Knygos „Otavianio Intervencija: Trumpas kritinis Naujosios Mišių tvarkos įvertinimas“ PRATARMĖ
VATIKANO II SUSIRINKIMAS NURODO PRADĖTI VISAAPIMANČIĄ LITURGINĘ REFORMĄ
1962‒1965 metais vykęs Vatikano II Susirinkimas, kuriame dalyvavo virš dviejų tūkstančių katalikų vyskupų, pradėjo Bažnyčioje daugybę pokyčių. Vienas iš šių pokyčių buvo plati šventųjų Mišių ir Šventosios liturgijos[1] reforma. Šią visaapimančią reformą įsakė, aprašė ir paaiškino oficialus Susirinkimo dokumentas „Sacrosanctum concilium“.
Tuo metu esminė šventųjų Mišių ir Šventosios liturgijos reforma, galima sakyti, atrodė labai ginčytina, mat iki tol naudota Romos liturgija buvo nepaprastai sena. Tradicinės lotyniškos Mišios, kurias Vatikano II Susirinkimas nurodė pertvarkyti, buvo vadinamos šv. Pijaus V arba Tridento Mišiomis, nes Tridento Susirinkimas (1545–1563), kovojęs prieš protestantų erezijas, šias Mišias popiežiaus šv. Pijaus V[2] (1504‒1572) nurodymu iškilmingai paskelbė esant katalikiškomis Romos ritualo Mišiomis.
Iš tiesų Tridento Mišios buvo aukojamos ne vieną amžių dar iki Tridento Susirinkimo. Svarbiausios Tradicinių Mišių maldos ir apeigos egzistavo jau VI a., popiežiaus Grigaliaus Didžiojo laikais, o kai kurios maldos (pavyzdžiui, Romos kanonas) buvo dar senesnės ir siekė šv. Ambraziejaus laikus (IV a.). Tai reiškia, kad Tridento Susirinkimo metu Tradicinės lotyniškos Mišios buvo jau virš 1000 metų senumo. Ištisą tūkstantį metų Romos ritualo katalikai, įskaitant daugybę šventųjų, kankinių ir misionierių, dalyvavo šiose Mišiose. Todėl Vatikano II Susirinkimo sprendimas visiškai pertvarkyti Tradicines lotyniškas Mišias nustebino ir sukrėtė daugelį katalikų.[3]
Nepaisant to, po Susirinkimo, 1969‒1975 metais, Katalikų Bažnyčia, vadovaujant pop. Pauliui VI, arkivysk. Annibale Bugnini‘ui[4] ir Konsiliumui[5], užbaigė šį milžinišką darbą, visiškai reformuodama Mišias ir Šventąją liturgiją. Tai reiškia, kad 1969‒1975 metais Bažnyčia įvedė visiškai naujas visų septynių Sakramentų apeigas, naują brevijorių vienuoliams ir kunigams, ir, galiausiai, visiškai naujas Mišias.
Po Vatikano II Susirinkimo ir šių didžiulių liturginių pokyčių Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų ir viso pasaulio akyse virto visiškai kitokia. Ji atrodė tarsi nauja Bažnyčia, nauja religija. Tačiau ryškiausias ir akivaizdžiausias pokytis buvo tai, kad daugiau nei 1000 metų senumo ritualas buvo panaikintas ir katalikai nuo šiol ėmė kiekvieną sekmadienį dalyvauti visiškai naujose Mišiose.
PRADINĖ KONTROVERSIJA DĖL NAUJŲJŲ MIŠIŲ IR JŲ KRITIKA
Šias Naująsias Mišias džiaugsmingai pasitiko daugelis liberalių katalikų, tuo metu siekusių Bažnyčioje „reformuoti“ daug dalykų. Antra vertus, naująjį ritualą su nepasitikėjimu priėmė konservatyvūs katalikai. Jau 1969 m. Naujosios Mišios nuliūdino daug tradicinių ir konservatyvių kunigų, vyskupų, kardinolų ir pasauliečių.
Jie ėmė rašyti straipsnius, kritikuojančius naujas Mišias, ėmė viešai joms priešintis. Šie radikalūs liturginiai pokyčiai sukėlė Bažnyčioje didžiulę sumaištį. Daug katalikų jautėsi pasimetę arba manė, kad Bažnyčia per greitai pakeitė savo liturgiją. O kiti katalikai norėjo, kad Bažnyčia dar labiau ir greičiau keistų liturgiją. Tai buvo labai dramatiškas ir revoliucingas metas.
Tarp vyskupų, besipriešinančių šiems pokyčiams, buvo arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as (sk. Marselis Lefebras), kard. Antonio Bacci (sk. Bači) ir kard. Alfredo Ottaviani. Kard. Ottaviani‘s mums ypač svarbus dėl šios knygos turinio. 1969 metų rugsėjį jis apie Naująsias Mišias pasakė: „Sakyti, jog Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimui, skamba gana griežtai, bet, kad ir kaip būtų nemalonu, tai yra tiesa.“
Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimui? Kaip tai įmanoma?
Žinoma, girdėti tokį stiprų kaltinimą iš kardinolo lūpų yra gana neįprasta. Kodėl jis taip atsiliepė apie Naująsias Mišias? Kodėl daug kardinolų, vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų yra tokie nepatenkinti pop. Pauliaus VI naujuoju Mišių ritualu? Kuo blogos Naujosios Mišios?
