„Catholic Family News“ su džiaugsmu praneša, kad Jo malonybė Carlo Maria Viganò šiandien mums atsiuntė laišką, atsakydamas į svarbius klausimus, kuriuos CFN autorius Stephenas Kokxas pagarbiai iškėlė savo naujausiame straipsnyje „Klausimai Viganò: Jo Ekscelencija teisus dėl Vatikano II Susirinkimo, bet ką, jo manymu, dabar turėtų daryti katalikai?“ Išsamiame atsakyme arkivyskupas Viganò parodo, kad jis yra tikras ganytojas, besirūpinantis pasimetusiomis ir apleistomis mūsų laikų avimis. Jis pateikia aiškius ir praktiškus atsakymus augančiam skaičiui katalikų, kurie ima aiškiai suvokti Susirinkimo revoliucingumą. Savo ankstesnėse studijose arkivyskupas Viganò tiksliai diagnozavo dabartinės krizės priežastį ir pasiūlė vaistą jos gydymui – atsisakyti Susirinkimo tekstų. Šiandienos laiške Jo Ekscelencija pataria, kaip praktiškai turėtų elgtis Kovojančios Bažnyčios nariai, kad apsisaugotų nuo mirtinų susirinkiminių bei posusirinkiminių klaidų ir kad išsaugotų savo tikėjimą tol, kol šį vaistą paskirs būsimas šventas popiežius.
Žemiau pateikiame visą arkivyskupo Vigano laiško tekstą.
***
Brangus pone Kokxai,
Su gyvu susidomėjimu perskaičiau Jūsų straipsnį „Klausimai Viganò: Jo Ekscelencija teisus dėl Vatikano II Susirinkimo, bet ką, jo manymu, dabar turėtų daryti katalikai?“, kurį „Catholic Family News“ paskelbė rugpjūčio 22 d. (čia). Džiaugiuosi galėdamas atsakyti į jūsų klausimus, kuriais paliečiami tikintiesiems labai svarbūs dalykai.
Jūs klausiate: „Kaip, arkivyskupo Viganò nuomone, atrodytų atsiskyrimas nuo Susirinkiminės bažnyčios?“ Aš jums atsakau kitu klausimu: „Ką reiškia atsiskirti nuo Katalikų Bažnyčios Susirinkimo šalininkų požiūriu?“ Nors akivaizdu, kad niekaip negalime pritarti tiems, kurie siūlo klaidingas Susirinkimo ideologinio manifesto doktrinas, reikia pažymėti, jog vien tai, kad esi pakrikštytas ir gyvas Kristaus Bažnyčios narys, dar nereiškia priklausymo susirinkiminei komandai; tai pasakytina pirmiausia apie paprastus tikinčiuosius, taip pat apie parapijų bei vienuolijų dvasininkus, kurie dėl įvairių priežasčių nuoširdžiai laiko save katalikais ir pripažįsta Bažnyčios hierarchiją.
Vietoje to reikėtų išaiškinti padėtį tų, kurie, skelbdamiesi katalikais, priima per pastaruosius dešimtmečius išplitusias nekatalikiškas idėjas, suprasdami, jog tai reiškia trūkį su ankstesniu mokymu. Šiuo atveju galima teisėtai abejoti jų priklausymu Katalikų Bažnyčiai, nors jie eina oficialias pareigas, suteikiančias jiems valdžią tikinčiųjų atžvilgiu. Jeigu jie siekia priversti tikinčiuosius priimti Susirinkimo primestą revoliuciją, vadinasi, jie savo valdžia naudojasi neteisėtai.
Išsiaiškinus šį dalyką tampa akivaizdu, kad Bažnyčią palikti turi ne Tradicijai ištikimi tikintieji, arba, Šventojo Pijaus X žodžiais tariant, tikrieji katalikai – jie turi visišką teisę likti Bažnyčioje, ir nuo jos atsiskirti būtų pražūtinga – o veikiau katalikų vardu prisidengę modernistai, nes nuo prilyginimo bet kuriai eretikų sektai juos apsaugo vien biurokratinis elementas. Tik jų užimama padėtis hierarchijoje neleidžia jiems virsti vienu iš tų šimtų eretiškų judėjimų, kurie, užuot nuolankiai saugoję Mūsų Viešpaties mokymą, pasidavė išdidumui ir patikėjo, kad gali reformuoti Bažnyčią pagal savo įgeidžius. Tačiau kaip negalima reikalauti pilietybės šalyje, kurios kalbos, įstatymų, tikėjimo ir tradicijų nepažįsti, taip neįmanoma, kad tie, kurie nepritaria Katalikų Bažnyčios tikėjimui, moralei, liturgijai ir drausmei, galėtų sau prisiskirti teisę likti jos viduje ir netgi kilti hierarchijos laiptais.
