Dievo Motinos paslaptis (II)

 

Padavimas sako, kad Marija savo vaikystę praleido tarnaudama Jeruzalės šventykloje. Gali būti, kad Ji tenai ir buvo padariusi mergystės įžadą Dievui. Angelui pranešus, kad Ji tapsianti Dievo Motina, Šventoji Mergelė paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Tas Jos klausimas šventųjų Tėvų aiškinamas ta prasme, kad Ji buvo tvirtai pasiryžusi visose aplinkybėse išsaugoti mergystę. Kitaip jis būtų nesuprantamas, nes tie Jos žodžiai buvo pasakyti jau susižiedavus su šv. Juozapu.

 

ŠVENTAS SUSIŽIEDAVIMAS

Visi šventieji Tėvai ir teologai tvirtina, kad tas pasiryžimas buvo tikras įžadas. Bet neaišku, ar jis buvo laikinas, ar amžinas. Galima net manyti, kad Marija nuo pirmų gyvenimo Šventykloje dienų pasiryžo išlaikyti mergystę ir kad apskritai Ji buvo pirmoji, kuri tuo būdu pasižadėjo Dievui. Tai visai panašu į tiesą, jei prisiminsime nepaprastą to Dievo palaiminto vaiko malonės būklę, juoba, kad ir kai kurie šventieji buvo pažadėję Dievui nekaltybę dar vaikystėje. Luomas, kuriame pasižadama Dievui gyventi mergystėje, yra ypatingas ir garbingas naujosios Kristaus karalystės požymis. Ta prasme Bažnyčia vadina Mariją „Mergelių Mergele“. Kadangi buvo išpranašauta, jog Dievo Sūnus – Mesijas, gims iš mergelės (Iz 7, 14), Marija tuo mergystės įžadu iškart pasuko į kelią, vedantį Ją prie dieviškojo motiniškumo garbės.

Tačiau Dieviškoji Apvaizda dar ir kitokiu būdu rengė tą kelią. Įsikūnijimo įvykis iki tam tikro laiko turėjo likti plačiajam pasauliui paslėptas. Kad Išganytojas būtų įvestas į pasaulį tinkamu būdu, Jis turėjo turėti nors Įstatymo skirtą teisumą. Tuo būdu turėjo išsipildyti didi paslaptis, kurią saugos paprastos santuokos ir šeimyninio gyvenimo globa.

Ir čia pasirodo šv. Juozapas. Iš Evangelijos apie jį težinoma, kad jis buvo Dovydo ainis, taigi – Marijos tolimas giminaitis. Toliau, kad buvo dailidė (Mt 13, 55) ir teisus (Mt 1, 19), šventas vyras. Tačiau kas galėjo Mariją ir Juozapą suvesti į santuoką? Juk Marija negalėjo savo noru pasiryžti susirišti santuokos ryšiais. Santuokos luomas yra šventas, bet kaip sako šv. Paulius (l Kor 7, 38), šventesnė yra Dievui pašvęsta mergystė. Tik aiškiai pažinta Dievo valia tegalėjo juos suvesti į santuoką. Brangi jiems buvo mergystė, bet daug brangesnis Dievas ir Jo šventa valia, kuri yra viso šventumo matas.

Aiškiai pažinti Dievo valią jie galėjo natūraliu būdu. Marija buvo Dovydo giminės duktė – paveldėtoja. Todėl Jos giminaičiai arba kunigai, kuriems rūpėjo Įstatymo tvarkos vykdymas ir senų giminių išlaikymas, galėjo pareikšti, kad Marija privalo atiduoti šv. Juozapui savo ranką (Sk 36, 8). Tame abu regėjo Dievo valią ir sutiko susižieduoti. Toks natūralusis būdas.

Kitas būdas galėjo būti nepaprastas, antgamtinis. Dievas apšvietė juos, kad jei abu yra pasiryžę gyventi mergystėje, jos apsaugojimui turi susižieduoti, nes tuo metu gyvenimas be santuokos buvo nesuprantamas. Taigi jų susižiedavimas buvo Dievo pirštas Įsikūnijimo tikslu. Tokios pažiūros laikosi daugelis šventųjų Tėvų ir teologų. Jų požiūrį, rodos, palaiko ir pati Bažnyčia, minėdama liturginėse maldose, Šv. Juozapo Globos šventėje, tą atsitikimą, kaip „nuostabų dieviškosios Apvaizdos vadovavimą“. Be abejo, toji pažiūra yra kilni. Kaip Dievas galėjo Mergelę Mariją paskirti Motina, taip Jis galėjo Jai atvesti nekaltybės besilaikantį sužieduotinį ir siekti savojo tikslo tais keliais, kurie lyg ir vedė kitur.

Susižiedavimas buvo atliekamas turbūt Jeruzalės šventykloje. Įprastu papročiu sužieduotinis giminaičių akivaizdoje įduodavo sužieduotinės tėvui arba jos globėjui žiedą ar kitą brangenybę kaip savo pasiryžimo laidą, arba patys jaunieji žodžiais išreikšdavo sutikimą sudaryti santuoką. Marija tada galėjo turėti penkiolika metų. Legendos ir paveikslai nepraleido nepanaudoję tos malonios paslapties savo kūriniuose. Pasak legendų, kunigai įsakę visiems Dovydo kilmės jaunuoliams – kaip kadaise Mozė buvo įsakęs Izraelio giminėms, kai Aaronas buvo išrinktas vyriausiuoju kunigu – atsinešti lazdas ir sudėti prie šventyklos slenksčio. Kieno lazda sužaliuos ir pražys ir ant kurios nužengs Šventoji Dvasia, tas turėjo būti šventosios Mergelės laimingu sužieduotiniu. Tik vieno šv. Juozapo lazda tepražydusi, ir Šventoji Dvasia regimai nužengusi ant jo lazdos. Štai dėl ko šv. Juozapas kartais paveiksle laiko žydinčią lazdelę, ant kurios žiedo ilsisi Šventoji Dvasia. Tiesa yra ta, kad sužiedavimas siekė aukštesnio, tikrai kunigiško tikslo, kad Šventoji Dvasia buvo to išrinkimo priežastis ir kad šv. Juozapas gyveno nekaltybėje.

