Jėzuitų ordino generalinis vyresnysis kun. Arturo Sosa (dešinėje) ir Romos jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ direktorius kun. Antonio Spadaro SJ (kairėje)
Baigiantis Vatikano II Susirinkimui pop. Paulius VI paprašė visų religinių kongregacijų atnaujinti savo įstatus pritaikant jas prie dabartinių laikų.[1] 1966 m. jis dar kartą išreiškė šį savo lūkestį dekretu „Ecclesiae Sanctae“, kuriame paprašė svarbiausių vienuolinių ordinų sušaukti po ypatingą susirinkimą (generalinę kongregaciją) ir atnaujinti savo regulą. Kaip Šventosios Dvasios tėvų generalinis vyresnysis, arkivysk. Lefebvre‘as surengė tokį susirinkimą 1968 metų rugsėjį. Per susirinkimą arkivyskupas nuliūdo supratęs, kad dauguma atstovų nori radikalių pokyčių, kurie būtų pragaištingi pačiam ordinui. Matydamas, kad jo patarimų nesiklausoma ir kad atstovai pasiryžę veikti nepaisydami jo autoriteto, jis kreipėsi patarimo į vysk. Antonio‘ų Maurą, Šventosios vienuolijų kongregacijos narį. Išklausęs pranešimo apie susidariusią padėtį, Kurijos tarnautojas arkivyskupui pasakė: „Duosiu jums vieną patarimą, kurį neseniai daviau kitam generaliniam vyresniajam, besikreipusiam į mane dėl tos pačios problemos. „Kuriam laikui išvykite, – pasakiau jam. – Aplankykite Jungtines Valstijas. Jums tai padės.“ Ordino kapitulos reikalus palikite savo padėjėjams.“ Supratęs, kad Vienuolijų kongregacija neparems jo pastangų išsaugoti Ordino įstatus, Lefebvre‘as įteikė Popiežiui savo atsistatydinimo raštą.
Dabar, prisimindami šį epizodą, mes stebimės Dievo apvaizda, kuri šitokiu būdu parengė kelią Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrimui. Vis dėlto verta pamąstyti, ką mūsų įkūrėjas būtų radęs Jungtinėse Valstijose, jeigu būtų paklausęs vysk. Mauro patarimo. Kokia pašvęstojo gyvenimo padėtis buvo Amerikoje septintojo dešimtmečio pabaigoje? Galbūt lengviausias būdas suvokti to meto situaciją yra pažvelgti, kas vyko jėzuitų ordine, uoliai pasekusiame Pauliaus VI raginimu.
Vienuolinio gyvenimo sampratos pakeitimas
Kaip rašo kun. Josephas Beckeris S.J. knygoje „The Re-Formed Jesuits“, šv. Ignaco sūnūs siekė suteikti visiškai naują prasmę vienuoliniam savo ordino narių gyvenimui. Šitaip jie radikaliai nutolo nuo tradicinės vienuolinio gyvenimo sampratos, kurią geriausiai išreiškė šv. Tomas Akvinietis savo „Teologijos Sumoje“ – kaip visišką pasišventimą Dievo tarnybai siekiant įgyti tobulą Dievo meilę. Kitaip tariant, vienuolinio gyvenimo tikslas visada buvo tapti kuo panašesniam į Jėzų Kristų, tobulos meilės pavyzdį.[2] Septintajame dešimtmetyje Amerikos jėzuitai – ar bent jau turintieji didžiausią įtaką Ordine – regis, užmiršo šį galutinį savo tikslą.
