Brangūs draugai ir geradariai,
Prieš penkis šimtus metų Martynas Liuteris sukilo prieš Bažnyčią, patraukdamas paskui save apie trečdalį Europos – ko gero, tai didžiausias praradimas, kokį Katalikų Bažnyčia yra patyrusi nuo pat Rytų schizmos 1054 m. Paneigdamas tikrosios Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigtos Bažnyčios antgamtinį pobūdį ir reikalingumą išganymui, Liuteris atėmė iš milijonų sielų būtinas išganymo priemones. Jis neatpažįstamai iškraipė tikėjimą, atmesdamas esmines jo tiesas: Šventąją Mišių auką, Tikrąjį Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente, kunigystę, popiežystę, pašvenčiamąją malonę ir nuteisinimą.
Jo pasaulėžiūros, o ir viso šiandieninio protestantizmo, pagrindas yra laisvas tyrinėjimas. Šis principas neigia antgamtinio, neklystančio autoriteto būtinybę – institucijos, galinčios vertinti individualias nuomones ir spręsti ginčus tarp tų, kuriuos ji yra įpareigota vesti į dangų. Ėmus atvirai skelbti šį principą, antgamtinio tikėjimo aktas tampa neįmanomas, nes jis reiškia proto ir valios paklusimą Dievo apreikštai ir Bažnyčios autoritetingai skelbiamai tiesai.
Laisvas tyrinėjimas, paverstas mąstymo principu, užkerta kelią ne tik antgamtiniam tikėjimui, nuo kurio priklauso išganymas („Kas netikės, bus pasmerktas“, Mk 16, 16), bet ir vienybei Tiesoje. Todėl protestantizme iš esmės neįmanomas nei amžinas išganymas, nei vienybė Tiesoje. Ir iš tiesų, protestantų sektų nuo pat XVI a. tik daugėja.
Regint tokį liūdną vaizdą, kas nesuprastų motiniškų tikrosios Kristaus bažnyčios pastangų ieškoti paklydusių avių? Kas nesveikintų gausybės apaštališkų mėginimų išgelbėti tokią daugybę sielų, supančiotų šio melagingo principo, neleidžiančio joms pasiekti amžinojo išganymo? Šis rūpestis jų grąžinimu į tikrojo tikėjimo ir tikrosios Bažnyčios vienybę gyvuoja ne vieną šimtmetį. Jis anaiptol nėra naujas; prisiminkite Didįjį penktadienį skaitomą maldą:
„Melskimės ir už eretikus bei atskalūnus, kad mūsų Dievas ir Viešpats išgelbėtų juos iš visų paklydimų ir teiktųsi pašaukti atgal pas šventąją Motiną – visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.
Visagali amžinasis Dieve, kuris visus gelbsti ir nenori, kad kas nors pražūtų, pažvelk į sielas, apgautas velnio klastos, kad klystančiųjų širdys, palikusios visokį eretišką iškrypimą, atsipeikėtų ir grįžtų į tiesos vienybę. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų... Amen.“
Ši tradicinė Bažnyčios kalba aiškiai prieštarauja sumaiščiai, šiandien taip plačiai išplitusiai klaidingo ekumenizmo vardu. Šventosios Oficijos 1949 m. paskelbti įspėjimai, taip pat ne vienas popiežių dokumentas, iš kurių svarbiausias, be abejo, yra Pijaus XI enciklika „Mortalium animos“ (1928) – visi šie pagrįsti ir teisingi įspėjimai atrodo užmiršti. Vis dėlto šis ekumeninis irenizmas, kurio pavojus atskleidė Pijus XII enciklikoje „Humani generis“, yra be galo žalingas, nes atima norą grįžti į Katalikų Bažnyčią. Kuris protestantas jaus poreikį atsiversti matydamas, kaip giriami Liuterio reformos „turtai“ ir „garbingos tradicijos“? Beje, pats žodis „atsivertimas“ apskritai pašalintas iš oficialaus katalikų žodyno kalbant apie kitas krikščioniškas denominacijas.
Maža to, ši nauja nuostata, kupina pagyrimų protestantizmui ir atsiprašymų už katalikybę, paskatina daugybę katalikų prarasti tikėjimą – tai yra akivaizdus faktas. Kiekviena katalikų tikėjimą tirianti apklausa rodo didžiulę žalą, kurią sukėlė šis stulbinantis taikymasis prie protestantizmo. Kiek XXI a. katalikų yra pasidavę tam, ką Bažnyčia – prieš įvykstant Vatikano II Susirinkimui – smerkė kaip indiferentizmą? Tai pražūtinga klaida, teigianti, kad visi pasaulio žmonės bus išgelbėti, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos. Klaida, diametraliai priešinga mūsų Viešpaties ir visos Bažnyčios mokymui. Tačiau jei šiandien kas nors ima smerkti šią klaidą, remdamasis dviejų tūkstančių metų senumo katalikų tikėjimu, tuojau pat būna apšaukiamas fanatiku ar pavojingu ekstremistu.
