2026 m. vasario 2 d. pamokslas Šv. Jono Vianėjaus seminarijoje Flavinji (Prancūzija) įvilktuvių proga (versta iš prancūzų kalbos). Pamokslo vaizdo įrašas ČIA.
Gerbiami kunigai, seminaristai, seserys, mano brangūs tikintieji.
Koks didis džiaugsmas šią šventą dieną palaiminti dvidešimt dviejų naujų seminaristų sutanas – dieną, kai mūsų palaimintasis Viešpats pirmą kartą atvyko į Jeruzalės šventyklą, kad prisistatytų savo Tėvui ir viešai paaukotų Jam save bei savo gyvenimą. „Štai aš, pasirengęs vykdyti Tavo valią. Tai mano Įsikūnijimo tikslas.“ Šia tobula mūsų Viešpaties nuostata turi persiimti ir jaunas žmogus, norintis paaukoti savo gyvenimą Dievui ir vieną dieną žengti prie Jo altoriaus.
Koks gražus nuolankumo pavyzdys! Mūsų Viešpaties ir Švč. Mergelės nuolankumo pavyzdys. Turėtume juo sekti visą savo gyvenimą. Dievo Motina, Nekaltai Pradėtoji, visada Mergelė, paklusdama Mozės įstatymui, atliko apsivalymo apeigą. Niekada joks kūrinys nebuvo ir nebus toks tyras kaip Švč. Mergelė Marija. Tačiau iš nuolankumo ji atliko šį ritualą. Buvo atnešta auka – du purpleliai: vienas deginamajai aukai, kitas nuodėmių atleidimui. Tai buvo vargšų atnaša.
Maža to, pats mūsų Viešpats turėjo būti išpirktas, nes, būdamas pirmagimis, Jis priklausė Dievui. Jis buvo išpirktas sumokėjus menką sumą – penkis šekelius, penkias monetas. Tas, kuris buvo tikrasis Atpirkėjas, Tas, kuris pats buvo mūsų atpirkimo kaina, sutiko būti atpirktas keliomis paprastomis monetomis. Koks nuolankumas! Jis nebuvo griežtai įpareigotas vykti į Jeruzalę dėl šio ritualo – toli gyvenę žydai galėjo jį atlikti per savo atstovą. Tačiau Šventoji Šeima iš paklusnumo norėjo pati įvykdyti įstatymą.
Koks didingas pavyzdys! Mūsų palaimintasis Viešpats jau tuomet pasirodo paklusnus – paklusnus iki mirties. Iš to galime pažinti Jo nuostatos tobulumą. Jis jau buvo pasirengęs viską paaukoti dėl mūsų atpirkimo ir įvykdyti Tėvo valią. Šiame tobulame pasiaukojime regime Jo Kančios ir Kryžiaus preliudiją.
Mūsų Viešpats negali mūsų palikti abejingų.
Būtent šioje scenoje – iš pažiūros tokioje paprastoje ir kasdieniškoje, bet Dievo akyse tokioje ypatingoje, nes Atpirkimas jau buvo prasidėjęs – pasirodo Simeonas. Šis senolis prabilo, ir jo kalbą galime išskirti į dvi viena kitai priešingas dalis. Pirmoji – tai džiaugsmas regėti mūsų Viešpatį ir laikyti Jį savo rankose. Džiaugsmas, atitinkantis ilgametį troškimą. „Pagaliau išvydau Išganytoją, Izraelio išgelbėjimą. Pagaliau Jį išvydau.“
Amžinybėje nedarysime nieko kito, kaip tik kontempliuosime tai, ką Simeonas kontempliavo ant savo rankų tas kelias trumpas akimirkas – šį išganymą, šį Išganytoją, kurį Dieviškoji Apvaizda parengė nuo pat laikų pradžios. Kristaus Įsikūnijimas Dievo mintyse buvo skirtas visoms tautoms – „ante faciem omnium populorum, lumen ad revelationem gentium“ (Lk 2, 31). Jis yra vienintelis Išganytojas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms be išimties. Koks neapsakomas džiaugsmas! Koks džiaugsmas šio senolio akyse ir žodžiuose. Štai šviesa, mokanti tiesos, vienintelis kelias į išganymą!
