Popiežius Pijus IX
SYLLABUS
MŪSŲ LAIKŲ PAGRINDINIŲ KLAIDŲ SĄRAŠAS
Jo Eminencijos kardinolo Antonelli 1864 m. gruodžio 8 d. lydraštis
Mūsų ganytojas, Jo Šventenybė popiežius Pijus IX, didžiai besirūpindamas sielų išganymu ir nesuklastotu Bažnyčios mokymu, jau nuo pat pirmųjų savo popiežiavimo dienų enciklikomis, konsistoriniais kreipimaisis ir kitais viešais apaštališkais laiškais nepaliaujamai demaskuodavo ir pasmerkdavo visas šių nelaimingų laikų klaidas ir klaidingus mokymus. Vis dėlto atskirus vyskupus galėjo ir nepasiekti visi popiežiaus pareiškimai, tad Šventasis Tėvas norėjo, kad būtų sudaryta ir visiems pasaulio vyskupams išsiųsta šių klaidų santrauka – taip vyskupai galės žinoti visas jo atmestas ir pasmerktas klaidas bei pražūtingus mokymus. Taigi Jo šventenybė pavedė man išspausdinti ir būtent dabar perduoti Jums, didžiai gerbiamas tėve, šią santrauką, nes jis, skatinamas rūpesčio dėl Katalikų Bažnyčios ir visos jam pavestos kaimenės vienybės bei gerovės, į vyskupus kreipėsi kitu laišku. Aš džiaugsmingai ir su deramu paklusnumu išpildžiau popiežiaus nurodymus ir skubu tau, didžiai gerbiamas tėve, persiųsti šią santrauką, kitaip tariant, sąrašą, kaip šio laiško priedą. Su dideliu džiaugsmu reiškiu tau savo nuoširdų atsidavimą, tesuteikia tau gerasis visagalis Dievas visokeriopos laimės.
Tavo ištikimas tarnas
Kardinolas J. Antonelli
Roma, 1864 m. gruodžio 8 d.
Pagrindinių mūsų laikų klaidų, kurias pasmerkė šventasis Tėvas Pijus IX konsistorinėse kalbose, enciklikose ir kituose apaštaliniuose raštuose, sąrašas
§ 1. Panteizmas, natūralizmas ir griežtasis racionalizmas.
1. Nėra jokios nuo pasaulio daiktų skirtingos aukščiausios, išmintingiausios, viską tvarkančios dieviškos Būtybės, o Dievas yra tapatus gamtai ir todėl nelaisvas nuo kitimo; Dievas iš tikro gimsta žmoguje ir pasaulyje, ir todėl viskas yra Dievas ir turi pačią Dievo esmę; taigi Dievas yra ne kas kita kaip pasaulis, todėl nėra skirtumo tarp dvasios ir materijos, būtinumo ir laisvės, tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
2. Yra paneigtina, jog Dievas kaip nors veikia žmones ir pasaulį.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
3. Žmogaus protas, nė kiek neatsižvelgdamas į Dievą, vienintelis sprendžia, kas tiesa, o kas netiesa, kas gera, o kas bloga; jis pats sau yra įstatymas ir jo prigimtinės galios užtenka atskirų asmenų ir tautų gerovei užtikrinti.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
4. Visos religijos tiesos kyla iš įgimtos žmogaus proto galios, todėl protas yra aukščiausioji norma, kuria vadovaudamasis žmogus gali ir turi pasiekti visų tos rūšies tiesų pažinimo.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Enciklika „Singulari quidem“, 1856 m. kovo 17 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
5. Dieviškasis apreiškimas yra netobulas ir todėl palenktas nuolatinei ir neribotai pažangai, kuri atitinka žmogaus proto raidą.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
6. Kristaus tikėjimas prieštarauja žmogaus protui; Dievo apreiškimas ne tik nė kiek nepadeda, bet net kenkia žmogaus tobulėjimui.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
7. Šventajame Rašte išdėstytos pranašystės ir stebuklai yra poetų prasimanymas, o krikščionių tikėjimo paslaptys ‒ filosofų tyrinėjimo išdava; abiejų Testamentų knygos yra mitiniai prasimanymai, o ir pats Jėzus Kristus priklauso mitams.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
§ 2: Nuosaikusis racionalizmas.
8. Kadangi žmogaus protas yra lygiavertis religijai, su teologijos mokslu reikia elgtis taip, kaip su filosofija.
Kreipimasis ,,Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
9. Visos be išimties krikščionių religijos dogmos yra gamtos mokslo arba filosofijos dalykas; ir tik istoriškai išmokslintas žmogaus protas savo prigimties jėgomis ir dėsniais gali pasiekti tikrą visų, net paslaptis išreiškiančių dogmų pažinimą, jei tik tos dogmos bus pateiktos protui kaip tyrinėjimo dalykas.