Šio naujojo ekumenizmo vardan buvo išrasta ir naujoji liturgija. Ji turi tiek daug panašumų su liuteronų „Viešpaties vakariene“, jog keletas protestantų teologų, pavyzdžiui, Maxas Thurianas iš Tezė, galėjo teigti, kad jo bendratikiai gali laisvai naudoti naująjį Katalikų mišiolą. Tuo metu iš Katalikų Bažnyčios vaikų buvo atimtas nuostabiausias dievogarbos ir malonės lobis. Ačiū Dievui, Benediktas XVI drąsiai paskelbė, kad tradicinė šimtmečių senumo liturgija niekada nebuvo uždrausta, bet per daugiau nei 40 metų posusirinkiminė liturginė reforma jau spėjo išvaryti iš bažnyčių milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje, nes jie ten neberado to, ko tikėjosi iš Katalikų Bažnyčios.
Tad ar galima stebėtis, kad šis ekumenizmas, turįs skatinti krikščionių vienybę, neduoda norimų vaisių?
Arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as visada smerkė šį naują bendravimo su protestantais būdą, pavadintą ekumenizmo vardu. Iš tiesų ši labai plati sąvoka išreiškia bendrą mąstyseną ir veikimo būdą, įvestą į Bažnyčią Vatikano II Susirinkimo metu. Tai demonstratyvus palankumas visiems žmonėms, pasiryžimas nebesmerkti klaidų, uolus ieškojimas to, kas „mus vienija“, o ne skiria... Tai, kas turėjo būti tik pirmas žingsnis kelyje link vienybės kaip captatio benevolentiae [retorinis metodas, siekiant įgyti palankumą], greitai virto savaimine siekiamybe: nesibaigiančiomis neapibrėžtos tiesos paieškomis. Šitaip ekumenizmas nuklydo nuo savo objektyvaus tikslo: grąžinti į Bažnyčią visus, kurie nuo jos atsiskyrė. Pakito ne tik pati ekumenizmo reikšmė, bet ir vienybės samprata bei priemonės jai pasiekti.
Anksčiau Bažnyčia žinojo, jog ji yra vienintelė tikroji Bažnyčia, ir skelbė tai garsiai bei drąsiai, bet šį tradicinį aiškumą pakeitė naujas, miglotas mokymas – apologetinio savęs nuvertinimo ir postmodernaus reliatyvizmo mišinys („mes nežinome visos tiesos“), verčiantis šiandien daugumą katalikų atmesti teiginį, kad yra tik vienas kelias į išganymą ir kad mes jį gavome iš paties Jėzaus Kristaus, kuris „yra kelias, tiesa ir gyvenimas; ir niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį“ (plg. Jn 14, 6).
Dogmos „Už Bažnyčios nėra išganymo“ prasmė buvo tyliai pakeista painiomis idėjomis, taip pat buvo pakeistas teiginys, jog Kristaus Bažnyčia ir Katalikų Bažnyčia yra vienas ir tas pats dalykas. Kard. Walteris Kasperis, tuometinis Krikščionių vienybės skatinimo tarybos prezidentas, naująjį Bažnyčios apibrėžimą („subsistit in“[1]) laiko dabartinio ekumenizmo pagrindu ir sąlyga. Į šį teiginį, kylantį iš tokio žmogaus lūpų, reikia žiūrėti rimtai!
Taigi, keletu žodžių nusakėme priežastis, kodėl negalime džiaugsmingai švęsti 500-ųjų protestantų reformacijos metinių. Priešingai, mes liūdime dėl šios Bažnyčios žaizdos. Sekdami mūsų Viešpačiu, mes meldžiamės ir darbuojamės, kad pasiklydusios avys vėl rastų saugų kelią į išganymą, Šventosios Romos Katalikų Bažnyčios kelią.
Taip pat meldžiamės, kad kuo greičiau būtų atsisakyta šio iliuzinio irenizmo, o jo vietoje atgimtų tikrasis sielų atvertimo judėjimas, toks, koks egzistavo prieš Susirinkimą, ypač anglakalbėse šalyse.
Galiausiai, švęsdami Dievo Motinos apsireiškimų trims Fatimos piemenėliams šimtmetį, mes meldžiamės, kad būtų išgirsti Švč. Mergelės Marijos prašymai. Ji pažadėjo, kad Rusija atsivers, jei Aukščiausiasis Pontifikas teiksis šią šalį paaukoti jos Nekaltajai Širdžiai. Tad pagausinkime savo maldas ir pasiaukojimus, kad Dievo Motinos pažadas kuo greičiau taptų tikrove.
Tegu ji kartu su savo Dieviškuoju Sūnumi, cum prole pia, teikiasi mus palaiminti per šį Velykų laiką ir tenuveda mus į amžinąją laimę.
Velykų sekmadienis, 2017 m., balandžio 23 d.
+ Bernard Fellay
[1] Vatikano II Susirinkimo dokumente „Lumen gentium“ (Nr. 8) teigiama, kad Kristaus Bažnyčia „subsistuoja, laikosi“ Katalikų Bažnyčioje, o ne kad ji „yra“ Katalikų Bažnyčia. – Red. p.