„Antonino maras“ II a. Romoje
Dėl gimtosios nuodėmės visi žmonės serga ir galiausiai turi mirti. Tokia lemtis laukia visų. Ankstesniais amžiais niekas neabejojo mirties neišvengiamumu, net jei daugelis ir mėgindavo kiek įmanoma ją atidėti ar sumažinti jos kančias. Tačiau net ir krikščioniškais laikais netikėtai išplisdavusios epidemijos ir padidėjęs mirtingumas skaudžiai patikrindavo žmonių tikėjimą, ir daugelis to patikrinimo neišlaikydavo…
„O Dieve, kuris nori ne nusidėjėlio mirties, bet jo atsivertimo, maloningai atgręžk savo veidą į pas Tave grįžtančius žmones ir išvaduok juos nuo Tavo pykčio rykščių. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų…“
(Kolektos malda iš votyvinių Mišių epidemijų laikais)
Savo likimo šeimininkai
Šiuolaikinis pasaulis įtikino save, kad žmonės yra savo likimo šeimininkai. Šis įsitikinimas gimė palengva: šimtmečius tolstant nuo Dievo, nykstant krikščioniškam žmogaus gyvenimo ir žemiškų išbandymų prasmės suvokimui ir pasiduodant Naujųjų laikų pažiūroms į asmens laisvę bei apsisprendimą. Įvaldęs gamtos jėgas ir įžengęs į vakcinų, sanitarijos bei efektyvios medicininės priežiūros erą, žmogus ėmė tikėti, kad ligos ir mirtis, net jei ir yra neišvengiamos, gali būti prijaukintos ir bent jau tapti „priimtinos“, sumažinant jų keliamus skausmus ir kančias.
Tačiau visuomenė, mananti, kad valdo viską – pradedant klimato kaita ir baigiant žmogaus lytimi ‒ yra prastai pasirengusi tvarkytis su netikėtomis epidemijomis ir jų keliamais sunkumais. Todėl kai tikrovė – šiandien pasireiškianti nauju, ypatingai užkrečiamu virusu – priverčia mus suvokti savo esminį bejėgiškumą, mūsų pirmoji, instinktyvi reakcija būna baimė. Baimė, kurią sukelia ne tik mirtinos ligos pavojus, bet ir negalėjimas valdyti padėties, nežinia dėl rytojaus ir mūsų kasdienio gyvenimo sutrikdymas.
Baimė atskleidžia žemiausias puolusios prigimties puses
Istorija rodo, kad tokia baimė dažnai priversdavo daugelį parodyti žemiausias savo prigimties puses – savanaudišką sergančiųjų vengimą, maisto atsargų ir medikamentų kaupimą, atpirkimo ožių ieškojimą ir gana dažnai – masinę isteriją, kuri pasibaigdavo riaušėmis…
Dėl šios priežasties Bažnyčia savo atgailos maldose meldžiasi: „Nuo maro, bado ir karo gelbėk mus, Viešpatie!“ Tai yra, prašome gelbėti ne tik nuo stichinių nelaimių, kurių negalime paveikti, bet ir nuo savo pačių elgesio baisybių, iškeliančių į paviršių tai, kas slypi giliai žmogaus širdyje…
Tačiau Bažnyčia visada pabrėždavo, kad Dievas, visada galintis iš blogio išgauti gėrį, savo Apvaizda leidžia šioms nelaimėms įvykti, kad vieniems jos taptų priemone atsiteisti už savo nuodėmes, kitiems ‒ paskata pažinti savo klaidas, dar kitiems ‒ tikro atsivertimo pradžia, o dar kitiems ‒ galimybe herojiškai praktikuoti dorybes. Toliau pateikta citata paimta iš katalikiško apmąstymo apie dvasines dovanas, kuriomis Apvaizda gali paversti karo rykštes, bet tai tinka ir ligos ar epidemijos atvejais:
„Nėra jokių abejonių, kad tai yra palaiminimas: esame skatinami kuo greičiau grąžinti savo sielas į pašvenčiamosios malonės būklę; įvykdyti seniai atidėliotą pareigą, pavyzdžiui, parašyti testamentą, grąžinti skolą ar atleisti nuoskaudas; atsikratyti gyvenimo tuštybės; naujai ir gyvai apmąstyti keturis paskutiniuosius dalykus; galiausiai kęsti tokią visų dalykų stoką, kad mums nelieka nieko kito, kaip tik atsigręžti į vienintelį mums likusį dalyką – mūsų sielų išgelbėjimą. Gali būti netgi taip, kad Dievas siunčia šiuos netikėtus palaiminimus dėl labai svarbių priežasčių – galbūt katalikai tapo pernelyg patenkinti intelektualiai ir nusmukę moraliai, todėl reikia juos prikelti tikram išganymo darbui plačiai atmerkiant jų akis. „Hora est iam de somno surgere ‒Išmušė valanda jums pabusti iš miego.“ (Rom 13, 11)
(The Tablet (London), 1940 rugpjūčio 3 d., 98 psl.)