Užuot siekus supanašėti su Kristumi per savęs atsižadėjimą, pagrindinių jėzuitų šviesulių protus užvaldė asmeninės savirealizacijos idėja. Beckeris cituoja vieną jėzuitų kunigą, išreiškusį požiūrį, kad „šiuolaikinis žmogus siekia vis didesnės savirealizacijos, atitinkančios jo didėjantį savęs paties ir pasaulio supratimą“[3]. Kitaip tariant, „šiuolaikinis žmogus“ – ar, platesne reikšme, pasaulis – tiki, kad tikroji jo didybė yra ne būti sudievintam Viešpaties malonės, o naudotis asmenine laisve ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, ypač „vedant dialogą“ su kitais žmonėmis. Užuot pataisęs šį krikščioniškai dvasiai akivaizdžiai priešingą požiūrį, minėtas kunigas siūlė Jėzaus draugijai jį priimti, kad „išsaugotų ryšį su dabartiniu pasauliu“. Kun. Beckeris pažymi, kad ši nuostata septintajame dešimtmetyje išplito daugelyje jėzuitų bendruomenių: „Paskaitose, žurnaluose, knygose buvo skatinamas asmens savivertės jausmas ir savarankiškas dvasinis gyvenimas.“[4] Ši nauja dvasia buvo matyti netgi noviciatų patalpų dekoravime: daugumoje vietų religinį ir rimtą meną – statulas, paveikslus, krucifiksus – pakeitė „psichologiškai optimistiškas, humanistinis, džiaugsmingas, sekuliarus menas“[5]. Kitaip tariant, būsimieji jėzuitai buvo mokomi nekreipti per daug dėmesio į savo kaltes bei nuodėmingus polinkius ir nesiekti savo dvasinių vyresniųjų patarimo. Vietoje to jie buvo raginami ugdyti teigiamas savo asmenybės puses ir užsiimti ta veikla, kuri jiems atrodo „prasminga“. Šitaip jie neva užmegsią asmeninį ryšį su Dievu ir savo artimu.
Drausmės žlugimas
Dėl tokio požiūrio daugelyje jėzuitų namų visiškai pakriko drausmė. Kun. Beckeris pastebi, kad daugumoje noviciatų buvo atsisakyta tylos laikymosi, privalomos dienotvarkės ir reguliarių bendruomeniškų užsiėmimų, pavyzdžiui, bendros maldos ar dvasinio skaitymo valgant. Paklusnumo buvo laikomasi tik tada, kai broliai manydavo, jog vyresniųjų įsakymai sutampa su jų pačių patirtimi ir sprendimu. Kun. Beckeris pastebi, kad visus pokyčius apibendrinanti nuostata buvo maištas prieš taisykles: taisykles, reikalaujančias lankyti paskaitas ar kasdien dalyvauti šv. Mišiose; taisykles, draudžiančias kalbėtis tam tikrose vietose ar tam tikru metu, lankytis kino filmuose ar teatro spektakliuose, išeiti naktį iš namų ar vilkėti tam tikrus drabužius.[6] Daugelio įsitikinimu, kiekvienas asmuo turėjo būti atsakingas už save ir savo dvasinę raidą. Todėl bet kokie išoriniai suvaržymai kėlė įtarimą ir panieką.
Nenuostabu, jog daugelyje vietų sumažėjo lankymasis Mišiose ir sakramentų priėmimas. Kartu su pasibjaurėjimu nustatytai dienotvarkei tai, galbūt, lėmė ir tokios priežastys, kokios buvo aprašytos vieno noviciato direktoriaus: „Kai kurie teigia nedalyvaują Mišiose dėl to, kad nemato jose jokios ypatingos prasmės.“ Viso to, kas jaunam žmogui atrodė nereikšminga, buvo lengvai atsisakyta.
Galime tik įsivaizduoti, kaip tokioje aplinkoje buvo laikomasi vienuolinių įžadų, kurių pagrindinis tikslas yra pašalinti įvairias kliūtis krikščioniškam gyvenimui. Jau 1965 m. Ordino generalinėje kongregacijoje kilo diskusija, kaip „pritaikyti“ Draugijos įžadus moderniems laikams. Nors formaliai jų ir neatsisakyta, Amerikos jėzuitai daugelyje svarbių sričių žymiai sušvelnino jų laikymąsi. Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta, matyti, kaip daugelyje bendruomenių buvo nepaisoma paklusnumo įžado. Nauji nariai vis dar turėdavo duoti skaistybės įžadą, tačiau buvo panaikinta daug svarbių šios dorybės apsaugos priemonių, teisinantis, kad jauni žmonės turi „palaikyti brandžius krikščioniškus santykius su priešinga lytimi“. Be to, svarbiame Amerikos jėzuitų susitikime Šv. Klaros universitete 1967 m. buvo palankiai kalbama apie vadinamąjį „trečiąjį kelią“, kai Ordino nariai užmezga nesantuokinius santykius su moterimis. Laimei, ši utopinė idėja nebuvo patvirtina. Nieko keista, kad septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje daug jaunų vyrų paliko Ordiną ir vedė.
