Nuotraukoje: Seminaristų įvilktuvės Brolijos seminarijoje Caickofene, Vokietijoje, 2018 m.
Mėgindami istoriškai vertinti arkivysk. Lefebvre‘o pasiekimus, daugelis skuba teisti. Jo sprendimas steigti kunigų broliją dažnai kritikuojamas kaip egoistiškas, nereikalingas ir maištingas. Tačiau tokie teiginiai visiškai neatitinka tikrovės. Jo kunigų brolija buvo įsteigta palaikant ir pritariant vietos ordinarui, o 1988 m. vyskupų šventimai, anuomet kėlę daug ginčų, dabar yra pripažįstami teisėtais ir neturinčiais jokio neigiamo juridinio poveikio. Tai aiškiai parodė pop. Benediktas XVI per kardinolą Giovanni Batista Re dekretu „Šventojo Pijaus X kunigų brolijos vyskupų ekskomunikos „latae sententiae“ atšaukimas“. Šis dekretas atšaukė ekskomuniką be jokių papildomų sąlygų, kad Brolija kaip nors keistų savo pažiūras ar veiksmus, vis dėlto kai kurie vis dar abejoja Arkivyskupo veiksmų pagrįstumu. Nors ir pripažindami Marcelio Lefebvre‘o veiksmus teisėtais, jie dažnai užduoda klausimą: kam to reikėjo?
Arkivyskupo motyvai
Kodėl jis nusprendė veikti būtent tuo metu? Bet kas, skaitęs Arkivyskupo raštus, supranta, kad jo tikslas buvo išsaugoti šventąją kunigystę ir visa, kas su ja susiję. Tačiau nedaugelis žino, kad jo veiksmai buvo nulemti ne jo paties norų ‒ jie greičiau buvo atsakas į daugybę prašymų, kurių jis sulaukė iš seminaristų, negalinčių rasti tradicinės seminarijos, ištikimai besilaikančios Šventosios Motinos Bažnyčios mokymo. Septintasis XX a. dešimtmetis buvo ilgai brendusių pokyčių kulminacija. Pakito supratimas, ką reiškia būti kunigu. Žvelgdami retrospektyviai, matome, kad tie pokyčiai lėmė drastiškiausią kunigų sumažėjimą visame pasaulyje nuo tada, kai kunigystę įsteigė pats Kristus. Jei kunigai yra tokie svarbūs, ne mažiau svarbios ir juos rengiančios seminarijos.
Kunigų seminarijos 1960‒1970 m.
Kai kuriems iš mūsų gali būti sunku įsivaizduoti jauną vyrą, mėginantį įgyvendinti savo kunigystės pašaukimą septintajame dešimtmetyje. Anuomet Tradicija vis dar buvo matoma daugelyje bažnyčių ir miestų. Puvinys, kuris šiandien yra iškreipęs daugelio tikėjimo suvokimą, tada dar nebuvo taip išplitęs tarp katalikų, tačiau jau buvo įsimetęs kunigų ugdymo įstaigose. Deja, Šventosios Dvasios Tėvų kongregacija Romoje nebuvo išimtis, ir atrodo, kad septintojo dešimtmečio pradžioje jos transformacija jau buvo įvykusi. Prancūzų seminarijos Romoje rektorius prisimena arkivyskupo Lefebvre‘o priekaištus 1962 m. pavasarį:
„Jis išbarė mane už tai, kad seminarijoje apsistojusiems vyskupams pasakiau, jog esu nusprendęs rengti savo studentus dirbti jų diecezijose, atsižvelgdamas į jų nurodymus ir Vatikano II Susirinkimo dvasią. Jis priminė man, kad Prancūzų seminariją įkūrė Šventosios Dvasios Tėvai, o ne prancūzų vyskupai.“
Tai nebuvo pavienis atvejis ir iš tiesų atspindėjo tai, kas sparčiai vyko visame pasaulyje, Bažnyčios vadovams pakliuvus į visuomenėje jau įsivyravusio modernizmo pinkles. Grigališkasis universitetas Romoje, įkurtas šv. Ignacijaus Lojolos 1551 m., greitai pakeitė savo ilgametę tradiciją visą kursą dėstyti lotynų kalba. Nors daugelis priėmė pokyčius, buvo ir susirūpinusių balsų:
„Jei kursai nebebus dėstomi lotynų kalba, seminaristai nebesupras savo brevijorių ar Bažnyčios Tėvų raštų. Jie daugiau nebegalės perskaityti šv. Tomo komentatorių, o liturgija nebegalės būti lotyniška. Tai būtų baisus kunigų nuskurdinimas, neabejotinai atkirsiantis juos nuo Bažnyčios paveldo.“
Nepaisant panašių protestų, reformos buvo įgyvendintos. Tai buvo daroma sparčiai, griežtai ir radikaliai. Tačiau Apvaizda turėjo kitų planų.
