Iš arkivyskupo Marcel'io Lefebvre'o knygos „Prieš erezijas“ (paskaitos seminaristams)
Popiežiaus Pijaus IX „Klaidų sąrašas“ (Syllabus, 1864 m. gruodžio 8 d.)
Studijuodami popiežiaus Pijaus IX encikliką „Quanta Cura“, paminėjome „Sąrašą“ (Syllabus), jis yra šios enciklikos tęsinys. Ten popiežius pasmerkia „pagrindines mūsų laikmečio klaidas“. Po Vatikano II Susirinkimo jos tapo ir mūsų laikų klaidomis, nes dabar jos įsismelkė į Bažnyčią, šitaip sukeldamos sunkiausią ir destruktyviausią krizę, kokią Bažnyčia kada nors tik yra išgyvenusi.
Pirmasis skyrius yra skirtas panteizmui, natūralizmui ir griežtajam racionalizmui. Iš septynių pasmerktų teiginių pažvelkime atidžiau į penktą ir septintą teiginius.
Racionalizmas
5 teiginys: Dieviškasis apreiškimas yra netobulas ir todėl palenktas nuolatinei ir neribotai pažangai, atitinkančiai žmogaus proto raidą.
Tačiau Bažnyčia moko, kad dieviškasis apreiškimas baigėsi su paskutinio apaštalo, šv. Jono, mirtimi. Nuo tada Bažnyčios užduotis yra perduoti tikėjimo lobyną, žinoma, jį aiškinant, bet nei ką nors pridedant, nei pašalinant. Todėl yra visiškai priešinga Bažnyčios mokymui kalbėti apie dogmų evoliuciją, atitinkančią laiko tėkmę arba mokslo pažangą.
7 teiginys: Šventajame Rašte išdėstytos pranašystės ir stebuklai yra poetų prasimanymas, o krikščionių tikėjimo paslaptys ‒ filosofų tyrinėjimo išdava; abiejų Testamentų knygos yra mitiniai prasimanymai, o ir pats Jėzus Kristus priklauso mitams.
Tie, kurie šiandien neigia mūsų Viešpaties prisikėlimą, argumentuoja būtent šitaip.
Antrasis skyrius yra nukreiptas prieš nuosaikų racionalizmą. Pasmerkti septyni teiginiai, iš kurių verta nurodyti šį:
13 teiginys: Metodas ir dėsniai, kuriais remdamiesi senieji scholastikos Mokytojai išvystė teologiją, neatitinka mūsų laikų reikalavimų ir mokslų pažangos.
Net jei ši klaida nėra skelbiama viešai, ji praktikuojama seminarijose ir netgi didžiuosiuose Romos universitetuose – ten šv. Tomo Akviniečio metodas ir principai yra nustumti į šalį. Pakanka paskaityti naujienlaiškį „Si Si No No“, kad sužinotume, kokiais baisumais tikima Romos universitetuose. Naujienos pateikiamos taip gerai, kad šis naujienlaiškis tapo profesorių siaubu. Kai kurie kardinolai platina jį savo aplinkoje, ir dvasininkija ima šviestis, bet kol bus imtasi pataisomųjų priemonių, užtruks laiko. Prie kardinolų Garrone‘o ir Villot progresyvistai yra geroje pozicijoje. Jie slepiasi tarsi už nepralaužiamos sienos. Prie to prisideda dar ir administracinis sąstingis.
Popiežius yra popiežius: pakaktų vieno žodžio, kad visi būtų priversti jam paklusti. Kyla klausimas, ar tik per savo išrinkimą jis nepažadėjo nieko nekeisti. Jis pats sako tęsiąs Vatikano II Susirinkimo nubrėžtą kryptį; todėl negali dabartinei netvarkai padaryti galo. Jo priekaištai jėzuitams praktikoje nieko verti, nes atsakingiems asmenims leidžiama likti savo pareigose, ir jie gali tęsti savo veiklą kaip anksčiau.