Laiškas „Gravissimas“, 1862 m. gruodžio 11 d.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
10. Kadangi filosofas yra viena, o filosofija visai kas kita, tai filosofas turi teisę ir pareigą paklusti autoritetui, kurį jis pripažįsta esant tikrą, o filosofija nei gali, nei privalo nusilenkti autoritetui.
Laiškas „Gravissimas“, 1862 m. gruodžio 11 d.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
11. Bažnyčia ne tik niekuomet neturi teisti filosofijos, bet net privalo pakęsti jos klaidas ir jai pačiai leisti pasitaisyti.
Laiškas „Gravissimas“, 1862 m. gruodžio 11 d.
12. Apaštalų Sosto ir Romos Kongregacijų dekretai kliudo laisvai mokslų pažangai.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
13. Metodas ir dėsniai, kuriais remdamiesi senieji scholastikos Mokytojai išvystė teologiją, neatitinka mūsų laikų reikalavimų ir mokslų pažangos.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
14. Į filosofiją reikia gilintis nė kiek nepaisant antgamtinio apreiškimo.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
Pastaba: Su racionalizmo sistema žymia dalimi siejasi Antono Gūntherio klaidos, pasmerktos raštu, skirtu Kelno kard. Arkivyskupui, „Eximiam tuam“, 1857 m. liepos 15 d., ir raštu, skirtu Vratislavo vyskupui, ,,Dolore haud mediocri“, 1860 m. balandžio 30 d.
§ 3: Indiferentizmas, latitūdinarizmas.
15. Kiekvienas žmogus yra laisvas priimti ir išpažinti tą religiją, kurią, vadovaudamasis savo protu, jis ras esant teisingą.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
16. Bet kurioje religijoje žmonės gali rasti kelią į amžinąjį išganymą ir tą išganymą pasiekti.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis „Ubi primum“, 1847 m. gruodžio 17 d.
Enciklika „Singulari quidem“, 1856 m. kovo 17 d.
17. Bent jau reikia rimtai tikėti, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.
Kreipimasis ,,Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
Enciklika ,,Quanto conficiamur moerore“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
18. Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kurią praktikuojant galima lygiai taip pat patikti Dievui, kaip ir Katalikų Bažnyčioje.
Enciklika „Nostis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.
§ 4: Socializmas, komunizmas, slaptosios draugijos, biblinės draugijos,
dvasininkų-liberalų draugijos
Šios rūšies klaidos daug kartų griežtais žodžiais smerkiamos:
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis ,,Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.
Enciklika „Nostis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.
Kreipimasis ,,Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
Enciklika ,,Quanto conficiamur moerore“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
§ 5: Klaidos, liečiančios Bažnyčią ir jos teises.
19. Bažnyčia nėra tikra, tobula ir visiškai laisva draugija; ji neturi jai priklausančių ir pastovių dieviškojo Steigėjo jai suteiktų teisių, bet valstybės turi nustatyti, kokios yra Bažnyčios teisės ir kokiose ribose ji gali jomis naudotis.
Kreipimasis ,,Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
.
20. Bažnyčia neturi naudoti savo galios be valstybės leidimo ir pritarimo.
Kreipimasis „Meminit unusquisque“, 1861 m. rugsėjo 30 d.
21. Bažnyčia neturi galios dogmatiškai nustatyti, jog tiktai viena Katalikų Bažnyčios religija yra teisinga.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
22. Katalikų mokytojų ir rašytojų pareiga paklusti Bažnyčios mokymui apsiriboja tik tais dalykais, ką Bažnyčia neklaidingu sprendimu yra nustačiusi kaip visiems tikėtinas dogmas.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
23. Popiežiai ir visuotiniai susirinkimai peržengė savo galios ribas, pasisavino šalių valdovų teises ir suklydo spręsdami netgi tikėjimo bei dorovės klausimus.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
24. Bažnyčia neturi galios naudoti prievartą ir taip pat neturi jokios tiesioginės ar netiesioginės galios šio pasaulio dalykuose.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
25. Be pačioje vyskupystėje glūdinčios galios, yra kita valstybės aiškiai ar numanomai vyskupams suteikta pasaulietinė galia, todėl valstybė gali pagal savo norą ją atimti.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
26. Bažnyčia neturi įgimtos teisės ką nors įsigyti ir laikyti savo nuosavybe.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
Enciklika „Incredibili“, 1863 m. rugsėjo 17 d.