Per visą savo istoriją žmonija kentė nesuskaičiuojamą daugybę ligų, gana dažnai – tikras pandemijas, jų sukeltas blogybes ir suirutę.
Net ir naujaisiais amžiais tokias niokojančias epidemijas sukėlusios priežastys likdavo gana neaiškios. Todėl ligos perdavimo būdai būdavo arba nežinomi, arba tik nuspėjami naudojant stebėjimus ir eksperimentus. Tai, savo ruožtu, lėmė eksperimentinių atsargumo priemonių ir gydymo metodų naudojimą. Kai kurie iš šių vaistų ir atsargumo priemonių buvo naudingi, bet dauguma buvo arba neveiksmingi, arba sukeldavo naujų komplikacijų, arba nežiniomis net prisidėdavo prie tolesnio ligų plitimo.
Nuo pat pradžių, kad ir kokios būdavo aplinkybės ar tuometinės medicininės žinios, vos tik krikščioniškas šalis užklupdavo epidemija, Bažnyčia nedvejodama imdavo pasiaukojančiai tarnauti sergantiems ir mirštantiems, sekdama mūsų Viešpaties pavyzdžiu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13)
Pirmieji amžiai
Pirmoji pandemija krikščionybės eroje buvo vadinamasis „Antonino maras“ (arba „Galeno maras“ ‒ greičiausiai tai buvo raupai arba tymai), siaubęs Romos imperiją 165–180 m. ir pareikalavęs daugiau nei 5 mln. žmonių aukų. Ją iš karinio žygio į Artimuosius Rytus atnešė legionieriai. Per epidemijos piką Romoje nuo ligos mirdavo apie 2000 žmonių per dieną. Neilgai trukus, 249 m. įsisiautėjo vadinamasis „Kiprijono maras“. Jis tęsėsi iki pat 271 m. Tai galėjo būti raupai arba į Ebolą panaši liga. Didžiausio jos aktyvumo metu vien tik Romoje kasdien mirdavo 5000 žmonių, ir laikoma, kad ji didžiąja dalimi lėmė III a. politinę anarchiją.
