„Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ ‒ Efeziečiams 6, 12
„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas.“ ‒ Ilgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams
„Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“, – tuoj po Susirinkimo pripažino kardinolas Suenensas, karštas naujovių šalininkas. Dvasininkus padaryti Bažnyčią griaunančio judėjimo vedliais – sena tikėjimo priešų svajonė.
Mažai katalikų žino apie Ilgalaikę instrukciją „Alta Vendita“ nariams (toliau ‒ Instrukcija), slaptą dokumentą, parašytą XIX a. pirmojoje pusėje, planingą projektą, kurio tikslas – sugriauti Katalikų Bažnyčią. „Alta Vendita“ ‒ šitaip vadinosi aukščiausia karbonarų ložė. Carbonari [liet. angliadegiai] buvo su laisvąja masonerija susijusi Italijos slaptoji draugija, kurią, kaip ir masoneriją apskritai, pasmerkė Katalikų Bažnyčia.[1] Kunigas E. Cahillas knygoje „Freemasonry and the Anti-Christian Movement“ teigia, kad „Alta Vendita“ daugelio buvo laikoma „tuometiniu Europos masonerijos valdančiuoju centru“.[2] Karbonarai aktyviausiai veikė Italijoje ir Prancūzijoje.
Knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Rudolfas Graberis cituoja masoną, kuris skelbė, kad „[laisvosios masonerijos] tikslas yra nebe sugriauti Bažnyčią, bet į ją infiltruotis ir ja pasinaudoti“[3].
Kitaip tariant, kadangi masonerija negali visiškai sunaikinti Kristaus Bažnyčios, ji planuoja ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet ir panaudoti Bažnyčios struktūrą kaip įrankį „atsinaujinimui“, „progresui“ ir „švietimui“, kad įgyvendintų pačios masonerijos principus bei tikslus.
Bendrieji bruožai
Instrukcijoje pateikiama strategija tiesiog pritrenkia savo įžūlumu ir klastingumu. Nuo pat pradžių dokumentas kalba apie procesą, kuriam įgyvendinti reikės dešimtmečių. Sudariusieji dokumentą žinojo, kad neregės jo įgyvendinimo. Jie iškilmingai pradėjo darbą, kurį vykdys ateinančios inicijuotųjų į masoneriją kartos. Instrukcijoje sakoma: „Mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.“
Instrukcija ragino platinti liberalias idėjas visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje ‒ platinti jas taip, kad pasauliečiai, klierikai ir kunigai pamažu perimtų progresyvius principus.
Laikui bėgant liberali ideologija turėtų taip įsiskverbti į Bažnyčią, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas atitiktų moderniąją pasaulėžiūrą, įsišaknijusią Prancūzų revoliucijos „Žmogaus teisių deklaracijoje“ ir kituose „1789-ųjų principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.).
Galop iš taip mąstančių žmonių tarpo turėtų būti išrinktas popiežius, kuris vestų Bažnyčią „švietimo“ ir „atsinaujinimo“ keliu. Jie teigė, kad jų tikslas nėra į Šv. Petro Sostą pasodinti masono. Tikslas – sukurti aplinką, kuri galų gale išugdytų popiežių ir hierarchiją, užvaldytus liberaliosios katalikybės idėjų ir vis dėlto tikinčius, kad jie tebėra ištikimi katalikai.
Tada šie katalikų vadovai nebesipriešintų moderniosioms Revoliucijos idėjoms (kaip tai nuosekliai darė popiežiai nuo 1789 iki 1958 metų, t. y. iki popiežiaus Pijaus XII mirties), bet įskiepytų jas į Bažnyčią. Galutinis rezultatas būtų katalikų dvasininkija ir pasauliečiai, žygiuojantys po Švietimo vėliava, bet tikintys, kad žengia po Apaštališkųjų raktų vėliava.
Ar tai įmanoma?
Tiems, kurie mano, kad šia schema užsimota pernelyg toli ir kad tokį tikslą priešui pasiekti nėra jokių vilčių, priminsime, jog popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII prašė „Instrukciją“ publikuoti, nes siekė, kad tokios tragedijos būtų išvengta.
Vis dėlto jei tokia tragiška padėtis kada nors susidarytų, ją būtų galima neabejotinai atpažinti iš šių trijų požymių:
- Tai sukeltų tokią didžiulę suirutę, kad visas pasaulis suprastų, jog Katalikų Bažnyčios viduje įvyko didelio masto revoliucija. Visiems būtų aišku, kad įvyko „atsinaujinimas“ – sumoderninimas.
- Būtų įvesta nauja teologija, prieštaraujanti ankstesniam mokymui.
- Patys masonai giedotų triumfo giesmę, tikėdami, kad Katalikų Bažnyčiai pagaliau „nušvito akys“ tokiais klausimais, kaip religijų lygybė, sekuliari valstybė, pliuralizmas ir visokie kiti kompromisai.
„Alta Vendita“ dokumentų autentiškumas
Slaptieji „Alta Vendita“ dokumentai, kurie pateko į popiežiaus Grigaliaus XVI rankas, buvo sukurti nuo 1820 iki 1846 metų. Popiežiui Pijui IX paprašius, juos publikavo Cretineau-Joly savo darbe „L'Eglise romaine et la Révolution“ („Romos Bažnyčia ir Revoliucija“)[4].
Autoriui adresuota 1861 m. vasario 25 d. breve popiežius Pijus IX garantavo tų dokumentų autentiškumą, bet niekam neleido atskleisti į tą korespondenciją įsitraukusių tikrųjų „Alta Vendita“ narių vardų.
Visas Instrukcijos tekstas taip pat įtrauktas į mons. George‘o E. Dillono knygą „La guerre de l'antéchrist contre la civilisation chrétienne“ [„Antikristo karas prieš katalikišką civilizaciją“, 1885]. Kai popiežiui Leonui XIII buvo pristatytas mons. Dillono knygos egzempliorius, knyga jam padarė tokį įspūdį, kad jis įsakė jo paties lėšomis papildyti ir išleisti knygos versiją italų kalba.[5]
Enciklikoje „Humanum genus“ (1884) Leonas XIII ragino katalikų vadovus „nuplėšti kaukę masonerijai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas ji yra iš tikrųjų“[6]. Tų dokumentų publikavimas buvo priemonė „kaukei nuplėšti“. Popiežiai prašė išleisti tuos laiškus, nes norėjo, kad visi katalikai žinotų slaptųjų draugijų planus sugriauti Katalikų Bažnyčią iš vidaus, kad liktų budrūs ir neleistų tokiai katastrofai įvykti.
Ilgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams
Toliau pateikiama ne visa Instrukcija, bet labiausiai mūsų temą atitinkančios jos ištraukos. Dokumente rašoma [išskyrimas mano]:
„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas. (...)
Popiežius, kad ir koks jis būtų, niekada nestos į slaptąsias draugijas. Slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį Bažnyčios ir popiežiaus link, siekiant užkariauti juos abu.
Darbas, kurio ruošiamės imtis, nėra dienos, mėnesio ar metų darbas ‒ jis gali tęstis daugelį metų, galbūt šimtmetį; bet mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.
Mes neketiname patraukti popiežių tarnauti mūsų reikalui ar padaryti jų mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. Tai būtų kvaila svajonė. O jei įvykiai pasisuktų taip, kad, pavyzdžiui, kurie nors kardinolai ar prelatai laisva valia ar pasitelkus apgaulę pažintų dalį mūsų paslapčių, tai visiškai nebūtų pagrindas stengtis iškelti juos į Petro Sostą. Toks iškėlimas mus sužlugdytų. Nes jei vedini ambicijos jie ir pasirinktų apostazę, tas pats valdžios troškimas priverstų juos mus paaukoti. Tai, ko turime tikėtis ir laukti, kaip žydai laukia Mesijo, yra mūsų poreikius atitinkantis popiežius. (...)
Su juo šturmuoti Bažnyčios žygiuosime saugiau nei su mūsų prancūzų brolių pamfletais ar net su Anglijos auksu. Ar žinote, kodėl? Nes turint vien tai, mums nereikės nei Hanibalo acto, nei parako, nei mūsų ginklų tam, kad sukrėstume uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią. Užteks į mūsų sąmokslą įtraukti mažąjį Petro įpėdinio pirštelį, ir tas pirštelis bus tiek pat naudingas šiam kryžiaus žygiui, kaip visi krikščionijos urbonai II-ieji ir šventieji bernardai.