Tačiau Simeono džiaugsmą staiga aptemdė pranašystė, kurią jis ištarė Švč. Mergelei ir šv. Juozapui. Jis atsigręžė į juos, palaimino ir prabilo visai kitu tonu. Ką gi jis jiems pasakė? Jis pasakė, kad žmonijos atpirkimas įvyks per kančią, per kryžių. Šis Vaikas bus prieštaravimo ženklas. Tai labai gražus mūsų Viešpaties apibūdinimas. Jis yra prieštaravimo ženklas.
Ką tai reiškia šiuolaikiškesne kalba? Tai reiškia, kad mūsų Viešpats neves dialogo. Jis apreikš tiesą ir patvirtins ją stebuklais. Jis ją paskelbs ir aiškiai pasakys, kad tai vienintelis kelias į išganymą – kito nėra. Kodėl Jis taip kalba? Todėl, kad Jis negali apgaudinėti žmonių. Jis neatėjo į šį pasaulį apgauti sielų, Jis atėjo jas išgelbėti. Jis atėjo apreikšti tiesą, todėl bus persekiojamas. Be to, tie, kurie Jį seks, taip pat taps prieštaravimo ženklu. Tad privalome pasirinkti. Negalime likti abejingi mūsų Viešpačiui. Negalime likti abejingi Atpirkimui. Tie, kurie lieka abejingi, jau yra pasirinkę pusę. Tie, kurie lieka abejingi, jau yra atmetę mūsų Viešpatį.
Pats Simeonas tai pasakė labai aiškiai. Jis išpranašavo, kad šis mūsų Viešpaties apsireiškimas, šis Jo atpirkimas įvyks tam, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys. Ką tai reiškia? Kokia prasme bus atskleistos žmonių širdžių mintys? Ta prasme, kad niekas negalės likti iš tikrųjų abejingas mūsų Viešpačiui. Reikės pasirinkti. Jis yra prieštaravimo ženklas. Pats mūsų Viešpats vieną dieną pasakys: „Kas ne su manimi, tas prieš mane; ir kas su manimi nerenka, tas barsto.“ (Mt 12, 30)
Toliau Simeonas apreiškė, kad šis atpirkimo slėpinys, įvykdytas mūsų Viešpaties kančia, bus lydimas dar vienos kančios. Dievas norėjo, kad prie šio Atpirkimo darbo prisidėtų ir Švč. Mergelė ir kad jos vaidmuo būtų apreikštas tuo pat metu, kai žmonėms buvo apreikštas mūsų Viešpaties vaidmuo. Simeonas, kreipdamasis į Mariją, jai tarė: „Tavo širdį pervers skausmo kalavijas.“ Kokia didinga paslaptis slypi šiuose žodžiuose! Vis dėlto tai paslaptis, kurią galime šiek tiek suprasti ir kuri yra be galo brangi Bažnyčiai. Tai bendraatpirkimo paslaptis – Švč. Mergelės dalyvavimo mūsų Viešpaties atpirkimo darbe paslaptis.
Dievo Motinos vieta Atpirkimo slėpinyje
Dabar suprantame, kodėl angelas prašė Marijos sutikimo – jos „fiat“. Ji puikiai suprato, kad tapti Dievo Motina reiškia tapti kenčiančio Dievo Motina, Atpirkėjo Motina, kenčiančio Mesijo Motina, tokio, koks Jis buvo aprašytas Senajame Testamente. Ji tarė: „Taip, aš tai priimu. Jei tokia Dievo valia – aš sutinku.“ Dievas tapo žmogumi labai konkrečiam tikslui, ir Švč. Mergelė tai žinojo. Būtent tai ji ir priėmė. Tačiau kodėl? Kodėl Dievas nusprendė tokiu būdu susieti Švč. Mergelę su mūsų Viešpaties Kančia? Kodėl?
