Humanistinis pacifizmas

Tarpreliginė malda už taiką Romoje 2020 m. spalio mėn. / Vatican News nuotrauka

 

Šiandieniniame pasaulyje mažiausia užuomina apie tai, jog egzistuoja katalikiška teisingo karo teorija, sukelia karštas reakcijas. Daugelis krikščionių kritikuoja šią teoriją ir jos praktines išvadas kaip nesuderinamas su evangeline taikos žinia. Bažnyčios hierarchai nuolat ragina „stabdyti karinius veiksmus“, „sėsti prie derybų stalo“ ir siekti taikos, pabrėždami, kad „svarbiausia yra civilių gyvybės“. Tačiau ar tokia nuostata visada yra teisinga?

Iš tiesų, Bažnyčia yra taiki, tai yra siekianti taikos. Ji moko ir gyvena palaiminimais: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę... Palaimintieji taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais...“ (Mt 5) Ji neneigia, kad karas yra fizinis blogis. Kančia ir netektis – pirmosios nuodėmės pasekmės – yra dabartinės mūsų puolusios būsenos požymiai. Liturgijoje ji meldžiasi už taikos išsaugojimą ir karų nutraukimą, taip pat ragina mus karštai melsti tos dienos, kai Kristaus meilės suvienytos tautos savo nesutarimus galės išspręsti be kraujo praliejimo. Tačiau, žvelgdama į pasaulį realistiškai, ji perspėja mus, kad tol, kol krikščioniškoji dorybė dar neįsitvirtino žmonių širdyse bei visuomenėje ir kol žmogaus aistrų dar nevaldo Evangelijos dvasia, mes turime ruoštis apginti save nuo nuožmaus pavydo ir karingų troškimų.

Būtent dėl savo realistiško požiūrio Bažnyčia nėra pacifistiška. Ji nepasiduoda iliuzijoms. Ji žino ir moko, kad rojaus laikų žmonijos aukso amžius nebus grąžintas šioje žemėje. Ji nėra naivi optimistė, netiki beribiu ir neapibrėžtu žmonijos progresu – tai tik liberali, modernistinė svajonė. Ji žino, kad iki pat laikų pabaigos kiekvienas žmogus savyje nešios iš Adomo paveldėtą prigimtį – puolusią, netobulą, su Dievo pagalba gebančią daryti gera, bet visada silpną, klystančią, lengvai linkstančią į blogį. Ji supranta, kad žmonija kiekviename iš mūsų nešiojasi giliai pasėtą ilgaamžę visų karų sėklą.

TRADICINIS MOKYMAS APIE KARĄ

Trumpa popiežių mokymo apie modernųjį karą apžvalga remiantis Vatikano II Susirinkimo išvakarėse Solemo benediktinų išleistu rinkiniu[1], kuriame daugiausia pateiktos su pasauliniais karais susidūrusių popiežių: šv. Pijaus X, Benedikto XV, Pijaus XI ir Pijaus XII tekstų ištraukos, pateikia aiškų katalikiškos teisingo karo doktrinos vaizdą ir drauge leidžia palyginti ją su šio mokymo pasikeitimu po Susirinkimo.

Karo šaknys

Popiežiai yra pabrėžę, kad gali būti daug viešų ar slaptų karo motyvų – politinių, strateginių, socialinių, ekonominių, kultūrinių – tačiau tikrasis karo šaltinis yra tautų sumaterialėjimas ir apostazė. Kiekvieno karo ištakose visuomet galime rasti Dievo įstatymų nepaisymą ir atmetimą.[2]

Kada toks nepaisymas tautų socialinėse ir politinėse institucijose darosi sistemingas (laicizmas), visuomenė pradeda griūti, ir dėl to vėliau kyla karas.[3] Pirmasis tokio laicizmo poveikis yra tikros tautinės bendrystės su abipusėmis pareigomis ir teisėmis, kaip tai nustatė Dievas, praradimas. Dieviškojo autoriteto – visos žmogiškosios valdžios pagrindo – nepaisymas sukelia ir didina vidinius nesutarimus. Šie vidiniai nesutarimai priartina karus – kiekvienos tautos vidinė ramybė yra esminis bendro saugumo elementas, todėl agresorius savo kaimynų nepakankamame dvasiniame susitelkime bei vidinėje krizėje sau atranda patį galingiausią ginklą.

Atsiskyrę nuo Dievo, žmonės pervertino materialųjį pasaulį[4] ir pradėjo matuoti moralumą ir dorumą pagal tai, kiek iš to galima gauti malonumų bei turto.[5] Taigi nepasotinamas materialių gėrybių troškimas pirmiausia paskatino varžymąsi, po to konfliktus ir galiausiai panieką moralės principams bei teisei. Tokia materialistinė apostazė gimdo kiekvienos tautos pavydų egoizmą, neapykantą po patriotizmo kauke,[6] ambicingumą, godumą bei tarptautinio solidarumo įstatymų atmetimą.[7]

Apvaizda ir karo blogybės

Nors karas yra papiktinimas, jį reikia vertinti tikėjimo šviesoje, prisimenant, kad Dievas kontroliuoja visus įvykius ir niekas negali pabėgti nuo Jo visagalybės. Jis yra taikos Dievas, Jis nenori karo, tačiau kartais leidžia jį kaip bausmę.[8] Net siaučiant karui mes privalome tikėti Dievo meile žmonijai ir neabejoti, kad mums bendradarbiaujant Jis visa ves gėrio link.

Atrodo, kad amžiams bėgant bjaurėjimasis karu tarp žmonių didėja, o tai yra gerai.[9] Tačiau viešosios ramybės išsaugojimui vien tik taikos troškimo ar vien noro ją saugoti nepakanka. Taika gali išsilaikyti tik teisingumu ir meile.

Žinoma, žvelgimas į karą be pasibaisėjimo reikštų „bet kokio žmogiškumo jausmo praradimą“,[10] tačiau priešintis karui vien dėl sentimentalių priežasčių ar vien dėl paties karo sukeliamo siaubo bei destrukcijos nėra nei gerai, nei krikščioniška. Karu turi būti bjaurimasi dėl jo neteisingumo.[11]

Dieviškasis taikos įsakymas

Pijus XII pabrėžė „visagalio ir amžinojo Dievo valią, kad būtų taika“.[12] Todėl taika yra prigimtinės teisės įsakymas, kylantis iš Dievo, pasaulio Kūrėjo. Šis dieviškas taikos įsakymas yra moralinis karo kriterijus. Jėga privalo tarnauti tvarkai ir įstatymams, tai yra būti naudojama tik jų gynybai, nes teisingos tvarkos priešus kartais galima priversti jos laikytis tik jėga.[13]

Dėl šios priežasties puolamasis karas yra šio principo pažeidimas. Jis yra amoralus, tai nuodėmė ir nusikaltimas prieš Dievą. Antra vertus, teisingas karas tarnauja dieviškajam įsakymui. Tvarkos ir teisingumo palaikymui gali reikėti jėgos.

