Bažnyčia, valstybė ir religinės laisvės klausimas

Alfredo Ottaviani (1890–1979) buvo 1916 m. įšventintas kunigu, užėmė įvairias pareigas Vatikane. 1953 m. tapo kardinolu ir ėmė dirbti Šv. Oficijoje (tai aukščiausia katalikų doktrinos gynimo institucija, dar vadinama šv. Inkvizicija), 1959 m. tapo jos vadovu (sekretoriumi), 1962 m. įšventintas vyskupu. 1966–68 – vietoj Šv. Oficijos įkurtos Šv. Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas (proprefektas). Vienas iš Tradiciją gynusių hierarchų grupės Vatikano II Susirinkime (1962–1965) lyderių.

Pateikiamos ištraukos iš jo knygos: Alaphridus S. R. E. Card. Ottaviani, Compendium iuris publici ecclesiastici, ed. 4, Typis Polyglottis Vaticanis, 1954. Tai viešosios bažnytinės teisės vadovėlis Popiežiškojo abiejų teisių instituto studentams, parašytas prieš pat Vatikano II Susirinkimą. Jame išdėstytas visų laikų Bažnyčios mokymas apie Bažnyčios ir valstybės santykį, atsižvelgiant į naujausiųjų laikų problemas. Įdomu, kad šiame tikrai autoritetingo mokslininko – būsimo Šv. Oficijos vadovo – veikale negailestingai triuškinamos tos teorijos, kurios netrukus bus įteisintos II Vatikano dokumentuose.

 

I dalis

Valstybės ir religijos santykis

 

IV skyrius

Valstybė ir religija

 

[...] 168. Religija, remiantis tautų teise, yra visuomenės pagrindas. – Juk ne viena ar kita tauta, bet visos visų amžių tautos, barbariškos ir kultūringos, buvo visuotinai įsitikinusios, kad religija yra visų įstatymų pamatas. O tai, kuo visuotinai ir nuolatos įsitikinusi visa žmonija, akivaizdžiai rodo prigimtinę teisę.

Tai, kad visuomenei naudinga ir net būtina įtvirtinti bei palaikyti religiją, galime parodyti argumentu, kuris buvo žinomas ir pagonims: juk iš religijos teka visoks papročių tvarkingumas, santarvė ir socialinis teisingumas. Visi žino, „kiek daug religija sutvirtino priesaikų, kiek išsaugojo sutarčių, kiek daug žmonių dieviškos bausmės baimė sulaikė nuo nusikaltimo, kokia šventa yra piliečių tarpusavio bendrystė, jei joje kaip teisėjai ir liudytojai dalyvauja dievai“[1].

Platonas mokė, kad gerai sutvarkytoje valstybėje pirmiausia rūpinamasi tikrąja religija, kad religija yra tikrasis valstybės pamatas[2]. Plutarchas sakė esąs įsitikinęs, kad lengviau įsteigti miestą be saulės, nei kad, visiškai pašalinus religiją, susikurtų ir išliktų valstybė[3]. Eutropijus giria pamaldųjį Numą, romėnų religijos sutvarkytoją, kad jis „buvęs ne mažiau naudingas miestui nei Romulas, nes įvedė įstatymus ir gerus papročius romėnams, kurie dėl įpratimo kariauti jau buvo laikomi plėšikais ir pusiau barbarais“[4]. Ciceronas visą romėnų valstybės klestėjimą ir sėkmę priskiria religijai: „Mes nugalėjome ispanus ne skaičiumi, galus – ne tvirtumu, pūnus – ne klastingumu, graikus – ne menais... bet įveikėme visas gentis ir tautas pamaldumu, religija ir ta viena išmintimi, kuri mums parodė, jog viskam vadovauja ir viską veda nemirtingųjų dievų valia“[5].

169. Apreikštoji religija turi dar aukštesnę socialinę įtaką. – Jeigu taip galėjo kalbėti pagonys, tuomet su dar su didesniu įsitikinimu, remiantis faktais, tai galima teigti apie apreikštąją religiją, kurios moralinis mokymas yra žymiai vaisingesnis tiek asmeninėje, tiek šeimos ir visuomenės srityje. Ji savo Dievo duotais įsakymais ir antgamtine pagalba vykdant tuos įsakymus toli lenkia prigimtinę religiją[6].

Užtenka pažvelgti į kai kuriuos Šventojo Rašto tekstus (plg. toliau išnašoje), kad tuojau pamatytume, kaip labai Bažnyčia valstybei padeda 1. puoselėdama ir gindama įstatymų teisingumą, 2. teigdama dangišką palaimą pavieniams žmonėms ir bendruomenėms. Todėl ji tikrai pasirodo kaip visų dorybių šaltinis.

I. Iš tiesų, pastebi Cavagnisas, „laikinoji ramybė, kuri yra svarbiausia laikinosios laimės dalis, neįmanoma be tikros moralės, tai yra, jei žmonės nėra įsitikinę, kad valstybės įstatymų laikymasis ir kitų teisių gerbimas įpareigoja jų sąžines. Tačiau tikro sąžinės įpareigojimo nėra arba jis nėra veiksmingas, jei Dievas nepripažįstamas jo autoriumi ir gynėju. O to moko ir tam skatina tik religija“[7].

Dabar palyginkime veiksmingumą įpareigojimo, kurį gina vien civilinė sankcija, ir tokio, kurį sutvirtina religinė sąžinė.

Visų pirma, vien civilinė sankcija apima tik svarbius dalykus; ji skiriama tik už išorinius ir viešus nusikaltimus; ją galima lengvai pažeisti, pvz., bėgant, paperkant liudininkus, dėl teisėjo aplaidumo, nedorumo ar nežinojimo. Gi tas, kuris visame kame paklūsta pirmiausia dėl Dievo, stengiasi gerai elgtis net mažmožiuose; jis žino, kad nuo Dievo nieko nepaslėpsi; jis suvokia, kad aukščiausiasis Teisėjas už viską kada nors paskirs arba atlygį, arba bausmę, ir niekas negalės pabėgti nuo jo rankos[8].

Žinoma, pasakysi, kad galima žmones auklėjant paskatinti vykdyti pareigas dėl įsitikinimo, t. y. suformavus teisingą pilietinį sąmoningumą. Tačiau, kad ir nutylėdami abejonę, ar šis kelias įmanomas paprastiems žmonėms, liaudies visumai, turime paklausti: kokiais principais turėtų remtis nuoširdus ir pastovus pilietinis sąmoningumas? Jei nurodysi proto šviesą, naudingumo kriterijų ar etinio hedonizmo[9] teoriją, atsakysiu, kad šie dalykai yra praktiškai netinkami, bent jau paprastai liaudžiai, nebent tobuliems, aistrų neapakintiems, egoizmo nevaržomiems, idealizmo vedamiems žmonėms. Bet juk akivaizdu, kad tai iliuzija, ypač ten, kur niekinamas amžinasis atlygis ir ieškoma vien žemiškos laimės.

Tad nieko nuostabaus, jog yra daugybė rašytojų, kurie neturi pamaldumo Dievui ir net pagarbos Bažnyčiai, bet vis dėlto mato naudą, kylančią viešajai dorovei iš religijos ir pripažįsta, kad religija yra geriausia valstybės pagalbininkė ir žmogiškosios laisvės atrama.

II. Naudingumas visuomenei pirmiausia teka iš religijos ne kaip iš visų asmeninių dorybių šaltinio ir palaikytojos. Religija išmintingai nurodo kiekvienam jo pareigas ir teikia dangišką pagalbą jų laikytis. Tikroji religija ypač išmintingai bei teisingai tvarko sutuoktinių teises ir pareigas; geriausiai padeda vaikų apsaugai ir auklėjimui; suteikia piliečių tarpusavio santykiams bei pareigoms meilės, švelnumo ir dosnumo[10]. [...]

