Pal. Ona Kotryna Emerich

Vaikystė

Ona Kotryna Emerich (Anna Katharina Emmerich) gimė 1774 m. rugsėjo 8 d. Flamšės (Flamsche) kaime, netoli Kosfeldo (Coesfeld) miestelio, Miunsterio vyskupijoje, Vestfalijoje (Šiaurės Vakarų Vokietija), paprastų valstiečių šeimoje. Ona Kotryna buvo penktas iš devynių vaikų. Jos tėvas Bernardas Emerichas (Bernard Emmerich) buvo pamaldus ir doras, bet neturtingas ūkininkas, todėl turėjo sunkiai dirbti, kad išmaitintų didelę šeimą. Motina Ana Hilers (Anna Hillers) taip pat dievobaiminga ir dora moteris. Jos mėgiamas priežodis būdavo: „Viešpatie, ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“ Tokių tėvų Ona buvo auklėjama krikščioniškai.

Kadangi jos šeima gyveno skurdžiai, ji, nors ir trapaus kūno sudėjimo bei silpnos sveikatos, nuo mažų dienų turėjo sunkiai dirbti. Nenuostabu, kad ji negavo jokio normalaus išsilavinimo. Nors ir buvo guvaus proto, mergaitė tik keturis žiemos mėnesius palankė vietinę „mokyklą“, kol mokytojas, senas kaimietis, prisipažino nebeturįs ko ją išmokyti, ko ji nežinotų. Šį bei tą ji sužinojo iš šventinių pamokslų, iš pašnekesių su tėvais, taip pat iš keleto turėtų knygų.

Jau gana anksti ji išsiskyrė gebėjimu daugelį neapčiuopiamų dalykų suvokti ir atsiminti ryškiais vaizdiniais. Visa, ką ji girdėjo ar skaitė, jos prote virsdavo ryškiais paveikslais. „Kai man tėvai pasakodavo apie vaikelį Jėzų, aš užsimerkdavau ir viską gyvai matydavau“, – vėliau atskleidė ji. Ši vaikams būdinga savybė neapleido jos ir suaugus. Ji netgi melsdavosi labiau vaizdiniais nei žodžiais. Daug dvasinių dalykų, pavyzdžiui: nuodėmės, ydos, dorybės, malonė, jai pasirodydavo įvairiais paveikslais.

Taip pat ji turėjo itin jautrią širdį ir užjausdavo kitų skausmą. Tai, ką daugelis šiandien pažįsta tik iš knygų: ankstyva artimųjų mirtis, ligos, ypatingas skurdas, netgi badas, jos aplinkoje buvo įprasti dalykai. Ji labai stengėsi palengvinti kitų skausmą, sušelpti vargstančius.

Kaip sakoma, prigimtis turi parengti kelią malonei. Būtent šios dvi Onos Kotrynos būdo savybės: vaizdinis suvokimo būdas ir įsijautimas į kitų kančią buvo tinkamas prigimtinis pagrindas antgamtinėms vizijoms.

Dievas jau vaikystėje apdovanojo ją nepaprastomis malonėmis. Nuo pat mažų dienų ji, kiek galėjo atsiminti, tiesiogine prasme bendravo su dangumi. Ji dažnai matydavo savo angelą sargą, Jėzų, Mariją ir šventuosius. Viešpats pasirodydavo jai kaip mažas vaikelis, žaisdavo su ja pievoje ir sode, padėdavo ganyti gyvulius. Dievo Motina pasirodydavo kaip be galo graži, didinga ir maloni Dangaus Karalienė. Visus metus ji įvairiais regėjimais ir simboliniais vaizdais būdavo mokoma šventosios istorijos. Mergaitė mažai tuo stebėjosi. Jai atrodė, jog tai normalu. Pradžioje ji laisvai pasakodavo apie savo regėjimus artimiesiems, tuo sukeldama šių paprastų ir neišsilavinusių žmonių nuostabą. Dėl to ji sulaukdavo įvairių klausimų ir kaltinimų prasimanymais, todėl ilgainiui ėmė tylėti, manydama, kad apie tai tiesiog nedera kalbėti, kad kiti vaikai irgi visa tai patiria, bet, būdami nuolankesni ir mandagesni, tuo nesigiria.

Taip pat ji turėjo dovaną skirti gėrį ir blogį, pašventintus ir nepašventintus daiktus. Ji jausdavosi laiminga pašventintose vietose ir vengė tų vietų, kur prieš daugelį metų buvo padaryta kokia nors sunki nuodėmė, arba jausdavo potraukį daryti už jas atgailą. Jeigu netoli tos vietos, kur ji ganydavo avis, praeidavo kunigas, einantis mokyti vaikus katekizmo arba nešantis Švč. Sakramentą ligoniui, ji pajusdavo stiprų ilgesį, skubėdavo į tą vietą, kur jis praeidavo, atsiklaupusi laukdavo, kol jis priartėdavo, ir prašydavo jo palaiminimo arba garbindavo Viešpatį Jėzų šv. Komunijoje. Taip pat ji jausdavo baimę atsidūrusi šalia pagonių kapų ir, priešingai, jausdavosi traukiama eiti ten, kur būdavo palaidoti šventi žmonės. Ji atpažindavo šventųjų relikvijas ir galėdavo papasakoti ne tik daugybę nežinomų detalių iš tų šventųjų gyvenimo, bet ir tų konkrečių relikvijų istoriją.

Ona Kotryna bendraudavo su skaistyklos sielomis, jautė joms gailestį ir aukojosi už jas. Dar būdama vaikas, ji pabusdavo naktį žadinama būrio mirusiųjų vėlių ir su jomis eidavo žiemą basa per sniegą iki Kosfeldo, kur apeidavo kryžiaus kelius.

Mergaitė buvo itin jautrios sąžinės. Menkiausias nusižengimas be galo ją nuliūdindavo. Septynerių metų priėjo išpažinties. Ji taip uoliai jai ruošėsi, toks gilus ir nuoširdus gailestis apėmė jos širdį, kad pakeliui į bažnyčią nualpo ir draugės turėjo ją iki ten nuvilkti. Nors nuo to meto, kai jau galėjo skirti blogį nuo gėrio, visomis jėgomis stengėsi patikti Dievui, klausykloje ji taip gailėjosi dėl savo nuodėmių, jog pradėjo garsiai verkti. Pagal to meto papročius, Pirmąją Komuniją ji priėmė dvylikos metų, o Sutvirtinimą – tik aštuoniolikos.