Apvaizdos įsikišimas
1968 m. Šventosios Dvasios Tėvai ėmė perrašyti savo ordino įstatus, pritaikydami juos prie Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Jie nedelsdami pareikalavo, kad jų generalinis vyresnysis arkivysk. Lefebvre‘as pasiimtų ilgalaikes atostogas, nes jis buvo kritiškas Susirinkimo atžvilgiu. Arkivyskupas nusprendė apskritai atsistatydinti iš pareigų. Įdomu pažymėti, kad jei Šventosios Dvasios Tėvai nebūtų atstūmę Arkivyskupo dėl jo ištikimybės nekintančiam katalikų mokymui, jis nebūtų galėjęs savo paskutinių gyvenimo metų pašvęsti kurdamas ir ugdydamas Broliją, kurios vienintelis tikslas ir buvo šio mokymo išsaugojimas. O jei liberalūs seminarijos rektoriai ir profesoriai būtų toleravę Tradicijai ištikimus seminaristus, nebūtų jokios priežasties Šventojo Pijaus X kunigų brolijos egzistavimui, nes tie seminaristai nebūtų kreipęsi į Arkivyskupą. Lefebvre‘as su seminaristais savo naujus namus atrado 1970 m. lapkričio 1 d., kai Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas pritarė ir patvirtino Šventojo Pijaus X kunigų brolijos konstitucijas ir leido ją steigti savo diecezijoje. Tokios buvo Brolijos steigimo aplinkybės. Tiek seminaristai, tiek Arkivyskupas buvo atstumti kartu su tradiciniu Bažnyčios mokymu. Seminaristų poreikius ir vietinio ordinaro pritarimą bei palaiminimą Lefebvre‘as suprato kaip aiškų ženklą veikti.
Seminaristų liudijimai
Kai viso pasaulio seminarijose padėtis tik blogėjo, mažoji Brolija išvydo pirmuosius savo augimo daigelius. Vienas kunigas prisimena savo pirmuosius metus seminarijoje ir įspūdį, kurį jam anuomet padarė Arkivyskupas:
„Į seminariją įstojau karštą 1976 metų vasarą, kaip tik tuo metu, kai Arkivyskupas buvo suspenduotas popiežiaus Pauliaus VI ir pasakė savo garsųjį pamokslą Lilyje liepos pabaigoje. Buvo aišku, kad vyksta karas tarp dviejų priešiškų pažiūrų ir kad Arkivyskupas, nepaisant karingų pareiškimų ir progresyvistų puolimo, kalbėjo pagrįstai, o jo priešininkai tiesiog šaipėsi iš jo pozicijos ir nesugebėdavo paneigti jo argumentų, nukreiptų prieš naująsias Mišias, naująjį katekizmą ir pan. Mes matėme, kad iš po Bažnyčios kojų yra išmuštas pagrindas, ir daug jaunesnių kunigų, palikę savo šventas pareigas, grįžo į pasaulį – tai buvo išties liūdni laikai.“
Šiame liudijime atsispindintys jausmai parodo, jog mažytei brolijai sekėsi būtent todėl, kad jis buvo atsidavusi katalikų kunigystės išsaugojimui, nesileisdama į jokius kompromisus.
