Marcelis Lefebvre‘as gimė 1905 m. lapkričio 29 d. Lilio vyskupijos (Š. Prancūzija) Turkua (Tourcoing) mieste, pamaldžiu gyvenimu pasižymėjusių pramonininkų šeimoje. Iš 8 vaikų Marcelis ir jo brolis tapo kunigais misionieriais, o trys seserys – vienuolėmis.
Baigęs gimnaziją gimtajame mieste, Marcelis įstojo į prancūzų Santa Chiara seminariją Romoje. Čia ėjo ceremonmeisterio pareigas ir išsiugdė gilią pagarbą Romos liturgijos apeigoms. Popiežiškajame Grigaliaus universitete M. Lefebvre‘as apsigynė filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius. Seminarijos rektorius Henri Le Flochas gerai supažindino jį su modernizmo pavojumi ir padėjo susidaryti tvirtas teologines pažiūras.
1929 m. rugsėjo 21 d. Lilio mieste vyskupas Achille‘is Liénart‘as suteikė jam kunigystės šventimus ir paskyrė vikaru Marais-de-Lomme mieste. Čia jį aplankė jo vyresnysis brolis René – Šventosios Dvasios tėvų kongregacijos misionierius Gabone – ir įkalbėjo pasišvęsti prancūzakalbės Afrikos misijoms. 1931 metais M. Lefebvre‘as su vyskupo leidimu paliko dieceziją, įstojo į Šv. Dvasios tėvų vienuoliją ir 1932 m. lapkritį atvyko į Gaboną. Šalies sostinės Librevilio vyskupas Louisas Tardy paskyrė jį dogmatikos ir egzegezės profesoriumi kunigų seminarijoje, o 1934 metais – seminarijos rektoriumi. Tarp jo buvusių mokinių yra vienas kardinolas, du vyskupai ir du valstybių prezidentai. Po dvejų metų M. Lefebvre‘as ėmė vadovauti Dongila misijai toli džiunglėse, teko imtis ir automechaniko, spaustuvininko, statybininko darbų. Jis daug prisidėjo prie to, kad nuo 1933 iki 1947 m. katalikų skaičius Gabone išaugo nuo 35 000 iki 105 000, Gabonas tapo labiausiai katalikišku prancūzakalbės Afrikos kraštu.
1945 metais M. Lefebvre‘as tapo savo ordino scholastikato vadovu Mortaino mieste (Prancūzija). 1947 m. birželio 12 d. popiežius Pijus XII jį nominavo apaštaliniu vikaru Dakare (Senegalas) ir tituliniu Antedono vyskupu. Rugsėjo 18 d. vysk. A. Liénart‘as gimtojo Turkua miesto bažnyčioje konsekravo M. Lefebvre‘ą vyskupu. Lapkričio 16 d. kardinolas E. Tisserand‘as iškilmingai intronizavo jį Dakaro katedroje. 1948 m. rugsėjo 22 d. popiežius paskelbė M. Lefebvre‘ą tituliniu Arcadiopolio arkivyskupu ir paskyrė apaštaliniu delegatu (asmeniniu popiežiaus atstovu) visai prancūzakalbei Afrikai. Eidamas šias pareigas, arkivyskupas padidino vyskupijų skaičių toje teritorijoje nuo 34 iki 62 ir įsteigė keturias vyskupų konferencijas. 1955 rugsėjo 14 d. M. Lefebvre‘as tapo pirmuoju Dakaro arkivyskupu.
Naujasis popiežius Jonas XXIII pripažino neeilinius arkivyskupo nuopelnus Bažnyčiai ir 1960 m. lapkričio 25 d. paskyrė jį popiežiaus sosto asistentu. 1962 m. liepos 26 d. arkivyskupas grįžo į Europą ir buvo paskirtas Tiulio (Tulle) (Prancūzija) arkivyskupu. Dakaro sostą perėmė jo mokinys afrikietis Hyacinthe‘as Thiandoumas (vėliau kardinolas, mirė 2004 m.). 1962 m. rugpjūčio 2 d. M. Lefebvre‘as dvylikai metų išrinktas didžiausio misijų ordino – Šv. Dvasios tėvų – generaliniu vyresniuoju. Tuo metu ordine buvo 5300 narių, tarp jų 60 vyskupų. Rugpjūčio 11 d. M. Lefebvre‘as paskelbtas Synnada ir Phrygia Salutaris tituliniu arkivyskupu.
Jau 1948 metais buvo intensyviai ruošiamasi visuotinio Bažnyčios Susirinkimo sušaukimui, tačiau popiežius Pijus XII, pamatęs nebekontroliuojamą neomodernizmo stiprėjimą Bažnyčioje, šios idėjos atsisakė. Tačiau popiežius Jonas XXIII nepaisė jokių pavojų ir, esą tiesiogiai įkvėptas Šventosios Dvasios, 1959 m. sausio 25 d. labai netikėtai paskelbė sušaukiąs Susirinkimą.
1960 metų liepą Šventasis Tėvas pakvietė arkivyskupą M. Lefebvre‘ą į Susirinkimo centrinę rengimo komisiją. Po ilgo ir kruopštaus darbo komisija parengė 72 schemas, atitinkančias naujausią teologijos lygį ir atsiliepiančias į opias Bažnyčios problemas.
