„Otavianio intervencijos“ istorija

„Sakyti, jog Naujosios Mišios prieštarauja Tridento Susi­rinkimui, skamba gana griežtai, bet, kad ir kaip būtų nema­lonu, tai yra tiesa.“

Taip kalbėjo kardinolas Alfredo Ottaviani‘s. Net prie trijų popiežių jis vadovavo Šventajai Oficijai ‒ Vatikano tribuno­lui, atsakingam už kovą su erezijomis ir už katalikų tikėjimo grynumo išsaugojimą. 1969 m. rugsėjį jam ant stalo gulėjo dokumentas, kurį jūs netrukus perskaitysite, ‒ studija, tvirti­nanti, jog 1969 m. balandį paskelbta Naujoji Mišių tvarka kelia rimtą pavojų katalikų tikėjimo integralumui.

Daugumai katalikų toks kaltinimas pasirodys be galo keis­tas. Nors Mišios, kuriose jie dalyvauja sekmadieniais, galbūt atrodo šiek tiek nuobodžios, o kartais labiau primena pobūvį nei maldą, vis dėlto kas galėjo paskatinti įžymų kardinolą pa­vadinti jas priešingomis vienam iš visuotinių Bažnyčios susi­rinkimų? Dalinį atsakymą į šį klausimą pateikia „Otavianio intervencijos“ istorija.

Daugelį amžių Mišių ritualas visame pasaulyje pasižymėjo nekintamumu, pastovumu, nežemiškumu, vienodumu ir nepralenkiamu grožiu. Mišių branduolys, Romos Kanonas, išliko iš esmės nepakitęs bent jau nuo šv. Ambraziejaus (IV a.) laikų. Kitos Mišių maldos buvo taip pat senos. Atsaky­damas į protestantų puolimus, Tridento Susirinkimas (1545‒1563) pakartojo ir apibrėžė Bažnyčios mokymą apie tikrąjį Kristaus buvimą šv. Eucharistijoje ir aukojamąjį Mišių pobūdį. Neilgai trukus, 1570 m., popiežius šv. Pijus V pas­kelbė Mišiolą, kuriame buvo kodifikuota jau tuo metu egzis­tavusi Bažnyčios liturginė tradicija.

Šv. Pijaus V Mišios (dažnai vadinamos „Tridento Mišio­mis“) buvo švenčiamos iki pat Vatikano II Susirinkimo (1962‒1965), atvėrusio duris didžiuliams Mišių ritualo pa­keitimams. 1963 m. popiežius Paulius VI įkūrė tam tikrą komisiją, vadinamąjį Konsiliumą (Komisija Konstitucijai apie šventąją liturgiją įgyvendinti), ir įpareigojo ją atlikti li­turginę reformą, kurios reikalavo Vatikano II Susirinkimas. Konsiliumas parengė naują Mišių tvarką ‒ maldų ir rituali­nių veiksmų sistemą, naudojamą kiekvienose Mišiose, ‒ ir Paulius VI ją paskelbė 1969 m. balandžio 3 d.

Konservatyvūs dvasininkai ‒ toliau juos vadinsime „tradi­cionalistais“ ‒ į Naująją Mišių tvarką (Novus Ordo Missae) žvelgė su nerimu. Jie penkerius metus kentė nuolatinius li­turgijos pakeitimus, kuriais Mišių ritualas vis labiau būdavo priartinamas prie protestantiškų pamaldų ir prie progresyvių­jų teologų, siekusių sugriauti Bažnyčią iš vidaus, idėjų. O Naujojoje Mišių tvarkoje aiškiai matėsi protestantizmo ir Naujosios teologijos triumfas. Tačiau ką gi daryti?

Intervencijos pradžia

Tradicionalistų stovyklai priklausė dvi Romos aristokra­tės: Vittoria Cristina Guerrini ir Aemilia Pediconi. Abi buvo gerai pažįstamos su kardinolu Ottaviani‘u (tuomet jau pasit­rau­kusiu iš Šventosios Oficijos prefekto posto), abi turė­jo plačių ryšių Vatikane ir kituose bažnytiniuose sluoks­niuose. Pasinaudodamos savo ryšiais moterys subūrė nedidelę kon­servatyvių teologų, liturgistų ir kunigų grupę, kuri galėtų iš­tirti Naujosios Mišių tvarkos tekstą. Kardinolas Ottaviani‘s ‒ neaišku, kuriuo tiksliai momentu ‒ sutiko per­žiūrėti studiją ir pateikti ją Pauliui VI.[1]

Grupė susirinko keletą kartų 1969 m. balandį ir gegužę. Parengti tinkamą tekstą buvo paskirta dominikonų teologui ir filosofui tėvui M. L. Guérardui des Lauriersui (sk. Geraras dė Lorieras), kuris tuo metu buvo popiežiškojo Laterano uni­versiteto Romoje profesorius. Remdamasis savo parašytomis pastabomis, kun. Guérardas prancūziškai diktavo tekstą po­niai Guerrini, o ši tuoj pat vertė jį į italų kalbą.[2]

Šio bendro darbo vaisius buvo „Trumpas kritinis Naujo­sios Mišių tvarkos įvertinimas“ („Breve esame critico del Novus Ordo Missae“), dar žinomas kaip „Otavianio inter­vencija“. Paprašius arkivysk. Marceliui Lefebvre‘ui (sk. Marselis Lefebras), tuomet tik ką atsistatydinusiam iš Švento­sios Dvasios Tėvų generalinio vyresniojo pareigų, kun. Guérardas išvertė visą tekstą į prancūzų kalbą.[3]