Mes neabejojame, kad pasieksime šį aukščiausiąjį mūsų pastangų tikslą. Tačiau kada ir kaip? Nežinomasis dar nepasirodė. Vis dėlto tam, kad niekas nenukreiptų mūsų nuo užsibrėžto plano, bet, priešingai ‒ visos jėgos būtų skirtos jam, lyg jau rytoj sėkmė turėtų vainikuoti mūsų darbą, mes šia instrukcija (ji turi būti nuslėpta nuo naujai priimtųjų) norime duoti Aukščiausiajai ložei vadovaujantiems pareigūnams tam tikrų patarimų, kuriuos jie turėtų perduoti visiems broliams instrukcijos arba memorandumo forma. (...)
Taigi, kad užsitikrintume mūsų norus atitinkantį popiežių, pirmiausia turime šitam popiežiui išugdyti žmonių kartą, vertą karalystės, apie kurią svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite tiesiai pas jaunimą, o jeigu įmanoma ‒ netgi pas vaikus. (...)
Jūs įsigudrinsite už mažą kainą pelnyti gerų katalikų ir tikrų patriotų reputaciją. Ši reputacija atvers mūsų idėjoms jaunų kunigų ir vienuolių širdis. Po kelerių metų ši jaunoji kunigija natūraliai įsilies į visas tarnybas. Ji valdys, teis, administruos, patarinės ir bus pašaukta išrinkti būsimą popiežių. Šis popiežius, kaip dauguma jo amžininkų, bus daugiau ar mažiau neišvengiamai persiėmęs itališkais ir humanistiniais principais, kuriuos dabar rengiamės paskleisti. Šį mažą garstyčios grūdelį mes patikime žemei, bet teisingumo saulė išaugins jį į galingiausią jėgą, ir vieną gražią dieną jūs pamatysite, kokį gausų derlių atneš ši sėklytė.
Kelyje, kurį tiesiame savo broliams, esama didelių kliūčių ir įvairiausių sunkumų. Jie nugalės visa tai savo patyrimu ir įžvalgumu. Tikslas yra toks nuostabus, jog svarbu pavėjui pakelti visas bures, kad jį pasiektume. Norite Italijoje sukelti revoliuciją? Ieškokite popiežiaus, kurio portretą ką tik nupiešėme. Norite Babilono paleistuvės soste įtvirtinti išrinktųjų valdžią? Padarykite, kad kunigai žygiuotų po jūsų vėliava tikėdami, jog žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. Norite išnaikinti paskutinį tironų ir prispaudėjų pėdsaką? Užmeskite savo tinklus kaip Simonas, Jono sūnus, išskleiskite juos ne jūroje, o zakristijų, seminarijų, vienuolynų dugne, ir jei neskubėsite, pažadame jums dar nuostabesnį laimikį. Žuvų žvejas taps žmonių žveju: jūs žvejosite draugus ir vesite juos prie Apaštalų Sosto. Galiausiai jūs sužvejosite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava, revoliuciją, kurią tereikės truputėlį paskatinti, kad užsiliepsnotų ugnis visose keturiose pasaulio šalyse.“
Mums belieka ištirti, kiek sėkmingas buvo šis planas.
Švietimas, mano drauge, tiesiog „dvelkia ore“
XIX a. visuomenę vis labiau persmelkė liberalūs Apšvietos ir Prancūzų revoliucijos principai, stipriai pakenkdami katalikų tikėjimui ir katalikiškai valstybei. Europiečių ‒ tiek valstybės veikėjų, tiek dvasininkų ‒ protus užvaldė tokios tariamai „palankesnės ir švelnesnės“, o iš tikrųjų ‒ klaidingos idėjos, kaip religinis pliuralizmas, religinis indiferentizmas, demokratija, skelbianti, kad visa valdžia kyla iš žmonių, neteisinga laisvės samprata, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, tarpreliginiai susitikimai bei kitos naujovės.
XIX a. ir XX a. pirmosios pusės popiežiai ryžtingai kovojo su šiomis pavojingomis srovėmis. Apsiginklavę aštria įžvalga ir bekompromisiu tikėjimu, šie popiežiai atsispyrė bet kokioms apgaulėms. Jie žinojo, jog blogi principai, kad ir kokie garbingi atrodytų, negali nešti gerų vaisių. Taip pat jie suprato, kad tai patys blogiausi principai, nes jų šaknys glūdėjo ne tik erezijoje, bet ir apostazėje.
Kaip pareigingi karvedžiai, bet kuria kaina ginantys savo pozicijas, šie popiežiai į moderniojo pasaulio klaidas nukreipė galingas patrankas ir ėmė šaudyti be sustojimo. Jų patrankų sviediniai buvo enciklikos. Jos niekada neprašaudavo pro šalį.[7]
Stipriausias, viską aplinkui šluojantis sprogimas nuaidėjo 1864 m., pasirodžius monumentaliajam Pijaus IX „Klaidų sąrašui“ (Syllabus errorum). Kai dūmai išsisklaidė, niekas iš dalyvavusiųjų mūšyje nebeturėjo abejonių, kieno pusėje kovoja. Buvo nubrėžtos aiškios fronto linijos. Šiame „Sąraše“ Pijus IX pasmerkė pagrindines moderniojo pasaulio klaidas ne dėl to, kad jos buvo modernios, o dėl to, kad šios naujosios idėjos buvo įsišaknijusios panteistiniame natūralizme, buvo nesuderinamos su katalikų mokymu ir griovė visuomenę.
„Syllabus“ mokymas buvo nukreiptas prieš liberalizmą, o liberalizmo principai buvo nukreipti prieš „Syllabus“. Tai neabejodamos pripažino abi konflikto pusės. Kunigas Denisas Fahey pavadino šį kortų atskleidimą taip: „Pijus IX prieš panteistinį Žmogaus sudievinimą“[8]. Kalbėdamas kitos pusės vardu, prancūzų masonas Ferdinandas Buissonas paskelbė: „Mokykla negali likti neutrali tarp „Syllabus“ ir „Žmogaus teisių Deklaracijos“.“[9]
„Liberalieji katalikai“
Tačiau XIX amžius matė naują katalikų veislę, utopiškai siekiančią kompromiso tarp tų dviejų pasaulėžiūrų. Šie žmonės ieškojo 1789 m. Revoliucijos principuose to, ką jie įsivaizdavo esant „gera“, ir bandė tai įvesti į Bažnyčią. Daug dvasininkų, užsikrėtusių laiko dvasia, buvo sugauti į šį tinklą, „užmestą zakristijose ir seminarijose“. Jie tapo žinomi kaip „liberalieji katalikai“. Popiežius Pijus IX sakė, kad jie yra pikčiausi Bažnyčios priešai. Nepaisant to, jų gretos augo.
Popiežius Pijus X ir modernizmas
Krizė labai sustiprėjo apie XX a. pradžią, kai 1789-ųjų liberalizmas, iki tol „dvelkęs ore“, įsiūbavo modernizmo viesulą. Kun. Vincentas Micelis pavadino jį erezija ir išvardijo modernizmo „tėvų trejybę“:
- Jo religinis protėvis yra protestantiškoji Reformacija.
- Jo filosofinis tėvas yra Švietimo filosofija.