Todėl, kad mūsų Viešpats atėjo gelbėti sielas, bet iš kiekvieno žmogaus Jis prašo bendradarbiavimo. Jis prašo priimti tikėjimą ir savo kančių dalį. O kadangi Dievo Motina nuo pat savo prasidėjimo buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kadangi ji buvo tobuliausiai, ypatingai atpirkta, visiškai logiška, jog Dievas iš Marijos pareikalavo tokio bendradarbiavimo Atpirkimo darbe, kuris būtų proporcingas jos šventumui. Kokia paslaptis! Už to slypi be galo krikščioniška, katalikiška vizija. Dievas nori, kad kūriniai bendradarbiautų jų išganymo darbe, ir padarė Švč. Mergelę šio bendradarbiavimo pavyzdžiu.
To nėra protestantizme, nes jis nepripažįsta jokio bendradarbiavimo: esą Dievas pats vienas gelbsti išrinktuosius. Tai Liuterio teologija. Jei bendradarbiavimas nereikalingas, ką protestantai nuosekliai atmeta? Jie atmeta vienuolinį gyvenimą, atmeta apsimarinimą, atmeta Mišias, nes šv. Mišios protestantų požiūriu yra žmogiška pastanga, mėginimas bendradarbiauti su darbu, kuris laikomas vien dievišku. Jie atmeta šventųjų kultą, nes nereikia nei užtarėjų, nei tarpininkų. O labiausiai jie atmeta Dievo Motinos kultą. Tai baisu, nes taip sugriaunamas pats Atpirkimas, kokio norėjo Dievas. Tačiau jiems tai logiška.
Taip pat reikia pasakyti, kad kiek kitokiu būdu tą patį padarė modernizmas. Modernizmas viso to atvirai neneigia, bet iškreipia. Prisidengdamas klaidingai suprantamu kristocentrizmu, tai yra nepagrįsta baime atimti iš mūsų Viešpaties Jo centrinę vietą Išganymo darbe, modernizmas viską sumenkina: sumenkina žmogaus bendradarbiavimą, jo pastangas, apsimarinimą. Modernizmas nebesupranta, kam reikalingas vienuolinis gyvenimas. Visai kitaip suprantamos šv. Mišios ir Dievo Motina. Ji tarsi nustumiama į šalį nuo to vaidmens, kurį turi Atpirkimo darbe – nuo savo centrinio vaidmens. Tai baisu!
Jei turime nuostabų paveikslą, ką darome, kad jį išryškintume? Stengiamės jam parinkti tokį rėmą, kuris būtų vertas to paveikslo. Kaip tik taip Dievas pasielgė su Švč. Mergele. Šį nuostabų Atpirkimo paveikslą įrėmina bendraatpirkimas, jį įrėmina pati Dievo Motina. Kokia išmintis! O dabar mums sakoma, kad, norint geriau įvertinti šio paveikslo grožį ir jo neprarasti, reikėtų nuimti rėmą.
Dievo Motina lydi mūsų Viešpatį kančioje
Švenčiausioji Mergelė tris kartus lydi mūsų Viešpatį į Jeruzalę. Visi šie trys epizodai yra tarpusavyje susiję, turi bendrą vardiklį. Pirmoji kelionė buvo kūdikėlio Jėzaus paaukojimas Šventykloje ir Marijos apsivalymas, kurį švenčiame šiandien. Čia Jėzus aukoja Tėvui savo būtį. Sulaukęs dvylikos metų ir antrą kartą lydimas Švč. Mergelės, Jėzus Šventykloje paaukoja Tėvui savo išmintį. Trečiasis kartas įvyko Kalvarijoje: ten Jėzus, vėl lydimas Švč. Mergelės, dar kartą paaukojo Tėvui savo gyvybę ir savo kraują.
Kas bendro šiuose trijuose, iš pirmo žvilgsnio tokiuose skirtinguose, epizoduose? Kodėl Švč. Mergelė juose visuomet yra šalia Jėzaus? Ji tris kartus lydi mūsų Viešpatį kančioje. Pirmą kartą – šiandien, vasario 2-ąją, Simeonas išpranašavo: „Tavo sielą pervers kalavijas.“ Antrą kartą – kai Jėzui buvo dvylika, ji vėl lydėjo Jį į Šventyklą ir vėl patyrė siaubingą skausmą, kelioms dienoms Jį praradusi. Marijai tai buvo neįsivaizduojamas išbandymas. Trečią kartą ji vėl lydėjo Jį skausme, į Kalvariją.