Pradinius atsakymus į šiuos klausimus rasite šioje knygoje. Tačiau, kad gerai suprastumėte „Otavianio intervenciją“, būtina susipažinti su jos priešistore ir kai kuriais faktais.
SVARBIAUSIA IR RIMČIAUSIA KRITINĖ NAUJŲJŲ MIŠIŲ ANALIZĖ ‒ „OTAVIANIO INTERVENCIJA“
Šioje knygoje yra du labai svarbūs istoriniai Bažnyčios dokumentai, sudarantys vienumą. Juos tikrai galima laikyti vienais iš svarbiausių 1969 m. įvesto naujojo Mišių ritualo kritinių įvertinimų. Tuo metu, kaip jau minėjome, pasirodė daug kritinių straipsnių apie Naująsias Mišias. Tačiau ši kritinė analizė buvo daug svarbesnė ir rimtesnė už kitas ‒ ne tik dėl savo aiškumo ir tikslumo, bet ir dėl to, kad ją Pauliui VI oficialiai įteikė kardinolai Ottaviani‘s ir Bacci‘s. Tai nebuvo paprastas kritinis straipsnis, parašytas kunigų ar pasauliečių. Tai buvo rimta teologinė studija, sudaryta teologų grupės ir patvirtinta dviejų svarbių Bažnyčios kardinolų. Tokios kritinės analizės negalėjo nepaisyti nei Paulius VI, nei Vatikanas.
Vos tik paskelbus šiuos du dokumentus, juos ėmė girti Tradicijai prijaučiantys katalikai visame pasaulyje. Dokumentai tapo lyg tradicionalistų judėjimo Katalikų Bažnyčioje „chartija“, judėjimo, kuris Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo viešai priešinosi radikalioms liberalistinėms reformoms Katalikų Bažnyčioje. Katalikams, išreiškusiems rimtas teologines ir doktrinines abejones Naująja Mišių tvarka (Novus Ordo Missae), jie reiškia du pačius svarbiausius istorinius dokumentus.
Pirmasis dokumentas yra kardinolų Alfredo Ottaviani‘o ir Antonio Bacci‘o laiškas pop. Pauliui VI, parašytas 1969 m. rugsėjo 25 d. Šis trumpas laiškas yra savotiškas įvadas į antrąjį dokumentą.
Antrasis dokumentas vadinasi „Trumpas kritinis Naujosios Mišių tvarkos įvertinimas“ [toliau ‒ „Kritinis įvertinimas“]. Jį 1969 m. kruopščiai parengė ir parašė katalikų teologų grupė[6], o patvirtino abu kardinolai.
Abu šie dokumentai buvo asmeniškai perduoti pop. Pauliui VI 1969 metų spalį.
Pirmajame dokumente (Laiške Pauliui VI) aiškiai teigiama, kad:
1) Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimo mokymui.
2) Nebuvo jokio pagrindo kurti visiškai naujas Mišias.
3) Visiškai naujų Mišių sukūrimas daugeliui tikinčiųjų kelia įspūdį, kad Katalikų Bažnyčia gali keisti savo nekintantį mokymą ir dogmas.
4) Daug tikinčiųjų, kunigų, vyskupų ir kardinolų nuogastauja dėl Naujųjų Mišių ortodoksiškumo.
5) Popiežius tikrai atsižvelgs į savo vaikų abejones ir rūpesčius.
6) Naujosios Mišios pakenks katalikų tikėjimui, todėl jie neturi būti verčiami jose dalyvauti.
7) Kardinolai prašo popiežiaus leisti jiems ir toliau laikyti Tradicines lotyniškas Pijaus V Mišias.
Antrasis dokumentas („Kritinis įvertinimas“) yra teologinė trijų oficialių Vatikano dokumentų kritika. Tie trys dokumentai yra:
1) apaštalinė konstitucija „Missale Romanum“, paskelbta 1969 m. balandžio 3 d.;
2) Naujoji Mišių tvarka „Ordo Missae“, paskelbta 1969 m. balandžio 6 d.;
3) Bendroji Naujųjų Mišių instrukcija „Institutio Generalis Missalis Romani“, paskelbta 1969 m. balandžio 6 d.
Pirmasis yra oficialus Vatikano dokumentas, paskelbęs Naująją Mišių tvarką; antrasis ‒ ceremonijų, rubrikų, maldų ir kunigo elgesio per Mišias taisyklių rinkinys; trečiasis ‒ ilgas ir labai svarbus antrojo dokumento priedas, paaiškinantis Naujųjų Mišių teologinę esmę, rubrikas ir „dvasią“. Jį daugelis tradicionalistų laiko eretišku arba beveik eretišku. Daugiau apie šį dokumentą pakalbėsime šiek tiek vėliau.
„Kritinio įvertinimo“ teiginys yra tai, kad Naujojoje Mišių tvarkoje esama pavojingų ir netgi protestantiškų klaidų, susijusių su Mišių esme, ir todėl naujasis ritualas yra priešingas dogmatiniam Tridento Susirinkimo mokymui apie Mišių auką.
Katalikiškos Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimui? Nesunku suprasti, jog tai labai rimti kaltinimai.
