Povilas Jakas (1908–1968) įšventintas kunigu 1936 metais, vikaravo Kauno arkikatedroje, vėliau tarnavo kapelionu mokyklose. Iš pradžių rašė vien religinius raštus, vėliau ėmėsi visuomeninės problematikos ir kritikos. Žinomos jo knygos „Krikščionybės tragizmas“ (1938), „Ieškau žmogaus“ (1938), „Socialinė krikščionybė“ (1939), „Žmogus tarp žmonių“ (1940).
De Maria numquam satis – kalbėti apie Mariją niekuomet nebus per daug (didysis Marijos gerbėjas šv. Bernardas)
Atskleidę, kiek istorija leidžia, praeities uždangą, mes pamatome visą eilę didžiųjų žmonių, kurie pasaulyje yra palikę ryškių savo buvimo pėdsakų. Vieni jų kardu ir ugnimi kūrė plačias valstybes. Kiti giliu protu stebino savo laikų žmones. Kiti kruopščiu ilgų metų darbu atskleidė gamtos paslaptis. Dar kiti buvo sužavėję pasaulį savo dvasios taurumu. Tačiau jų visų garbė, galybė ir įtaka buvo panaši į vakaro saulę, kuri slenka žemyn, kol pagaliau iš viso jos žibėjimo lieka tik blanki prošvaistė.
Kitaip buvo su Marija. Laikas Jos įtakos nemažino, bet didino. Šiame pasaulyje, kur viskas praeina, viskas grimzta užmarštin, tai yra kažkas stebuklingo.
Valdovų vardai lieka tiktai istorijoje. Išminčių atsiminimas pasilieka tiktai knygų lentynose. Dorybių herojai – šventieji – ir tie pagaliau „pasensta“ ir nebetenka savo įtakos žmonių gyvenimui. Tik viena asmenybė pasauliui lieka visuomet nauja, visuomet žavinga ir patraukli. Amžiai, rodos, tarnauja tam, kad paryškintų Jos garbę ir išplėstų Jos viešpatavimą žmonių širdyse. Nėra istorijoje kito tokio žmogaus, kuris savo įtaka taip būtų užvaldęs pasaulį, kaip Mergelė ir Motina Marija.
Visa krikščioniškoji kultūra yra pažymėta Marijos vardu. Menas jai skyrė savo geriausius vaisius. O širdys? Krikščionių širdys visuomet kvėpavo Marijos meile. Kiek šventų pasiaukojimo pažadų padaryta, ir tik dėl to, kad pirmas skaistybės pavyzdys buvo Marija! Jos vardas su pagarba ir meile tariamas visuose pasaulio kraštuose. Ne be reikalo Ji yra kalbėjusi: „Palaiminta mane vadins visos tautos“ (Lk 1, 48).
Dėl ko taip yra – nesunku suprasti. Marija nebuvo iš išaukštintųjų kategorijos, nes tokiems visuomet lieka svetimas darbo ir vargo žmogus. Marija nepasižymėjo žygdarbiais, nes tai nedaug kam yra prieinama. Ji nebuvo iš pasaulio išminčių tarpo, nes tokie yra nesuprantami paprastiesiems Evangelijos vaikams. Marija yra „Viešpaties tarnaitė“, savo žemumu gimininga „mažiausiems Kristaus broliams“. Bet Ji yra Dievo Motina, prieš kurią lenkiasi mokslo galvos.