Visos šios antgamtinės dovanos ir dorybės nekliudė jai atlikti sunkiausius kaimo darbus per daug neišsiskiriant. Iš tiesų, visų šventųjų gyvenime nepaprastas dieviškas malones lydi apsimarinimas ir auka. Ji nuo mažens valgė ir miegojo tik tiek, kiek buvo būtina. Ji praleisdavo valandų valandas naktimis melsdamasi, net žiemą, lauke ant sniego. Miegojo ant kieto, nepatogaus gulto, o kai niekas nematydavo, atsiguldavo ant žemės, ant kryžiumi paguldytų lentų. Valgė ir gėrė tai, kas kitiems nepatiko, ir geriausius kąsnelius atiduodavo vargšams bei ligoniams. Šalindavosi susibūrimų ir kalbų, kurie būdavo nesusiję su Dievu ar religija, o jei negalėdavo jų išvengti, nusukdavo savo akis ir ausis į šoną. Ji mėgdavo sakyti, kad visi nereikalingi dalykai yra nuodėmė ir ko dėl Dievo atsisakome išorinėmis juslėmis, šimteriopai atgauname dvasioje. Vaismedžių ir vynuogienojų apkarpymas daro juos vaisingesnius, o leidžiant jiems laisvai augti jie ilgainiui tampa tinkami tik malkoms – sakydavo ji.

Šiaip Ona Kotryna iš prigimties buvo linksmo būdo ir draugiška, tačiau pradėjusi matyti vizijas tapo šiek tiek užsidariusi ir tyli. Dažnai melsdavosi prie Kosfeldo bažnyčios kryžiaus ir eidavo didžiuosius kryžiaus kelius (10 km).

Dvylikos metų ėmė tarnauti pas vieną giminaitį ūkininką Flamšės kaime. Ištarnavo trejus metus. Šeimininko žmona vėliau pasakojo: Ona Kotryna visiems namiškiams buvo mandagi ir maloni, nepeiktino elgesio, pamaldi, darbšti, kukli ir ištikima. Niekada neieškojo pasilinksminimų, bet noriai ėjo į bažnyčią. Apie kiekvieną kalbėdavo gerai. Dažnai pasninkaudavo, sakydama, jog nenori valgyti.

Jaunystė

Ona Kotryna anksti patyrė įkvėpimą tapti vienuole. Kartą, kai būdama 16 metų kartu su visa šeima dirbo laukuose, išgirdo skambant vienuolyno Kosfelde varpą, ir jos širdyje gimė toks stiprus pašvęstojo gyvenimo troškimas, kad ji nualpo. Nuo to laiko mergina atkakliai siekė šio tikslo.

Kadangi dėl silpnos sveikatos nebebuvo pajėgi dirbti lauko darbų, tėvai nusiuntė ją tarnauti pas vieną siuvėją Kosfelde. Greitai ji tapo naginga ir kruopščia siuvėja. Tačiau jos gailestingumas vargšams buvo toks didelis, jog negalėjo ramiai žiūrėti į artimųjų skurdą, todėl visą savo uždarbį atiduodavo beturčiams. Po penkerių metų grįžo pas tėvus ir kelerius metus savarankiškai dirbo siuvėja namuose. Tėvas norėjo darbščią dukrą pasilaikyti namuose ir netgi pastatė jai priestatą, kuriame ji galėjo siūti. Dėl savo nagingumo ji buvo paklausi, todėl, net ir būdama dosni vargšams, sugebėjo šiek tiek susitaupyti.

Nepaisydama profesinės sėkmės ir įgyto savarankiškumo, ji toliau siekė savo gyvenimo tikslo – tapti vienuole. Ji prašėsi priimama pas augustijones Borkene, pas trapistes Darfelde ir pas klarises Miunsteryje, bet šios bendruomenės pačios buvo neturtingos ir negalėjo priimti merginos be kraičio.

Ji dažnai melsdavosi priešais stebuklais garsėjantį kryžių[1] Kosfeldo Šv. Lamberto bažnyčioje, apmąstydama Jėzaus kančią ir Jo meilę mums. Dėl savo gyvos vaizduotės ir gailestingos širdies jai pavyko itin susitapatinti su Viešpaties kančia. Tuo laikotarpiu ji gavo malonę, kurią Viešpats yra suteikęs ne vienai jo žemišką kančią dažnai apmąstančiai sielai, būtent: juslinį Jo skausmo, patirto karūnuojant erškėčių vainiku, išgyvenimą. Kartą jos draugė atkreipė dėmesį į ant jos kaktos pasirodžiusius kraujo lašus. Nuo to laiko Ona Kotryna, norėdama nuslėpti šią Dievo malonę, dažnai nešiodavo galvos raištį, teisindamasi paprastais galvos skausmais.

Sulaukusi dvidešimt penkerių metų, ji, nors ir dosniai dalydavosi su vargstančiais, savo stropiu darbu jau buvo susitaupiusi apie 20 talerių. Išgirdusi, kad Miunsterio vienuolynas ieško vargonininkės, Ona Kotryna priėmė drąsų sprendimą: metė savo darbą ir stojo tarnauti pas savo pažįstamos tėvą vargonininką Zentgeną (Söntgen) Kosfelde, kad išmokusi groti būtų priimta į vienuolyną. Vietoje užmokesčio ji paprašė būti išmokyta groti vargonais. Tačiau Zentgeno namuose viešpatavo toks skurdas, jog Ona iš gailestingumo ne tik atlikdavo visus tarnaitės darbus, bet ir atidavė visa, ką ligi šiol buvo sutaupiusi. Keletą metų ji praleido Kosfelde, melsdamasi, dirbdama ir atlikdama gailestingumo darbus. Visą tą laiką ji nesiliovė patyrusi vidinį Dievo vadovavimą. Nors padėtis atrodė be išeities, Ona Kotryna pasitikėjo Dievu sakydama: „Kai pamačiau tos šeimos kančias, supratau, kad Viešpats mane čia atsiuntė kaip savo tarnaitę, kad padėčiau jiems viskuo, ką esu iš Jo gavusi.“ Ji vaikiškai ir su pasitikėjimu Jam kalbėdavo: „Tu taip patvarkei, todėl rask man išeitį.“