Reikia atminti, jog Tridento Susirinkimas (1545‒1563) buvo visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, kovojęs prieš Martyno Liuterio ir protestantų klaidas. XVI a. protestantai sukilo prieš Bažnyčią ir išgalvojo labai pavojingas eretiškas idėjas apie Mišias. Jie tvirtino, kad Mišios yra ne auka, o tik Kristaus kančios ir mirties prisiminimo vakarienė. Jie atmetė tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje, katalikišką kunigystę, transsubstanciaciją ir t. t. Jie sukūrė visiškai naują krikščionišką religiją. Tridento Susirinkimas turėjo nuo šių protestantiškų erezijų apginti ir tiksliai apibrėžti katalikišką mokymą apie Mišių esmę.
Tridento Susirinkimo mokymas apie šventąsias Mišias yra vienas stipriausių ir geriausių Mišių paaiškinimų, kokius tik turi Bažnyčia. Kaip jau minėjome, „Kritiniame įvertinime“ teigiama, jog Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimui. Jame taip pat teigiama, kad:
1) Naujoji Mišių tvarka turi protestantišką apibrėžimą.
2) Naujoji Mišių tvarka sumenkina ir aiškiai neišreiškia katalikų mokymo apie atlyginamąjį Mišių pobūdį.
3) Naujosios Mišių tvarkos apeiginės rubrikos (taisyklės) užtemdo katalikų mokymą apie tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje ir transsubstanciaciją.
4) Tradicinės atnašavimo maldos, aiškiai išreiškiančios katalikų mokymą apie Mišias, buvo pašalintos ir pakeistos visiškai naujomis ir dviprasmiškomis maldomis.
5) Naujojoje Mišių tvarkoje konsekracija pakeista į paprasčiausią Paskutinės vakarienės atpasakojimą. Tai gali neigiamai paveikti Mišias laikančio kunigo intenciją.
6) Naujoji Mišių tvarka be jokio reikalo įvedė platų rubrikų ir maldų pasirinkimą. To pasekmė ‒ kiekvienoje bažnyčioje aukojamos vis kitokios Mišios.
7) Neaiški ir miglota Naujųjų Mišių kalba sukelia daug problemų, kurios katalikų protus gali užkrėsti klaidingomis ir eretiškomis idėjomis.
Vėliau šį „Trumpą kritinį Naujosios Mišių tvarkos įvertinimą“ imta vadinti „Otavianio intervencija“, nes kardinolas Ottaviani‘s asmeniškai parašė pirmąjį dokumentą (Laišką popiežiui), patvirtino antrąjį dokumentą ir abu dokumentus perdavė pop. Pauliui VI.
KAS BUVO KARDINOLAS OTTAVIANIS IR KODĖL JIS TOKS SVARBUS?
Kardinolas Alfredo Ottaviani‘s (1890‒1979) buvo įšventintas į kunigus 1916 m. Jis apgynė daktaro laipsnį iš filosofijos, teologijos ir Kanonų teisės. 1953 m. sausio 12 d. įvyko svarbus jo gyvenimo momentas. Tą dieną Ottaviani‘s popiežiaus Pijaus XII buvo iškeltas į kardinolus ir paskirtas Šventosios Oficijos sekretoriumi.
Tuo metu (1953 m.) Šventoji Oficija (dabar vadinama Tikėjimo doktrinos kongregacija) buvo svarbiausia Vatikano įstaga. Ji buvo įsteigta tam, kad saugotų katalikų tikėjimą nuo erezijų ir klaidų. Katalikų tikėjimas, depositum fidei (tiesos, kuriomis katalikai turi tikėti tam, kad būtų išganyti), yra brangus lobis, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus paliko savo Bažnyčiai. Jį reikia nuolat ginti. Bažnyčios priešai visada puolė katalikų tikėjimą, ir Šventoji Oficija tapo pagrindinė jo gynėja. Ši Vatikano įstaiga atidžiai stebėjo visas sritis, susijusias su katalikų mokymu. Ji turėjo užtikrinti, kad katalikų tikėjimas nebūtų pakeistas ar iškraipytas. Bažnyčios priešai nuolat stengėsi pakeisti ar iškraipyti katalikų tikėjimą. Todėl Bažnyčia Šventosios Oficijos nariais skirdavo tik pačius protingiausius ir konservatyviausius dvasininkus, nes jiems reikėjo rūpintis katalikų dogmos grynumo išsaugojimu. Štai kodėl pop. Pijus XII pasirinko kardinolą Alfredo Ottaviani.
Vėliau, 1959 m., atsižvelgdamas į puikią kardinolo tarnybą Šventojoje Oficijoje, popiežius paskyrė Ottaviani jos vadovu. Šitaip kardinolas Ottaviani‘s tapo svarbiausiu Bažnyčios kardinolu, atsakingu už katalikų teologijos, tikėjimo ir dogmų grynumą. 1962 m. pop. Jonas XXIII įšventino jį į vyskupus. Savo vyskupo šūkiu Ottaviani‘s pasirinko „Semper idem“ („Visada tas pats“). Šie žodžiai reiškia tai, kad katalikų doktrina ir mokymas visada turi likti tas pats. Jis negali keistis. Šis šūkis aiškiai rodo, kad kardinolas priklausė konservatyviajam Bažnyčios sparnui. Šis jo konservatyvumas akivaizdžiai pasireiškė Vatikano II Susirinkimo metu. Kardinolas Ottaviani‘s buvo vienas iš konservatyviųjų lyderių, kovojusių prieš Susirinkime skleidžiamas pavojingas liberalias idėjas.