Mergaitė Joje mato savo skaistybės idealą. Moteris – kilniausios motinos pavyzdį. Vyras – vienintelę tobulą moterį. Našlaitis Ją gali pavadinti savo motina. Likimo nuskriaustasis – savo globėja. Nuodėmingas žmogus – savo gelbėtoja. Marija verkiantį paguodžia. Kenčiantį nuramina. Mirštančiam teikia vilties. Ji – Mergelė ir Motina, šv. Pauliaus žodžiais tariant, yra tapusi „viskuo visiems“. Ir kiekvienas žmogus, kuriame dar yra likę kiek nors sveiko žmoniškumo, negali nejausti simpatijų tai Moteriai, iš kurios dvelkia nuodėmės nepaliesta nekaltybė. Todėl yra pastebėta, kad dauguma bedievių, kurie šiaip spjauna į visa kas šventa, Marijos niekinti kažin kodėl neturi drąsos. Jausti neapykantą Nekalčiausiajai gali tik ta širdis, kurioje jau dvokia pragaras.
VIRGO IMMACULATA – Nekaltoji Mergelė
Žymusis senovės Atėnų miestas turėjo garsią pilį – šventovę Akropolį. Šiaurinėje Akropolio pusėje į saulėtekį atgręžtu veidu stovėjo iš aukso ir dramblio kaulo genialios Fidijaus rankos iškalta statula, kurios vardas buvo Athene Parthenos, mergelė deivė Atėnė. Kaip pergalės deivė, kairėje rankoje ji laikė skydą ir ietį; dešinę ranką, kaip galybės ženklą, ji laikė ištiesusi pasauliui. Iš jūros bangų išsinėrusi ryto saulė atsimušdavo į jos auksinį šalmą, o vakaro metu, prieš pasinerdama į Salamino vandenis, ji siųsdavo jai paskutinį liūdną atsisveikinimą.
Padavimas visiems skelbė, kad ji esanti dangiškoji mergelė, kilusi iš vyriausiojo dievo Dzeuso galvos. Jos motina esanti Metis – Išmintis. Graikams tai buvo dieviškoji mergelė, nepažįstanti žmogiškų aistrų ir žmogiškų silpnybių. Athene Parthenos! Graikų fantazijos vaisius, aukse atspausta jų svajonė. Tai buvo gražiausias helenistinio meno kūrinys, kuris savo žavingumu nustelbė visas dievų statulas. Kai kitų dievų atvaizdai primindavo kerštingus ir aistringus dievus, Atėnė stovėjo žmonių mintyse kaip skaistybės idealas. Bet tai buvo nesuprantamas idealas, nes mes žinome, kad skaistybė ir nekaltybė tais laikais buvo dorybės be ypatingos vertės. Žmogaus širdžiai tada jos buvo tolimos ir svetimos. Deivė mergelė liko graikams tik gražus sapnas, nes toji tauta, per daug linkusi į kūniškumą, neturėjo jėgų pasekti tuo nekaltybės idealu, kurį buvo pasistačiusi sau prieš akis Atėnės atvaizde.
Taip stovėjo Athene Parthenos, iškilusi virš tų laikų ir tos tautos, o po jos kojomis buvo ir liko visas sostinės miesto nešvarumas. Ji vienui viena stovėjo aukštumoj, virš gyvenimo; jos akys žvelgė į Rytų tolį, tarsi iš ten turėtų ateiti to idealo įgyvendinimas, kurį ji veltui stengėsi įkvėpti tų laikų žmogui. Ir jos laukimas turėjo išsipildyti!...
Tame tolimame Rytų krašte, kuris vadinosi Palestina, gyveno tauta, kurią jau gerokai buvo apgraužęs graikų abejingumas (skepticizmas) ir kūniškumas (hedonizmas), bet kuri savo dvasios gelmėse buvo išlaikiusi Mesijo viltį. Savo šventose knygose ir tradicijoje kaip brangų palikimą ji tebesaugojo didingas pranašystes apie moterį, kuri turėjo pasirodyti ir sutrinti galvą žalčiui, šėtonui. Kai atėjo laikų pilnatvė, ta moteris pasirodė!
