I. Galime tapti šventi
Žiūri į šventųjų gyvenimą, į jų dorybes ir manai, kad negalima pasiekti nei jų gyvenimo tobulumo, nei jų dorybių. Bet tau sugėdinti užtenka jų pavyzdžio: jeigu jie galėjo pasiekti šventumą, vadinasi, dorybės nėra nepasiekiamos. Tai yra taip aišku, kad kitaip manyti būtų neprotinga. Kodėl gi tu negalėtum daryti to, ką darė šventieji? Negi jie už tave turėjo daugiau Dievo malonių? Juk ir tau, ir jiems galioja tas pats Dievo įstatymas, ta pati Evangelija, tie patys sakramentai, pažadėtas tas pats užmokestis. Tu turi ne didesnių kliūčių, negu šventieji. Jie kaip ir tu turėjo nugalėti kūniškus geismus, blogus įpročius, į nuodėmę vedančias aplinkybes ir pagundas. Kas tave sulaiko nuo šventumo? Gal amžius? Tave galėtų sugėdinti jaunikaitis šv. Stanislovas. Gal sveikata? Ar tu silpnesnis už šv. Teresę ir šv. Liudviną, pasiekusias tokį didį šventumą? Gal tavo užsiėmimai kliudo šventam gyvenimui? Negi esi labiau užsiėmęs už karalių šv. Liudviką? Ar tau ne lengviau nugalėti pagundas nei Juozapui, Zuzanai ir daugeliui kitų šventųjų? Nėra jokių kitų kliūčių tapti šventam, kaip tik tavo paties silpnybės ir apsileidimas. Gerai žinok, kad norint patekti į dangų reikia nugalėti save. Kad pelnytum dangų, nebus per daug paaukoti ir išsižadėti visko, ką turi ir kas maloniausia: visų žemės turtų, garbės, išaukštinimų, linksmybių.
II. Privalome tapti šventi
Tokia yra Dievo valia, kad būtume šventi ir pasiektume dangų. Visa, ką Dievas yra mums davęs, veda mus į šventumą. Visi Dievo priesakai yra raginimai, kad būtum šventas. Dievas tik šventiems žmonėms duoda dangų. Ir ką tu esi padaręs, kad taptum šventas? Kiek esi išnaikinęs blogų palinkimų? Kiek esi padaręs gerų darbų? Norėdamas įsigyti žemės turtų, juk nelauki, kad kas tave paragintų. Argi amžinasis dangaus turtas menkesnis už žemiškas gėrybes? Argi jis nevertas sunkaus darbo ir pastangų? Argi atsisakytum brangių žemės gėrybių, jei tau jas kas nors dovanotų? Tad neatsisakyk amžino gėrybių šaltinio – dangaus, kurį Dievas žada duoti už trumpą tavo darbą. Dabar yra patogus laikas dirbti, kad pelnytum dangų. Tad dirbk karštai ir uoliai. Gali būti arba šventas, arba prakeiktas. Kitos išeities nėra.
„Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.“ (Jn 4, 36)
Iš: Jean Chapuis, „Kiekvienos metų dienos apmąstymai“