Pastangos išvengti karo visiškai atitinka Evangelijos dvasią ir įsakymus.[14] Nesutarimus tarp šalių reikia pasistengti išspręsti derybomis ir susitarimais,[15] nes esant taikai neprarandama nieko, o kariaujant gali būti prarasta viskas.[16]

Teisėta gynyba

Teisėta gynyba yra prigimtinė teisė, kuri gali tapti pareiga, jei iškyla rimta grėsmė esminėms gėrybėms.[17] Kai kurių gėrybių svarba pateisina gynybą, panaudojant jėgą prieš neteisėtą agresiją.[18] Katalikų tikėjimas yra pati brangiausia gėrybė, ir todėl imtis ginklų jo gynybai yra visiškai teisėta.[19]

Vis dėlto ši gynybos teisė turi ribas. Ne kiekvieną neteisybę leistina įveikti karu. Neteisybė privalo būti tuo pat metu akivaizdi, nepaprastai didelė ir neišvengiama jokiu kitu būdu.[20] Jei žala, kurią aiškiai padarytų karas, viršytų neteisybės padarytą žalą, būtų net pareiga tokią neteisybę pakęsti.[21]

Tikroji taika

Karo sukelta destrukcija pernelyg baisi, kad prie jos dar pridėtume nevykusios bei iliuzinės taikos negandą.[22] Šiandien daug kas kalba apie taiką ar jos palaikymo priemones, tačiau kartu ignoruoja arba net tiesiogiai atmeta principus, kurie galėtų būti tvirtas taikos pagrindas. Kadangi karą sukėlė moralinio įstatymo paniekinimas, vadinasi, tik jo atstatymas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu gali palaikyti tikrąją tvarką, kuri yra taikos šaltinis.

Taika yra tiesos, teisingumo ir meilės visuomenėje atstatymo,[23] moralinių reformų ir Bažnyčios laisvės vaisius.[24] Tiesos šviesa reikalinga nesutarimams tarp žmonių spręsti,[25] teisingumas turi būti visiems vienodas – tiek silpniesiems, tiek stipriesiems,[26] o meilė privalo sušvelninti, ištobulinti ir stabilizuoti teisingumo darbą.[27]

„Vien tik Kristus savo teise bei malone gali atnaujinti ir atstatyti asmeninę ir viešąją moralę, sustabdyti besaikį užkariavimo troškimą, nuslopinti aistras bei meilės dvasia sušvelninti bei ištobulinti griežtą teisingumą.“[28]

Todėl tikroji taika yra iš esmės moralinis ir teisinis veiksmas. Ji neįgyvendinama be jėgos panaudojimo, nes jos stabilumui užtikrinti reikia tam tikros jėgos, tačiau ši jėga tarnauja tvarkos bei teisės apsaugai ir gynybai.[29]

Tautų Sąjungos link

Dieviškos teisės atmetimas ir vis didėjantis teisės pavaldumas jėgai privedė žmoniją prie didesnių ir dar labiau išplitusių nelaimių.[30] Nepaisant to, tarp žmonių vis tiek pastebimas stabilios taikos troškimas.[31] Kaip jau minėjome, vienintelis vaistas yra sugrįžimas prie anksčiau niekintų evangelinių principų.[32]

Mūsų laikais pasirašytos taikos sutartys pasirodė esą bergždžios ir trumpalaikės.[33] Jų vietoje turėjo išaugti pasaulinė taikos organizacija.[34] Dėl religinių bei moralinių tikros taikos aspektų tokia organizacija negali būti įsteigta be Bažnyčios įsikišimo,[35] o šios milžiniškos užduoties vykdymui, popiežiui vadovaujant, yra kviečiami visi krikščionys bei visi dori žmonės, net ir nekrikščionys.[36]

Pagrindinis organizacijos principas turėtų būti žmonių šeimos organiškos vienybės pripažinimas.[37]

„Nors pagal Dievo nustatytą prigimtinę tvarką visa žmonija yra dalijama į socialines grupes, tautas bei valstybes, viena nuo kitos nepriklausomas savo sandara bei vidinio gyvenimo reguliavimu, šios grupės abipusiais moraliniais bei teisiniais ryšiais yra sujungtos į didžiulę bendruomenę, kurios tikslas yra visų tautų gerovė. Jos yra reguliuojamos specialiais įstatymais, kurie saugo bendruomenės vieningumą ir didina jos klestėjimą.“[38]

Dėl šios priežasties Bažnyčia atsisakė palaikyti klaidingą absoliutaus autonomiško suverenumo koncepciją, atleidžiančią nuo bet kokių socialinių įsipareigojimų.[39]

Tokios organizacijos veiksmų akstinas turėtų būti moralinis įstatymas[40], Bažnyčios malda[41] ir jos viltis – teisingos tautų bendruomenės formavimas,

„...tačiau didysis naujos ir teisingos tautų organizacijos darbas bus neįmanomas, kol mūsų žvilgsnis nebus nukreiptas į Dievą ir nuolat nežvelgs į Jį – visų žmogaus veiksmų mokytoją bei vadovą, teisingumo ir bet kokios teisės aukščiausiąjį šaltinį, sergėtoją bei gynėją.“[42]

AR MORALINĖ DOKTRINA GALI KEISTIS?

Toks buvo Bažnyčios mokymas. Ar jis vis dar galioja, tai yra ar jis tebėra teisingas? Ar jis atitinka mūsų laikus? Modernistiniai teologai noriai pripažįsta ir net džiūgauja, kad Bažnyčios mokymas gyvybiškai svarbiais klausimais iš tiesų pasikeitė.