- Politiškai jo veislė kyla iš Prancūzų revoliucijos.[10]
Popiežius Pijus X, įžengęs į Šv. Petro Sostą 1903 m., atpažino, kad modernizmas yra mirtiniausias maras ir turi būti išnaikintas. Jis rašė, kad svarbiausia popiežiaus pareiga yra užtikrinti katalikų mokymo grynumą ir integralumą, o toliau pareiškė, kad jei sėdėtų sudėjęs rankas, apleistų šią esminę savo pareigą.[11]
Šv. Pijus X paskelbė karą modernizmui, išleido prieš jį nukreiptą encikliką „Pascendi“ ir dekretą „Lamentabili“, įvedė antimodernistinę priesaiką, kurią turėjo duoti visi kunigai ir teologijos dėstytojai, išvalė seminarijas bei universitetus nuo modernistų ir ekskomunikavo užsispyrėlius bei neatgailaujančius. Šv. Pijus X savo dienomis efektyviai sustabdė modernizmo plitimą. Tačiau pasakojama, kad kai jį pasveikino išrovus tokią baisią klaidą, šv. Pijus X bematant atsakė, jog, nepaisant visų jo pastangų, jam nepavyko žvėries užmušti, bet tiktai nustumti į pogrindį. Jis perspėjo, kad jeigu Bažnyčios vadovai nebus budrūs, modernizmas sugrįš nuodingesnis nei bet kada.[12]
Pavojaus signalas Kurijoje
Mažai žinoma drama, atsiskleidusi valdant Pijui XI, parodo, kad pogrindinė modernistinės minties srovė buvo gyva ir stipri iš karto po Pijaus X ėjusiame laikotarpyje. Tėvas Raymond‘as Dulacas pasakoja, kad slaptoje konsistorijoje 1923 m. gegužės 23 d. popiežius Pijus XI apklausė trisdešimt Kurijos kardinolų, ar ne laikas būtų surengti visuotinį Susirinkimą. Dalyvavo tokie iškilūs prelatai kaip kardinolai Merry del Val, De Lai, Gasparri, Boggiani ir Billot. Kardinolai patarė to nedaryti. Kardinolas Billot perspėjo: „Didžiulių skirtumų tarp vyskupų egzistavimas negali būti nuslėptas... Yra rizika, kad kils diskusijos, kurios užsitęs be galo ilgai.“ Boggiani priminė modernistų teorijas, nuo kurių, kaip jis sakė, nebuvo švari dalis kardinolų ir vyskupų. „Šis mąstymas gali palenkti kai kuriuos [Susirinkimo] tėvus pateikti siūlymus ar įvesti metodus, nesuderinamus su katalikų tradicijomis.“ Billot kalbėjo dar tiksliau. Jis išreiškė nuogąstavimą, kad Susirinkimu manipuliuos „pikčiausi Bažnyčios priešai, modernistai, kurie, kaip rodo tam tikri ženklai, jau ruošiasi įvykdyti revoliuciją Bažnyčioje, naujuosius 1789-tuosius“[13].
Perspėdami nešaukti Susirinkimo dėl tokių priežasčių, šie kardinolai pasirodė sugebantys geriau pažinti „laiko ženklus“ nei visi Vatikano II „Susirinkimo dvasios“ įkvėpti teologai kartu paėmus. Tačiau jų nuogąstavimas gali turėti ir gilesnes šaknis. Jiems galėjo iškilti prieš akis blogą šlovę pelniusio „apšviestojo“ kanauninko Roca‘os (1830–1893) raštai. Roca pamokslavo revoliuciją bei Bažnyčios „reformą“ ir pranašavo perversmą Bažnyčioje, kurį įvykdys Susirinkimas.
Kanauninko Roca‘os revoliuciniai kliedesiai
Knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Graberis mini kanauninko Roca‘os ateities viziją apie naująją apšviestąją Bažnyčią, paveiktą „Jėzaus ir apaštalų socializmo“[14]. XIX a. viduryje Roca numatė: „Naujoji Bažnyčia, kurioje galbūt nieko nebeliks iš scholastinio mokymo ir buvusio Bažnyčios pavidalo, vis dėlto bus Romos pašventinta ir gaus iš jos kanoninę jurisdikciją.“ Vyskupas Graberis, komentuodamas šį ateities numatymą, pastebėjo: „Prieš keletą metų tai dar buvo mums neįsivaizduojama, bet šiandien?..“[15]
Kanauninkas Roca taip pat numatė liturginę „reformą“. Apie ateities liturgiją jis kalbėjo tikėdamas, „kad dieviškasis kultas, t. y. jo forma, kurią nustato liturgija, ceremonialas, ritualas ir Romos Bažnyčios nurodymai, greitai bus pakeistas visuotiniame Susirinkime, kuris atstatys garbingąjį auksinių apaštalų laikų paprastumą pagal tai, ką diktuoja sąžinė ir modernioji civilizacija“[16].
Jis išpranašavo, kad šiame Susirinkime įvyks „tobulas moderniosios civilizacijos ir Kristaus idealo Jo Evangelijoje susijungimas. Tai bus Naujosios visuomeninės tvarkos pašventinimas ir iškilmingas moderniosios civilizacijos krikštas“.
Roca taip pat kalbėjo apie popiežystės ateitį. Jis rašė: „Ne už kalnų laukia auka, kuri bus iškilmingas kaltės išpirkimo aktas... Popiežystė kris; ji mirs nuo pašventinto peilio, kurį nukals paskutinio Susirinkimo tėvai. Popiežiškasis ciesorius yra auka, karūnuota aukojimui.“[17]
Roca entuziastingai pranašavo „naująją religiją“, „naująsias dogmas“, „naująjį ritualą“, „naująją kunigystę“. Jis vadina naujuosius kunigus „progresistais“; jis kalba apie sutanos „panaikinimą“ ir „kunigų vedybas“.[18]
Roca‘os ir „Alta Vendita“ aidus galima rasti rozenkreicerio[19] dr. Rudolpho Steinerio žodžiuose, kai jis 1910 m. pareiškė: „Norint, kad tai būtų paskelbta, mums reikia Susirinkimo ir popiežiaus.“[20]
Didysis Susirinkimas, kurio niekada nebuvo
Apie 1948 m. popiežius Pijus XII, paprašytas ištikimo ortodokso kardinolo Ruffini, svarstė galimybę sušaukti visuotinį Susirinkimą ir net keletą metų vykdė būtinus pasiruošimus. Yra įrodymų, kad progresistiniai sluoksniai Romoje įtikino Pijų XII nevykdyti šio plano, nes būta aiškių ženklų, jog šis Susirinkimas atitiks encikliką „Humani generis“. Kaip ir ši didžioji 1950 m. enciklika, naujasis Susirinkimas būtų kovęsis su „klaidingomis nuomonėmis, kurios grasina iš pagrindų pakirsti katalikišką mokymą“[21].
Tragiška, bet popiežius Pijus XII nutarė, jog yra per daug senyvo amžiaus, kad pajėgtų ant savo pečių panešti tokio svarbaus darbo naštą, ir nuramino save mintimi: „Tai liks mano įpėdiniui.“[22]
Roncalli‘o uždavinys – „pašventinti ekumenizmą“
Valdant Pijui XII, Šventoji Tarnyba, sumaniai vadovaujama kardinolo Ottaviani‘o, išlaikė katalikišką aplinką saugią, tvirtai supančiojusi laukinius modernizmo arklius. Daugelis šiandienos modernistinių teologų su panieka prisimena, kaip tuo laikotarpiu jiems ir jų draugams buvo „maunamas antsnukis“. Tačiau netgi Ottaviani‘s negalėjo sulaikyti to, kas įvyko 1958 metais. Naujos rūšies popiežius, „kuris, kaip progresistai tikėjo, buvo palankus jų reikalui“[23], įžengė į Pontifiko Sostą ir privertė to nenorintį Ottavianį atšauti skląstį, atidaryti aptvarą ir bėgti šalin.
Reikia pabrėžti, kad tokia įvykių tėkmė buvo nenumatyta. Sužinojęs, kad Pijus XII mirė, senasis Dom Lambertas Beauduinas, kardinolo Roncalli‘o (būsimojo Jono XXIII) draugas, patikėjo kunigui Louis Bouyer tokią mintį: „Jei jie išrinks Roncallį, viskas bus išgelbėta; jis pajėgs sušaukti Susirinkimą ir pašventinti ekumenizmą.“[24] Taip ir atsitiko: kardinolas Roncalli‘s buvo išrinktas ir sušaukė Susirinkimą, kuris „pašventino ekumenizmą“. „Revoliucija, apsirengusi tiara ir arnotu“, jau vyko.