Kaip – anot padavimo – Atėnė su visa savo žibančia garbe buvo kilusi iš vyriausio dievo galvos ir Metis – Išminties, taip ir Marija, ta skaisčiausioji Mergelė, su visu savo nekaltybės grožiu buvo amžinosios Išminties kūrinys, kurį Dievas nuo amžių buvo numatęs savo plane ir kurį skirtu laiku parodė pasauliui. Tai buvo paprasta Nazareto mergaitė, bet kartu Joje buvo malonės pilnatvė ir Jai turėjo atitekti Dievo Motinos garbė.
Dabar Athenes Parthenos gali pasitraukti nuo savo pjedestalo: ji buvo tiktai graži svajonė, tiktai fata morgana, kuri pagonių pasauliui vaizdavo idealaus grožio ir nekaltybės sritį. Marijos, Dievo išrinktosios Mergelės asmenyje ta svajonė virto tikrove. Ir Ji – Nekaltoji – stovi šiandien ant Bažnyčios Akropolio, stovi kaip įkūnytas skaistumas ir kilnumas žmonijos viršūnėje. Jos žvilgsnis siekia toli, nes laikas ir erdvė Jai nesudaro kliūties. Marija atnešė nekaltybę pasauliui, Ji ir palaiko ją. Ir šiandien, kur nėra Marijos, ten nėra ir tos dorybės. Islamo religijoje negerbiama nekaltybė, nes ta religija neturi Mergelės Dievo Motinos. Protestantizmas mažai tevertina nekaltybę, nes jis mažai tegerbia Mariją. Racionalizmas visai atsisakė tos dorybės, nes paneigė Kristaus dieviškumą ir Marijos dievišką motinystę. Tiktai katalikybėje toji dorybė neša gražius vaisius, nes katalikybė garbina Mergelę Mariją.
MATER DEI – Dievo Motina
Kartą tolimoje praeityje vienas oratorius turėjo pasakyti iškilmingą kalbą apie Makedonijos karalių Pilypą. Ką jis pasakė, norėdamas tą valdovą išaukštinti? Mažai ką. Jis nekalbėjo apie šaunias karaliaus Pilypo būdo ypatybes ir garsius jo karo žygius. Visa jo kalba buvo tik vienas sakinys: „Pilypai, užteks, jei aš apie tave pasakysiu: tu buvai Aleksandro Didžiojo tėvas!“
Apie Švč. Mergelę Mariją galima daug pasakyti, minėti Jos skaisčią, nuodėmės nepaliestą sielą, aukos ir meilės gyvenimą, Jos herojiškas dorybes. Marijai tinka gražiausi ir garbingiausi vardai. Tačiau mes niekuo neišreikšime Jai didesnės pagarbos kaip pavadindami Ją Dievo Motina.
Žmonių meilė ir nuoširdumas nepagailėjo „Viešpaties tarnaitei“ titulų. Peržvelkime Jai skirtas litanijas, ko tik jose nerasime? Marija pavadinta ir rože, ir indu, ir bokštu, ir žvaigžde. Tai yra mums suprantami žodžiai. Bet kai tariame „Dievo Motina“, prieš mus stoja paslaptis. Per menkas yra mūsų protas suprasti, kaip visatos Kūrėjas galėjo tvarinį išaukštinti ligi savo Motinos garbės ir kaip tas tvarinys drįso vadinti Dievą savo Sūnumi. Tačiau tai yra ne pasaka, bet tikrovė: Amžinajam Žodžiui tapus žmogumi Marija tapo Dievo Motina.