Be Pinturicchio, Schraudolfo ir Steinle‘s paveikslų, yra nuo seno garsus Rafaelio paveikslas. Niekas gražiau neatvaizdavo Marijos ir Juozapo ramaus susikaupimo, rimtumo, skaistumo ir pasitinkančio džiaugsmo kaip Rafaelis.

Pagal žydų įstatymus ir papročius sužiedavimu buvo padaromas esminis santuokos ryšys. Iškilmingas jaunosios parvedimas į namus ir jungtuvės tebuvo išviršinis sužiedavimo pripažinimas bei patikrinimas. Bet iki jungtuvių susižiedavusieji turėdavo gyventi atskirai. Marija dabar paliko Šventyklą ir sugrįžo į Nazaretą, kur Ji, kaip sako padavimas, gavo iš savo tėvų namus ir kur Ji praleido ilgiausią bei maloniausią savo gyvenimo dalį.

Visų, pasiryžusių eiti santuokos keliu, pats gražiausias ir laimingiausias gyvenimo laikotarpis yra susižadėjimo laikas. Dvi jaunos širdys tada jaučiasi viena antroje radusios seniai svajotą laimę. Tačiau tos laimingos dienos paprastai būna neilgos, jas pakeičia pilka kasdienybė ir šeimos rūpesčiai. Susižadėjimo laikotarpis lieka tik gražus atsiminimas. Bet ar visiems gražus? Patirtis liūdnai byloja, kad daugelio jaunavedžių kelias prie Dievo altoriaus yra purvinas kelias. Susižadėjimo laikas jiems buvo ne to skaidraus ir švento džiaugsmo laikas, bet nedorybės laikas. Juos puošia žalios rūtos, tas jaunystės simbolis, bet iš tikrųjų jų jaunystės grožis jau seniai nuvytęs ir susižadėjimo laikas jiems visuomet liks koktus prisiminimas. Marijos ir Juozapo susižadėjimas rodo tikrą kelią, kuris turi vesti į kilnų santuokos luomą.

 

TIKĖJIMO SAUGOTOJA

Keista žmonių gyvenime yra tai, kad jie dažnai apie vieną ir tą patį dalyką susidaro visai skirtingą nuomonę. Protestantai atmetė Marijos garbinimą, o Katalikų Bažnyčia, gindama krikščioniškąjį tikėjimą, visuomet saugojo Marijos kultą. Šitame nesutarime dažnai kaltas ne tiek skirtingas įsitikinimas, kiek nesusipratimas. Mariją mes garbiname ne dėl to, kad Ji Marija, bet dėl to, kad Ji yra Dievo Sūnaus Motina. Ji mums nėra saulė, bet tik aušros žvaigždė, ne dangus, bet tik vartai į dangų. Mes Jos nelaikome dievaite, bet tik Dievo Motina. Jos garbinimas nėra tikėjimo gadinimas, bet tikėjimo stiprinimas.

Netoli Nazareto miestelio, kuriame visą eilę metų praleido Kristus ir Švč. Mergelė Marija, yra šulinys, kurį vietos gyventojai yra pavadinę Marijos šuliniu (Ain Marjam). Padavimas sako, kad Švč. Mergelė iš to šulinio nešdavo sau vandenį. Ir šiais laikais tas šulinys yra mėgiamas, nes niekur apylinkėje nėra tokio gero vandens, kaip jame. Tad daug kas prie jo ateina ir semiasi vandens. „Ain Marjam“, Marijos šulinys! Graži Marijos garbinimo simbolika! Nazareto gyventojai iš Marijos šulinio semia vandenį ir kasdien juo atgaivina savo išsenkančias jėgas...

Mes iš Marijos kulto šaltinio semiame gyvybės vandenį, kuris mūšyje gaivina dvasios jėgas, kuris palaiko mūsų kilnius nusistatymus ir numalšina mumyse tą amžiną ilgesį kažko gražaus, skaistaus, idealaus. Kas iš šitos versmės geria, tas visuomet išlaikys savo dvasios sveikatą, nes jis savo pradžią gavo iš Evangelijos, iš tų dieviškų tiesų ir šventųjų paslapčių. Marijos garbinimas veda į tikrąjį krikščioniškumą.

Kaip kadaise Marija Betliejaus piemenims ir Rytų išminčiams rodė Jėzų, kaip kadaise Simonas ir Ona pažino Marijos atneštą Išganytoją, taip ir visais laikais Marija iš dangaus rodo ir neša Kristų žmonėms. Pasiklausykim tad istorijos, o ji mums pasakys, kad Marija visuomet gaivina žmonių tikėjimą.