Kadangi kardinolas Ottaviani‘s turėjo tokią didžiulę reputaciją, popiežius negalėjo ignoruoti jo viešos kritikos Naujųjų Mišių atžvilgiu. Jeigu svarbiausias kardinolas, atsakingas už katalikų tikėjimo gynimą nuo erezijų ir klaidų, tvirtina, jog Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susirinkimui, tai reiškia, kad jose esama labai rimtų problemų.
Nenuostabu, kad „Otavianio intervencija“ sukėlė tikrą audrą Vatikane. Popiežius Paulius VI labai sunerimo. Be to, „Kritinis įvertinimas“ be jų autorių sutikimo buvo paviešintas žiniasklaidoje, ir daugelis katalikų dar įtariau ėmė žiūrėti į Pauliaus VI Naująsias Mišias. Žmonės pradėjo jas vadinti „eretiškomis Mišiomis“. Pauliui VI teko veikti greitai.
ĮVYKIŲ, SUSIJUSIŲ SU NAUJOSIOMIS MIŠIOMIS IR „OTAVIANIO INTERVENCIJA“, CHRONOLOGIJA
Čia būtų naudinga paminėti svarbiausias datas, susijusias su „Otavianio intervencijos“ istorija, kad pamatytume, kaip ji paveikė Vatikano sprendimus dėl Naujųjų Mišių.
1) 1969 metų balandį oficialiai buvo paskelbta Naujoji Mišių tvarka kartu su Bendrąja instrukcija. Buvo nutarta, kad nuo 1969 m. lapkričio 1 d. visi kunigai privalės aukoti Naująsias Mišias.
2) 1969 metų gegužę‒birželį konservatyvių vyskupų ir teologų grupė išstudijavo Naująsias Mišias su Bendrąja instrukcija ir kartu parašė „Trumpą kritinį Naujosios Mišių tvarkos įvertinimą“.
3) 1969 metų rugsėjį kardinolai Ottaviani‘s ir Bacci‘s parašė laišką pop. Pauliui VI apie Naujųjų Mišių keliamus pavojus ir patvirtino „Kritinį įvertinimą“. Tą patį mėnesį „Kritinis įvertinimas“ buvo paviešintas spaudoje. Dėl to Romoje kilo rimti nuogastavimai dėl Naujųjų Mišių.
4) 1969 m. spalio 21 d. kardinolų laiškas ir „Kritinis įvertinimas“ buvo įteikti pop. Pauliui VI.
5) 1969 m. spalio 22 d. pop. Paulius VI, atsižvelgdamas į „Kritiniame įvertinime“ pateiktus rimtus kaltinimus ir dviejų svarbių kardinolų vardus laiško pabaigoje, atidavė abu dokumentus Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kad ši juos ištirtų ir nustatytų, ar juose išdėstyta Naujosios Mišių tvarkos ir Bendrosios instrukcijos kritika yra pagrįsta.
6) 1969 m. spalio 25 d. Tikėjimo doktrinos kongregacija nusprendė laikinai sustabdyti Naujųjų Mišių paskelbimą. Taigi naujasis ritualas netapo privalomas 1969 metų lapkritį, kaip buvo planuota. „Otavianio intervencija“ išgąsdino Vatikaną. Oficialus Naujųjų Mišių paskelbimas buvo atidėtas, kol nebus atsakyta į „Kritinio įvertinimo“ kaltinimus. „Otavianio intervencija“ oficialiai sukliudė paskelbti Naująsias Mišias.
7) Tikėjimo doktrinos kongregacija ėmė nagrinėti „Otavianio intervenciją“. 1969 m. lapkričio 12 d.ji nusiuntė tyrimo rezultatus popiežiui. Deja, dėl nežinomų priežasčių šie rezultatai niekada nebuvo paviešinti. Mes nežinome, kaip buvo įvertinti „Otavianio intervencijos“ teiginiai. Ar Tikėjimo doktrinos kongregacija juos visus atmetė? O gal sutiko su kai kuriais iš jų? Mes nežinome. Šis tyrimas galėjo daugeliui pasimetusių katalikų padėti suprasti, kas vyksta,[7] bet, deja, jis buvo atliktas slaptai.
8) Vis dėlto 1969 m. lapkričio 18 d. Šventoji Dievo kulto kongregacija paskelbė oficialų „paaiškinimą“[8], kuriame mėginama apginti Naująsias Mišias ir 1969 metų Bendrąją instrukciją nuo bet kokios kritikos. Be abejo, visiems buvo aišku, kad šio oficialaus paaiškinimo paskirtis ‒ atremti „Otavianio intervencijos“ kritiką. Jame buvo teigiama, kad 1969 metų Bendroji instrukcija yra iš esmės katalikiška, tačiau neatsakyta nė į vieną argumentą, nei paminėta pati „Intervencija“.
Popiežius taip pat ėmė viešai ginti Naująsias Mišias. 1969 m. lapkričio 19 d. Paulius VI pasakė svarbią kalbą, ginančią Naujųjų Mišių ortodoksiškumą. Tai jis pakartojo ir tų pačių metų lapkričio 26 d.