Žmogaus protas čia nuvokia tik vieną dalyką: tai pernelyg didelė garbė žmogiškai būtybei. Tas, prieš kurį ir dangus yra per mažai skaistus, prieš kurį cherubinai ir serafimai dengia savo veidus – tas Dievas įsikūnija Mergelėje. Ji nešioja Jį, Juo rūpinasi, Jį globoja ir auklėja! Tą, kuris yra sukūręs milijonus tokių pasaulių kaip mūsų žemė, kurio ranka viską valdo ir tvarko – tą Dievą Marija vadina savo Sūnumi, motiniškai bučiuoja, glaudžia prie savo krūtinės! Tas, į kurį žmonės tik klūpėdami drįsta pažvelgti ir su nusižeminimu prabilti, kurio įsakymams lenkiasi dangaus ir žemės galybės – tas Dievas klauso Marijos, kuri Jam sako: „Mano vaikuti!“
Todėl šv. Anzelmas nustebęs kalbėjo: „Nieko negalima lyginti su Marija. Tik vienas Dievas yra už ją didesnis!“ Dievo Motinos didybę mes šiek tiek suvoksime, jei atsiminsime, kad visi pasaulio mokslininkai, karaliai, kunigai ir dangaus angelai kartu sudėjus nėra žmonijai tiek davę, kiek yra davusi Marija savo Sūnaus Jėzaus asmeniu. Visa tai padarė dangaus pasiuntiniui duotas Jos sutikimas: „Teesie man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Ir tada „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Kadangi „tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), tai ir Jo motina yra Dievo Motina.
Bet Dievo Sūnaus įsikūnijimas buvo tiktai išganymo plano pradžia. Motinystės ryšys Mariją jungia su visu išganymo darbu. Kol vaikutis Jėzus dar nebuvo pasirodęs pasaulyje, Marija iš savo sielos gelmių siuntė Jam savo maldas. Kai kietos žmonių širdys nedavė Jai vietos Betliejuje, bet privertė apsigyventi gyvulių tvarte, savo motinišku glėbiu Ji gynė tą dieviškąjį vaikutį nuo šalčio. Kai Erodo žiaurumas tą naujagimį vijo į Egiptą, Marijos motiniškos rankos buvo vienintelė Jo apsauga. Kai Išganytojas „augo metais ir išmintimi“ Nazareto namelyje, motiniškos Marijos akys saugojo Jį dieną ir naktį. Ir kai Jis ant Golgotos grūmėsi su mirtimi, kai gęstančios Jo akys iš visų pusių matė tiktai priešus, motina – Dievo Motina – savo Sūnaus neapleido, bet stovėjo po Jo kryžiumi su skausmo perverta širdimi. Tokia Motina ir Mergelė Marija yra verta didelės pagarbos.
Tačiau buvo tokių, kurie norėjo išplėšti Marijai Dievo motinystės garbę. Prieš pasikėsintojus Bažnyčia yra tarusi savo kietą žodį: „Kas neigtų, kad Emanuelis (Kristus) yra Dievas ir kad Jo Gimdytoja yra Dievo Gimdytoja, tas tebūnie atskirtas“ (Denz. 114). Neigti tą tiesą galima tiktai iš nesupratimo, kuris dažniausiai yra visų krikščionybei daromų priekaištų pagrindas. Bažnyčios mokslas apie Marijos dieviškąją motinystę yra toks:
Kristus yra įsikūnijęs Dievo Sūnus. Bet Kristų pagimdė Marija. Ji suteikė Jam žmogiškąją prigimtį. Būdamas Dievas, Jis yra prieš amžius kilęs iš Tėvo ir tik laike gimęs iš Marijos. Nors Kristus turi dvi prigimtis – dievišką ir žmogišką – bet Jis yra tiktai vienas dieviškas asmuo. Marija yra to dieviškojo Asmens motina, taigi Dievo Motina.
Švenčiausios Mergelės pavadinimas garbinguoju Dievo Motinos vardu nėra žmonių išradimas. Argi ne tą patį sako Šv. Raštas? Dangaus pasiuntinys Marijai kalbėjo: „Šventasis, kuris iš tavęs gims, vadinsis Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Elžbieta, Šv. Dvasios įkvėpta, sušuko: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?” (Lk 1, 43) Tad nuo pat krikščionybės lopšio Marija yra gerbiama kaip Dievo Motina.