Religinis indiferentizmas
Trečiasis skyrius aptaria indiferentizmą ir latitudinarianizmą. Keturi pasmerkti teiginiai paliečia reikalo esmę:
15 teiginys: Kiekvienas žmogus yra laisvas priimti ir išpažinti tą religiją, kurią, vedamas proto šviesos, jis laiko teisinga.
Kitaip tariant, kiekvienas turi savo sąžinę ir yra laisvas pasirinkti savo religiją! Tai reiškia neigti vienintelės tikrosios religijos egzistavimą, jos patikimumo įrodymus ir malonės reikalingumą jos laikantis. Šis pasmerktas teiginys kaip tik randamas Susirinkimo deklaracijoje apie religinę laisvę (Dignitatis Humanae). Mūsų kritikai atkirs, kad joje yra sakinys, teigiantis, jog tik katalikų religija turi tiesą, bet šį sakinį pridėjo Paulius VI paskutinę akimirką, kad gautų 250 vyskupų, atsisakiusių pasirašyti deklaraciją, balsus. Be to, tam prieštaraujama likusioje dokumento dalyje, kaip ir į Tradiciją nurodančiam sakiniui, taip pat pridėtam paskutinę akimirką. Šiais dviem priedais Pauliui VI pavyko sumažinti oponentų skaičių nuo 250 iki 84.
16 teiginys: Laikydamasis bet kokios religijos žmogus gali rasti amžinojo išganymo kelią ir pasiekti amžinąjį išganymą.
Aišku, reikia padaryti tam tikras perskyras. Sielos gali būti išgelbėtos kitoje nei katalikų religijoje (protestantizmas, islamas, budizmas ir kt.), bet ne per šią religiją. Gali būti sielų, kurios, nepažindamos Jėzaus Kristaus, gerojo Viešpaties malonės dėka turi gerą vidinį nusistatymą, kurios paklūsta Dievui – tiek, kiek gali Jį suprasti – ir kurios nori vykdyti Jo valią. Tokių asmenų tikrai nėra daug, nes šie žmonės, nebūdami pakrikštyti, labiau nei krikščionys kenčia gimtosios nuodėmės pasekmes. Bet kai kurie iš šių asmenų atlieka meilės aktą, lygiavertį troškimo krikštui. Vien šiuo būdu jie gali būti išganyti. Kadangi jų meilės aktas ir paklusnumas Dievui netiesiogiai išreiškia krikštą troškimą, šie asmenys priklauso Bažnyčiai. Juos išgelbsti Bažnyčia, mūsų Viešpats Jėzus Kristus.
Mat yra vandens krikštas, kraujo krikštas, aiškaus troškimo krikštas (pas katechumenus) ir netiesioginio troškimo krikštas, slypintis tikros Dievo meilės akte. Kiek žmonių yra išgelbėjama šia krikšto forma? Vienas Dievas žino. Mums tai didelė paslaptis.
Taigi negalima sakyti, kad šiose religijose niekas negali būti išgelbėtas, bet jeigu koks nors žmogus ir būna išgelbėtas, tai visada įvyksta per jo prisirišimą prie Mistinio Kristaus Kūno, Katalikų Bažnyčios, net jeigu jis to nežino. Šiaip ar taip, išganymas niekada neįvyksta per klaidingą, žmonių išgalvotą religiją! Žmogaus negali išganyti religija, priešinga Šventajai Dvasiai – Ji yra Tiesos Dvasia ir negali gyventi ten, kur gyvena klaida.
Už Bažnyčios nėra išganymo
Kaip tik tai [kad žmogų gali išganyti kita religija – vert. p.] Pijus IX turėjo galvoje ir pasmerkė. Būtina suprasti formuluotę, taip dažnai naudotą Bažnyčios Tėvų: „Už Bažnyčios nėra išganymo.“
Kai mes ją ištariame, daugelis neteisingai pamano, jog turime galvoje tai, kad visi protestantai, visi musulmonai, visi budistai, visi tie, kurie viešai nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, eina į pragarą. Ne, kartoju: sieloms įmanoma būti išganytoms šiose religijose, bet jas išgano Bažnyčia. Taigi pati formuluotė yra teisinga: Extra Ecclesiam nulla salus. Tai turi būti pamokslaujama.