Šventosios Dievo kulto kongregacijos „paaiškinimas“ ir dvi pop. Pauliaus VI kalbos nuramino daugelį katalikų, kurie nerimavo dėl Naujųjų Mišių ortodoksiškumo. Tačiau patenkinti buvo ne visi.
NAUJŲJŲ MIŠIŲ „PRATARMĖ“ IR NAUJOJI BENDROJI INSTRUKCIJA
Naujųjų Mišių kritika tęsėsi. Po Naujųjų Metų, 1970 m. vasarį, Dievo kulto kongregacija paprašė Pauliaus VI parašyti laišką motu proprio[9], ginantį Naujųjų Mišių ortodoksiškumą ir teisėtumą, kad būtų galutinai pašalinti bet kokie įtarimai. Vatikanas turėjo ko nors imtis, kad baigtųsi kaltinimai Naujosioms Mišioms. Vis dėlto, pasitaręs su mons. Bugnini‘u, popiežius nusprendė ne parašyti laišką motu proprio, o prie Naujojo mišiolo pridėti paaiškinamąją pratarmę (Proemium), kuri turėjo įrodyti, jog Naujasis mišiolas atitinka Tradiciją ir Tridento susirinkimą.
Taip pat jie nusprendė pataisyti 1969 metų Bendrąją instrukciją, pakeisdami jos dviprasmiškiausius ir pavojingiausius teiginius, kuriuos kritikavo „Otavianio intervencija“. Šią naująją pataisytą instrukciją vadinsime 1970 metų Bendrąja instrukcija. Jie manė, kad „Pratarmė“ ir naujoji „Bendroji instrukcija“ patenkins kiekvieną.
Galiausiai 1970 kovą Naujasis Mišiolas buvo paskelbtas. Jis turėjo 1) 8 puslapių pratarmę ir 2) pataisytą bendrąją instrukciją (1970-ųjų Bendrąją instrukciją).
Šie nauji dokumentai labai svarbūs. „Pratarmė“ yra puikiai parašyta ir skamba visiškai katalikiškai. Ji niekur nenukrypsta nuo katalikų Tradicijos. Ji skamba taip, tarsi būtų parašyta paties Tridento susirinkimo. Joje rašoma, kad Mišios yra auka, kad jos yra aukojamos mūsų nuodėmėms atleisti, kad Kristus tikrai yra Šventojoje eucharistijoje, kad kunigas turi sakramentinius šventimus ir t. t. Visa, ko trūko 1969-ųjų Bendrojoje instrukcijoje, buvo patalpinta „Pratarmėje“. Be to, pati 1970-ųjų Instrukcija atrodė kur kas geriau. Patys pavojingiausi teiginiai buvo arba pašalinti, arba pataisyti.
Taigi, pop. Paulius VI ir mons. Annibale Bugnini‘s manė visiems įrodę, kad Naujosios Mišios yra visiškai katalikiškos. Daugelį katalikų šie dokumentai įtikino, bet ne visus. Vėliau Naujosios Mišios tapo privalomos, ir visi katalikai buvo priversti jose dalyvauti. Daugiau nei tūkstančio metų senumo Tradicinės Mišios buvo panaikintos[10], o Naujosios Mišios tapo oficialiu Katalikų Bažnyčios ritualu.
AR „PRATARMĖ“ ATITINKA NAUJĄSIAS MIŠIAS?
Vis dėlto pirmiausia turime paklausti: kam iš viso buvo reikalinga ši „Pratarmė“ ir 1970 m. Bendroji instrukcija? Kodėl šios „Pratarmės“ nebuvo 1969-ųjų Bendrojoje instrukcijoje? Arba kodėl pirminėje Bendrojoje instrukcijoje nebuvo „Pratarmėje“ išdėstytos tradicinės Mišių teologijos? Kam buvo reikalinga nauja Bendroji instrukcija?
Jei Naujosios Mišios nebūtų kėlusios rimtų problemų, nebūtų reikėję jokių naujų jas ginančių dokumentų. Bet šie du dokumentai buvo paskelbti tam, kad jas apgintų. Todėl pats jų egzistavimas įrodo, kad Naujosios Mišios kelia rimtų sunkumų.
Reikia prisiminti, kad „Pratarmė“ ir 1970-ųjų Bendroji instrukcija buvo parašytos tik dėl „Otavianio intervencijoje“ išsakytos viešos kritikos. Jeigu „Otavianio intervencija“ nebūtų Romoje sukėlusi tokio sąmyšio, mes vis dar turėtume 1969-ųjų Bendrąją instrukciją be jokios „Pratarmės“.
Antra, ar „Pratarmė“ ir 1970-ųjų Bendroji instrukcija atitinka Naująsias Mišias? Kitaip tariant, ar teologinis šių dokumentų turinys atitinka Naujųjų Mišių ceremonijas ir maldas? O gal „Pratarmė“ buvo dirbtinai pridėta prie Naujųjų Mišių tam, kad šios atrodytų labiau katalikiškos?