27. Bažnyčios tarnai ir popiežius turi būti visiškai nušalinti nuo rūpinimosi laikinaisiais dalykais ir neturėti jokios nuosavybės.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
28. Vyskupai neturi be valstybės leidimo skelbti net Apaštalų Sosto raštų.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
29. Popiežiaus suteiktąsias malones reikia laikyti negaliojančiomis, jeigu jos nėra per šalies vyriausybę išprašytos.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
30. Bažnyčios ir bažnytinių asmenų neliečiamybė yra kilusi iš civilinės teisės.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
31. Bažnytinį teismą, kuriame dvasininkai nagrinėja šio pasaulio dalykus liečiančias bylas, tiek civilines, ar kriminalines, reikia visiškai panaikinti, neatsiklausiant Apaštalų Sosto ir net jam prieštaraujant.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
32. Nė kiek nepažeidžiant prigimties įstatymo ir teisingumo, galima panaikinti asmeninę neliečiamybę, dėl kurios dvasininkai atleidžiami nuo stojimo į kariuomenę ir tarnavimo joje; To panaikinimo reikalauja politinė pažanga, ypač laisvesniais pagrindais sutvarkytoje valstybėje.
Laiškas „Singularis nobisque“, 1864 m. rugsėjo 29 d.
33. Bažnytinė valdžia neturi teisės vadovauti teologijos dalykų mokymui.
Laiškas ,,Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
34. Mokymas, sulyginantis popiežių su laisvu, visai Bažnyčiai galią turinčiu valdovu, įsigalėjo viduramžiais.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
35. Niekas nedraudžia kokio nors visuotinio susirinkimo sprendimu ar visų tautų priimtu nutarimu perduoti vyriausiąją popiežiaus valdžią iš Romos vyskupo kitam vyskupui ar iš Romos miesto perkelti į kitą miestą.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
36. Tautinio sinodo nutarimas negali būti niekieno kito persvarstytas, ir valstybė gali vien tik juo vadovautis.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
.
37. Gali būti kuriamos nuo popiežiaus valdžios nepriklausomos visai atskiros tautinės Bažnyčios.
Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
Kreipimasis „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.
38. Bažnyčios padalijimą į Rytų ir Vakarų Bažnyčias sukėlė perdaug savavališkas popiežių elgesys.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
§ 6: Klaidos liečiančios valstybę tiek pačią savyje, tiek santykiuose su Bažnyčia.
39. Valstybė, kaip visų teisių pradžia ir versmė, turi tam tikrą neribotą teisę.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
40. Katalikų Bažnyčios mokslas priešingas visuomenės reikalams ir gerovei.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis ,,Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.
41. Valstybės valdžia, net ir esanti netikinčio asmens rankose, turi teisę netiesiogiai neigiamai paveikti dvasinius reikalus; tad jai priklauso ne tik vadinamoji vykdymo teisė, bet ir vadinamoji apeliavimo teisė esant piktnaudžiavimui.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
42. Susikirtus abiejų valdžių įstatymams, pirmenybę turi valstybės įstatymas.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
43. Pasaulietinė valdžia turi galią panaikinti, paskelbti ir padaryti negaliojančiomis iškilmingas sutartis, vadinamas konkordatais, sudarytas su Apaštalų Sostu dėl teisių naudotis bažnytinių dalykų neliečiamybe, be tojo Sosto sutikimo ir net jam prieštaraujant.
Kreipimasis „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d.
Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
44. Valstybė gali kištis į religijos, dorovės ir dvasinio vadovavimo reikalus. Todėl ji gali spręsti apie nurodymus, kuriuos einantys savo pareigas Bažnyčios Ganytojai išleidžia sąžinėms tvarkyti; ji gali spręsti net apie šv. Sakramentų teikimą ir jiems priimti reikalingą pasirengimą.
Kreipimasis „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
45. Visas vadovavimas viešosioms mokykloms, kuriose mokoma krikščionių jaunuomenė, išskyrus (iki tam tikro laipsnio) vyskupų valdomas seminarijas, gali ir turi būti perduotas civilinei valdžiai, kad jokia kita valdžia neturėtų teisės kištis į mokyklų drausmę, mokslo dalykų tvarkymą, mokslo laipsnių teikimą, mokytojų parinkimą bei patvirtinimą.
Kreipimasis „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d.
Kreipimasis „Quibus luctantissimis“, 1851 m. rugsėjo 5 d.
