2013 m. spalio 29 d.
Vyskupas Bernardas Fellay spalio 12 d. įspėjo: „Situacija Bažnyčioje katastrofiška ir dabartinis popiežius ją daro dešimt tūkstančių kartų blogesnę.“
Taip jis pasakė savo kalboje „Angelus“ spaudos konferencijoje, vykusioje Kanzaso mieste 2013 m. spalio 11–13 d.
Vyskupas Fellay, Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis, šeštadienio popietę skaitė išsamią paskaitą, kurioje buvo akcentuojama Trečioji Fatimos Paslaptis ir joje glūdinti akivaizdi pranašystė apie fizinę pasaulio bausmę ir didžiulę Bažnyčios krizę.
Šis pranešimas nušvies kai kuriuos dramatiškesnius vyskupo sekmadieninės konferencijos aspektus ir jo sekmadienio pamokslą.
Vyskupas Fellay išsamiai citavo sesers Liucijos žodžius, taip pat tuos, kurie skaitė Trečiąją Paslaptį ir yra gerai su ja susipažinę. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog sesuo Liucija pasakiusi, kad norėdami sužinoti Trečiosios Paslapties turinį turime skaityti 8–13 Apokalipsės skyrius. (Apie Trečiąją Paslaptį bus rašoma išsamiau lapkričio mėnesio Catholic Family News numeryje.)
Sesers Liucijos nuoroda į 8–13 Apokalipsės skyrius kelia šiurpą, nes 13 skyriaus pabaigoje kalbama apie antikristo atėjimą.
Vyskupas Fellay pridūrė, kad popiežius Pijus X savo pontifikato pradžioje sakė, jog „pražūties sūnus“ jau gali būti žemėje. Jis taip pat pastebėjo, kad pirminėje šv. popiežiaus Leono XIII maldoje į šventąjį Mykolą minima, jog šėtonas siekia įkurti savo sostą Romoje.
Vyskupas citavo kardinolą Luigi Ciapi, visų popiežių nuo Pijaus XII iki Jono Pauliaus II teologą, pasakiusį: „Trečiojoje Paslaptyje be kitų dalykų skaitome, jog didžioji apostazė Bažnyčioje prasidės nuo viršūnių.“
Jis taip pat skyrė nemažai laiko garsiajam ir dramatiškajam tėvo Fuenteso interviu su seserimi Liucija, kuriame ji pakartojo, kad „įvairios tautos išnyks nuo žemės paviršiaus“ ir kad „velnias padarys visa, kas jo galioje, kad įveiktų Dievui pašvęstąsias sielas“.
Kadangi Dievo tarnai sutrikę ir pasimetę, tikintieji palikti patys rūpintis savo išganymu. Pagalbos, kurią turėtų teikti Bažnyčios vyrai, nebėra. Tai yra „didžiausia, kokią galima įsivaizduoti, Bažnyčios tragedija“.
Šie laikai labai sunkūs. Viena vertus, turime rimtai rūpintis savo išganymu, kita vertus, „netekome labai svarbaus veiksnio – Bažnyčios vyresnybės palaikymo. Kokia tragedija“.
Jo Ekscelencija kalbėjo apie paguodžiančius sesers Liucijos žodžius, jog Dievas davė mums dvi paskutines priemones: Šventąjį Rožančių ir Nekaltąją Marijos Širdį.
