Subjektyvistinė Liuterio teologija

(paskaita)

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen

Šiais teologinio neišprusimo ir didžiulės sumaišties laikais, kai net aukščiausi Bažnyčios hierarchai imasi girti Martyną Liuterį, norime trumpai pristatyti ir įvertinti jo teologiją.

 

I. Martyno Liuterio teologija

Kaip straipsnyje apie protestantizmą pažymi kun. Schmidbergeris (FSSPX), pagrindinius Martyno Liuterio teologijos bruožus apibendrina keturios jo tezės: Sola Scriptura, Sola Fides, Sola Gratia ir Solus Deus. Pažvelkime į šias tezes katalikų tikėjimo šviesoje.

1. Sola Scriptura

Pirmoji tezė, Sola Scriptura (liet. Vien Raštas), teigia, kad tikėjimas yra pagrįstas vien Šventuoju Raštu ir kad Šventąjį Raštą aiškina pats Šventasis Raštas (praktiškai tai reiškia, kad jo aiškinimas paliekamas jo skaitytojui). Priešingai, Katalikų Bažnyčia moko [Tridento Susirinkime (s.4, 1546) ir Vatikano I Susirinkime (s.3, c.2)], kad tikėjimas yra pagrįstas Dieviškuoju Apreiškimu (dar vadinamu Tikėjimo lobiu, lot. Depositum Fidei), kurį sudaro ne tik Šventasis Raštas, bet ir žodinė „Tradicija“.

Tikėjimo lobį aiškina ne pavieniai žmonės, o Bažnyčia. Ji nustatė, kurios knygos priklauso Šventajam Raštui; ji skelbia tikėjimo dogmas, remdamasi šiomis knygomis ir žodine Tradicija. Pavyzdžiui, Kristaus žengimas dangun yra dogma, kurią Bažnyčia nustatė remdamasi Šventuoju Raštu, o Marijos paėmimas su kūnu į dangų yra dogma, kurią Bažnyčia nustatė remdamasi žodine Tradicija.

2. Sola Fides

Antroji tezė, Sola Fides (liet. Vien tikėjimas), teigia, kad išganymui būtinas vien tikėjimas, o ne tikėjimas ir darbai, kaip moko Bažnyčia. Paremdamas Bažnyčios mokymą, Tridento Susirinkimas (s.6, c.10) cituoja šiuos šv. Jokūbo žodžius: „Jūs matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.“ (Jok 2, 24)

Taigi išganymui reikalingi ir tikėjimas, ir meilė, arba, kitaip tariant, meilės darbai. Jei ekumenistai elgiasi taip, tarsi išganymui reikėtų tik meilės, Martynas Liuteris tvirtina, jog pakanka vien tikėjimo. Koks buvo jo atsakymas į šv.Jokūbo laišką, aiškiai išreiškiantį katalikų mokymą? Liuteris tiesiog išmetė jį iš savo naujojo Biblijos kanono, pavadindamas jį „šiaudiniu laišku“. Iš to matome, kad protestantizmo pradininkas labiau vadovavosi ne Šventuoju Raštu, o savo asmeninėmis subjektyviomis prielaidomis. Panašus likimas laukė ir kitų jam neįtikusių Biblijos dalių.

Be to, svarbu atminti, kad Liuteris tikėjimą supranta visiškai skirtingai nei katalikai. Pasak jo, tikėjimas reiškia pasitikėjimą, kad gailestingasis Dievas atleis žmogui dėl Jėzaus Kristaus, o Bažnyčia moko, kad tikėjimas yra Apreiškimo priėmimas protu dėl jį apreiškusio Dievo autoriteto.

Šiaip ar taip, Liuteris visiškai prarado katalikų tikėjimą nuo tos akimirkos, kai ėmė neigti vieną iš tikėjimo tiesų, nes tas, kuris nepripažįsta nors vienos Apreiškimo tiesos, nepripažįsta jį apreiškusio Dievo autoriteto.