Katalikiškoji tradicija visada sutiko, kad egzistuoja doktrinos vystymasis. Tačiau tik ta prasme, kad laikui bėgant ir teologams apmąstant Apreiškimo tiesas, tampa aišku tai, kas prieš tai buvo tik numanoma. Doktrina plėtojasi, mes vis geriau suprantame Apreiškimą, tačiau pačios dogmos negali keistis ir nesikeičia. Modernistai linkę kalbėti apie doktrinos „evoliuciją“ darvinistine prasme, turėdami omenyje, kad doktrina gali tapti tuo, kas ji anksčiau nebuvo ar netgi priešinga tam, kas ji buvo anksčiau. Tai yra neįmanoma: kas buvo teisinga vakar, jei tai buvo tiesa, yra teisinga ir šiandien – „du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai negali atitikti to paties principo, išvesto iš Apreiškimo“.[43] Toks mąstymas yra erezija, kaip aiškiai teigia šv. Pijaus X antimodernistinė priesaika:

„Todėl aš atmetu eretišką dogmų evoliucijos teoriją, t. y. kad dogmos keičia savo prasmę į kitą, besiskiriančią nuo tos vienintelės, kurios anksčiau laikėsi Bažnyčia.“

Doktrina gali „keistis“ tik nuoseklaus, homogeniško plėtojimosi prasme. Ypač moralinė doktrina vystosi tokiu būdu: jos pritaikymas besikeičiančioms tautų, vietų ir laikų aplinkybėms tikrai gali kisti ir išties daug kartų kito praeityje.

Veiksmo moralumas – tai yra jo gerumas ar blogumas bei iš to kylantis leistinumas ar uždraudimas – yra matuojamas pagal tai, ar veiksmo objektas, veikėjo ketinimai ir konkrečios aplinkybės atitinka ar neatitinka moralinį įstatymą. Pagrindiniai moralės principai ir tiesiogiai iš jų kylančios elgesio normos negali keistis ir nesikeičia, kaip nesikeičia ir dogmos, tačiau pasikeitusios aplinkybės bei gilesnė moralinė refleksija gali paskatinti suvokti naujas pareigas.

Šia prasme galima teigti, kad moralinė teisingo karo doktrina paskutiniuoju metu iš tikrųjų vystėsi. Smarkiai pasikeitusios šiuolaikinio karo aplinkybės, naujos technologijos ir beatodairiško masinio naikinimo galimybė paskatino naujai įvertinti, kas yra teisėta ir kas neteisėta, taip pat pakėlė kartelę grėsmės sunkumui, kuris padaro karą pateisinamu, o jo priemones – proporcingu atsaku į šią grėsmę. Didėjanti tautų tarpusavio priklausomybė mūsų amžiuje iškėlė akivaizdų ir neatidėliotiną poreikį sukurti tam tikrą tarptautinę organizaciją, iš tiesų gebančią skatinti laikytis taikos bei ją saugoti.

Modernioji karo doktrina

Šiuolaikinių katalikų hierarchų pareiškimai, prieštaraujantys pastarųjų laikų karams, parodė, kad Bažnyčios pozicija šiuo klausimu iš tiesų pasikeitė, tačiau toks pasikeitimas nuėjo gerokai toliau nei minėtasis teisėtas doktrinos vystymasis. Kaip ir daugelyje kitų klausimų, šio pasikeitimo ištakas randame Vatikano II Susirinkime. Šiandien yra viešai pripažįstama, kad Susirinkimas paragino „karo klausimą traktuoti „visiškai nauju požiūriu“, kuris reiškė laipsnišką Bažnyčios mokymo apie taiką, nesipriešinimą bei teisingą karą pokytį.“[44]

Deja, kadangi Vatikano II Susirinkimas sąmoningai norėjo būti istoriškai sąlygojamas ir kreipėsi į pokrikščioniškosios eros žmones, vartodamas jų specifines mąstymo kategorijas, Susirinkimo ir vėlesnius Bažnyčios dokumentus įkvėpusi „dvasia“ yra natūralistinė, naiviai optimistinė ir humanistinė. Todėl katalikų moralinės doktrinos išdėstymas po Susirinkimo buvo sumenkintas iki beveik vien į žmogų nukreipto kalbėjimo, kuris nebėra nei morališkai, nei teologiškai išskirtinai katalikiškas, tačiau adresuojamas visiems žmonėms: krikščionims ir nekrikščionims, tikintiesiems ir ateistams – visi jie neabejotinai laikomi esantys „geros valios“.

Gyvybės šventumas

Vatikano II Susirinkimas ir popiežius Jonas Paulius II teigia, kad „įsikūnydamas Dievo Sūnus tam tikru būdu susijungė su kiekviena žmogiška būtybe,“[45] taip atskleisdamas ne tik Dievo meilę, bet ir „neprilygstamą kiekvieno žmogiškojo asmens vertę.“[46] Kadangi atpirkimas kiekvienam žmogui parodė jo didybę, kilnumą ir vertę, Bažnyčios misija tapo paskatinti žmogų pažvelgti į patį save, suvokti, kokią prasmę jam davė Kristus.[47] Tradicinė doktrina mus moko priešingai: inkarnacija kaip tik atskleidžia žmogaus nuopuolį, nes jos tiesioginis tikslas yra atpirkimas, nuodėme prarastos antgamtinės tvarkos atkūrimas. Įsikūnijimas atskleidžia mūsų antgamtinę paskirtį, Dievo šlovę, o ne mūsų žemiškojo gyvenimo vertę.

Posusirinkiminė teologija, besiremianti kardinolu Henri de Lubacu SJ, užtemdo skirtumą tarp natūralios ir antgamtinės tvarkos. Nors teoriškai skirtumas tarp prigimties ir malonės išlaikomas, praktiškai jos esą neatskiriamos: tapdamas žmogumi, Kristus suteikė malonę pasauliui ir kiekvienam žmogui. Antgamtiškas žmogaus iškėlimas į pašvenčiamąją malonę atrodo lyg nulemtas pačios žmogaus prigimties, o ne nepelnyta dovana, be galo pranokstanti natūralią tvarką. Jeigu taip, tada natūralus, o ne malonės gyvenimas tampa aukščiausiu gėriu.

Neatsitiktinai baigiamasis susitikimo tarp Popiežiškosios komisijos santykiams su judaizmu ir didžiojo Jeruzalės rabinato atstovų pranešimas (Grottaferrata, 2003 m. vasario 27 d.) patvirtina „unikalią ir aukščiausią“ žmogaus gyvybės vertę:

„Bet koks puolimas prieš žmogiškąją gyvybę sukyla prieš Dievo valią, tai yra Dievo Vardo išniekinimas, tiesiogiai prieštaraujantis pranašų mokymui. Atimti bet kokio žmogaus gyvybę, įskaitant ir savo paties, netgi Dievo vardan, yra šventvagiška.“[48]

Popiežius ir jo teologai klaidingai priskiria „gyvybės šventumą“ natūraliai gyvybei, o „šventvagystę“ – bet kokiam išpuoliui prieš ją, nedarydami jokios užuominos apie antgamtinių gėrybių išsaugojimą ar išniekinimą.