Popiežiaus Jono revoliucija
Faktas, kad liberalių teologų (periti) bei vyskupų klika užgrobė Vatikano II Susirinkimą (1962–1965), užsibrėžusi pakeisti Bažnyčią pagal savo įvaizdavimą, įgyvendindama „naująją teologiją“, yra gerai žinomas ir puikiai dokumentuotas.[25] Tiek Susirinkimo kritikai, tiek gynėjai šiuo klausimu sutaria. Knygoje „Vatican II Revisited“ vyskupas Aloysius J. Wycislo (egzaltuotas Vatikano II Susirinkimo revoliucijos gynėjas) su entuziazmu skelbia, kad „teologai ir Biblijos tyrinėtojai, kurie metų metus buvo pasislėpę „po šydu“, staiga iškilo į paviršių kaip periti (teologiniai ekspertai, buvę vyskupų patarėjais Susirinkime), ir jų po II Vatikano išėjusios knygos bei komentarai tapo populiariais skaitiniais“[26].
Jis rašo, kad „popiežiaus Pijaus XII enciklika „Humani generis“ padarė triuškinantį poveikį ne vienam iki Susirinkimo rašiusiam teologui“[27], ir paaiškina, kad „ankstyvojo pasirengimo Susirinkimui metu šie teologai (daugiausia prancūzai ir keli vokiečiai), kurių veikla buvo suvaržyta popiežiaus Pijaus XII, vis dar buvo pogrindyje. Popiežius Jonas ramiai atšaukė prakeikimą įtakingiausiems iš jų. Tačiau ne vienas jų liko įtartinas Šventosios Tarnybos pareigūnams“[28].
Vyskupas Wycislo gieda garbinimo giesmes triumfuojantiems progresistams, tokiems kaip Hansas Küngas, Karlas Rahneris, Johnas Courtney Murray, Yves Congaras, Edwardas Schilebeeckxas ir Gregory Baumas, kurie prieš Susirinkimą buvo laikomi įtartinais, bet dabar yra vadinami teologijos šviesuliais.[29]
Galų gale tie, kuriuos Pijus XII laikė netinkamais vaikščioti katalikybės gatvėmis, dabar kontroliuoja visą miestą. Ir, tarsi vainikuojant jų pasiekimus, netrukus po Susirinkimo uždarymo buvo tylomis panaikinta Antimodernistinė priesaika. Šv. Pijus X išpranašavo tiksliai. Valdančiųjų budrumo trūkumas leido modernizmui kerštingai sugrįžti.
„Žygiavimas po nauja vėliava“
Vatikano II Susirinkime vyko nesuskaičiuojami mūšiai tarp Tarptautinės tėvų grupės (Coetus internationalis patrum), kovojusios už Tradicijos išsaugojimą, ir progresistų vadovaujamos Reino grupės. Tragedija buvo ta, kad galų gale pastarasis, liberalus ir modernistinis, elementas, pasiekė persvarą.[30]
Kiekvienam, turinčiam akis bei matančiam, buvo akivaizdu, kad Susirinkimas atvėrė duris daugeliui idėjų, kurios anksčiau buvo pasmerktos Bažnyčios mokymo, bet atitiko modernistinį mąstymą. Tai atsitiko ne atsitiktinai, bet suplanuotai. Progresistai Vatikane išvengė savo modernistinių klaidų pasmerkimo. Jie sąmoningai suplanavo įvelti į Susirinkimo tekstus dviprasmybes, kurias ketino išnaudoti savo naudai po Susirinkimo.[31] Šios dviprasmybės buvo išnaudotos įvedant į Katalikų Bažnyčią ekumenizmą, kuris buvo pasmerktas popiežiaus Pijaus XI; religinę laisvę[32], pasmerktą XIX a. ir XX a. pradžios popiežių (ypač popiežiaus Pijaus IX); naująją liturgiją, grindžiamą ekumenizmo principais ir arkivyskupo Bugnini‘o pavadintą „didžiuoju Katalikų Bažnyčios užkariavimu“; kolegializmą, kuris iš esmės pakerta popiežiaus vadovavimą Bažnyčiai, ir „naują santykį su pasauliu“ – ypač viename iš radikaliausių Susirinkimo dokumentų – „Gaudium et spes“.
Kaip ir tikėjosi „Alta Vendita“ instrukcijos autoriai, liberaliosios kultūros idėjos galų gale laimėjo pagrindinių katalikų hierarchijos šulų palankumą ir išplito visoje Bažnyčioje. Rezultatas buvo iki tol neregėta tikėjimo krizė, kuri gilėja ir toliau. Tuo tarpu nesuskaičiuojami aukštose vietose įsitaisę Bažnyčios vyrai, akivaizdžiai įkvėpti „Vatikano II Susirinkimo dvasios“, be paliovos liaupsina posusirinkimines reformas, kurios leido šiai tragedijai įvykti.
Masoniškųjų smegenų plovėjų džiaugsmo šūksniai
Tačiau dėl tokios įvykių eigos yra pakiliai nusiteikę ne tik daugelis mūsų Bažnyčios vadovų, bet ir masonai. Jie džiūgauja, kad katalikai pagaliau „išvydo šviesą“, kadangi daugelis jų masoniškų principų buvo pagaliau palaiminti Bažnyčios.
Škotiškojo ritualo masonas Yves‘as Marsaudonas knygoje „Ekumenizmas tradicinio masono akimis“ gyrė ekumenizmą, subrandintą Vatikano II Susirinkimo. Jis rašė: „Katalikai... neturi pamiršti, kad visi keliai veda į Dievą. Jie turės susitaikyti su tuo, kad ši drąsi laisvamanybės idėja, kurią mes tikrai galime pavadinti revoliucija, besiliejančia iš mūsų masoniškųjų ložių, nuostabiai pasklido Šv. Petro bazilikoje.“[33]
Po Susirinkimo įsigalėjusi abejonės ir revoliucijos dvasia, matyt, sušildė širdį prancūzų masonui Jacques‘ui Mitterand‘ui. Jis pritariančiai rašė: „Kažkas Bažnyčioje pasikeitė, ir popiežiaus duodami atsakymai į pačius svarbiausius klausimus, tokius kaip kunigų celibatas bei gimimų kontrolė, yra karštai ginčijami pačios Bažnyčios viduje. Aukščiausiojo Pontifiko žodžiu abejoja vyskupai, kunigai, tikintieji. Masonas, žmogus, abejojantis dogma, tai jau laikys atvirai masonišku mąstymu.“[34]
Marcelis Prelot, Du (Doubs) regiono Prancūzijoje senatorius, aprašydamas tai, kas įvyko, eina daug toliau. Jis rašo: „Mes kovojome visą šimtmetį, siekdami įnešti savo idėjas į Bažnyčią, kad jos joje įsivyrautų, ir mums niekaip nepasisekdavo. Galų gale atėjo Vatikano II Susirinkimas, ir mes triumfavome. Nuo tada Šventoji Bažnyčia įsakmiai ir oficialiai patvirtino liberaliosios katalikybės siūlomas idėjas ir principus.“[35]
Prelot teiginį verta pakomentuoti, nes turime aiškiai skirti Bažnyčią nuo Bažnyčios hierarchų. Nepaisant bet kokių pretenzingų masonų tvirtinimų, yra neįmanoma, kad pati „Šventoji Bažnyčia“ „įsakmiai ir oficialiai patvirtintų“ mokymo klaidas. Bažnyčia, mistinis Kristaus Kūnas, negali įpulti į klaidą. Mūsų Viešpats pažadėjo, kad „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Bet tai nereiškia, kad Bažnyčios hierarchai, užimantys net aukščiausio lygio postus, negali užsikrėsti liberalia amžiaus dvasia ir propaguoti idėjų bei praktikų, kurios yra priešingos amžinajam Bažnyčios mokymui.[36]
Atotrūkis nuo praeities
„Konservatoriai“, neigiantys, kad kai kurie Vatikano II Susirinkimo punktai – bent jau savo dviprasmiškumu, potekstėmis bei nutylėjimais – yra atotrūkis nuo Tradicijos ir ankstesnių Bažnyčios mokymo teiginių, neįsiklausė, ką kalba patys Susirinkimo judintojai ir sukrėtėjai, kurie be jokios gėdos tai pripažįsta.