Mes manome, kad taip ir buvo. Mat nors Paulius VI su Bugnini‘u įtraukė „Pratarmę“ ir 1970-ųjų Bendrąją instrukciją į naująjį Mišiolą, jie visiškai nieko nepakeitė pačiame naujajame rituale. Jie tik parašė katalikiškai skambančią „Pratarmę“ ir Bendrąją instrukciją ir įtraukė jas į naująjį Mišiolą, bet visiškai nepakeitė Naujųjų Mišių ritualo, ceremonijų ir maldų. Naujosios Mišios liko visiškai tokios pačios. Tai reiškia, kad šie dokumentai buvo dirbtinai pridėti prie Naujųjų Mišių tam, kad šios atrodytų labiau katalikiškos, nors iš tikrųjų jos liko visiškai tokios pačios.
Tam, kad geriau paaiškintume problemą, pasinaudosime paprastu pavyzdžiu. Tarkime, protestantai sukuria mišias, pagrįstas teologiniais protestantų principais. Paskui, norėdami, kad jų mišios atrodytų katalikiškesnės, į mišiolo pradžią įtraukia minėtą „Pratarmę“. Ar tai jų mišias padarys katalikiškomis? Žinoma ne, nes jos buvo sukurtos protestantiškų teologinių principų pagrindu. Nors „Pratarmė“ tobulai išreiškia katalikišką mokymą apie Mišias, ji negali protestantiškų mišių padaryti katalikiškomis. Ji būtų dirbtinai pridėta. Kaip tik tokia ir yra Naujųjų Mišių problema.
„Otavianio intervencija“ kritikavo teologinius Naujųjų Mišių principus, kurie buvo aiškiai išdėstyti 1969 m. Bendrojoje instrukcijoje. „Otavianio intervencija“ teigė, kad šie teologiniai principai yra kvaziprotestantiški. Svarbu atminti, kad 1969 m. Bendroji instrukcija yra teologinis Naujųjų Mišių paaiškinimas. Ji buvo ne tradicinė ar tridentiška, o kvaziprotestantiška ir beveik eretiška. Naujosios Mišios buvo sukurtos remiantis protestantiškais teologiniais principais, išdėstytais 1969 m. Bendroje instrukcijoje. Šią problemą „Otavianio intervencijos“ autoriai ir mėgino išaiškinti pop. Pauliui VI.
Tačiau pop. Paulius VI ir mons. Bugnini‘s nei atsakė į kritiką, nei ką nors pakeitė Naujosiose Mišiose. Jie šiek tiek pakeitė Bendrąją instrukciją (kuri tapo 1970-ųjų Bendrąja instrukcija) ir pridėjo tradiciškai skambančią „Pratarmę“, bet nepakeitė paties naujojo ritualo. Jie paprasčiausiai „prilipdė““ tradicinę Mišių teologiją prie savo Naujųjų Mišių tam, kad nuramintų kritikus.
Pateiksime dar vieną pavyzdį. Tarkime, mes turime architektūrinį namo projektą. Pagal šį projektą pastatome namą. Tuomet statybų ekspertas patikrina techninę namo būklę ir mums pasako: „Šis namas pastatytas labai pavojingai. Jį reikia perstatyti.“ Mes sutinkame ištaisyti problemą. Tuomet mes pakeičiame architektūrinį projektą, bet nieko nedarome pačiam namui. Namas lieka toks pat pavojingas kaip ir anksčiau, tik dabar jis turi naują projektą. Pakeitimai matyti tik ant popieriaus. Panašiai ir Naujosios Mišios lieka tokios pat pavojingos, nors ir turi naują projektą. Nieko nebuvo pakeista pačiose Naujosiose Mišiose.
Kuriant Naujųjų Mišių apeigas, ceremonijas ir maldas buvo pasinaudota kvaziprotestantiškais principais, išdėstytais 1969 m. Bendrojoje instrukcijoje. Šie principai atsispindi Naujųjų Mišių apeigose, ceremonijose ir maldose. Štai kodėl Naujosios Mišios atrodo tokios panašios į protestantiškas pamaldas. Jei nueitumėte į liuteroniškas pamaldas, pamatytumėte, kad jos atrodo panašiai kaip ir Naujosios Mišios.
Naujosios Mišios yra vis dar užkrėstos šiais pavojingais principais. Dalyvaudamas Naujosiose Mišiose katalikas dalyvauja 1969 m. Bendrosios instrukcijos Mišiose, o ne 1970 m. Bendrosios instrukcijos ir katalikiškai skambančios „Pratarmės“ Mišiose. Jis gyvena pavojingame name, pastatytame pagal blogą architektūrinį projektą, tačiau dabar turintį naują, dirbtinai pridėtą projektą.
Dėl šių priežasčių tradiciniai katalikai tvirtina, kad Naujosios Mišios yra pavojingos ir kad jų reikia vengti. Katalikams nederėtų dalyvauti Naujosiose Mišiose. Mišių ritualas (apeigos, ceremonijos, gestai, maldos ir t. t.) neišreiškia aiškiai ir negina katalikų mokymo bei dogmų. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių Naujosios Mišios gali pamažu sugriauti katalikų tikėjimą. Katalikai turėtų vengti šių Mišių ir siekti į savo bendruomenę grąžinti Tradicines lotyniškas Mišias.
IŠVADA
Dėl šių ir kitų priežasčių „Otavianio intervenciją“ galime laikyti vienu iš svarbiausių Naujųjų Mišių ir 1969 m. Bendrosios instrukcijos kritinių įvertinimų. Šiuos du dokumentus (Laišką ir „Kritinį įvertinimą“) turi skaityti ir atidžiai nagrinėti visi katalikai. Jų negalima nepaisyti.