3. Sola Gratia

Trečioji tezė, Sola Gratia (liet. Vien malonė), teigia, kad prigimtinė nuodėmė taip sugadino žmogaus prigimtį, jog jis nebepajėgia pažinti religinių tiesų ar elgtis laisvai ir moraliai. Iš to plaukia, kad malonė nepagydo žmogaus, o tik pridengia jo nuodėmingumą. Tačiau Bažnyčia moko, kad žmogaus prigimtis yra tik puolusi ir sužeista, ir gali būti pagydyta malonės. Žmogus gali pažinti tiesą ir turi laisvą valią, kuri, bendradarbiaudama su malone, leidžia žmogui elgtis moraliai, net jei tai dažnai pareikalauja sunkios kovos.

4. Solus Deus

Ketvirtoji tezė, Solus Deus (liet. Vien Dievas), reiškia tai, kad išganymas ateina tiesiogiai iš Dievo, o ne per Bažnyčią, kunigystę, sakramentus, Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų užtarimą. Liuteris teigia, kad žmogus gali tiesiogiai pasiekti Dievą. Jis nepripažįsta glaudžios vienybės tarp Dievo ir Jo Bažnyčios.

Priešingai:

a. Dievas savo visagalybe visur nustatė hierarchinę tvarką: ir prigimtinėje, ir antgamtinėje srityje, ir danguje, ir skaistykloje, ir pragare. Dėl tik Jam vienam suvokiamų priežasčių Jis paprastai veikia per tarpines priežastis. Pavyzdžiui, atpirkdamas žmones Jis veikė per Švč. Mergelę Mariją (jos „Fiat“), per savo dieviškojo Sūnaus įsikūnijimą, kančią ir mirtį, o vėliau – per Šventąją Katalikų Bažnyčią ir sakramentus.

b. Be to, Dievas, Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenyje, tęsia savo žemiškąjį gyvenimą ir veiklą savo Bažnyčioje. Jo gyvenimas tęsiasi Bažnyčioje, Jo Mistiniame Kūne, o Jo darbai – sakramentuose, per kuriuos jis veikia in propria persona (liet. asmeniškai). Pats didingiausias ir šlovingiausias Jo veiklos pavyzdys, be abejo, yra Šventosios Mišios. Per jas Jis toliau aukoja save Dievui Tėvui – kiekvieną akimirką, dieną ir naktį, ir darys tai iki pat laikų pabaigos.

Liuteris pripažino tik du sakramentus: Krikštą ir vadinamąją „Vakarienę“, kuria jis pakeitė šv. Mišias, neigdamas jų aukojamąjį pobūdį.

 

II. Eretinis Liuterio teologijos pobūdis

Taigi čia pateikėme trumpą Martyno Liuterio mokymo santrauką. Pop. Leonas X savo bulėje „Exsurge Domine“ (1520) šį mokymą, išdėstytą 41 teiginiu, apibūdino kaip „eretišką, klaidingą, papiktinantį, bjaurų pamaldžioms ausims, suvedžiojantį paprastus žmones“.

Pagal Kanonų teisės kodeksą (CIC 1983, Can. 751), „erezija yra pakrikštyto asmens atkaklus bet kurios dieviškojo ir katalikiškojo tikėjimo tiesos neigimas arba užsispyręs abejojimas ja“. Paneigęs ne vieną tikėjimo tiesą, Liuteris tapo eretiku. Turint galvoje jo skelbtų erezijų skaičių, iš jo mokymo kilusių protestantiškų sektų gausybę ir milžinišką žalą, padarytą Katalikų Bažnyčiai bei krikščioniškajai Europai, Liuterį galima vadinti ereziarchu ar net ereziarchų karaliumi.

 

III. Liuterio teologijos nesėkmė

Trumpai apžvelgsime, kaip Liuterio teologija patiria nesėkmę.

1. Teze „Sola Scriptura“ Liuteris paneigia Bažnyčios vaidmenį interpretuojant Šventąjį Raštą, bet atmesdamas Bažnyčią jis atmeta ir patį Šventąjį Raštą, nes tik Bažnyčia pateikia tikrąją jo prasmę.

2. Teze „Sola Fides“ jis paneigia gerų darbų vertę, bet atmesdamas gerus darbus jis atmeta ir tikėjimą, nes tikėjimas be darbų yra miręs (Jok 2, 17).