Roma ir Pijaus X kunigų brolija
Vyskupas užsiminė apie Pijaus X kunigų brolijos ir Vatikano dramą, vykusią 2012 metais:
„Matydami, kas dabar vyksta [valdant Popiežiui Pranciškui], mes dėkojame Dievui, kad buvome apsaugoti nuo bet kokio susitarimo praėjusiais metais. Ir galima pasakyti, kad vienas iš Rožančiaus Kryžiaus žygio vaisių yra tai, jog buvome apsaugoti nuo tokios nelaimės. Ačiū Dievui. Tai nereiškia, kad nenorime būti katalikai, žinoma, mes norime būti ir esame katalikai, ir turime teisę būti pripažinti katalikais. Tačiau dėl to neketiname statyti į pavojų savo lobių. Žinoma, ne.“
Jis tęsė: „Tik pagalvokite, kai kurie žmonės ir toliau mano, kad mes vis dar esame apsisprendę siekti susitarimo su Roma. Vargšai tie žmonės. Aš reikalauju, kad jie paaiškintų, ką turi omenyje. Jie įsivaizduoja, kad aš mąstau kitaip, nei elgiuosi. Nesuprantu, iš kur jie tai ištraukė.“
Apie diskusiją su Roma: „Bet koks judėjimas pripažinimo link baigėsi, kai 2012 m. liepos 13 d. man buvo duota pasirašyti dokumentą. Tą dieną jiems pasakiau: „Aš negaliu pritarti šiam dokumentui.“ Aš jiems sakiau iš pat pradžių, praėjusių metų rugsėjį, kad mes negalime priimti šios ‚tęstinumo hermeneutikos‘, nes tai neteisinga, netikra. Tai prieštarauja tikrovei. Taigi mes jos nepripažįstame. Susirinkimas nėra Tradicijos tęsinys. Taigi kai popiežius Benediktas paprašė mūsų pripažinti, jog Vatikano II Susirinkimas yra neatskiriama Tradicijos dalis, mes atsakėme: „Apgailestaujame, bet tai neatitinka tikrovės, taigi mes nesiruošiame to pasirašyti. Mes neketiname to pripažinti.“
„Tas pat pasakytina ir apie šv. Mišias. Jie nori, kad mes pripažintume, jog [naujosios] Mišios yra ne tik galiojančios, jei aukojamos teisingai ir t. t., bet ir teisėtos. Aš jiems tariau: mes nevartojame šio žodžio. Tai šiek tiek painu, mūsų tikintiesiems kyla pakankamai neaiškumų dėl jų galiojimo, taigi mes jiems sakome, kad naujosios Mišios yra blogos, jos yra blogis, ir jie tai supranta. Žinoma, Romos valdžia tuo neapsidžiaugė.“
Jis tęsia: „Mes taip pat niekada neketinome apsimetinėti, kad Susirinkimą galėtume laikyti geru, o naująsias Mišias ‒ teisėtomis.“
„2012 m. balandžio 15 dienos tekstas, kurį pateikėme Romai, buvo, sakyčiau, labai subtilus ir turėjo būti teisingai suprastas; jis turėjo būti perskaitytas vadovaujantis svarbiu principu, sudarančiu visą dalyko esmę. Šis didis principas Bažnyčioje ne naujovė: ‚Šventoji Dvasia pažadėta šv. Petrui ir jo įpėdiniui ne tam, kad, gavęs naują apreiškimą, popiežius mokytų ko nors naujo, bet kad Jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perduotų tikėjimo depozitą.‘ Šis principas priklauso neklystamumo apibrėžimui [iš Vatikano I Susirinkimo]. Tai buvo principas, kuriuo paremtas visas pagrindas ir kuris iš pat pradžių atmeta bet kokią naujovę.
„Taigi imti bet kuriuos šio teksto sakinius atmetant minėtą principą reikštų tiesiog imti sakinius, kurie niekada nebuvo mūsų mintys ir mūsų gyvenimas. Šios frazės pačios savaime yra neaiškios, todėl, siekdami pašalinti neaiškumą, norėjome įdėti šį principą [iš Vatikano I Susirinkimo]. Deja, turbūt tai buvo per daug subtilu, todėl mes atsiėmėme tekstą, nes jis nebuvo pakankamai aiškus toks, koks buvo parašytas.“
„Taigi aišku, kad mūsų principas visada tas pats – likti ištikimiems! Mes gavome lobį. Šis lobis mums nepriklauso. Mes gavome lobį ir turime jį perduoti naujajai kartai. Iš mūsų reikalaujama ištikimybės. Mes neturime teisės statyti į pavojų šių brangenybių. Tai turtai, kuriuos turime savo rankose ir nesiruošiame jais rizikuoti.“
Popiežius Pranciškus
Vyskupas Fellay vėl grįžo prie sesers Liucijos 1957 m. teiginio, kad Rožančius ir pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai yra paskutinės Dievo duotos žmonijai priemonės.
Jis pasakė, kad „jau netrukus pasaulį gali ištikti materiali bausmė. Artėja kažkas svarbaus. Kaip? Kada? Neįsivaizduoju. Bet viską sudėjus aišku, kad Dievui žmogaus nuodėmių jau gana“.
Paskui vyskupas kalbėjo apie Dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes ‒ abortus ir nuodėmes prigimčiai, turėdamas omeny naują, prieštaraujantį prigimčiai santuokos apibrėžimą ir su tuo susijusias nuodėmes. Taip pat jis kalbėjo apie tai, kas panašėja į artėjantį krikščionių persekiojimą.
„Ką mums daryti? Nepulkite į paniką, nes panikuoti neverta. Jūs turite atlikti savo darbą – savo kasdienę pareigą. Tai geriausias būdas pasirengti.“
Toliau vyskupas sakė, kad gyvename „labai baisiais laikais“, bet nesame bejėgiai, ir pridūrė, kad „padėtis Bažnyčioje yra tikra katastrofa, o dabartinis popiežius daro ją dar dešimt tūkstančių kartų blogesnę“.
„Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pradžioje sakiau, kad ‚krizė Bažnyčioje tęsis, bet popiežius mėgina ją stabdyti.‘ Turėjau galvoje, kad Bažnyčia ir toliau kris, bet tarsi su parašiutu. O regėdamas šio popiežiaus pontifikato pradžią sakau, kad jis nupjauna parašiuto virves ir dar įjungia reaktyvinį variklį.“
„Jei dabartinis popiežius tęs taip, kaip pradėjo, Bažnyčia susiskaldys. Jis viską griauna. Taigi žmonės sakys: ‚Jis negali būti popiežiumi, mes jo išsižadame.‘ Kiti sakys [tokia yra dabartinė vyskupo Fellay pozicija]: ‚Palaukite, laikykite jį popiežiumi, bet nesekite juo.‘ Jis erzina žmones. Daugelis nusivils Bažnyčios vyrų elgesiu ir bus gundomi viską mesti.“
Tačiau, priminė vyskupas, Dievas yra „daug didesnis negu mes. Dievas gali padaryti, kad Bažnyčia ir toliau gyvuotų“, Jis gali veikti netgi per tuos netobulus dvasininkus. „Bet, ‒ pakartojo mons. Fellay, ‒ Nesekite jais. Klausykite jų, kai skelbia tiesą, o kai jie kalba nesąmones, nesekite jais. Bet koks paklusnumas ir ištikimybė turi būti susiję su Dievu. Kai paklūstu kokiam nors asmeniui, jis turi būti ‚Dievo veidrodis‘, bet jei veidrodis man sako priešingai nei Dievas, tada jis nebėra veidrodis ir aš juo neseku“.
Vyskupas pabrėžė, kad negalime besąlygiškai ir aklai klausyti dabartinio popiežiaus, nes taip žūsime, mūsų tikėjimas atsidurs pavojuje.
Sekdamas seserimi Liucija, popiežiumi Leonu XIII ir popiežiumi Pijumi X, vyskupas Fellay taip pat įspėjo, kad galbūt jau artinasi Antikristo laikai, bet negalime žinoti, kada ir ar greitai tai gali įvykti.
Sekmadienio pamokslas
Vyskupas Fellay grįžo prie šių temų savo sekmadieniniame pamoksle per iškilmingas pontifikalines Mišias, aukojamas Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje Kanzaso mieste.
Jis pabrėžė keletą dalykų, susijusių su Fatima, Apreiškimo paslaptimi, 2012 metais vykusia drama su Roma ir kalbėjo apie keletą iš daugybės rimtų problemų, susijusių su popiežiumi Pranciškumi.
„Iš pat pradžių, – pasakė jis – mums susidarė įspūdis, kad su šiuo popiežiumi kažkas negerai. Jau pačioje pradžioje jis norėjo išsiskirti, būti kitoks nei kiti.“
Nežymus pavyzdys: Pranciškus užsispyrė avėti juodus batus vietoj raudonų popiežiaus batų, bet tai yra gana menka problema lyginant su didesnėmis. „Turime žiūrėti, – sakė vyskupas, – kaip jis supranta Bažnyčią ir Susirinkimą, koks yra jo planas.“
Artėjant Pasaulio jaunimo dienoms šių metų liepos pabaigoje žiniasklaidą užplūdo popiežiaus Pranciškaus pokalbių, interviu, telefono skambučių lavina. „Galbūt kol kas negalime susidaryti visa apimančio vaizdo, tačiau to pakanka, kad mirtinai išsigąstume.“
Pijus X enciklikoje Pascendi įspėjo, jog modernistui būdinga kalbėti tai eretiškai, tai ortodoksiškai. Vyskupas Fellay pateikė vieno iš tokių prieštaravimų pavyzdį.
Čia jis kalbėjo apie popiežiaus Pranciškaus interviu, spalio pradžioje duotą Romos La Repubblica žurnalistui ateistui Eugenio Scalfari, kuriame Pranciškus, regis, skatina pavojingą reliatyvizmą.