170. Ateizmas, natūralizmas[11], valstybinis indiferentizmas[12], naujasis katalikiškasis liberalizmas. – Yra tokių, kurie mano, jog pakanka, jei dieviškieji įstatymai valdo pavienių žmonių gyvenimą ir elgesį, o valstybė turėtų palikti piliečiams laisvę išpažinti tokią religiją, kokią jie užsinori. Esą tuomet nebūtų trukdoma išganinga religinės praktikos įtaka viešiesiems papročiam. Tačiau, kita vertus, jie mano, kad pati valstybė visai neturėtų rūpintis religija. Geriausia valstybės santvarka ir visuomeninė pažanga esą reikalauja, kad žmonių visuomenė būtų kuriama ir vedama visai neatsižvelgiant į religiją, lyg ji neegzistuotų, arba bent nedarant jokio skirtumo tarp tikrosios religijos ir klaidingųjų[13].

1. Kraštutinė šios klaidos forma yra valstybinis ateizmas, tačiau jam prieštarauja pati valstybės prigimtis ir jos nauda bei tikslas.

Juk „prigimtis ir protas pavieniams žmonėms įsako šventai ir pamaldžiai garbinti Dievą, jei jie yra jo valdžioje, o jei nėra – prie jo sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir pilietinę visuomenę. Juk žmonės, vienijami bendros visuomenės, yra ne mažiau Dievo galioje, nei būdami pavieniai. [...] Todėl kaip niekam neleidžiama apleisti savo pareigas Dievui, ir kaip visi yra didžiai įpareigoti visa širdimi ir elgesiu priimti religiją... taip valstybės negali nenusikalsdamos taip elgtis, lyg Dievo visai nebūtų, ar atmesti rūpinimąsi religija, lyg ji būtų svetima ir nenaudinga...“[14]. [...]

2. Natūralizmas paniekina dieviškąją religiją, nes ji peržengia žmogaus suvokimo ribas, ir mano, kad turi viešai ginti tik prigimtinę religiją, suprantamą protui ir kiekvieno savaip formuluojamą. Tai atlikus, sako natūralistai,valstybė patenkins natūralų religinį poreikį ir pasirūpins religijos moraline įtaka visuomenei, tačiau nepažeis sąžinės laisvės ir religinių nuomonių[15].

To siekė buvęs nacionalsocialistų režimas Vokietijoje, kuris skatino kažkokį miglotą piliečių, „tikinčiųjų Dievu“ (kaip juos vadino), religingumą. Jo forma buvo tautinė-natūralistinė, tikrai apgaulinga sieloms[16].

Tačiau kaip individas privalo sekti ne bet kokia ir ne vien prigimtine, bet Dievo įsakytąja religija, kurią jis iš aiškių ir neabejotinų ženklų atpažįsta esant vienintele tikrąja, taip ir valstybės turi priimti tą Dievybės garbinimo būdą, kurį pats Dievas nurodė kaip jam patinkantį. [...]

3. Gi indiferentizmo sekėjai laikosi klaidingos prielaidos, esą nėra pakankamai aišku, kuri religija yra tikroji, ir nėra aukščiausio kompetentingo teisėjo, galinčio išspręsti šį ginčą. Todėl, anot jų, praktiškai reikia kiekvienam piliečiui palikti laisvę suvokti ir garbinti Dievą taip, kaip jam patinka. Ši sąžinės laisvė, sako jie, nebūtų išsaugota, jei valstybė laikytųsi tik vienos kurios religijos. Todėl, daro išvadą jie, valstybė turėtų vienodai rūpintis visomis religijomis, visas jas saugoti, kad jos visos kartu prisidėtų prie viešosios santarvės ir dorovės.

Tačiau prieš valstybinį ateizmą ir natūralizmą pateikti argumentai taip pat galioja ir prieš politinį indiferentizmą. Teisingumas ir protas draudžia ne tik kad valstybė būtų bedieviška, bet ir kad laikytųsi teizmo, vienodai tinkančio visoms religijoms, bei visoms teiktų vienodas teises[17].

Kadangi valstybėje yra būtina išpažinti vieną religiją, protas sako, kad tai turi būti tikroji religija. Religinio indiferentizmo išpažinėjai mano, kad teorijos srityje reikia vienodai priimti tiesą ir klaidą, o praktikos srityje – dorybę ir ydą. Tačiau teisingumas draudžia daryti žalą piliečiams, o ji neišvengiamai kyla iš valstybinio indiferentizmo: valstybė, vienodai žiūrėdama į visas religijas, taigi ir į klaidingas sektas, veikia prieš liaudies gerovę, nes skatina klaidos ir paklydimo mokytojus bei sukelia piliečiams pavijų prarasti visiems skirtą aukščiausiąjį gėrį. Taigi ji pašalina visuomeninės dorovės pagrindą ir paniekina dieviškus dalykus bei tikrosios pažangos dvasią.

4. Naujasis katalikiškasis liberalizmas. Ne mažiau pavojingos ir šiandieninio katalikiškojo liberalizmo klaidos – esą rūpindamasis demokratija, jis klaidingai pažeidžia katalikybės principus dėl valstybės pareigų Bažnyčios atžvilgiu. Katalikų liberalai aiškiai jaučia sunkumus, kuriuos kelia jų doktrinoms priešingas Bažnyčios mokymas, ypač Romos pontifikų enciklikos šia tema. Jie bando šių sunkumų nusikratyti teikdami, kad enciklikose reikia skirti nuolatinę dalį nuo kintančios pagal laiko ir istorijos aplinkybes. Taip jie teigia, kad ankstesniais laikais teologų ir Romos pontifikų mokymas buvo pritaikytas jau praėjusios epochos istorinėms aplinkybėms, todėl dabar yra pasenęs, anachronistinis ir nesutaikomas su šiandieninės demokratinės valstybės samprata[18].

Jie iškelia šį fundamentalų principą: esą žmonės visur turi tas pačias teises, nesvarbu, ar jie klysta, ar laikosi tiesos.

Šį principą jie pritaiko šiandieninei demokratinei valstybei, netgi katalikiškai: visos religinės bendrijos bei pavieniai piliečiai turi naudotis visiškai tokiomis pat teisėmis tiek privačiai praktikuodami, tiek vykdydami viešą savo religijos kultą ir net propaguodami savo doktriną.

Jie piešia konfesinę valstybę tamsiomis spalvomis, remdamiesi kai kuriais senų laikų perlenkimais, todėl aiškina, kad tokia valstybė mūsų laikais yra nepriimtina – ji reikštų grįžimą prie viduramžių prievartos. Jie tyčiojasi iš valstybės, kuri vykdo savo pareigas viešai išpažindama ir saugodama katalikų religiją, vadina ją „klerikaline“, kaip jau yra įpratę antikatalikai.

Todėl jie daro išvadą: valstybė turi būti pasaulietiška, nors ir būtų suformuota krikščioniškų papročių ir dvasios. Jie teigia, kad geriausia ir pačiai valstybei naudingiausia sistema būtų Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, ir tai iškelia ne kaip hipotezę, o kaip tezę ir visuotinį principą.

Tačiau prieš visus šiuos teiginius galioja visi tie patys argumentai, kuriuos pateikėme prieš indiferentizmą. Katalikams neleistina Bažnyčios magisteriumo ir ypač enciklikų mokymo taip atskiesti, kad būtų teigiama, jog jis galiojo tik tų laikų aplinkybėms ir buvusių amžių sąlygoms. „Neleistina manyti, – teigia Pijus XII enciklikoje Humani generis, – kad tai, kas mokoma laiškuose enciklikose, savaime nereikalauja pritarimo, nes jose popiežiai nesinaudoja savo aukščiausio magisteriumo galia. Jose mokoma ordinarinio magisteriumo, kuriam ir čia galioja principas: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ [Lk 10, 16]. Juk dažniausiai tai, kas pateikiama ir pabrėžiama laiškuose enciklikose, jau kitur buvo priskirta katalikų doktrinai“[19].