Tačiau kodėl kiekvieną kartą, kai Marija lydi Jėzų, tai turi vykti per kančią? Todėl, kad ji yra bendraatpirkėja, todėl, kad ji nuolatos dalyvauja mūsų Viešpaties Kančioje. Marija ruošiasi jai kartu su mūsų Viešpačiu: Jėzaus kančia yra ir jos kančia. Tai akivaizdu.
Tad kokia šios Evangelijoje glūdinčios tiesos (tai nėra išgalvojimas) reikšmė? Ogi štai kokia: kaip Marija buvo šalia mūsų Viešpaties per visą Jo gyvenimą ir lydėjo Jį Kančioje, taip ir šiandien Marija tebėra mūsų Viešpaties sąjungininkė ir toliau dalija malones, plaukiančias iš Jo Kančios, kuri buvo ir jos pačios kančia, su kuria ji buvo susieta jau nuo pat Simeono pranašystės. Kokią didžią paslaptį slepia šis kalavijas!
Paskutiniojo Teismo dieną Jėzus Kristus mūsų paklaus: „Ką esi padaręs su savo Motina?“
Norėčiau dar šiek tiek įsigilinti į šią paslaptį. Kaip galėjo Dievo Motina sutikti paaukoti savo Sūnų – tokį Sūnų? Galime suprasti, kaip ji paaukojo Dievui save pačią: savo gyvenimą, savo mergystę. Bet tokį Sūnų? Kaip ji galėjo Jį paaukoti? Nekaltai pradėtą ir nekaltai pagimdytą Sūnų, savo žmogiškąją prigimtį gavusį vien iš jos? Žmogiškoji mūsų Viešpaties prigimtis kyla vien iš Marijos. Tai jos nekaltasis kūnas, jos nekaltasis kraujas sudarė mūsų Viešpaties žmogiškumą. Nenuostabu, kad ji garbino šį tobulą savo Sūnų, tad kaip galėjo Jį paaukoti? Kaip galėjo ištarti „Teesie“? Ne tik: „Teesie, ir liksiu Nazarete“, bet: „Teesie, ir lydėsiu Jį visur, kur tik Jis eis.“ Kaip ji galėjo tai padaryti? Kaip tai paaiškinti?
Atsakymas labai paprastas: ji tai padarė iš meilės mums. Tai ne pasaka! Tai Evangelija. Ar atsisakysime šios doktrinos? Ar užmiršime šį kalaviją, įsmigusį į Dievo Motinos širdį? Ar užmiršime, ką jis reiškia? Ar užmiršime, ką Dievo Motina padarė Kryžiaus papėdėje? Ar užmiršime jos, kaip bendraatpirkėjos, vaidmenį? Apie tai negali būti nė kalbos. Tai mūsų tikėjimas. Tai mūsų tikėjimo šerdis. Tai brangiausias mūsų turimas dalykas.