Nors esame pagrįstai pasipiktinę, nepasiduokime pagundai palikti Katalikų Bažnyčią ta dingstimi, kad į ją įsiveržė eretikai ir ištvirkėliai – būtent jie turi būti išvaryti iš šventosios kaimenės, atliekant apsivalymo ir atgailos darbą, kuris turi prasidėti nuo kiekvieno iš mūsų.
Taip pat akivaizdu, kad vis dažniau tikintieji savo parapijose susiduria su rimtais sunkumais, nes lieka vis mažiau bažnyčių, kuriose šventosios Mišios laikomos katalikiškomis apeigomis. Dėl daugelyje mūsų parapijų dešimtmečius siautėjusių baisybių nebeįmanoma net ramiai ir be pavojaus savo tikėjimui dalyvauti vadinamojoje „Eucharistijoje“. Lygiai taip pat sunku gauti katalikišką išsilavinimą, išvysti vertai teikiamus sakramentus ir rasti rimtą dvasinį vadovą sau ir savo vaikams. Tokiais atvejais tikintieji turi teisę ir pareigą susirasti kunigus, bendruomenes ir draugijas, ištikimas amžinajam Bažnyčios mokymui. Ir tegul jie išmoksta, kaip dalyvauti garbingame liturgijos šventime Senosiomis apeigomis, laikantis tvirtos doktrinos ir moralės, nė kiek nepasiduodant Susirinkimo klaidoms.
Be abejo, sudėtingiau yra dvasininkams, hierarchiškai pavaldiems savo vyskupui ar ordino vyresniajam, tačiau kartu turintiems teisę likti katalikais ir laikytis katalikiškų apeigų. Pasauliečiai turi daugiau judėjimo laisvės, nes gali dėl Mišių, sakramentų ir religinių pamokymų rinktis vieną ar kitą bendruomenę, tačiau kartu – mažiau autonomijos, nes vis tiek priklauso nuo kunigo. Antra vertus, dvasininkai turi mažiau judėjimo laisvės, nes jie būna inkardinuoti vyskupijoje arba ordine ir yra pavaldūs bažnytinei valdžiai, tačiau jie turi daugiau autonomijos, nes gali teisėtai nuspręsti aukoti Mišias ir teikti sakramentus Tridento apeigomis ir pamokslauti laikantis neiškreiptos doktrinos. Motu Proprio „Summorum Pontificum“ dar kartą patvirtino, kad tikintieji ir kunigai turi neatimamą teisę naudotis liturgija, kuri labiau išreiškia katalikų tikėjimą. Tačiau ši teisė šiandien turi būti naudojama ne tiek siekiant išsaugoti ekstraordinarinę apeigų formą, kiek paliudijant ištikimybę depositum fidei (tikėjimo lobiui), nes jį tobulai išreiškia tik Senosios apeigos.
Kasdien gaunu nuoširdžius laiškus iš kunigų ir vienuolių, kurie yra marginalizuojami, arba perkeliami, arba atstumiami dėl savo ištikimybės Bažnyčiai: pagunda rasti „ubi consistam“ [vietą tvirtai atsistoti] toli nuo novatorių klegesio yra labai stipri, bet mes turėtume imti pavyzdį iš persekiojimų, kuriuos patyrė daugybė šventųjų, įskaitant šventąjį Atanazą, parodžiusį, kaip elgtis susidūrus su išplitusia erezija ir persekiotojų įniršiu. Kaip ne kartą priminė mano garbingasis brolis vyskupas Athanasius Schneideris, šventojo Aleksandrijos Daktaro laikais Bažnyčią kamavęs arijonizmas buvo taip išplitęs tarp vyskupų, kad beveik buvo galima patikėti tikrąją katalikybę išnykus visiškai. Tačiau dėl kelių vyskupų ištikimybės ir didvyriško liudijimo Bažnyčia pakilo vėl. Be šio liudijimo arijonizmas nebūtų buvęs nugalėtas; be šiandieninio mūsų liudijimo modernizmas ir globalistinė šio pontifikato apostazė nebus nugalėti.