Bažnyčia visuomet smerkė tuos, kurie buvo linkę manyti kitaip. Tokie buvo Nestorijaus pasekėjai, eretikai manichėjai, protestantai ir kiti. Bažnyčia visuomet skelbė, kad Sūnaus garbė yra saugojama Motinos gerbimu. Todėl ir šv. Augustinas savo laikų Marijos priešininkams galėjo atsakyti Kristaus žodžiais: „Ta, kurią persekioji, yra mano Motina“. Tie žodžiai tinka ir mūsų laikų Marijos garbinimo priešininkams: „Ta, kurią tu niekini, yra Dievo Sūnaus Motina!“ Argi niekindamas motiną, išaukštinsi sūnų?
Jeigu Marija yra Dievo Motina, visiems aišku, kad ir jos galybė yra didelė. Didžiausias krikščionybės mokslininkas šv. Tomas Akvinietis nėra perdėjęs sakydamas, kad nors Švenčiausioji Mergelė, kaip ir mes, yra ribotas tvarinys, tačiau jos motiniškumas ją iškėlė ligi tokio didingumo, kuris beveik siekia begalybę. Bet tas didingumas Marijai tarnauja ne papuošalu; ji panaudoja jį žmonijos labui, su kuria išganymo darbas ją yra surišęs dvasinio motiniškumo ryšiu. Todėl katalikiškasis pasaulis taip labai vertina Jos tarpininkavimą pas Dievą.
Tiesa, mes žinome, kad Dievas yra geras ir išklauso mus. Tačiau žinome ir tai, kad Jis ypač išklauso mus tada, kai mūsų prašymą palaiko mūsų dangiškoji Motina.
Karalius Saliamonas, pamatęs savo motiną, nužengė nuo sosto, pasveikino ją ir pasisodinęs šalia savęs tarė: „Prašyk, mano motina, nes būtų neteisinga, jei atstumčiau tavo veidą“ (3 Kar 2, 20). Jeigu Saliamonas negalėjo atmesti savo motinos prašymo, argi Kristus galėtų neatsižvelgti į savo kilniausiosios Motinos norus? Šv. Augustinas apie savo mirusią motiną Moniką rašė: „Tu, Dieve, žinai, kokios motinos aš esu netekęs! Nė viena motina prie savo viengimio sūnaus karsto nėra išliejusi tiek ašarų, kiek ji jų išliejo dėl mano puolimo. Argi aš, nedėkingas, galėčiau užmiršti tokią motiną? Ne, mieloji motina, niekuomet neužmiršiu tavo rūpestingos meilės, tavo sielvartų ir karčių tavo širdies skausmų“.
Tokį dėkingumą šv. Augustinas rodė savo motinai Monikai. Bet ką reiškia Monika prieš Dievo Motiną ir ką reiškia Augustinas prieš Dievo Sūnų? Štai dėl ko mes, katalikai, su tokiu pasitikėjimu kreipiamės į Mariją: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus, nusidėjėlius.“
TOTA PULCHRA – Visa graži
Garsusis italų dailininkas Rafaelis, norėdamas pagerbti Mariją, sukūrė meno šedevrą – Siksto Madoną. Tuo paveikslu šiandien gėrisi ne tik katalikai, bet ir kitatikiai. Iš tikrųjų retai kur rasime taip stipriai išreikštą sielos grožį, kaip Rafaelio Madonoje. Kai akys žvelgia į tą paveikslą, ausyse suskamba Bažnyčios žodžiai, taikomi Marijai: „Tota pulchra es, Maria“ – Tu esi visa graži, Marija!