Bažnyčia dar tik įsteigta. Po šiurpulingosios katastrofos Golgotoje apaštalai dar nėra atgavę pusiausvyros. Jie buriasi vienoje vietoje. Jie užsirakina duris. Ką mes matome tarp jų? Mariją. Netekę Mokytojo, apaštalai glaudžiasi prie Jo Motinos. Šv. Raštas sako, kad Marija Jėzaus gyvenimo įvykius ir posakius dėjo savo atmintin ir svarstė savo širdyje. Todėl suprantama, kad tose liūdesio valandose Marijos prisiminimai ir Jos pažiūros buvo gaivus balzamas sužeistoms apaštalų širdims. „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija.“ (Apd 1, 14)

Vėliau, apaštalų laikams praėjus, prasidėjo aštrūs ginčai dėl tikėjimo tiesų. Ką mes matome? Tie ginčai palietė ir Mariją. Kai Konstantinopolio vyskupas Nestorijus paskelbė, kad Marija esanti tiktai žmogiškosios Kristaus prigimties motina ir todėl Jai Dievo Motinos vardas netinkąs, jo kalba sukėlė audrą visuose Rytuose. O kai visuotinis vyskupų susirinkimas Efeze Nestorijų pasmerkė, džiaugėsi visas krikščioniškasis pasaulis. Efezo gyventojai surengė vakarinę procesiją su deglais. Tai buvo Dievo Motinos pagerbimas ir padėka Susirinkimo vyskupams, apgynusiems Marijos garbę. Tai tikėjimo pergalei paminėti Romoje, Santa Maria Maggiore bazilikoje, buvo nutapytas visas paveikslų ciklas, vaizduojantis Marijos gyvenimą ir Jos garbę. Tie paveikslai ir šiandien tebėra toje bažnyčioje. Jie yra liudininkai to krikščionybės įkarščio, su kuriuo buvo ginama Mergelės ir Motinos garbė. Kartu tai įrodymas, kaip Marijos garbinimas tada buvo glaudžiai susijęs su visu krikščionių tikėjimu.

Kita religinių ginčų audra iškilo Bizantijos imperatoriui uždraudus garbinti šventus paveikslus, kurie, nepaisant jų vertės, buvo draskomi ir metami iš bažnyčių. Popiežius paveikslų niekintojus pasmerkė, liaudis taip pat buvo nusistačiusi prieš paveikslų naikinimą, ypač dėl to, kad liaudis buvo pamėgusi Dievo Motinos ikonas. Galima ir dabar kai kur užtikti senų Marijos paveikslų su legendomis, kurios pasakoja apie ištisas vargo ir kančių istorijas, išgyventas vien tik dėl to, kad dangaus Karalienės atvaizdas nepatektų į fanatikų rankas. Jeigu sveika liaudies nuovoka su Bažnyčios parama tą kovą laimėjo, tai šių dienų katalikiškasis pasaulis yra dėkingas tai tikėjimo dvasiai, kurią rėmė Marijos garbinimas, radęs visuomet stiprios išraiškos vaizdavimo mene.

Nauja erezija, užkliudžiusi Dievo Motinos kultą, buvo reformacija. Pradžioje liuteronizmas Marijos garbinimą buvo palikęs ramybėje. Bet kadangi tai buvo labai „katalikiškas“ dalykas, netrukus prieš jį susidarė fanatiškas nusistatymas. Pasipylė raštai ir kalbos prieš Mariją, vėl atgijo šventų paveikslų naikinimas, ir tūkstančiai Dievo Motinos bei šventųjų atvaizdų buvo sudaužyta ir sudraskyta.

Tačiau juo smarkiau siautėjo Dievo Motinos niekintojai, juo nuoširdžiau katalikiškasis pasaulis grįžo prie senojo tikėjimo ir Marijos garbinimo. Rožančiaus malda, Loreto litanija, „Viešpaties Angelas“ išplito visame pasaulyje; ėmė kurtis Marijos vardo brolijos bei kongregacijos; viena po kitos dygo Marijos vardo bažnyčios; imta gausiai keliauti į šventąsias Marijos vietas; katalikai kunigaikščiai skelbė Mariją savo kraštų globėja ir iškilmingose aikštėse, pavyzdžiui, Miunchene, Vienoje, statė jai paminklus.

Istorijoje ir gyvenime aiškiai matoma, kad tikėjimo dvasios bei religinio gyvenimo pakilimas visuomet buvo glaudžiai susijęs su Marijos garbinimu. Kada Lietuva buvo Marijos garbintojų kraštas, tikėjimas jame klestėjo. Rusų valdžia panaudojo priespaudą, norėdama sunaikinti katalikybę Lietuvoje. Lietuviška maldaknygė, ta beveik vienintelė lietuvio pažįstama knyga – ir ji buvo iš maldingos senutės rankų išplėšiama. Bet Lietuvos katalikai pasirodė neįveikiami.

Religinio pajėgumo Lietuva tada turėjo tiek, kad savo kunigais aprūpindavo nemaža plačios Rusijos ir tolimos Amerikos plotų. Kražių istorija amžiais liudys tų laikų lietuvio tikėjimą. Dėl Dievo namų mūsų tautiečiai tada turėjo drąsos paaukoti gyvybę. Dėl ko? Dėl to, kad jie buvo „Marijos žemės“ piliečiai. Šiluvos istorija sako, kad protestantizmo užlietos Lietuvos katalikiškas atgimimas ėjo kartu su Marijos garbinimo plitimu.