Būtina tai skelbti tam, kad žmonės tai žinodami norėtų atsiversti. Jeigu šiuo klausimu leidžiame bet kokią dvejonę, paskatiname juos manyti, kad, pavyzdžiui, protestantai yra išganomi savo pačių religijos. Tai reikštų apgaudinėti pačius protestantus, užliūliuoti jų sąžinę ir palikti juos savo klaidose. Jie galėtų pagalvoti: jei net katalikai sako, kad įmanoma išsigelbėti būnant protestantu, tuomet neverta vargti ir atsiversti.
Tokia idėja pražudytų misionierišką dvasią. Jei tariama, kad žmonės gali būti išgelbėti bet kokioje religijoje, kam vykti į misijas? Kam keliauti per jūras? Kam vykti ir statyti save į pavojų susirgti tų kraštų ligomis arba būti nužudytam priešiškų religinių grupių? Kiek pranciškonų, dominikonų ir kitų buvo nužudyta dėl to, kad mėgino atversti musulmonus! Kam to reikėjo? Negi jų mirtis beprasmė? Jeigu žmonės gali pasiekti išganymą musulmonų religijoje, ar nereikėjo jų palikti ramybėje?
Tačiau jeigu tikime, kad už Bažnyčios nėra išganymo, tada jaučiame didžiulę atsakomybę už milžinišką daugybę tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Gyvendami klaidoje, jie rizikuoja eiti į pragarą. Būtina jiems tai pasakyti, būtina juos įspėti. Būtina skelbti jiems Evangeliją, kaip kad Bažnyčia darė amžių bėgyje, visur siųsdama savo misionierius. Jau pačioje pradžioje apaštalai misionieriavo ir buvo dėl to nužudyti. Prisiminkite Afrikos misionierius iš Liono, mirusius pirmaisiais mėnesiais po savo atvykimo nuo maliarijos ar hepatito. Mūsų kapinėse [Dakare] ant antkapių buvo išgraviruota „...mirė 25 metų amžiaus“, „...atvyko prieš metus“, „...prieš pusantrų metų“. Jie paliko namus, drąsiai pasitikdami mirtį, ir jų mirtis tikrai pasitarnavo tiems, kurie jais sekė ir kurie galėjo atversti ir išgelbėti daugybę šių žmonių – žmonių, gyvenančių klaidoje ir ydoje. Net kai šios religijos iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai, pakanka truputį prakrapštyti paviršių, kad atrastume pasaulį, sugadintą įvairiausių ydų. Kitas teiginys iš „Sąrašos“, pasmerktas Pijaus IX, praktiškai sako tą patį:
17 teiginys: Bent jau reikia rimtai tikėtis, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.
Žinoma, mes turime norėti jų išganymo, bet mes negalime jo tikėtis. Mes neturime puoselėti vilties dėl jų išganymo, nes to pasekmė būtų nesirūpinimas evangelizavimu ir jų sielų išgelbėjimu. Neįmanoma būti išgelbėtam, jei kaip nors – nors ir netiesioginio troškimo krikštu – nesi Bažnyčioje. Deja, tai labai paplitusios idėjos, ir jas skelbia dauguma katalikų.
Protestantų situacija: ekumenizmas
Aštuonioliktas teiginys plaukia iš ankstesnių ir yra pritaikomas protestantams:
18 teiginys: Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kurios laikantis galima lygiai taip pat patikti Dievui, kaip ir būnant Katalikų Bažnyčioje.
Čia pravartu dar kartą paminėti, kas yra sakoma, jei ne atvirai, tai bent numanomai, Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie religinę laisvę: Kiekvienas žmogus yra laisvas išpažinti religiją, kurią, vedamas proto šviesos, jis laiko teisinga. Net formaliai nėra teigiama, kad katalikų religija, turinti tiesą, yra vienintelė tikroji religija.