Katalikų Bažnyčia moko, kad Šv. Mergelė Marija atėjo į šį pasaulį be gimtosios nuodėmės. Todėl ir gimtosios nuodėmės padariniai nepalietė Jos prigimties. Pirmykštis kūno grožis, su kuriuo žmogus buvo išėjęs iš Dievo rankų, puošė Mariją. Skaidrus protas, laisva, nevaržoma valia, jausmų harmoningumas, jų klusnumas protui ir valiai sulygino Mariją su pirmaisiais žmonėmis rojuje. Pal. Kotryna Emerich savo vizijoje pastebi, kad „Marija yra neapsakomai ir antgamtiškai graži, nes Jos grožis yra glaudžiai susijęs su nekaltumu, teisingumu, paprastumu, kilnumu ir šventumu.“ Šv. Raštas ir Bažnyčios Tėvai Švč. Mergelės grožiui išreikšti negaili gražiausių žodžių bei posakių: „Kaip vaivorykštė, žvilganti ant dangaus, kaip rožių žiedas pavasarį, kaip lelija prie vandenų tėkmės, taip šviečia nekalčiausioji Mergelė.“ Arba: „Kas yra toji, kuri pasirodo, tarsi užtekanti aušra; Ji graži kaip mėnulis, puiki kaip saulė. Tai Ji, mano balandėlė, mano tobuloji, mano nekaltoji.“
Tą nekaltybės grožį dar labiau iškėlė dieviškoji Marijos motinystė. Pagal nuostabųjį Kūrėjo planą, pats Dievo Sūnus turėjo gimti iš Mergelės. Katalikų Bažnyčia, išreikšdama savo nustebimą Įsikūnijimo paslaptimi, brevijoriuje džiaugiasi: „Šventoji ir nesuteptoji mergystė, nežinau, kaip tave bešlovinti, nes Tą, kurio dangus negalėjo apimti, tu nešiojai savy!“ Marijos Mišių prefacija sako, kad Ji atnešė pasauliui gyvybę, bet pati amžinai liko mergelė. Šioje iškilmingoje Bažnyčios maldoje atsispindi visas katalikybės mokslas apie Mariją, visa pagarba ir meilė Jai.
Sielai, kuri nori skaisčiai gyventi, Švč. Mergelė Marija turi didelės reikšmės. Tai suprato ir mūsų tautietis šv. Kazimieras. Jis visa širdimi buvo pamilęs tą dangiškąją Mergelę. Dėl tos meilės šv. Kazimieras visą gyvenimą išlaikė savo skaisčią sielą. Atsidėkodamas už tai, jis parašė ilgą himną Marijos garbei: „Omni die“. Nieko kilnesnio, brangesnio ir gražesnio šv. Kazimierui nebuvo pasaulyje už skaisčią, nesuteptą sielą. Tą dorybę jis statė aukščiau už gyvybę. Pavojingai susirgus, gydytojai jam patarė susidėti su moterimi. Tai, žinoma, buvo neišmintingas patarimas, bet jis įrodė mūsų šventojo tautiečio heroizmą: „Malo mori quam faedari – Geriau mirsiu, negu susitepsiu“, – buvo jo atsakas. Tai Marijos garbinimo vaisius. Tas jaunuolis suvokė tai, kas Katalikų Bažnyčioje dažnai kartojama: „Mergelių laimėjimas yra didesnis negu angelų; angelai be kūno gyvena, mergelės kūne triumfuoja.“ (Šv. Ambraziejus, De Viduis.)
Deja, tų „kūne triumfuojančių mergelių“ šiais laikais yra nelabai daug... Čia labiausiai kaltas mūsų laikų gyvenimas. Ištvirkimą garbinąs kinas, teatras, pornografinė spauda, devynios galybės neleistinų pasilinksminimų, lengvabūdės kino „žvaigždės“, pusnuogės grožio „karalienės“, „garbingi ponai“, kurie iš ištvirkimo daro biznį, tas visas mūsų laikų paviršutiniškumas užgožia pačius nekaltybės daigus.