Yves‘as Congaras, vienas iš reformos architektų, su ramiu pasitenkinimu pastebėjo, kad „Bažnyčia taikingai pergyveno savąją Spalio revoliuciją“[37]. Tas pats kunigas Yves‘as Congaras teigė, kad Susirinkimo Deklaracija apie religijos laisvę yra priešinga popiežiaus Pijaus IX enciklikai „Syllabus“. Apie Deklaracijos 2-ąjį straipsnį jis pasakė: „Negalima paneigti, kad toks tekstas sako kai ką iš esmės skirtingo nei 1864 m. „Syllabus“ ir netgi beveik priešingo to dokumento teiginiams nr. 15 ir 77–79.“[38]
Galų gale prieš kelis metus kardinolas Ratzingeris, akivaizdžiai nesujaudintas šio prisipažinimo, rašė, kad vertina Susirinkimo tekstą „Gaudium et spes“ kaip „antisąrašą“ (antisyllabus). Jis rašo: „Jeigu norima pateikti diagnozę tekstui [„Gaudium et spes“] kaip visumai, tai galėtume sakyti, kad (kartu su tekstais apie religinę laisvę ir pasaulio religijas) tai yra Pijaus IX „Sąrašo“ pataisymas, tam tikras „antisąrašas“. Čia pasitenkinsime pasakydami, kad tekstas veikia kaip „Antisąrašas“ ir todėl yra Bažnyčios bandymas oficialiai susitaikyti su naująja era, prasidėjusia nuo 1789 metų.“[39]
Tiesą sakant, naujosios eros, prasidėjusios 1789 m., esmė yra ta, kad „Žmogaus teisės“ buvo iškeltos aukščiau už Dievo teises. Iš tiesų šis kardinolo Ratzingerio komentaras kelia nerimą, ypač todėl, kad jis nuskambėjo iš lūpų žmogaus, kuris, kaip Šventosios tikėjimo mokymo kongregacijos galva, dabar [1999 m. – vert. past.] yra atsakingas už katalikiško mokymo grynumo saugojimą. Bet mes taip pat galime pacituoti panašų progresisto kardinolo Suenenso pasisakymą, kuriame kalbama apie „senųjų režimų“ žlugimą. Žodžiai, kuriuos jis pasakė apie Susirinkimą, yra iškalbingiausi, labiausiai šiurpinantys ir labiausiai demaskuojantys. Suenensas paskelbė: „Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje.“[40]
Vatikano II Susirinkimo dokumentų statusas
Ilgus metus katalikai klaidingai manė, kad pastoraciniam (ganytojiškam) Vatikano II Susirinkimui turi paklusti su tokiu pat tikėjimo pritarimu, kaip ir dogmin susirinkimams. Tačiau šiuo atveju taip nėra.
Susirinkimo tėvai ne kartą nurodė, kad Vatikano II Susirinkimas yra pastoracinis susirinkimas, t. y. toks susirinkimas, kuris užsiima ne tikėjimo apibrėžimu, bet jo įgyvendinimu. Faktą, kad Vatikano II Susirinkimas yra žemesnio rango už dogmatinį Bažnyčios susirinkimą, patvirtina Susirinkimo tėvo vysk. Thomo Morriso užrašytas liudijimas, kuris jam prašant buvo užantspauduotas ir atplėštas tik po jo mirties: „Man palengvėjo, kai mums buvo pasakyta, jog šis Susirinkimas nesiekia apibrėžti ir pateikti galutinių doktrinos teiginių, nes teiginiai apie doktriną turi būti labai kruopščiai formuluojami, o aš Susirinkimo dokumentus laikiau neišbaigtus ir taisytinus.“[41]
Uždarant Susirinkimą, vyskupai paprašė Susirinkimo generalinį sekretorių arkivyskupą Pericle Felicį pateikti tai, ką teologai vadina Susirinkimo „teologine nota“, tai yra nusakyti Vatikano II Susirinkimo mokymų doktrininį „svorį“. Felici‘s atsakė: „Kalbėdami apie atskiras schemas ar skyrius, turime juose išskirti tuos teiginius, kurie jau buvo dogmatiškai apibrėžti praeityje; o dėl naujo, neįprasto pobūdžio deklaracijų, turime daryti išlygas.“[42]
Uždarius Vatikano II Susirinkimą, Paulius VI pateikė šį paaiškinimą: „Esama tokių, kurie klausia, kokį autoritetą, kokį teologinį apibūdinimą Susirinkimas siekė suteikti savo mokymui, turint omenyje, kad jis vengė skelbti iškilmingus dogmatinius apibrėžimus, atitinkančius Bažnyčios mokymo neklaidingumo sąlygas. Atsakymą gali žinoti visi, kurie prisimena 1964 m. kovo 6 d. Susirinkimo deklaraciją: kadangi Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio, jis vengė ekstraordinariniu [ypatingu] būdu skelbti dogmas, turinčias neklaidingumo svorį.“[43]
Kitaip tariant, Vatikano II Susirinkimui nėra privaloma paklusti su besąlygišku tikėjimo pritarimu, kaip reikėtų paklusti dogmatiniam Susirinkimui. Vatikano II Susirinkimo daugiažodžiai ir dviprasmiški teiginiai nė iš tolo neprilygsta dogminėms ištarmėms. Dėl to Susirinkimo įvestos naujovės nėra besąlygiškai privalomos tikintiesiems. Katalikai gali „daryti išlygas“ ir netgi priešintis bet kokiems Susirinkimo mokymams, kurie prieštarautų amžinajam visų šimtmečių Magisteriumui.
„Revoliucija, apsirengusi tiara ir arnotu“
Sprendžiant pagal visus požymius, revoliucija, įvykusi po Vatikano II Susirinkimo, įgyvendina „Alta Vendita“ instrukcijos planus, taip pat kanauninko Roca‘os pranašavimus:
- Visas pasaulis tapo liudininku, kaip Katalikų Bažnyčioje tarptautiniu mastu įvyko visiškas giluminis pasikeitimas, prisiderinant prie šiuolaikinio pasaulio.
- Tiek Vatikano II Susirinkimo gynėjai, tiek jo kritikai pripažįsta, kad tam tikros teologinės srovės, įsigalėjusios Bažnyčioje per Susirinkimą ir po jo, reiškia atotrūkį nuo praeities.
- Patys masonai džiūgauja, kad dėl Susirinkimo jų idėjos „nuostabiai pasklido Šv. Petro bazilikoje“.
Bažnyčios kančia
Taigi kančia, kurią dabar kenčia mūsų Šventoji Bažnyčia, nėra paslaptis. Beatodairiškai ignoruodami praeities popiežius, dabartiniai mūsų Bažnyčios vadovai pastatė pavojingą struktūrą, griaunančią pačią save. Nors popiežius Paulius VI dejavo, kad „Bažnyčia yra savigriovos būklėje“, jis, kaip ir prieš tai buvęs pontifikas, reikalavo, kad visu greičiu būtų tęsiamas šią savigriovą sukėlęs pragaištingasis aggiornamento [„atsinaujinimas“].
Tokios „velniškos dezorientacijos“ (terminas, kurį Fatimos Dievo Motinos regėtoja sesuo Liucija pavartojo nusakydama daugelio šiandieninių hierarchų mąstymo būklę) akivaizdoje vienintelis visų neabejingų katalikų atsakymas turėtų būti:
1) daug melstis, ypač šv. Rožančių;
2) studijuoti tradicinį Katalikų Bažnyčios dogmatinį ir moralinį mokymą, koks yra išdėstytas katalikų raštuose iki Vatikano II Susirinkimo, ir stengtis pagal jį gyventi;
3) būti prisirišusiems prie tradicinių Mišių, kuriose katalikų tikėjimas bei pamaldumas išreiškiamas visoje savo pilnatvėje, nepažeistas šiandieninio ekumenizmo;
4) iš visų jėgų priešintis po Vatikano II Susirinkimo išplitusioms liberalioms srovėms, niokojančioms mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią;
5) su meile paaiškinti kitiems tradicines tikėjimo tiesas ir įspėti juos apie šių laikų klaidas;
6) melstis, kad pakankamai gausi hierarchijos dalis sugrįžtų prie sveiko mąstymo;
7) didžiai pasitikėti Dievo Motina ir jos galia sugrąžinti katalikų vadovus atgal į katalikų Tradiciją;
8) niekada nedaryti kompromisų tikėjimo ar moralės klausimuose.