Todėl mums nė nekyla klausimas, veikti Bažnyčios viduje ar už jos ribų: vyndariai yra kviečiami dirbti Viešpaties vynuogyne, ir būtent ten jie turi likti net savo gyvenimo kaina; ganytojai kviečiami ganyti Viešpaties kaimenę, neprileisti prie jos godžių vilkų ir varyti lauk samdinius, nesirūpinančius avių ir ėriukų gelbėjimu.
Šį paslėptą ir dažnai tylų darbą vykdė Šventojo Pijaus X kunigų brolija. Ji nusipelno pripažinimo, nes neleido užgesinti Tradicijos liepsnos tuo metu, kai tradicinių Mišių šventimas buvo laikomas maištu, nusipelnančiu ekskomunikos. Jos kunigai buvo sveikas spyglys hierarchų šone, hierarchų, kurie juose matė nepriimtiną pavyzdį tikintiesiems, nuolatinį priekaištą jiems patiems dėl išdavystės, padarytos prieš Dievo tautą, neleistiną alternatyvą naujajam Susirinkimo keliui. Ir jei dėl šios ištikimybės tikėjimui neišvengiamai teko nepaklusti popiežiui, įšventindama vyskupus Brolija sugebėjo apsisaugoti nuo įnirtingo novatorių puolimo ir pačiu savo egzistavimu paskatino liberalizuoti Senąsias apeigas, kurios iki tol buvo uždraustos. Jos buvimas taip pat leido išryškėti susirinkiminės sektos, visada merkiančios akį eretikams ir stabmeldžiams, tačiau nenumaldomai griežtos ir nepakančios katalikiškai tiesai, prieštaravimams ir klaidoms.
Arkivyskupą Lefebvre‘ą aš laikau pavyzdingu Tikėjimo išpažinėju ir manau, kad jo atliktas Susirinkimo ir modernizmo apostazės demaskavimas yra aktualesnis nei kada nors. Nereikia pamiršti, kad persekiojimas, kurį arkivyskupas Lefebvre'as patyrė iš Šventojo Sosto ir pasaulio vyskupų, visų pirma buvo skirtas atgrasyti katalikams, atspariems susirinkiminei revoliucijai.
Taip pat sutinku su Jo Ekscelencijos vyskupo Bernardo Tissier de Mallerais pastebėjimu apie dviejų esybių buvimą Romoje: Kristaus Bažnyčią okupavo ir užtemdė modernistinė susirinkiminė struktūra. Įsitvirtinusi pačioje hierarchijoje, ji naudojasi jos tarnų įgyta valdžia tam, kad įveiktų Kristaus Nuotaką ir mūsų Motiną.
Kristaus Bažnyčią – ji ne tik „laikosi“ Katalikų Bažnyčioje, bet ir yra vien Katalikų Bažnyčia – užgožė ir užtemdė keista, ekstravagantiška, Romoje įsteigta bažnyčia, kaip tai savo vizijose matė palaimintoji Ona Kotryna Emerich. Ji kaip raugės įsiveisė Romos kurijoje, vyskupijose, parapijose. Mes negalime teisti savo ganytojų intencijų ar manyti, kad visų jų tikėjimas ir moralė sugedę; priešingai, galime tikėtis, kad daugelis iš jų, iki šiol išgąsdinti ir tylūs, painiavai ir apostazei vis labiau plintant supras apgaulę, į kurią buvo papuolę, ir galiausiai nubus. Prabyla daug pasauliečių; kiti būtinai paseks iš paskos kartu su gerais kunigais, kurių neabejotinai yra kiekvienoje vyskupijoje. Šis Kovojančios Bažnyčios pabudimas – drįsčiau tai pavadinti beveik prisikėlimu – yra būtinas, skubus ir neišvengiamas: nė vienas sūnus nepakenčia, kad jo motina būtų niekinama tarnų, ar tėvas būtų terorizuojamas jo gėrybių valdytojų. Šiose skaudžiose situacijose Viešpats mums siūlo galimybę būti Jo sąjungininkais kovojant šiame šventame mūšyje po Jo vėliava: Karalius, kuris nugalėjo klaidą ir mirtį, leidžia mums dalintis jo šlovingos pergalės garbe ir, ištvėrus bei kentėjus su Juo, gauti iš to kylantį amžiną atlygį.