SENOJI IR NAUJOJI IEVA
Yra tokių mūsų tikėjimo tiesų, kurių negali paneigti ir atkakliausias bedievis, nes jas išpažįsta visa žmonija. Tokios tiesos, apie kurias kalba visos tautos, yra žmonijos puolimas ir žmonijos išganymas. Pirmasis dalykas buvo visiems žinomas, antrasis – visų laukiamas. „Mintis, kad žmogus yra puolęs ir sugedęs, užtinkama visose senose tautose“, – pripažįsta ir naujųjų laikų bedievybės patriarchas Voltaire‘as.
Tačiau tas visuotinis tautų balsas sutartinai kaltina už tą puolimą moterį. Per moterį atėjęs pasauliui vargas, nelaimės ir mirtis. „Moteris yra nuodėmės pradžia ir dėl jos kaltės mes esame mirtingi“, – tokia yra bendra senovės padavimų mintis.
Iš graikų rašytojo Hesiodo mes žinome jo tautos mitą apie Pandorą. Tai buvusi pirmoji moteris, žmonijos motina, bet kartu visų blogybių pasaulyje motina. Panaši mintis randama persų, egiptiečių, kinų ir kitų tautų mituose, kur moteris laikoma „visų blogybių versme“. Senieji Meksikos gyventojai pirmąją moterį vadina „žalčio moterimi“. Tad pagoniškasis pasaulis buvo apkaltinęs, prakeikęs, paniekinęs moterį ir jos teises pamynęs po kojų. Tai buvo jai bausmė, kerštas už tai, kad dėl jos žmonija prarado „aukso amžių“. Aischilas buvo plačių pažiūrų žmogus, bet moteris jis vis dėlto niekino. Štai kaip apie jas yra atsiliepęs: „O moterys, – rašo jis, – jūs esat nepakenčiami padarai, išminčiai nekenčia jūsų giminės!“ Panašiai apie moteris atsiliepė ne vienas pagonių rašytojas. Ta moters panieka ir šiandien tebėra pagoniškuose kraštuose.
Tačiau tas pats visuotinis balsas kalbėjo ir apie žmonijos prisikėlimą. Žymus prancūzų mokslininkas Volney, Voltaire‘o amžininkas ir bendramintis, rašė: „Seniausių laikų šventi padavimai reiškia mintį, kad turi ateiti didis tarpininkas, teisėjas, karalius, Dievas, kuris grąžinsiąs žemei aukso amžių ir išvaduosiąs žmones iš pikto valdžios.“ Tačiau kaip nupuolime, taip ir žmonijos prisikėlime, pagal tuos padavimus, dalyvauja moteris. Izraelio tautos saugoma Šv. Rašto mintis: „Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji sutrins tau galvą“ (Pr 3, 15) kartojasi senovės tautų mituose, nors labai įvairia forma. Ryškiai tą žmonijos dramą pavaizdavo graikų rašytojas Aischilas savo „Prikaltajame Prometėjuje“. Kenčiantis Prometėjas – tai Adomas, žmonija. Jį išvaduoja moters Io sūnus Epafas, kuris gimė, vyriausiam dievui palietus moterį Io.
Senovės egiptiečiai, Plutarcho liudijimu, manė, kad vyriausio dievo Ozirio sesers Izidės dėka blogoji dvasia Tafon būsianti nugalėta. Ta Izidė būsianti naujoji žmonijos motina, o jos sūnus Horus būsiąs tas išgelbėtojas. Tai deivei egiptiečiai statė paminklus ir aukurus, o ją pačią vaizdavo su vaikučiu ant ranku.
Senovės persai tą žmonijos gelbėtoją vadino Mitra, t. y. Tarpininku. Jis turįs gimti „iš mergelės“. Tai liudija ant akmenų iškalti užrašai.
