I. Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms
Užtenka prisiminti skaistyklos ugnį, kuri degina ten esančias vėles, kad mūsų širdyje sukiltų meilės ir gailestingumo jausmai. Skaistyklos kančios beveik prilygsta pragaro kančioms. Tavo uždavinys yra užgesinti tą ugnį, palengvinti tas kančias. Argi nepasigailėsi vėlių, esančių didžiausioje nelaimėje, ir jas apleisi? Sunkiausia tų vėlių kančia yra ne ugnis, bet kas kita. Tai yra jų atskyrimas nuo Dievo, dangaus linksmybių šaltinio. Stipriau nei magnetas prie Dievo jas traukia nematoma jėga, kurios neįmanoma sulaikyti. Bet veltui, neišvys Dievo, kol neatsiteis už kaltes. O apgailėtinas jų likime! Ar mes nebūtume apgailėtini, jeigu nenorėtume ateiti joms į pagalbą, kada jos pačios sau niekuo nebegali padėti? Jų padėtis yra labiau apgailėtina nei to stabo ištikto žmogaus, gulinčio prie gydančio vandens šaltinio: arti yra gydantis vaistas, bet jo pasiekti ligonis neįstengia. Pasiklausyk jų atodūsių ir dejavimų: „Neturime žmogaus. Nėra žmogaus, kuris sutraukytų mūsų kančių pančius. Negirdi jis mūsų šauksmų, nesugraudina jo mūsų dejavimai. Krikščioniškoji siela, pasigailėk mūsų!“ Tave prašo, tavo pagalbos šaukiasi tavo brolis, draugas, pagaliau tavo tėvas ir motina, kurie gal dėl tavo kaltės turi taip sunkiai kentėti. Tačiau tu nekreipi dėmesio į tuos šauksmus ir dejavimus, ir tavo širdis nė kiek nesusijaudina. Toks tu sūnus! Toks draugas! Nenori pasigailėti tų, kurie yra padarę tau tiek gera. Vėlėms iš skaistyklos išgelbėti nesigailėk nieko, ko iš tavęs reikalauja meilė ir teisingumas.
II. Yra naudinga gelbėti skaistykloje esančias vėles
1. Taip darydamas kilsi tobulume. Daugiau bijosi kasdienės nuodėmės, už kurią Dievas taip sunkiai baus. Su didesniu noru atgailausi už nusidėjimus, už kuriuos turėtum sunkiai kentėti skaistykloje. Dažniau mąstysi apie mirtį, todėl geriau atliksi savo pareigas.
2. Įsigysi daug draugų, nes kiek bus išgelbėta sielų, tiek turėsi draugų. Dievas nieko nepalieka be užmokesčio. Tavo maldomis iš skaistyklos išvaduotos vėlės, pasiekusios dangų, iš dėkingumo prašys Viešpatį Dievą, kad tau už tai gausiai atlygintų, ir Dievas išklausys jų prašymus. Jeigu užmirši tas skaistykloje esančias vėles, tai ir jos tave užmirš, jei tave ištiks toks pat likimas kaip ir jas. Tau bus atseikėta tokiu pat saiku, kokiu kitiems seikėjai. Jeigu turi nors kiek tikėjimo, eik į kapines, žiūrėk ir klausykis: matai tūkstančius į tave ištiestų rankų, girdi tūkstančius balsų, šaukiančių: „Pasigailėk mūsų! Būk mūsų išganytojas, ir mes būsime tavo užtarėjos!“ Nesipriešinkime jų prašymams. Jų gerovė mums turėtų rūpėti labiau negu mūsų pačių nauda.
Iš: Jean Chapuis, „Kiekvienos metų dienos apmąstymai“