Kokia išvada iš viso to? Ji aiški: jeigu mes, nedidelės Lietuvos gyventojai, būdami tarp bedieviškojo Rytų slibino ir pagoniškojo Vakarų koloso, norime išsaugoti savo šventą katalikišką tikėjimą, artėkime prie Marijos. Jos garbinimas prikėlė ir išsaugojo Lietuvos katalikybę praeityje, Jos garbinimas prikels ir išsaugos ją ir šiandien.

 

VADOVĖ DORYBIŲ KELYJE

Priešais Konstantinopolio miesto vartus, kur šakojosi keliai į plačią Rytų Romos imperiją, kadaise stovėjo koplyčia su išgarsėjusia Marijos ikona. Ją keleiviai buvo pavadinę „Marija Kelrode“ (Hodigitria). Šis titulas iš tikrųjų Jai tinka. Ji veda žmones prie Kristaus, Ji rodo tikrą tikėjimo kryptį. Ji yra vadovė dorybių kely. Taip, Marijos garbinimas turi didelės įtakos doriniam gyvenimui. Tą įtaką daro Jos pavyzdys ir Jos užtarimas.

Jeigu gegužės mėnesį pažvelgsime į Marijos altorių, pamatysime gėlėse paskendusį Jos atvaizdą. Ta skaisčiausioji Mergelė tarp švelnučių gėlių yra mums pavyzdys ir idealas. Bet į tą pačią nekaltąją Mergelę žvelgia skausmingos žmonių akys, į Ją kreipiasi gyvenimo palaužtos širdys su karšta malda. Ko jos prašo? Užtarimo. Malonės. Ir dangaus Karalienė jas išklauso. Marija ir rodo kelią, ir padeda tuo keliu eiti.

Nuo Bažnyčios Tėvų laikotarpio ligi pat mūsų dienų neatsirado kito asmens, išskyrus Kristų, kuris jaunimo auklėjime, asketinėse knygose, pamoksluose būtų taip dažnai ir taip visapusiškai statomas idealu ir pavyzdžiu, kaip Marijos asmuo. Tiems, kurie yra apdovanoti dvasios skaistumu ir pašaukti siekti krikščionybės idealo viršūnių, Marija įkvepia kilnių norų, drąsos ir ištvermės. O tie, kuriuos slegia nuodėmių našta, Joje randa pagalbos ir paguodos.

Marijos šventumas patraukė iš dangaus į žemę Dievo Sūnų. Tas pats įvyksta kiekvienose šv. Mišiose. Marijos meilė ir kantrybė aukojo tą dieviškąjį Sūnų ant Golgotos. Tas pats atsitinka ir Mišiose. Taigi Marija ėjo kunigiškas pareigas, Ji yra kilniausias naujojo Įstatymo kunigystės pavyzdys. Ją puošia ir ta nepaliesta nekaltybė, kurios reikalaujama iš kunigų.

Todėl kiekvieną kartą, kai kunigas savo kūno ar dvasios akimis žvelgia į Marijos paveikslą, jis visuomet prisimena savo šventąjį pašaukimą ir šventas pareigas. Marija yra geriausias pavyzdys kunigui.

Krikščionybės laikais tūkstančiai mergaičių ir vyrų laisva valia renkasi nekaltybės gyvenimą. Tai tikrai kilnus nusistatymas. Bet tokio gyvenimo vertės niekas nesuprato prieš Marijos laikus. Būtent Jos pavyzdys patraukė tos dorybės mylėtojų minias. Jau VI a. Dievui pasišventusioms mergaitėms įvilktuvių proga buvo nurodomas Marijos pavyzdys. Vyskupas joms primindavo, kad nuo dabar jos nešioja Marijos rūbą. Ta mintis davė pagrindo viduramžių legendoms, kad kai kurių vienuolijų (vyrų ar moterų) kūrėjai pirmąjį vienuolišką rūbą gavę iš pačios Dievo Motinos rankų. Viduramžiais atsirado daugybė legendų, kurios mums parodo, kokią nuoširdžią meilę tuomet žmonės turėjo dangaus Karalienei. Vienoje jų, pavyzdžiui, pasakojama, kad kažkoks broliukas vienuolis, kartą įėjęs į kapitulos salę, abato vietoje pamatęs sėdinčią Dievo Motiną su Kūdikėliu. Pasibaigus kapitulos posėdžiui, Ji dviem arčiausiai sėdėjusiems seniems vienuoliams padavusi dieviškąjį Kūdikėlį ir suteikusi jiems ramybės pabučiavimą, kurį tuodu vienuoliai toliau perdavę. Visų širdys buvo perpildytos dangišku džiaugsmu.

Sekant pasauline meilės poezija (minezingeriais), riterių ordinuose ir šiaip vienuolynuose imta kurti meilės poeziją Marijai. Ta tyra, antgamtinė meilė dangiškajai Mergelei, aišku, teigiamai veikė tuos, kurie tokią poeziją buvo pamėgę.

Buvo ir yra šimtai Marijos vardo brolijų, draugijų, sodalicijų ir t. t. Jų tikslas – sekti Marijos dorybėmis ir laimėti Jos globą pavojingoje žemės kelionėje. Marijos sodalicijų yra kai kuriose mūsų gimnazijose ir jų vaisiai tikrai gražūs. Kilnus Marijos pavyzdys ir pasitikėjimas Jos motiniška globa yra stiprus akstinas toms jaunoms širdims kovoti su pagundomis, ugdyti savyje dorybes, ypač skaistybės dorybę. Tikrai žavingas vaizdas, kada mergina ar jaunuolis, nuodėmės viliojamas, spaudžia prie savo krūtinės Marijos medalikėlį ir prašo neįleisti į jo širdį pragaro dvasios!