Šventosios Mišios yra mūsų katalikų religijos centras. Jos yra tikra auka. Jos yra nekruvinas Kristaus aukos atnaujinimas. Arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrėjas, yra pasakęs:
„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikslas buvo paaukoti save ant kryžiaus. Jis atėjo pas mus tik dėl šios priežasties. O šv. Mišios yra Kryžiaus pratęsimas. Vadinasi, mūsų Viešpaties tikslas yra tęsti savo Kryžiaus auką per šv. Mišias iki pat laikų pabaigos. Atrodo, kad daugelis sielų tai pamiršo. Jos ieško malonės šaltinio įvairiose pamaldumo praktikose, tam tikrose asmeninėse maldose, asmeniniame pamaldume kokiam nors šventajam. Pamaldumo praktikos yra gerai, tačiau puoselėkime svarbiausią religinį pamaldumą, pagrindinį ir esminį Bažnyčios ir visų šventųjų pamaldumą, tą, kurį mums paliko mūsų Viešpats. Niekas negali pakeisti Kryžiaus aukos. Joks pamaldumas, netgi pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai, negali pakeisti šventosios Mišių aukos. Iš tikrųjų Švenčiausioji Mergelė ragina mus eiti prie Kryžiaus; ji visada yra ten.“[11]
Tridento lotyniškos Mišios daugiau nei 1000 metų aiškiai atspindėjo katalikų mokymą apie Mišias. Jos buvo pamokoma katalikų tikėjimo išraiška. Štai kodėl jos Bažnyčioje išsilaikė daugiau nei 1000 metų. Nebuvo jokio reikalo sugriauti Tradicines Mišias ir sukurti naujas Mišias. Per visą Bažnyčios istoriją nebuvo tokio atvejo, kad popiežius sukurtų naujas Mišias. Niekada. Žinoma, popiežiai pakeisdavo Mišiole tam tikrus antraeilius dalykus, bet jie niekada nekūrė naujų Mišių. Visi Rytų ir Vakarų katalikų ritualai savo kilmę gavo iš vieno iš 12 apaštalų. Bažnyčia visada būdavo labai atsargi ir niekada neskubėdavo ką nors keisti Šv. Mišiose.
Tačiau 1969 metais pop. Paulius VI ir Annibale Bugnini‘s[12] sukūrė naujas Mišias. Galime atvirai tarti, jog tai naujas kūrinys, naujos Mišios. Tai buvo iki šiol negirdėtas dalykas Katalikų Bažnyčioje. Todėl galime sakyti, kad Mišių „reformuotojai“ iš tikrųjų buvo revoliucionieriai. Jie sistemingai sugriovė šimtus katalikų Tradicijos metų.
Padėtis dėl Šventųjų Mišių Katalikų Bažnyčioje tampa vis blogesnė. Mišios tampa vis labiau desakralizuotos, vis labiau liberalios, vis labiau protestantiškos. Katalikai praranda šventumo pojūtį, praranda savo tikėjimą. Jie tampa protestantais. Liturginių piktnaudžiavimų – tokių, kaip gitarų muzika, charizmatinės Mišios, gydymo apeigos – tik daugės. Katalikai perima protestantiškus Dievo garbinimo ir maldos būdus. Tačiau kaip tikroji Kristaus Bažnyčia gali sekti eretikais, atmetusiais tikrąjį tikėjimą? Kaip galime perimti jų Dievogarbą, jeigu jų tikėjimas iškreiptas? Privalome grįžti prie Tradicinių Mišių.
Deja, jaunesnei kartai sunku pamatyti ir suprasti šią Bažnyčios ir Mišių desakralizaciją, nes jie žino tik Vatikano II Susirinkimą ir Naująsias Mišias. Tačiau, ačiū Dievui, daug katalikų (netgi jaunų katalikų) vėl atranda 1000 metų senumo Tridento lotyniškas Mišias. Katalikai alksta lotyniškų Mišių nežemiškumo, šventumo ir grožio. Jie skaito apie Katalikų Tradiciją ir ją tyrinėja. Jie studijuoja Tradicinių Mišių rubrikas ir dvasią. Jie mokosi giedoti grigališkąjį choralą. Jie moko savo vaikus mylėti ir gerbti Šventąsias Mišias. Tai didžiulės malonės, ateinančios iš Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies. Tegul „Otavianio intervencija“ paskatina daugiau katalikų grįžti prie Tradicinių lotyniškų Mišių, tepaskatina ji tikinčiuosius apie jas skaityti ir jas studijuoti.
[1]Katalikų Bažnyčios „Šventoji liturgija“ apima šv. Mišias, sakramentus ir Dieviškąjį Oficiumą (Valandų liturgiją, arba brevijorių).
[2]Tridento Susirinkimas įsakė atkurti Romos ritualą, o popiežius šv. Pijus V šį darbą užbaigė. Popiežiaus bulė „Quo primum“ šias Mišias kodifikavo (nustatė kaip normą) visiems laikams.