Ilgainiui jai pavyko savo draugei vargonininko dukrai Klarai Zentgen sužadinti norą tapti vienuole. Kadangi ši dirbo mokytoja ir gerai grojo vargonais, jos pageidavo Diulmeno moterų vienuolynas. Tačiau ir Klara, ir jos tėvas pareiškė sutinką tik su sąlyga, kad kartu bus priimta ir Ona Kotryna. Nors ir nenoriai, vienuolyno vadovybė su tuo sutiko ir 1802 m. lapkričio 13 d. Ona Kotryna kartu su Klara buvo priimta į augustijonių Agnetenbergo vienuolyną netoliese esančiame Diulmene.

Gyvenimas vienuolyne

Tuo metu vienuolyne trūko ankstesnės tvarkos ir griežtumo, skirtų naujokių pašaukimui išmėginti, tačiau Apvaizda tai kompensavo kitais, sunkesniais, išbandymais. Onos Kotrynos gyvenimas vienuolyne buvo nelengvas. Jau nuo pat pradžių jai teko pajusti, kad ji ten nelaukiama. Jai buvo skirta prasčiausia celė su dviem kėdėmis: viena be atramos, kita be sėdynės. Stalą atstojo palangė. Tačiau Ona Kotryna buvo laiminga: „Ši vargana celė man atrodė tokia puošni, lyg būčiau danguje.“ Ji rado joje tai, ko ieškojo – Dievo artumą. Vienuolynas suteikė jai galimybę dažniau melstis, medituoti, dalyvauti šv. Mišiose – būti arti šios Dievo meilės paslapties.

Niekas: nei seserys, nei kunigas, nei gydytojas nenutuokė apie jos vidinę būklę. Jei anksčiau jai pavykdavo savo nepaprastas malones sėkmingai slėpti nuo paprastų kaimo žmonių, tai vienuolyno aplinkoje, tarp pamaldžių ir gerų, bet vis dėlto smalsių ir šiek tiek dvasiškai pavydžių seserų, tai buvo neįmanoma; juo labiau, kad tais laikais vienuolės gyveno gana uždarą gyvenimą ir nelabai nusimanė apie ypatingas intensyvaus vidinio gyvenimo apraiškas, o pas Oną Kotryną jos šiame laikotarpyje ypač padažnėjo. Visas apkalbas ir įtarimus ji išgyveno kaip peilio dūrius į jautrią savo širdį, net jeigu apie ją būdavo šnibždamasi kitame vienuolyno gale. Ji visa tai ištvėrė tyliai ir su meile, neišsiduodama, jog apie tai žino. Tačiau kartais ji, nujausdama, kad kokia nors sesuo ima ant jos pykti, iš anksto puldavo jai į kojas ir prašydavo atleidimo. Tai tik dar labiau sutrikdydavo seseris, jos ėmė įtarti naujokę jų slapta pasiklausant ir šalia jos jausdavosi nejaukiai.

Ordino regula Onai Kotrynai buvo šventas dalykas, tačiau vienuolyne ji būdavo gana dažnai pažeidinėjama. Ona didžiam savo liūdesiui matydavo visus tuos nusižengimus. Kartais, vedama Dievo Dvasios, ji netikėtai atsidurdavo ten, kur regulos taisyklės būdavo laužomos, ir nustebusioms seserims primindavo jų pareigas. Dėl to ji užsitarnavo liberaliausių vienuolių pyktį. Dievas jai taip pat suteikė gausių ašarų malonę. Atsiklaupusi bažnyčioje ji apverkdavo visas žmonių nuodėmes ir nedėkingumą, visus Bažnyčios trūkumus ir kentėjimus, visas aplinkinių ydas ir savo pačios menkumą. Tačiau žmonėms šios ašaros atrodė tik kaip užsispyrimas, perdėtas sentimentalumas ir veidmainystė.

Ona Kotryna taip troško Dangiškosios Duonos, kad nuodėmklausys leido jai dažniau nei kitoms seserims eiti prie Viešpaties stalo. Kartais naktį šis troškimas pasidarydavo toks stiprus, kad ji palikdavo savo celę ir klūpėdavo tuščioje bažnyčioje arba gulėdavo ant grindų kryžiumi, kol ryte ją rasdavo kunigas, iš gailesčio atėjęs anksčiau jai duoti Komunijos. Tai, žinoma, tik padidino kitų seserų nepasitenkinimą ir pavydą. Jai dažnai būdavo prikaišiojama, kad ji yra neišsimokslinusi, nekilminga kaimietė, ir vienuolynas jai darąs didžiulę paslaugą ją čia laikydamas.

1803 m. lapkričio 13 d. Ona Kotryna davė amžinuosius įžadus su nepaprastu džiaugsmu, kuris buvo matyti vien į ją pažvelgus. Ją apėmė tarsi nepaprasta šviesa. Ji pasakojo: „Tuo metu negalvojau apie nieką kitą, tik apie Jėzų ir savo įžadus. Nepaisant visų skausmų ir kančių, viduje buvau tokia laiminga ir turtinga.“

Ona Kotryna troško tapti verta savo dangiškojo Mylimojo, todėl kiek galėdama stengėsi išsiugdyti visas dorybes, reikalingas vienuoliškam gyvenimui. Apie jos gyvenimą vienuolyne kun. Overbergas rašo taip: „Ona visuomet buvo nuolaidi, rami, nusižeminusi, nemėgstanti ginčytis, pasirengusi visiems patarnauti.“ Nors ir buvo gležno kūno sudėjimo, ji, nepaisydama nuolatinių pasninkų, budėjimų, naktinių maldų ir vidinės kančios, kartu su visais be atsikalbinėjimų dirbo visus vienuolyno darbus. Nieko nuostabaus, kad dažnai susirgdavo. Vis dėlto jos ligos turėjo ir kitą priežastį. Didelė dalis jos ligų ir skausmų kilo prisiimant kitų žmonių kančias. Tai ji prisiimdavo ligą kokio nors žmogaus, kuris negalėdavo kantriai jos kęsti, tai, norėdama išpirkti kieno nors kaltę ar laimėti jam kokią nors malonę, atsiduodavo Viešpačiui, kuris, priimdamas jos auką, atitinkama ligos forma leisdavo jungtis su savo karčios kančios nuopelnais. Taigi jos negalavimus sudarė jos pačios ligos, iš kitų perimtos ligos ir ligų forma prisiimtos kitų žmonių nuodėmės bei trūkumai, taip pat aukos už sielas skaistykloje. Ji sakydavo: „Ramiai kentėti yra labiausiai pavydėtina žmogaus savybė. Jei pavydas nebūtų netobulumas, angelai mums pavydėtų galėjimo kentėti.“