Scalfari: „Jūsų Šventenybe, ar egzistuoja vienintelis teisingas gėrio įsivaizdavimas, ir jeigu taip, kas gali nuspręsti, koks jis?“
Popiežius Pranciškus: „„Kiekvienas žmogus savaip supranta, kas yra gera ir bloga. Mūsų užduotis ‒ paskatinti jį eiti keliu, kurį jis mano esant gerą.“
Scalfari: „Jūsų Šventenybe, jūs man rašėte apie tai laiške. Jūs teigėte, kad sąžinė yra autonomiška, ir kiekvienas turi klausyti sąžinės. Aš manau, kad tai vienas iš drąsiausių popiežiaus žingsnių Bažnyčios istorijoje.“
Popiežius Pranciškus: „Galiu tai pakartoti. Kiekvienas turi savą gėrio ir blogio sampratą, todėl kiekvienas privalo rinktis gėrį ir juo sekti, taip pat kovoti su blogiu remdamasis tuo, kaip jis pats juos supranta. To pakaktų, kad pasaulis taptų geresnis.“
Vyskupas Fellay jausmingai pakomentavo popiežiaus atsakymą: „Tai tikrai nekatalikiška! Jeigu mano mąstymas neatitinka tikrovės, jis neturi jokios vertės. Mes turime sąžinę, bet tik būdama Dievo veidrodis ji gali nuvesti mus į Dangų.“ Sąžinė turi atitikti Dievo įstatymą. „Taigi daryti prielaidą, jog kiekvienas gali gyventi pagal savo supratimą, yra nesąmonė, – pasakė Fellay. – Tai neturi nieko bendra su katalikų mokymu. Tai absoliutus reliatyvizmas.“
Tačiau praėjus savaitei po šio interviu popiežius Pranciškus kalbėjo apie būtinybę kovoti su velniu, apie galutinį mūšį su juo, apie tai, kad su juo negalima kovoti tik iš dalies, taip pat apie tai, kad turime priešintis reliatyvizmui. Taigi čia Pranciškus moko kai ką priešingo nei savo interviu La Repubblica laikraščiui. „Jis prieštarauja pats sau.“
Pranciškus – Susirinkimo žmogus
Kokia popiežiaus nuomonė apie Vatikano II Susirinkimą? Ją atskleidė neseniai plačiai publikuotas jo pokalbis su jėzuitais, atspausdintas įvairiuose pasaulio leidiniuose ir JAV jėzuitų žurnale America.
Vyskupas Fellay sako, kad popiežiui Pranciškui „savaime suprantama, jog Susirinkimas buvo didelė sėkmė. Kokia buvo pagrindinė Susirinkimo tema?“ Perskaityti Evangeliją iš naujo šiuolaikinės kultūros šviesoje. Būtų galima pasakyti „įkūnyti Evangeliją šiuolaikiniame pasaulyje“. Pranciškus „dėl to labai laimingas...“ ir tiki, kad „Susirinkimas davė daug gerų vaisių. Pirmas jo pateikiamas pavyzdys – reformuota liturgija. Tai gražus Susirinkimo vaisius. Jis taip sako. Ir todėl yra labai laimingas“.
Pranciškus mums sako, kad „šis Evangelijos perskaitymas iš naujo šiuolaikinėje kultūroje yra neatšaukiamas, taigi atgal nebegrįšime. Mūsų laukia didžiulė kova.“
Apie senąsias Mišias Pranciškus kalba kaip apie Vetus Ordo (Senąją tvarką). Jis mano, kad popiežiaus Benedikto įvykdytas senųjų Mišių grąžinimas buvęs protingas veiksmas, skirtas tiems, kurie prie jų prisirišę. „Bet nesitikėkite, kad Pranciškus grįš prie senųjų Mišių. Galbūt jis jas „pakęs“ [t. y. leis jas aukoti be kliūčių]. Dievas žino.“
Vis dėlto Pranciškus „mano, jog senosios Mišios kelia tam tikrų sunkumų, nes kai kurie žmonės esą jas ideologizuoja. Atspėkite, kam jis tai taiko? Nereikia nė sakyti. Taigi kas bus su mumis? Kiek suprantu, jam niekaip neišeina iš galvos žmonės, žvelgiantys į praeitį. Paklausykite popiežiaus žodžių“.