[3]Abato Prospero Gueranger O.S.B. pradėtas ir šv. Pijaus X tęstas „Liturginis judėjimas“ skatino katalikus pamilti ir geriau suprasti Šventąją liturgiją, tačiau jis niekada nesiūlė kokios nors esminės Mišių reformos. Vėliau šį judėjimą iškreipė ekumeninės ir modernistinės idėjos, jo poveikyje buvo visiškai reformuota šventoji Liturgija, ir sukurtos Naujosios Mišios.
[4]Annibale Bugnini’s buvo vienas iš svarbiausių teologų, reformavusių liturgiją. Šį darbą jis pradėjo dar prie pop. Pijaus XII. Vėliau jis buvo atleistas iš pareigų, nes Vatikanas jį laikė pavojingu modernistu, bet pop. Paulius VI grąžino jį į Romą ir suteikė pačias svarbiausias pareigas reformuojant liturgiją ir kuriant Naująsias Mišias. Jis buvo Konsiliumo sekretorius.
[5]„Konsiliumą“ (Komisija Konstitucijai apie šventąją liturgiją įgyvendinti) įkūrė pop. Paulius VI tam, kad ji įgyvendintų liturginę reformą, nurodytą Vatikano II Susirinkimo. Ši nauja Vatikano komisija turėjo keletą rimtų konfliktų su Dievo kulto kongregacija, nes Kongregacija buvo atsakinga už Šventąją liturgiją. Kadangi tarp jos narių buvo daug konservatyvių kardinolų, besipriešinančių liturgijos pakeitimams, pop. Paulius įkūrė naują komisiją (Konsiliumą, vadovaujamą arkivysk. Annibale Bugnini‘o), turėjusią įvykdyti liturgijos reformą. Žr.: Archbishop Piero Marini, A Challenging Reform, Liturgical Press, 2007.
[6]Tarp jų buvo ir arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, vėliau įkūręs Šv. Pijaus X kunigų broliją.
[7]Mums žinomas tik vienas sakinys iš šio tyrimo. 1983 m. Annibale Bugninis (Naujųjų Mišių kūrėjas) parašė knygą pavadinimu „Reforma“. Šioje knygoje jis pateikia citatą iš Tikėjimo doktrinos kongregacijos tyrimo: „Dokumentuose [t. y. „Intervencijoje“ ir Laiške] yra daug paviršutiniškų, perdėtų, netikslių, pritemptų ir klaidingų teiginių.“ Tačiau galime paklausti, kodėl Bugnini‘s nepaskelbė viso tyrimo? Greičiausiai todėl, kad Tikėjimo doktrinos kongregacija sutiko su kai kuriais „Intervencijos“ teiginiais. Jei ne, tai Bugnini‘s neabejotinai būtų pacitavęs visą Tyrimą, kad parodytų, jog „Otavianio intervencija“ yra nepagrįsta. Be to, vėliau Naująsias Mišias lydėjusiuose tekstuose buvo atlikti tam tikri pakeitimai – tai rodo, kad Kongregacija atsižvelgė į „Intervencijos“ kritiką ir privertė Paulių VI su Bugnini‘u pakeisti kai kuriuos dalykus.
[8]Šventoji Dievo kulto kongregacija, Supažindinimas Edita Instructione, 1970, DOL 1371.
[9]Laiškas motu proprioyra popiežiaus dokumentas, paskelbiantis kokį nors naują potvarkį ar sprendimą.
[10]2007 m. popiežius Benediktas XVI savo laišku motu proprio„Summorum Pontificum“ paskelbė, kad Tradicinės Mišios niekada nebuvo panaikintos. Nors diduma vyskupų daugiau nei 30 metų (1970‒2007) nuolat tvirtino, kad Tradicinės Mišios yra neteisėtos, tradiciniai katalikai visada teigė, kad jos niekada nebuvo panaikintos ir todėl jiems leidžiama jose dalyvauti remiantis popiežiaus šv. Pijaus V bule „Quo primum“. 2007 m. popiežius Benediktas XVI šiuo klausimu sutiko su tradicionalistais, o ne su vyskupais. Dėl to jis tapo dideliu liberalių vyskupų priešu.
[11]Arkivysk. Lefebvre‘o pamokslas Ekone, Šveicarijoje 1982 m. birželio 29 d.
[12]1975 m. Annibale Bugnini‘s buvo paslaptingai „ištremtas“ į Iraną kaip apaštalinis nuncijus. Tai buvo labai keista. Juk jis buvo vienas iš svarbiausių Bažnyčios arkivyskupų ir Naujųjų Mišių autorius. Kai kurie teigia, jog popiežius išsiaiškino, kad jis masonas, todėl griežtai jį nubaudė. Jeigu tai tiesa, vadinasi, Naująsias Mišias sukūrė masonas, o masonai, kaip žino visi katalikai, yra didžiausi Bažnyčios priešai. Neteigiame, jog tai absoliuti tiesa, bet esama šį faktą pagrindžiančių įrodymų. Vienas kardinolas žurnalistui Robertui Moynihanui pasakė, kad faktas, jog Bugninis buvo masonas, nekelia jokių abejonių. Jis pasakė, kad Bugninis kartą netyčia paliko Vatikane savo portfelį ir kažkas atidarė tą portfelį, norėdamas sužinoti, kas jo savininkas. Portfelyje buvo rasti masonų laiškai Bugniniui, į jį buvo kreipiamasi „broli Annibale“.