Teismo dieną Viešpats mums parodys savo žaizdas. Mūsų Viešpats teis žmoniją, rodydamas savo žaizdas ir kiekvieno žmogaus klausdamas: „Ką padarei su mano žaizdomis? Ką padarei su mano Kančia? Ar slėpeisi mano šone, ar pasirinkai pasaulį? Ką padarei su ant kryžiaus išlietu mano krauju? Ką padarei su Švenčiausiąja Eucharistija? Ką padarei su mano malone?“
O tada Jis užduos dar vieną, paskutinį, klausimą: „Ką padarei su mano motina? Aš nebeturėjau nieko – buvau apiplėštas, nurengtas, visų apleistas, mano kūne nebebuvo nė lašo kraujo. Su manimi liko tik mano motina, bet ne bet kokia motina, o tokia, kurią pats sau buvau paruošęs: nekaltoji, malonės pilnoji, Dievo Motina. Ją buvau paruošęs sau – kad galėčiau įsikūnyti, ateiti į šį pasaulį. Motina, kuri mane lydėjo nuo paaukojimo Šventykloje iki kryžiaus. Kančioje ji manęs nepaliko. Turėjau tik ją ir ją daviau tau, kad ji galėtų tavo sieloje formuoti mano atvaizdą, kuris tave padarytų panašų į mane. Daviau tau savo Motiną. Ką su ja padarei? Ji mane pagimdė Betliejaus tvartelyje be skausmo, apsupta dangiškų giesmių, skurde, bet be skausmo, o tave ji pagimdė Kryžiaus papėdėje. Ką su ja padarei? Kaip su ja elgeisi, kaip ją gerbei? Ar iš tikrųjų elgeisi su ja kaip su motina?“
Nuo šio klausimo nepabėgsime. Jį mums užduos mūsų Viešpats. Ar galime atsisakyti tokios gražios ir gilios doktrinos, kuri taip aiškiai parodo mūsų Viešpaties meilę? Ar bijome, kad, jei elgsimės su Dievo Motina taip, kaip ji to verta, kaip su bendratpirkėja, ji mus atitolins nuo Atpirkimo slėpinio, į kurį pati yra visiškai pasinėrusi? Ar gali krikščionis to bijoti? Tai neįmanoma – visiškai neįmanoma. Ar galima taip apgaudinėti žmones? Tai nepriimtina. Ar galima atitraukti sielas nuo Dievo Motinos, kurios užduotis yra ne tik atvesti mus pas jos Sūnų, bet ir formuoti mūsų sieloje patį mūsų Viešpatį? Tai nepriimtina!
Vyskupų įšventinimas – ištikimybė Bažnyčiai ir sieloms.
Manome, kad atėjo metas pagalvoti apie Šv. Pijaus X brolijos ateitį, apie ateitį visų tų sielų, kurių negalime pamiršti ir kurių negalime apleisti, ir, žinoma, apie gėrį, kurį turime ir galime daryti Bažnyčiai. Tai kelia klausimą, kurį sau užduodame jau seniai ir į kurį šiandien galbūt reikia atsakyti. Ar dar turime palaukti, prieš nuspręsdami įšventinti naujus vyskupus? Mes laukėme, meldėmės, stebėjome padėties Bažnyčioje raidą, klausėme patarimų. Rašėme Šventajam Tėvui, trumpai pristatydami Brolijos padėtį, paaiškindami jos poreikius ir kartu pakartodami vienintelę mūsų egzistavimo priežastį – sielų gėrį.
Mes rašėme popiežiui: „Švenčiausiasis Tėve, mes turime tik vieną troškimą – padaryti visus į mus besikreipiančius žmones tikrais Romos Katalikų Bažnyčios vaikais. Mes niekada neturėjome kitos intencijos ir visada jos laikysimės.“ Sielų gėris sutampa su Bažnyčios gėriu. Bažnyčia neegzistuoja debesyse. Bažnyčia egzistuoja tikinčiųjų sielose. Būtent tikintieji sudaro Bažnyčią. Jei mylime Bažnyčią, mylime tikinčiųjų sielas, norime jų išganymo ir darome visa, kas įmanoma, kad suteiktume joms priemones pasiekti dangų. Todėl prašėme Šventojo Tėvo suprasti šią ypatingą padėtį, kurioje atsidūrė Brolija, ir leisti jai imtis priemonių tęsti šį darbą. Pripažįstame, jog šis darbas vyksta išskirtinėje situacijoje, tačiau jis turi tik vieną tikslą: išsaugoti katalikų Tradiciją sielų labui.
Deja, atrodo, kad šios priežastys kol kas nesudomino ir neįtikino Romos, kitaip tariant, Šventasis Sostas jų nepriėmė. Dėl to labai apgailestaujame. Tačiau ką darysime? Ar apleisime tikinčiuosius? Ar jiems pasakysime, kad Brolijai nebėra būtinybės tęsti savo darbą? Kad Bažnyčioje viskas yra daugiau ar mažiau tvarkoje, kitaip tariant, kad nebeliko būtinybės būklės, kuri pateisintų mūsų apaštalavimą, mūsų egzistavimą, mūsų pagalbą Bažnyčiai? Ne todėl, kad norėtume mesti iššūkį Bažnyčios vadovybei – apsaugok Dieve. Mes esame tam, kad tarnautume Bažnyčiai, o Bažnyčiai tarnaujama skelbiant tikėjimą ir sakant tiesą, o ne pasakojant pasakas.