Šiandien šio aštuoniolikto teiginio pasmerkimas įsiutintų daugybę žmonių, nes tas teiginys sako, kad nereikia stengtis atversti protestantų.
Žinoma, įmanoma, kad pavieniai protestantai tam tikromis aplinkybėmis iš gerojo Dievo gautų ypatingų malonių. Tačiau norint teisingai įvertinti situaciją, neužtenka pripažinti, kad tarp jų būna gerų, malonių, paslaugių, draugiškų žmonių. Žiūrėkime ne į fasadą, o į moralės sritį. Tai protestantizmas atnešė visą tą blogį, nuo kurio dabar kenčia katalikiškos valstybės: skyrybas, kontracepciją, iširusias arba mažavaikes šeimas. Be to, regime tikėjimo trūkumą, religijos sunaikinimą, formalaus ir išorinio pamaldumo mažėjimą. Tiek daug žmonių, gyvenančių netvarkingoje situacijoje ir nebepaklūstančių Dievo įsakymams: kaip jie gali būti išgelbėti? Žinoma, juos teis gerasis Viešpats, tačiau būtina matyti tikrovę ir išsaugoti misionierišką dvasią.
Apie ekumenizmą daug kalbama. Jis prasidėjo apie 1920–1925 metus; tuomet tai buvo būdas kreiptis į protestantus, kad jie atsiverstų ir grįžtų į Bažnyčią. Tiek popiežius šv. Pijus X, tiek Pijus XI rašė laiškus šia tema. Dabar yra kitaip: su protestantais bendraujama tam, kad abi pusės viena kitą suprastų, kad praturtintų viena kitą savo religijos vertybėmis, kad apsikeistų savo idėjomis apie religiją. Nebekeliamas joks klausimas apie atsivertimą. Trumpai tariant, tai yra priešinga tam, ką Bažnyčia visuomet mokė.
Tai yra rimta. Šiandien visur susiduriame su įvairiomis religijomis. Afrikoje aš pažinojau pagonių ir musulmonų, bet dėl šiais laikais vykstančios žmonių migracijos jų sutinkame visur. Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje susiduriame ne tik su protestantais, bet ir su musulmonais bei daugybės sektų nariais, pavyzdžiui, Jehovos liudytojais.
Kas privalo būti pasakyta
Todėl privalome turėti labai tikslias idėjas ir visuomet išreikšti Bažnyčios nuostatą. Galime kalbėti šių įvairių religijų žmonėms ir jiems atsakyti, kai jie prašo paaiškinimų. Ką privalome jiems pasakyti?
Ar turime juos palikti su ramia sąžine? Pasakyti jiems, kad nesivargintų, kad jie turi labai gražią religiją, kuri iš esmės yra lygi mūsiškei? Tai būtų padaryti nusikaltimą, nes šios sielos galbūt tikėjosi iš mūsų tiesos, o mes ją laikytume jiems neprieinamą. Nuo tos akimirkos jie niekada neatsiverstų.
Vieną dieną keletas jaunų protestantų pakvietė mane į Lozaną skaityti jiems paskaitą; jie norėjo išgirsti mane kalbant apie Ekoną. Aš jiems pasakiau: „Kalbu jums kaip katalikų vyskupas, ir manau, kad dėl to mane pakvietėte. Tad nenustebkite, jei tiksliai pasakysiu, ką galvoju apie protestantizmą.“
Pasakiau aiškiai, kad mums yra tik viena tikroji religija ir kad Ekonas atspindi šį įsitikinimą, nes neįmanoma būti išgelbėtam už Katalikų Bažnyčios. Todėl mes esame tradicionalistai; tai nereiškia, kad niekiname kitus, bet protestantų religija mums yra klaida.