„Tik ji gali jums padėti“
Kadangi dabartinė kova iš esmės yra antgamtinis mūšis, mes negalime ignoruoti antgamtinės pagalbos, kuri buvo mums duota Fatimoje 1917 metais. Visi neabejingi katalikai turėtų ištikimai vykdyti Fatimos Dievo Motinos reikalavimus ir ypač melstis bei dirbti siekdami Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai bus raktas, kuris sugriaus „Rusijos klaidas“ ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, taip pat Bažnyčios viduje. Pažadėtame Nekaltosios Širdies triumfe neatgailaujantys liberalizmo, modernizmo ir natūralizmo veikėjai bus surinkti į didį visuotinį sambūrį kartu su šio pasaulio kunigaikščiu, kad būtų visi kartu sutriuškinti po Dangaus Karalienės kulnu [plg. Pr 3, 15].
I priedas
Masonerijos neapykanta Katalikų Bažnyčiai
Didžiausia kliūtis aptariant tokias temas kaip „Alta Vendita“ yra ta, jog daug žmonių, įskaitant katalikus, atsisako tikėti, kad masonerija tikrai neapkenčia Bažnyčios ir kariauja prieš ją nepaliaujamą, labai sumaniai organizuotą karą. Tačiau masonerijos neapykantos katalikybei ir jos viešai skelbiamo siekio sunaikinti Bažnyčią įrodymus patvirtina tiek katalikų, tiek masonų dokumentai.
Per Prancūzų revoliuciją gerai žinomas masonerijos kovos šūkis buvo „Nuversti sostą ir altorių“ – tai yra monarchijas ir katalikybę. XVIII a. pabaigoje Augustinas Barruelis, buvęs masonas, rašė, kad „jų sąmokslo tikslas yra nuversti kiekvieną altorių, kur yra garbinamas Kristus“[44].
Vieną dramatiškiausių masonerijos neapykantos Kristui ir Jo Bažnyčiai pavyzdžių galima rasti 1868 m. Tarptautinio Ženevos kongreso deklaracijoje. Ji pateikiama puikioje mons. Dillono knygoje „Grand Orient Freemasonry Unmasked“. To Kongreso deklaracijos fragmentas skamba taip: „Šalin Dievą ir Kristų! Šalin dangaus ir žemės despotus! Mirtis kunigams! Toks mūsų didžiojo kryžiaus žygio šūkis.“[45]
Pontifikai prieš pagonis
Didieji, budrieji XVIII a. pabaigos, XIX a. ir XX a. pirmosios pusės popiežiai nuolatos skambino pavojaus varpais dėl slaptųjų draugijų, jų liberalių principų ir jų neapykantos krikščionybei. Knygoje „Freemasonry and the Anti-Christian Movement“ tėvas E. Cahillis, SJ, rašo:
„Popiežių paskelbti laisvosios masonerijos pasmerkimai yra tokie griežti ir radikalūs, kad yra tiesiog unikalus atvejis Bažnyčios įstatymų leidyboje. Per paskutinius du šimtmečius laisvoji masonerija buvo aiškiais žodžiais prakeikta mažiausiai dešimties skirtingų popiežių ir tiesiogiai ar netiesiogiai pasmerkta beveik kiekvieno popiežiaus, sėdėjusio Šv. Petro Soste... Popiežiai kaltina masonus slapta nusikalstama veikla, „gėdingais darbais“, paties šėtono garbinimu (šis kaltinimas mestas net keliuose popiežiškuosiuose dokumentuose), niekšybėmis, piktžodžiavimu, šventvagystėmis ir labiausiai pasibaisėtinomis kada nors buvusiomis erezijomis, sistemingu teroristinių žmogžudysčių praktikavimu, valstybės išdavyste, anarchistiniais ir revoliuciniais principais, palaikymu ir propagavimu to, kas dabar yra vadinama bolševizmu [rusų komunizmu], jaunimo protų gadinimu ir tvirkinimu, gėdinga veidmainyste ir melu, kuriuo naudodamiesi laisvieji masonai bando paslėpti savo nedorybes po dorumo ir garbingumo kauke, nors tikrovėje jie yra pati „šėtono sinagoga“, kurios tiesioginis tikslas – visiškai sugriauti krikščionybę.“[46]
Popiežius Leonas XIII
Iš visų masonams taikytų popiežių pasmerkimų popiežiaus Leono XIII 1884 m. enciklika „Humanum genus“ yra neprilygstama savo jėga ir nuostabumu. Išsamesnio ir glaustesnio masonerijos blogybių ir klaidų paaiškinimo ir pasmerkimo nerasime jokioje kitoje magisteriumo ištarmėje. Šioje enciklikoje popiežius nuolat pabrėžia, kad laisvosios masonerijos tikslas yra galutinai sugriauti Bažnyčią ir krikščionybę. Jis rašo: „Daugiau nebeslėpdami savo tikslo, jie įžūliai sukyla prieš patį Dievą. Jie viešai ir atvirai planuoja sugriauti Šventąją Bažnyčią, ir tai daro užsibrėžę tikslą visiškai išplėšti iš tautų krikščionybę ir, jeigu tai būtų įmanoma, palaiminimus, kuriuos mums pelnė Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas.“[47]
Popiežius Leonas paaiškina: kadangi masonerijos pagrindas yra natūralizmas, ji yra antikrikščioniška pačia savo esme. Natūralizmas mano, kad žmogaus prigimtis (lot. natura) ir žmogaus protas yra aukščiausi autoritetai, ir dėl to nėra jokių Dievo apreikštų tiesų, kuriomis žmonės privalo tikėti.
Natūralistai neigia Katalikų Bažnyčios, kaip Dievo balso žemėje, autoritetą, ir dėl to „būtent prieš Bažnyčią pirmiausia nukreiptas priešų [laisvųjų masonų] įtūžis ir atakos“[48]. Popiežius Leonas remiasi „gerai informuotų vyrų“ liudijimu, kurie tiek praeityje, tiek ne taip seniai „skelbė, jog tiesa apie laisvuosius masonus yra ta, kad jie ypač trokšta pulti Bažnyčią su nesutaikomu priešiškumu ir kad jie niekada nesudės rankų, kol nebus sugriovę visko, ką aukščiausieji pontifikai sukūrė religijos labui“[49]. Jis taip pat teigia, kad masonai laiko teisėta veikla „kalboje, raštuose ir mokyme nebaudžiamiems užsipulti pačius katalikų religijos pagrindus“[50].
Popiežius Leonas paaiškino, kad viena iš galingiausių priemonių kariaujant prieš Bažnyčią yra jų propaguojamas religinis indiferentizmas[51] – idėja, kad iš tiesų nesvarbu, kokiai religijai žmogus priklauso. Tai sugriauna visų religijų, bet ypač katalikybės, pamatus, nes tik Katalikų Bažnyčia tvirtai moko (ir aiškiai parodo), kad ji yra vienintelė tikroji religija, įsteigta paties Dievo.
Patys laisvieji masonai giriasi, kad jie buvo Žmogaus teisių deklaracijos ir Prancūzų revoliucijos varomoji jėga.[52] Jų siekis yra atkirsti civilizaciją nuo jos krikščioniškųjų pamatų ir užkelti ją ant natūralizmo pamato, kuriame Dievui nėra vietos. Būtent šį sugedusį tikslą nurodė popiežius Leonas XIII sakydamas: „Trokšti sugriauti religiją ir Bažnyčią, kurią pats Dievas įkūrė ir kurios amžinumą užtikrina savo apsauga, ir po aštuoniolikos amžių pertraukos grąžinti pagonių manieras bei papročius yra didelė beprotybė ir įžūlus bedieviškumas.“[53]
Todėl tie, kurie atsisako tikėti, kad laisvoji masonerija siekia sugriauti Bažnyčią, mąsto taip tiesiog dėl to, kad nenori tuo tikėti. Aukščiausieji pontifikai ir patys laisvieji masonai su kaupu pateikia įrodymų apie masonerijos neapykantą ir jos viešai paskelbtą karą Katalikų Bažnyčiai.
II priedas
Antimodernistinė priesaika
Patvirtinta šv. Pijaus X 1910 m. rugsėjo 1 dieną. Privaloma visiems kunigams ir filosofijos bei teologijos dėstytojams. Panaikinta 1967 m., po Vatikano II Susirinkimo. (DS 3537-3550)
Aš N. N. tvirtai priimu ir pripažįstu visas ir kiekvieną tiesą, nustatytą, patvirtintą ir paskelbtą neklaidingo Bažnyčios mokymo, ypač tuos doktrinos punktus, kurie tiesiogiai priešingi šių laikų klaidoms.