Tačiau kad nusipelnytume nemirtingą Dangaus šlovę, esame kviečiami iš naujo atrasti – šiame sumoteriškėjusiame amžiuje, neturinčiame tokių vertybių kaip garbė, ištikimybė savo žodžiui ir didvyriškumas – šį pagrindinį kiekvieno pakrikštyto žmogaus tikėjimo aspektą: krikščioniškas gyvenimas yra kova, o mes, priėmę Sutvirtinimo sakramentą, esame pašaukti būti Kristaus kariais bei kovoti po Jo ženklu. Žinoma, daugeliu atvejų tai yra iš esmės dvasinis mūšis, tačiau per visą istoriją matėme, kaip dažnai, susidūrus su suverenių Dievo teisių ir Bažnyčios laisvės pažeidimais, taip pat reikėjo imtis ginklo: to mus moko įtemptas pasipriešinimas atremiant islamo invazijas Lepante ir Vienos priemiesčiuose, Cristeros istorija Meksikoje, Ispanijos katalikų persekiojimas ir net šiandieninis žiaurus karas prieš krikščionis visame pasaulyje. Šiandien geriau nei kada nors galime suprasti teologinę neapykantą, kylančią iš Dievo priešų ir įkvėptą šėtono. Puolimas prieš viską, kas primena Kristaus kryžių,–prieš dorybę, prieš gėrį ir grožį, prieš skaistumą – turi mus paskatinti su pasididžiavimu keltis, kad galėtume reikalauti teisės ne tik būti nepersekiojamiems mūsų išorinių priešų, bet ir turėti stiprius, drąsius, šventus ir dievobaimingus ganytojus, kurie darys būtent tai, ką jų pirmtakai darė ankstesniais šimtmečiais: skelbs Kristaus evangeliją, atvers žmones bei tautas ir išplės gyvojo ir tikrojo Dievo Karalystę visame pasaulyje.
Mes visi esame raginami atlikti tvirtybės aktą – užmirštą svarbią dorybę, kuri graikų kalba neatsitiktinai primena vyrišką jėgą, ἀνδρεία – žinodami, kaip pasipriešinti modernistams: Artimo meile ir Tiesa, tikromis dieviškomis savybėmis.
Jei švenčiate tik Tridento Mišias ir skelbiate neiškraipytą mokymą, niekada neminėdami Susirinkimo, ką jie jums gali padaryti? Galbūt išmesti jus iš jūsų bažnyčių, o kas tada? Niekas ir niekada negali sutrukdyti atnaujinti Šventąją Auką, net jeigu ji yra aukojama ant laikino altoriaus rūsyje ar palėpėje, kaip tai darė atkaklūs kunigai per Prancūzijos revoliuciją arba kaip tai vis dar vyksta Kinijoje. O jeigu jie mėgins jus atriboti, priešinkitės: kanonų teisė skirta padėti Bažnyčios valdžiai siekti jos pagrindinių tikslų, o ne ją griauti. Liaukimės bijoti, kad schizma primetama tiems, kurie ją atmeta, o ne tiems, kurie ją vykdo: schizmatikai ir eretikai yra tie, kurie žeidžia ir kryžiuoja mistinį Kristaus Kūną, o ne tie, kurie jį gina smerkdami budelius!