Savo ruožtu kardinolas Ottavianis parašė popiežiui laišką, pritariantį „Įvertinimo“ išvadoms. Organizatoriai tikėjosi, kad kartu su kardinolu laišką pasirašys daug aukštus postus užimančių dvasininkų ‒ arkivysk. Lefebvre‘as kalbėjo apie šešis šimtus vyskupų.[4] Jeigu jų lūkesčiai būtų pasitvirtinę, ga­li būti, kad „Įvertinimas“ būtų paskatinęs Paulių VI iš esmės pakeisti ar net atšaukti Naująją Mišių tvarką. Nuo gegužės iki rugsėjo organizatoriams pavyko įkalbėti pasirašyti laišką bent tuziną kardinolų, tarp jų ‒ kardinolą Arcadio Larraoną, buvusį Šventosios apeigų kongregacijos vadovą. Kardinolas Ottaviani‘s keletą dienų studijavo „Kritinį įvertinimą“ ir 1969 m. rugsėjo 13 d. pasirašė laišką.

Tačiau kitą dieną vienas tradicionalistų kunigas sukomp­romitavo visą projektą išspausdindamas „Kritinį įvertinimą“, nors buvo tartasi, kad dokumentas bus viešai paskelbtas tik praėjus mėnesiui po to, kai kardinolai įteiks jį Pauliui VI. Šis įvykis, ko gero, atbaidė daugumą pasirašyti ketinusių hierarchų.[5]

Vis dėlto kardinolas Antonio Bacci‘s (sk. Bačis) neišsigan­do. Šis garsus lotynistas tuo metu užėmė aukštas pareigas ke­liose Vatikano kongregacijose: Dvasininkijos, Šventųjų rei­kalų ir Katalikiškojo auklėjimo. 1967 m. kardinolas Bacci‘s parašė palankią pratarmę vienai knygai, kurioje teigiama, kad liturginė reforma išdavė Tridento Susirinkimo tikėjimą ir kad Konsiliumo vadovas kardinolas Lercaro esąs „prisikėlęs Liuteris“.[6] Tokį prelatą buvo nelengva įbauginti. Kardinolas Bacci‘s pasirašė laišką rugsėjo 28 d., o kitą dieną ir laiškas, ir „Kritinis įvertinimas“ buvo įteikti Pauliui VI.

Intervencijos turinys

Pagrindinis „Otavianio intervencijos“ teiginys yra tas, kad Naujojoje Mišių tvarkoje esama daug pavojingų klaidų ir kad ji griauna Tridento Susirinkimo apibrėžtą katalikų mokymą apie Mišias. „Kritinio įvertinimo“ autoriai tvirtino, kad jų tikslas buvo ne pateikti išsamią visų problemų, kurias kelia Naujosios Mišios, studiją, o tik nurodyti pačius būdingiau­sius Naujosios tvarkos nukrypimus nuo katalikų tikėjimo ir praktikos. Pagrindiniai „Intervencijoje“ išvardyti nukrypimai yra šie:

• Naujas Mišių apibrėžimas. Jos apibūdinamos kaip „susirinkimas“, o ne kaip Dievui atnašaujama auka.
• Praleistos tos Mišių dalys, kurios pabrėžia katalikų mokymą, jog Mišios atlygina už mūsų nuodėmes (šį moky­mą atkakliai neigia protestantai).
• Sumenkintas kunigo vaidmuo. Jo statusas tapo panašus į protestanto pastoriaus.
• Netiesiogiai neigiamas Tikrasis Kristaus buvimas Šv. Ostijoje ir mokymas apie transsubstanciaciją.
• Pakeista konsekracijos forma. Iš sakramentinio veiks­mo ji virto paprastu Paskutinės vakarienės atpasakojimu.
• Suardyta Bažnyčios tikėjimo vienybė įvedus begalę pasirinktinų maldų.
• Ritualui būdinga neaiški ir dviprasmiška kalba, kelianti pavojų Bažnyčios mokymui.

„Intervencijos“ kaltinimai iškelti dviem tekstams: 1) pa­čiai Naujajai Mišių tvarkai ir 2) 1969 m. Bendrajai Romos mišiolo instrukcijai, 341 skirsnį turinčiam dokumentui, nus­tatančiam ne tik naujojo ritualo rubrikas (atlikimo taisykles), bet ir jį grindžiančius teologinius principus.

Kaip tik Bendroji instrukcija ir virto pagrindiniu nesan­taikos obuoliu netrukus kilusiose diskusijose.

Vatikano reakcija

Vos tik konservatyvioji katalikų spauda išplatino istoriją apie „Intervenciją“ po visą pasaulį, Vatikane kilo kova.

Nors Paulius VI Bendrosios instrukcijos kopiją gavo dar 1968 m.[7] ir asmeniškai patvirtino kiekvieną Naujosios Mišių tvarkos detalę, jis 1969 m. spalio 22 d. nusiuntė „Intervenci­ją“ Šventajai Tikėjimo doktrinos kongregacijai, prašydamas įvertinti, ar naujojo ritualo kritika yra pagrįsta.[8]

1969 m. lapkričio 12 d. Kongregacija nusiuntė laišką su atsakymu Vatikano valstybės sekretoriui. Savo atsiminimuose Konsiliumo sekretorius mons. Annibale Bugnini‘s (sk. Buni­nis) užtikrina skaitytojus, jog Tikėjimo doktrinos kongrega­cija nusprendė, kad Bendroji instrukcija (kuri „Intervencijo­je“ kritikuojama itin griežtai) atitinka Bažnyčios mokymą, bet jis cituoja tik vieną Kongregacijos laiško sakinį[9], užuot pateikęs visą tekstą.