Asmens orumas

Tradicinė katalikiškoji doktrina skyrė žmogaus prigimtinį, arba ontologinį, orumą ir galutinį, arba faktinį, orumą. Ontologinį žmogaus orumą sudaro jo dvasinė prigimtis, gebėjimas atpažinti tiesą (protas) ir siekti gėrio (laisva valia). Vis dėlto būtina prisiminti, kad žmogaus prigimtis buvo smarkiai sužeista gimtosios nuodėmės. „Todėl prigimtinis žmogaus orumas patyrė visuotinę degradaciją, kurios krikščionyse negali visiškai pagydyti net Krikšto malonė.“[49] Antra vertus, faktinį žmogaus orumą lemia jo laikymasis tiesos ir gėrio. Tikrasis žmogaus orumas yra jo faktinis gerumas, moralinis tobulumas, jo iškėlimas į antgamtinę malonės tvarką ir išlikimas joje.

Nukrypdamas nuo šių principų, susirinkiminis ir posusirinkiminis mokymas perėmė kantiškąjį transcendentinį personalizmą. Nutaręs neminėti pirmosios nuodėmės fakto, Susirinkimas skelbė asmens neliečiamumą, neapibrėžtą žmogaus orumą, vienodą visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie siekia Dievo ir bendrojo gėrio. Jis išaukštino „veikimo laisvę ir net pavertė ją žmogaus faktinio orumo esme“.[50]

Nusistatymas prieš karą

Remdamiesi tokia klaidinga samprata, Bažnyčios hierarchai ėmė smerkti visus be išimties fizinės gyvybės atėmimo būdus – žmogžudystę, abortą, eutanaziją, mirties bausmę, karą – kaip žmogaus asmens orumo ir gyvybės šventumo esminį pažeidimą, nesuderinamą su Evangelija. Taigi, prieštaraudami bet kokiems karo veiksmams, daugelis katalikų komentatorių pabrėžia, kad Bažnyčios moralinis situacijos vertinimas remiasi doktrininiu „nusistatymu prieš karą“.

Kartais pasigirsta balsų, atkreipiančių dėmesį, kad tradicinė „teisingo karo“ doktrina teologiškai pradeda ne nuo nusistatymo prieš karą apskritai, o nuo moralinės pareigos siekti teisingumo[51], kitaip tariant ne nuo teiginio, kad karo reikia vengti, o nuo įsitikinimo, jog reikia įvykdyti teisingumą.

Prieštaraudamas šiam požiūriui ir skelbdamas gyvybės šventumą, modernusis magisteriumas mums primena, kad „penktuoju [Dievo] įsakymu draudžiama valingai griauti žmogaus gyvenimą.“[52] Šis įsakymas, dažnai trumpinamas į „nežudyk“, Biblijoje iš tiesų turi tikslesnį apibrėžimą: „nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7).[53] Draudžiamas ne pats nužudymas, o nekaltojo ir teisiojo užmušimas. Įsakymas mums neleidžia teigti, kad Bažnyčia absoliučiai prieštarauja žmogaus gyvybės atėmimui – ji prieštarauja tik neteisingam gyvybės atėmimui.

Todėl, nors Bažnyčia pripažįsta, kad karas yra baisybė, kurios reikia vengti, ji žino, kad kartais neteisingumas gali būti dar didesnis blogis nei karas. Taigi ji mums nedraudžia ruoštis karui ir pripažįsta jį teisėtu, kai tai neišvengiama, leisdama mums priešintis jėga prieš šiurkštų mūsų esminių teisių į gyvavimą, teisingumą ir ramybę tvarkoje pažeidimą. Ji net reikalauja karinių jėgų panaudojimo kaip atsakingos valdžios pareigos atlikimo.

Bažnyčia nedaro prielaidos, kad jėgos griebimasis yra nuodėmingas ir jo iš principo negalima naudoti. Bažnyčia, vadovaudamasi šv. Augustinu ir šv. Tomu, mūsų temą vertina teisingumo aspektu. Karas yra leistinas ir gali būti pradedamas be nuodėmės tada ir tik tada, kai yra teisingas.

Karo šaknys

Laikydamasis posusirinkiminio mokymo apie žmogaus orumą, popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad „karo dvasia... iškyla ir subręsta ten, kur yra pažeidžiamos neatimamos žmogaus teisės“.[54] Jis taip pat trumpai nurodė, kokios, jo nuomone, yra karo šaknys ir priemonės, vedančios į ilgalaikę taiką:

„Žemėje nebus taikos tol, kol egzistuos tautų engimas, socialinis neteisingumas ir ekonominis disbalansas. Tačiau vien tik išorinių iniciatyvų bei intervencijų nepakaks, kad įvyktų šie dideli ir trokštami struktūriniai pasikeitimai: pirmiausiai ir kuo skubiau reikalingas visuotinis širdžių atsivertimas į meilę.“[55]

Taip išreikštas teiginys, palyginti su ankstesnio mokymo dvasiniu gilumu, yra mūsų nuomone, paviršutiniškas ir natūralistinis. Tai liberalus ir sociologinis paaiškinimas be jokių užuominų apie tą giluminį šaltinį, iš kurio kyla neteisingi žmogaus veiksmai – nuodėmingas sugedimas ir tautų apostazė. Tikimasi, kad taika ateis per socialinių, politinių ir ekonominių struktūrų pokyčius ir neapibrėžtą „širdžių atsivertimą į meilę“ – tiek neapibrėžtą, jog jį galima suprasti vien sentimentalia prasme.

Teisėta gynyba ir nesmurtiniai veiksmai

Modernusis mokymas, sutikdamas su neatmenamus laikus siekiančia tradicija, pripažįsta, kad savigyna prieš neteisėtą agresiją yra prigimtinė teisė, kuri gali tapti pareiga, kai grasinama esminiam gėriui. Tradicinė moralinė doktrina mokė, kad pirmiausia turėtume išmėginti dialogą ir derybas kaip priemones karo blogiui išvengti, tačiau tam tikrų gėrybių svarba pateisina jų gynybą netgi jėga.

