Šį straipsnį publikuojame norėdami pateikti alternatyvų, įdomų ir naudingą žvilgsnį į nūdienos debatus dėl kaukių dėvėjimo viešose vietose per COVID epidemiją. Nors gerbiame autoriaus nuomonę, ji neatstovauja nei oficialiai Šv. Pijaus X kunigų brolijos pozicijai, nei visų tradicinių katalikų požiūriui.
Šiomis dienomis iš draugo gavau tokią žinutę.
„Brangus dr. Kwasniewski:
Mūsų valstijoje neseniai buvo įvestas privalomas kaukių dėvėjimas viešose vietose. Nesilaikydamas šio nurodymo gali būti apkaltintas smulkiu nusižengimu arba sulaukti baudos. Kaukes nurodoma dėvėti netgi per šv. Mišias.
Manau, kad visas šis triukšmas dėl COVID yra išnaudojamas visai kitais tikslais ir esu prieš privalomą kaukių dėvėjimą. Vis dėlto negaliu pasakyti, kuriuo atžvilgiu šis įsakymas yra neteisingas, nes jo įvedimas motyvuojamas visų sveikatos apsauga, net jei mokslas ir neįrodo, kad kaukės tikrai ją apsaugo. Nurodymas negali būti laikomas paprastu baudžiamuoju įstatymu, nes jo tikslas ‒ apsaugoti žmones nuo ligos ir mirties (dėl „medicininių priežasčių“ gali būti taikoma kaukės dėvėjimo išimtis, o šios priežastys gali būti tiek fiziologinės, tiek psichologinės. Galėčiau išgalvoti kokią nors priežastį, dėl kurios man nereikėtų dėvėti kaukės, bet tai būtų šioks toks slapukavimas.
Ką apie tai manote kaip filosofas?“
Savo mintis suskirstyčiau į tris sritis: (1) Bažnyčios autoritetas; (2) mokslo/medicinos sritis (3) kulto teologija.
1. Valstybė negali nurodinėti, kaip Bažnyčia turėtų atlikti savo liturgiją arba teikti sakramentus. Bažnyčia šimtmečius kovojo prieš valstybės kišimąsi į jos reikalus, nurodydama, kad jos tarnai turi Dievo jiems suteiktą teisę patiems spręsti dėl liturgijos ir sakramentų. Gegužės 7 d. buvo paskelbtas atviras arkivyskupo Carlo Maria Viganò ir kardinolų Gerhardo Ludwigo Müllerio, Joseph Zeno bei Jānio Pujatso laiškas, pasirašytas daugelio dvasininkų. Jame politikams primenama, kad „valstybė dėl jokių priežasčių neturi teisės kištis į Bažnyčios suverenumą“.
Ši autonomija ir laisvė yra įgimta teisė, kurią Mūsų Viešpats Jėzus Kristus suteikė jai tam, kad ji galėtų siekti savo tikslų. Dėl šios priežasties, mes, dvasininkai, tvirtai pareiškiame turį teisę savarankiškai spręsti, kaip švęsti Mišias ir teikti sakramentus, taip pat teigiame turį absoliučią autonomiją spręsti tiesioginei mūsų jurisdikcijai priklausančius klausimus, tokius, kaip liturginės normos ar Komunijos dalijimas.
Epidemijų metu vyskupai gali laisvai apsispręsti išleisti tokias pačias ar panašias gaires, kokias siūlo pasaulietinė valdžia, bet šitai jie daro savo pačių sprendimu, o ne kaip valstybės pavaldiniai. Deja, vietoje to mes matėme visišką kapituliaciją prieš sveikatos „ekspertus“ ir civilinius valdininkus. Kai kuriais atvejais katalikų vyskupai išleido dar griežtesnius ir juokingesnius nurodymus, nei pasaulietiniai vadovai. Atrodo, kad jie išsižada savo ganytojiškos pareigos viską atidžiai ištirti ir įvertinti, sutrypia kanonų teisę, kalbančią apie tikinčiųjų teisę į dievišką kultą bei sakramentinį gyvenimą, ir visiškai nesuvokia, kas tinka šventajai liturgijai.
