Iškilus olandų kardinolas pop. Pranciškaus mėginimą išspręsti Vokietijos vyskupų ginčą dėl šv. Komunijos teikimo protestantams pavadino „visiškai nesuvokiamu“.
Vasario 19 – 22 dienomis trys ketvirtadaliai Vokietijos vyskupų konferencijos narių balsavo už naujas sielovadines gaires pavadinimu „Eiti su Kristumi, vienybės pėdomis: mišrios santuokos ir bendras dalyvavimas Eucharistijoje“. Šis dokumentas numato daugiau galimybių leisti katalikų sutuoktiniams protestantams priimti Komuniją. Tačiau septyni vyskupai, įskaitant kard. Rainerį Maria Woelki, suabejojo, ar dokumentas atitinka kanonų teisę, ir paprašė Tikėjimo mokymo kongregacijos įsikišti. Jie suformulavo keturis klausimus (dubia) ir kovo gale nusiuntė juos į Romą. Viename iš jų klausiama, ar pavienė regioninė vyskupų konferencija turi kompetenciją sprendimams, kurie liečia visuotinės Bažnyčios gyvenimą ir praktiką?
Pasak kai kurių šaltinių, Tikėjimo mokymo kongregacija išsiuntė laišką Vokietijos vyskupų konferencijai, nepritardama naujoms gairėms. Ši iš pradžių mėgino neigti laiško gavimą, bet paskui jį pripažino.
Nerimstant diskusijoms, Vokietijos vyskupų delegacija, kurią sudarė keturi sielovadinėms gairėms pritarę vyskupai, įskaitant kard. Reinhardą Marxą, ir du joms nepritarę, gegužės 3 d. susitiko su Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu arkivysk. Luisu Ladaria ir Krikščionių vienybės tarybos pirmininku kard. Kurtu Kochu.
Po susitikimo Vatikanas paskelbė trumpą pranešimą, kuriame sakoma, kad popiežius Pranciškus „vertina vokiečių vyskupų ekumenines pastangas ir prašo juos atrasti, bažnytinės bendrystės dvasioje, vienbalsį sprendimą“.
Olandų kardinolas Willemas Jacobus Eijkas dienraštyje „National Catholic Register“ stipriai sukritikavo tokį Popiežiaus pareiškimą.
„Bažnyčios mokymas ir praktika Eucharistijos teikimo protestantams klausimu yra visiškai aiškūs“, – rašo jis.
Kanonų teisės kodeksas sako štai ką: „Mirties pavojuje arba esant rimtai būtinybei, diecezinio vyskupo ar vyskupų konferencijos sprendimu katalikų kunigai gali teisėtai teikti sakramentus ir kitiems krikščionims, nesantiems visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, <...> su sąlyga, kad šie parodo katalikišką tikėjimą šiais sakramentais ir yra tinkamai nusiteikę.“ (844 § 4)
Taigi tai liečia tik išskirtinius atvejus, rašo kard. Eijkas. Jis priduria, kad apskritai „interkomunija galima tik su stačiatikiais, nes Rytų bažnyčios, nors ir nesančios visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, dėl išsaugotos apaštalų suksesijos turi tikrus sakramentus, ypač galiojančią kunigystę ir Eucharistiją“.
„Protestantai netiki nei kunigyste, nei Eucharistija [katalikiška prasme], – rašo kardinolas. – Vokietijoje dauguma protestantų yra liuteronai, o liuteronai tiki konsubstanciacija, kitaip tariant, jie mano, kad priimdamas Kristaus Kūną ir Kraują, krikščionis priima ir duoną su vynu. Jei netikintis priima šią duoną ir vyną, Kristaus Kūno ir Kraujo su jais nėra. Lygiai taip pat ir ne komunijos metu yra tik duona su vynu, bet ne Kristaus Kūnas ir Kraujas.“
„Ši liuteronų doktrina apie konsubstanciaciją iš esmės skiriasi nuo katalikiško mokymo apie transsubstanciaciją: katalikams tai, kas priimama duonos ir vyno pavidalais, net jeigu yra teikiama netikinčio kunigo ir ne Mišių metu, yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, o ne duonos ir vyno substancijos“, – paaiškina kard. Eijkas.
„Dėl šių esminių skirtumų Komunija neturėtų būti teikiama protestantams, sako jis, net ir susituokusiems su katalikais, nes jie negyvena visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia ir neturi katalikiško tikėjimo Eucharistija.“
„Skirtumas tarp tikėjimo konsubstanciacija ir tikėjimo transsubstanciacija yra toks didelis, kad Bažnyčia privalo reikalauti, kad tie, kurie nori priimti Komuniją (išskyrus mirties atveju), atvirai ir formaliai turi atstatyti visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia ir pripažinti katalikų tikėjimą, įskaitant tikėjimą Eucharistija.“
„Pop. Pranciškus pranešė Vokietijos vyskupų delegacijai, kad jie turi dar kartą apsvarstyti naujų sielovadinių gairių projektą ir pamėginti rasti vieningą sprendimą. Vieningą sprendimą dėl ko?“ – klausia olandų kardinolas. „Jei visi Vokietijos vyskupų konferencijos nariai vieningai nuspręs, jog galima teikti Komuniją su katalikais susituokusiems protestantams, ar tai, kas prieštarauja Kanonų teisės kodeksui ir Katalikų Bažnyčios katekizmui taps nauja Vokietijos Katalikų Bažnyčios praktika?“
„Tikėjimu pagrįstos Katalikų Bažnyčios praktikos nelemia statistika, jos negali pakeisti vienos šalies vyskupų konferencijos dauguma, net jeigu tai ir absoliuti dauguma, – daro išvadą kardinolas. – Popiežius Pranciškus tiesiog turėjo informuoti vokiečių delegaciją apie tai, ką aiškiai nustato Katalikų Bažnyčios katekizmas ir kanonų teisė. Paliekant neaiškumą svarbiais klausimais, tarp tikinčiųjų įsivyrauja sumaištis, ir Bažnyčios vienybei kyla pavojus. Tas pat pasakytina ir apie tuos kardinolus, kurie viešai siūlo laiminti homoseksualų poras, nors tai tiesiogiai prieštarauja Šventuoju Raštu pagrįstam Bažnyčios mokymui, teigiančiam, jog santuoka egzistuoja tik tarp vyro ir moters.“
Kard. Eijko laiškas užbaigiamas dramatiška gaida: „Matydamas, kad vyskupai, ir ypač Petro įpėdinis, nesistengia ištikimai perduoti tikėjimo lobio, esančio Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, negaliu neprisiminti apokaliptinių Katalikų Bažnyčios katekizmo žodžių:
„Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos. Persekiojimai, kurie lydi jos žemišką kelionę, atskleis „nedorybės paslaptį“, prisidengusią religine apgaule ir siūlančią žmonėms tariamą jų problemų sprendimą atkritimo nuo tiesos kaina.“ (675)
Popiežiaus sprendimą [arba tiksliau, sprendimo nebuvimą] kritikavo ir kitas žymus hierarchas, buvęs Tikėjimo kongregacijos prefektas kard. Gerhardas Mülleris. Pasak jos, Vatikano pranešimas yra „labai prastas“, nes „neatsako į pagrindinį, esminį klausimą“. Neįmanoma, pabrėžė jis, „būti sakramentinėje vienybėje be bažnytinės vienybės“. Dėl Bažnyčios vienybės, pridūrė kardinolas, Šventasis Tėvas turi „aiškiai patvirtinti katalikų tikėjimą, ypač šio tikėjimo atramą, Eucharistiją“.