Po kelių dienų šie jauni protestantai man parašė laišką su sveikinimais. Jie rašė, kad kaip tik tai ir norėjo išgirsti; jie žinojo, kad tikras katalikas negali pripažinti, jog protestantizmas yra tikroji religija. Taigi jie nebuvo nustebinti.
Jei, priešingai, būčiau kalbėjęs kaip ekumenistai, jei būčiau pasakęs, kad Ekone mes, žinoma, mylime Katalikų Bažnyčią, bet esame protestantų draugai ir manome, kad jų religija yra žavinga; jei būčiau taip kalbėjęs, manau, kad pirmiausia jie nebūtų buvę laimingi; jie būtų pagalvoję, kad jiems pataikauju ir bandau įgyti jų palankumą, bet širdyje iš tiesų netikiu tuo, ką sakau. Dėl tokio mano elgesio jie būtų praleidę progą rimtai apsvarstyti savo atsivertimą.
Visa tai yra rimta, ir mes, katalikai, nuolat susiduriame su tokiomis situacijomis. Būkime pasirengę padėti šioms sieloms, visuomet galvokime apie jų išganymą. Jei nekalbu teisingai, jei neperteikiu tiesos, galbūt pražus kai kurios sielos, kurias šiaip būtų buvę galima išgelbėti. Žinoma, gerasis Dievas galėtų atversti pasaulį tiesiogiai, be tarpininko. Tačiau Jis norėjo tam naudoti kunigus ir misionierius. Jis pasikliauja mumis; mes turime būti proga šioms sieloms atsiversti. Tuo metu turime galvoti apie Dievo gerumą – Jis naudojasi mūsų pamokslavimu, pokalbiu arba paskaitomis, kad atvertų šių protestantų sielas. Tomis akimirkomis Jis gali suteikti jiems atsivertimo malonę, nes, žinoma, iš tikrųjų tai Jis atverčia sielas.
Biblijos draugijos
Ketvirtoje „Sąrašo“ dalyje Pijus IX pamini enciklikas ir pasisakymus, kuriuose „griežčiausiais žodžiais“ pasmerkė socializmo, komunizmo, slaptųjų draugijų, Biblijos draugijų ir liberalių klerikalinių draugijų „nelaimes“. Socializmas pasmerktas todėl, kad tai yra sistema, kuri atmeta Dievą, paneigia Jo valdžią valstybėje, šeimoje, asmenims, auklėjime. Komunizmas yra tas pats dalykas su tais pačiais principais. Slaptosios draugijos yra panašios – be tiesos, be dogmų ir be moralės.
Biblijos draugijų atvejis yra sunkiau suvokiamas, nes iš pirmo žvilgsnio šios draugijos yra sudarytos Evangelijos, Biblijos platinimui: ar tai gali būti bloga? Būtina suprasti, kodėl popiežiai pasmerkia šias draugijas: nes jos skleidžia Šventojo Rašto tekstus, redaguotus arba išverstus protestantiškoje laisvo tyrimo dvasioje, lyg patys individai turėtų teisę interpretuoti Šventąjį Raštą. Bažnyčia visuomet sakė, kad Šventojo Rašto turi mokyti Bažnyčios magisteriumas; tad mes turime klausytis, kaip Bažnyčia interpretuoja kokį nors skyrių ar palyginimą. Dėl šios priežasties ji nenorėjo platinti Biblijos. Žinoma, pamokslaudama Bažnyčia visuomet rėmėsi Evangelija, bet ji norėjo apsaugoti žmones nuo galimybės suklysti interpretuojant Raštą ir Evangeliją.
Protestantiška dvasia neigia tradiciją ir atmeta magisteriumą. Šventoji Dvasia, pasak jų, tiesiogiai įkvepia skaitantį asmenį, kartais Ji skirtingai paaiškina tą patį tekstą skirtingiems asmenims, bet visuomet tai būna Šventoji Dvasia, kuri dvelkia kur nori. Tačiau šv. Raštą Dievas juk įdėjo į Bažnyčios rankas. Tradicija ir magisteriumas egzistavo prieš Šv. Raštą. Šventieji autoriai dar nebuvo parašę evangelijų, Apaštalų darbų, laiškų, kai magisteriumas jau egzistavo. Raštas, atėjęs vėliau, suteikė Bažnyčiai žymią paramą ir lobį, bet Šv. Raštą priėmė Tradicija ir ji privalo aiškinti jį tikintiesiems. Dėl to Bažnyčia santūriai žvelgia į Biblijos platinimą ir skleidimą.