Popiežius Pranciškus: „Nerimą kelia Vetus Ordo ideologizavimas, jų išnaudojimas... Jei krikščionis yra reakcionierius, legalistas, jeigu jis trokšta, kas viskas būtu aišku ir saugu, tada jis nieko neras. Tradicija ir praeities atsiminimas turi suteikti mums drąsos atverti naujas sritis Dievui. Tie, kurie šiais laikais visuomet ieško disciplinarinių sprendimų, tie, kurie ilgisi perdėto doktrininio saugumo ir atkakliai stengiasi susigrąžinti praeitį, kurios nebėra, turi statišką ir į vidų nukreiptą požiūrį. Tokiu būdu tikėjimas tampa ideologija tarp kitų ideologijų. Aš esu dogmatiškai tikras: Dievas yra kiekvieno žmogaus gyvenime.“
Vyskupas Fellay tęsia: „Mums susidaro įspūdis, kad dabartinis popiežius mėgsta vartoti žodžius „ko gero“, „maždaug“ ir bet kokia kaina siekia išvengti to, kas per daug aišku ir tikra. Tačiau būtent toks yra tikėjimas [t. y. neabejotinas], nes toks yra Dievas. Deja, popiežius taip nemano.“
Štai kita nerimą kelianti Pranciškaus citata:
„Jei asmuo tvirtai ir neabejodamas teigia sutikęs Dievą, tai nėra gerai. Man tai yra svarbus rodiklis. Jei kas turi atsakymus į visus klausimus, tai įrodymas, kad Dievas ne su juo. Vadinasi, jis yra netikras pranašas, naudojantis religiją sau. Didieji Dievo tautos vadai, tokie kaip Mozė, visada paliko vietos abejonei.“
Vyskupas Fellay atsakydamas sušunka: „Kokia Biblija jis remiasi? Kokia Evangelija taip sako? Tai baisu. Ką tai turi bendra su Evangelija? Su katalikų tikėjimu? Tai grynas modernizmas, mano brangūs broliai. Prieš mus – tikras modernistas.“
„Kiek laiko reikės, kol Bažnyčios žmonės pakils ir tars: „Jokiu būdu! Mes nepriimsime šio naujojo mokymo!“ Aš tikiu, kad taip atsitiks, ir meldžiuosi. Bet tai reiškia, kad Bažnyčioje įvyks didžiulis skilimas.“
Vyskupas teigia, kad popiežius griauna tvarką, ir primena, jog Pasaulio jaunimo dienose Pranciškus ragino jaunimą daryti būtent tai: „Kelkite sumaištį.“ Vyskupas Fellay atsako: „Neįtikėtina. Mes dar niekada nesame to girdėję. [Kad popiežius taip kalbėtų.] Bet kaip tik to jis ir nori.“
Pranciškus taip pat sako, kad jis esąs didelis ultraliberalaus kardinolo Martinio (neseniai mirusio) gerbėjas. Martinis parašė knygą, kurioje ragina Bažnyčioje kelti totalinę revoliuciją. „Štai ko nori Pranciškus. Be to, jis užsiminė, kad jo pasirinkti aštuoni kardinolai, padėsiantys jam „reformuoti“ Bažnyčią, mano taip pat, kaip ir jis.“
Vyskupas sako: „Mes galime vardyti ir vardyti“ tokius pavyzdžius.
Paskutinis pavyzdys: ekumenizmas.
Vyskupas Fellay sako, kad Pranciškus tvirtina, jog „labai mažai nuveikta šia kryptimi“. „Tai pritrenkia, – sako vyskupas, – nes ekumenizmas atnešė neapsakomų nelaimių Bažnyčiai ir katalikiškoms tautoms. Vis dėlto dabartinis popiežius teigia: „Labai mažai, beveik nieko nepadaryta šia linkme.“
Apibendrindamas, vyskupas Fellay sako: „Bažnyčią gaubiančių sutemų paslaptis niekada nebuvo tokia didžiulė. Mūsų laukia sunkūs laikai. Neturėkime jokių iliuzijų. Akivaizdu, kad vienintelis sprendimas yra laikytis to, ką turime, saugoti tai ir jokiu būdu neprarasti.“
„Šv. popiežius Pijus X pasakė, kad kiekvienam katalikui svarbiausia yra laikytis praeities. Dabartinis popiežius sako visiškai priešingai: pamirškite praeitį, meskitės į ateities nežinią.“
„Mums būtinai reikia Nekaltosios Marijos Širdies. Išgyvename Trečiąją Fatimos paslaptį. Mes žinome, ką turime daryti: melstis ir daryti atgailą. Turime melstis Nekaltajai Marijos Širdžiai, kuri yra Dievo mums duota priemonė šiais sunkiais laikais, ir kalbėti šv. Rožančių.“
„Būkite tikri, – sako vyskupas Fellay, – nebetoli kitas Rožančiaus Kryžiaus žygis. Kalbėkite šv. Rožančių. Kalbėkite jį kasdien. Mes gyvename labai pavojingais tikėjimui laikais ir mums reikia šio dangiško apgynimo.“
J. Vennari pastaba: „Aš dalyvavau Kanzaso konferencijoje ir išklausiau vyskupo Fellay šeštadieninę paskaitą bei sekmadienio pamokslą. Šis pranešimas yra tiesiai iš mano užrašų ir pokalbių garso įrašų. Daugiau apie tai galėsite paskaityti „Catholic family news“ lapkričio mėn. leidinyje.“