Savo ruožtu modernusis mokymas itin pabrėžia ir liaupsina nesmurtinį atsaką į tokias grėsmes, pavyzdžiui: pokalbius, derybas, streikus, boikotą, pilietinį nepaklusnumą ir t. t. Jungtinių Valstijų Vyskupų konferencija nesmurtinius veiksmus pristatė kaip atitinkančius katalikiškąją Tradiciją ir kaip gerą pasirinkimą šių dienų katalikams.[56] Katekizmas siūlo nesmurtinių veiksmų pasirinkimą netgi valstybėms ir apibendrina:

„Kas atsisako prievartos bei kruvinų veiksmų ir žmogaus teisėms išsaugoti bei apginti imasi net ir silpniesiems prieinamų priemonių, rodo evangelinės meilės pavyzdį.“[57]

Vertindama nesmurtinių veiksmų klausimą, katalikų Tradicija pirmiausia pabrėžė, kad nors tie patys moraliniai principai galioja tiek individams, tiek valstybei, tačiau individai ir valstybės nėra pašaukti tokiam pačiam tobulumui ir jiems skirtas kitoks likimas. Iš to plaukia, kad jų teisės ir pareigos nėra vienodos. Individas yra pašauktas į amžinąjį gyvenimą, todėl siekdamas antlaikinio tikslo gali atsisakyti beveik visų savo teisių, net teisės fiziškai egzistuoti. Jeigu jis gali atsisakyti teisės į savo fizinį gyvavimą, vadinasi, jis turi galimybę vardan amžinojo gyvenimo atsisakyti ir menkesnių laikinųjų teisių, pavyzdžiui, teisės ginti save patį ir savo nuosavybę. Žinoma, jei kas nors yra atsakingas už kitų žmonių gyvybę ar už bendrąjį gėrį, jis tų teisių atsisakyti negali, bet turi teisingumo pareigą ginti kitus ir save kitų labui. Valstybės atvejis yra kitoks. Ji nelaukia amžinojo gyvenimo ir privalo ginti savo pačios gerovę šioje žemėje. Kadangi ji egzistuoja ne dėl savęs pačios, o savo narių labui, ji negali savavališkai apleisti savo pareigų. Ji privalo dirbti savo narių interesams ir reikalauti, kad būtų gerbiamos jų teisės. Todėl valstybė neturi teisės pasiduoti smurtui, nemėgindama apsiginti, kariavimas kartais gali būti ne tik leistinas, bet ir privalomas.

Modernusis mokymas pabrėžia galimą nesmurtinių strategijų veiksmingumą, matomą šiandieninės istorijos dramatiškose politinėse permainose – Indijos nepriklausomybė, pilietinių teisių judėjimo sėkmė, Sovietų Sąjungos žlugimas... Šie pasisekimai leido popiežiui Jonui Pauliui II patvirtinti augantį Bažnyčios įtarumą netgi teisėto jėgos panaudojimo atžvilgiu.[58] 1989-ųjų metų Rytų Europos įvykiuose jis matė atkirtį netgi krikščioniškajam realizmui: netgi puolusiame pasaulyje teisingumas gali būti pasiektas be jėgos panaudojimo. „Būdas, kuriuo buvo užbaigtas Šaltasis karas, sukėlė tikrą perversmą katalikų mąstyme apie nesmurtinius veiksmus.“[59]

Gaila, kad modernioji Bažnyčia, taip besistengianti pabrėžti doktrininių formuluočių priklausomybę nuo besikeičiančių istorinių aplinkybių, nepastebėjo to, ką mato visi savo vardo verti istorikai: šių nesmurtinių veiksmų pasisekimas buvo susijęs su labai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, kurios anaiptol nėra universalios, o tai reiškia, kad ateityje jos nebūtinai turi kartotis kiekvienoje situacijoje. Taigi, nesmurtiniai veiksmai negali būti iškelti kaip universali konfliktinių situacijų sprendimo taisyklė.

Nepaisant to, posusirinkiminiam mokymui tapo būdinga pabrėžti, kad konfliktinėse situacijose yra dvi veiksmų kryptys, kurių kiekviena kyla iš skirtingų ar net priešingų moralinių įsitikinimų – nesmurtiniai veiksmai ir teisingas karas. Sakoma, kad tų dviejų mąstymo srovių egzistavimas randamas jau ankstyvųjų krikščionių autorių darbuose bei moralinių doktrinų istorijoje. Istorija rodanti įtampą ir periodiškai kylančią kovą tarp šių dviejų Tradicijos krypčių.[60] Daroma išvada, kad šiandien, povatikaninėje eroje, augant ir stiprėjant žmonijos moraliniam sąmoningumui, vėl grįžtama prie nesmurtinių veiksmų tradicijos.

Vatikano II Susirinkimas ragino „grįžti prie mūsų tikėjimo šaltinių“, ir, nors labiau rūpinosi „sielovadiniu“ prisitaikymu, o ne „doktrinomis“, tapo aišku, jog visoks prisitaikymas galiausiai baigsis tradicinės doktrinos „evoliucija“. Todėl posusirinkiminis mokymas nepraleido nė vienos progos apeliuoti į tikras ar menamas praktikas ankstyvojoje Bažnyčioje, kurios esą įrodo senosios, ikisusirinkiminės doktrinos keitimąsi. Paskutiniu metu daug rašoma apie tarp pirmųjų krikščionių vyravusius nesmurtinius veiksmus. Tačiau katalikų istorikai gali parodyti, kad faktiškai beveik nėra liudijimų, jog pirmieji krikščionys būtų tiesiogiai priešinęsi karo tarnybai ar pačiam kariavimui. Kai kurie autoriai netiesiogiai prieštaravo kareivio profesijai, nes su ja buvo susijusios pagoniškos apeigos bei priesaikos, kurių tam tikrais Romos istorijos laikotarpiais būdavo sunku išvengti. Tačiau aiškus karo tarnybos ir paties karo pasmerkimas randamas tik pas keletą eretikų, tokius kaip Tertulijonas, Tacianas ir Markionas.

Todėl yra perdėta ir klaidinga teigti, kad nesmurtiniai veiksmai yra seniai randama mąstymo srovė Tradicijoje. Kaip jau sakėme, katalikiškoji doktrina kalba apie teisingumo tvarką, kuri yra ir tiesos tvarka, palaikoma meilės. Posusirinkiminė doktrina kalba apie meilę, atskirtą nuo tiesos ir teisingumo – apie sentimentalų geranoriškumą, žinoma, mielą širdžiai, tačiau negalintį atnešti realios taikos pasauliui.