Jeigu jie sako, kad demokratinėje valstybėje tas pačias teises turi ir pilietis, kuris laikosi klaidos, ir tas, kuris turi tiesą, jie teigia kažką, kas nepriimtina tiek prigimtinės, tiek pozityviosios dieviškosios teisės požiūriu[20]. Nebent susidarytų aplinkybės, kuriomis, arba siekiant gauti kokį nors didelį gėrį, arba išvengti didelio blogio, vyresnybė turėtų kantriai pakęsti ir toleruoti tai, ko kitaip negali sukliudyti[21]. Juk ir pats Dievas savo apvaizda neretai išlaiko blogį ar iš mūsų reikalauja jį išlaikyti dėl ypatingų aplinkybių. Tačiau tuomet galioja visuotinis principas, kad reikia daryti gera ir kiek įmanoma trukdyti bloga[22].

O jeigu jie teigia, kad demokratinėje valstybėje net tauta negali iš savo valdytojų reikalauti, kad jie oficialiai elgtųsi kaip katalikai, jie prieštarauja pačiai Bažnyčios doktrinai, kaip matome iš aukščiau pateiktų Aukščiausiojo pontifiko Leono XIII žodžių enciklikoje Immortale Dei, kuriuos patvirtino ir dabar valdančio Aukščiausiojo pontifiko Pijaus XII mokymas, matomas daugelyje jo kalbų ir aktų[23].

171. Kokia religija yra tikroji, galima nesunkiai pažinti, ypač katalikiškoje valstybėje, nes visiškai aiškiai pasirodo jos tikrumo požymiai, jei tik vertinama išmintingai ir nuoširdžiai: „Daugybė aiškių argumentų, būtent, daugelis tikrų pranašysčių, dažni stebuklai, greitas tikėjimo išplitimas, nepaisant priešų ir didžiausių kliūčių, kankinių liudijimas ir kiti įrodymai atskleidžia, kad tas tikėjimas yra vienintelis tikras, kurį įsteigė pats Jėzus Kristus ir įsakė savo Bažnyčiai saugoti bei platinti“[24].

172. Politikų prasimanymas: sąžinės laisvė. – Norint pateisinti indiferentizmą, buvo įvesta toji formulė, kuri po klaidinančia teisingumo ir tiesos skraiste slepia ateizmo užkratą: „įstatymo ginama sąžinės laisvė“. Žinoma, negalima paneigti, kad sąžinės laisvės principas turi ir tikrų bei teisingų aspektų, tačiau laicizmo[25] šalininkai jį taiko, norėdami pažymėti tam tikrą laisvę, ar greičiau savivalę, kurios pagrindinės apraiškos yra mąstymo laisvė, žodžio laisvė ir kulto laisvė.

Žinoma, jei kalbama apie fizinę laisvę, tuomet sąžinės laisvės principas teisingas: Dievas, duodamas žmonėms laisvą valią, paliko jiems fizinę laisvę rinktis ir daryti gėrį, kad jie gautų nuopelnų. Todėl Bažnyčia skelbia religiją ne besipriešinančioms, o jau pamokytoms ir norioms sieloms. Bausdama eretikus, ji tramdydavo viešosios tvarkos pažeidimus, ir tai darydavo remiantis visuomenine teise.

Tačiau apie moralinę laisvę kalbame kitaip. Jos lygmenyje teisėta sąžinės laisvė yra tik ta prasme, kad „žmogui dėl jo sąžinės visuomenėje leista be jokių trukdymų vykdyti Dievo valią ir įsakymus. Tai ir yra tikra, Dievo vaikų verta laisvė, sąžiningai sauganti žmogus asmens kilnumą – ji nepavaldi jokiai jėgai ir neteisingumui“[26]. Kita vertus, jei protas sutinka su klaidingomis nuomonėmis, jei valia priima blogį ir jį sau taiko, žmogaus laisva valia negali ginti savo teisės į moralinę laisvę.

Tačiau abiem žmogaus galioms trūksta tobulumo: iš tiesų, protas dažnai siūlo valiai blogį kaip kažką gera, kas miglotai primena gėrį, ir todėl valia jį priima; arba valia trokšta ko nors, kas priešinga proto nurodymams. Todėl žmogaus fizinę laisvę reikia saugoti įvairiomis priemonėmis, kad visi jos veiksmai kryptų į gėrį ir susilaikytų nuo blogio, kitaip valios laisvė žmogui labai pakenktų. Tvirčiausia apsauga yra ne tik Bažnyčia, bet ir valstybė, kurios pareiga įstatymais kreipti žmones link visko, kas yra teisinga ir gera.

Taigi valstybė nukryptų nuo savo tikslo, jei vietoj to, kad padėtų žmonėms teisingai naudotis jų laisve, apleistų bet kokį rūpestį tikrąja religija, ir tai darytų tos laisvės gynimo dingstimi. Tiesa labiau atsiskleis, jei ištirsime atskirai kiekvieną laicizmo skelbiamos sąžinės laisvės formą.

1. Minties laisvė. – Šis posakis teigia sąžinės laisvę spekuliatyvioje srityje,vertinant pažintus dalykus. Anot jo, reikia palikti laisvę protui, kuris subjektyviai mano, kad seka tiesa. Protas esą neprivalo pritarti jam pateiktai objektyviai tiesai.

Tačiau žmogaus intelektas pačia savo prigimtimi krypsta link tiesos ieškojimo ir link pažintos tiesos priėmimo. Jei jis apsigauna ir priima netiesą, jis neturi teisės ir tikros laisvės tos netiesos laikytis. Todėl protas neturi teisės reikalauti, kad kiti gerbtų jo mąstymo būdą.

Praktinėje srityje minties laisvė reiškia ir visišką laisvę elgtis taip, kaip savo praktiniu sprendimu protas nurodo veikti ar susilaikyti nuo veikimo. Juk jei esame laisvi spręsti, tai ir laisvi veikti, nes visuomet darome tai, ką manome esant teisinga. Todėl būtų neteisinga varžyti išorinę laisvę, kartu pripažįstant vidinę teisę: tai irgi būtų sąžinės pažeidimas, jei būtų jėga verčiama priešintis savo sąžinės balsui.

Ne mažiau iracionalus yra ir reikalavimas, kad kiekvienas galėtų pagal savo norą formuoti savo sąžinę, esą niekas kitas negali turėti autoritetingo sprendimo. Tačiau tiesos kriterijai yra ne vien vidiniai, bet ir išoriniai, ir natūrali pareiga yra prisitaikyti prie pažintos tiesos, nesvarbu, ar ji pažinta vidiniu, ar išoriniu keliu, ypač jei įsikiša apreiškimą duodančio Dievo autoritetas.

Visa tai galima apibendrinti šiais žodžiais: protas, priimantis tiesą, elgiasi teisėtai, būtinai ir yra gerbtinas; klystantis protas yra neteisėtas ir keistinas, jis ypač visuomeninėje srityje negali sau reikalauti jokių teisių, ypač jei dėl klaidos atsisako pripažinti savo Kūrėją, neigdamas proto pareigą paklusti.

2. Žodžio laisvė. – Šis posakis apima ir spaudos laisvę. Jei jis suprantamas laicistine prasme, jis yra ne mažiau nedoras, klaidingas ir absurdiškas, nei sąžinės laisvė.