Toks santūrumas nebūdingas mons. Bugnini‘ui. Kitose sa­vo atsiminimų (beveik tūkstančio puslapių veikalo) vietose jis cituoja ilgiausius dokumentus, ginančius naujojo ritualo ortodoksiškumą. Jeigu Tikėjimo doktrinos kongregacija būtų nusprendusi, kad visi „Intervencijos“ teiginiai yra visiškai ne­pagrįsti, mons. Bugnini‘s, be jokios abejonės, būtų pateikęs visą atsakymo tekstą.

1969 m. lapkričio pradžioje Romoje įvyko Konsiliumo narių susirinkimas. Jame buvo pripažinta, kad „dėl kai kurių Bendrosios Romos mišiolo instrukcijos punktų kilo tam tik­rų sunkumų, ypač dėl 7-ojo skirsnio (kur pateikiamas naujas Mišių apibrėžimas)“.[10] Švelniai pasakyta, ypač turint galvoje, kad kai kurie žurnalistai Novus Ordo jau buvo pradėję vadinti „eretiškomis Mišiomis“.

1969 m. lapkričio 18 d. Konsiliumas išleido sausai parašy­tą deklaraciją, „paaiškinančią“ Bendrąją instrukciją.[11] Joje Konsiliumas mėgino atremti „Intervencijos“ iškeltus kalti­nimus teigdamas, jog Bendrąją instrukciją reikia suprasti ne kaip teologinį dokumentą, o kaip pastoralinių ir liturginių tai­syklių rinkinį ‒ šį argumentą vėliau nuoširdžiai kartojo Nau­jųjų Mišių gynėjai. Taktiniu požiūriu, tai buvo gudrus žingsnis ‒ dokumentas, kurio paskirtis nėra teologinė, vargiai gali nusižengti Bažnyčios mokymui.

Tačiau gerokai anksčiau, nei kilo „Otavianio intervenci­jos“ paskatinta polemika, Konsiliumo pakomitečio nariai, tiesiogiai atsakingi už Naujosios Mišių tvarkos sukūrimą, tei­gė kai ką priešinga. Kun. Bugnini‘s ir gerb. Peteris Coughla­nas (sk. Koglanas) tvirtino, kad Instrukcija nagrinės naujojo ritualo „teologinius principus“[12], pateiks „išsamų teologinį jo išaiškinimą“[13], aprašys Naująsias Mišias „teologiniu požiū­riu“[14] ir bus naudojama kaip „teologinis įvadas“[15].

Taigi 1969-ųjų Bendroji instrukcija buvo aiškiai sumany­ta kaip Naujųjų Mišių teologinių principų išdėstymas. Kon­siliumo 1969 m. lapkričio 18 d. deklaracija buvo ne kas kita kaip melas.

1969 m. lapkričio 19 d. Paulius VI bendrosios audiencijos dalyviams pasakė ilgą kalbą, kuria taip pat pamėgino nura­minti nuogąstavimus dėl Naujosios Mišių tvarkos ortodok­siškumo.[16] Žvelgiant į naująjį ritualą, tokį, koks jis buvo pas­kelbtas, reikia pasakyti, kad jo žodžiai dvelkia tikrovės iškraipymu. Popiežius užtikrino klausytojus, kad Mišių esmė likusi nepakeista ir kad naujasis ritualas perteikiąs Bažnyčios mokymą lygiai taip pat neklaidingai kaip ir senasis. Tačiau jis apsiribojo šiuo bendro pobūdžio pareiškimu ir nepateikė jokių paties naujojo ritualo pavyzdžių.

Paulius VI taip pat teigė, kad Naujoji tvarka „pašalina ne­aiškumus“ ir „grąžina mus prie Katalikų Bažnyčiai taip bū­dingos apeigų ir požiūrių vienybės“. Tačiau net prabėgomis peržvelgus Bendrąją instrukciją (ar sekmadienį apsilankius svetimoje parapijoje) tampa aišku, jog Pauliaus VI paskelbtos Mišios leidžia naudoti begalę skirtingų maldų ir pakeitimų, o tai visiškai priešinga „apeigų ir požiūrių vienybei“.

Kardinolas Ottaviani‘s niekada taip ir negavo raštiško at­sakymo į savo laišką Pauliui VI.[17] Lapkričio pabaigoje jį išti­ko vienas iš akių ligos priepuolių, periodiškai atimdavusių jam regėjimą, ir kardinolas buvo paguldytas į ligoninę. Vė­liau savo dienoraštyje jis parašė, kad jo susitikimas su Pau­liumi VI gruodžio 7 d. „buvo iš pradžių gana audringas, popiežiui prisiminus mano ir kardinolo Bacci‘o laišką dėl Naujųjų Mišių“.[18]

Po šio susitikimo kardinolas Ottaviani‘s nutilo ir jokiose viešose diskusijose nebekalbėjo apie savo poziciją dėl Naujų­jų Mišių. Jo dienoraštyje 1970 m. sausio 8 d. įrašyta: „Vokie­tijoje sklando kalbos apie mano pasisakymus dėl Naujųjų Mišių.“ Po to eina vienintelis žodis: „Tyliu...“. Emilio Cava­terra (sk. Kavatera), kuris parašė knygą, pagrįstą kardi­nolo Ottaviani‘o dienoraščiu, apie šį įrašą pasakė, kad galima be­veik įsivaizduoti, kaip kardinolas gestu parodo, jog jo lū­pos užrakintos.[19]

Privalome tai turėti galvoje, kalbėdami apie po mėnesio įvykdytą mėginimą sumažinti „Intervencijos“ poveikį sten­giantis atriboti ją nuo kardinolo Ottaviani‘o.