1807 m. Ona Kotryna trumpam aplankė savo tėvus Flamšėje. Vieną dieną ji keletą valandų klūpėjo prieš Kosfeldo kryžių Šv. Lamberto bažnyčioje. Ji aukojo Dievui skausmingą Jėzaus Kristaus kančią už jos vienuolyno taiką ir vienybę ir maldavo nors kiek pajusti Jėzaus kančias ant kryžiaus. Nuo to laiko ji nuolatos jautė deginantį skausmą delnuose ir pėdose (tai buvo neregimos stig­mos – Jėzaus žaizdų atkartojimas mistiko kūne). Dėl to jai buvo sunku vaikščioti, o kai kurių darbų, pavyzdžiui, daržo kasimo, ji apskritai nebegalėjo atlikti.

Netoli vienuolyno gyveno senas pamaldus prancūzų kunigas Lamberas (Lambert), kuris, nenorėdamas prisiekti antikatalikiškai konstitucijai, turėjo bėgti iš tėvynės. Jis tapo dvasiniu Onos Kotrynos vadovu, padėdamas jai patarimais.

Prirakinta prie lovos

Dėl Napoleono vykdomos sekuliarizacijos 1811 m. buvo uždarytas Agnetenbergo vienuolynas. Onai Kotrynai tai buvo baisus sielvartas. Ji taip susirgo, jog galvojo mirsianti. Bet jai pasirodė Švč. Mergelė Marija ir pasakė: „Dar nemirsi, dar daug apie tave ims kalbėti.“ Kitoms seserims pamažu paliekant vienuolyną, ji, kadangi sirgo, pasiliko jame iki kitų metų pavasario. Viena vienuolyno tarnaitė iš gailestingumo ateidavo jos paslaugyti. Kai jau nebegalėjo ilgiau ten būti, Ona Kotryna drauge su kun. Lamberu 1812 m. balandį išsikėlė į vienos našlės namus Diulmene. Ji buvo paguldyta mažame kambarėlyje su plūkta asla ir langais į gatvę. Čia ji pragyveno apie metus, visų užmiršta. Tačiau jos bendravimas su antgamtiniu pasauliu tik sustiprėjo. Miestelyje gyveno ir kun. Limbergas, jis tapo jos nuodėmklausiu iki pat mirties. Tai buvo sąžiningas, rimtas ir blaivus vienuolis, kuris, panaikinus dominikonų vienuolyną Miunsteryje, gyveno gimtajame Diulmeno mieste.

Ji nuo jaunystės melsdavo Viešpatį įspausti į jos širdį šventąjį kryžių, kad nė akimirkai neužmirštų Jo begalinės meilės, tačiau neturėjo galvoje regimo ženklo. Dar 1802 m., būdama naujokė vienuolyne, ji pajuto širdies srityje aštrų skausmą, kuris neišnyko daugelį metų. 1812 m. rugpjūčio 28 d., per jos ordino globėjo šv. Augustino šventę, ji dar stipriau meldė to paties ir panirusi į ekstazę išvydo, kaip gražus švytintis jaunuolis nusileidžia iš dangaus ir savo dešine ją peržegnoja. Atsipeikėjusi ant savo krūtinkaulio pamatė į apgamą panašų kryžiaus ženklą, kurį sudarė du apie 5 cm ilgio brūkšniai. Vėliau šis ženklas virto atvira nudegimo žaizda, iš kurios gausiai sunkdavosi karštas bespalvis skystis.

1812 m. lapkričio 2 d. Ona Kotryna paskutinį kartą išėjo į lauką ir vos vilkdama kojas nusigavo iki bažnyčios. Nuo tos dienos ji daugiau nebesikėlė iš lovos. Jai tai buvo didelė dvasinė kančia. Ji, kuri taip stengėsi kitiems padėti, dabar pati buvo priklausoma nuo kitų pagalbos. Ji, kurios tikslas buvo gyventi vienuolyne, dabar buvo iš jo išvaryta. Jai liko tik malda ir kančia. Todėl ji vienijosi su prikaltu prie kryžiaus Jėzumi ir kartu su juo meldėsi už visas nelaimingas sielas.

Stigmos

1812 m. gruodžio 29 d. vėlai naktį ji, gulėdama lovoje, apmąstė Jėzaus kančią ir pagauta užuojautos meldė Viešpatį, kad leistų jai kentėti drauge su juo. Staiga ji išvydo Nukryžiuotojo viziją. Iš Jėzaus rankų, kojų ir šono žaizdų tarsi ugninės strėlės į ją šovė penki raudoni spinduliai. Onos Kotrynos rankose ir pėdose pasirodė stigmos – Jėzaus žaizdų ženklai. Ekstazėje ji jų nepastebėjo, o kai atsipeikėjo, savo galūnėse pajuto be galo stiprų skausmą. Pirmoji žaizdas pamatė šeimininkės duktė ir pranešė savo motinai, bet Ona Kotryna prisaikdino jas niekam to nepasakoti. Maždaug nuo to laiko ji nieko nebevalgė. Ji tegalėjo gerti vandenį ir truputį vaisių sulčių, bet kokį kitą maistą išvemdavo. Šis gebėjimas gyventi be maisto buvo būdingas ir kai kuriems kitiems šventiems mistikams, pavyzdžiui, šv. Mikalojui iš Fliuės, šv. Liudvinai iš Šidamo, šv. Kotrynai Sienietei, šv. Angelei Folinjietei ir kt.