Kai plačiai žinomas Rėgensburgo vyskupas Saileris (†1832) dar buvo kapelionas, kartą jam pagerbti buvo surengtas meno vakaras. Pačioje pradžioje 10 metų mergaitė išėjo į sceną deklamuoti. Tuo tarpu pasigirdo varpo garsas vakaro maldai. Mergaitė susimąstė, pažiūrėjo į publiką ir tarė: „Gal pirma sukalbėsime „Viešpaties Angelą“?“ Nieko nelaukdama, ji atsiklaupė ir ėmė melstis. Po to ji deklamavo taip puikiai, kad publika buvo sužavėta maldingąja mergaite. Pats Saileris buvo ligi ašarų sujaudintas tuo reginiu. Mažajai savo mokinei jis kalbėjo: „Dukrele, pasilik visuomet tokia! Dievas tave laimins ir tau visur padės!“

Tačiau ir puolusių žmonių gyvenimui Marijos garbinimas turi daug reikšmės. Tokiems pirmiausia yra didelė paguoda savo dvasios skurde turėti Motiną, prie kurios gali ateiti ir pasakyti: „Melskis už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą.“

Žmogaus gyvenimo dramą ir Marijos vaidmenį joje gražiai vaizduoja Wagnerio opera „Tannhäuser“. Tai yra žmogus, kaip ir daugelis kitų, kuriems reikia stipriai pajusti ir išgyventi tą dvasios kovą savyje, kada sielą žavi dorybės grožis, bet kada dar labiau vilioja pagunda ir nuodėmė. Kokia gyva ir iškalbinga ta scena! Siela čia grumiasi, kovoja, vis pralaimi ir vis trokšta išganymo. Ji veržiasi prie Dievo, bet tamsios pragaro jėgos jau baigia ją sugniuždyti.

Su paskutinėm viltim ir paskutinėm jėgom Tannhäuseris tada sušunka: „Mano išsigelbėjimas Marijoje!“ Ir pergalė ateina. Pažymėkime dar, kad tą prasmingą ir taip gyvenimišką veikalą yra sukūręs protestantas. Paskutinė viltis jo pralaimėtame gyvenime yra Marija. Šios operos autorius pavaizdavo tą patį, ką šv. Bernardas pamoksle apie Mariją yra kalbėjęs nusidėjėliams: „Sukyla pagundų vėjai, tu patenki ant nusiminimo uolų? – Pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos! Stovi apstulbęs dėl savo nuodėmių didumo ir drebi iš baimės prieš Dievo teismą, tau gresia pavojus nugrimzti į nevilties prarają? – Atsimink Mariją, šaukis Marijos! Jeigu Ji tave palaikys, nesuklupsi; jeigu Ji tave saugos, nebijosi; jeigu Ji tave ves, nepavargsi; jeigu Ji tave globos, pasieksi savo tikslą!“

Taip, žemės kelionėje mums reikia „Marijos Kelrodės“. Pasaulis yra toks vylingas, žmogiškas silpnumas taip giminingas nuodėmei, kad puolimo pavojus visuomet eina kartu su mumis. Yra paveikslų, vaizduojančių, kaip visa krikščionybė – pradedant popiežiumi, karaliais ir baigiant paprastu tikinčiuoju – glaudžiasi prie Dievo Motinos ir slepiasi po Jos apsiaustu. Gili mintis! Įgyvendinkime mes tą mintį, nes mūsų gyvenimas yra saugus tiktai Marijos globoje. Laimingas tas, kurį dangaus Karalienė gaubia savo malonės skraiste!

 

DOLOROSA - Sopulingoji

Garsioji rašytoja Sigrid Undset 1928 m. už savo talentingus raštus laimėjo Nobelio premiją. Tų pačių metų gruodžio 7 dieną ji važiavo per Oslą į Stokholmą pasiimti premijos. Jai pagerbti Oslo mieste buvo suruoštos iškilmės. Kitą dieną po tų iškilmių – tai buvo Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė – ji atvyko į dominikonų bažnyčią ir jai įteiktąjį laurų vainiką padėjo prie Sopulingosios Dievo Motinos statulos. Klūpėdama prie jos, ji ilgai meldėsi. Jos širdis nerado džiaugsmo tuose pagyrimo žodžiuose, kurių ji vakar tiek buvo prisiklausiusi. Nepatenkino jos širdies nė tos tūkstantinės sumos, kurių ji važiavo pasiimti. Ramybės savo sielai ji rado tiktai prie Sopulingosios Motinos kojų.

Mes nesame iš tų išrinktųjų, kuriuos pasaulis vainikuoja laurais ir apdovanoja tūkstančiais. Tad juo labiau mums, vargų ir kančių slegiamiems, dera ieškoti paguodos pas Sopulingąją Motiną. Marijos pavadinimas Sopulingąja nėra žodžių žaismas. Tai yra tikrovė, nes Marijos gyvenimas žemėje buvo skausmo gyvenimas. Ji, nekaltoji Mergelė, pamilusi skaistybę nuo pat vaikystės dienų, tų laikų papročio yra verčiama pasižadėti vyrui. Kas pažįsta širdies kalbą, tas supras, jog Marijos sužadėtuvės buvo kančia. Ji – Juozapo sužadėtinė, bet ne žmona. Bet Ji – jau motina! Ką apie Ją turi pamanyti tas doras ir šventas vyras, koks buvo Juozapas? Ji tyli, nes ką gi Ji galėjo pasakyti apie savo motinystę, apie tą paslaptį, kurią tik Jai angelas tebuvo paaiškinęs? Bet ta tyla buvo skausmo tyla.

