Sumaištis Bažnyčioje

Kardinolas Raymondas L. Burke yra Šventojo Sosto tribunolo Signatura Apostolica narys (buvęs prefektas 2008-2014 m.), Maltos ordino patronas. 

 

Tiksliausia sąvoka, apibūdinanti dabartinę Bažnyčios būklę, yra sumaištis; sumaištis, kuri dažnai veda į klaidą. Ši sumaištis neapsiriboja viena ar kita teologine doktrina ar moraline disciplina, vienu ar kitu Bažnyčios gyvenimo aspektu. Atrodo, kad ši sumaištis paliečia pačią Bažnyčios tapatybę.

Sumaišties šaltinis yra nesugebėjimas gerbti Tiesą: tiek ją neigiant, tiek apsimetant jos nežinant, tiek ir ją žinant, tačiau neskelbiant. Žydų Palapinių šventės metu kilusioje priešgynoje su Rašto žinovais ir fariziejais mūsų Viešpats aiškiai pasisakė apie tuos, kurie, atsisakydami pripažinti ir skelbti tiesa, sumaištį skatina. Sumaištis yra Piktojo darbas. Kaip mūsų Viešpats pats ir moko Rašto žinovams ir fariziejams tardamas šiuos žodžius:

“Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi. Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo.“ (Jn 8,43-45.47)

Melo kultūra ir jos keliama sumaištis nieko bendro su Kristumi ir Jo Nuotaka Bažnyčia neturi. Prisiminkime mūsų Viešpaties paraginimą Kalno pamoksle: “Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš Piktojo” (Mt 5,37)

Kodėl mums svarbu apmąstyti Bažnyčios, kur šiuo metu tiek daug painiavos, dabartinę būklę? Kiekvienas iš mūsų - kaip gyvi mistinio Kristaus Kūno nariai - esame pašaukti kovoti už gėrį prieš blogį, prieš Piktąjį, išsilaikyti gėryje, išsilaikyti Dievuje, likti su Kristumi. Kiekvienas iš mūsų, atsižvelgdamas į savo pašaukimą gyvenime ir savo ypatingas dovanas, esame įpareigoti išsklaidyti painiavą ir parodyti šviesą, kuri ateina tik iš vienintelio Kristaus, kuris dėl mūsų yra gyvas gyvuojančioje apaštalinėje Bažnyčios Tradicijoje.

Nenuostabu, kad, tokiai dabartinei Bažnyčios būklei esant, ant tų, kurie laikosi Tiesos, kurie yra ištikimi Tradicijai, yra klijuojamos etiketės: “griežtieji”, “tradicionalistai”. Nes jie priešinasi vyraujančiai painiavai. Tuo tarpu melo ir sumišimo kultūros kurstytojai vaizduoja juos kaip vargšus ir stokojančius, ar kaip gydymo reikalingus ligonius.

Galų gale mes tenorime tik vieno dalyko, būtent, galėti ištarti tai, ką savo žemiškų dienų pabaigoje ištarė Apaštalas Paulius: “Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.” (2 Tim 4, 6-8)

Dėl mūsų Viešpaties meilės ir Jo gyvo buvimo kartu su mumis Bažnyčioje mes kovojame už Tiesą ir Šviesą, kurią Jis visada į mūsų gyvenimą atneša.

Kartu su pareiga kovoti prieš melą ir sumaištį kasdieniniame gyvenime kaip gyvi Kristaus Kūno nariai esame įpareigoti apie savo susirūpinimą Bažnyčia pranešti mūsų ganytojams - Romos Pontifikui, vyskupams ir kunigams, kurie yra pagrindiniai vyskupų bendradarbiai Dievo kaimenės ganymo darbe. Kanonų teisės kodekso II-os knygos „Dievo tauta“ I-os dalies „Visų tikinčiųjų pareigos ir teisės“ 212 skyrelyje rašoma:

§1. Suvokdami savo atsakomybę, tikintieji privalo su krikščionišku paklusnumu sekti tais dalykais, kuriuos šventieji ganytojai – tiek, kiek jie atstovauja Kristui - skelbia kaip tikėjimo mokytojai arba nustato kaip Bažnyčios valdytojai.

§2. Tikintieji gali laisvai pranešti Bažnyčios ganytojams apie savo poreikius, ypač dvasinius, taip pat ir savo norus.

§3. Sulig turimomis žiniomis, kompetencija ir autoritetu, jie turi teisę ir net kartais pareigą atskleisti šventiesiems ganytojams savo nuomonę apie Bažnyčios gėrį liečiančius dalykus; taip pat pareikšti savo nuomonę visiems tikintiesiems, nepažeidžiant tikėjimo ir moralės vientisumo, su pagarba savo ganytojams, dėmesingai bendram labui bei asmenų orumui.