Deja, klaida, panaši į protestantų klaidą, įsismelkė į Bažnyčią. Kardinolai, vyskupai ir kunigai pradėjo platinti Bibliją, tariamai siekdami neutralizuoti protestantų biblijas, lyg Bažnyčia būtų klydusi nedarydama to anksčiau ir su tokiu uolumu kaip protestantai! Tad būtina teisingai suprasti, ką popiežiai sakė apie Biblijos draugijas; jie norėjo užkirsti kelią klaidingoms Šventojo Rašto interpretacijoms, kurios taip išplito šiandien.
1564 metais popiežius Pijus IV sudarė „Katalikiško tikėjimo išpažinimo“ formuluotę, kurią kaip priesaiką turėjo sukalbėti visi, gaunantys bažnytines pareigas: įšventinamieji, vyskupai, kardinolai, profesoriai. Be kitų dalykų joje sakoma:
Aš pripažįstu Šventąjį Raštą ta prasme, kurią pateikė ir vis dar pateikia mūsų Motina šventoji Bažnyčia, kuriai priklauso spręsti apie tikrąją šventosios raštijos prasmę; ir aš niekada nepriimsiu ir neinterpretuosiu jo kitaip nei pagal vieningą Tėvų sutikimą.
Bet dėl Vatikano II Susirinkimo ir liberalizmo įsiskverbimo į Bažnyčią kiekvienas teologas šiandien aiškina Šv. Raštą, netgi stebuklus, taip, kaip nori. Jie netgi norėjo į Susirinkimo tekstus įtraukti teiginį, kad Šventajame Rašte tik tikėjimą ir moralę liečiantys dalykai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios, lyg Jėzaus istorija, faktai ir stebuklai nebūtų buvę įkvėpti! Reikėjo tikros kovos, kad toks sakinys būtų išbrauktas iš Susirinkimo tekstų: jis buvo pakeistas, bet ne visiškai. Tai labai pavojinga dvasia, nes ja remiantis galima teigti, kad pasakojimas apie Jėzaus kūdikystę su trim karaliais ir piemenimis yra tik legenda.
Tridento Susirinkimas aiškiai skelbė: Šv. Raštas yra Dievo žodis, o šventieji autoriai yra dieviškosios minties instrumentai. Žinoma, protingi instrumentai, kiekvieną knygą paženklinę savuoju stiliumi, tačiau tikrasis jo autorius yra Dievas, Jis įkvėpė visą šv. Raštą. Kaip gali būti įmanoma turėti teisę rinktis tarp ištraukų, kurių autorius yra pats Dievas? Toks dalykas yra negirdėtas, bet iki to yra prieita.
Vis dėlto jie nuėjo dar toliau, sudarydami ekumeninę, protestantišką-katalikišką Bibliją, „ekumeninį Biblijos vertimą“. Tai galutinis jų klaidos įkūnijimas. Jie išbraukė ištraukas, nepatinkančias protestantams, vietoje to įtraukdami protestantiškas Biblijos ištraukas, ir šią naują Bibliją dabar rekomenduoja vyskupai. Ar jie vis dar tiki, kad Dievas yra Šventojo Rašto autorius?
Bažnyčios teisės
Penktoji „Sąrašo“ dalis kalba apie klaidingą Bažnyčios ir jos teisių suvokimą. Pavyzdžiui, 19 teiginys išreiškia gana dažną mūsų dienomis klaidą:
Bažnyčia nėra tikra, tobula ir visiškai laisva draugija; ji neturi jai priklausančių ir pastovių dieviškojo Steigėjo jai suteiktų teisių, bet valstybės turi nustatyti, kokios yra Bažnyčios teisės ir kokiose ribose ji gali jomis naudotis.
Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo teologai bei kunigai platino atsišaukimus, reikalaujančius religinių santuokų panaikinimo. Pasak jų, santuoka turi priklausyti vien nuo valstybės. O jeigu jau valstybė sudaro santuokas, ji taip pat lengvai galėtų jas ir nutraukti.
Katalikų Bažnyčia, vienintelė tikroji religija
Panagrinėkime 21 teiginį:
Bažnyčia neturi galios dogmatiškai nustatyti, jog tiktai viena Katalikų Bažnyčios religija yra teisinga.
Būtent tai labiausiai nepatinka masonams. Vos tik pradedama apie tai kalbėti, kyla reakcija spaudoje. Štai kodėl buvo toks stiprus troškimas, kad Susirinkimas sukurtų deklaraciją apie religinę laisvę, netiesiogiai teigiančią, jog katalikų religija nėra vienintelė tikroji religija. Kai atkreipiame į tai dėmesį, jie atkerta, kad šios deklaracijos pirmosios dalies pabaigoje yra sakinys, kalbantis apie tikrą religiją ir vienintelę Kristaus Bažnyčią. Taip, bet šį sakinį pridėjo Paulius VI in extremis, kaip kad jau turėjau progą paminėti. Kitoje vietoje šiam teiginiui prieštaraujama reikalaujant, kad „religinėms grupėms“ (tai yra, nekatalikiškoms religijoms) „nebūtų trukdoma laisvai reikšti savo mokymo veiklumo, tvarkant visuomenę ir gaivinant visą žmogiškąją veiklą.“ (Dignitatis humanae, 4) Tai tolygu sakymui, kad visos religijos yra lygios.
Susirinkimo deklaracijos apie religinę laisvę analizė
Paanalizuokime atidžiau deklaraciją apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“. Pirmame skyriuje, „Bendrasis religinės laisvės principas“, skaitome:
Ši žmogaus asmens teisė į religijos laisvę teisinėje visuomenės santvarkoje turi būti pripažįstama taip, kad taptų pilietine teise. (2)
Taigi ši natūrali teisė į religinę laisvę turi būti pripažinta visuomenėje kaip pilietinė teisė; tai yra teisė ieškoti tiesos.
Teisė „laisvai ieškoti tiesos“
Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, todėl turintys asmeninę atsakomybę, visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos... (2)
Jei žmogiškas orumas įpareigoja juos ieškoti tiesos, tėvai negali diegti tiesos savo vaikams; negalima mokyti katekizmo, būtina laukti, kol vaikai įgis savo asmeninę atsakomybę, kol jie taps suaugusiais ir galės patys ieškoti tiesos!
...Pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. (2)
Jie neapibrėžia, kokios tiesos! Kiekvienas ieško savo tiesos! Šios ištraukos yra neįtikėtinos. Toliau seka šis paaiškinimas:
Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomenę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti. O pažintąją tiesą privalu asmeniniu apsisprendimu priimti ir tvirtai jos laikytis. (3)
Teisė, priešinga evangelijai
Tai visiškai nepriimtina ir priešinga Bažnyčios misijai. Jie sako, kad tai nėra įpareigojimas, negalima varžyti, negalima paprasčiausiai pasakyti: štai tiesa; tai yra tiesa, ir jūs įpareigoti ja tikėti. Bet teigiama, kad kiekvienas turi ieškoti savo paties tiesos ir kai suvokia ją atradęs, turi tvirtai jos laikytis.
Tai visiškai priešinga viskam, ką sakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus: Eikite ir skelbkite Evangeliją; eikite ir mokykite tiesos iki tolimiausių žemės pakraščių. Tas, kuris įtikės, bus išgelbėtas; tas, kuris atsisakys tikėti, bus pasmerktas. Tai paprasta, tai visiškai nesudėtinga. Jei žmogus nenori būti pasmerktas, jis turi visiškai laikytis tiesos, kurios mokė mūsų Viešpats. Tai paprasta ir vienareikšmiška.