Kadangi ne visi dalykai yra teisingi ir dori, žmogus įpareigotas ne tik teisingai spręsti, bet ir ypač kalbėti, ginti ir skelbti tik tai, kas yra teisinga ir atitinka tiesą. Juk žodžiai bei raštai yra ne kas kita, kaip minčių išraiška ar ženklas. Ypač žmogus privalo priimti visa, ką jis pakankamai suvokia iš apreiškimo: kalbėti ar rašyti prieš jį būtų nedora ir prieštarautų religijai.Todėl būtų absurdiška valdovams nustatyti pareigą gerbti žodį ir spaudą, net jei jie skelbtų klaidą ir nedorybę. Tai virstų tikra pražūtimi tautoms[27], jei įvertintume, kad žmonės ra įpratę siekti tik savo naudos ir kaip paprasta liaudis nesugeba atskleisti klastingų samprotavimų.

3. Kulto laisvė yra valstybės leidimas kiekvienam piliečiui išoriniais jam patinkančiais aktais garbinti Dievą. Taip civiliniais įstatymais viešai sulyginamos visų kultų teisės ir galios, nei vieno neiškeliant virš kitų, net jei tai būtų katalikiškas kultas katalikiškoje valstybėje[28].

Tad sakoma, kad valstybė, išlaikydama neutralumą religiniuose ginčuose, nedaro prievartos ir neįžeidžia nei vieno piliečio sąžinės. Tačiau čia tinka visi argumentai, pateikti prieš religinį indiferentizmą ir prieš naująjį katalikiškąjį liberalizmą (Nr. 170, 3 ir 4).

Kaip visuose dalykuose reikia ieškoti tiesos, taip ypač dieviškuose, ir kaip neišmintina sulyginti klaidą su tiesa, taip ir suteikti lygias teises klaidingoms religijoms. Juk kultas yra Dievui rodomos pagarbos aktas. O jam priešingais aktais Dievas nenori būti garbinamas[29]. Todėl valstybėje turi būti vienas kultas, būtent tas, kuriuo Dievas nori būti garbinamas.

Laisvo kelio atvėrimas visiems kultams taip pat neatitinka valstybės valdymo naudos ir išmintingumo: toks atvėrimas leistų kilti piliečių nesutarimams ir kivirčams. Todėl pagirtina romėnų tautos politinė išmintis – romėnai laikė šventu dalyku laikytis to, kas buvo nustatyta jau Dvylikos lentelių įstatyme: „Niekas teneturi dievų atskirai“[30]. „Visą dievišką ir žmogišką teisę išmanantys vyrai, – rašo Livijus[31], – nusprendė, kad niekas labiau negriauna religijos, kaip aukojimas ne tėvų, o svetimomis apeigomis“. Iš tiesų, Europoje religijos vienybė ilgai buvo viešosios teisės pagrindas. Iš to kilo Europos vienybė, galėjusi atsilaikyti ir sutvirtėti kare prieš saracėnus. O ten, kur atsirado religiniai nesutarimai, ten kilo ir žiaurūs karai – jie dar kartą patvirtino, kad kulto vienybės puoselėjimas gimdo geriausią valstybinę tvarką.

Kulto laisvė ir oficialus visų religijų pripažinimas išstato pajuokai tikėjimą ir pamaldumą, skatina indiferentizmą ir galiausiai veda prie ateizmo.

 

V skyrius

Klaidingų kultų tolerancija

 

173. Pirmykštė tolerancijos samprata. – Tolerancija yra toks sielos nusiteikimas, kai dėl įvairių priežasčių kantriai pakeliame priešingumus ar vargus, kuriems nepritariame. Taip pat sakome, kad toleruojame tai, ko dėl svarbių priežasčių negalime ar neprivalome uždrausti arba išvengti, bet nesipriešindami leidžiame[32], nors ir mūsų sprendimu to nepatvirtindami[33]. Yra priežasčių, kiekvienoje srityje pateisinančių blogio leidimą: būtent, kokio nors didelio gėrio gavimas arba dar didesnio blogio sulaikymas. Todėl sakoma, kad tai vyksta palyginamuoju leidimu.

174. Palyginimas tarp religinės indiferencijos ir kultų tolerancijos. – Tie, kas laikosi religinio indiferentizmo politikoje, dažnai kalba apie privačią toleranciją, bet jie ne šiaip pakenčia klaidingus kultus, o skatina tokią įstatymų kryptį, kai daugeliui ar visiems kultams suteikiama tiek visiška laisvė religijos praktikavimui, tiek tam tikros pilietinės ir politinės teisės[34].

Taigi jiems pilietinės tolerancijos vardas priimtinas tik tuomet, kai ji suprantama kaip teisėta sąžinės laisvės išvada, t. y. kaip tokie įstatymai, kada kiekvienas žmogus gauna lygią teisę ir lygią laisvę vertinti visus kulto išpažinimui, skleidimui ir praktikavimui priklausančius dalykus. Dar daugiau, reikalaujama patvirtinti tokius valstybinius įstatymus, kurie neiškelia nei vienos religijos teisės virš kitų, bet visas pastato į tokią pat juridinę padėtį. Čia nuolat kalbama apie valstybės santykį su „bažnyčiomis“ bei apie „kultų“ lygybę.

Tačiau negalima vadinti tolerancija indiferencijos tiesos ir klaidos, gėrio ir blogio atžvilgiu. Nesakoma, kad kas nors toleruojama, jeigu tai saugojama, puoselėjama ir ginama. Negalima teigti, kad tiesa toleruojama kaip ir klaida[35].

Be to, kaip sakėme, formaliai žiūrint, tolerancija yra kažkas negatyvaus, svetimo bet kokiam priėmimui bei pozityviam skatinimui.

1. Nors kartais, kaip matėme, leidžiama toleruoti klaidingus kultus, bet niekuomet neleistina juos taip priimti, kaip to siekia indiferentai ir liberalai. Neleistina bendradarbiauti su klaidos skleidimu ir didinti pavojų pavaldinių sielų išganymui, prisidengiant laisvės puoselėjimu. Čia galioja prieš indiferentizmą pateikti argumentai (Nr. 170, 3).

2. Taigi tvarkingoje katalikiškos visuomenės valstybėje nėra vietos net politinei tolerancijai, išskyrus tuomet, kai yra toleranciją pateisinančių priežasčių. Nors tokių priežasčių, ypač šiandien, atsiranda vis dažniau, jos visuomet galioja anapus reguliarių krikščioniškos valstybinės tvarkos ribų.

Laikantis šio principo, kuris taikytinas visuomet, kai yra arba be didelių sunkumų valstybėje gali būti atkurta reguliari padėtis, akivaizdu, kad katalikiškoje visuomenėje civilinė vadovybė yra įpareigota uždrausti heterodoksiškus[36] kultus.

Ši labai rimta pareiga kyla: a) iš pilietinės visuomenės įpareigojimo priimti tikrąją religiją; b) iš valstybės įpareigojimo sergėti piliečių gėrybes – ne vien materialines, bet ypač dorovines ir dvasines; c) iš įpareigojimo globoti ir saugoti Bažnyčią, kuris galioja krikščionių valdovams dėl laikinosios tvarkos netiesioginio pavaldumo (subordinatio indirecta) dvasinei tvarkai, kaip bus išdėstyta vėliau; d) dėl pačios valstybės naudos, nes globodamas vien tik tikrąją religiją ir drausdamas klaidingus kultus, valdovas arba valstybės vadovas saugo socialinę taiką (garantuojamą religinės vienybės), taip pat skatina viešąją dorovę (ugdomą krikščioniškos gyvensenos).

3. Todėl aišku, kaip klaidingai ir žalingai liberalai teigia, kad nėra jokių ribų valstybei priimti įvairias religijas, nes jie nepripažįsta jokios iš to valstybei kylančios žalos ir nemato, koks kenksmingas jų pačių veikimas. Todėl Aukščiausieji pontifikai, sudarydami konkordatus su katalikų tautomis, paprastai siekia apsaugoti katalikų religinę vienybę, atmetant kitus kultus.