Ottaviani‘s išsižada savo autorystės?

1970 m. vasarį prancūzų kunigas Domas Gerardas La­fondas paskelbė Naująją Mišių tvarką ginantį dokumentą „Note Doctrinale sur le nouvel Ordo Missae“ („Teologinės pastabos dėl Naujosios Mišių tvarkos“). Be kitų dalykų do­kumente teigiama, kad kardinolas Ottaviani‘s pats sukūręs kai kuriuos Naujųjų Mišių fragmentus, kad būtent šias vietas ir puola „Kritinis įvertinimas“, kad kardinolas studijai nepri­taręs ir kad, ko gero, jam nebuvo leista susipažinti su jos tu­riniu. Šių tvirtinimų autorius nepagrindė jokiais įrodymais.[20]

Kitą mėnesį Domas Lafondas publikavo laišką, kurį kar­dinolas Ottaviani‘s tariamai jam parašė 1970 m. vasario 17 d. Pasak Lafondo, šiame laiške kardinolas teigiąs: 1) kad jis perskaitė „Teologines pastabas“, 2) kad ne tik joms pritaria, bet ir sveikina autorių už puikų ir aiškų Įvertinimo tekstą, 3) kad jis neleido publikuoti savo laiško Pauliui VI, 4) kad jo abejones dėl Novus Ordo išsklaidė Pauliaus VI lapkričio 19 ir 26 d. pranešimai.[21]

Sakėme, kad vasario 17 d. kardinolo Ottaviani‘o laiškas yra „tariamas“. Ar yra priežasčių abejoti laiško autentiškumu?

Pirma, atrodo šiek tiek keista, kad kardinolas būtų prita­ręs „Teologinėms pastaboms“. Dokumente yra teiginių, ku­rie, tiesą sakant, yra ne kas kita kaip šmeižtas.[22]

Antra, vasario 17 d. laiškas palieka įspūdį, kad „Interven­cija“ buvo paskelbta be kardinolo leidimo. Tai irgi atrodo keista, nes dviejomis skirtingomis progomis (1969 m. spalį ir dar kartą po to, kai buvo paskelbtas vasario 17 d. laiškas) kardinolas asmeniškai leido dviem skirtingiems asmenims publikuoti „Intervenciją“.[23]

Trečia, savo knygoje, paremtoje Ottaviani‘o dienoraščiu, Emilio Cavaterra visai nemini vasario 17 d. laiško. Jeigu laiš­kas būtų buvęs autentiškas, tai būtų suteikę Cavaterrai, mė­ginusiam pateisinti kardinolo abejones dėl Naujųjų Mišių, idealią galimybę parodyti, kad Ottaviani‘o nuogąstavimai bu­vo išsklaidyti.

Be to, Cavaterra cituoja savo interviu su mons. Gilberto Agustoni‘u, kardinolo sekretoriumi, kuris taip pat mėgino at­riboti Ottaviani nuo „Intervencijos“. Mons. Agustoni‘s irgi nieko nesako apie laišką, kuris, jei būtų autentiškas, būtų patvirtinęs monsinjoro tvirtinimą, esą kardinolas visada „pa­lankiai žiūrėjo“ į liturginę reformą.[24]

Ketvirta, kyla abejonių dėl paties Agustoni‘o. Jis pats pasi­rašė „Teologines pastabas“. Jam būtų buvę naudinga užsitik­rinti ir kardinolo pritarimą. Apie tai 1970 m. rašė ne vienas tradicionalistų rašytojas, pridurdamas, jog, kardinolui Otta­viani‘ui tuo metu esant aklam, mons. Agustoni‘ui būtų buvę visiškai nesunku apgaule priversti kardinolą pasirašyti vasario 17 d. laišką.

Iš pirmo žvilgsnio toks kaltinimas atrodo neįtikėtinas. Ta­čiau nuo to laiko (1970 m.) išaiškėjo keletas įdomių faktų apie mons. Agustoni. Štai kai kurie iš jų:

• Mons. Agustoni‘s buvo Konsiliumo narys. Jis (kartu su kardinolu Benno Gutu, mons. Paulu Phillipe ir mons. Anni­bale Bugnini‘u) patvirtino galutinę naujųjų Eucharistinių maldų versiją[25] ‒ šiuos tekstus „Intervencija“ apkaltino griaunant katalikų mokymą.
• Tuo metu mons. Agustoni‘s taip pat ėjo pareigas Šven­tojoje Dievo kulto kongregacijoje, Vatikano organe, atsakin­game už liturginės reformos įgyvendinimą. Jis ten pradėjo dirbti 1969 m. rugsėjo 12 d.,[26] dieną anksčiau, nei kardi­nolas Ottaviani‘s pasirašė „Intervencijos“ teiginius patvirti­nantį laišką Pauliui VI.
• Tarp dvylikos Tyrimų grupės Nr. 10 (Konsiliumo sky­riaus, tiesiogiai atsakingo už Naujosios Mišių tvarkos sukū­rimą) narių randame kun. Luigi Agustoni[27], kuris yra ne kas kitas kaip mons. Gilberto Agustoni‘o brolis.
• Ir galiausiai lemiamas (kaip dauguma autorių teigia) argumentas: 1966 m. trys Konsiliumo nariai nusiuntė Pau­liui VI ilgą ir išsamų memorandumą, siūlantį naują Mišių tvarką ‒ beveik identišką tai, kurią popiežius paskelbs 1969 m. Ši Mišių tvarka turėjo visus elementus, kuriuos 1969 m. pasmerks „Intervencija“. Memorandumą parengė mons. Bugnini‘s, mons. Antonas Hänggi‘s ir… mons. Gilberto Agustoni‘s.[28]