212 skyrelio, kuris yra naujas Kanonų teisės kodekse, šaltiniai yra II Vatikano Susirinkimo mokymas, ypač Bažnyčios dogmatinės konstitucijos „Lumen gentium“ 37 skyrius ir Dekreto apie pasauliečių apaštalavimą „Apostolicam Actuositatem” 6 skyrius.

Veiksnaus bendradarbiavimo tarp tų, kurie vykdo pastoracinę tarnystę ir pasauliečių, kurie vykdo apaštalinę pasaulio pašventinimo misiją įvairiopuose matmenyse, tikslas yra tiek dvasinė pasauliečių globa - kad šie galėtų pakelti apaštalavimo iššūkius, tiek ir pačios Bažnyčios gėris, prie kurio pasauliečiai pagrįstai raginami prisidėti.

Kaip Bažnyčios kanonai pabrėžia, pasauliečiai, ištikimai laikydamiesi aukščiau paminėtuose dokumentuose išdėstyto Bažnyčios mokymo, yra kviečiami pranešti apie savo rūpestį Bažnyčios labui, netgi šiuos rūpesčius viešai paskelbiant, tuo pačiu visada gerbiant pastoracinę tarnystę, kuri buvo Kristaus nustatyta Jam kuriant Bažnyčią per savo viešąją tarnystę, visų pirma per savo Kančią, Mirtį, Prisikėlimą, Žengimą į Dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimą Sekminių metu. Tiesą sakant, pasauliečių tikinčiųjų padėjimas savo ganytojams Bažnyčios statymo darbe ne tik nesumažina pagarbos pastoracinei tarnystei, bet iš tikrųjų ją tik sutvirtina (žr. Lumen Gentium, 37).

Deja, šiandien teisėtas pasauliečių nerimas dėl Bažnyčios pasaulyje misijos kai kurių Bažnyčios atstovų yra vertinamas kaip stokojantis pagarbos pastoracinei tarnystei.

Jau dabar neįtikėtiną vis augančios ir agresyvėjančios sekuliarizacijos iššūkį didina dar labiau neįtikėtina - jau kelis dešimtmečius besitęsianti - itin aktuali patikimos katechizacijos stoka. Šiais laikais pasauliečiai iš savo ganytojų pirmiausiai nori, kad šie aiškiai išdėstytų krikščioniškus principus ir tikėjimo tradicijos pamatą, kuris Bažnyčioje perteikiamas nenutrūkstama gija.

Nerimą kelia dabartinė melo ir painiavos Bažnyčioje kultūra, būtent, painiava dėl pačios Bažnyčios prigimties ir jos santykio su pasauliu. Šiandien mes vis dažniau girdime, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, ir kad katalikai turėtų sietis su kitų religijų atstovais ir religijos neišpažįstančiais asmenimis kaip su Dievo vaikais. Tai yra rimčiausias melas ir painiavos šaltinis.

Visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau nuo Pirmųjų tėvų Nuopuolio, ir dėl to paveldėjus prigimtinę nuodėmę, žmonės Dievo vaikais gali tapti tik Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje, kurį Dievas Tėvas atsiuntė į pasaulį, kad per Tikėjimą ir Krikštą žmonės vėl taptų Jo sūnumis ir dukromis. Tik per Krikšto sakramentą mes tampame Dievo vaikais, Jo viengimyje Sūnuje įvaikinamais Dievo sūnumis ir dukromis. Santykiuose su kitų religijų atstovais ir jokios religijos neišpažįstančiais asmenimis mes privalome parodyti jiems pagarbą, kuri dera pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtiesiems. Visgi tuo pačiu privalome jiems paliudyti tiesą apie prigimtinę nuodėmę ir išteisinimą per Krikštą. Priešingu atveju Kristaus misija, Jo atperkantis Įsikūnijimas ir Jo misijos tęsimas Bažnyčioje neturi prasmės.

Netiesa, kad Dievas nori daugybės religijų. Jis atsiuntė savo viengimį Sūnų į pasaulį, kad Jis pasaulį išgelbėtų. Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievas Sūnus, yra vienintelis pasaulio Išgelbėtojas. Bendraudami su kitais mes privalome visada liudyti tiesą apie Kristų ir Bažnyčią, kad šie, kurie laikosi melagingos religijos ar neišpažįsta jokios religijos, galėtų gauti tikėjimo dovaną ir prašyti Krikšto sakramento.

Šaltinis: newdailycompass.com

Vertimas - arche.lt rūpesčiu.