Syllabuse pasmerkiami šie teiginiai[37]: „Šiais mūsų laikais nebereikia daugiau laikyti katalikų religijos vienintele valstybės religija, atmetant visus kitus kultus“. Taip pat: „Pagirtina, kad kai kuriuose katalikiškuose kraštuose įstatymas garantuoja, jog visiems imigrantams leidžiama praktikuoti savus kultus“.

175. Kokiomis aplinkybėmis leistina politinė tolerancija. – Žinoma, yra rimtų priežasčių, dėl kurių ypač šiandien leidžiama politinė tolerancija. „Iš tiesų, – sako Leonas XIII, – Bažnyčia nusprendė, jog yra neleistina, kad įvairios Dievo kulto rūšys turėtų tas pačias teises kaip tikroji religija. Tačiau ji nepasmerkia valstybių vadovų, kurie, arba tikėdamiesi kokio nors didelio gėrio, arba norėdami užkirsti kelią dar didesniam blogiui, savo įprasta tvarka kantriai pakenčia, kad kiekvienas kitas kultas valstybėje turėtų savo vietą“[38].

Taigi gali būti remiamasi arba tuo, kad tai morališkai neįmanoma, nes be didelio pavojaus valstybei ir Bažnyčiai negalima taikyti draudžiančių priemonių prieš klaidingų kultų praktikavimą (pvz., kiltų karai, sukilimai, dideli tikinčiųjų persekiojimai); arba dėl didelės naudos, kurios tikimasi iš šio blogio pakentimo, kad nebūtų sukliudyta didesniam gėriui.

Kai šios aplinkybės egzistuoja, atsižvelgiant į Bažnyčios ir valstybės gerovę, klaidingos religijos toleravimas būtų mažesnis blogis nei netoleravimas, valdovas gali leisti tikrosios religijos nesilaikantiems pavaldiniams praktikuoti klaidingąją religiją. [...]

 

II dalis

Bažnyčios ir valstybės santykis

 

I skyrius

Liberalizmas ir atskyrimo sistema

 

179. Negatyvioji sistema. – Visi, kurie mano, kad reikia skatinti Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, kalba dažniausiai ne apie juridinius santykius tarp abiejų bendruomenių, o apie Bažnyčios ir valstybės principų atskyrimą, todėl kovoja už visų juridinių kontaktų tarp šių galių nutraukimą. Valstybė turinti ignoruoti Bažnyčią kaip savą teisę turinčią bendruomenę, bet saugoti pavienių piliečių sąžinės laisvę, nepripažįstant jiems jokių teisių civilinėje tvarkoje, kurios jungtų juos lyg į vieną religinį kūną.

1. Teigiantieji, kad valstybė turėtų būti visiškai pasaulietinė, arba bedieviška, nuosekliai neigia ir bet kokį pagrindą valstybės ir religinių bendruomenių juridiniams santykiams. Jei valstybė yra visai laicistinė, ji turi visiškai nesirūpinti bažnyčiomis, kokios jos bebūtų, kadangi šios religija besirūpinančios bendruomenės tvarko reikalus, visai nerūpinčius valstybei.

2. Tie, kas išpažįsta santykinį indiferentizmą ir kultų laisvę, nebūtinai neigia juridinius ryšius tarp valstybės ir Bažnyčios: juk valstybė galinti vienodai bendrauti su įvairiomis religinėmis bendrijomis, užmegzti juridinius santykius, derėtis su kiekvienos konfesijos religiniais autoritetais. Tačiau iš tokio religinio indiferentizmo lengva pereiti į atskyrimo sistemą. Tuo atveju civilinė bendruomenė, išpažindama religinę laisvę, suteikia viešo vykdymo galimybę religiniams aktams, tačiau atsiriboja nuo bažnyčių kaip juridinių asmenų ir bendrauja su jų religiniais autoritetais kaip su kitais piliečiais[39].

3. Taip pat gali būti negatyvioji atskyrimo sistema, kai valstybė skatina religingumą, priimdama vieną kultą ir jį taikydama viešuose aktuose, tačiau atsiskiria nuo pačios Bažnyčios ar religinės organizacijos, nepripažindama jos socialinių teisių ir autoritetų. Valstybė nei reiškia teises, nei prisiima pareigų tos bendruomenės kaip religinės bendrijos atžvilgiu.

180. Pagrindinės liberalizmo formos. [...]

1. Griežtieji liberalai tik valstybę laiko savo prigimtimi teisine bendruomene, iš jos esą kyla visos teisės. Todėl, „jei ji bendrauja su Bažnyčia, ji nepripažįsta jai tobulos bendruomenės[40] pobūdžio ir teisių, bet laiko ją viena iš kitų bendrijų, kurios gyvuoja valstybėje. Todėl teigiama, kad jei ji turi kokių nors teisių ar galių teisėtai veikti, tai jas turi tik dėl valstybės vadovų sutikimo ir leidimo“[41].

2. Nuosaikieji liberalai neneigia Bažnyčios juridinio pagrindo. Jie pripažįsta jos teisę tvarkytis ir veikti nepriklausomai nuo valstybės, bet mano, kad valstybė neturi jokių pareigų jos atžvilgiu ir gali ją ignoruoti. Nustatydama teises kiekvienam „institutui, papročiui ir įstatymui, valstybės pareigybei, jaunimo auklėjimo įstaigai, ji mano, kad gali visai neatsižvelgti į Bažnyčią. lyg jos visai nebūtų“ (ten pat).

3. Liberalieji katalikai teoriškai priima Bažnyčios viršenybę ir pilietinės bendruomenės pavaldumą jai, suprasdama, kad to reikalauja tos bendrijos galutinis tikslas, tačiau praktiškai remia abiejų atskyrimą. [...]

181. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. A) samprata. – Atskyrimo sistema paprastai žinoma šia plačiai skelbiama formule: „Laisva Bažnyčia laisvoje valstybėje“.

Pabrėždami visišką valstybės autonomiją nuo bet kokios religinės teisės, atskyrimo šalininkai teigia, kad abi bendruomenės, bažnytinė ir civilinė, turi eiti kiekviena savo keliu. Valstybė savo veikloje esą remiasi teise, Bažnyčia – religija. Jei abiejų veikimas laikysis savo apibrėžtos srities, nebus pagrindo abiem bendruomenėms susidurti ir diskriminuoti kitos laisvę – jos yra atskiros ir nesuderinamos. [...]

183. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. B) argumentai už. – Fundamentali klaida, kuria remiasi teisinis Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės statinys, yra iškreipta sąžinės laisvės samprata (Nr. 172). Jei manoma, kad valstybė įpareigota gerbti ir juridiškai saugoti kiekvieną piliečių nuomonę, netgi klaidingą, ir palikti pavaldiniams laisvę kalbėti ir daryti kas jiems patinka bei garbinti Dievą netgi klaidingomis apeigomis, logiška teigti, kad valstybė turi vengti visko, kas nuomonių ir religijų ginčuose galėtų atrodyti kaip pažeidimas to neutralumo, kurio valstybei privalu laikytis neskatinant vienos piliečių klasės daugiau už kitą, nes ji atstovauja visus. [...]

184. 1. Pirmiausia sakoma, kad nėra pagrindo užmegzti juridinių santykių tarp Bažnyčios ir valstybės, nes abi bendruomenės turi skirtingus tikslus bei veikia visai skirtingose sferose: valstybė veikia išorinėje, teisinėje, laikinojoje, o Bažnyčia – sąžinės, religinėje, dvasinėje srityje. Todėl religija esąs privatus reikalas, priklausantis pavieniams piliečiams, bet ne jų bendruomenei.

2. Toliau sakoma, kad jei valstybė panorėtų užmegzti su Bažnyčia juridinius santykius, ji turėtų išsirinkti, kuri iš bažnyčių skelia tikrąją religiją. Tačiau visos bažnyčios ginčijasi, kad jos turi religinės tiesos monopolį. Todėl valstybė turėtų užimti teisėjo vaidmenį. Tačiau religiniuose dalykuose ji yra nekompetentinga – būtų juokinga, jei ji imtų veltis į apeigų ir skirtingų teologinių dogmų kovas.