Taikos ieškojimas

Dabartinės kalbos apie taiką, be jokios abejonės, yra nuoširdžios, tačiau mes laukiame, kad bent katalikų vadovai matytų besivystančius įvykius antgamtiškai, amžinybės šviesoje. Deja, jau ilga laiką taip nėra. Popiežius Paulius VI patvirtino, kad „naujasis taikos vardas yra vystymasis.“[61] Popiežius Jonas Paulius II, laikydamasis gyvybės šventumo ir asmens orumo pabrėžimo, be papildomų argumentų teigia, kad taika „yra didžiausia gėrybė“, kurios reikia siekti.[62] Tačiau katalikiškoji Tradicija niekada nesiliovė skelbti, kad didžiausia gėrybė, vienintelis tikrasis gėris yra sielų išganymas.

Taikos šaltinis yra atpirkimas, tikrosios tvarkos tarp Dievo ir žmonių atkūrimas, susitaikymas su Dievu ir sielų grįžimas į vienybę su Dievu – tai yra „taika, kurios negali duoti pasaulis“[63]. Taika yra teisingumo tvarka su meile pasaulyje, įsišaknijusi ir pastatyta ant Kristaus. Dėl to Dievas visada pirmiausiai reikalavo atsivertimo bei atgailos ir tik po to pažadėjo taiką. Tai aiškiai parodė angelas Fatimoje, kai pareikalavo atsilyginimo už nuodėmes ir maldų už nusidėjėlius, pažadėdamas, kad tokiu būdu bus pasiekta taika.

Popiežius Jonas Paulius II teigė, kad norint ilgalaikės taikos reikia panaikinti neteisingas struktūras ir siekti širdžių atsivertimo.[64] Tęsdama šią liniją, Jungtinių Valstijų Vyskupų konferencija apibrėžė taiką ne tik kaip karo nebuvimą, bet kaip visuotinio bendrojo gėrio viršenybę politiniame gyvenime, socialinį ir ekonominį tautų vystymąsi bei solidarumą tarp pasiturinčių ir neturtingųjų tautų.[65] Kas yra tas „visuotinis bendrasis gėris?“ Tai yra globalinė tvarka, orientuota į visišką visų tautų išsivystymą. Tai yra vyriausybių įsipareigojimas žmogaus teisėms ir globalinės valdžios, skirtos spręsti tas problemas, kurių negali įveikti atskiros vyriausybės, egzistavimas. Pagal tokį apibrėžimą, tai yra absoliučiai natūralistinis „bendrasis gėris“ – be jokios užuominos apie Dievą ar apie aukščiausią moralės įstatymą, apibūdinamas tik politiniais, socialiniais ir ekonominiais terminais bei žmogaus teisėmis.

Miglotas Jono Pauliaus II kvietimas prie „širdžių atsivertimo“ į naujų moralinių ir politinių vertybių rinkinį yra utopinis, nes jis grindžiamas nerealiomis prielaidomis apie bendruomenių ir individų elgesį konfliktinėse situacijose, prielaidomis, kurios labiau dera su aklai optimistiška viltimi, įteigta dviejų masoniškojo liberalizmo amžių, negu su akivaizdžia pirmosios nuodėmės patirtimi. Maža to, jis yra apgaulingas: nors posakiui „širdžių atsivertimas į meilę“ gali būti suteikta katalikiška prasmė, reikalingi papildomi aiškinimai, nusakantys jo reikšmę. Reikšmė, naudojama popiežiaus Jono Pauliaus II čia ir panašiuose tekstuose dėl savo nevienareikšmiškumo veda prie natūralistinės interpretacijos ir ją pateisina.

Katalikų lyderių pastangos pasiekti taiką diplomatijos būdu ir „struktūrų“ pakeitimu be veiksmingo šaukimosi Dievo pagalbos yra bergždžios. „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato.“ (Ps 126, 1) Lygiai taip bergždžios yra pastangos pasiekti taiką malda, jei, remiantis ekumenine Asyžiaus susitikimo dvasia, ji reiškia visų klaidingų religijų meldimąsi savo netikriems dievams. Kardinolas Rodgeris Etchegaray‘us po susitikimo su Irako pareigūnais Bagdade žurnalistams teigė, kad labai palankus taikos ženklas yra jo vizito sutapimas su musulmonų Eid švente, nes „bendra pagarba Abraomui yra dialogo ir draugystės tarp krikščionių ir musulmonų ženklas.“[66] Popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi į Šiaurės Afrikos vyskupus paragino juos dirbti vardan ilgalaikės taikos ne skelbiant Evangeliją, o skatinant dialogą su musulmonais, „didinant religinę laisvę ir abipusę pagarbą – pagrindinius asmeninio ir visuomeninio gyvenimo elementus...“[67]

Kaip sakė didysis Bossuet, „Dievas juokiasi iš maldų, kuriomis siekiama atitolinti visuomeninį blogį, kai tuo tarpu nieko nedaroma, kad būtų priešinamasi to blogio priežastims.“[68]

Jungtinės Tautos

Vatikano II Susirinkimas pakartojo teisingo karo doktriną, bet įvedė apribojimą, teigdamas, kad vyriausybės gali naudoti jėgą teisėtoje gynyboje tol, kol nėra „kompetentingos ir pakankamai galingos tarptautinės valdžios.“[69]

Žinoma, negalima tvirtinti, kad dabartinė tautinių valstybių sistema būtinai gyvuos visada – prieš daugelį šimtmečių jos nebuvo, taigi niekas neleidžia daryti prielaidos, kad ji egzistuos amžinai. Taip pat nepaneigiama ir tai, jog įmanoma numatyti situaciją, kai net valstybės teisės gali būti suvaržytos, siekiant aukštesnio bendrojo gėrio. Šiuolaikiniame padidėjusios tarpusavio sąveikos ir tautų solidarumo pasaulyje kariniai konfliktai turi tendenciją plėstis ir smarkiai ardyti tarptautinę tvarką. Taigi šiandien bendrojo gėrio kartelė turi būti pakelta, atsižvelgiant į aukštesnį bendrąjį tarptautinės tvarkos gėrį. Akivaizdu, kad norint prižiūrėti ir išsaugoti tokią tvarką, turi egzistuoti kokia nors organizacijos forma, todėl popiežiai savo balsus atidavė tiems, kurie po visa niokojančių karų pareikalavo įkurti pasaulinę taikos organizaciją.

Tačiau politinių sprendimų priėmėjų tikslas buvo bendros pasaulinės valstybės, kuri esą pati savaime atves į taikos amžių, į saugų ir tobulą gyvenimą, idealas. Jungtinės Tautos pretendavo būti pirmuoju žingsniu link vienos pasaulinės valstybės įkūrimo. Esminis tokios programos trūkumas yra tas, kad ilgalaikė taika yra kuriama be Kristaus, ekumeninėje indiferentizmo dvasioje. Mažesnis trūkumas yra tas, kad visi šie žmonės turi savas politines dienotvarkes ir tik veidmainiškai remia „tarptautinės bendruomenės“ idėją.