46. Net pačiose kunigų seminarijose naudojamas studijų metodas turi būti pavestas civilinei valdžiai.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
47. Gera valstybės tvarka reikalauja, kad pradžios mokyklos, atviros visų sluoksnių vaikams, ir visos viešosios įstaigos, skirtos aukštesniam jaunuomenės lavinimui ir auklėjimui, būtų apsaugotos nuo bet kokio Bažnyčios valdžios vadovavimo bei kišimosi ir pavestos visiškai civilinei ir politinei valdžiai pagal valdančiųjų asmenų nuožiūrą ir bendrą laiko pažiūrą.
Laiškas ,,Cum non sine“, 1864 m. liepos 14 d.
48. Katalikai gali pritarti tam jaunuomenės lavinimo būdui, kuris yra nepriklausomas nuo katalikų tikėjimo ir Bažnyčios valdžios, kuris apima tik prigimtinius dalykus ir pirmiausia žemiškojo socialinio gyvenimo tikslus.
Laiškas ,,Cum non sine“, 1864 m. liepos 14 d.
49. Civilinė valdžia gali kliudyti vyskupams ir tikintiesiems laisvai susisiekti su popiežiumi.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
50. Pasaulietinė valdžia savaime turi teisę pristatyti popiežiui vyskupais paskirtinus asmenis ir gali iš jų reikalauti valdyti savo vyskupijas, prieš gaunant kanoninį šv. Sosto paskyrimą ir Apaštalinį raštą.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
51. Pasaulietinė valdžia turi teisę atleisti vyskupus nuo ganytojiškų pareigų ir neprivalo paklusti popiežiui tuose dalykuose, kurie liečia vyskupijų kūrimą ir vyskupų skyrimą.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
52. Valstybė turi teisę pakeisti Bažnyčios nustatytąjį vienuolinių įžadų davimo amžių vyrams ir moterims ir visoms vienuolijoms įsakyti be jos leidimo neleisti duoti iškilmingų įžadų.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
53. Reikia panaikinti įstatymus, skirtus vienuolių luomui, jų teisėms ir pareigoms apsaugoti; civilinė valdžia gali net remti visus norinčius mesti vienuolinį gyvenimą ir sulaužyti savo iškilminguosius įžadus; taip pat gali vienuolijas, kolegialias bažnyčias ir paprastąsias beneficijas net su patronato teisėmis visiškai panaikinti ir jų turtus bei pajamas pavesti ir paskirti civilinės valdžios administracijai bei nuožiūrai.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
Kreipimasis „Probe memineritis“, 1855 m. sausio 22 d.
Kreipimasis „Cum saepe“, 1855 m. liepos 26 d.
54. Karaliai ir valdovai ne tik išskiriami iš Bažnyčios jurisdikcijos, bet ir jurisdikcijos klausimus spręsdami yra aukštesni už Bažnyčią.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
55. Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės ir valstybę nuo Bažnyčios.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
§ 7: Klaidos, liečiančios prigimtinę ir krikščioniškąją etiką.
56. Dorovės įstatymams nereikia Dievo sankcijos, ir visai nereikalinga, kad žmonių įstatymai derintųsi su prigimtine teise ar gautų iš Dievo savo galią.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
57. Filosofijos dalykų ir dorovės mokslas, taip pat civiliniai įstatymai gali ir turi nukrypti nuo Dievo ir Bažnyčios autoriteto.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
58. Nepripažintinos jokios kitos jėgos, kaip vien tos, kurios yra materijoje, ir visą dorovės mokslą bei dorovę sudaro turtų rinkimas ir dauginimas visokiais būdais, taip pat geidulių tenkinimas.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
Enciklika „Quanto conficiamur“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
59. Teisės pagrindas yra materialus faktas, ir visos žmonių pareigos tėra tuščias žodis; visi faktai turi teisės galią.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
60. Autoritetas yra ne kas kita, kaip tik skaičių ir materialių jėgų suma.
Kreipimasis „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
61. Sėkmingai padarytas faktinis neteisingumas nepažeidžia teisės neliečiamybės.
Kreipimasis „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.
62. Reikia skelbti ir taikyti vadinamąjį „nesikišimo" dėsnį.
Kreipimasis „Novos et ante",1860 m. rugsėjo 28 d.
63. Leidžiama neklausyti teisėtų valdovų ir net kelti prieš juos maištą.
Enciklika ,,Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
Kreipimasis „Quisque vestrum“, 1847 m. spalio 4 d.
Enciklika „Nostis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.
Laiškas „Cum catholica Ecclesia“, 1860 m. kovo 26 d.