Gruodžio 31 d. žaizdas pastebėjo t. Limbergas, atnešęs jai Švč. Sakramentą. Jis tuojau pat apie tai pranešė kun. Lamberui. Šis atėjo ir pamatęs iš žaizdų tekantį kraują jai tarė: „Mano seserie, nemanyk, kad esi Kotryna Sienietė.“ Jis pagalvojo, kad tai laikina. Tačiau kai žaizdos po kelių dienų neišnyko, jis t. Limbergui tarė: „Tėve, to niekas neturi žinoti, tai turi pasilikti tarp mūsų, kitaip sulauksime daug nemalonumų ir rūpesčių.“ T. Limbergas sutiko, o Ona Kotryna džiaugėsi, kad kunigai jos žaizdoms neteikė didelės reikšmės. Ji kiek galėdama nuo visų slėpė tą kančią. Deja, apie tai netyčia sužinojo viena iš buvusio vienuolyno seserų, ir paslaptis buvo paviešinta. Todėl Diulmeno klebonas Rensingas drauge su t. Limbergu ir daktarais Francu Vėzeneriu (Franz Wesener) bei Krauthausenu ištyrė šį reiškinį ir tyrimo rezultatus 1813 m. kovo 25 d. pateikė dvasinei vyresnybei. Kun. Rensingas, pradžioje buvęs skeptiškas, pasakė: „Jos pasakojimai nė kiek nepanašūs į egzaltuotus svaičiojimus. Žinant jos religinį išsilavinimą, neįmanoma suvokti, kaip ji gali turėti tokių gilių teologinių įžvalgų ir sąvokų.“ Dr. Vėzeneris, studijų metais praradęs tikėjimą, susipažinęs su Kotryna vėl jį atgavo ir nuo šiol liko jos gydytojas ir slaugytojas. Jis lankė ją beveik kiekvieną dieną ir pokalbius su ja surašydavo savo dienoraštyje. Vėliau jis parašė jos biografiją.

Po trijų dienų viso šio dalyko ištirti atvyko vienuolyno generalinis vikaras Klemensas Augustas fon Droste-Fišeringas (Klemens August von Droste Vischering, vėliau tapęs Kelno arkivyskupu), kun. Bernardas von Overbergas[2] ir medicinos daktaras Driufelis (Druffel). Tas tyrimas, kurio metu Ona turėjo išpasakoti visus savo gyvenimo įvykius, truko daugiau nei tris mėnesius. Galiausiai tyrėjai pripažino stigmų tikrumą ir antgamtiškumą, taip pat nepaprastą Onos paklusnumą ir herojišką kantrybę. Savo laiške kun. Klemensas Augustas rašė: „Mano nuomone, ji yra ypatinga Dievo draugė, ir apie tai mes nesužinojome tol, kol Dievas jos nepažymėjo savo antspaudu.“ Kun. Overbergas nuo to meto iki pat mirties liko jos patarėjas ir draugas. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti Salcburgo medicinos žurnale 1814 m. (1 ir 2 numeriai). Be kita ko ten buvo parašyta: „Žaizdos kraujuoja savaime, be jokio žmogaus įsikišimo, ir stigmatizuotoji gyvena kone visiškai be jokio maisto.“

Po šešerių metų (1819 m. rugpjūčio 7–29 d.) pasaulietinė Prūsijos valdžia, norėdama demaskuoti tariamą apgaulę, padarė išsamų ir Onai Kotrynai labai nemalonų tyrimą. Keturias savaites ji buvo perkelta į didelį kambarį kitame name, visiškai izoliuota nuo išorinio pasaulio ir kruopščiai stebima. Ji buvo įžeidinėjama, jai buvo grasinama ir pataikaujama. Tyrimo rezultatas buvo tas, kad tyrėjai turėjo pripažinti žaizdų antgamtiškumą.

Nuo tos dienos, kai gavo stigmas, Ona Kotryna kiekvieną penktadienį regėdavo Jėzaus kančią ir kentėdavo drauge su Juo. Kaip rašė vienas jos biografas, „šitaip ji, kuri jaunystėje valandų valandas medituodavo ir budėdavo prie kryžiaus kelio stočių, dabar pati tapo tarsi šalikelėje stovintis kryžius“.

1813 m. spalio mėnesį Ona Kotryna kartu su kun. Lamberu persikėlė į t. Limbergo brolio, aludario ir kepėjo, namus. Kad būtų geriau prižiūrima namų tvarka, ligonė pasikvietė savo jauniausią seserį Gertrūdą, bet ši dėl savo sunkaus būdo pridarydavo jai daug sielvarto. Tais pačiais metais kun. Overbergas supažindino ją su garsiu to meto žmogumi, grafu fon Štolbergu (von Stolberg). Šis liko jos gerbėjas visą gyvenimą ir vėliau suvaidino jame svarbų vaidmenį.

Ilgainiui garsas apie stigmatizuotą vienuolę pasklido po visą šalį. Pas ją ėmė plūsti maldininkai ir smalsuoliai, prastuomenė ir kilmingieji, mokslingi skeptikai ir žmonės, kurie Apšvietos, revoliucijos, karų ir sekuliarizacijos laikais buvo praradę tikėjimą ir norėjo vėl jį atrasti. Prie jos lovos lankydavosi aukšti dvasininkai ir žymūs rašytojai. Ji gaudavo daug laiškų iš Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos su maldos ir užtarimo prašymais. Ona Kotryna, kiek galėdama, visus guosdavo ir užtardavo maldoje.