Taip kalbėjo, taip rašė ir taip tikėjo žmonija tūkstančiais metų, kol Dievo pasiuntinys, atvykęs į kuklų Nazareto namelį, nepasakė: „Sveika, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi... Tu pradėsi ir pagimdysi sūnų ir duosi jam vardą Gelbėtojas (Jėzus). Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus... Jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius ir jo karaliavimui nebus galo.“ (Lk 1, 28–33). Marijos atsakas buvo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip tu pasakei.“ (Lk 1, 38)
Kadaise tamsybių angelas buvo pasirodęs Ievai. Jis jai kalbėjo, ir ji patikėjo. Tai buvo nuodėmės ir vargo pradžia pasaulyje. Dabar šviesos angelas atvyksta pas Mariją. Jis kalbasi su ja, ji patiki, ir tai yra išganymo pradžia. Todėl labai tinka Mariją vadinti „naująja Ieva“. Tas vardas pradėtas vartoti tik nuo VII a., tačiau tų dviejų moterų gretinimas jau buvo žinomas daug anksčiau. Šv. Paulius buvo kalbėjęs apie „pirmąjį Adomą“ ir apie „antrąjį Adomą“ – Kristų. Skaitant jo laiškus, kur tą mintį jis nuolat kartoja, savaime stoja prieš akis „senoji Ieva“ ir „naujoji Ieva“ – Marija.
Kaip moko Apreiškimas, šėtonas pradėjo karą prieš Dievą per pirmąją moterį. Tačiau Dievas toje kovoje pastato naują moterį, kuri yra to „senojo žalčio“ priešas. Tokiu būdu Dievo išmintis ir meilė išganymą žmonijai pasiuntė tuo pačiu keliu, kurį pragaras savo klastingumu tarėsi užkirtęs. „Kaip Ieva, –rašo šv. Irenėjus kankinys, – savo neklusnumu buvo mirties priežastis sau ir visai žmonijai, taip Mergelė Marija klusnumu yra išganymo pagrindas sau ir visiems žmonėms.“ Tas pats šv. Irenėjus kitoje vietoje sako: „Žaltys įkando ir marino žmones, kol atėjo žadėtoji sėkla – Marijos Sūnus.“
Šv. Augustinas taip pat sakė: „Per moterį atėjo nuodėmė ir dėl moters mes visi mirštame... Kai žmonija ištisais šimtmečiais gulėjo parblokšta po nuodėmės našta, tada išvadavimo reikalas buvo perduotas moteriai, iš moters – mirties daigo – mes susilaukėme gyvybės sėklos.“ Marija atstatė moters garbę ir niekas nebeturi teisės jos niekinti, nes moteris buvo Dievo Sūnaus motina.
Nors Ieva, palikdama rojų, nepasakė: „Dabar mane keiks visos kartos“, bet tai gerai nujautė ir tai sunkiai slėgė jos sąžinę. Tačiau Marija, tapusi Dievo Sūnaus Motina, su džiaugsmu gali pasakyti: „Štai, dabar palaiminta mane vadins visos kartos!“ Kaip nevadinti palaiminta tą, per kurią žmonija yra tiek laimėjusi, kad šv. Augustinas apie Adomo ir Ievos nuodėmę galėjo pasakyti: „O felix culpa – Palaiminta kaltė!“
Tačiau Marija yra palaima mums ne tik todėl, kad per Ją mums atėjo išganymas su savo malonių gausybe. Palaiminta mes Ją vadiname ir dėl to, kad Ji visuomet dalyvauja tų malonių dalijime. Kitaip tariant, mes Ją garbiname ne tik kaip Dievo Sūnaus ir Išganytojo Motiną, bet gerbiame ir kaip mūsų Motiną. Daugumos teologų nuomone, visos Dievo malonės mums, žmonėms, atitenka tarpininkaujant Marijai. Vadinasi, Ji rūpinasi kiekvieno žmogaus išganymu.
BUS DAUGIAU
Iš: kun. P. Jakas, Magnificat. Konferencijos apie Mariją (gegužės mėnesiui ir kitoms progoms), „Pavasario“ knygyno leidinys Nr. 18, Kaunas, 1937. Tekstas sutrumpintas, kalba taisyta.