Atėjo laikas, kada pasaulis turėjo išvysti savo Gelbėtoją. Tačiau tas pasaulis Dievo Sūnui neturi tinkamesnės vietos už gyvulių tvartą! Ir Marijos širdis jautė tą panieką. Praeina 40 dienų nuo tos paslaptingosios nakties, ir Marija iš senelio Simeono išgirsta baisius žodžius: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas!“ Jeigu jaunai, pirmojo kūdikio susilaukusiai motinai kas pasakytų, kad jos vaikučiui, kurį ji dabar glaudžia prie krūtinės, lemta liūdna ateitis ir kad jai, motinai, dėl jo reikės tik verkti, ar toks ateities nusakymas neužnuodytų gyvenimo džiaugsmo? Tikriausiai dėl to Dievas nežinojimu pridengė mūsų ateitį, nes, kaip Kristus sako, kiekvienai dienai gana jos vargo. Tas nežinojimas yra mums malonė. Tačiau ši malonė nebuvo suteikta Marijai, nes Ji turėjo būti panaši į savo Sūnų, kurį pranašas pavadino „kančių vyru“. Dievas norėjo, kad Ji taptų sopulingąja Motina, kankinių Karaliene.

Per visą Jėzaus vaikystę ir jaunystę Marijos sieloje tebeskambėjo pranašystės žodžiai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas.“ (Lk 2, 34–35) Kai Ji nešiojo tą dieviškąjį Vaikelį ant savo rankų, kai Jį glaudė prie savęs, kai migdė ir liūliavo, kai vėliau žvelgė į Jo išmintingas akis, Jai vis prisiminė tai, kas tikrai kada nors įvyks, kada Jos sielą pervers kalavijas...

Pagaliau ta baisioji valanda atėjo. Marijos ausį pasiekė šiurpios žinios apie Jėzų. Apaštalas Judas Jį išdavė. Alyvų sode kareiviai ir minia Jį areštavo. Petras Jo išsigynė. Nedėkingoji tauta šaukia: „Ant kryžiaus Jį!“ Jis plakamas, erškėčiais vainikuojamas, spjaudomas... Ir visa tai girdėjo Ji, Marija, Jėzaus Motina!

Jos Sūnus pasmerkiamas. Pasaulis Jam skiria tiktai kryžių ir nieko daugiau. Tas, kuris perėjo Palestinos kraštą tik gera darydamas, mirs piktadario mirtimi... Prasidėjo liūdna mirties eisena: sargyba, budeliai, vinys, plaktukai, virvės, parašo lentelė ir pagaliau išvargęs, nukankintas, kruvinas Jėzus su sunkia kryžiaus našta. Ir štai šitokioje procesijoje susitinka Sūnaus ir Motinos akys! Motina pažino Sūnų ir Sūnus Motiną. Jų širdys paskendo skausme. „Juo didesnė meilė, juo didesnis skausmas“, – sako šv. Augustinas. O ar buvo pasaulyje motina, kurios meilė būtų prilygusi Marijos meilei? Ar pažino kas Jėzų taip, kaip Marija Jį pažino? Iš dangaus pasiuntinio Ji sužinojo, kad Jos sūnus bus paties Dievo Sūnus. Ji savo akimis matė, kaip kadaise Rytų išminčiai parpuolę garbino Jį. Per 30 metų Ji nepastebėjo Jame nė mažiausios blogybės, jokios dėmelės, bet matė tiktai gerumą, išmintį ir meilę. O dabar tas Jos Sūnus pasmerktas niekšo mirčiai!

Prasideda pati baisiausia ir skaudžiausia scena. Vinys susmenga į Nekaltojo Kūną. Iškyla paniekos kryžius su Dievo Sūnumi... Tai buvo bjauriausias ir niekšingiausias žmonių darbas šioje žemėje. Saulė nebegalėjo žiūrėti į tokį vaizdą ir užsimerkė. Bet neužsimerkė Motinos akys. Ji viską matė, viską girdėjo, nes stovėjo po savo Sūnaus kryžiumi. Skausmas dabar buvo Jos dalis. Kentėjo Jėzus ant kryžiaus, kentėjo Motina po kryžiumi. Didėjo Sūnaus skausmai, didėjo ir Motinos. Dvi aukos ant vieno aukuro, dvi širdys ant vieno kryžiaus. Sūnus nukryžiuotas vinimis, Motina nukryžiuota meile.

Ką darytų motina, stovėdama prie mirštančio kūdikio? Ji, kiek galėdama, stengtųsi jam kuo nors padėti. Ji glaustų jį prie savęs. Ji šluostytų jam prakaitą. Ji gaivintų jo troškulį, kuo galėtų. Bet Marijos Sūnus aukštai ant kryžiaus. Ji girdi skausmingą žodį „Trokštu“, bet neturi nė lašo vandens Jam paduoti. Niekas nepaguodžia Motinos nei Jos kenčiančio Sūnaus. Ji girdi nuo kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems“, toliau girdi paguodos žodžius plėšikui: „Šiandien būsi su manimi rojuje“. Bet juk Ji taip pat paguodos reikalinga? Ir glaudžiasi Marija arčiau kruvino kryžiaus: „Tu, žiaurusis kryžiau, atiduok man Sūnų! Arba pasiimk ir mane...“ Ir tada Sūnus pažvelgė į Motina, kurios sielą dabar buvo pervėręs pranašautasis kalavijas. Marijai, stovinčiai šalia mylimiausiojo apaštalo, Kristus tarė: „Štai tavo sūnus!“, ir šv. Jonui: „Štai tavo motina!“

Ką iškentėjo Marija po kryžiumi, to žmogaus žodžiai niekuomet nepasakys. Žiūrint į sopulingąją Motiną, galima tiktai kartoti pranašo žodžius: „Didelis, kaip jūra, yra tavo skausmas ir kas jį sunaikins?“ (Jer 2, 13).