3. Vėlgi teigiama, kad nėra teisinga, jei valstybė viešai priimtų netgi didžiosios piliečių dalis religiją – tai būtų įžeidimas likusiems piliečiams. Dar daugiau: laikantis šio principo, gali būti užkirstas kelias tikrajai religijai. O visų kultų lygiavertis priėmimas įžeistų tuos piliečius, kurie nori visai pasaulietinės valstybės.

4. Priešingą argumentą, kurį kelia katalikai Bažnyčios ir valstybės sąjungos naudai, išvedamą iš veiksmingo religijos ir Bažnyčios poveikio skatinant moralę, viešąją tvarką ir gerovę, liberalai bando susilpninti neigdami ryšio tarp religijos ir viešosios dorovės būtinumą, arba teigdami, kad pakanka moralinio ryšio tarp valstybės ir „religijos“. Juridinio ryšio tarp Bažnyčios ir valstybės visai nereikia.

5. Dar pridedama, kad atskyrimo reikia abiejų bendrijų gerovei ir praktinei naudai: jei Bažnyčios ir valstybės teisės bus sumaišytos, sako jie, jos bus pažemintos ir nebeaiškios, o jas atskyrus – taps laisvesnės ir veiksmingesnės. Ir pateikia pavyzdį tų kovų, kurios vyko tarp kunigystės ir imperijos viduramžiais ir netgi konkordatų laikais. Jie piešia Bažnyčią kaip besigviešiančią civilinės galios teisių, trokštančią nugalėti valstybę, paversti ją kokios nors piktos inkvizicijos įrankiu.

185. Liberalieji katalikai, žinoma, naudoja ne šiuos argumentus. Jie neįrodinėja, kad reikia atskirti šventus dalykus nuo pilietinių, tačiau siekia, kad Bažnyčia paklustų mūsų laikams, kad pasiduotų ir prisitaikytų prie to, ką valstybių valdyme siūlo šiandieninis išmintingumas.

Jų mokymas atsiriboja, sako jie, nuo abstrakčių principų. Konkrečiai, šiandieninio progreso sąlygomis, matant dabartinę valstybių padėtį, jie mano, kad būtų išmintingiau ir Bažnyčiai naudingiau, jei būtų prašoma jos visiško atskyrimo nuo valstybės. Norėdami tai pagrįsti, jie be saiko perdeda tą žalą, kurią Bažnyčiai padarė kai kurie krikščionių valdovai, vadinę save jos globėjais. Taip pat jie aukština tą Bažnyčios veiklos vaisingumą ir jai savą bei įgimtą galią skleistis bei sėkmingai veikti be visuomenės pagalbos. Bažnyčiai esą geriausia naudotis ta teise, kuri dėl liberalizmo principų bendrąja teise tenka ir Bažnyčiai. Jie pateikia Bažnyčios klestėjimo Jungtinėse Amerikos Valstijose pavyzdį, kur gyvuoja visiškas atskyrimas.

186. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra visiškai atmestinas. – Tos sistemos taip susijusios su savo klaidingais principais teorinėje srityje, kad tiek savo pradmenimis, tiek išvadomis bei visa savo sandara yra visiškai klaidingos. Praktinėje srityje jos visai nesuderinamos su tikra ir įgimta Bažnyčios laisve. Aukščiausieji pontifikai solidžiais argumentais pasmerkė mokymo apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės sistemą kaip bedievišką, neprotingą ir neteisingą. Kaip praktinę sistemą Bažnyčia tik atitinkamomis aplinkybėmis toleravo ją, nes kitaip Bažnyčiai grėstų didesnis blogis. Net ir tuomet ji mokė, kad jos negalima toleruoti, jei visuose Katalikų Bažnyčios reikaluose nėra visiškai ir nuoširdžiai taikomi laisvės kriterijai, nes dažniausiai tokia sistema veda į bjauriausią Bažnyčios persekiojimą. [...]

187. 1. Ši sistema vadinama bedieviška: a) nes jos pagrindas yra tie patys principai, kuriais remiasi valstybinis indiferentizmas ir ateizmas (Nr. 170 ir toliau). Ji visiškai atplėšia pilietinę visuomenę nuo to pamaldumo, kuriuo ji privalo viešai garbinti Dievą, taikydama tikrąjį kultą, šventai vykdomą tikrosios Bažnyčios (Nr. 170, 171)[42]. [...] b) nes priešinasi išmintingam Dievo sutvarkymui: jei abi bendruomenės yra iš Dievo, tuomet aišku, kad jos turi būti jo tvarkomos ir išmintingu įstatymu susietos santarvėje. Juk visuose dalykuose „tai kas yra, yra Dievo nustatyta“ (Rom 13, 1). Valdovai taip pat neturi galios atplėšti Bažnyčią nuo valstybės, kaip ir pažeisti kitų prigimtinės ir antgamtinės tvarkos įstatymų bei apversti Dievo nustatytos tvarkos. Todėl čia galima pakartoti tai, ką dėl kitų dalykų [santuokos] pasakė Jėzus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). [...]

2. Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sistema taip pat vadinama neprotinga: a) nes pirmiausia neadekvačiai suvokia žmogaus prigimtį ir paskirtį, atskirdama jo kaip piliečio gėrį nuo jo kaip tikinčiojo gėrio. Bet tikrasis piliečių gėris negali būti kitoks kaip tas, kuris dera su jų aukščiausiu pašaukimu. Todėl valstybė negali, siekdama piliečių gėrio, atsiriboti nuo jų kaip tikinčiųjų gėrio, taip pat atsiskirti nuo tos bendruomenės, kuriai tiesiogiai pavesta rūpintis dvasiniu piliečių gėriu; b) nes neleidžia pilnai pasiekti ir laikinojo valstybės gėrio, darydama didelę žalą pilietinei visuomenei. Palikusi religiją, ji negali klestėti ir ilgai gyvuoti, nes religija yra aukščiausia vadovė ir mokytoja, skatinanti žmones šventai laikytis teisių ir pareigų[43]; c) nes kalbėdama apie abiejų bendrijų tarpusavio nepriklausomybę ir laisvę, ji turi omenyje Bažnyčios priklausomybę nuo valstybės. [...]

3. Galiausiai pavadinome Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sistemą neteisinga, nes ji siekia kitų sąžinės laisvės, o tikinčiųjų sąžinę įžeidžia. Šis neteisingumas akivaizdžiausias katalikiškoje valstybėje, kur ginamos laicistų teisės, o didžiosios piliečių dalies teisės pažeidžiamos. [...]

4. Praktiškai atskyrimo sistema reiškia žalą sieloms ir Bažnyčios teisių suvaržymą. Tai pirmiausia teigiama apie tas atskyrimo sistemas, kurios populiariausios tarp Europos laicistų – jos yra ne kas kita, kaip nauja Bažnyčios engimo forma. Pavyzdys yra įstatymai, kuriais Bažnyčios ir valstybės reikalai buvo atskirti Prancūzijoje, Portugalijoje, vėliau Meksikoje ir Ispanijoje: tais įstatymais buvo paneigta Bažnyčiai ir jos korporacijoms, netgi įsteigtoms pagal bendruosius įstatymus, teisė mokyti, turėti laikinąsias gėrybes, viešai vykdyti daugumą kulto veiksmų ir t. t.