Šv. Dionizas Aleksandrietis liudija apie pagonių reakciją į marą:
„Vos tik pasireiškus ligos požymiams, jie atstumdavo kenčiančiuosius ir palikdavo likimo valiai brangiausius jiems žmones, išmesdami juos į gatvę šiems dar esant gyviems. Su mirusiųjų kūnais elgėsi kaip su purvu. Šitaip jie tikėjosi sustabdyti mirtinos ligos užkratą ir plitimą, bet jiems vis tiek buvo sunku jos išvengti.“
Jo nuomone, maras buvo Apvaizdos įrankis, skirtas krikščionims pamokyti ir išbandyti. Ir jų atsakas atitiko išbandymą:
„Dauguma mūsų brolių krikščionių parodė neribotą meilę ir atsidavimą, netausodami savęs ir galvodami tik apie vienas kitą. Nepaisydami pavojaus, jie rūpinosi sergančiais, stengdamiesi išpildyti jų poreikius ir patarnauti jiems Kristuje. O užsikrėtę nuo kitų, jie prisiimdavo savo artimo ligą, džiaugsmingai sveikindavo skausmus ir laimingi išsiskirdavo su šiuo gyvenimu. Daugelis, slaugydami ir besirūpindami kitais, perėmė iš jų negandą ir mirė vietoje jų.“
Pirmųjų amžių biografas pasakoja, kad šv. Kiprijonas Kartaginietis drąsino tikinčiuosius patarnauti visiems be išimties:
„Nėra nieko ypatingo mylėti saviškius ir jais rūpintis. Tas, kuris nori tapti tobulas, turėtų padaryti daugiau nei pagonys ar mokesčių rinkėjai. Jis turėtų nugalėti blogį gėriu, turėtų rodyti Dievo vertą gailestingą meilumą, turėtų mylėti savo priešus. <...> Šitaip gėris buvo daromas visiems žmonėms, o ne tik tikinčiųjų bendruomenei.“
Tačiau šv. Kiprijonas pažymėjo ir išganingą šių negandų poveikį:
„Mirties ir neramumų baimė įkvėpė atšalusiuosius, sujaudino abejinguosius, pažadino vangiuosius, privertė grįžti dezertyrus, atvedė į tikėjimą pagonis, leido pailsėti tikinčiųjų bendruomenei, Naujos ir gausios pajėgos grūdinamos šioje bėdoje. Pradėjusios kovą mirtinos ligos metu, jos, atėjus laikui stoti į tikrą mūšį, kovos nebijodamos mirties.“
Krikščionių požiūris į ligonius ir mirštančius, neskirstant jų į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, lėmė staigų krikščionybės augimą pagonių imperijoje. Dėl jų parodytos užuojautos per epidemiją visi su susižavėjimu ir dėkingumu minėjo krikščionių vardą, o jų darbai daugelį atvedė į Tikėjimą.
Net paskutinis pagonių imperatorius Julijonas Apostatas stabmeldžių šventikams prikišo, kad jie neprilygo krikščionims per kitą didelį marą, kilusį 362 m. Jis pripažino, kad krikščionių užuojauta ir pasiaukojanti tarnystė buvo viena iš Bažnyčios kilimo priežasčių.
Vėliau, 542 m., į Konstantinopolį atėjo „Justinijono maras“ – buboninis maras, kurį greičiausiai lydėjo plautinė ir septinė forma. Protrūkis tęsėsi keturis mėnesius, tačiau maras Viduržemio regione vis pasirodydavo ištisus 225 metų. Jo paskutinis protrūkis buvo užfiksuotas 750 m. Vertinama, kad per VI a. antroje pusėje vykusį „Justinijono marą“ Bizantijos imperijos populiacija galėjo sumažėti net 40 %. Daugiau didelių maro protrūkių nebuvo iki pat Juodosios mirties XIV a.
590 m. „Justinijono maras“ nusiaubė Romą, pareikalaudamas net popiežiaus Pelagijaus II gyvybės. Kai tik popiežiumi buvo išrinktas Grigalius Didysis, jis šaukėsi Dievo gailestingumo ir surengė didžiulę procesiją aplink miestą. Žmonės nešė Dievo Motinos paveikslą ir giedojo litanijas. Kai procesija pasiekė Hadriano mauzoliejų (dabar Šv. Angelo pilis – vert. p.), „Popiežius išvydo Viešpaties angelą, stovintį ant pilies viršaus, nuvalantį savo kruviną kalaviją ir įkišantį jį į makštis. Grigalius tai suprato kaip maro pabaigos ženklą, jis iš tiesų netrukus ir baigėsi.“
Atsidėkodamas šv. Grigalius ant pilies viršūnės pastatė šv. Mykolo statulą, kaip nuolatinį Dievo gailestingumo priminimą ir Jo atsaką į savo žmonių maldas ir maldavimus.
BUS DAUGIAU
ŠALTINIS: sspx.org