Regėjimai

„Dievas ne kartą jai buvo apreiškęs, kad gilus šventų tiesų pažinimas ir didžių Jo darbų, kuriuos Jis nuo pat pasaulio pradžios yra padaręs dėl žmonijos, regėjimas, yra skirtas ne jai pačiai, o tikinčiųjų pamokymui, kad jie suprastų, jog Jis nuolat gyvena savo Bažnyčioje ir, atsižvelgdamas į jos poreikius, gailestingai ir išmintingai ją veda. Jos amžininkai, pasidavę beprotybei, atmetė Kristaus bažnyčią ir pripažino tik masonų bažnyčią ir jų proto evangeliją. Todėl ji nuo pat jaunystės jautė norą pasidalyti savo regėjimais, bet iki pat 44 metų nerado žmogaus, kuriam galėtų pavesti šį darbą, nes pati to padaryti negalėjo. Deja, niekas nenorėjo imtis šio uždavinio“, – rašo Tomas Vėgeneris (Thomas Wegener) Emerich biografijoje. Jos nuodėmklausys t. Limbergas nesutiko to padaryti, be to, jis ir neturėjo tam reikalingų gabumų. Kiti jai pažįstami dvasininkai taip pat nerodė didelio noro. Onai Kotrynai neliko nieko kito, kaip melsti Viešpatį atimti iš jos šią dovaną. Dievas jai atsakė, kad ji turinti pasakoti, ką atsimena, net jeigu ji dabar nesuprantanti, kokia iš to nauda, ir net jeigu visi iš jos juoktųsi. Jeigu neatsiras nė vieno tam pasirengusio dvasininko, Jis pats tuo pasirūpinsiąs.

Galų gale Viešpats viename regėjime jai nurodė žmogų, kuris galėtų tai atlikti, vieną pasaulietį, rašytoją, praradusį katalikų tikėjimą ir palaidai gyvenantį Berlyne. Ne, Jis jo neatversiąs kaip Sauliaus, ji pati turinti savo maldomis ir atgaila tą žmogų laimėti ir paruošti. Šitaip praėjo keletas metų. Ir štai, 1818 m. rugsėjo 17 d. į jos kambarį įžengė vyras, kurį ji iš karto pažino kaip tą, kurį matė regėjime. Tai buvo garsus vokiečių poetas Klemensas Brentanas. Jis ir tapo Dievo parinktu įrankiu surašyti visas jos vizijas ir apreiškimus. Susitikimas su stigmatizuotąja padarė Klemensui didžiulį įspūdį, ir jis liko Diulmene keletą mėnesių, paskui vėl grįžo 1819 m. gegužę ir su trumpomis pertraukomis pasiliko prie jos iki pat jos mirties, užrašinėdamas jos vizijas.

Mirtis

Slegiama sunkios naštos Ona Kotryna ne kartą meldė Dievą, kad ją išlaisvintų iš šio žemiško gyvenimo, tačiau visuomet pridurdavo: „Viešpatie, ne kaip aš noriu, bet kaip Tu! Jei galiu ką nors dar laimėti savo kančia ir maldomis, tuomet tegyvensiu dar nors ir tūkstantį metų, tačiau verčiau leisk man mirti negu kada nors Tave įžeisti.“ Nuo 1823 m. vasaros ji ėjo vis silpnyn. Kaip buvo pratusi, ji vienijo savo kančias su Jėzaus kančiomis ir aukojo jas už žmonijos išganymą. 1824 m. vasario 8 d. ji prie jos lovos budinčiam kunigui dėkodama pabučiavo ranką, paprašė jo pasilikti šalia iki pat jos mirties ir tarė: „Jėzau, tau gyvenu, tau mirštu. Viešpatie, dėkoju tau už viską. Aš nieko daugiau nebegirdžiu, nieko nebematau.“ Vasario 9 d. vakare Ona Kotryna dar tris kartus sudejavo: „O, Viešpatie, padėk man. Viešpatie, ateik!“ ir po kelių valandų mirė.

Jos beatifikacijos procesas buvo pradėtas 1892 m., laikinai sus­tabdytas 1928 m. ir atnaujintas 1973 m. 2004 m. spalio 3 d. Jonas Paulius II paskelbė Oną Kotryną palaimintąja. Komisija pareiškė, kad sprendimas liečia Kotrynos gyvenimo šventumą ir kad ji nesiimanti spręsti apie jos vizijų, užrašytų Klemenso Brentano, tikrumą.

Klemensas Brentanas

Kalbant apie Onos Kotrynos gyvenimą ir ypač apie jos regėjimus, neįmanoma nepaminėti Klemenso Brentano. Juk būtent jis buvo tas žmogus, kuris šalia jos praleido beveik kiekvieną paskutinių penkerių jos gyvenimo metų dieną, kantriai užrašinėjo jos pasakojimus, sudėjo juos į vientisą kūrinį, suteikdamas nepakartojamą stilių, ir pasirūpino juos išleisti. Neveltui skeptikai „Kristaus kančios“ autorystę priskiria – nors ir nepagrįstai – jam, o ne pal. Onai Kotrynai.

Klemensas Brentanas (Clemens Wenzeslaus Brentano de La Roche) gimė 1778 m. rugsėjo 8 d.[3] Koblence. Jis buvo turtingo italo pirklio, persikėlusio į Vokietiją, sūnus. Vaikystėje Klemensas negavo tinkamo krikščioniško išauklėjimo, jo dorove mažai kas rūpinosi. Jo tėvas vertė jį mokytis prekybos, bet ši sritis jaunam vaikinui visai nelipo. Po tėvo mirties Klemensas su pertraukomis (1797–1803) mokėsi mediciną Jėnos, Bonos ir Marburgo universitetuose, tačiau vis daugiau laiko skyrė literatūrai. Tuo metu jis susipažino su Veimaro klasikos atstovais (Christoph Martin Wieland, Johann Gottfried von Herder, Johann Wolfgang von Goethe) ir vokiečių romantizmo mokyklos pradininkais (Friedrich Schlegel, Johann Gottlieb Fichte, Ludwig Tieck). 1804 m. persikėlė į Heidelbergą, kur su keletu bendraminčių tapo vienu iš jaunosios romantikų mokyklos vedlių. Kartu su savo draugu, kitu garsiu romantizmo mokyklos rašytoju Liudviku fon Arnimu (Ludwig Achim von Arnim) išleido garsią senų vokiškų liaudies dainų kolekciją („Des Knaben Wunderhorn“), padariusią didžiulę įtaką vokiečių literatūrai. Taip pat parašė daug eilėraščių, novelių, apysakų, dramų ir greitai pagarsėjo kaip rašytojas. 1814 m. jis apsistojo Berlyne, kur tarp aukštuomenės pagarsėjo kaip „genialus ir dvasingas pašnekovas“. Pasak to meto atsiliepimų, Klemensas buvo „kalbos muzikas ir improvizacijos menininkas, trykštantis fantazija, nerandantis ramybės ir besivadovaujantis nuotaikomis. Garsus savo melodinga lyrika ir savo pasakojimais bei pasakomis“.

