Pop. Pranciškus: „Visos religijos yra kelias pas Dievą.“

Rugsėjo 13 d. dalyvaudamas tarpreliginiame jaunimo susitikime Singapūre, Šventasis Tėvas pareiškė, kad visos religijos yra keliai pas Dievą. Štai tikslūs jo žodžiai:

„Visos (sic!) religijos yra kelias nueiti pas Dievą. Jos – pasitelksiu palyginimą – yra lyg skirtingos kalbos Jį pasiekti. Tačiau Dievas yra Dievas visiems. O kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai. „Bet mano Dievas svarbesnis už tavo!“ Ar tai tiesa? Yra tik vienas Dievas, ir mes, mūsų religijos yra kalbos, keliai pasiekti Dievą. Vieni yra sikhai, kiti musulmonai, kiti induistai, kiti krikščionys, bet visa tai tik skirtingi keliai.“[1]

Tuos, kurie atidžiau stebi pop. Pranciškaus pontifikatą, jo žodžiai neturėtų nustebinti. Jis tik nuosekliai tęsia po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje vis labiau įsigalintį modernizmą, reliatyvizmą ir klaidingą humanizmą. Pranciškus daugybę kartų savo veiksmais ir kalbomis yra išreiškęs modernistines pažiūras, nuolatos pabrėžia, jog nereikia atversti kitatikių, aktyviai dalyvauja tarpreliginiuose renginiuose, tačiau dar niekada taip atvirai ir aiškiai neskelbė erezijos.

Bažnyčia visada mokė, kad katalikų religija yra vienintelė teisinga ir Dievo apreikšta religija, taigi ir vienintelis kelias pas Dievą. „Extra Ecclesiam nulla salus“ („Už Bažnyčios nėra išganymo“) – skelbia katalikų dogma, vis dar esanti katekizme. Tačiau popiežius nebijo prieštarauti ne tik katekizmui, bet ir paties mūsų Viešpaties, apaštalų, Bažnyčios mokytojų, misionierių ir visų ankstesnių popiežių žodžiams.

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ – Mt 28, 19.

„Jėzus yra akmuo, <...> kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ – Apd 4, 11.

„Juk visi tautų dievai yra tik stabai, [Vulgatoje rašoma: demonai] bet Viešpats dangus sukūrė.“ – Ps 96, 5.

„Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai.“ – Gal 4, 8.

„Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą. Išvada aiški: solidarizuotis su tokių mokymų šalininkais ir skleidėjais – vadinasi visiškai nutolti nuo dieviškai apreikštos religijos.“ – Pop. Pijus XI, Enciklika apie krikščionių vienybę „Mortalium animos“.

Taigi pop. Pranciškus „ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdamas tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta (ir kreipia kitus) į natūralizmą bei ateizmą“.

Reikia pridurti, kad teiginys, jog visos religijos yra keliai nueiti pas Dievą, yra dar ir absurdiškas. Religijos prieštarauja viena kitai, kai kurios išpažįsta daugybę dievų (induizmas ir kiti pagoniški tikėjimai), kai kurios apskritai nekalba apie Dievą ir jo nesiekia (budizmas). Be to, kadangi žmogaus elgesys plaukia iš jo įsitikinimų, iš tokio teologinio reliatyvizmo logiškai kyla ir moralinis reliatyvizmas. Juk jeigu visos religijos yra keliai pas Dievą, tai ir jų moralė, kaip viena iš sudedamųjų religijos dalių, yra gera ir veda pas Dievą. Tačiau žinome, kad skirtingų religijų moralinis kodeksas – neskaitant kai kurių bendražmogiškų principų –būna labai skirtingas. Pavyzdžiui, visos religijos, išskyrus katalikybę, leidžia skyrybas, islamas leidžia daugpatystę, daugelis pagoniškų religijų leidžia ištvirkavimą, šintoizmas ir džainizmas leidžia savižudybę, jau nekalbant apie žmonių aukojimus actekų ir Senovės Kartaginos religijose, juodąją magiją ir narkotikų vartojimą Afrikos pagoniškuose ritualuose, terorizmo pateisinimą radikaliajame islame. Ar visa tai yra keliai pas Dievą?

Jei taip, kam tada apskritai laikytis katalikiškos dorovės? Juk pagoniška moralė daug lengvesnė. Kam eiti į Bažnyčią? Juk Dievą galima garbinti ir mečetėje arba budistų šventykloje, arba prie aukuro, arba tiesiog miške. Kam baimintis, kad Europoje krikščionybę pakeis islamas, o bažnyčios bus paverstos mečetėmis? Juk tai tik kitoks – o gal ir lengvesnis – kelias pas Dievą. Taigi matome, kad iš teiginio apie visų religijų gerumą logiškai plaukia pačios absurdiškiausios ir pražūtingiausios išvados.

Ar atsiras nors vienas drąsus vyskupas, kuris, kaip kitados šv. Paulius apaštalui Petrui, į akis tars: „Tu neteisus.“ (Gal 2, 11)

 

[1]„Tutte le religioni sono un cammino per arrivare a Dio. Sono – faccio un paragone – come diverse lingue, diversi idiomi, per arrivare lì. Ma Dio è Dio per tutti. E poiché Dio è Dio per tutti, noi siamo tutti figli di Dio. “Ma il mio Dio è più importante del tuo!”. È vero questo? C’è un solo Dio, e noi, le nostre religioni sono lingue, cammini per arrivare a Dio. Qualcuno sikh, qualcuno musulmano, qualcuno indù, qualcuno cristiano, ma sono diversi cammini.“