Kitas neseniai įšventintas Šv. Pijaus X brolijos kunigas į klausimą, kodėl pasirinkęs stoti į Broliją, atsako:
„Kai jau porą metų mokiausi Brolijos seminarijoje, tą patį klausimą man uždavė du dieceziniai seminaristai, užkalbinę mane per Bethoveno koncertą. Jie suprato, kad esu per jaunas būti kunigu, ir stebėjosi, kad aš dėviu sutaną, kai jiems to daryti neleidžiama. Beveik iš karto jie paklausė: „Kodėl Brolija?“ Aš atsakiau: „Jei norite, galėtume išsamiai aptarti doktrinos ir liturgijos klausimus, bet, kalbant trumpai, į Brolijos seminariją įstojau todėl, kad noriu tiesos. Visos ir neiškraipytos. Noriu Tikėjimo tiesų, tiesų apie kunigystę, neatmieštų jokiomis klaidomis ar abejonėmis ir, mano nuomone, vienintelė vieta, kur galiu tai gauti, yra Brolija.“ Jie tiesiog linktelėjo ir pasakė „Skamba logiškai“.
„O kodėl Arkivyskupas įkūrė Šv. Pijaus X kunigų broliją?“
Jo atsakymas visiškai aiškus:
„Arkivyskupas įkūrė Broliją tam, kad būtų išsaugotas ir tęsiamas katalikų kunigų ugdymas bei visa, kas su tuo susiję. Šis atsakymas yra svarbus, nes manęs dažnai klausiama, kam vis dar reikalinga Brolija, jei senąsias Mišias dabar galima laikyti be apribojimų. Žmonės turi suprasti, kad Bažnyčioje egzistuoja daug gilesnės problemos ir jų greitu laiku nepavyks išspręsti.“
Pašaukimų į kunigystę problemos
Galima daug kalbėti apie Arkivyskupą ir jo veiksmus, bet jo ketinimai yra aiškūs, o jo pastangų rezultatai ‒ nepaneigiami. Jis nenuilstamai dirbo tam, kad perduotų tai, ką gavo, ir išsaugotų amžinąją katalikišką kunigystę. Jis darė tai todėl, kad nuo kunigų buvimo priklauso tiek daug. Jie yra Bažnyčios kraujas, ir jeigu jauni vyrai nustos atsiliepti į jiems Dievo siunčiamą pašaukimą arba nesugebės jo įgyvendinti, mes, tikintieji, būsime atkirsti nuo visų sakramentų, turinčių mums padėti mūsų kelyje į dangų – jau nekalbant apie Dievui priklausantį garbinimą, kurį gali aukoti tik alter Christus. Kunigas yra prizmė, per kurį Dievo malonė atspindima į kiekvieną mūsų gyvenimo kampelį. Mums gimus, jis priima mus į Bažnyčią ir sveikina stojant į Kovojančios Bažnyčios gretas. Jis būna šalia ir mūsų mirties valandą, kai prisijungiame prie Kenčiančios ar Triumfuojančios Bažnyčios, arba keliaujame pas pasmerktuosius. Visiškai aišku, kad kunigų buvimas yra gyvybiškai svarbus katalikų išlikimui ir Šventosios Motinos Bažnyčios tęstinumui.
Ką Šv. Pijaus X brolija reiškia katalikams
Nedaugelis iš mūsų gyveno šalyse, kur kunigai buvo kalinami, o bažnyčių durys ‒ užrakintos. Tačiau Vatikano II Susirinkimo vaisiai labai panašūs į bet kurį komunistų perversmą. Nors buvo surengtas ne socializmo, o aggiornamento (atsinaujinimo) vardu, labai apčiuopiama Susirinkimo pasekmė yra ta, kad vis mažiau ir mažiau žmonių turi prieigą prie kunigo, sakramentų ir Mišių. Jei praėjusį sekmadienį būtume nuėję į savo parapinę bažnyčią, būtume radę ją užrakintą. Nei išpažinties, nei šventinto vandens, nei Tikrojo Buvimo tabernakulyje, nei Mišių. Tai, ką mes, tradiciniai katalikai, turime, yra privilegija. Ir ta privilegija, kuria dabar džiaugiamės, liudija, kaip vieno arkivyskupo ištikimybė tikėjimui gali pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti daugybę sielų. Šie metai (2020) yra 50-osios Šv. Pijaus X kunigų brolijos įsteigimo metinės. Ką gi daugiau galėtume pasakyti, jei ne „Dieve, laimink arkivyskupą Marcelį Lefebvre‘ą.“ Jo drąsa toliau gyvuoja jo įkurtos brolijos nariuose, nešančiuose katalikybės deglą į visus keturis pasaulio kampelius.
ŠALTINIS: angelus.online