Pasauliečiai gali reikalauti, kad jų ganytojai elgtųsi būtent taip, ir pirmenybę teikti tiems, kurie įrodo nesą užsiteršę dabartinėmis klaidomis. Jeigu Mišios tikintiesiems tampa kankinimo įrankiu, jeigu jie būna verčiami dalyvauti šventvagystėse arba palaikyti erezijas bei kvailystes, nevertas Viešpaties namų, tūkstantį kartų geriau eiti į bažnyčią, kurioje kunigas vertai aukoja Šventąją auką pagal Tradicijos mums perduotas apeigas ir pamokslauja remdamasis patikima doktrina. Kai kunigai ir vyskupai supras, kad krikščionių liaudis reikalauja Tikėjimo Duonos, o ne neo-bažnyčios akmenų ir gyvačių (žr. Lk 11, 11), jie atmes savo baimes ir vykdys teisėtus tikinčiųjų prašymus. Kiti, būdami ne ganytojai, o samdiniai, parodys tikrąjį savo veidą ir apie save suburs tik tuos, kurie pritaria jų klaidoms ir iškrypimams. Jie išnyks patys: Viešpats išdegina žemę, kuri želdo erškėčius bei usnis (žr. Žyd 6, 8); Jis neduoda pašaukimų sugedusioms seminarijoms ir regulas atmetusiems vienuolynams.
Katalikams pasauliečiams šiandien tenka šventa užduotis: guosti gerus kunigus ir vyskupus, kaip avims susirinkti apie savo piemenis. Būkite jiems svetingi, padėkite jiems, guoskite juos išbandymuose. Kurkite bendruomenę, kurioje vyrautų ne murmėjimai ir susiskaldymas, o broliškoji meilė tikėjime. Kadangi Dievo nustatytoje tvarkoje - κόσμος - pavaldiniai turi paklusti valdžiai ir priešintis jai gali tik tada, kai ši piktnaudžiauja savo galia, jiems nebus prikišta jokia kaltė dėl jų vadovų neištikimybės. Šiems tenka labai rimta atsakomybė už tai, kaip jie vykdo jiems suteiktą vietinę galią. Mes turime ne maištauti, bet priešintis; mes neturime būti patenkinti savo ganytojų klaidomis, bet melstis už juos ir pagarbiai juos įspėti; mes neturime abejoti jų autoritetu, bet tuo, kaip jie juo naudojasi.
Aš esu tikras – ir šis tikrumas kyla iš tikėjimo – kad Viešpats, nubaudęs mus už Bažnyčios vyrų kaltes, apdovanos mūsų ištikimybę suteikdamas mums šventus kunigus, šventus vyskupus, šventus kardinolus, o labiausiai – šventą popiežių. Tačiau šie šventieji kils iš mūsų šeimų, iš bendruomenių, iš mūsų bažnyčių: šeimų, bendruomenių ir bažnyčių, kuriose Dievo malonė turi būti ugdoma nuolat meldžiantis, dažnai lankantis šv. Mišiose ir priimant sakramentus, aukojant aukas ir atgailas, kurias Šventųjų bendrystė leidžia mums aukoti Dieviškajai Didenybei, kad būtų atleistos mūsų ir mūsų brolių, įskaitant tuos, kurie naudojasi valdžia, nuodėmės. Pasauliečiams čia tenka pagrindinis vaidmuo, jie saugo tikėjimą savo šeimose tokiu būdu, kad meilės ir Dievo baimės dvasioje auklėjami jaunuoliai vieną dieną galėtų tapti atsakingais tėvais ir motinomis, o taip pat ir vertais Viešpaties tarnais, Jo šaukliais vyrų ir moterų religiniuose ordinuose ir Jo apaštalais pilietinėje visuomenėje.
Vaistas nuo maišto yra paklusnumas. Vaistas nuo erezijos yra ištikimybė Tradicijos mokymui. Vaistai nuo skilimo yra sūnaus atsidavimas šventiesiems ganytojams. Vaistas nuo atsimetimo yra meilė Dievui ir Jo Švenčiausiajai Motinai. Vaistas nuo nedorybės yra kukli dorybės praktika. Vaistas nuo moralės sugadinimo yra nuolatinis gyvenimas Dievo akivaizdoje. Tačiau paklusnumas negali būti iškreiptas į vergišką paklusnumą; pagarba valdžiai negali būti iškreipta į paklusnumą teismui. Nepamirškime, kad jei pasauliečių pareiga yra paklusti savo ganytojams, tai dar sunkesnė ganytojų pareiga paklusti Dievui, usque ad effusionem sanguinis (iki kraujo praliejimo – lot.).
+ Carlo Maria Viganò, arkivyskupas
2020 m. Rugsėjo 1 d