Brangūs tikintieji,
Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis kunigas Davide Pagliaranis, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo šventės proga paskelbė, kad šių metų liepos 1 dieną, per Švenčiausiojo Jėzaus Kristaus Kraujo šventę, bus įšventinti nauji vyskupai, siekiant užtikrinti tradicinio katalikų gyvenimo tęstinumą Šv. Pijaus X kunigų brolijos apaštalavimo rėmuose.
Naujų vyskupų įšventinimas bus tikrai išskirtinis veiksmas. Dėl šios priežasties, kaip distrikto vyresnysis, atsakingas už man patikėtų sielų išgelbėjimą, esu įpareigotas jums paaiškinti šio svarbaus sprendimo priežastis antgamtinėje šviesoje. Ypač trokštu tai padaryti todėl, kad žinau, jog šis sprendimas bus nesuprastas ir netgi sulauks neteisingų puolimų iš daugybės Bažnyčios atstovų.
Pirmoji priežastis, dėl kurios šventinami nauji vyskupai, yra tikinčiųjų teisė pažinti apreikštą tiesą ir gyventi iš sakramentų tekančios malonės pilnatve. Šią teisę kiekvienam pakrikštytam Bažnyčios nariui suteikė pats Kristus. Tai yra neatšaukta ir visaapimanti teisė. Tai reiškia, kad kiekvienas tikintysis turėtų gauti visą, neiškreiptą tikėjimą su visų amžių Bažnyčios mokymu, rimtai bei pamaldžiai atliekamą kultą ir sakramentus, kurie atveria protą ir širdį malonei. Būtent apaštalų įpėdiniai – katalikiški vyskupai – turi pilną galią teikti sakramentus, todėl be katalikiškų vyskupų neįmanoma išsaugoti tikinčiųjų teisės į tiesą ir malonę. Visa bažnytinė teisė, nuo pirmųjų vadinamojo Jeruzalės susirinkimo dekretų iki Pijaus XII pontifikato, turėjo vienintelį ir aukščiausią tikslą – apsaugoti Bažnyčios misiją skleisti tiesą ir perduoti malonę. Todėl bažnytinė teisė negali kelti kliūčių tiesai, ji negali uždrausti pasilikti antgamtinėje sąjungoje su visais Bažnyčios amžiais, ji negali paskelbti, kad tai, kas kadaise buvo šventa, šiandien jau nebėra šventa. Nei bažnytinė teisė, nei jos kūrėjai neturi galios riboti pirminės bei pagrindinės Bažnyčios misijos, palaikydami naują mokymą, kuris prieštarauja ankstesniam. Todėl Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyresnysis, vadovaudamasis Bažnyčios principais, kurių ištvermingai mokė mūsų įkūrėjas arkivysk. Marcelis Lefebvreʼas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą, kylančią iš pačios Bažnyčios misijos esmės, gelbėti sielas. Sielų pašventinimo tikslu buvo įsteigta katalikiška kunigystė. Tačiau be vyskupų nebus naujų kunigų, nes tik vyskupai turi įšventinimo galią. Brolijos vyskupai yra būtini šiais laikais, kad Bažnyčiai duotų katalikiškų kunigų. Jie nereikalauja teisės į jurisdikciją ir nelaiko savęs ordinarais. Jie tarnauja kaip pagalbiniai vyskupai (augziliarai) Brolijoje, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti katalikiškos kunigystės tęstinumą visoje Bažnyčioje.
Antroji priežastis, dėl kurios reikia įšventinti naujus vyskupus, yra gilėjanti krizė Bažnyčioje. Negalime tikėti užtikrinimais, kad viskas yra gerai, o dabartinis popiežius ištaisys savo pirmtakų klaidas bei garantuos Tradicijos tęstinumą. Tarp įvairių pakraipų teologų auga doktrininė sumaištis, sinodalumas veda prie absurdiškų pareiškimų, keliančių grėsmę pačioms pagrindinėms krikščioniškoms tiesoms, nyksta tikėjimas antgamtiniu pasauliu, nuolatos pažeidinėjami katalikų moralės principai, Švč. Sakramento garbinimas užleidžia vietą žmogaus sudievinimui, iš Viešpaties Jėzaus yra atimama jo teisėta vieta Bažnyčioje ir visuomenėje, o ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas kvailina tikinčiuosius, vaizduodamas jiems beasmenį dievą, kuris tinka visoms religijoms... Tai tik keletas skandalingų piktnaudžiavimų, už kurių slypi visa eilė destruktyvių sprendimų visais Bažnyčios hierarchijos lygmenimis. Dabartinė situacija rodo, kad Vatikano II Susirinkimo dokumentai buvo uždelsto veikimo bombos, kurios sprogsta beveik kiekviename posusirinkiminiame Vatikano dokumente. To akivaizdoje negalime rankas sudėję laukti. Kiekvienas katalikas, remdamasis savo protu, be didelių sunkumų gali pastebėti prieštaravimus, kurie griauna Katalikų Bažnyčios misiją. Todėl ne tik Šv. Pijaus X kunigų brolija, bet ir kiekvienas tikintysis privalo pasirinkti kurią nors pusę. Tai pasirinkimas tarp Katalikų Bažnyčios, Amžinosios Romos bei neginčytinos Apaštalų Tradicijos ir protestantiškos bažnyčios vizijos, naujoves mėgstančios Romos ir sumindžiotos Apaštalų Tradicijos. Mes renkamės Vieną, Šventą, Katalikišką ir Apaštališką Bažnyčią, kurios egzistavimas yra glaudžiai susijęs su katalikiška kunigyste. Tik kunigai, kurie yra visiškai laisvi nuo „Susirinkimo dvasios“, galės išsaugoti nepažeistą du tūkstančius metų perduodamą tikėjimo depozitą. Norint įšventinti tokius kunigus, reikia tokių pat vyskupų – visiškai atsidavusių Amžinosios Romos tarnystei. Todėl naujų Brolijos vyskupų įšventinimas nebus atsiskyrimas nuo Bažnyčios, bet meilės jai veiksmas – Bažnyčiai, kurią įkūrė Viešpats Jėzus, ir netgi tokios rimtos krizės akivaizdoje pragaro vartai jos nenugalės.
Trečioji priežastis, pateisinanti sprendimą įšventinti vyskupus, yra alternatyvų trūkumas vadinamuosiuose konservatyviuose sluoksniuose. Šiuo metu pasaulyje nėra nei vieno vyskupo, kuris būtų pasirengęs oficialiai prisiimti visą atsakomybę už bekompromisį, stabilų ir ilgalaikį integralaus tikėjimo lobio perdavimą, išlaikant vienybę su Šventuoju Sostu. Ačiū Dievui, kad tarp vyskupų visame pasaulyje vis dėlto yra tokių, kurie vis labiau pastebi krizę ir kartais atvirai priešinasi pražūtingoms naujovėms bei gina katalikų Tradicijos principus. Nors jie vis dar yra tam tikroje neaiškumo būsenoje, tarsi stovėdami kryžkelėje, vis dėlto jie yra vilties ženklas. Deja, likusieji vyskupai iš taip vadinamųjų tradicinių sluoksnių dėl privilegijos išsaugoti tariamą „pilną vienybę” su Roma slapstosi už paklusnumo uždangos ir tyli tada, kai turėtų paliudyti Tiesą žodžiu ir veiksmu. Tokios laikysenos yra nepriimtinos, nes negalima, vardan klaidingo paklusnumo, išstatyti tikinčiųjų sielas į pavojų prarasti tikėjimo, malonės ir amžinojo gyvenimo brangenybę. Viso to akivaizdoje arkivysk. Lefebvre'o įsteigta Brolija jau daugiau nei penkiasdešimt metų išlieka laisva, stabili ir tvirta išsaugant ir perduodant Šventąją Tradiciją Bažnyčioje. Suprantu, kad daugelis šiuos žodžius laikys savęs išaukštinimu. Tačiau, objektyviai žiūrint į Brolijos veiklą, veikiau galima pasakyti, kad, sekdami mūsų įkūrėjo pavyzdžiu, esame nenaudingi tarnai, tik atliekantys savo pareigą, perduodantys tik tai, ką gavome.
Ketvirta priežastis, dėl kurios šventinami nauji vyskupai, yra atsakas į būtinybės būklę pačioje Brolijoje. Du likę gyvi Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyskupai dėl savo amžiaus ir nuolat augančio tikinčiųjų skaičiaus nebegali suteikti sakramentų visiems to norintiems ir tęsti išganingos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – vienintelės Tiesos, vienintelio išgelbėjimo Kelio ir vienintelio Gyvenimo, Dievo Gyvenimo pasaulyje – misijos. Dėl šios priežasties generalinis vyresnysis kartu su savo taryba po ilgų apmąstymų, maldų ir atkaklių prašymų Šventajam Sostui nusprendė įšventinti naujus vyskupus, kad visi tikintieji, kurie to prašo ir turi tam teisę, galėtų turėti prieigą prie katalikiškų kunigų, nepakeisto mokymo bei visų sakramentų. Naujieji šventimai tiesiogiai atsako į objektyvią būtinybę, egzistuojančią visoje Bažnyčioje ir kylančią iš nenormalios bei laikinos situacijos, kuri baigsis tą dieną, kai bažnytinė valdžia vėl užtikrins tikėjimo bei sakramentų perdavimą ir katalikiškų kunigų ugdymą.
Penktoji priežastis, apibendrinanti visas ankstesnes bei tas, kurių šiame laiške neįmanoma paminėti, yra pats aukščiausiasis įstatymas – sielų išganymas. Atsakomybė už šio įstatymo įvykdymą tenka kiekvienam asmeniui pagal jo kompetenciją: nuo popiežiaus, kardinolų, vyskupų ir vienuolinių kongregacijų vyresniųjų iki paprastų kunigų, vienuolių, tėvų, motinų, vaikų, tiesiog visų žmonių. Kiekvienas yra atsakingas už jam patikėtų sielų išgelbėjimą, o pirmoji kiekvienam žmogui patikėta siela yra jo paties. Todėl niekas negali išvengti šio įstatymo, niekas nėra nuo jo atleistas. Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyresnysis, prisiimdamas visą atsakomybę už savo sprendimą įšventinti naujus vyskupus, vadovaujasi šiuo aukščiausiu įstatymu, gerai suvokdamas užduotį, kurią Dievas jam patikėjo Bažnyčioje. Šis sprendimas yra katalikiško tikėjimo įrodymas, tikėjimo į tai, kad reikia gelbėti kiekvieną sielą, nes kiekviena individuali siela turi begalinę vertę. Kaip gi kas nors, žinodamas apie šiandien vykstančią kovą dėl tūkstančių ir milijonų sielų išganymo, galėtų palikti savo avis be tikrų ir atsidavusių ganytojų? Neįšventinus naujų vyskupų, artimiausioje ateityje tai taptų dezertyravimo veiksmu, tikinčiųjų apleidimu ir sąmoningu atėmimu iš jų to, kas yra didžiausias gyvenimo gėris – paties Dievo.
Kaip Lenkijos distrikto vyresnysis, kreipiuosi į jus, brangūs tikintieji, prašydamas, kad palaikytumėte mūsų generalinį vyresnįjį priimant šį sprendimą, visų pirma išlaikydami antgamtinę ramybę ir karštai melsdamiesi už Bažnyčią, Popiežių ir Šv. Pijaus X kunigų broliją – tai bus pasitikėjimo Dieviškąja Apvaizda įrodymas. Žinoma, pasigirs kritika, kylanti iš situacijos nesupratimo, taip pat pagausės puolimų prieš Broliją – tai gali kelti nerimą daugeliui tikinčiųjų. Nepraraskime drąsos ir pasitikėjimo! Likime ištikimi katalikų tikėjimui, kuris duoda išganymą. Mūsų generalinis vyresnysis vasario 2 d. pamoksle, per kurį pranešė apie vyskupų konsekracijas, ragino: „Niekada nepamirškite, kad Bažnyčioje aukščiausias įstatymas, įstatymų įstatymas, viršijantis visus kitus, yra sielų išganymas. Ne tušti plepalai, ne sinodai, ne ekumenizmas, ne liturginiai eksperimentai, ne naujos idėjos, ne „naujos evangelizacijos“. Tai sielų išganymas. Tai įstatymų įstatymas, ir mes visi, kiekvienas pagal savo galimybes, turime pareigą šio įstatymo laikytis ir visiškai save jam atsiduoti.“
Iš širdies laiminu jus ir dėkoju už jūsų ištikimybę, dosnumą ir didelę dvasinę paramą.