2. Kitas dalykas yra medicinė/mokslo sritis. Jau kuris laikas iš visų pusių girdime gydytojus ir specialistus kalbant, kad veido dengimas mažai apsaugo nuo mikrobų. Iš pradžių Fauci [Dr. Anthony Fauci, JAV Nacionalinio alergijų ir užkrečiamų ligų instituto direktorius – red. p.] sakė, kad kaukės maža ką padės, o po kurio laiko pakeitė dainelę, kai visu pajėgumu įsijungė pramoninė kaukių gamyba ir į Ameriką buvo privežta produkcijos. Gydytojai, kurie skelbėsi radę paprastus ir nebrangius vaistus nuo COVID, buvo išjuokiami arba ignoruojami. Nereikia daug pastangų suprasti, jog tiesa, kad ir ji kokia būtų, nesutampa su „oficialiąja pozicija“, kurią skelbia turtingųjų ir galingųjų interesai. Taigi tikslinga kelti klausimą dėl tokio valstijos įstatymo pagrindo, ir jei paaiškės, kad jis neprotingas, reikės daryti išvadą, kad jam trūksta teisinio pagrindimo.
Šie dalykai gana išsamiai aptarti internetinėje erdvėje. Ko pasigedau ‒ tai komentarų apie teologinius ir psichologinius kaukių dėvėjimo padarinius krikščioniškai liturgijai bei kultui, turintiems savo specifinę prigimtį ir reikalavimus.
3. Pagal Senąjį Testamentą, nusidėjėlio bausmė yra „slėptis nuo Dievo veido“ (plg. Pr 4, 14) ir, tam tikra prasme, paskęsti santykiuose su kitais žmonėmis. Morkaus evangelijoje Kristaus veido uždengimas yra paniekos ženklas, rodantis, kad su juo elgiamasi kaip su niekšu: „Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ (Mk 14, 65). Per Kristaus auką ant Kryžiaus, kuri perplėšia Šventyklos uždangą (Mt 27, 51) ir leidžia mums įžengti į dangų pro Jo kūno uždangą (Žyd 10, 20), prakeikimas naikinamas, kaip šv. Paulius įsimintinai rašo antrame laiške korintiečiams:
„Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai, ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos. Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gaubtuvas, kai skaito Senąjį Įstatymą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus. Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį. Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nukrinta. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.“ (2 Kor 3, 12-18)
Nors moters galvos apdangalas simbolizuoja jos garbingą priklausomybę, o nepridengta vyro galva simbolizuoja jo, kaip šeimos galvos Kristaus asmenyje, statusą, joks krikščionis (kiek žinau) niekada nėra naudojęs veido uždangalų taip, kaip juos naudoja religingos musulmonų moterys. Atrodo, kad kaukė yra simbolinis kažin kokios gilios su krikščioniškuoju tapatumu ir kultu susijusios tiesos panaikinimas.
Įeidamas į bažnyčią, stoju prieš Dievą kaip asmuo – aš atvirai rodau Jam savo veidą, Jis mato mane tokį, koks esu, ir veda mane arčiau to, kur geriau matyčiau Jį tokį, koks Jis yra. Nors pirmiausia tai yra mano sielos akistata su Dievu, kuris yra dvasia, mes, protingi gyvūnai, esame priklausomi nuo savo kūno, primenančio ir padedančio mums išreikšti tai, ką ketiname daryti savo viduje. Kitais žodžiais tariant, savo veido rodymas Dievui ir kitiems bažnyčioje esantiems žmonėms nėra atsietas nuo savo vidinio Aš rodymo Jam ir jiems. Tie, kurie žaidžia slėpynių, nesako: „1-2-3, ateina mano kūnas!“ arba „Radai mano kūną!“ Kai ieškome, mes ieškome kūno ir sielos, kai esame randami, mes randami su kūnu ir siela.
Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. (Pr 3, 8-10)
Tokia artima ir visaapimanti yra kūno ir sielos sąjunga, kad Adomas manė galįs pasislėpti nuo Dievo pasislėpdamas kūniškai; o visur esantis Dievas, kuriam nėra būtinas kūniškas regėjimas, vis dėlto pasakė norintis, kad Adomas stotų prieš Jį kaip žmogus, neslėpdamas savo veido. Kur tu esi?