Akivaizdu, kad įtakingiausi Amerikos jėzuitai – ypač tie, kurie buvo atsakingi už naujokų formavimą – pamiršo pagrindinį vienuolinio gyvenimo tikslą: tapti panašiam į Kristų. Užuot skatinusi didžiadvasišką pasišventimą Visagaliam Dievui, įvykdomą duodant vienuolinius įžadus – ypač paklusnumo įžadą – Ordino vyresnybė pamėgino suteikti kiek įmanoma didesnę laisvę savo narių valiai ir asmeninei iniciatyvai, tikėdamasi, kad šitaip jie įgis prasmingos Dievo artumo patirties. Užuot reikalavusi savo narių išsižadėti savęs ir mirti pasauliui, ji skatino juos puoselėti savo asmenybę ir priimti teigiamus pasaulio aspektus, bijodama, kad priešingu atveju Draugija taps „nereikšminga“ šiais naujaisiais laikais. Kun. Beckeris teigia, kad jėzuitus ištiko panašus likimas kaip ir kitų religinių kongregacijų Jungtinėse Valstijose.
Taigi, jei arkivysk. Lefebvre‘as būtų paklausęs vysk. Mauro patarimo, jis paprasčiausiai būtų išvydęs, kaip daugybė vienuolinių bendruomenių įvykdo savižudybę išsižadėdamos mūsų Viešpaties. Vėliau skaitydamas paskaitas Ekone jis teigė, kad jokioje šalyje pašvęstojo gyvenimo nepaliko tiek daug kunigų ir vienuolių, kaip Jungtinėse Valstijose. Šiandien daugelis religinių bendruomenių Amerikoje turi kelis kartus mažiau postulantų ir novicijų nei septintajame dešimtmetyje. O ir tie likę nariai dažnai gyvena tokį gyvenimą, kad jų visiškai neatpažintų jų ordinų įkūrėjai. Laimei, Arkivyskupas nekeliavo į Jungtines Valstijas, kad „pasimokytų“, bet vietoje to įkūrė Broliją, kuriai suteikė tikro religinio gyvenimo dvasią.[7]
ŠALTINIS: „The Angelus“, 2015 m. rugsėjis.
[1] „Svarbiausias Generalinių kapitulų darbas yra apgalvotas jų ordino įstatų pritaikymas prie pasikeitusių laiko sąlygų. Tai turi būti padaryta išsaugant savitą ordino prigimtį ir discipliną.“ (Kreipimasis, 1964 m. gegužės 23 d.)
[2] Arkivysk. Lefebvre‘as mėgdavo sakyti, kad šia prasme Jėzus Kristus buvo tikriausias ir tobuliausias Dievo vienuolis.
[3] Re-Formed Jesuits: A History of Changes in the Jesuit Order During the Decade 1965–1975, San Francisco: Ignatius Press, 1992, p. 34.
[4] Ten pat, p. 30.
[5] Ten pat, p. 251. Ką reiškia „psichologiškai optimistiškas“, autorius iliustruoja vienu pavyzdžiu: viena iš populiariausių knygų, cirkuliavusi Amerikos jėzuitų noviciatuose, buvo Thomaso A. Harriso „I’m OK, You’re OK“ („Man VISKAS GERAI, tau VISKAS GERAI“).
[6] Ten pat, p. 294.
[7] Nors arkivysk. Lefebvre‘as neįsakė Brolijos nariams duoti paklusnumo ir neturto įžadų, jis dažnai ragindavo juos laikytis šių įžadų dvasios.