Romoje, šv. Petro bazilikoje, yra garsaus dailininko Mikelandželo statula, pavadinta „Pieta“. Ką reiškia tas vardas? Jis reiškia: „Užuojautos meilė“. Iš tikrųjų tai yra jaudinanti statula. Menininkas parodė joje skausmo palaužtą sopulingąją Motiną. Apsigaubusi plačiu rūbu, pasvirusia galva, Ji žiūri į savo dieviškojo Sūnaus mirusį kūną. Dešinę ranką Ji laiko ant savo Sūnaus, o kairė ranka kiekvienam žiūrinčiam tyliai sako pranašo žodžius: „O jūs visi, kurie einate keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra skausmas, kaip mano skausmas? (Jer 1, 12)“

Tačiau šiandien Marija paguodos jau nebėra reikalinga. Ji kentėjo tam, kad guostų visų amžių kenčiančius. Pas Sopulingąją Motiną milijonai jau yra ieškoję pagalbos kančių metu ir milijonai ją yra radę. Ir mes sunkiose savo gyvenimo valandose ieškokime suraminimo ne pyktyje ir nekantrume, ne gyvenimo triukšme, ne išsiblaškyme ir užsimiršime, bet pas Sopulingąją Motiną, pas Kankinių Karalienę, ir mes būsime paguosti.

 

MOTINA IR MOTINOS

„Negera būti žmogui vienam“, – tarė Dievas tada, kai Adomas jau vaikštinėjo po rojų. Pirmajam vyrui buvo duota pirma moteris, ir žemėje įvyko pirmos jungtuvės. Tą pirmą jaunavedžių porą Dievas palaimino sakydamas: „Aukite, daugėkite, pripildykite žemę ir ją užvaldykite!“ Tie žodžiai pirmiausia skirti moteriai kaip motinai, kaip šeimos židinio šventovei.

Du keliai veda moterį į jos vertybės aukštumas: mergystė ir motinystė. Pirmasis kelias, pagal Bažnyčios mokslą, yra kilnesnis, bet antrasis žmonijos gyvenimui yra svarbesnis. Todėl Apvaizda į kilnų mergystės gyvenimą tešaukia tik mažumą. Daugumai moterų atitenka šventos motinystės pareigos. Nedaug kas pasauliui yra taip būtina, kaip moteris motina. Žmonija galėtų gyventi be moterų šokėjų, kino „žvaigždžių“, grožio „karalienių“. Bet negalėtų gyventi be moterų motinų. Pasaulis galėtų laikytis be moterų virėjų, skalbėjų, siuvėjų, šeimininkių. Bet jis negalėtų laikytis be moterų motinų. Tad didžiausias moters vertingumas pasauliui pasireiškia jos motiniškumu. Vienas rašytojas (Wautier d‘Aygaliers) yra vykusiai pasakęs: „Ji (motina) yra ta reta pasaulio vieta, kur žmogiškumas taip glaudžiai susieina su dieviškumu, todėl dažnai tyrame motinos žvilgsnyje gali įžiūrėti dalelę Dievo didybės.“

Prasmingas ir garsaus prancūzų ministro Juleso Simono pasakymas: „Ateities viltis yra motina.“ Neklydo vyskupas Ketteleris rašydamas: „Didžiausia geradarybė, kurią Dievas žmogui gali suteikti, be abejo, yra tikrai krikščioniška motina.“ Garsusis Amerikos prezidentas Lincolnas apie save yra pasakęs: „Kas aš esu ir kuo galiu tikėtis būti, už viską esu dėkingas savo motinai.“ O žinomas vokiečių rašytojas Richteris pareiškė: „Duokite mums gerų motinų, ir mes būsime geriausi žmonės.“

Bet grįžkime nuo to, kas galėtų ir turėtų būti, prie to, kas yra. Žmonijos širdis yra šeima, o šeimos širdis – motina. Jeigu širdis nesveika, visas organizmas bus liguistas. Kaip šiandien atrodo ta žmonijos širdis? Garbingoji motinystė! Kas kalbama šiandien apie motinystę romanuose, teatruose, kinuose, gydytojų kabinetuose, draugiškose sueigose? – To sveikos doros mergaitė tegali klausytis nuleistomis akimis ir paraudusiu veidu. Ką sako gyvenimas apie atliekamas motinystės pareigas? Šiurpulinga yra apie tai šių laikų kalba. 1935 m. laikraščiai rašė, kad viena motina Berlyne paliko uždariusi kambary 3 mažus vaikus, kad jie numirtų badu. Ir ji tai padarė ne dėl to, kad neturėjo ko duoti vaikams valgyti. Dėl ko? Dėl to, kad daugiau turėtų laisvės.