Taigi mons. Agustoni‘ui buvo labai naudinga atriboti kar­dinolą Ottaviani nuo „Intervencijos“. Turint galvoje šiuos faktus, nebėra taip sunku įsivaizduoti, kaip aklas kardinolas pasirašo laišką, kurio turinį jam klaidingai perteikia jo paties sekretorius. Beje, per Vatikano istoriją yra pasitaikę dar keis­tesnių dalykų.

Nors 1970 m. šie faktai dar buvo nežinomi, vasario 17 d. laiško autentiškumo klausimas sukėlė viešas diskusijas. Jeanas Madiranas, autoritetingo prancūzų žurnalo „Itinéraires“ re­daktorius, viešai apkaltino mons. Agustoni apgaule gavus kardinolo parašą. Neilgai trukus mons. Agustoni‘s pasitraukė iš kardinolo sekretoriaus posto.[29]

Kad ir kokią išvadą padarytume iš to, kas pasakyta, nega­lima paneigti dviejų faktų: 1) Niekas niekada nėra tvirtinęs, jog kitas laišką Pauliui VI pasirašęs kardinolas, mons. Bacci‘s, būtų atšaukęs ar pakeitęs savo poziciją. 2) Pats Vatikanas ig­noravo vasario 17 d. laišką[30] ir „Intervencijos“ kaltinimus laikė pakankamai rimtais, kad parengtų dar vieną atsakymą.

„Įtarumo atmosfera“

Kai Paulius VI 1969 m. balandį paskelbė Naująją Mišių tvarką, dar ne visas Naujasis mišiolas buvo užbaigtas (reikėjo parinkti kintamas maldas kiekvienam sekmadieniui ir šven­tėms). Pauliaus VI apaštalinė konstitucija „Missale Roma­num“ nustatė datą, kada naujasis mišiolas taps privalomas ‒ 1969 m. lapkričio 30 d., pirmąjį advento sekmadienį.

Tačiau „Otavianio intervencijos“ sukelta kontroversija privertė Vatikaną atidėti Novus Ordo paskelbimą iki to meto, kol bus atsakyta į prieštaravimus[31], kurie, vieno liturgisto žo­džiais, „apsiautė įtarumo atmosfera teologinius Naujosios Mišių tvarkos pagrindus“[32]. Reikėjo tvirtai ir ilgam laikui ap­ginti Naująsias Mišias, kitaip protestų balsai niekada nebūtų nurimę.

Dievo kulto kongregacija paprašė Pauliaus VI parašyti laišką motu proprio, ginantį Naujųjų Mišių ortodoksiškumą ir teisėtumą. Vietoj to popiežius pasiūlė prie Naujojo mišiolo pridėti paaiškinamąją pratarmę (Proemium). 1970 m. vasario 14 d. jis susitiko su kun. Bugnini‘u ir nusprendė, kad pra­tarmė turėtų apginti Naujojo mišiolo atitikimą Tradicijai ir įrodyti, jog Naujųjų Mišių mokymas yra toks pat kaip ir se­nųjų.[33]

„Besvoris dokumentas“

Rezultato nereikėjo laukti ilgai. Kai 1970 m. kovą Mišio­las galiausiai buvo išleistas, Bendroji instrukcija turėjo 8 pus­lapių pratarmę. Pirmą kartą skaitant ji skamba beveik „tri­dentiškai“ ‒ kaip ir reikėjo tikėtis, nes liturgistai tvirtino, kad „ji užtikrina teologinį Naujosios Mišių tvarkos ortodoksiš­kumą“.[34]

Tačiau pratarmės autoriui teko neįvykdoma užduotis: tradicine Mišių teologija pagrįsti ritualą, sukurtą pagal visiš­kai kitus principus. Todėl pratarmėje išdėstytam mokymui prieštarauja paties naujojo ritualo dalys. Štai keletas pavyz­džių:

• Pratarmėje teigiama, kad Naujosios Mišios „nuolatos“ išreiškia Tridento Susirinkimo mokymą apie aukojamąjį Mi­šių pobūdį. Tačiau pagrįsdamas šį teiginį autorius sugebėjo pacituoti tik dvi naujojo ritualo frazes: vieną iš III Eucharis­tinės maldos, kitą iš IV Eucharistinės maldos.[35] Vargu, ar tai galima pavadinti „nuolatine“ Tridento Susirinkimo mokymo išraiška. Maža to, peršasi nuosekli išvada, kad naudojant II Eucharistinę maldą Naujoji Mišių tvarka neišreiškia aukoja­mojo Mišių pobūdžio ‒ kaip tik tai ir teigia „Otavianio in­tervencija“.
• Pratarmėje teigiama, kad „pagarbia dvasia ir išoriniais pagarbos ženklais, rodomais laikant eucharistinę liturgiją,“[36] Naujosios Mišios skelbia tikėjimą Tikruoju Buvimu ir transsubstanciacija. Tai pamokanti mintis, bet užtenka paž­velgti į patį naująjį ritualą ir pamatysime, kad jame nebeliko daugumos senųjų išorinės pagarbos Švč. Sakramentui ženklų. Kaip pažymėta „Intervencijoje“, Naujoje tvarkoje panaikinti beveik visi priklaupimai (palikti tik trys), Švč. Sakramentas perkeltas į saugojimo vietą ne pagrindinėje bažnyčios navoje, panaikintos Komunijos grotelės ir t. t. Tiesą sakant, dingo beveik visi tikėjimo Tikruoju Buvimu ženklai.
• Mėgindamas atremti „Intervencijos“ kaltinimą, jog Naujosios Mišios prieštarauja katalikų mokymui apie kuni­gystę, pratarmės autorius nurodo į naują Krizmos Mišių pre­faciją.[37] Tačiau šios Mišios laikomos tik kartą per metus, ir jas gali laikyti tik vietos vyskupas. O patyrinėję patį cituoja­mą tekstą, randame, kad, užuot patvirtinusi tradicinę kuni­gystės sampratą, ši prefacija palieka stiprų įspūdį, jog sakra­mentinė kunigystė kyla iš „tikinčiųjų kunigystės“[38] (visiškai protestantiška idėja).

Galima pateikti ir kitų pavyzdžių.[39] Konservatyvūs Naujų­jų Mišių gynėjai dažnai cituoja šį dokumentą kaip įro­dymą, kad naujasis ritualas atspindi nuolatinį Bažnyčios mo­kymą apie Mišių prigimtį. Deja, jų pasitikėjimas perdėtas. Užtenka pasakyti, kad, susidūrus su naujojo ritualo tikrove, Pratarmė­je reiškiamos kilnios mintys ir tradiciniai jausmai netenka bet kokios reikšmės.

Anglų liturgistas tėvas Crichtonas (sk. Kraitenas), karštas reformų šalininkas, galbūt geriausiai apibendrino Pratarmę, pavadindamas ją „prieštaringu dokumentu, skirtu atremti Novus Ordo kritiką, bet iš tiesų ‒ visiškai besvoriu“.[40]

„Taisytojų gudrumas“

Dėl tiesioginio „Intervencijoje“ išsakytos kritikos (ypač 1969-ųjų Bendrajai instrukcijai) poveikio 1970 m. kovą pas­kelbtas Naujasis mišiolas turėjo ne tik pratarmę, bet ir patai­sytą Bendrąją instrukciją. Nors Konsiliumas visą laiką tvirti­no, kad Instrukcija neturi jokių trūkumų, joje buvo įvesta šiokių tokių pakeitimų, tiesa, labai gudriai.

Tai padaryta atskiru dokumentu, vadinamu „Supažindi­nimu“[41]. Šis raštas toks suktas, jog atrodo, tarsi jį būtų išleidusi pati Tiesos ministerija iš George‘o Orwello (sk. Džordžas Orvelas) antiu­topinio romano „1984“. Jo argumentacija ‒ jei taip galima pavadinti ‒ maždaug tokia: 1) Kai kurie Instrukcijos punktai buvo neteisingai suprasti išleidus iš akių visumą. 2) Nusis­kundimai naujuoju ritualu „kilo dėl išankstinio neigiamo nu­sistatymo prieš bet kokias naujoves; jų neverta minėti, nes jie neturi jokio pagrindo“. 3) Šiaip ar taip, Konsiliumas ištyrė Instrukciją ir nerado nei mokymo klaidų, nei kokių nors priežasčių keisti dokumento turinį. 4) Vis dėlto siekiant „išspręsti problemas“ buvo nuspręsta „papildyti arba perrašy­ti kai kurias Bendrosios instrukcijos vietas“. 5) Galiausiai, „tokių pakeitimų yra tik keletas“.

Suprantama, pakeisti buvo tie fragmentai ‒ sąrašas apėmė 16 puslapių, ‒ kurie sulaukė griežčiausios „Intervencijos“ kri­tikos.[42] Tėvas Crichtonas kandžiai pastebi: „Jų naudotas me­todas akivaizdus: prie kiekvienos probleminės vietos jie pri­dėjo vadinamąją „tridentinę“ frazę.“[43] Pateiksime keletą pavyzdžių, iliustruojančių redaktorių naudotą metodą.