Bet ir ten, kur Bažnyčiai taikoma bendroji teisė be ypatingų suvaržymų, ji negali būti vadinama visiškai laisva. Tokioje valstybėje Bažnyčiai neleidžiama prižiūrėti viešąjį švietimą, nors tam ji turi teisę ir galią dėl dvasinės pasiuntinybės saugoti tikėjimą ir papročius; Bažnyčia negali reikalauti garantijų dėl mokytojų skyrimo ar krikščionių santuokos neišardomumo apsaugos; jai neleidžiama vykdyti savo priverčiamosios ir baudžiamosios galios pagal savo nuosprendžius, nes Bažnyčiai nesuteikiama reikiama ginkluotųjų struktūrų pagalba; galiausiai Bažnyčia nėra saugoma valstybės, nors tai yra švenčiausia valstybės pareiga. [...]

189. Iš to, kas pasakyta, aišku, ką turime atsakyti į liberalų argumentus (Nr. 184):

1. Į pirmąjį atsakome, kad viena yra skyrimas (distinctio) tarp bendruomenių ir jų tikslų, o kita jų atskyrimas (separatio). Iš religijos bei Bažnyčios autoriteto žmonėms kyla tikrai juridinės pareigos. Būtent dėl to, kad abi bendruomenės valdo tuos pačius žmones, jos turi suderinti ir suvienyti savo galias, o ne jas atskirti (Nr. 187, 1 a ir 3).

Taip pat klaidinga, kad religija yra vien privatus dalykas: Dievas yra ne mažiau žmonių visuomenės, kaip pavienių žmonių Kūrėjas ir Palaikytojas, todėl turi būti garbinamas ne vien privačiai, bet ir viešai (Nr. 187, 1 b; Nr. 170).

2. [...] Žinoma, valstybė neturi imtis dogmatizavimo, bet yra natūralūs kriterijai, iš kurių galima lengvai pažinti tikrąją religiją, ypač jei kalbama apie katalikišką valstybę (Nr. 171).

3. Netiesa, kas sakoma 4 punkte, kad valstybė gali puoselėti gėrybes, kylančias iš liaudies dorovės ir pamaldumo, jei ji skatins valdinių religingumą ir laisvą kultų praktikavimą be juridinių ryšių su Bažnyčia ar su bažnyčiomis: atskirtoje valstybėje religinės teisės kuo lengviausiai pažeidžiamos (Nr. 187, 1 a; Nr. 170), skatinamas indiferentizmas (Nr. 170), o pati kulto laisvė skatina religinę nesantaiką ir klaidų plitimą. Tai tikrai nepadeda moralei, ramybei ir liaudies gerovei.

4. [...] Mes neteigiame, kad reikia sumaišyti ar supainioti valstybės ir Bažnyčios teises: jos yra skirtingos, kaip ir sielos bei kūno pareigos, bet negali būti atsietos ar atplėštos vienos nuo kitų, nes kitaip bus nutraukta visuomenės gyvybė.

Kad Bažnyčia gviešiasi valstybės teisių, yra visiška netiesa. Kaip tik yra priešingai, kaip aiškiai rodo ne vienas ciesorių įstatymas, daugelio imperatorių darbai bei tai, kaip daugelis atskyrimo šalininkų kad ir šiame amžiuje elgiasi su Bažnyčia.

190. Kalbant apie liberaliųjų katalikų argumentus, pirmiausia pažymėsime, kad jų teiginys, esą Bažnyčia turi prisitaikyti prie epochos reikalavimų ar pasiduoti šiandieninių valstybių santvarkai, yra dviprasmis.

Toks noras būtų pagrįstas, „jei jis reikštų blaivų požiūrį, suderinamą su tiesa ir teisingumu: kad ieškodama ir vildamasi kokio nors didelio gėrio, Bažnyčia būtų atlaidi ir leistų tiems laikams tai, ką ji gali, išsaugodama savo šventas pareigas. Taip būna su dalykais ir mokymais, kuriuos įveda pasikeitę papročiai ar nevykę sprendimai. Tačiau jokie laikai negali būti be religijos, tiesos ir teisingumo: kadangi šiuos didžiausius ir švenčiausius dalykus Dievas patikėjo Bažnyčios priežiūrai, nėra nieko jai svetimesnio nei kad ji abejingai pakęstų klaidą ar neteisybę arba pritartų žalai, kuri daroma religijai“[44].

Prisitaikymas, kurį siūlo liberalioji katalikybė, atrodo esantis tos antrosios, Leono XIII pasmerktosios rūšies. Juk Bažnyčiai siūloma prisitaikyti prie liberalų skelbiamo atskyrimo, anot kurio katalikai turėtų veikti kaip dvejopi asmenys – viena vertus, privatūs, pavaldūs religinėms pareigoms, kita vertus, vieši, visuomeniniai, neturintys jokių religinių pareigų ar ryšio su Bažnyčia.

Taip pat Bažnyčia turėtų paklusti atskyrimo šalininkų teiginiui, kad viešosios bažnytinės teisės principai nesuderinami su pažanga ir su valstybės juridine samprata. Kitaip tariant, ji turėtų sutikti, kad teisės mokslo progresas prieštarauja dieviškiems Bažnyčios konstitucijos ir galios principams, kurie derėjo tik su senųjų laikų trūkumais[45]. [...]

191. Liberaliųjų katalikų teiginiuose yra tiesos: nors ne absoliučiai, bet santykinai atskyrimo sistema yra geresnė už likusias, egzistuojančias šiandieninėje visuomenėje. Šiandien valstybės yra arba užsikrėtusios perdėtu nacionalizmu, todėl persiėmusios jurisdikcionalizmo principais, kuriais Bažnyčia pavergiama ir suprantama kaip valstybės įrankis [plg. šiandieninę Kiniją], arba remiasi ultrademokratiniais pagrindais, todėl Bažnyčia jose užsipuolama, jei ji nepatenkinta bendrąja teise, nori apsaugos ir viršenybės [plg. ES įstatymus dėl homoseksualų]. Todėl Bažnyčia šmeižiama, esą ji nori dominuoti valstybėje ir naudotis privilegijomis, bei patiria minios neapykantą ir persekiojimus, dėl to kenčiant sieloms.

Todėl hipotezė, esą yra didesnis blogis, kurio galima išvengti toleruojant atskyrimą, ramiai svarstoma ir Bažnyčios. Tačiau tai lieka hipoteze, kuri visiškai skiriasi nuo liberaliųjų katalikų tezės, kuriančios visuotinai galiojančią sistemą [tokią sistemą ir įvedė II Vatikanas].

Liberalai sako: šiandien dėl mūsų laikų aplinkybių yra gerai, jei Bažnyčia visur būtų atskirta nuo valstybės ir liktų patenkinta laisve, visoms draugijoms bei kultams teikiama bendrosios teisės. Katalikiška hipotezė yra priešinga: jeigu kurioje nors valstybėje susidaro tokios sąlygos, kuriomis atskyrimo toleravimas būtų mažesnis blogis, naudingas Bažnyčiai kaip vienintelis praktiškas kelias išvengti esamo ar gręsiančio persekiojimo, tuomet katalikai gali sutikti su atskyrimu.

Liberalieji katalikai atskyrimą laiko ordinarine ir mūsų laikais gera sistema, o katalikai – paprasčiausiai katalikai – atskyrimą laiko mažesniu blogiu, kuris toleruotinas tik tuomet, kai nelieka jokio kito praktiško kelio ginti Bažnyčios teises ir laisvę.

Iš viso, kas pasakyta, tampa aišku, kodėl liberaliųjų katalikų sistema yra pasmerkta Bažnyčios[46]. [...]

 

III dalis

Juridinė Bažnyčios ir valstybės santykių sistema

 

Atmetę negatyviosios, t. y. atskyrimo sistemos teisėtumą, pereiname prie pozityviosios teisinių santykių sistemos, kuri palaiko ryšio tarp abiejų bendrijų būtinumą. Prieš išdėstydami teisingą sistemą, nuneigsime klaidingus hierokratizmo, jurisdikcionalizmo ir valstybinio totalitarizmo mokymus.