Iki šiol jiems nesisekė, todėl Naujosios Pasaulinės Tvarkos architektai paprašė ir Bažnyčios pagalbos, pripažindami jos patirtį bendram tikslui vienijant labai skirtingas tautas. Modernieji dvasininkai uoliai su tuo sutiko ir sukūrė naujovišką vienybės be Kristaus doktriną, remdamiesi tik „žmogaus teisių“ principu – sukurta nauja pasaulietiška religija, kurios esminė įkūrimo stadija buvo Asyžiaus susitikimas 1986 metais.

Popiežius Paulius VI per savo istorinį vizitą Jungtinėse Valstijose 1965 m. savo autoritetu parėmė Jungtines Tautas ir jų misiją:

„Esame įsitikinę, kad ši Organizacija atstovauja būtiną modernios civilizacijos ir pasaulinės taikos kelią... Žmonės kreipiasi į Jungtines Tautas kaip į paskutinę taikos ir santarvės viltį... Galime netgi pasakyti, kad pagrindinė jūsų Organizacijos misija pasaulietinėje srityje atspindi tai, kuo Katalikų Bažnyčia nori būti dvasinėje srityje: vienintelė ir universali. Natūraliajame lygmenyje neįmanoma sukurti aukštesnės žmonijos ideologinės struktūros nei ši.“[70]

Tai buvo pasakyta neatsižvelgiant į faktą, kad Jungtinės Tautos nėra įkvėptos krikščioniškų principų ir neveda prie krikščioniško pasaulio kūrimo.

Nepaisant šių pagyrų ir lūkesčių, šiandieninės Jungtinės Tautos neturi jokios realios galios. Nuo pat įkūrimo ši organizacija turėjo tiek autoriteto, kiek valstybės-narės teikdavosi jai deleguoti, o reali galia vis dar priklauso tautoms, formuojančioms Saugumo Tarybą. Pačioms Jungtinėms Tautoms trūksta suverenumo ir gebėjimo pažaboti suverenias valstybių-narių pretenzijas. Joms taip pat trūksta vieningumo politikoje ir sprendimuose, nes skiriasi ją kontroliuojančių valstybių-narių interesai, taip pat trūksta efektyvių priemonių priversti vykdyti jų rezoliucijoms. Po paskutinių karų daugelis įsitikino, kad Jungtinės Tautos turi būti nurašytos į istorijos šiukšliadėžę, jos esą skirtos tik humanitarinei pagalbai teikti arba, kaip grubiai pasakė Cliffordas May‘us[71], „dalinti sausainius ir tvarsčius“.

„Funkcinis“ pacifizmas

Galime daryti išvadą, kad, nepaisant kai kurių priešingų pareiškimų, naujoji katalikų pozicija yra funkcinis pacifizmas.[72] Kas tai yra? Absoliutus pacifizmas yra principinis priešinimasis bet kokiam jėgos panaudojimui bet kokiu tikslu. Jo pavyzdys yra Mahatmos Gandi ahimsa (induizmo principas nedaryti žalos jokiam gyvam organizmui – vert. past.). Funkcinis pacifizmas iš principo neprieštarauja jėgos panaudojimui, bet konkrečiose situacijose niekada neranda jį pateisinančių priežasčių.

Arkivyskupas Renato Martino atvirai pabrėžė, kad besikeičianti Bažnyčios pozicija baudžiamojo teisingumo klausimu, atvedusi prie doktrinos dėl mirties bausmės peržiūrėjimo, geriausiai matoma besikeičiančioje pozicijoje karo atžvilgiu. Ji greičiausiai paskatins atmesti teisingo karo kriterijus kaip pasenusius[73] ir priimti naują poziciją, kuri galėtų būti pavadinta „krikščioniškuoju pacifizmu“.[74]

Modernieji katalikų lyderiai jau padarė tai praktikoje. Jie pakeitė teisinį teisingo karo principų taikymą mandagiais ir pamaldžiais teiginiais ir pasmerkė karinius veiksmus, nepasiūlydami realistinių alternatyvių priemonių teisingumo ir taikos užtikrinimui. Teisingo karo doktrina jau pavirto į pacifizmą de facto. Teisingo karo kaina pakelta taip absurdiškai aukštai, kad jokios aplinkybės nebegalėtų jo pateisinti. Gimsta „neteisingo karo“ doktrina – mokymas, pabrėžiantis visų karų neteisingumą ir nebenurodantis sąlygų, kada karas gali būti moraliai leistinas.

Versta ir adaptuota iš: „Humanistic pacifism“, The Angelus, 2003 m. liepa.

 

[1] Solesmes, La paix internationale. I: La guerre moderne, Tournai, Desclee, 1956.

[2] Leonas XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 37, 39). Benediktas XV, enciklika Ad Beatissimi, 1914 lapkričio 1 d. (Solesmes Nr. 67-68).

[3] Pijus XI, enciklika Quas Primas, 1925 gruodžio 11 d. (Solesmes Nr. 203).

[4] Pijus XII, Radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 420-423).

[5] Pijus XII, Radijo kalba, 1942 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 433); Pijus IX, Syllabus, 1864 gruodžio 8 d. (Solesmes Nr. 24).

[6] Pijus XI, enciklika Ubi Arcano, 1922 gruodžio 23 d. (Solesmes Nr. 193) ir enciklika Caritate Christi Compulsi, 1932 gegužės 3 d. (Solesmes Nr. 210-211).

[7] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, 1939 spalio 20 d. (Solesmes Nr. 282).

[8] Pijus XII, radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 401) ir Kreipimasis į Bolivijos ambasadorių, 1940 rugpjūčio 10 d. (Solesmes Nr. 354).

[9] Leonas XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 40).

[10] Šv. Augustinas, De Civitate Dei, XIX, 7 , cituota Pijaus XII, Kreipimasis į Popiežiškąją Mokslų Akademiją, 1948 vasario 8 d. (Solesmes Nr. 654).

[11] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 695).

[12] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 689, 694).

[13] Pijus XII, Kreipimasis į Jungtinių Valstijų Karinį komitetą, 1947 spalio 8 d. (Solesmes Nr. 632).

[14] Šv. Pijus X, Telegrama Tarptautiniam taikos kongresui, 1906 lapkričio 3 d. (Solesmes Nr. 55); Kardinolo Merry del Val, to kongreso prezidento, laiškas ponui Moneta (Solesmes Nr. 56).