Deja, religinis ir moralinis Klemenso gyvenimas anaiptol nebuvo toks puikus. Jis apleido maldą ir visa galva pasinėrė į bohemiškas linksmybes, tikėdamasis mene ir meilėje rasti gyvenimo prasmę. 1803 m. Klemensas vedė rašytoją Sofi Mero (Sophie Friederike Mereau). Jų vedybinis gyvenimas buvo audringas. 1806 m. mirus žmonai (gimdant) po kelių mėnesių vedė šešiolikmetę Augustą Busman (Auguste Bussmann). Antroji santuoka taip pat buvo nesėkminga, ir 1814 m. jie išsiskyrė. Galiausiai jis Berlyne karštai įsimylėjo poetę Luizą Henzel[4] (Luise Hensel), bet ši atmetė visus pasiūlymus už jo tekėti.

Nepaisydamas literatūrinės šlovės, Klemensas buvo nelaimingas. Jį apėmė egzistencinis nerimas. Nusivylęs menu ir meile, jis širdyje ėmė jausti vidinę tuštumą. Vis dėlto giliai sieloje Klemensas buvo religingas žmogus ir ieškojo gyvenimo prasmės.

Tarp jo draugų buvo jaunas katalikas grafas Kristianas fon Štolbergas (Christian von Stolberg). Viename literatūros vakare Kristianas perskaitė savo tėvo laišką apie mistinius Onos Kotrynos iš Diulmeno regėjimus. Tai sudomino Klemensą. Tais pačiais metais Klemenso brolis Kristianas aplankė Oną Kotryną Diulmene. Susitikimas paliko jam labai stiprų įspūdį, ir jis nusiskubino į Berlyną įkalbinėti savo brolio vykti į Diulmeną ir pamatyti šventą mergelę. Jį kalbino ir bičiulis kun. Saileris (vėliau tapęs Regensburgo vyskupu). Tačiau Klemensas tą kartą atsisakė.

Kaip tik tuo metu palaipsniui prasidėjo Brentano grįžimas prie Dievo, ne be Onos Kotrynos pagalbos. Dėl jos maldų ir atgailos Klemensas po įvairių nuostabių atsitikimų visiškai atsivertė. 1817 m. jis, spaudžiamas Luizos Henzel, priėjo išpažinties ir šv. Komunijos. Jo išpažinties klausęs tėvas kun. Taube buvo taip sujaudintas, kad davęs išrišimą jį apkabino.

Po metų Klemensas gavo iš kun. Sailerio kvietimą susitikti Vestfalijoje ir aplankyti ten grafą Štolbergą. Brentanas nuvyko pas grafą, bet kun. Sailerio ten nerado. Jam pasakė, kad šis esąs Diulmene pas Kotryną. Kiek padvejojęs, Klemensas nuvyko Diulmeną, norėdamas susitikti su senu bičiuliu. Čia drauge su daktaru Vėzeneriu, kuris rūpinosi sergančia Ona, nuvyko į šventos mergelės namus. Kai juodu įėjo į Onos Kotrynos kambarėlį, ši džiaugsmingai sušuko „Ak, štai jis!“ Ji pažino tą žmogų, kurį Dievas regėjime jai buvo nurodęs. Klemensą labai sudomino ir sujaudino šis apsilankymas. Jis apie tai rašė: „Mane sujaudino ir vidujai pradžiugino jos tyras, nekaltas veidas ir nuoširdi, gyva kalba. Visoje jos povyzoje neradau nė ženklo įtampos ar egzaltacijos. Jos žodžiai nebuvo nei moralizuojantys, nei pamokslaujantys, nei trikdančiai saldūs. Visa, ką ji sakė, buvo trumpa, paprasta, kuklu, tačiau pilna meilės, gilumos, gyvenimo. Aš iš karto pasijutau tarsi namuose.“ (Sämtliche Werke, Bd. 28, 1, S. 567.)

Brentanas sugrįžo ten dar kelis kartus. Ji labai meiliai priėmė Klemensą ir jam pasakė: „Jūs nebuvote man svetimas. Pažinojau jus anksčiau, nei pas mane atvykote.“ Galiausiai kun. Saileris patarė, kad būtų gerai, jei Klemensas ilgesnį laiką pasiliktų Diulmene ir surašytų šventos mergelės regėjimus. Klemensas noriai sutiko.

Nuo to laiko jis apsigyveno Diulmene ir beveik kasdien lankydavo Oną Kotryną. Pradžioje ši paprasta ir nemokyta kaimo mergelė davė Klemensui gilių pamokymų apie katalikų tikėjimo tiesas ir Bažnyčios esmę. Paskui taip parengtam Brentanui pradėjo pasakoti savo regėjimus. Klemensas kiek įmanoma tiksliau užrašinėjo tuos pasakojimus, paskui grįžęs namo juos iš naujo perrašydavo, tvarkydamas stiliaus atžvilgiu, ir paprastai tą pačią dieną skaitydavo jas Onai Kotrynai. Ji klausydavo ir, jei būdavo kokių netikslumų, juos taisydavo. Visa tai truko penkerius metus, iki pat šventos mergelės mirties. Tai buvo daroma leidus Kotrynos nuodėmklausiui ir bažnytinei vyresnybei.

Ji pati kalbėjo: „Žinau, jog seniai būčiau mirusi, jeigu tas keliauninkas [Brentanas] nebūtų turėjęs viso to paskelbti. Jis turi visa surašyti, nes pranašavimai yra mano gyvenimo tikslas. Kai jis visa tai padarys ir sutvarkys, mirs ir jis.“ Tai išsipildė. Klemensas Brentanas mirė, kai visus regėjimų užrašus sutvarkė taip, kad juos būtų galima atiduoti spaudai.