Ar galime tikintiesiems pasakyti, kad, nepaisant visko, viskas gerai? Ne! Tai reikštų išduoti sielas, o išduoti sielas reikštų išduoti Bažnyčią. Mes tiesiog negalime to padaryti. Todėl manome, kad šių metų liepos 1-oji galėtų būti tinkama, netgi ideali, data naujiems vyskupams įšventinti – tai mūsų Viešpaties Brangiausiojo Kraujo šventė, Atpirkimo šventė. Mums niekas kitas nerūpi. Mums brangiausia yra Jėzaus Kraujas, tekantis iš Jo kojų kryžiaus medžiu, kraujas, kurį pirmiausia adoravo Dievo Motina kryžiaus papėdėje ir kurį mes toliau adoruojame altoriaus papėdėje. Tai vienintelis mus dominantis dalykas, vienintelis dalykas, kurį norime duoti sieloms. Jos turi į tai teisę, tai ne privilegija. Sielos turi į tai teisę. Mes negalime jų apleisti.
Artimiausiomis dienomis, žinoma, ketiname jums suteikti daugiau informacijos. Reikia gerai suprasti, kodėl tai darome. Reikia suprasti, kas čia pastatyta ant kortos. Tai labai svarbu. Tačiau visa tai reikia apmąstyti su malda. Neužtenka parengti proto. Neužtenka į visa tai žvelgti vien apologetiniu požiūriu. Reikia parengti širdis, mūsų visų širdis. Tai malonė, kurios reikia laikytis. Reikia dėkoti Gerajam Dievui, reikia ruoštis. Taip, bus vyskupų įšventinimas, bet, dar kartą pabrėžiu, ne tam, kad mestume iššūkį Bažnyčiai. Tai ne iššūkis. Vyskupų įšventinimas – tai ištikimybė Bažnyčiai ir sieloms.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad visiškai prisiimu atsakomybę už šį sprendimą. Prisiimu ją prieš Dievą, prieš Švč. Mergelę, prieš šv. Pijų X. Prisiimu ją prieš Šventąjį Tėvą. Nuoširdžiai trokštu dar prieš liepos 1-ąją susitikti su Popiežiumi, paaiškinti jam mūsų tikruosius ketinimus, mūsų prisirišimą prie Bažnyčios – kad jis tai žinotų, kad suprastų. Prisiimu šią atsakomybę, žinoma, ir prieš Bažnyčią, taip pat prieš Broliją, prieš visus jos narius ir, dar kartą kartoju, prieš visas tas sielas, kurios vienaip ar kitaip į mus kreipiasi, prašo arba dar prašys mūsų pagalbos; prieš visus tuos pašaukimus, kuriuos Apvaizda mums atsiuntė ir toliau siunčia. Prisiimu šią atsakomybę prieš visas šias sielas ir kiekvieną jų atskirai, nes kiekviena siela turi begalinę vertę.
Niekada nepamirškite, kad Bažnyčioje aukščiausias įstatymas, įstatymų įstatymas, viršijantis visus kitus, yra sielų išganymas. Ne tušti plepalai, ne sinodai, ne ekumenizmas, ne liturginiai eksperimentai, ne naujos idėjos, ne „naujos evangelizacijos“. Tai sielų išganymas. Tai įstatymų įstatymas, ir mes visi, kiekvienas pagal savo galimybes, turime pareigą šio įstatymo laikytis ir visiškai save jam atsiduoti. Kodėl? Nes šiandien Dievo Motina ir mūsų Viešpats mus moko, kad per visą savo žemiškąjį gyvenimą jie neturėjo jokios kitos intencijos, jokio kito tikslo, kaip tik gelbėti sielas. Ir, kaip jau sakiau, kiekvienas iš mūsų, priklausomai nuo savo talentų ir aplinkybių, turi padaryti viską, ką gali, turi įnešti savo indėlį, kad būtų išgelbėta jo paties siela ir kitų sielos. Amen.
ŠALTINIS: fsspx.news