64. Tiek bet kokios, net ir švenčiausios, priesaikos sulaužymas, tiek bet koks nedoras ir nusikalstamas amžinajam įstatymui priešingas veiksmas ne tik nėra peiktini, bet net visiškai leistini ir ko labiausiai girtini, jei daromi dėl tėvynės meilės.
Kreipimasis ,,Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.
§ 8: Klaidos, liečiančios krikščioniškąją moterystę.
65. Jokiu būdu negalima pripažinti, kad Kristus pakėlė moterystę į sakramentus.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
66. Moterystės sakramentas yra tik tam tikras priedas prie sutarties ir gali būti nuo jos atskirtas; patį sakramentą sudaro vien tik santuokos palaiminimas.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
67. Pagal prigimtąją teisę moterystės ryšys nėra neišardomas, ir civilinė valdžia gali įvairiais atvejais patvirtinti ištuoką.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
68. Bažnyčia neturi galios įvesti moterystę naikinančių kliūčių, bet toji galia priklauso civilinei valdžiai, kuri privalo panaikinti jau esančias kliūtis.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
69. Bažnyčia vėlesniaisiais laikais pradėjo įvesti naikinančiąsias kliūtis naudodamasi ne savo teise, bet tąja, kurią buvo pasiskolinusi iš civilinės valdžios.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
70. Tridento susirinkimo kanonai, baudžiantys ekskomunika tuos, kurie drįsta neigti Bažnyčios galią įvesti moterystę naikinančias kliūtis, arba nėra dogmatiniai, arba reikia juos suprasti kaip kalbančius apie tą pasiskolintą galią.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
71. Tridento susirinkimo priimta bažnytinė santuokos forma negali galioti ten, kur civilinis įstatymas nustato kitą formą ir nori, kad pagal šią naują formą sudarytoji moterystė galiotų.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
72. Bonifacas VIII buvo pirmasis patvirtinęs, kad šventinimų metu padarytas skaistybės įžadas daro santuoką negaliojančią.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
73. Krikščionys gali sudaryti santuoką ir tik civiline sutartimi, ir netiesa, kad moterystės sutartis tarp krikščionių visuomet yra sakramentas, arba, jei sakramentas nepriimamas, pati sutartis tampa negaliojanti.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
Laiškas karalienei, 1852 m. rugsėjo 9 d.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
74. Moterystės bylos ir sužadėtuvės savo esme priklauso civiliniam teismui.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
Pastaba: Čia priskirtinos dvi kitos klaidos, būtent: apie reikalą panaikinti dvasininkų celibatą ir apie moterystės luomo pranašumą visiškos skaistybės luomo atžvilgiu. Pirmoji pasmerkta enciklikoje „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d., antroji ‒ laiške „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
§ 9: Klaidos, liečiančios pasaulietinę popiežiaus valdžią.
75. Katalikų Bažnyčios nariai tarpusavyje nesutaria dėl pasaulietinės valdžios suderinimo su dvasine.
Laiškas „Ad apostolicae sedis“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
76. Pasaulietinės valdžios, kurią turi Apaštalų Sostas, panaikinimas kuo labiausiai prisidėtų prie Bažnyčios laisvės ir gerovės.
Kreipimasis ,,Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.
Pastaba: Be šių, tiesiogiai pasmerktų klaidų, daug atmesta netiesiogiai, įrodant ir pateikiant mokslą apie pasaulinę popiežiaus valdžią, mokslą, kurio visi katalikai privalo tvirtai laikytis. Tasai mokslas aiškiai paskelbtas: Kreipimesi ,,Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.; Kreipimesi „Si semper antea“, 1850 m. gėgužės 20 d.; Laiške „Cum catholica Ecclesia“, 1860 m. kovo 26 d.; Kreipimesi „Novos et ante“, 1860 m. rugsėjo 28 d.; Kreipimesi „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d. ; Kreipimesi „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
§ 10: Klaidos, susijusios su šių dienų liberalizmu.
77. Mūsų laikais nebetinka katalikų religiją laikyti vienintele valstybine religija, atmetant bet kokias kitas religijas
Kreipimasis „Nemo vestrum“, 1855 m. liepos 26 d.
78. Todėl pagirtinai yra kai kuriose katalikų šalyse įstatymų nustatyta, kad imigruojantiems asmenims ten leidžiama viešai atlikinėti bet kokį savo kultą.
Kreipimasis „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
79. Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą.
Kreipimasis „Numquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
80. Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, liberalizmu bei dabartinio laiko dvasia ir prie jų prisiderinti.
Kreipimasis „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.