasios atsiuntimo šventėje, popiežius Grigalius IX paskelbė Antaną šventuoju, užgiedojęs antifoną: ,,Kilnusis tikėjimo mokytojau, bažnyčios šviesa… melski už mus“. 1946 m. sausio 16 d. popiežius Pijus XII apaštališkuoju breve „Exulta, Lusitania felix, o felix Padua, gaude“ – patvirtino tą pranašišką invokaciją, suteikdamas Antanui Bažnyčios daktaro garbę su titulu: „Evangeliškas daktaras“.

1263 m. šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują baziliką, kurią Antano garbei pastatė Paduvos gyventojai. Atidarius karstą, paaiškėjo, kad šventojo liežuvis išliko nesugedęs. Bonaventūra, tuometinis Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras, šio stebuklo įkvėptas, sušuko: „O palaimintas liežuvi, kuris visuomet garbinai Viešpatį ir kitus mokei jį šlovinti, tu dar kartą įrodei, kaip malonus Viešpačiui buvo tavo darbas!“

Šv. Antanas – tai neeilinė asmenybė Katalikų Bažnyčios istorijoje. Jis gyveno tik 36 metus, iš jų 11 – Mažesniųjų brolių ordine. Kaip „viso pasaulio šventasis“, jis yra Lisabonos ir Paduvos globėjas, jo užtarimo šaukiasi sužadėtiniai ir vedusieji, moterys ir vaikai, vargšai ir keliautojai, kepėjai ir kalnakasiai, maldoje jis kviečiamas padėti ką nors pametus, prašant apsaugoti nuo nelaimės jūroje ir bet kokios nelaimės atveju, sergant gyvuliams, siaučiant epidemijoms ir karui. Jis yra padėjėjas visuose varguose ir nelaimėse. Jo garbei skirti antradieniai, minint jo mirties dieną.

Ikonografijoje šv. Antanas vaizduojamas beveik visuomet kaip jaunas pranciškonas su Biblija rankoje. Kiti jo atributai: ugnis – dorybingumo simbolis, širdis ir lelija – meilės ir skaistumo simboliai. Jis dažnai vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų – taip jį kartą regėjo grafas Tisas de Kamposampjeras, kai jo valdose kurį laiką viešėjo Antanas. Pastarasis pavaizdavimo būdas išplito dėka V. E. Muriljo ir A. Van-Deiko paveikslų.

Išlikę atvaizdai ne visuomet atitinka tikrovei. 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines, buvo atlikti jo relikvijų tyrimai, kurie parodė, kad šventasis buvo 168 cm ūgio, kaukolė pailgo ovalo formos, veidas pailgas, šiek tiek kampuotas, „erelio“ nosis, rudaplaukis. Sveikas išliko ne tik liežuvis, bet ir visas balso aparatas. Taip Viešpats apdovanojo šv. Antaną už nenuilstamą pamokslavimą ir Dievo žodžio skelbimą.

O mes, kartu su visa Bažnyčia dar sykį kreipiamės į šv. Antaną garsaus responsoriumo žodžiais: „Jei stebuklo trokšti tu, klaidos, demonai, mirtis, bėdos, ligos traukiasi, ginant mus Antanui. Grįš tau pamesti daiktai, jūra slūgs ir pančiai kris, jei karštai tik šauksiesi šventojo Antano. Kas patyrė, skelbia tai: paramą visi patirs išgąsty ir varguose, užtariant Antanui. Amen.“

S. Kristina Cecilija Karpuk, OFS

 

Malda prašant pagalbos

Nuostabusis šventasis Antanai, išgarsėjęs savo šlovingais stebuklais, Tu turėjai laimės paimti į savo rankas mūsų pagirtąjį Viešpatį vaikelio pavidalu. Gauk man dėl Jo dosnumo šią malonę, kurios trokštu visa širdimi. Tu buvai toks gailestingas vargšams nusidėjėliams. Nežiūrėk, kad man, kuris tavęs šaukiasi, trūksta nuopelnų, bet atmink Dievo šlovę, kuri bus vėl išaukštinta dėl tavęs, jei dėl mano sielos išganymo išpildysi šį prašymą, kurį dabar teikiu karštai trokšdamas.

Kaip dėkingumo ženklą aš prašau tave priimti mano pažadą nuo šiol gyventi tiksliau laikantis Evangelijos mokymo ir rūpintis pasitarnauti vargšams, kuriuos tu visada mylėjai ir ligi šiol labai myli. Palaimink šį mano pasiryžimą ir gauk man malonę būti ištikimam iki mirties. Amen.

Padėka Šv. Antanui

Šlovingas stebukladary šventasis Antanai, vargšų tėve ir patekusių į nelaimę guodėjau, tu taip rūpestingai padėjai man ir davei man daug stiprybės. Štai aš, parpuolęs prie tavo kojų, iš visos širdies dėkoju tau. Priimk šią padėką ir kartu mano tvirtą pažadą, kurį dabar atnaujinu, visuomet gyventi Jėzaus ir artimo meilėje. Ir toliau maloningai užstok mane savo apsauga bei išmelsk man galutinę malonę, kad vieną dieną nueičiau į dangaus karalystę ir tenai su tavimi giedočiau, dėkodamas amžinajam Dievo gailestingumui. Amen.

ŠALTINIS: vievioparapija.eu

Tema: