Komunikatas dėl Šv. Pijaus X kunigų brolijos Generalinės tarybos atsakymo į Tikėjimo doktrinos dikasterijos pasiūlymą.
Šv. Pijaus X Brolijai paskelbus apie ketinimus įšventinti naujus vyskupus, vasario 12 d. Romoje įvyko susitikimas tarp Brolijos generalinio vyresniojo kun. Pagliaranio ir Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefekto kard. Víctoro Manuelio Fernándezo. Susitikimo metu kardinolas pasiūlė „specifiškai teologinį dialogo kelią, taikant aiškiai apibrėžtą metodologiją, […] siekiant išryškinti minimalius reikalavimus pilnai bendrystei su Katalikų Bažnyčia“, su sąlyga, kad planai įšventinti naujus vyskupus bus sustabdyti.
Dikasterijos prefekto prašymu generalinis vyresnysis pateikė šį pasiūlymą savo Tarybos nariams ir skyrė laiko jam įvertinti.
Vasario 18 d. kun. Pagliaranis išsiuntė kardinolui savo atsakymą, pasirašytą penkių Generalinės tarybos narių, taip pat keletą priedų.
Kadangi po Šventojo Sosto vasario 12 d. paskelbto oficialaus pareiškimo šis reikalas tapo viešas, mums atrodo tinkama paskelbti ir šio laiško bei jo priedų turinį, kad tikintieji galėtų tiksliai sužinoti pateiktą atsakymą.
Generalinis vyresnysis šią situaciją patiki Brolijos narių ir visų tikinčiųjų maldoms. Jis prašo, kad jie aukotų Rožančiaus maldą, taip pat prasidedančios gavėnios aukas ypač už Šventąjį Tėvą, už Šventosios Bažnyčios gerovę ir už tai, kad tinkamai pasirengtume liepos 1 d. ceremonijai.
Mencingenas, 2026 m. vasario 19 d.
Kun. Pagliaranio laiškas kardinolui Fernándezui
Šv. Pijaus X brolijos Generalinės tarybos atsakymas Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektui
Mencingenas, 2026 m. vasario 18 d., Pelenų trečiadienis
Gerbiamas Eminencija
Pirmiausia dėkoju Jums už tai, kad mane priėmėte vasario 12 d., taip pat už tai, kad paviešinote mūsų susitikimo turinį – tai skatina visišką mūsų komunikacijos skaidrumą.
Galiu tik pritarti Šventojo Sosto pasiūlymui pradėti doktrininę diskusiją, nes lygiai prieš septynerius metus, 2019 m. sausio 17 d. laiške (žr. 1 priedą), pats ją pasiūliau. Tuo metu Dikasterija neparodė jokio susidomėjimo tokia diskusija, motyvuodama (žodžiu) tuo, kad doktrininis sutarimas tarp Šventojo Sosto ir Šv. Pijaus X brolijos yra neįmanomas.
Brolijos požiūriu, doktrininė diskusija visada buvo ir tebėra pageidautina bei naudinga. Net jei nepasiektume sutarimo, broliškas apsikeitimas nuomonėmis leistų mums geriau vieniems kitus pažinti, patikslinti ir pagilinti savo argumentus, taip pat geriau suprasti mūsų pašnekovų intenciją bei juos įkvepiančią dvasią – ypač jų nuoširdžią meilę Tiesai, sieloms ir Bažnyčiai. Tai visada galioja abiem pusėms.
Būtent tokia buvo mano intencija, kai pasiūliau diskusiją 2019 metais – ramiu ir taikiu laikotarpiu, be jokio spaudimo ir grasinimų ekskomunika, galinčių pakenkti laisvam dialogui, kaip, deja, yra šiandien.
Vis dėlto, nors iš tiesų džiaugiuosi nauja dialogo pradžia ir teigiamu atsakymu į mano 2019 m. pasiūlymą, negaliu sutikti su sąlygomis, kuriomis Dikasterija siūlo atnaujinti dialogą dabartinėje situacijoje, taip pat negaliu sutikti atidėti liepos 1 d. numatytus vyskupų šventimus.
Su pagarba pateikiu jums savo sprendimo priežastis, taip pat pridedu keletą papildomų pastabų.
1. Abu iš anksto žinome, kad negalime sutarti doktrinos klausimais, ypač dėl pagrindinės orientacijos, kurią Bažnyčia pasirinko po Vatikano II Susirinkimo. Šį nesutarimą, bent jau Brolijos atžvilgiu, lemia ne paprastas nuomonių skirtumas, bet tikras sąžinės konfliktas, kylantis dėl to, kas jai atrodo kaip atitrūkimas nuo Bažnyčios Tradicijos. Deja, ši sudėtinga padėtis tapo dar sunkiau išsprendžiama dėl doktrininių ir sielovadinių pokyčių, įvykusių pastarųjų pontifikatų metu.
Todėl nematau, kaip šis dialogo procesas galėtų padėti bendrai nuspręsti, kas yra tie „minimalūs reikalavimai visiškai bendrystei su Katalikų Bažnyčia“, nes, kaip jūs pats atvirai priminėte, Vatikano II Susirinkimo tekstai negali būti taisomi, o liturginės reformos teisėtumas – ginčijamas.
2. Šis dialogas esą turėtų išaiškinti, kaip reikia interpretuoti Vatikano II Susirinkimą. Tačiau jo interpretacija jau yra aiškiai pateikta po Susirinkimo ir vėlesniuose Šventojo Sosto dokumentuose. Vatikano II Susirinkimas nėra laisvai interpretuojamų tekstų rinkinys: jis buvo priimtas, plėtojamas ir taikomas šešiasdešimt metų, visų vėlesnių popiežių, laikantis tikslių doktrininių ir pastoracinių gairių.
Ši oficiali interpretacija išreikšta, pavyzdžiui, tokiuose svarbiuose tekstuose kaip „Redemptor hominis“, „Ut unum sint“, „Evangelii gaudium“ arba „Amoris lætitia“. Ji taip pat atsispindi liturginėje reformoje, suprantamoje pagal principus, dar kartą patvirtintus dokumentu „Traditionis custodes“. Visi šie dokumentai rodo, kad doktrininiai ir sielovadiniai rėmai, kuriuose Šventasis Sostas ketina vesti bet kokią diskusiją, jau yra nustatyti.
3. Jūsų pasiūlymas pradėti dialogą šiandien pateikiamas tokiomis aplinkybėmis, kurių negalima ignoruoti. Mes ištisus septynerius metus laukėme palankaus atsakymo į 2019 m. pateiktą mūsų pasiūlymą pradėti doktrininę diskusiją. Neseniai du kartus rašėme Šventajam Tėvui: pirmiausia prašydami audiencijos, o vėliau aiškiai ir pagarbiai išdėstydami mūsų poreikius bei realią Brolijos padėtį.
Visus tuos metus Vatikanas tylėjo ir tik po to, kai paskelbėme apie numatomus vyskupų šventimus, pasiūlė atnaujinti dialogą. Tai veikiau panašu į siekį laimėti laiko ir sąlygų primetimą: viena ranka kviečiant į dialogą, kita, deja, grasinama sankcijomis. Kalbama apie bendrystės nutraukimą, schizmą (žr. 2 priedą) ir „sunkias pasekmes“. Be to, šie grasinimai buvo paviešinti, taip sukuriant spaudimą, kuris sunkiai suderinamas su tikru broliško bendravimo ir konstruktyvaus dialogo troškimu.
4. Be to, nemanome galį pradėti dialogą, siekiant nustatyti „minimalius reikalavimus“ bažnytinei bendrystei, nes ši užduotis tiesiog mums nepriklauso. Priklausymo Bažnyčiai kriterijus jau prieš daugelį amžių nustatė ir apibrėžė Bažnyčios magisteriumas. To, ką privaloma tikėti norint būti kataliku, visada buvo oficialiai ir autoritetingai mokoma, laikantis Tradicijos.
Todėl sunku suprasti, kaip šie kriterijai galėtų būti bendro svarstymo ir dialogo objektu arba kaip jie šiandien galėtų būti peržiūrėti taip, kad nebeatitiktų to, ko visada mokė Bažnyčios Tradicija ir ko mes norime ištikimai laikytis.
5. Galiausiai, jei dialogas yra numatytas siekiant priimti tokį doktrininį pareiškimą dėl Vatikano II Susirinkimo, kurį Brolija galėtų priimti, negalime užmiršti ankstesnių nesėkmingų bandymų tai pasiekti. Paminėsiu tik paskutinį precedentą: 2009 m. Šventasis Sostas ir Brolija įsitraukė į ilgą dialogą. Jis ypač intensyviai vyko pirmuosius dvejus metus ir vėliau su pertrūkiais tęsėsi iki 2017 m. birželio 6 dienos. Per visus šiuos metus buvo siekiama to, ką dabar siūlo Dikasterija.
Tačiau viskas galiausiai baigėsi drastiškai, vienašališku Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kardinolo Müllerio sprendimu: 2017 m. birželį jis savo nuožiūra iškilmingai nustatė „minimalius reikalavimus pilnai bendrystei su Katalikų Bažnyčia“, įtraukdamas viso Susirinkimo ir posusirinkiminio mokymo pripažinimą (žr. 3 priedą). Tai rodo, kad pernelyg priverstinis ir nepakankamai ramus doktrininis dialogas ilgainiui ne tik neduoda patenkinamų rezultatų, bet gali dar labiau pabloginti padėtį.
Taigi, kadangi abu pripažįstame, kad doktrinos srityje negalime pasiekti sutarimo, man atrodo, kad vienintelis dalykas, dėl kurio galime sutarti, yra meilė sieloms ir Bažnyčiai.
Kaip kardinolas ir vyskupas, jūs pirmiausia esate ganytojas: leiskite man į jus kreiptis kaip į ganytoją. Brolija yra objektyvi tikrovė: ji egzistuoja. Todėl popiežiai daugelį metų pripažino šį faktą ir konkrečiais bei reikšmingais veiksmais patvirtino gėrį, kurį ji gali atlikti, nepaisant jos kanoninės padėties. Dėl to mes šiandien ir kalbamės.
Ta pati Brolija prašo tik vieno: leisti jai ir toliau daryti tą patį gėrį sieloms, kurioms ji teikia šventuosius sakramentus. Ji neprašo nieko daugiau: jokių privilegijų, net kanoninio įteisinimo, kuris dabartinėmis sąlygomis būtų neįgyvendinamas dėl doktrininių skirtumų. Brolija negali apleisti tikinčiųjų. Naujų vyskupų įšventinimas yra konkretus, laikinas poreikis, reikalingas Tradicijos išlikimui, tarnaujant šventajai Katalikų Bažnyčiai.
Vienu dalyku galime sutarti: nė vienas iš mūsų nenori atverti senų žaizdų. Čia nekartosiu visko, ką jau išdėstėme laiške popiežiui Leonui XIV ir su kuo jūs esate tiesiogiai susipažinęs. Tik pabrėšiu, kad dabartinėje situacijoje vienintelis iš tikrųjų įmanomas kelias yra meilės kelias.
Per pastarąjį dešimtmetį popiežius Pranciškus ir jūs pats daug kartų pabrėžėte „įsiklausymą“ ir bandymus suprasti nestandartines, sudėtingas, išskirtines situacijas, nepatenkančias į įprastus rėmus. Taip pat raginote teisę visada taikyti sielovadiškai, lanksčiai ir protingai, nesiekiant visko išspręsti juridiniu automatizmu ir iš anksto nustatytomis schemomis. Šiuo metu Brolija iš jūsų neprašo nieko daugiau, o svarbiausia – ji to neprašo sau: ji to prašo dėl sielų, kurias, kaip jau pažadėjo Šventajam Tėvui, siekia padaryti tikrais Romos Bažnyčios vaikais.
Galiausiai yra dar vienas dalykas, dėl kurio taip pat sutariame ir kuris turėtų mus padrąsinti: laikas iki liepos 1-osios turėtų būti skirtas maldai. Šiuo metu mes prašysime iš dangaus ypatingos malonės, o iš Šventojo Sosto – supratimo. Meldžiuosi už jus ypač Šventajai Dvasiai ir – nelaikykite to provokacija – Jos švenčiausiajai Sužadėtinei, Visų malonių Tarpininkei.
Norėčiau jums nuoširdžiai padėkoti už dėmesį, kurį man skyrėte, ir už jūsų rūpestį šiuo klausimu.
Priimkite, Jūsų Eminencija, mano nuoširdžiausius sveikinimus ir atsidavimą Viešpačiui.
Kun. Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis
Vysk. Alfonso de Galarreta, pirmasis generalinis padėjėjas
Kun. Christian Bouchacourt, antrasis generalinis padėjėjas
Vysk. Bernard Fellay, pirmasis generalinis patarėjas, buvęs generalinis vyresnysis
Kun. Franz Schmidberger, antrasis generalinis patarėjas, buvęs generalinis vyresnysis
1 priedas: 2019 m. sausio 17 d. kun. Davide Pagliaranio laiškas komisijos „Ecclesia Dei“ sekretoriui vyskupui Guido Pozzo
Jūsų Ekscelencija,
Pirmiausia norėčiau padėkoti už Jūsų palankumą ir dėmesį, kurį visus šiuos metus rodėte Šv. Pijaus X brolijai, taip pat už šiltą priėmimą mūsų susitikimo 2018 m. lapkričio 22 d. metu. Taip pat dėkoju Jo Eminencijai kardinolui Ladariai.
Kaip buvome sutarę per šį susitikimą, rašau Jums dėl numatytų teologinių diskusijų. Atsižvelgdamas į tai, ką darėme praeityje, siūlau visų pirma pradėti reguliarų Šventojo Sosto ir Brolijos teologų raštišką apsikeitimą nuomonėmis, numatant galimybę susitikti, pavyzdžiui, du kartus per metus.
Kaip Brolijos atstovus siūlau kunigus, pakankamai kompetentingus tokiai doktrininei diskusijai. Tai kunigai Arnaud Sélégny, Guillaume Gaud ir Jean-Michel Gleize. Beje, numatyta, kad kunigas Sélégny netrukus apsigyvens Generaliniame namuose, o tai leis mums palaikyti tiesioginį ryšį. Prireikus, prie diskusijų galės prisidėti ir kiti mūsų konfratrai.
Manau, kad būtų gerai apsvarstyti galimybę paskelbti šių diskusijų rezultatus. Ši mintis man kilo perskaičius jūsų 2018 m. vasario 28 d. susitikimo su mano pirmtaku stenogramą. Jūs pats išreiškėte norą paviešinti diskusijų rezultatus. Todėl ir drįstu tai siūlyti. Tačiau palieku jums nuspręsti, kaip konkrečiai būtų galima skelbti mūsų diskusijų santraukas, jeigu jums tai pasirodys tinkama.
Kalbant apie diskusijų temas, manau, jog būtų gerai, kad jos apimtų ir Susirinkimą, ir vėlesnį magisteriumą. Paskutiniųjų dešimtmečių Bažnyčios gyvenimo raidoje randame daug elementų, leidžiančių atpažinti tikrąją Susirinkimo interpretaciją: todėl ir svarbu į diskusijas įtraukti posusirinkiminį magisteriumą.
Taigi siūlau šį temų sąrašą, kuris leistų aprėpti beveik visas nagrinėtinas sritis:
- Ekleziologiniai ekumenizmo pagrindai;
- Bažnyčios hierarchijos praktinis dalyvavimas ekumenizme;
- Tarpreliginio dialogo pagrindai ir tikslai;
- Žydų išganymo klausimas pagal dabartinį magisteriumą;
- Naujoji kunigystės samprata: jos teologiniai pagrindai ir liturginės pasekmės;
- Petro tarnystė dokumentų „Apostolos Suos“, „Ut Unum Sint“ ir kitų pop. Jono Pauliaus II tekstų šviesoje;
- Sinodiškumas dabartinio magisteriumo kontekste;
- Šiuolaikinis mokymas apie santuokinę moralę;
- Sąžinės primatas ir vaidmuo Susirinkimo mokyme bei posusirinkiminiame magisteriume.
Tikiuosi, kad šis sąrašas atitinka ir jūsų lūkesčius.
Priimkite, Ekscelencija, mano pagarbiausius sveikinimus in Domino.
Kun. Davide Pagliarani
2 priedas: Šventimai ir jurisdikcija: kaltinimų schizma nepagrįstumas
Brolija atmeta bet kokius kaltinimus schizma ir, remdamasi visa tradicine teologija bei nuolatiniu Bažnyčios mokymu, teigia, kad vyskupo įšventinimas be Šventojo Sosto leidimo savaime nereiškia bendrystės su Bažnyčia nutraukimo, jeigu jis nėra lydimas noro atsiskirti arba jurisdikcijos savinimosi.
Vatikano II Susirinkimo Konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“ (III skyrius, 21 punktas) teigiama, kad jurisdikcijos galia (teisė valdyti vyskupiją – vert. past.) vyskupo konsekracijos metu suteikiama kartu su šventimų galia (teise įšventinti kunigus – vert. past.). Tas pats teigiama Dekreto dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje „Christus Dominus“ įžangoje (3 punktas). Šis teiginys pakartotas 1983 m. Kanonų teisės kodekse (375 kan., § 2). Bažnyčioje vyskupo jurisdikcijos galios gavimas pagal dieviškąją teisę priklauso nuo popiežiaus valios, o schizma apibrėžiama būtent kaip veiksmas, kuriuo asmuo savavališkai, neatsižvelgdamas į popiežiaus valią, prisiima jurisdikciją. Todėl, remiantis šiais dokumentais, vyskupo konsekracija, atlikta prieš popiežiaus valią, neišvengiamai būtų schizmatinis veiksmas.
Šis argumentas, kuriuo siekiama įpiršti išvadą, kad būsimi vyskupų įšventinimai Brolijoje bus schizmatiški, visiškai grindžiamas Vatikano II Susirinkimo prielaida, jog vyskupo konsekracija suteikia ir šventimų, ir jurisdikcijos galią.
Tačiau, daugelio ganytojų ir teologų, kurių autoritetas buvo pripažintas net Vatikano II Susirinkimo metu, nuomone, ši prielaida nėra tradicinė ir neturi tvirto pagrindo. Susirinkimo metu kardinolas Browne‘as ir vyskupas Luigis Carlis tai įrodė savo pastabose būsimos konstitucijos „Lumen gentium“ schemai. Tai patvirtino ir vysk. Dino Staffa, remdamasis patikimiausiais Tradicijos duomenimis.
Pop. Pijus XII tris kartus – enciklikoje „Mystici corporis“ (1943), laiške „Ad Sinarum gentem“ (1954) ir enciklikoje „Ad apostolorum principis“ (1958) – patvirtino, kad įprasta vyskupų galia valdyti, kurią jie vykdo įgalioti popiežiaus, jiems suteikiama tiesiogiai paties Aukščiausiojo Pontifiko, tai yra netarpininkaujant vyskupų konsekracijai: „Immediate sibi ab eodem Pontifice Summo impertita”. Jei ši galia jiems suteikiama tiesiogiai vien popiežiaus valios aktu, sunku suprasti, kaip ji galėtų kilti iš konsekracijos.
Juo labiau, kad dauguma teologų ir kanonistų griežtai neigia, kad vyskupo įšventinimas savaime suteikia jurisdikcijos galią.
Be to, šiai tezei prieštarauja Bažnyčios disciplina. Jei jurisdikcijos galia būtų suteikiama konsekracijos metu, kaip paaiškinti, kad išrinktas, bet vyskupu dar neįšventintas popiežius nuo pat savo išrinkimo priėmimo momento pagal dieviškąją teisę turi visišką jurisdikcijos ir neklystamumo galią? Pagal tą pačią logiką, jei jurisdikciją suteiktų konsekracija, tada savo vyskupijų ganytojais paskirti, bet dar neįšventinti vyskupai ordinarai neturėtų jokios jurisdikcijos galios ir jokios teisės dalyvauti Bažnyčios susirinkimuose, nors iš tikrųjų jie šias prerogatyvas turi dar prieš konsekraciją. Tai taip pat reikštų, kad iš titulinių vyskupų, neturinčių jokios valdžios jokiai vyskupijai, šimtmečiais buvo atimta jurisdikcijos teisė, kurią, pagal „Lumen gentium“, jie neva gavo jų įšventinimo metu.
Jei kas nors prieštaraudamas teigtų, kad konsekracija jau suteikia jurisdikcijos galią, bet jos vykdymui reikalingas popiežiaus įsikišimas, mes atsakytume, jog šis skirtumas yra dirbtinis, nes Pijus XII aiškiai sako, kad popiežius tiesiogiai perduoda pačią jurisdikcijos galią, o ne tik išpildo sąlygą, reikalingą šiai galiai tinkamai vykdyti.
Vyskupai, kurie liepos 1 d. bus įšventinti kaip Brolijos pagalbininkai (augziliarai), nesisavins jokios jurisdikcijos prieš popiežiaus valią ir jokiu būdu nebus schizmatikai.
3 priedas: 2017 m. birželio 6 d. kardinolo Müllerio laiškas vyskupui Fellay
2017 m. birželio 26 d. Šv. Pijaus X brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay gavo laišką iš Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kardinolo Gerhardo Ludwigo Müllerio. Laiške, datuotame tų pačių metų birželio 6 d., vokiečių prelatas su pop. Pranciškaus pritarimu išdėstė doktrininės deklaracijos, būtinos prieš bet kokį kanoninį Brolijos pripažinimą, sąlygas.
Ekscelencija,
Kaip žinote, popiežius Pranciškus ne kartą parodė palankumą Jūsų Brolijai, ypač suteikdamas visiems jos kunigams teisę galiojančiai klausyti tikinčiųjų išpažinčių ir įgaliodamas vietos ordinarus suteikti leidimą Brolijos kunigams pašventinti santuokas tikinčiųjų, kurie dalyvauja jūsų Brolijos pastoracinėje veikloje. Be to, tęsiamos diskusijos dėl klausimų, susijusių su visišku Jūsų Brolijos bendrystės su Katalikų Bažnyčia atkūrimu.
Šiuo klausimu, gavęs Aukščiausiojo Pontifiko pritarimą, maniau esant būtina 2017 m. gegužės 10 d. vykusiam mūsų Dikasterijos eiliniam posėdžiui pateikti doktrininės deklaracijos tekstą, kuris Jums buvo perduotas 2016 m. birželio 13 d. susitikimo metu kaip būtina sąlyga visiškam bendrystės atkūrimui. Mūsų Dikasterijos nariai vienbalsiai priėmė šiuos sprendimus:
Būtina reikalauti, kad Šv. Pijaus X kunigų brolijos nariai priimtų naująją 1988 m. Professio fidei (Tikėjimo išpažinimo – vert. past.) formulę. Nebepakanka reikalauti, kad jie laikytųsi 1962 m. Professio fidei.
Naujajame doktrininės deklaracijos tekste turi būti paragrafas, kuriame pasirašantieji aiškiai pareikštų priimantys Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminio laikotarpio mokymą, suteikdami minėtiems doktrininiams teiginiams deramo laipsnio pritarimą.
Šv. Pijaus X kunigų brolijos nariai privalo pripažinti ne tik šv. Mišių ir sakramentų apeigų, atliekamų pagal liturgines knygas, paskelbtas po Vatikano II Susirinkimo, galiojimą, bet ir teisėtumą.
Per audienciją, suteiktą kardinolui prefektui 2017 m. gegužės 20 d., Aukščiausiasis Pontifikas šiuos sprendimus patvirtino.
Pranešdamas Jums apie juos, būčiau dėkingas, jei malonėtumėte supažindinti su jais Šv. Pijaus X kunigų brolijos narius.
Priimkite mano maldas už Jūsų sudėtingą misiją ir mano atsidavimą Viešpačiui.
Kardinolas Gerhardas Mülleris, prefektas