Dieviškojo įstatymo reikalavimus žmogus suvokia ir atpažįsta tarpininkaujant jo sąžinei... (3)
Sąžinė gali klysti, o dieviškąjį įstatymą mums turi perteikti Bažnyčia, privalanti likti ištikima dekalogui ir mokymams, dosniai duotiems mūsų Viešpaties.
...Jos balso jis privalo ištikimai klausyti visoje savo veikloje, kad galėtų pasiekti Dievą, savo tikslą. Todėl jis negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. (3)
Kad ir ką sakytų jo sąžinė, jis privalo ja sekti, ir niekas neturėtų jam kliudyti elgtis pagal savo sąžinę. Tai visiškai neįtikėtina!
Taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač religijos srityje. (3)
Religiniuose reikaluose praktiškai nebelieka jokių įpareigojimų ir suvaržymų ne tik individams, bet ir grupėms.
Susirinkimas išpažįsta religinį reliatyvizmą
Ketvirtoje dalyje skaitome:
Laisvę arba saugumą nuo prievartos tikėjimo srityje pavieniams asmenims reikia pripažinti ir tuomet, kai jie veikia bendrai, nes religinių bendruomenių reikalauja tiek visuomeninė žmogaus, tiek pačios religijos prigimtis. (4)
Tačiau kokia religija turima omenyje? Tai niekada neapibrėžiama!
Taigi, jei tik nepažeidžiami teisėti viešosios tvarkos reikalavimai, religinėms bendruomenėms pačia teise turi būti palikta laisvė valdytis savais įstatymais, garbinti aukščiausiąją dievybę viešomis apeigomis... (4)
Kad ir kaip neįtikėtina tai atrodytų, tai yra parašyta Deklaracijos apie religinę laisvę tekste: „aukščiausioji dievybė“. Tai ne mūsų Viešpats Jėzus Kristus!
[Laisvė], padėti savo nariams gyventi religinį gyvenimą, palaikyti juos mokymu ir plėtoti tas institucijas, kurių nariai padeda vieni kitiems gyventi pagal savo tikėjimo reikalavimus. (4)
Tad musulmonai pagal musulmonų principus, budistai pagal savo principus, mormonai pagal mormonų principus, munistai pagal Muno principus. Taip būti negali. Iš mūsų studijuotų popiežių enciklikų mes matėme, kaip vieningai jie pasmerkia religinį indiferentizmą. O šiandien Deklaracija apie religinę laisvę teigia priešingai:
Religinės bendruomenės turi teisę netrukdomos viešai mokyti ir liudyti savo tikėjimą žodžiu ir raštu. (4)
Apie kokį tikėjimą, apie kokią religiją čia kalbama? Tai neapibrėžta. Normalu galvoti, kad religija visada susijusi su tam tikra morale. Nėra religijos be tikėjimo ir moralės, tad visa, kas pasakyta, liečia ir elgesį. Pagal „Dignitatis humanae“ mokymą, protestantai gali laisvai skleisti savo moralę, savo moralinę laisvę, praktiškai neturinčią įstatymo. Musulmonams galioja tas pats: jie gali išpažinti poligamiją, vergiją ir visą kitą, kas sudaro jų religiją; tas pats galioja ir budistams bei jų religiniams papročiams.
Religinė laisvė taip pat reikalauja netrukdyti religinėmis bendruomenėms laisvai reikšti savo mokymo veiklumo, tvarkant visuomenę ir gaivinant visą žmogiškąją veiklą. (4)
Ar šios religijos ir jų mokymas pasižymi nepaprastu veiksmingumu organizuoti ir pagyvinti visą žmogišką veiklą? Kaip dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės, sakramentų ir šventosios Mišių Aukos?
BUS DAUGIAU