Kai ateiname į bažnyčią susitikti su Viešpačiu, prieš drįsdami žengti arčiau Jo, pradedame tam tinkama 42-a psalme, sakoma altoriaus laiptų papėdėje. Mes beveik atsakome klausimu į klausimą, kurį Dievas uždavė Adomui, patys Jį klausdami: Quare me repulisti, et quare tristis incedo, dum affligit me inimicus? („Kam gi atstūmei mane, ir kodėl aš vaikščioju nuliūdęs, priešo prispaustas?“) Tada klausiame savęs: Quare tristis es anima mea, et quare conturbas me? („Mano siela, kodėl esi nuliūdus ir kam mane gąsdini?“) Psalmininkas, pavyzdinis krikščionis, žino vieną vienintelį sprendimą: Spera in Deo, quoniam adhuc confitebor illi: salutare vultus mei and Deus meus. („Turėk viltį Dieve, nes dar jį garbinsiu; jis mano veido išgelbėjimas ir mano Dievas.“)
Mišios iš prigimties yra nukreiptos į dangų, kur mes galiausiai regėsime ir regėsime, kad esame regimi. „Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“ (Pr 32, 31) „O mano balande uolų plyšyje, uolos prieglobstyje, leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus.“ (Gg 2, 14)
Cituodamas Giesmių giesmę aš visada prisimenu Bažnyčios nares, kurios yra akivaizdžiausios Kristaus sužadėtinės: pašvęstąsias mergeles. Ne taip seniai „Rorate Caeli“ publikavo nuostabų apmąstymą apie gobtuvą, parašytą vienuolių bendruomenės vyresniosios. Ji teigia:
„Gobtuvas visada palieka veidą atvirą […]. Moteris, nešiojanti gobtuvą, nesiekia savęs paslėpti visiškai, ji nesiekia nusišalinti ar pasislėpti nuo kitų. Ji neatsisako bendravimo su kitais. Jos veidas paliktas neuždengtas; tiesą sakant, nešiojamas gobtuvas labiau patraukia dėmesį veidui, nes daugiau nėra kam jį patraukti. Gobtuvas „priverčia“ tuos, kuriuos sutinkame, sutelkti dėmesį į mūsų veidą, ne į mūsų kūną.
Iš tikrųjų mūsų veidas geriausiai išreiškia tai, kas mes esame. Mūsų veidas apie mus atskleidžia daugiau, nei mūsų kūnas. Apsvarstykite tai, kad mes žymiai daugiau sužinome pažvelgę į žmogaus veidą, nei į jo kojas ar rankas. Akys vadinamos „sielos langais“, ir gobtuvas jas dar labiau išryškina. Todėl gobtuvas mums padeda su kitais žmonėmis išlaikyti tokį santykį, kuris labiau atitinka mūsų pašaukimą. Gobtuvas traukia dėmesį prie „vidinio žmogaus“, atsispindintį mūsų veido išraiškoje. Mūsų gobtuvas padeda kitiems žiūrėti į mus kaip į vienuoles.“
Tada ji tęsia, parodydama stiprų kontrastą tarp krikščioniško galvos apdangalo (tokio, kaip gobtuvas) ir šiuolaikinio kaukių režimo:
„Pasaulietinė valdžia nurodė, kad viešose vietose visi privalo dėvėti kaukes. Kaukė dengia pusę veido – nosį ir burną. Kai žmonės nešioja kaukes, juos sunku atpažinti; todėl įsilaužėliai ir nešioja kaukes (panašias, kuriose matomos tik akys). Iš savo vienuolyno mes matome praeinančius žmones, kurie dėvi kaukes, tačiau patys apsirengę nepadoriai. Tokių žmonių siunčiama simbolinė žinutė yra visiškai priešinga mūsiškei. Dėl kaukės negalima matyti „vidinio žmogaus“, o vietoje to dėmesys nukrypsta į kūną.“
Aš atsiprašau dalydamasis šia iliustracija, tačiau šiuo atveju tikrai galima sakyti, kad vaizdas vertesnis nei tūkstantis žodžių.