Po savo atsivertimo Klemensas iki gyvenimo galo buvo nuoširdus praktikuojantis katalikas. Ypač jis pasikeitė po susitikimo su Ona Kotryna. Jis gyveno pavyzdingai, kas rytą dalyvaudavo šv. Mišiose, kasdien kalbėdavo Rožančių, kas savaitę eidavo išpažinties ir kalbėdavo Kryžiaus kelius. Gyveno labai kukliai, nors buvo pasiturintis. Buvo dosnus pavargėliams, pats lankydavo vargšus ir ligonius, juos ramindavo ir teikdavo pagalbos. Ne visiems patiko jo gyvenimo pokytis. Buvo tokių, kurie netikėjo jo atsivertimu ir netgi laikė jį slaptu satanistu. Tačiau Brentano atsivertimo nuoširdumą rodo tai, kad jis, visų gerbiamas rašytojas, kilmingos šeimos sūnus, galėjęs sau leisti patogų gyvenimą, daugiau nei penkerius metus praleido varganame mažo miestelio kambarėlyje prie sunkiai sergančios vienuolės lovos, kasdien užrašinėdamas jos vizijas. Be to, visus tuos penkeris metus dvasinė vadovybė jį ne tik toleravo, bet ir skatino. Kun. Fišeringas ir kun. Overbergas Klemensą užtikrino, kad jis tą darbą atliekąs Bažnyčios pavedimu. Taigi jie tarsi sankcionavo jo darbą ir suteikė jam imprimatur.

Po Onos mirties Brentanas gyveno įvairiose vietose. Daugiausia laiko skyrė vizijų parengimui spaudai. Taip pat nenustojo rašęs kitų kūrinių, ypač pasakų. Klemenso gyvenimas primena Jėzaus palyginimą apie lobį, kurį žmogus rado dirvoje. Žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą (Mt 13, 44). Emerich biografijoje Brentanas aprašo, kaip jis rado šį lobį: „Dabar aš suprantu, kas yra Bažnyčia: kad ji yra kai kas daug daugiau nei vien tik bendraminčių susivienijimas. Taip, ji yra Jėzaus Kristaus Kūnas, jis, kaip jos Galva, yra iš esmės su ja susivienijęs ir nuolat su ja bendrauja. Dabar suprantu, kokį neišmatuojamą malonių ir gėrybių lobį Bažnyčia yra gavusi iš Dievo, lobį, kurį galima gauti tik iš jos ir joje!“ (Sämtliche Werke, Bd. 28, 1, S. 576)

Klemensas Brentanas mirė 1842 m. liepos 28 d. Jis parengė spaudai keturis veikalus: „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia“ (išl. 1833), „Švč. Mergelės Marijos gyvenimas“ (išl. 1852), „Jėzaus gyvenimas“ (išl. 1881) ir Onos Kotrynos biografiją (išl. 1884). Pirmoji knyga XIX a. Vokietijoje sulaukė daugiau laidų nei Getės ir Šilerio veikalai ir greitai tapo dvasinės literatūros klasika.

Remiantis Brentano knygoje „Švč. Mergelės Marijos gyvenimas“ aprašytomis Onos Kotrynos vizijomis buvo atlikti kasinėjimai Efeze ir rastas Marijos namelis.

Pal. Onos Kotrynos vizijų vertė

Iš kitų Katalikų Bažnyčios mistikų regėtojų Ona Kotryna išsiskiria tuo, kad labai detaliai ir objektyviai matė Senojo ir Naujojo Testamento, Šventosios Šeimos ir šventųjų istoriją. Ji matė visų liturginių švenčių esmę ir istorinę raidą. Ji galėjo smulkiai papasakoti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo iki žengimo į dangų, taip pat apaštalų gyvenimą, detaliai vardydama vietas, asmenis, šventes, papročius, mokymą bei stebuklus. Ji niekada nebuvo perskaičiusi viso Senojo ir Naujojo Testamento; kai pavargusi nelabai norėdavo pasakoti savo regėjimų, sakydavo: „Perskaitykite tai Biblijoje“, ir labai nustebdavo išgirdusi, kad Biblijoje apie tai nieko nėra parašyta. Vis dėlto šie regėjimai neturėjo didelės reikšmės jos išoriniam krikščioniškam gyvenimui, ir ji niekada nepripažino jiems jokios istorinės vertės. Savo išoriniuose veiksmuose ji vadovavosi tik katekizmu, įprasta Biblijos istorija, sekmadieniais bažnyčioje skaitomomis evangelijos ištraukomis ir liturginiu kalendoriumi, kuris jai teikė daug gilių pamokymų.

Panašiai į juos žiūrėjo ir Klemensas Brentanas: „Jei šie regėjimai kuo nors ir išsiskiria iš panašių kontempliatyvios Jėzaus meilės vaisių, jie jokiu būdu nepretenduoja į istorinę tiesą. Daugių daugiausiai juos galima laikyti vienais iš nesuskaičiuojamų įvairių pamaldžių dailininkų ir rašytojų perteiktų Kristaus kančios paveikslų. Tai tik negrabiai atpasakoti vienos pamaldžios vienuolės gavėnios regėjimai, vienuolės, kuri juos nenoriai atskleidė tik iš paklusnumo nuolatiniam vidiniam Dievo Dvasios raginimui ir savo dvasinio vadovo paliepimui.“ („Onos Kotrynos Emerich biografija“)

Onos Kotrynos vizijos aiškiai priskirtinos privačių apreiškimų kategorijai. Jos vizijos nėra nei žmogiškų apmąstymų, nei pamaldžių fantazijų vaisius. Jos matyti Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykiai jai buvo apreikšti Dievo. Tačiau reikia atminti, kad tik Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija yra neklaidingi, o privatūs apreiškimai gali turėti klaidų. Nors Dievas niekada neklysta, klaidos privačiuose apreiškimuose gali įsivelti dėl to, kad regėtojas juos miglotai suprato arba netiksliai perpasakojo, arba jie buvo klaidingai užrašyti. Visa tai nemenkina jos knygų dvasinės vertės, kurią įrodo šimtai leidimų įvairiomis kalbomis ir daugybė teigiamų žymių dvasininkų ir Bažnyčios hierarchų (pavyzdžiui, pop. Pijaus IX, šv. Jano Neumanno, abato Prospero Gueranger ir kt.) atsiliepimų. Visi vokiški knygos apie Kristaus kančią leidimai turi imprimatur, o tai reiškia, kad niekas šioje knygoje neprieštarauja katalikų tikėjimui.