„Nedaug yra tokių sužvėrėjusių motinų“, – gal pasakysit. Netiesa. Jų yra daug. Kuo skiriasi ta Berlyno kriminalistė nuo tų motinų, kurios žudo savo vaikus ne kelių metų, bet kelių mėnesių? O ar apie šitokias galima pasakyti, kad jų yra nedaug? Vienoje tik Prancūzijoje, pavyzdžiui, tokių žmogžudysčių apytikriai priskaičiuojama ligi 500 000 per metus. Mažoje Belgijos valstybėje abortų padaroma apie 50 000 kasmet. Prof. Lipmano liudijimu, šiais laikais negimusių kūdikių nužudoma tiek, kiek jų gimsta, jei ne dar daugiau.

Žymus prancūzų rašytojas d‘Alambert‘as buvo rastinukas. Kai jis pasidarė garsus Prancūzijoje ir pasaulyje, kartą pas jį atėjo moteris Tencin ir jam tarė: „Aš esu tavo motina, o tu mano sūnus.“ Rašytojas tada su panieka pažvelgė į ją, pasišaukė iš kambario savo auklėtoją ir tai moteriškei pasakė: „Ji yra mano motina, o tavęs aš nepažįstu.“

Taip galėjo pasakyti d‘Alambert‘as savo motinai, nes ji buvo jį išmetusi į gatvę. Bet ką galėtų pasakyti savo motinoms tie vaikai, kuriems gyvybę yra atėmusios jų pačių motinos? Baisu darosi, pažiūrėjus į šių dienų motinystę! Kurie rimtai žiūri į gyvenimą, tie yra susisieloję dėl žmonijos ateities. Todėl jau ilgą laiką visuose kraštuose gegužės mėnesį švenčiama „Motinos diena“. Ta diena turi iškelti motinystės garbę bei paskatinti vaikus gerbti ir mylėti savo motinas. Gražus sumanymas, bet netikras pasisekimas! Ar nėra geresnių būdų iškelti motinystės garbei? Taip, yra. Tai Marijos kultas.

Jokios „Motinų dienos“ neatstos mums Marijos asmens. Tos Mergelės ir Motinos garbinimas yra nuolatinė pagarba motinystei. Marija buvo Kristaus, Dievo Sūnaus Motina. Tos dieviškosios motinystės atspindys krinta ant kiekvienos motinos. Todėl kiekviena Marijos šventė yra „Motinos diena“. Du Marijos garbės mėnesiai yra kartu „Motinos mėnesiai“. Nepaisant kilnių motinystės pareigų, prieš krikščioniškuosius laikus moteris buvo vertinama žemai. Apie teisių lygybę su vyru ji ir nesvajojo, nes ji buvo vyro vergė. Moterį iš to pažeminimo iškėlė Marija, Jos dieviška motinystė. Ir šių laikų žemai puolusią moterį, motiną gali pakelti tik atgijęs Marijos garbinimas. Šių laikų moteris ir motina tik tada atgaus savo vertę, kai žmonija pajus pagarbos ir meilės Madonai su vaikučiu ant rankų.

Garsusis vokiečių šventasis Henrikas Sūzas, gyvenęs viduramžiais, pasakoja, kad jis kartą, eidamas lieptu, sutikęs suvargusią senutę. Lieptas buvęs siauras, prasilenkti nebuvo galima. Senutė dar nebuvo spėjusi susivokti, o kunigas jau buvo nulipęs į purvyną, užleisdamas jai sausą taką. Moteris nustebo: „Kaip jūs, toks garbingas žmogus, suteikiate pirmenybę man, paprastai moteriškei?“ Tada kilnusis vienuolis jai atsakė: „Mano tikėjimas man neleido kitaip pasielgti, nes kiekvienoje moteryje aš matau Dievo Motinos atvaizdą.“

Bet šių laikų moteriai trūksta to atvaizdo ir todėl iš jos išeina ne pasiaukojusi motina, bet žiauri kraugerė. Žmonija išgąstingai šaukiasi motinų pagalbos, nes be jų jai teks mirti. Ne tokių moterų mums reikia, kurios sportuoja, posėdžiauja, mitinguoja, tačiau kurių namai negirdi kūdikio balso. Ne tokių moterų mums reikia, kurios mėgsta kinus, salonus ir gatvę, bet kurių vaikai namuose auklėjasi kaip nori. Mums reikia motinų, kurios moka parymoti ir nenuobodžiauti prie savo kūdikio lopšelio, motinų, kurioms jų vaikas yra pasididžiavimas ir džiaugsmas. Motinų, kurioms pirmoje vietoje yra jų vaiko siela, tos sielos amžinas likimas. Tokių motinų žmonija sulauks tiktai tada, kai moterų akys nukryps į aukščiausios doros moterį, į Mariją. Ta amžinoji Mergelė yra ir santuokos luomo pavyzdys, nes Ji stebuklingu būdu buvo Dievo Sūnaus Motina.

Kai kurie įžymūs Europos žmonės (pvz., Spengleris) pranašauja netolimą Europos žlugimą. Ta pranašystė išsipildys, jei Europa negrįš prie Motinos Marijos ir jeigu ji nesusilauks motinų. Švč. Marija, Dievo Motina, melski už mus!

 

Iš Kun. P. Jakas, Magnificat. Konferencijos apie Mariją (gegužės mėnesiui ir kitoms progoms), „Pavasario“ knygyno leidinys Nr. 18, Kaunas 1937. Tekstas sutrumpintas, taisyta kalba.

BUS DAUGIAU