[15] Pijus XII, radijo kalba, 1939 rugpjūčio 24 d. (Solesmes Nr. 259-261).

[16] Pijus XII, Kreipimasis į Belgijos ambasadorių, 1939 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 267).

[17] Leonas XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 42).

[18] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 694) ir Kreipimasis į Tarptautinį baudžiamosios teisės kongresą, 1953 spalio 3 d. (Solesmes Nr. 793).

[19] Pijus XI, Kreipimasis į ispanų pabėgėlius, 1936 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 233). Klemensas XIII, laiškas De Periculis, 1767 balandžio 30 d. (Solesmes Nr. 4-5). Pijus XII, laiškas Augsburgo vyskupui Lechfeldo mūšio metinėms Sie Haben, 1955 birželio 27 d. (Solesmes Nr. 831) ir Kreipimasis į lenkus Romoje, 1944 lapkričio 15 d. (Solesmes Nr. 517).

[20] Pijus XII, Kreipimasis į Pasaulinį medicinos kongresą, 1954 rugsėjo 30 d. (Solesmes Nr. 813).

[21] Pijus XII, Kreipimasis į karo gydytojus, 1953 spalio 19 d. (Solesmes Nr. 799).

[22] Pijus XII, radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 427).

[23] Benediktas XV, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1920 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 159-164).

[24] Benediktas XV, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1920 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 159-164).

[25] Pijus XII, enciklika Summi Maeroris, 1950 birželio 19 d. (Solesmes Nr. 740).

[26] Pijus XII, enciklika Auspicia Quaedam, 1948 gegužės 1 d., (Solesmes Nr. 657) ir Kreipimasis į Belgijos ambasadorių, 1948 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 267).

[27] Pijus XII, Kreipimasis į Jungtinių Valstijų kongresmenus, 1945 rugpjūčio 21 d. (Solesmes Nr. 543).

[28] Pijus XII, pamokslas Exsultet Jam, 1940 kovo 24 d. (Solesmes Nr. 319).

[29] Pijus XII, radijo kalba, 1943 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 482-483).

[30] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, 1939 spalio 20 d. (Solesmes Nr. 276-280).

[31] Pijus XII, Radijo kalba, 1943 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 452-454).

[32] Benediktas XV, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1919 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 151-154).

[33] Pijus XII, Kreipimasis į Ekvadoro ambasadorių, 1948 liepos 13 d. (Solesmes Nr. 665-666).

[34] Pijus XII, Radijo kalba, 1944 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 509).

[35] Pijus XII, Radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 427).

[36] Pijus XII, Radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 700-701).

[37] Pijus XI, enciklika Ubi Arcano, 1922 gruodžio 23 d. (Solesmes Nr. 193) ir enciklika Caritate Compulsi, 1932 gegužės 3 d. (Solesmes Nr. 213).

[38] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, (Solesmes Nr. 283).

[39] Pijus XII, Radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 686).

[40] Pijus XII, Pamokslas Exsultet Jam, 1940 kovo 24 d. (Solesmes Nr. 319-320).

[41] Pijus XII, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1946 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 613-614).

[42] Pijus XII, Radijo kalba, 1943 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 456).

[43] Coomaraswamy, Rama, The Destruction of the Christian Tradition, London, Perrenial Books, 1981, 67 p.

[44] Christiansen, Drew SJ, „After Sept. 11: Catholic Teaching on Peace and War“, in: Origins, 2002 gegužės 30 d., tomas 32, Nr. 3.

[45] Gaudium et Spes, Nr. 11; Evangelium Vitae, Nr. 2; taip pat Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, Nr. 22.

[46] Evangelium Vitae, Nr. 2.

[47] Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, Nr. 25-27.

[48] L‘Osservatore Romano, 2003 kovo 12 d., Nr. 11, p. 5.

[49] Lefebvre, Marcel, Religious Liberty Questioned, Kansas City MO, Angelus Press, 2002, 20 p.

[50] Ten pat, 22 p.

[51] Weigel, George, The Just War Case for the War, in: America, 2003 kovo 31 d., 8.

[52] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2307.

[53] Taip pat Jer 7, 6.

[54] Kreipimasis į 34-ąją Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, 1979 spalio 2 d., //: Popiežius Amerikoje, p. 14.

[55] Pelenų trečiadienio pamokslas Santa Sabina bažnyčioje (Roma), L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 12 d., p. 2. Tas pat ir Centesimus Annus bei Katalikų Bažnyčios Katekizme.

[56] Taikos iššūkis, (1983 m.) ir Taikos derlius sėjamas teisingume, (1993 m.).

[57] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2306.

[58] Centessimus Annus, Nr. 25.

[59] Christiansen, Drew SJ, After Sept. 11: Catholic Teaching on Peace and War, in: Origins, 2002 gegužės 30 d., tomas 32, Nr. 3.

[60] UCCB/USCC, „Taikos derlius sėjamas teisingume.“

[61] Enciklika Populorum Progressio.

[62] Kreipimasis L’Osservatore Romano, 1991 sausio 6 d. Cituojamas Dokumentacijoje apie revoliuciją Bažnyčioje, biulet. Nr. 2, (2002 spalis).

[63] Plg. Jn 14, 27.

[64] Pelenų trečiadienio pamokslas Santa Sabina bažnyčioje (Roma), L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 12 d., p. 2. Tas pats ir Centesimus Annus bei Katalikų bažnyčios Katekizme.

[65] UCCB/USCC, „Taikos derlius sėjamas teisingume.“

[66] Origins, 2003 vasario 20 d., tomas 32, Nr. 36, p. 2.

[67] L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 5 d., Nr. 10, p. 3.

[68] Cituojama iš DICI, 2003 kovo 1 d., Nr. 71, p. 2.

[69] Gaudium et Spes, Nr. 79.

[70] Kreipimasis į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, 1965 spalio 4 d. // Popiežiaus vizitas, 26-27.

[71] Buvęs Respublikonų partijos valdininkas, dabar Vašingtono Mokslinio Instituto prezidentas.

[72] Steinfels, Peter, Beliefs. „The Just-War Tradition, its Last Resort Criterion and the Debate on an Invasion of Iraq“, in: The New York Times, 2003 kovo 1 d.

[73] Kaip siūlė jėzuitų periodinis leidinys La Civilta Cattolica, susijęs su Vatikano Valstybės Sekretoriatu.

[74] Christiansen, Drew SJ, „Whither the „Just War“?“, in: America, 2003 kovo 24 d.