Visų pirma: išpažįstu, kad galima prigimtine proto šviesa „iš kūrinių“ (plg. Rom 1, 20), tai yra per regimus kūrinijos darbus, kaip priežastį iš padarinių tikrai pažinti ir netgi įrodyti Dievą, visų daiktų pradžią ir tikslą.
Antra: išorinius apreiškimo įrodymus, tai yra dieviškus darbus, pirmiausia stebuklus ir pranašystes, priimu ir pripažįstu aiškiais krikščionių religijos dieviškos kilmės ženklais, kuriuos laikau visiškai pritaikytus visų amžių ir žmonių, netgi šių laikų, supratimui.
Trečia: tokiu pat tvirtu tikėjimu tikiu Bažnyčią, apreikštojo žodžio saugotoją ir mokytoją, betarpiškai ir tiesiogiai įsteigtą paties tikrojo istorinio Kristaus, gyvenusio tarp mūsų, ir pastatytą ant Petro, apaštalų hierarchijos kunigaikščio, bei jo įpėdinių per amžius.
Ketvirta: nuoširdžiai priimu tikėjimo mokymą, apaštalų per tikratikius Tėvus perduotą iki mūsų viena dvasia ir visuomet ta pačia mintimi [plg. 1 Kor 1, 10; šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas, 23]. Todėl visiškai atmetu eretišką dogmų evoliucijos prasimanymą, lyg jos pereitų nuo vienos reikšmės prie kitos, skirtingos nuo tos, kurios iki tol laikėsi Bažnyčia. Taip pat pasmerkiu kiekvieną klaidą, kuri vietoje dieviško palikimo, Kristaus perduoto Sužadėtinei ištikimai saugoti, pakiša filosofinį išradimą ar žmogaus sąmonės kūrinį, kuris buvęs palaipsniui žmonių pastangomis suformuotas ir turįs būti vėliau begaline pažanga tobulinamas.
Penkta: kuo tvirčiausiai laikausi ir nuoširdžiai išpažįstu, kad tikėjimas yra ne aklas religinis jausmas, išsiveržiantis iš pasąmonės slaptavietės, verčiant širdžiai ir linkstant morališkai suformuotai valiai, bet tikras proto pritarimas tiesai, priimtai iš išorės, „iš klausymo“ [Rom 10, 17], kuriuo dėl be galo tiesiakalbio Dievo autoriteto tikime esant tiesa tai, kas asmeninio Dievo, mūsų Sutvėrėjo ir Viešpaties, buvo pasakyta, paliudyta ir apreikšta.
Taip pat aš su derama pagarba pasiduodu ir visa siela pritariu visiems pasmerkimams, pareiškimams ir įsakymams, esantiems laiške-enciklikoje „Pascendi“ ir dekrete „Lamentabili“, ypač dėl vadinamosios dogmų istorijos.
Taip pat atmetu klaidą tų, kurie teigia, kad istorija gali ginčyti Bažnyčios pateiktą tikėjimą, o katalikų dogmų, ta prasme, kokia jas dabar suprantame, neįmanoma suderinti su tikrąja krikščionių religijos kilme.
Taip pat pasmerkiu ir atmetu nuomonę tų, kurie sako, kad labiau išsilavinęs krikščionis žmogus lyg apsivelka dvejopu asmeniu: vienu – tikinčiojo, kitu – istoriko, lyg istorikui būtų leistina laikytis to, kas priešinga tikinčiojo tikėjimui, arba kelti prielaidas, iš kurių išplauktų, kad dogmos yra arba klaidingos, arba abejotinos, jei tik jos nebūtų tiesiogiai neigiamos.
Lygiai taip atmetu tokį Šventojo Rašto vertinimo ir aiškinimo būdą, kai, atmetus Bažnyčios Tradiciją, tikėjimo analogiją ir Apaštalų Sosto normas, laikomasi racionalistų prasimanymų, o teksto kritika – ne mažiau įžūliai nei lengvabūdiškai – priimama kaip vienintelė ir aukščiausia taisyklė.
Be to, atmetu nuomonę tų, kurie mano, kad istorinės teologinės disciplinos mokytojas ar apie tuos dalykus rašantysis turi pirmiau atsisakyti išankstinės nuomonės apie antgamtinę katalikų tradicijos kilmę arba apie Dievo pažadėtą pagalbą amžinai išsaugoti kiekvieną apreikštąją tiesą, o po to turi aiškinti atskirų Tėvų raštus remdamasis vien mokslo principais, atsisakęs bet kokio šventojo autoriteto ir naudodamasis tokia sprendimo laisve, su kokia paprastai tyrinėjami bet kurie profaniški paminklai.
Galiausiai apskritai išpažįstu, kad esu visiškai tolimas nuo klaidos, dėl kurios modernistai mano, jog šventojoje Tradicijoje nėra nieko dieviško, arba, dar blogiau, priima ją panteistine prasme taip, kad joje nebelieka nieko kito, tik grynas ir paprastas faktas, prilyginamas faktams, bendriems visai istorijai: kad žmonių pastangomis, sumanumu ir gabumu amžiams bėgant tęsiama mokykla, kurią pradėjo Kristus ir jo apaštalai. Todėl tvirtai laikausi ir iki paskutinio atodūsio laikysiuosi Bažnyčios Tėvų tikėjimo tikra tiesos dovana, kuri yra, buvo ir visuomet bus „vyskupystės sukcesijoje iš apaštalų“ (Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas IV, 40, 2), kad nebūtų laikomasi to, kas atrodytų esant geriau ir tinkamiau kiekvieno amžiaus kultūrai, bet kad absoliuti ir nekintama tiesa, nuo pradžių pamokslauta apaštalų, „niekuomet nebūtų kitaip tikima, niekuomet kitaip“ suprantama (Tertulijonas, Apie eretikų pasiteisinimą, 28).
Prisiekiu viso to ištikimai, be sutrumpinimų ir nuoširdžiai laikytis bei neliečiamai saugoti ir niekuomet nuo to nei mokydamas, nei kokiais nors žodžiais ar raštais nenukrypti. Taip prisiekiu, taip pažadu, taip man tepadeda Dievas ir ši šventoji Dievo Evangelija.
(Versta iš: John Vennari, The Permanent Instruction of the Alta Vendita. A Masonic Blueprint for the Subversion of the Catholic Church, TAN Books and Publishers, Inc., Rockford, Ill.)
***
„Jūs gerai žinote – tai yra istorinis faktas, apie tai tuo metu rašė Niujorko laikraščiai – kad Susirinkimo išvakarėse kardinolas Bea nuvyko vizito pas B‘nai B‘rith („Sandoros sūnus“) – masonišką sektą, rezervuotą vien tik žydams, turinčią didelę įtaką Vakarų mondializmui. Būdamas ką tik Jono XXIII įkurto Krikščionių vienybės sekretoriato sekretoriumi, jis jų paklausė: „Laisvieji masonai, ko jūs norite?“ Jie jam atsakė: „Religinės laisvės! Paskelbkite religinę laisvę, ir priešiškumas tarp laisvosios masonerijos ir Katalikų Bažnyčios liausis!“ Ką gi, jie ją gavo, tą religinę laisvę; vadinasi, Vatikano II Susirinkimo religinė laisvė yra masonų pergalė!“
(M. Lefebvre, Jie Jį nukarūnavo, Kaunas: Laetitia, 2017, p. 74)
Malda už masonų atsivertimą
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu aiškiausiai parodai savo visagalybę tada, kai saugai ir pasigaili. Tu esi pasakęs: „Melskitės už tuos, kurie jus persekioja ir šmeižia.“ Mes prašome Tavo Švenčiausiosios Širdies gailestingumo sieloms, sukurtoms pagal Dievo paveikslą, bet gėdingai apgautoms klastingų laisvųjų masonų pinklių ir vis labiau nuklystančioms pražūties keliu. Neleisk, kad Bažnyčia, Tavo nuotaka, ir toliau būtų jų priespaudoje, bet permaldautas Švenčiausiosios Mergelės, savo Motinos, tarpininkavimo ir teisiųjų maldų, atsimink savo begalinį gailestingumą ir, nepaisydamas jų iškrypimo, pastūmėk tuos žmones sugrįžti pas Tave, kad jie nuoširdžia atgaila suteiktų paguodą Bažnyčiai, atsiteistų už savo piktadarybes ir užsitikrintų sau šlovingą amžinybę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
(Iš Raccolta [popiežių atlaidais apdovanotų maldų rinkinio], 8-tas leidimas, p. 410.)