• „Intervencijoje“ kritikuojamas naujas Mišių, kaip „su­sirinkimo“, apibrėžimas. Į tai Konsiliumas atsakė, kad minė­tasis fragmentas yra ne apibrėžimas, o paprasčiausias Mišių aprašymas. Todėl jis buvo šiek tiek pakeistas, kad atspindėtų naują požiūrį. Kitoje ginčytinoje vietoje redaktoriai tik sukei­tė žodžius. Dabar apibrėžimas prasideda ne fraze „Viešpaties vakarienė arba Mišios“, o „Mišios arba Viešpaties vakarienė“. Be to, jeigu pirminiame apibrėžime apie Mišias kalbama tik kaip apie atminimą, tai naujojoje versijoje įtraukta frazė „ar­ba eucharistinė auka“.[44]
• Mėginant atremti „Intervencijos“ kaltinimą, jog pir­minė instrukcija nemini transsubstanciacijos, pakeistame tekste apie Kristų kalbama kaip apie „iš esmės ir nuolat esan­tį eucharistiniuose elementuose“.[45] Tačiau kartu minimas ir kitoks Kristaus „buvimas“: bendruomenėje, Šventajame Raš­te ir dvasininko asmenyje. Šitaip jo vertė tarsi prilyginama substanciniam Kristaus buvimui Švč. Sakramente. Žodis „transsubstanciacija“ (ypač nepriimtinas protestantams) iš vi­so nepavartotas.
• „Intervencija“ atkreipė dėmesį, kad Instrukcijoje kuni­go vaidmuo sumenkintas iki „susirinkimo pirmininko“. Pa­taisytos Instrukcijos versijos viename skirsnyje grąžinama mintis, jog kunigas veikia „kaip Kristaus atstovas“.[46] Tačiau tai nepanaikina klaidingos sampratos, išreikštos kitose Ins­trukcijos vietose, būtent kad žmonės „aukoja“ arba „švenčia“ Mišias. Be to, kituose skirsniuose kunigas ir toliau vadinamas „pirmininku“ arba „pirmininkaujančiu“.

Daugelį šios kelios tradicinės sąvokos nuramino. Tačiau kiti įrodė, jog pataisymai nepašalino pirminės Instrukcijos trūkumų.[47]

Mėgindami įvertinti Naująją Mišių tvarką privalome pak­lausti: kokią reikšmę turime teikti Bendrosios instrukcijos pakeitimams?

Anksčiau minėtas T. Crichtono pastebėjimas padeda atsa­kyti į šį klausimą: į kiekvieną probleminį fragmentą taisytojai paprasčiausiai įterpė „tridentinį“ terminą, lygiavertį (arba priešingą) naujam terminui. Kadangi Instrukcijoje šie termi­nai atrodo lygiaverčiai, peršasi išvada, kad kiekvienas yra lais­vas į Mišias žvelgti arba kaip į

1. įšventinto kunigo atnašaujamą atperkamąją auką, ku­rios metu Kristus transsubstanciacijos būdu iš tikrųjų tampa esančiu duonos ir vyno pavidaluose, arba kaip į
2. tikinčiųjų bendruomenės ir jos pirmininko kartu šven­čiamą susirinkimą-vakarienę, kurios metu Kristus esti tikin­čiuosiuose, Šv. Rašte ir duonos bei vyno pavidaluose.

Pirmasis požiūris atitinka Tridento Susirinkimo mokymą, antrasis ‒ protestantizmo ir neomodernizmo pažiūras. Deja, vėliau būtent antrasis požiūris persmelkė absoliučios daugu­mos šiuolaikinių liturgistų raštus ir leido teoriškai pagrįsti nesuskaičiuojamus nukrypimus bei piktnaudžiavimus.

Ar nesuklysime teigdami, kad, nepaisant visų tradiciškai skambančių frazių, 1970-ųjų Instrukcija nutolsta nuo Tri­dento Susirinkimo mokymo ir priartėja prie protestantizmo? Ieškodami atsakymo pasiremsime po penkerių metų paskelb­tu Konsiliumo nario garb. Emilio Josepho Lengelingo straipsniu: „1969 m. (pirminėje) Bendrojoje Romos mišiolo instrukcijoje atsispindėjo ekumeniškai orientuota sakramen­tinė Mišių šventimo teologija... Nepaisant naujos 1970 m. laidos, kurią iššaukė reakcionierių puolimai ‒ tačiau kuri dėl taisytojų sumanumo išvengė paties blogiausio ‒ ji (Instrukci­ja) išveda mus... iš potridentinių aukos teorijų akligatvio ir visiškai atitinka sutarimus, pasiektus pastaraisiais metais dau­gybe tarpreliginių dokumentų.“[48]

Teorinis manevras

Mes gana plačiai aptarėme Bendrosios instrukcijos pakei­timus. Tačiau ar „Intervencijos“ sukelta kontroversija priver­tė Romą įvesti tam tikrus pakeitimus ir Naujojoje Mišių tvarkoje, kad pats ritualas labiau atspindėtų „tridentišką“ teo­logiją?

Trumpai tariant, ne. Terminologiniai pakeitimai 1970 m. Instrukcijoje neturėjo jokio praktinio poveikio nei Naujosios Mišių tvarkos maldoms, nei jos rubrikoms. Pataisyta inst­rukcija pasirodė esanti tik teorinis manevras ‒ panašiai būtų, jeigu koks nors architektas paaiškėjus, kad jo suprojektuotas statinys yra nesaugus, pakeistų savo brėžinius, bet paliktų netvirtą pastato konstrukciją tokią, kokia ji buvo pastatyta.

Taigi šiandien parapinėse bažnyčiose naudojama Mišių tvarka yra identiška 1969 m. paskelbtai Novus Ordo, o ją grindžiantys teologiniai principai ‒ juos t. Lengelingas pripa­žino esant ekumeniškai orientuotus ir antitridentiškus ‒ yra tie patys, kurie buvo išdėstyti pirminėje 1969 m. Bendrojoje instrukcijoje.

Netiesioginis pripažinimas

Galiausiai prabėgomis reikėtų pasakyti, kad po gana ilgo laiko ir Naujųjų Mišių kūrėjai savotiškai pripažino „Inter­vencijos“ svarbą.