3. Teze „Sola Gratia“ jis paneigia laisvą valią, bet atmesdamas laisvą valią jis atmeta ir malonę, nes pašvenčiamoji malonė (išskyrus kūdikių krikšto atveju) yra Dievo bendradarbiavimo su žmogaus laisva valia rezultatas.

4. Teze „Solus Deus“ jis paneigia Bažnyčios vaidmenį, bet atmesdamas Bažnyčią jis atmeta ir patį Dievą, nes Bažnyčia veda mus prie Dievo ir pati yra Mistinis Kristaus Kūnas.

Kitaip tariant, norėdamas suteikti daugiau vertės Šventajam Raštui, tikėjimui, malonei ir Dievui, Liuteris atskiria juos nuo su jais neatskiriamai susijusių realijų: mokančiosios Bažnyčios, gerų darbų, laisvos valios ir pašventinančiosios Bažnyčios. Šitaip darydamas, jis, priešingai, juos galų gale nuvertina. Atmesdamas svarbias tikėjimo tiesas, Liuteris prarado viso Apreiškimo prasmę, kaip ir žydai, atmetę Mesiją, nebesuprato Senojo Įstatymo prasmės. Todėl Viešpaties žodžiai žydams tinka ir Liuteriui: „Kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

 

IV. Liuterio teologijos esmė

Jei norime vienu žodžiu apibendrinti Martyno Liuterio teologiją, tinkamiausias terminas būtų „subjektyvizmas“. Užuot paklusęs Bažnyčios autoritetui, kad pažintų tikėjimo tiesas ir sužinotų tikrąją jų prasmę, Liuteris padaro save tikėjimo tiesų (ir netgi Šventojo Rašto kanono) šaltiniu ir vieninteliu jų aiškintoju. Taip pat jis tikėjimo aktą (kuris, kaip jau minėjome, reiškia viso objektyvaus Tikėjimo lobio priėmimą protu) pakeičia grynai subjektyvia dvasios būsena. Psichologinės tokio subjektyvizmo šaknys, ko gero, glūdi Liuterio išgyventame stipriame kaltės jausme. Tai paaiškintų ir jo tikėjimą, kad žmogaus prigimtis yra visiškai sugedusi.

Tad anas keturias tezes tiksliau būtų galima pavadinti „Solus Martinus Lutherus“ (liet. „Vien Martynas Liuteris“).

 

V. Liuterio palikimas

Liuterio palikimas įsitvirtino ne tik protestantų sektose, bet, paskutinius penkiasdešimt metų, ir pačioje Katalikų Bažnyčios širdyje bei šiuolaikinėje mąstysenoje apskritai. Daugelis katalikų perima įvairias protestantiškas idėjas (dažnai sumišusias su katalikiškomis), mano, jog Šventąjį Raštą dera aiškinti patiems, į Bažnyčią žiūri kaip į vien žmogišką ir nuodėmingą instituciją, į Mišias – kaip į „atminimo vakarienę“, kurioje kunigas atlieka tik „pirmininko“ vaidmenį.

Šį palikimą taip pat atspindi tarp šiandieninių katalikų plintantis radikalus subjektyvizmas: jie, regis, nebesupranta, kad tikėjimas yra objektyviai teisingas ir kad jie privalo jį išpažinti ir jo mokyti, užuot puoselėję nesibaigiantį dialogą su kitomis konfesijomis ir religijomis vardan neapibrėžto ir migloto ekumenizmo. Jie nebepripažįsta tokių sąvokų, kaip dogma, erezija, anatema; jie siekia tiesioginio ryšio su Dievu, nepriklausomai nuo Bažnyčios, kunigystės, sakramentų, o ypač – Mišių ir Išpažinties.

Ypač daug protestantiškų elementų randame charizmatiniame judėjime, įgijusiame didžiulį populiarumą Bažnyčioje. Jo atstovai netgi atvirai atmeta Bažnyčią, dogmas, sakramentus, teigdami, jog tai tik trukdo užmegzti tiesioginį santykį su Dievu. Aiškiausiai šie protestantiški elementai matomi vadinamojo „Neokatechumeninio kelio“ charizmatinėse bendruomenėse. Jos skelbia visišką žmogaus nuodėmingumą, neigia tikrąją Bažnyčios prigimtį, sakramentinę kunigystę, aukojamąjį Mišių pobūdį, Tikrąjį Jėzaus buvimą Eucharistijoje, abejoja transsubstanciacija, nuvertina Atgailos sakramentą, propaguoja individualistinį Šventojo Rašto aiškinimą.