Vyresnioji užbaiga savo įžvalgas šiuo pastebėjimu:
„Kaukės yra kliūtis tikrai žmogiškam bendravimui, nes bendravimas yra gerokai daugiau nei žodžiai. Mes kalbame savo veidu, jo išraiškomis. Kai dėvime kaukes paklusdami dar ir kitoms taisyklėms, ypač vadinamajai „socialinio atstumo“ taisyklei, vis dažniau naudodamiesi virtualiais susitikimais ir pamokomis internetu, galime matyti, kad kaukės yra tik vienas iš mūsų visuomenės dehumanizavimo aspektų.
Net jei žmonėms atrodytų, kad mūsų vienuolių seserų nešiojami religiniai apdarai yra „dehumanizuojantys“, tikroji tiesa yra ta, kad pridengdamos save mes užmezgame „žmogiškesnius“, labiau asmeniškus santykius. Kadangi kaukių nešiojimas apsunkina žmogiškąjį bendravimą, mes instinktyviai vengiame jų dėvėjimo. Kaukė paslepia žmogiškąjį asmenį, o gobtuvas – jį atidengia.“
Todėl mes teisėtai galime teigti, kad priverstinis kaukių dėvėjimas viešose vietose, o ypač katalikų bažnyčiose, yra nužmoginimas ir nuasmeninimas. Tai prieštarauja tiek natūraliam žmogiškojo bendravimo gėriui, tiek antgamtinei mūsų veiksmų, atliekamų susirinkus Kristaus vardu ir Jo akivaizdoje, tikrovei. Kaukių dėvėjimas neišvengiamai susijęs su tam tikru natūraliu „blogiu“, būtent: jos uždengia pusę žmogaus veido. Šis blogis, perkeltas į liturgiją, t. y. į simboliškai išaukštintą aplinką, tampa prieštaros ženklu.
Atminkime, kad simbolių logika liturgijoje nėra tokia pati, kaip žodinių argumentų logika. Kas nors gali būti išreikšta tokiu simboliu, kuris, įvardytas žodžiais, galėtų skambėti keistai. Taigi, net jei toliau išdėstyti teiginiai ir nėra aiškiai įvardijami ar net numanomi, juos netiesiogiai išreiškia kaukių dėvėjimas bažnyčiose:
1. Kristus, kurio nukryžiavimą vaizduoja bažnyčios pastatas ir kurio Kūnas, teikiantis gyvybę, fiziškai esti šv. Mišių aukoje ir Komunijoje, nėra pakankamas kūno ir sielos Išganytojas.
2. Sielos sveikata yra ne tokia svarbi kaip kūno sveikata.
3. Mes keliame pavojų kitiems krikščionims, o jie kelia pavojų mums.
4. Mes nenorime prisiimti protingos rizikos atlikdami svarbiausią dalyką savo gyvenime.
Galbūt esama ir kitų pasąmonę veikiančių žinučių. Jos visos turi vieną bendrą savybę – jos simboliškai atmeta koinonia, arba communicatio: natūralų ir antgamtinį bendravimą šventoje vietoje, veidas į veidą su Dievu ir savo artimu.
Jei tai neatrodo problematiška, tada nežinau, koks liturginių simbolių sugriovimas turėtų būti problematiškas. Štai kodėl laikausi nuomonės, kad tai, ką šiuo metu leidžia ar nurodo daryti sielų ganytojai, yra radikali desakralizavimo ir ritualo deformavimo programa, kalanti paskutines vinis į liturginės reformos pradėtą karstą.
Priešintis tam nėra beprasmiška, tačiau tai kainuos nepigiai. Vienintelis kelias pirmyn ‒ dar labiau puoselėti tradicinį Romos ritualą, celebruojamą digne, attente, ac devote (liet. vertai, atidžiai ir pamaldžiai), laikantis jo rubrikų, su meile ir pagarbia baime – bet be vergiškos savo pasaulietinių valdovų baimės.
ŠALTINIS: remnantnewspaper.com