[1] The Catholic Encyclopedia, Vol. 3, New York: Encyclopedia Press, 1913, p. 330–331.
[2] Rev. E. Cahill, S.J., Freemasonry and the Anti-Christian Movement, Dublin: Gill, 1959, p. 101.
[3] Yves Marsaudon, cituojama Dr. Rudolf Graber, Athanasius and the Church of our Time, Palmdale, CA: Christian Book Club, 1974, p. 39.
[4] Cretineau-Joly, L'Eglise romaine et la Révolution, t. 2, 1859, pp. 92‒100. Mons. Henri Delassus vėl pateikė šiuos dokumentus savo darbe Le problème de l'heure présente, 1904.
[5] Michael Davies, Pope John’s Council, Kansas City, Angelus Press, 1992, p. 166.
[6] Leonas XIII, Humanum Genus, 31.
[7] Norint teisingai suprasti katalikų mokymą, nukreiptą prieš moderniąsias klaidas, būtina studijuoti XIX a. ir XX a. pradžios popiežių enciklikas, nukreiptas prieš modernizmą ir laisvąją masoneriją.
[8] Fr. Denis Fahey, C.S.Sp., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Dublin: Regina Publications, 1939, ch. VII.
[9] Cituojama ten pat, p. 116 (143).
[10] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist, Harrison, NY: Roman Catholic Books, p. 133.
[11] Pope Pius X, Pascendi (Apie modernistų principus), par. 1.
[12] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist (paskaitos įrašas kasetėje), North Haledon, NJ, Keep the Faith, Inc.
[13] Raymond Dulac, Episcopal Collegiality at the Second Council of the Vatican, Paris, Cedre, 1979, p. 9–10.
[14] Graber, op. cit., p. 34.
[15] Ten pat, p. 34, 35.
[16] Ten pat, p. 35.
[17] Ten pat.
[18] Ten pat, p. 36.
[19] Rozenkreiceriai (Rožės Kryžiaus brolių ordinas) – apie 1614 įsteigta slapta okultinė draugija – vert. past.
[20] Ten pat.
[21] Visą pasakojimą apie šį įdomų istorinį momentą galima rasti knygoje: Frere Michel of the Holy Trinity, The Whole Truth About Fatima, t. 3: The Third Secret, Ft. Erie, Ontario: Immaculate Heart Publications, 1990, p. 257–304.
[22] Ten pat, p. 298.
[23] Vicomte Leon de Poncins, Freemasonry and the Vatican, Palmdale, CA: Christian Book Club, 1968, p. 14.
[24] Bouyer, Dom Lambert Beauduin, A Man of the Church, Casterman, 1964, p. 180–181. Cituojama Fr. Dilder Bonneterre, The Liturgical Movement, Ed. Fideliter, 1980, p. 119.
[25] Plg. Fr. Ralph Wiltgen, S.V.D., The Rhine Flows into the Tiber, New York: Hawthorne, 1967; TAN, 1985; Michael Davies, Pope John’s Council, New York: Arlington House, 1977; Kansas City: Angelus Press, 1992; ir vyskupą Wycislo (žr. kitą išnašą), kuris garbina Bažnyčios reformą.
[26] Most Rev. Aloysius Wycislo, Vatican II Revisited: Reflections by One Who Was There, Staten Island, NY, Alba House, 1987, p. x.
[27] Ten pat, p. 33.
[28] Ten pat, p. 27.
[29] Ten pat, p. 27–34.
[30] Visa istorija, kaip Susirinkimas buvo užgrobtas liberaliųjų prelatų bei teologų, ir tragiškos modernistinio perversmo pasekmės puikiai aprašytos Fr. Ralpho Wiltgeno, S.V.D., knygoje The Rhine Flows into the Tiber, New York, Hawthorne: 1967; TAN, 1985, ir Michaelo Davieso knygoje Pope John’s Council, New York: Arlington House, 1977; Kansas City: Angelus Press, 1992.
[31] Dėl šios taktikos prisipažino liberalus Susirinkimo peritus Edwardas Schilebeeckxas. Jis pasakė: „Mes tai išreikšime diplomatiškai, bet po Susirinkimo padarysime išvadas pagal potekstėje glūdinčią prasmę.“ (Pagal olandų žurnalą De Bazuin, Nr. 16, 1965, cituojama Romano Amerio knygoje Iota Unum, Kansas City, MO: Sarto House, 1996). Kita kun. Schilebeeckxo citata (ar kitas tos pačios citatos vertimas) skamba taip: „Susirinkime mes vartojome dviprasmiškas frazes, bet žinome, kaip interpretuosime jas vėliau“ (Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City: Angelus Press, 1992, p. 106.; ši knyga išleista ir lietuvių kalba: Arkivysk. Marcel Lefebvre, Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, Laetitia, Kaunas: 2005).
[32] Plg. Michaelo Davieso The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN: Neumann Press, 1992. Čia pateikiami įrodymai, kad Vatikano II Susirinkimo Dignitatis humanae (ypač 2 str.) prieštarauja ankstesniam popiežių mokymui. Tą patį be sąžinės graužimo pripažįsta progresistas Susirinkimo teologas t. Yves‘as Congaras.
[33] Cituojama knygoje: Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City: Angelus Press, 1992, p. 89.
[34] Ten pat, p. 88–89.
[35] Le Catholicisme Liberal, 1969; taip pat Lefebvre, op. cit., p. 100.
[36] Didis teologas kardinolas Juanas de Torquemada (1388–1468), cituodamas popiežiaus Inocento III doktriną, moko, kad yra įmanoma, jog netgi popiežius gali pasielgti priešingai visuotiniams Bažnyčios papročiams. Torquemada rašo: „Taigi štai ką teigia popiežius Inocentas III (De consuetudine): yra būtina paklusti popiežiui visuose dalykuose su sąlyga, kad jo paties elgesys neprieštarauja visuotiniams Bažnyčios papročiams. Bet jeigu jis pasielgtų priešingai visuotiniams Bažnyčios papročiams, juo nereikia sekti...“ cituojama iš Father Paul Kramer, A Theological Vindication of Roman Catholic Traditionalism, antrasis leidimas (St. Francis Press, India), p. 29.
[37] Lefebvre, op. cit., p. 100.
[38] Yves Congar, O.P., Challenge to the Church, London: 1977, p. 147; iš Michael Davies, The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN: Neumann Press, 1992, p. 203.
[39] Joseph Cardinal Ratzinger, Principles of Catholic Theology, San Francisco: Ignatius Press, 1987, p. 381–382.
[40] Lefebvre, op. cit., p. 100.
[41] Vyskupo Morriso interviu, paimtas Kieron Wood iš Catholic World News, 1997 m. rugsėjo 27 d.
[42] Lefebvre, op. cit., p. 107.
[43] Paulius VI, 1966 m. sausio 12 d. generalinė audiencija Insegnamenti di Paolo VI, t. 4, p. 700; Atila Sinke Guimaraes, In the Murky Waters of Vatican II, Metairie, MAETA, 1997; TAN, 1999, p. 111–112.
[44] Fr. Vincent Miceli, Freemasonry and the Church, (Montvale, NJ: Keep the Faith, Inc.).
[45] Msgr. Dillon, Grand Orient Freemasonry Unmasked, Dublin: Gill, 1885; Palmdale, CA: Christian Book Club, p. viii.
[46] Cituojama Fr. Denis Fahey, Apologia pro Vita Mea, Palmdale, CA: Christian Book Club.
[47] Pope Leo XIII, Humanum Genus – On Freemasonry, TAN, 1978, par. 2.
[48] Ten pat, par. 12.
[49] Ten pat, par. 15.
[50] Ten pat, par. 14.
[51] Ten pat, par. 16.
[52] Fr. Denis Fahey, C.S.Sp., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Palmdale, CA: Christian Book Club, 1939, ch. 5–8.
[53] Popiežius Leonas XIII, op. cit., par. 24.