Kalbant apie protestanizmo santykį su šiuolaikine mąstysena, jis didele dalimi lėmė subjektyvistinės ir idealistinės filosofijos išplitimą (pradedant Dekartu, Kantu, Hėgeliu ir baigiant Nyče), filosofijos, kuri atitraukia pasaulį nuo Dievo, tiesos, gėrio, grožio ir įstumia jį į ateizmą ir nihilizmą.

Atsižvelgiant į visa tai sunku suprasti, kodėl katalikai turėtų liaupsinti Liuterio pasiekimus.

 

VI. Tariami Martyno Liuterio nuopelnai

Kai kurie giria Liuterį už jo nuoširdumą, pasitikėjimą Dievu, mokymo aiškumą ir sąžiningumą. Tačiau reikia pažymėti, kad šios savybės savaime neturi jokios vertės, jei nėra susijusios su objektyvia tikrove: objektyvia Tiesa ir objektyviu Gėriu. Liuterio subjektyvistinėje teologijoje objektyvi tiesa pakeičiama nuoširdumu, o pasitikėjimas, aiškumas ir sąžiningumas atskiriami nuo objektyvių kriterijų, suteikiančių jiems vertę: pasitikėjimas – nuo Dievo ir Bažnyčios autoriteto, aiškumas – nuo esminių tiesos savybių, sąžinė – nuo moralinio įstatymo, kuriam ji turi paklusti. Šitaip nuoširdumas, pasitikėjimas, aiškumas ir sąžiningumas tampa grynai subjektyviomis – vadinasi, moraliai indiferentiškomis – dvasios būsenomis. Tai logiška radikalaus subjektyvizmo išvada. (Kaipgi neprisiminti nūdien labai populiarios nuostatos: nesvarbu, kuo tiki, jei tik tuo tiki nuoširdžiai. – Red. p.)

Kiti giria Martyną Liuterį už tai, kad jis kritikavo to meto dvasininkijos ir bažnytinės hierarchijos piktnaudžiavimus, net jai pats Liuteris ir nebuvo krikščioniškos moralės pavyzdys: kunigas, „vedęs“ buvusią vienuolę, antisemitas, girtuoklis, psichiškai nestabilus, piktžodžiautojas, mokęs: „Pecca fortier, sed crede fortius” (liet. „Stipriai nusidėk, bet dar stipriau tikėk“).

Šiaip ar taip, kai kurių to metų hierarchų padaryta žala buvo neabejotinai mažesnė nei ta, kurią padarė Liuteris: ne tiek jo sukeltas pilietinis karas Vokietijoje ir religinis visos Europos pasidalijimas, kiek tikėjimo iškraipymas ir iš to plaukianti nepaprasta dvasinė žala milijonams sielų.

Ne, tikrasis gėris, plaukęs iš Martyno Liuterio revoliucijos, yra tas, kurį Dievas dėl savo begalinio gailestingumo suteikė pasinaudodamas visomis šiomis blogybėmis, būtent: Tridento Susirinkimas, kodifikavęs ir visiems amžiams nustatęs Romos ritualą, taip pat dogmatiškai apibrėžęs katalikiškąjį tikėjimą apie Šventąjį Raštą, Tradiciją, Prigimtinę nuodėmę, nuteisinimą tikėjimu ir darbais, nuopelnus, septynis Sakramentus, skaistyklą, pamaldumą šventiesiems ir indulgencijas; kad visi būsimųjų kartų katalikai galėtų mėgautis tuo neišsemiamu malonės ir šventumo šaltiniu – senuoju Romos ritualu; kad galėtų pažinti amžinąsias tikėjimo tiesas, priimdami jas pamaldaus paklusnumo bei nusižeminimo dvasia, ir gyventi pagal jas Švč. Trejybės garbei ir sielų išganymui.

Amen.