1962 m. spalio 11 d. atidarytas Vatikano II Susirinkimas, susirinko 2400 vyskupų iš viso pasaulio. Nuo pat pradžių jame iniciatyvą perėmė progresyvūs vyskupai iš Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, JAV, remiami neomodernistinių teologų K. Rahnerio, H. de Lubac‘o, H. Küngo ir kt. Jau po kelių savaičių visos 72 schemos buvo išmestos į šiukšlių dėžę, pradėtos kurti naujos, atitinkančios liberalistinę 7 dešimtmečio dvasią – „šių dienų žmogaus poreikius“. Šiai tendencijai beviltiškai bandė priešintis 450-ties konservatyvių vyskupų grupė Coetus internationalis patrum, kurios vienas iš lyderių buvo arkivyskupas M. Lefebvre‘as. Grupei nepavyko net pasiekti, kad būtų pasmerktas ateistinis komunizmas – šis skaudžiausias to meto „laiko ženklas“ Susirinkimo liko nepastebėtas.
Dar seminarijos dėstytojai įkvėpė M. Lefebvre‘ui gilų pamaldumą Kristui Karaliui ir teisingą Kristaus socialinio karališkumo sampratą, todėl jis Susirinkime ir visuomeniniame gyvenime rėmė visas pastangas pasipriešinti Prancūzų revoliucijos ir liberalizmo idėjoms.
Po Susirinkimo kilo chaotiška iki šiol besitęsiančių nuolatinių „reformų“ banga. Arkivyskupas vėliau sakys, kad jo gyvenime buvo trys pasauliniai karai: Pirmasis, Antrasis ir Vatikano II Susirinkimas. Pirmuosiuose dviejuose žuvo milijonai kūnų, trečiajame – milijonai sielų. Per pirmąjį dešimtmetį po Susirinkimo savo pašaukimą metė virš 40 000 kunigų, dešimtys tūkstančių vienuolių – anot M. Lefebvre‘o, geriau jiems būtų buvę žūti kankinių mirtimi, kaip Prancūzų revoliucijos metais.
- Įgyvendinus religinės laisvės ideologiją, vien Lotynų Amerikoje 60 mln. katalikų buvo patraukti laisvę gavusių protestantiškų sektų.
- Kolegializmas įtvirtino Bažnyčioje vyskupijų, parapijų, vienuolijų „sovietų“ valdymą, susilpnino visas hierarchijos grandis.
- Ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas griovė misijas, sustabdė Pijaus XII laikais kilusią atsivertimų į katalikybę bangą anglosaksų ir slavų šalyse, susilpnino visų katalikų savimonę.
Arkivyskupas iš paklusnumo popiežiui pasirašė visus II Vatikano nutarimus (manydamas, kad vis dar įmanoma teisinga jų interpretacija prieš tai buvusių Susirinkimų šviesoje), tačiau suprato, kad religinė laisvė, kolegializmas ir ekumenizmas yra Prancūzų revoliucijos šūkių „laisvė, lygybė, brolybė“ įgyvendinimas Bažnyčioje.
1967 metais, lydimas kelių Šv. Dvasios tėvų, jis aplankė stigmatizuotąjį kapuciną šv. Tėvą Pijų. Arkivyskupas paprašė jo palaiminimo artėjant Šv. Dvasios tėvų generalinei kapitulai. Tėvas Pijus tepasakęs: „Aš turėčiau laiminti arkivyskupą? Ne ne, tai Jūs turite mane palaiminti!“ Gavęs palaiminimą, Tėvas Pijus pabučiavo arkivyskupo žiedą ir nuėjo klausyti išpažinčių. Viešpats neleido, kad Tėvas Pijus būtų verčiamas laikyti naująsias Mišias ir pasišaukė jį pas save, o daug jo dvasios vaikų liko ištikimi Tradicijai.
1968 m. rugsėjo 9 d., pamatęs, kad generalinėje kapituloje nesulaikomai įsigali naujoji dvasia, arkivyskupas atsistatydino iš Šv. Dvasios tėvų generalinio vyresniojo pareigų. Prelatas Ladas Tulaba priėmė jį gyventi lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje, Via Casal Monferrato.
Čia prasidėjo arkivyskupo įkurtos Šv. Pijaus X kunigų brolijos istorija, nuo kurios neatsiejamas tolesnis jo gyvenimas.
Arkivyskupas M. Lefebvre‘as mirė 1991 m. kovo 25 d., Dievo Sūnaus Įsikūnijimo dieną, ir palaidotas seminarijoje Ecône (Šveicarija). Brolijoje meldžiamasi, prašant gerbiamojo įkūrėjo kanonizacijos.
Malda už mūsų įkūrėją
| Deus, qui inter apostolicos sacerdotes famulum tuum Marcellum pontificali fecisti dignitate vigere: praesta, quaesumus; ut eorum quoque perpetuo aggregetur consortio. Per Dominum nostrum Iesum Christum Filium tuum, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti, Deus, per omnia saecula saeculorum. Amen |
Dieve, tarp apaštalų įpėdinių kunigų Tu pakėlei savo tarną Marcelį į vyskupo garbę. Suteik, prašome, kad jis būtų priimtas į amžiną bendrystę su apaštalais. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen. |