 

I skyrius

Hierokratinė sistema

 

194. Tiesioginės Bažnyčios valdžios laikiniesiems dalykams teigėjai. – Tokios valdžios Bažnyčia niekuomet sau nepriskyrė: šmeižia Bažnyčią tie, kas teigia, kad jos juridinio dominavimo valstybei, net grynai civiliniuose ir politiniuose dalykuose, sistema buvo popiežių mokymas. Neteisūs ir bandantieji įrodyti, kad tokia buvo katalikų nuomonė, remiantis tais istoriniais faktais, kada kai kurie Romos pontifikai viduramžiais kišdavosi į politinius reikalus. Todėl jie vadina šią sistemą grynai pontifikaline, popiežiškąja, arba kurijine[47].

Priešingai, Bažnyčia ne kartą išreiškė savo nuomonę dėl to, teisingai apribodama savo valdžią.

Šv. Gelazijus I rašė imperatoriui Anastazijui: „Yra du dalykai, imperatoriau Augustai, kuriais pirmiausia valdomas šis pasaulis: šventasis pontifikų autoritetas ir karališkoji valdžia“[48]; vėlgi: „Kiek tai priklauso viešosios drausmės tvarkai, pripažindami tau iš aukštybių suteiktą valdžią, tavo įstatymams paklūsta netgi religiniai vadovai [vyskupai]“[49]. [Toliau pateikiamos popiežių Grigaliaus II, Inocento III, Laterano IV Susirikimo citatos.]

195. Negalime paneigti tiesos, kad viduramžiais iškilo ne vienas mokytas vyras, tiesa, labai netvirtais argumentais ėmęsis ginti Bažnyčios valdžią vien civiliniams dalykams, arba Bažnyčios tiesioginę valdžią laikiniesiems dalykams. Tarp jų yra: Egidijus Romietis, vadinamas doctor fundatissimus, Aleksandras iš San Elpidio, Jokūbas Viterbietis, Alvarezas Pelagijus, Augustinas Triumfas. Prie jų reikia priskirti Henriką Kremonietį, Joną Solsberietį ir keletą kitų.

Ypač tie iš jų, kurie rašė XIV amžiuje, siekdami paneigti Marsilijaus Paduviečio klaidas, gindami Apaštalų Sosto teises, peržengė teisėtas ribas: prie to tikrai prisidėjo tiek ginčų įkarštis, tiek ciesoriaus teises keliančių priešų įžūlumas, kenkiantis bažnytinei laisvei. [...]

196. I principas: Bažnyčiai nepriklauso tiesioginė valdžia laikiniesiems dalykams. Tai galioja vien laikiniesiems, vien civilinių pasekmių turintiems dalykams – juos valstybė tvarko nepriklausomai nuo Bažnyčios. [...] Ta doktrina aiškiai išdėstyta Leono XIII enciklikoje: „Tai, ką apima civilinė ir politinė sfera, – sako jis, – teisėtai priklauso civiliniam autoritetui, nes Jėzus Kristus įsakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 15, 21)“[50].

[Toliau autorius aptaria jurisdikcionalizmą (viduramžių cezaropapizmą, galikanizmą, jozefinizmą, regalizmą), teigiantį tiesioginę valdovų jurisdikciją Bažnyčiai, bei modernųjį totalitarizmą, sudievinantį pačią valstybę ir jai pajungiantį visą religinę sferą.]

201. II principas: Pilietinė bendruomenė neturi jokios valdžios dvasiniuose dalykuose, nes juose išimtinai ir nepriklausomai kompetentinga tik Bažnyčia. [...]

 

IV skyrius

Netiesioginis valstybės pavaldumas Bažnyčiai

 

206. III principas: Nors Bažnyčia ir valstybė yra dvi bendruomenės, kiekviena savo srityje aukščiausios ir nepriklausomos, aukštesnė ir kilnesnė, todėl ir viršesnė yra Bažnyčia.

Ši tiesa išvedama iš svarstymo apie abiejų bendruomenių tikslą: Bažnyčia siekia antgamtinio gėrio ir jį teikia tikintiesiems, nes jos tikslas yra aukščiausiojo Dievo kultas, sielų pašventinimas ir dangiškoji tikinčiųjų laimė. Valstybė teikia natūralią naudą, saugo teises, rūpinasi natūralaus gyvenimo poreikiais ir siekia tam tikros žemiškos laimės.

Taigi kiek dvasiniai dalykai aukštesni už žemiškuosius, tiek Bažnyčia siekia kilnesnio tikslo. Todėl labai skiriasi abiejų bendruomenių priemonės, teisės ir valdžia. [...]

208. Netiesioginis laikinosios valdžios pavaldumas dvasinei yra betarpiška ir logiška išvada iš netiesioginio pavaldumo santykio tarp laikinojo (valstybės) ir dvasinio (Bažnyčios) tikslo. Juk bendruomenės veikia pagal savo tikslus.

Kaip tikslas, kurio siekia Bažnyčia, yra žymiai kilnesnis, taip ir jos valdžia visokeriopai aukštesnė, ir kaip visuomeninis valstybės tikslas yra netiesiogiai pavaldus Bažnyčios tikslui, taip ir jos valdžia. Juk neįmanoma, kad būtų pavaldūs tikslai, bet ne priemonės ir ne autoritetai, kurie naudojasi tomis priemonėmis.

1. Juk iš tiesų dvasinė valdžia yra duota Petrui, kartu su teisės surišti ir atrišti [Mt 16, 19] pilnatve, taip pat užduotis ganyti Kristaus kaimenę [Jn 21, 15–17]. Iš to kyla teisė taikyti ir reikalauti visko, ko reikia siekiant dvasinio, t. y. absoliučiai aukštesnio tikslo. Tai apima ir netiesiogines priemones, kurių reikalauja tas tikslas, tarp kurių yra ir laikinosios valdžios patarnavimas – tiek, kiek reikia dvasiniams dalykams. Todėl šv. Tomas sako: „Pasaulietinė valdžia pavaldi dvasinei kaip kūnas sielai, anot Grigaliaus Nazianziečio žodžių. Todėl tai nereiškia uzurpacijos, jei dvasinis prelatas kišasi į laikinuosius dalykus tiek, kiek pasaulietinė valdžia yra jam pavaldi“[51].

2. Be to, kaip pažymi Suarezas[52], krikščionis valdovas dvasiškai pavaldus aukščiausiajam Bažnyčios ganytojui, kurio dvasinė valdžia yra universali ir taikytina visiems valdinių veiksmams, nuo kurių priklauso amžinasis gyvenimas. Valdovas priklauso nuo Romos pontifiko ir todėl, kad laikinosios valdžios naudojimas gali būti ir žalingas, ir naudingas sielai.

3. Galiausiai, dėl savo ganytojiškos galios, Aukščiausiasis pontifikas turi nukreipti nuo jam pavestos liaudies dvasines blogybes, kurios gali kilti dėl laikinosios valdžios piktnaudžiavimų. Tad ir šiuo atžvilgiu civilinė valdžia yra pavaldi, kad netvarkytų laikinųjų dalykų taip, jog jie imtų kenkti dvasiniams.

Tad aišku, kad, pirma, netiesioginė Bažnyčios valdžia laikinuose reikaluose nėra vien politinė ar laikinoji, tačiau iš tiesų dvasinė, nes remiasi dvasine Bažnyčios pasiuntinybe, vykdoma dvasinio sielų vedimo galia ir nukreipta link tikinčiųjų dvasinio gėrio. Antra, iš to, kas pasakyta, aišku, kad ta netiesioginė priklausomybė jokiu būdu nepažeidžia valstybės juridinio tobulumo, nes ji visiškai gerbia valdovo nepriklausomybę jo srityje, t. y. vien laikinųjų dalykų sferoje. [...]

 

 

(Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis. Kai kurios išnašos praleidžiamos be ženklo [...]).