1982 m., taigi praėjus trylikai metų nuo „Intervencijos“ pasirodymo, mons. Bugnini‘s, didysis Liturginės revoliucijos architektas, įdėjo daug pastangų savo memuaruose mėgin­damas apginti vadinamąją reformą nuo kaltinimų neorto­doksiškumu. Kiekvieną kartą, kai jis tiesiogiai arba netiesio­giai mėgina atremti abejones teologiniu savo darbo nepriekaištingumu, galime vienaip ar kitaip atsekti kaltinimo šaltinį ‒ „Otavianio intervenciją“.

Ne jis vienintelis taip elgėsi. Vėliau tais pačiais metais garb. Carlo Braga, CM, mons. Bugnini‘o dešinioji ranka Konsiliume ir 1969 m. Bendrosios instrukcijos autorius, vis dar jautėsi verčiamas parašyti studiją, ginančią reformos kata­likiškumą.[49] Sprendžiant iš pritemptų jo argumentų galima nesunkiai suprasti, kad autoriui nebuvo jokios būtinybės pa­rašyti ši straipsnį, išskyrus norą susigrumti su vis dar nerami­nančia „Otavianio intervencijos“ šmėkla.

Reziumė

Savo trumpame „Otavianio intervencijos“ istorijos apra­šyme palietėme keletą temų. Trumpai apibendrinsime pag­rindinius faktus:

1. „Intervencija“ ir kontroversija, kilusi dėl naujosios Ordo Missae ir 1969 m. Bendrosios instrukcijos, privertė maždaug šešiems mėnesiams atidėti galutinį Pauliaus VI Naujojo mišiolo paskelbimą.
2. Tuo metu Konsiliumas tvirtino, kad Bendroji inst­rukcija buvo kurta ne kaip teologinis dokumentas, o kaip pas­toracinių ir liturginių taisyklių rinkinys. Tai buvo melas, nes tie, kurie buvo tiesiogiai susiję su Naujosios Mišių tvarkos kūrimu, anksčiau apibūdino Instrukciją kaip teologinį arba su Bažnyčios mokymu susijusį aktą.
3. Kai kurie tvirtino, jog kardinolas Ottaviani‘s 1970 m. vasario 17 d. laiške „išsižadėjo“ savo požiūrio į Naująją Mišių tvarką. Tačiau esama daug faktinių įrodymų, leidžiančių manyti, kad net jeigu kardinolas ir pasirašė šį laišką, jo para­šas buvo gautas apgaulės būdu. Visi faktai meta įtarimą kar­dinolo sekretoriui mons. Gilberto Agustoni‘ui. Mons. Agus­toni‘s, vaidinęs svarbų vaidmenį kuriant „Ordo Missae, kurią griežtai pasmerkė „Intervencija“, turėjo motyvą ir progą tai padaryti.
4. Atsakydamas į „Intervencijos“ kritiką, Paulius VI liepė į galutinį Mišiolo leidimą įterpti pratarmę, kurios tikslas bu­vo įrodyti naujojo ritualo ortodoksiškumą. Pratarmės auto­riams to padaryti nepavyko, nes pačiame naujajame rituale esama per mažai įrodymų, kurie galėtų pagrįsti Pratarmės teiginius.
5. Konsiliumas taip pat išleido pataisytą Bendrosios inst­rukcijos versiją. Tai buvo besvoris dokumentas, skirtas vien tik „Intervencijos“ kritikai atremti. Bendrosios instrukcijos autoriai tuo tikslu vartoja dviprasmišką kalbą, kaip lygiaver­tes pateikdami dvi skirtingas Mišių sampratas ‒ vieną katali­kišką, kitą protestantišką ar neomodernistinę. Šis dvip­rasmiškumas yra tyčinis.
6. „Intervencija“ iškėlė kaltinimus ne tik 1969 m. Bend­rajai instrukcijai, bet ir Naujajai Mišių tvarkai. Nepaisant to, pačiame rituale nebuvo padaryta jokių pakeitimų. Teologi­nius šio ritualo principus galima rasti 1969 m. Bendrojoje instrukcijoje. Ši, kaip pastebima „Intervencijoje“, pristato Mišių teologiją, netiesiogiai atmetančią katalikišką mokymą apie aukojamąjį Mišių pobūdį, kunigo vaidmenį, transsubs­tanciaciją ir daugelį kitų dalykų. Šia nauja teologija pagrįstas ritualas ir po šiai dienai naudojamas viso pasaulio parapijose.

***

Iš to, kas anksčiau parašyta, matome, kaip „Otavianio in­tervencija“ paveikė 1970 m. Bendrąją instrukciją. Tačiau „Intervencijos“ reikšmė toli gražu nėra tik istorinė. Nuo pat 1969 m. matome, kaip Mišios vis labiau desakralizuojamos, iškraipomos, suvulgarinamos, kaip jos vis mažiau išreiškia katalikų tikėjimo tiesas. Dėl tokios liūdnos įvykių eigos daž­niausiai kaltinami vis labiau progresyvėjantys dvasininkai. Tačiau „Otavianio intervencija“ verčia mus pagalvoti, ar vi­sur išplitę liturginiai piktnaudžiavimai nėra natūralus pačia­me naujajame rituale įdiegtų principų vaisius ir ar todėl ofi­ciali reforma, kaip įspėjo „Intervencija“, nepasirodo esanti „nenumatyta klaida“.

Kun. Anthony Cekada